Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų yra vertinamas dėl savo didžiulės įtakos šalies fotomeno raidai. A. Macijauskas gimė 1938 m. Kaune, jo kūryba giliai įsišaknijusi miesto istorijoje ir kultūroje. Ankstyvoji patirtis tiek konfliktiškoje miesto, tiek šiurkščioje kaimo aplinkoje padarė didelę įtaką jo įvairiapusiškai kūrybai. Ilgus metus (iki 2009 m.) vadovavęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui, įkūręs Kauno fotografijos mokyklą jis formavo būsimas fotografų kartas.

Unikalus A. Macijausko stilius, pasižymintis dinamiškomis kompozicijomis ir modernia estetika, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Kūrėjo darbai buvo eksponuojami kartu su pasaulinėmis fotografijos legendomis Briuselyje, Venecijoje, San Francisko modernaus meno muziejuje ir kituose svarbiausiuose pasaulio muziejuose, festivaliuose.

Savo pripažinimą pelniusioje serijose „Kaimo turgūs“, „Veterinarijos klinikos“ A. Macijauskas perteikia Lietuvos kultūros esmę, modernumą derindamas su tradicijomis ir suteikdamas savo objektams dramatiškumo, macijauskiško teatrališkumo.

Kauno veterinarijos klinikose, 1978 m. / Organizatorių nuotr.

Pasak menotyrininko dr. Tomo Pabedinsko, A. Macijauskas Lietuvos humanistiniam pasaulėvaizdžiui suteikė šiurkštumo, įtampos, konflikto, atviros ironijos, apmąstytos prasmės. Iš A. Macijausko fotografijų dvilypumo gimsta dramatiškumas. Geriausiuose autoriaus darbuose fotografijų formos ypatumai tikrovę paverčia neįprastu reginiu, leidžia fotografui sukurti meninį vaizdą, kurio prasmė atsiveria anapus vizualaus tikrovės dokumento ir akivaizdaus turinio.

A. Macijausko darbuose nėra nusaldintos romantikos, prie kurios pripratome, kasdien matydami nudailintus kone sužmogintų gyvūnų atvaizdus socialiniuose tinkluose.

A. Macijauskas ne tik perteikia užfiksuotos akimirkos įtampą, bet ir visą mūsų gyvenimą parodo kaip groteskišką, gyvenimo ratui besisukant nuolat pasikartojančią dramą.

Jo indėlis į fotografiją pabrėžia meno galią peržengti kultūrines ir politines ribas, taip patvirtindamas pasaulinę Lietuvos fotografijos tradicijos reikšmę. A. Macijauskas išlieka svarbia fotografijos pasaulio figūra, garsėjančia dėl novatoriško požiūrio ir atsidavimo žmogaus būsenos ir santykių dokumentavimui.

Kauno veterinarijos klinikose, 1981 m. / Organizatorių nuotr.

Naujausioje A. Macijausko kūrinių parodoje „Gyventi“ (parodos kuratorius Gintaras Česonis, ekspozicijos architektas Donatas Stankevičius) eksponuojami kūriniai yra iš 1977–1984 m. sukurto ciklo „Veterinarijos klinikos“. Kaunietis nuo pirmosios gyvenimo akimirkos A. Macijauskas savo kūryboje daug dėmesio skyrė gamtai, arčiausiai jos gyvuojančiam kaimui, kuriame gyvenimo dramos atsiveria ryškiausiai, lydimos natūraliausių emocijų.

Pats menininkas sutinka su teiginiu, kad šiame fotografijų cikle jis atskleidžia humanizmą kraujyje ir mėšle. „Humanizmas kartais yra matyti, suvokti kančią. Žmogaus kančia iš esmės – kai negauni, ko nori. Visi mes norime daugiau, negu esame verti, negu galime. Gyvūnų kančia kitokia. Gyventi nori ir vabalas, ir paukštis, bet ir jų gyvenime būna visko. Dariau knygą apie veterinariją. „Gyventi“. Su veterinarais važiuodavome kastruoti arklių. Tai buvo sukrečiančios patirtys. Mačiau, kaip ant viso lauko verkė iškastruotas arklys. Aprašiau tai“, – interviu „Kauno dienai“ yra sakęs kūrėjas.

Kauno veterinarijos klinikose, 1986 m. / Organizatorių nuotr.

Autorius sako ciklo istorijų herojais matęs žmones, bandančius sumažinti savo pacientų skausmą, norėjęs atskleisti jų žmogiškumą. Tačiau žiūrintysis laisvas interpretuoti savaip, atliepdamas šių dienų pasaulėžiūrą, per kone pusšimtį metų gerokai pasikeitusį santykį su gamta, gyvuliu, kadre ieškodamas ne žmogaus, bet arklio, katino, šuns žvilgsnio, nebijodamas minties apie anuomet vyravusį požiūrį į skausmą kaip neišvengiamą auką.

A. Macijausko darbuose nėra nusaldintos romantikos, prie kurios pripratome, kasdien matydami nudailintus kone sužmogintų gyvūnų atvaizdus socialiniuose tinkluose. Juodai baltos nuotraukos kontrastuoja su šiandiena, kurioje gyvybė aukštinama nepriklausomai nuo jos formos, tačiau atskleidžia šimtmečiais nekintančią amžiną gyvybės ir mirties kovą, ne taip jau retai pasibaigiančią pastarosios pergale.

Kauno veterinarijos klinikose, 1980 m. / Organizatorių nuotr.

Žvelgiant į parodoje eksponuojamus fotolakštus, prisimenant jų sukūrimo laikmetį, galima įsitikinti A. Macijausko talento įžvalgumu. Anot dr. T. Pabedinsko, Lietuvos fotografijos mokyklai būdingam metaforiniam turiniui jis suteikė modernią formą, istoriją pasakoja žvelgdamas neįprastu rakursu, akcentuodamas stambųjį planą, netradiciškai kadruodamas, siekdamas sukurti dinamišką įstrižainių kompoziciją.

Kas? A. Macijausko paroda „Gyventi“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki gegužės 5 d

Kažkada fotografuotus daiktus ir interjerus nuglūdino naujojo amžiaus standartai su visais iš to išplaukiančiais padariniais – standartine gerove ir tokiu pačiu pasitenkinimu, standartizuota kokybe ir vertybių skale, į kurią telpa teisingo gyvenimo, teisingos kultūros ir teisingos laisvės samprata. Keistai atrodo R. Urbono fotografijos šiandien. Kauno fotografijos galerijoje girdi monochrominį būtojo laiko garso takelio dūzgesį. Su metais auga ne tik meninė, bet ir dokumentinė jų vertė. Tačiau šiuolaikiniuose namuose jos tampa būtojo laiko portalais. Žiūrėk – vėl atgyja nutrūkęs pokalbis, smilksta cigaretė... Šviežia bandelė, kriauklė, kėdės atkaltė, pašiūrė, sienoje aliejinių dažų lopas ir tapeto skiautė, du batai, patrintas vaiko žaisliukas, kištukinio lizdo skylės, o veidrodis kampu užstoja netinkuotą vaizdą.

– Raimundai, jau dvi dešimtys metų, kaip mes galėjome susipažinti. Tiesiog prasilenkėme. Tu išėjai žiemą, aš atvykau pavasarį. Klaipėdoje apie tave kalbėjo kaip apie vietos ženklą. Tuomet dar nebuvo paprasta vienareikšmiškai įvertinti tavo kūrybą, nes aplinka buvo ganėtinai urboniška. Galėčiau tau daug papasakoti apie Klaipėdą – gyvenau joje 20 metų. Kiek daug visko įvyko! Ir Lietuvoje, ir tavo gimtajame mieste, ir fotografijoje. Pagaliau galime ramiai apie tai pasikalbėti.

– Apie dailę ir poeziją? Apie tuometį bendrabučio gyvenimą, skurdžius pusryčius, jaukios kompanijos pasisėdėjimus, grupę „Doooooris“ ir vietinį fluxus? Mano kambaryje tebuvo krūva lentynų su fotografijų dėžėmis, visiškai chaotiškomis, ir keli čiužiniai ant grindų, tačiau visi draugai rasdavo vietos savo miegmaišiams. Tada nebuvo buities su šiandieniais rūpesčiais ir poreikiais, ir tai leido gyventi savo gyvenimą. Aplinką sudarė šeima ir draugai. Ir jei kasdien nesisuktum (nebūtum priverstas suktis) tarp bendraminčių – stokotum jų, jaustum poreikį būti. Čia. Nes tai tavo žmonės. Čia – tai 12 kv. m kambarėlis su 1,5 kv. m vonia ir 2 kv. m virtuve. Virtuvėlė buvo tapusi ir priimamuoju, ir drabužine – vieta, kur atėję vaišinami arbata ar vynu. Kitokiame nei šis buities formate vargiai galėjo gimti mano kūriniai.

Durys. Saugoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve.

– Gal todėl taip atkakliai ieškojai kadro? Prisipažink – kas tai buvo? Vienadienio jaukumo troškimas, bandymas suartėti su pasauliu, nukreipiant objektyvą tik į tai, kas tikra, netrukdo ir neerzina? Negalėčiau pasakyti, kad tavo kadras performuoja aplinką, jis toks nevalytas; veikiau tu bandai atsikąsti ir persikelti į atmintį gabalėlį esamojo laiko. Ar taip jis tampa labiau tikras?

– Tu teisus, mano fotografijos išvaduoja žiūrovą nuo vadinamųjų gražių dalykų. Smulkmenos jose yra svarbios ir asmeniškos tik man. Žmogui  gal regisi kaip atpasakojimas? Neatsitiktinai fotografuoti pradėjau  reportažus. Kaip ir dauguma naujokų, perėjau stichiško fotografavimo, vaizdų sugėrimo be atrankos etapą. Skirtingai nei menininkai, režisuojantys daiktų pasaulį ar tik fiksuojantys daiktą, dirbantys su negatyvais ar nuotraukomis (dabar ir kompiuteriu), aš sustodavau ties pačiu vaizdu, fotografuodavau objektą, sukdamasis aplink jį korpusu.

– Kas iš fotografų tau imponavo kūrybos starto pradžioje?

– Kalbant apie klaipėdietišką ar vilnietišką stilistiką (dažną, tačiau neprasmingą temą uostamiestyje), išskyrus Remigijų Treigį, manęs daugiau su niekuo iš vietinių fotografų meniniai saitai nesiejo. Pamenu, nuvažiavęs į savo pirmąjį Nidos seminarą su klaipėdiečiais, atgalios grįžau su savais žmonėmis – Gintautu Trimaku, R. Treigiu, Alvydu Lukiu. Su tais, su kuriais galėjau kalbėtis tylėdamas. Tuomet buvau įkvėptas Vytauto Balčyčio, Algirdo Šeškaus, Alfonso Budvyčio, ankstyvųjų Sauliaus Paukščio darbų. Antai 1990-aisiais pamatęs V. Balčyčio Lietuvos miestelių parodą, patyriau kultūrinį šoką.

Vieno autoriaus darbuose patiko vienas formato variantas, kito – kitas. Mokiausi, žavėjausi ir interpretuodavau. Bandžiau pritaikyti naujadarus savo charakteriui. Blaškiausi, klydau ir vėl atrasdavau man įdomių dalykų, kuriuos norėjau paversti stiliumi. Nuotraukų tonavimai, dviejų kadrų sandūris, bandymas dideliame lakšte įkomponuoti mažą fotografiją, vienišų daiktų ir mažų miestelių fotografijos. Vienu metu plėtojau daug temų. Stengiausi išsigryninti. Atsigręždamas į šiuos eksperimentus, tikiuosi, kad tuomečiai vyresnieji kolegos nepyko už jų „kalbėsenos“ panaudojimą. Galbūt mano problema buvo, kad, negalėdamas skirti technikai tinkamo dėmesio, stigdamas laiko, analizavau kitų jau išbandytus metodus, improvizuodamas pernelyg pasitikėjau intuicija, kuri leis pagauti kadrą.

Saugoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve.

– Reiklumas sau – geras bruožas. Kitą vertus, nepamiršk, kad Klaipėdoje nebuvo kritinės meninės masės. Šiuo atveju – tavo „cecho“, novatorių, idėjinių, konceptualių fotografų. Trūko polemikos ir diskusijų, skirtybių, disonanso – tikro meninio pykčio ir pagiežos, aistros ir konflikto. Nesureikšminai technikos, bet ir neatsukai jai nugaros, o gelbėjo tave instinktyvus imlumas. Ko, tavo manymu, būtų reikėję įterpti į savo fotografijas, kad liktum patenkintas? Daugiau realybės faktūros, dokumentiškumo, o gal montažo triukų ir siurrealizmo?

– Tuomet kankinausi, kad nesu itin originalus. Nuolat ir ilgai aiškindavausi, kas iš tikrųjų ką atrado, kaip atrado ir kada. Įtariai stengiausi suprasti – iš kur mano fotografijose šį įtaka? Dabar, po tiek metų, galvoju – koks gi skirtumas! Juk to krašto kadras, kurį fotografavau, tas motyvas, kurį įsivaizdavau turint būti ir būti būtent taip nufotografuotam, ir yra svarbiausia! Mano kūriniuose nėra tikros literatūros, kokios turbūt norėtum. Nėra ir tikro reportažo. Kiekvienas kūrinys individualus. Kiekviena fotografija dažniausiai yra vienas kadras, skirtas vienam objektui. Gyvenome neapibrėžtais laikais. Tuomet koncepcijų, apie kokias galime kalbėti šiandien, dar nebuvo. Visi mano ir tavo išvardyti fotografai išgyveno formalistinių ieškojimų periodą. Aš – taip pat.

Autoportretas. Saugoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve.

Pabaigos estetikos laikas

XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos fotografijoje prasideda estetinė revoliucija: grupė iš anksto nesusitarusių fotomenininkų keičia nusistovėjusias fotoreportažo taisykles, eliminuoja iš jo žmogų kaip informacijos skleidėją, įvykio metaforą. Kasdienybės rutiną Vilniuje nutraukė kitaip, nei klasikinės Lietuvos fotografijos mokyklose buvo įprasta, kurti pradėję maištininkai – Vytautas Luckus, A. Budvytis, A. Šeškus, Remigijus Pačėsa ir kt., sukilę prieš tradiciją. Įvyko lūžis: atsisakius „lemtingų momentų“ fiksavimo, prasidėjo „nuobodulio estetikos“ žygis per Lietuvą (cituoju Stanislovą Žvirgždą ir Skirmantą Valiulį).

Kiek vėliau įvyksta šios naujosios koncepcinės Lietuvos fotografijos ašies poslinkis nuo leidžiamo, toleruojamo, suvokiamo ir jau meinstryminio (!) andergraundo link savo atrastų technikų įteisinimo. Atėjo parankus momentas traktuoti tai ne vien kaip stilių, bet kaip poziciją.

Šiandien R. Urbono fotografijas galime vertinti kaip XX a. pabaigos – mūsų menui svarbaus laiko tarpsnio – jo saviidentifikacijos periodo metraštį ir sykiu asmeninį dienoraštį.

Gimusiems po dešimtojo dešimtmečio Raimundo fotografijos veikiausiai asocijuojasi su kokia nors distopijos forma. Raimundo fotografijas suprasti ir pajausti daikte sukoncentruotą erdvę galėtų tik žmogus, gyvenęs tokiomis pat sąlygomis su pageltonijusiomis voniomis, su „Pomorin“ dantų pastomis, šleivų vonios gyvatukų ir skilusių klozetų metafizika? Pajausti ir reflektuoti – taip.

Įdomu tai, kad pats Raimundas kurdamas nereflektuodavo aplinkos. Fotografavimas jam buvo nelyg ženklas, kai pastebi jau esama ir belieka po tuo pasirašyti. R. Urbono ženklas... Kad ir ant staltiesės, paliktų daiktų. Ant sienos. Skilusio stiklo. Užfiksuoti. Paliesti nieko nekeičiant. Nieko specialiai nedarant dėl vadinamojo gražaus kadro.

Pažvelkite į jo darbus. Kokia materialiai neokupuota ta sovietinė idilė, tie dvasiškai iškreipti interjerai, kurie net nereikalauja jau ne kartą minėtos režisūros! Tiesiog erdvė, kurioje tvyro kančia su beviltiškai joje „prikaltais“ rakandais ir „dvasinga“ tuštuma.

Saugoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve.

Rekviem išnykusiam laikui

Kas socialiau – langas į Raimundo pasaulį ar vaizdas pro Raimundo langą į mūsų pasaulį? Ir vienu, ir kitu atveju tarp mūsų ir horizonto stovi menininko pastebėtas ir... Bene labiausiai čia tiktų žodis, kurį dažnai vartoja fotografas R. Treigys, – „nupaveiksluotas pasaulis“. Tokia savotiška urboniška Giotto mažakalbystė. Tiesiog TAI ir nieko daugiau. Tik paveikslas... Tik toks paveikslas.

Autoriaus miglotai nujautė, kad jo darbai bus įdomūs, svarbūs ir intriguojantys vėlesniems stebėtojams, ypač tiems, kurie tai išgyveno ir apsidairę suprato... kad tai tikrai buvo. Buvo, bet nepasikartos. Ne, ne laikas, bet neapsikartos tavo būsena tame laike...

Mano fotografijos išvaduoja žiūrovą nuo vadinamųjų gražių dalykų. Smulkmenos jose yra svarbios ir asmeniškos tik man.

Ypač kai durys į aną laiką galutinai užsivėrė, o paskutiniai jo placdarmai buvo okupuoti euroremontais ir europinės virtuvės meniu... Tie, kurie šiandien taip gyvena, jau kitaip kvėpuoja, mąsto ir neįsivaizduoja, kokia gali būti liūdna Klaipėdos žibintų šviesa, kaip slysta miesto atšvaitai balose, žengiant senamiesčio grindiniu, plazdančiu lyg pilkųjų karvelių nugaros, ir kaip kartais sunkiai dyla diena savęs belaukiant.

Pasikeitė aplinka, kuri maitino Raimundo meną... Autoriaus menas liko reikalingas tik jam pačiam. Tuomet telieka išsiaiškinti, ar dar gali kurti ir būti.

Kaip menininkas atranda laiką? Jam skirtą laiką. Kada supranta, kad kūryba – tai ne savęs identifikavimas „aš – kūrėjas“, tačiau būsena, kai negalėjimas išsisakyti iki galo virsta nuolatiniu kaulų mauduliu. Kol suvoki, kad mirštamai sergi kūryba, praeina daug etapų – bandymas šią grožio ligą prisijaukinti, džiaugsmas, kad susirgai, ir bravūra, iššūkis ligai, buvimo santarvėje su ja etapai – branda, ir štai ji pradeda reikalauti vis daugiau ir daugiau, kol susprogdina iš vidaus.

Tikiu, kad Raimundas būtų daug padaręs. Veikiausiai būtų susikoncentravęs į siužetinio reportažo žanrą, suradęs kelis nuolatinius motyvus. Nemanau, kad būtų pasirinkęs daiktų estetizavimo kelią ar juolab pasukęs į madingas eurotemų lankas. Raimundas buvo pernelyg jautrus, kad savo valia užsidarytų į taisyklingos gramatikos kiautą. Menininkas išliktų analoginės fotografijos gerbėju.

Saugoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve.

– Raimi, o jei žinotum turėjęs laiko avansu dar 30–40 metų kurti ir mąstyti?

–  Ignai, tu rašei: „Tie, kurie negriauna savo ir kitų gyvenimo, kurių kūryba neišsklaido aplinkinių iliuzijų, ilgainiui išnyksta iš mūsų atminties.“ Mano kadras tebeieško manyje fotografo... Paveikslai, ginčykitės su manimi!

* Su R. Urbonu nebuvau susitikęs jam esant gyvam. Jei atsukčiau juostą atgal – 2000-aisiais Klaipėdoje išsamiau susipažinau su menininko aplinka, jo fotografijomis, su R. Treigiu, kurio fotografija leido pažvelgti kitu rakursu į daiktiškąjį R. Urbono fotografijos langą. 2009 m. pasirodė mano knyga „36 kadrai. Raimundas Urbonas“. Tai buvo improvizuota literatūrinė fotosesija su menininku. Šis tekstas – jos tęsinys.

Kas? Retrospektyvinė R. Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki vasario 25 d.

R. Urbono retrospektyvinė paroda

Danguolės Ruškienės ir R. Treigio kuruojamoje parodoje eksponuojamas vienas svarbiausių R. Urbono fotografijos ciklų „Rytų Prūsija“ (1991–1992).

Parodoje rodomas trumpametražis dokumentinis filmas „Sepija“ (1991 m., režisierė ir scenarijaus autorė Aušra Lukošiūnienė).  Filmo aprašyme teigiama, kad sepija – tai pradingusio Karaliaučiaus pigmentas brutalumo realybėje. Pigmentas atsparus griūvančios imperijos erozijai. Tai tonuota realybė, virstanti meno kūriniu, kuriame virpa dingusios karalystės žmogaus pasaulis.

Šis filmas – vienintelis išlikęs vaizdo įrašas, kuriame – ne tik R. Urbono kelionės į Kaliningrado sritį, kai jis fotografavo ciklą „Rytų Prūsija“, bet ir jo interviu, apmąstymai apie fotografiją, kūrybos procesai fotolaboratorijoje. Būtent iš šio filmo pasiskolintas parodos „Gyvenimas po stalu“ pavadinimas – R. Urbono citata, kuria jis nusako anuometę savo būklę ir situaciją kultūros lauke.

Parodoje galima išvysti ir asmeninius R. Urbono albumus. Juose – draugų ir šeimos nuotraukos, autoriaus pastabos, piešiniai, iliustruojantys uostamiesčio menininkų tarpusavio ryšius. Šiose blunkančiose fotografijose ir pirmosios jų – hipių – kelionės po anuometę Sovietų Sąjungą, bene mažiausiai tyrinėtos autoriaus serijos „Rekviem seniems džinsams“ (1982 m.) pradžia. Dar viename albume – mažai kam žinomas R. Urbono fotografijų ciklas „Nuoga Klaipėda“, sukurtas Klaipėdoje po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, apie 1990-uosius.

Pirmoji bendra paroda tapo naujo jų gyvenimo kelio, pašaukimo atradimu ir ypatingo ryšio tarp kūrėjų, svarbios draugystės gimimu. Apie draugystę su V. Šonta (1952–1992), prisiminimus ir neužmirštamas patirtis – pokalbis su R. Požerskiu.

– Kaip atrodė pirmasis jūsų susitikimas ir bendradarbiavimo pradžia? Kaip ir kada gimė idėja surengti bendrą parodą?

– Vienas svarbiausių gyvenimo momentų yra surasti save: kas tu esi, ko nori, ko sieki, atrasti savo profesiją. Nes jei dirbi tik dėl pinigų, iš reikalo, tai galima prilyginti katorgai. Radęs savo pašaukimą, mėgaujiesi tuo, neskaičiuoji laiko ir energijos, nes viskas, ką darai suteikia džiaugsmo ir prasmės tavo gyvenimui. Mano ieškojimai prasidėjo studijuojant Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, kai suvokiau, kad elektriko-inžinieriaus darbas – ne man. Tai logikos, stipraus pareigos jausmo reikalaujantis darbas, kuriame turi spręsti kitų gamyklų, įstaigų problemas... Po Kalantos įvykių, kai buvau suimtas ir skausmingai mokomas mylėti tarybų valdžią, suvokiau ir savo pilietiškumą, kad turiu ką nors pasakyti, palikti savo pėdsaką, parodyti, kad egzistuoju ir noriu savo apmąstymus pateikti pasauliui, nusipelnyti darbais, veiksmais.

Su V. Šonta 1973 m., per studentų dieną, mus supažindino bendrakursis. Jau tada pajutau, kad tai draugas, su kuriuo galiu pasiekti savo svajones, įgyvendinti kūrybines vizijas ir save įprasminti. Tądien nutarėme surengti parodą ir šis sprendimas tapo mano gyvenimo lūžiu, padariusiu mane tokį, koks esu šiandien. Ši paroda, vykusi 1973 m. gruodį, tapo atskaitos tašku. Mūsų fakultete patalpų nebuvo, tad nuotraukas eksponavome šalia esančiame Automatikos fakultete. Taip prasidėjo bendras mūsų kūrybinis kelias...

Romualdas Požerskis. Kelionė prie jūros, 1973 m.

Kartą su Virgiu nuėjome į Tarybų Sąjungoje gerai žinomą fotoklubą Kaune, Kęstučio gatvėje, kuriame išsiugdė tokie modernios fotografijos grandai kaip Aleksandras Macijauskas, Vitas Luckus, Vitalijus Butyrinas, Jonas Kalvelis ir kt. Atėjome į šį susitikimą tikėdamiesi išgirsti kūrybinį pokalbį, bet jame buvo kalbama daugiau apie techninį išpildymą... Šiame klube fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Algimantas Bareiškis pakvietė mus į A. Macijausko 1974 m. sausio 7 d. „Nemuno“ redakcijoje organizuotą susitikimą. Po susitikimo jis įtraukė mus su Šonta į kūrybinę veiklą ir startavome...

Virgilijus kaip asmenybė buvo labai draugiškas, artimas žmogus, visada žiūrėdavo tiesiai į akis, užduodavo daug atvirų klausimų. Mus siejo bendra pasaulėjauta, meno istorijos suvokimas, išsilavinimas literatūroje, muzikoje, tad ir pajautimas, kad turime būti fotografais, gimė kartu. Jauniems menininkams svarbu rasti savo bendraminčių, kurie kartu rengtų projektus, parodas, kūrybines išraiškas ir save rodytų. Mums pasisekė, kad radome vienas kitą.

– Kokia meninė vizija vienijo jūsų darbus? Gal galėtumėte papasakoti apie vykusios parodos koncepciją?

– Fotografijos paroda, mūsų suvokimu, buvo labai mėgėjiška. Rodėme tai, ką turėjome... Mano fotografijos – iš kelionės motociklu Žemaitijoje, kryžiai, fotografavau save, landšaftą, o Šontos – montažai: mėnulis, kopos, landšaftai, bet atrodė labiau kaip vizijos, sapnai. A. Macijauskas, kaip mūsų mokytojas, sakė geriau studijuoti pačią gamtą, prigimtį, žmones – pasaulį, kuris egzistuoja aplink, o ne egocentrišką, kuriame gyvename tik patys. Taigi mes su Šonta motociklu pradėjome kelionę po Lietuvą. Virgilijus, pamatęs vieną peizažą, kuriame man nieko nebuvo – nei šviesos, nei objektų, vėliau sugebėdavo atspausdinti fantastišką fotografiją. Jis turėjo subtilų matymą… Man geriau sekėsi fotografuoti žmones, įvykius, judesį, o jo pasaulis buvo ramesnis, tylesnis, intymesnis. Tačiau mes vienas kitam netrukdėme, nekopijavome vienas kito.

Romualdas Požerskis. Virgilijus Šonta, 1974 m.

– Ar turite prisiminimų, atmintyje įstrigusių istorijų, apie parodą, kūrybinį procesą ir per jį atsiskleidusias asmenines savo ir kolegos savybes, įspūdžius?

– Mes su šeimomis kartu atostogaudavome ir keliaudavome. Pamenu, 1976 m. gavome komercinį užsakymą iš Maskvos – nufotografuoti turistines Sovietų Sąjungos vietas. Užsakymas buvo sudėtingas, keliavome pusantro mėnesio, viename mieste užsibūdami vos keletą dienų. Aplankėme tokius miestus kaip Kazanę, Volgogradą, paskui Vidurinę Aziją – Chivą, Bucharą, Tian Šanio kalnus, Karakumų dykumą, vėliau Baku... Per šį laiko tarpą kelis kartus susipykome ir vėl susitaikėme. Tai buvo labai atsakingas, profesionalus darbas, su geriausiomis medžiagomis, įranga. Vėliau Šonta fotografavo Uralo kalnus, Vladivostoką, Kamčiatkos geizerius... Visas pasaulis jam buvo namai. Galbūt todėl, kad jo tėvai gimę Amerikoje. Po karo, jau gyvendami Lietuvoje, jie norėjo gauti Amerikos pilietybę, bet nepavyko, tad Šonta gimė Lietuvoje. Įdomus sutapimas, kad mano tėvas ir jo mama mokėsi toje pačioje gimnazijoje, tad mudu su Šonta tarsi surišti jau nuo seno.

1989 m. per Vokietiją, Liuksemburgą žiguliu keliavome į Paryžių. Ten mus turėjo pasitikti lietuvių dailininkė, turėjusi studiją Paryžiuje, tačiau nuvykus su ja susisiekti nepavyko ir mums teko miegoti automobilyje. Nuotaikingas prisiminimas, bet viskam išsisprendus mūsų darbai buvo eksponuojami ir čia, atvežėme katalogų, kartu ši kelionė leido susipažinti ir su Europos kultūra. Atsivėrus sienoms, 1988 m., susitikę Niujorke, Volstryte, nusipirkome vyno ir išgėrėme jį ant Bruklino tilto.

Grįžtant prie 1973 m. parodos, jau po pusmečio mūsų darbai buvo atrinkti ir priimti į tarptautines fotografijų parodas, išspausdinti kataloguose. Šonta buvo labai techniškas ir siekė tobulumo. Net užsienio ekspertai stebėjosi, kaip idealiai techniškai jis spausdino juodai baltas fotografijas. Ir mane jis uždegė siekti aukščiausios kokybės.

Kelyje: R. Požerskis ir V. Šonta Karpatuose 1974 m. / R. Požerskio asmeninio archyvo nuotr.

Šontos mirtis mane labai sukrėtė. Jo žūtis – didžiausia netektis moderniai Lietuvos fotografijai. Būdamas pas mane studijoje, jis sakė, kad gyvendamas Amerikoje pradėjo sapnuoti mirtį, jautė baimę, grėsmę, tad grįžo į Lietuvą, o čia toji mirtis jį ir atsivijo... Šonta buvo šiuolaikiškas fotografas, o man artimesnė klasikinė fotografija. Virgilijaus kūryba – nuolatinis judėjimas, jis dirbo su visais žanrais – socialinis reportažas, liaudies menininkų portretai, natiurmortai, aktai, peizažai. Turbūt pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti infraraudonųjų spindulių juostelę, kuri jautri ne šviesai, bet šilumai. Vienas pirmųjų rankomis pradėjęs dažyti nuotraukas, kūrė sudėtingų spalvų viražus. Aš fotografavau vaikus ligoninėje, o Šonta – mokykloje vaikus su psichikos ir fizine negalia. Ši tema socialiai labai atsakinga, reikalaujanti gilių moralinių nuostatų, etinės distancijos, Šonta visa tai buvo įvaldęs.

– Kaip ši draugystė paveikė jūsų asmeninę kūrybą? Ar galima teigti, kad jūsų bendra sąveika tapo postūmiu šiandienių dialogų atsiradimui, naujam kūrybiniam požiūriui? (Lapkričio mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“ veikė R. Požerskio ir Monikos Požerskytės-Kalvelės paroda „Netikėtas dialogas. Moterys“, vėliau galerijoje „Aukso pjūvis“ jiedu surengė parodą pavadinimu „Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos“)

– Man visada patiko su kolegomis rengti bendras parodas. Kartu su Romualdu Rakausku fotografavome ir išleidome fotoalbumą „Žalgirio vyrai“, vėliau su Rakausku ir su Macijausku trise fotografavome vieną modelį. 2003 m. lapkričio mėnesį Niujorke buvo atidaryta mano ir niujorkiečio Geoffrey Berlinerio bendra fotografijų paroda. Šie darbai yra dviejų žmonių vizualinis pokalbis...

Paryžiuje sakoma, jei kavinėje bendrauja du žmonės ir jų nuomonės sutampa, vadinasi, vienas iš pašnekovų yra melagis ir prisitaikėlis. Artimesnei diskusijai, įdomesniam ir tikresniam pokalbiui reikia skirtingų nuomonių... Mes su Šonta buvome skirtingi – nors ir fotografavome kartu, mūsų darbai nebuvo panašūs. Tai liudija, kad esame laisvi savo rakursu ir turime savitą nuomonę.

Galiu teigti, kad žaisdamas gyvenimą ištraukiau pačią vertingiausią kortą, kokią tik galima rasti kortų kaladėje, ir ta korta yra draugystė su Virgilijumi...

Horizontai: R. Požerskis ir V. Šonta 1989 m. Paryžiuje. / R. Požerskio asmeninio archyvo nuotr.

Iš R. Požerskio dienoraščio

1973 12 13. Šiandien įsimintina diena. Ne, ji nebus pažymėta biografijoje, niekas apie ją nežinos, bet mums su Virgilijum Šonta tai pakilimo iš beprasmybės diena.

Su Virgiu norim atidaryti savo parodą. Tai nuostabu, mes įžengiame į naują pakopą. Mes jau turime ką parodyti kitiems žmonėms. Mes tyrinėjame grožį, stengiamės jį pažinti, užfiksuoti ir parodyti. Žinoma, mūsų lygis yra labai žemas, techninis atlikimas baisus, meninis lygis dar šlubuoja. Bet mes nenusimenam, viskam yra laikas, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Dabar kilsim aukštyn, dirbsim, galvosim. Tai nuostabu.

1973 12 18. Atidariau parodą. Valio!!! Triskart valio!!! Mudu su Virgiu Šonta savo pasiekėme ir eksponuojame virš 50 nuotraukų. Tai didžiulis mūsų laimėjimas ir atminimas visam gyvenimui. Dabar mes privalome pereiti į naują aukštį, ir žymiai techniškiau bei meniškiau. Valio!!!

1973 12 19. Mane labiausiai sukrečia kišimasis į žmogaus asmeninę laisvę.

Kas? Paroda-mugė „V. Šontos ir R. Požerskio debiutinės parodos 50-metis“. Dalyvauja R. Požerskis ir menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Gruodžio 19 d. 17.30 val.

Fotomenininkės V. Bubelytės kūrybos laivas visada plaukė prieš srovę. Sovietmečio agonijos priešaušriu – kai atsilaikė prieš cenzūrą ir laisvą kūrėją bauginančių politizuoto meno institucijų spaudimą; suklestėjus komercinei fotografijai – kai fotostudijas, galerijas, miegamuosius užplūdo tariamai klasikinio meno, o iš tikrųjų tik visuomenės taisykles laužantys aktai.

Net šiandien, kai, atrodo, gali nustebinti pernelyg paslėptu kūnu, o ne nuogumu, jos subtiliems aktams grėsmę kelia povandeninės uolos, įgavusios šiuolaikinį socialinių tinklų savicenzūros pavidalą, vienodai traktuojančios nuogo kūno atvaizdus, nepriklausomai nuo jų atsiradimo intencijų.

Kita vertus, V. Bubelytė yra iš tų kūrėjų, kurie patys nusipelnė meno klasikų statuso, kurių menas – fizinės, mąslumui nuteikiančios parodų erdvės, o ne skubotą skrolinimą ar impulsyvų zoominimą skatinantis ekranas.

Kaip konstatuoja menotyrininkė Tamara Artajeva-Pathak, V. Bubelytė atsirado postmodernizmui praplėtus akto termino reikšmę, formuojantis naujoms žmogaus kūno interpretacijoms ir koncepcijoms. Žvelgdama į kūną kaip raiškos priemonę ji imasi kurti autoaktus, kuriais kuria savitą vaizdinį dienoraštį, fiksuojantį jos pačios gyvenimo prasmės apmąstymus ir savęs pažinimo etapus. Kaip yra prisipažinusi pati fotomenininkė, jai kūnas – tarsi dailininkui teptukas. „Aš paveikslą kūriau savimi“, – sakė V. Bubelytė.

Violeta Bubelytė. Aktas 16, 1983.

Anot fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, atsiribojusi nuo lietuvių akto fotografijoje vyravusio romantizmo ir seksualumo problematikos, ji ėmėsi tyrinėti estetinę dimensiją. Savo askeptiškose fotografijose V. Bubelytė atsiriboja nuo socialinio konteksto, fonui rinkdamasi trimatę kūną gaubiančią ar net jį tirpdančią šviesą.

Monospektakliai, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją.

Monika Krikštopaitytė V. Bubelytės darbus lygina su poezija, atskleidžiančia beribes kūno kalbos galimybes. „Jau senokai pripažinome, kad kalba, palyginti su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių“, – rašo M. Krikštopaitytė.

Anot menotyrininkės, V. Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiomis priemonėmis: vaizdu ir kūnu. „Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kritika, be abejo, jau būtų spazmingai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejausmingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume“, – sako ji.

Kiekvienas V. Bubelytės autoaktas – tarsi mediuminės psichografijos ritualas, kuriame, anot meno kritiko Virginijaus Kinčinaičio, susitinka regimasis ir neregimasis pasauliai. Menininkė šiuos ritualus paverčia savotiškais monospektakliais, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, daugiareikšmiais režisūriniais kompozicijos sprendimais, nevengiama ir rekvizitų, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją. Nuo paralelių su scenos menu neatsiriboja ir pati fotomenininkė. Atvirkščiai – parodos pavadinimas rodo aiškią paralelę su teatru.

Violeta Bubelytė. Ten, kur baigiasi viskas, 2022

Dauguma parodoje „Monospektaklis kitaip. II dalis“ rodomų V. Bubelytės darbų sukurti naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Juose M. Krikštopaitytė regi dar didesnę laisvę ir žaismę: „Pirmiausia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. V. Bubelytė niekada nestatė savęs gražesniu kampu, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, grožio filtro sau neišluptume, galime tik pakreipti jį sąmoningu kampu. Vyresnėms moterims bent iš dalies duoti atlaidai.“

Nors, anot menotyrininkės, sunku nustatyti V. Bubelytės kūrybos etapų ribas, sugretinus praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio autoaktus ir dabartinius, aiškiai matyti, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų.“

Pirmam etapui labiau tinka žodis tyrinėjimas, antram – pasakojimas. Pirmam – poezija, antram – proza. Bendra lieka tai, kad V. Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia esančių žmonių, atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę, kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu“, – tekste „Kūno kalbos galimybės beribės“ rašo M. Krikštopaitytė.

Kas? V. Bubelytės kūrinių paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki lapkričio 28 d.

Vos fotoaparatas ir juo užfiksuotų akimirkų pavertimas fotolakštu tapo prieinamas ne vien profesionalams, albumai su šeimos gyvenimą fiksuojančiais kadrais tapo neatsiejama šeimos istorijos dalimi. Kuo didesnis nuotraukų pluoštas, kuo didesnis jame praeities akimirkas įamžinusių vaizdų skaičius, tuo darnesnė šeima. Arba tuo meniškesnis bent vienas jos narys, nepristigęs energijos fotoaparatą neštis kartu su grybų krepšiu, iš rankų jo neišleidęs ir per šventes, ir tingiais sekmadienio rytais.

Tai, kas prieš kelis dešimtmečius gulė ant kartoninių fotoalbumų lapų, kas vėliau neliko pamesta virtualiajame telefonų labirinte, ilgainiui virsta šeimos kronika. Paskesni įvykiai, jų sukeltos emocijos nustelbė pirmosios romantiškos draugystės jaudulį, pirmąjį dantuką demonstruojančio vaiko šypsnį, atsitiktinę stotelę atostogų kelionėje, tačiau laiku priliestas fotoaparato mygtukas vaizdus pavertė gyvenimo metraščiu. Svarbiausia jame ne chronologija, bet vaizdai, kurie tarsi raktai nuo archyvų stalčių, saugančių žmogaus praeitį.

Vytautas V. Stanionis. Iš ciklo „Luko vaikystė 2001–2002 m.“.

Toks metraštis yra ir žinomo fotomenininko V. V. Stanionio kūriniai, kurių parodą kuruoja kitas talentingas menininkas, vis dažniau kitų kūrėjų projektus į ekspozicijų sales palydintis Donatas Stankevičius.

Tai ir šeimos albumo fotografijos, ir per vaiką pamatytas (miesto) peizažas, ir vyro žvilgsnio į tėvystę liudijimas.

Garsaus fotografo Vytauto Stanionio sūnus, kurį drąsiai galima vadinti XX–XXI a. sandūros Lietuvos metraštininku, užfiksavusiu komercijos vėjų dar nepaliestą, nestandartizuotą Lietuvą, šįkart atveria duris į savo šeimos pasaulį.

Kaip savo tekste „Luko vaikystė“: aplinka per vaiką, vaikas per aplinką“ rašo fotografijos ir vizualumo tyrinėtoja dr. Jelena Šalaj, parodoje pristatomų nuotraukų herojus Lukas – penkerių šešerių metų berniukas, mėgstantis žaisti kareivėliais, turintis mažą brolį ar sesę, mamą ir tėtį, fotografą V. V. Stanionį, 2001–2002 m. įgyvendinusį seriją „Luko vaikystė“. Priklausomai nuo pasirinkto žiūros taško, atsiskleidžia vis skirtingos serijos reikšmės. Tai ir šeimos albumo fotografijos, ir per vaiką pamatytas (miesto) peizažas, ir vyro žvilgsnio į tėvystę liudijimas.

Pasak dr. J. Šalaj, serija pasižymi vientisa estetika: nespalvoti kadrai yra padaryti naudojant plataus kampo objektyvą, ryškumo zona plati, dažnai fotografuojama vaiko lygyje, tarsi pasaulį matytume jo akimis. Vis dėlto daugybėje nuotraukų vaikas tarsi nesvarbus – tematome jo kūno dalį, nusisukusį veidą, figūrą tolumoje. Lukas tampa pretekstu kadrui atsirasti, o prioritetą autorius teikia nenudailintai Lietuvos pakraščių aplinkai.

Šiose nuotraukose, anot dr. J. Šalaj, galima įžvelgti V. V. Stanionio kiek vėliau sukurtam ciklui „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“ būdingą stilistiką. Ją menotyrininkė Agnė Narušytė yra apibūdinusi kaip „žiūrėjimą ne į, bet pro daiktus“. „Žiūrėjimo pro užuomazgas galime įžvelgti jau „Luko vaikystės“ fotografijose, kuriose per vaiką žiūrima į aplinką, o per aplinką – į vaiką, bet iš tiesų daugiausia yra žiūrima pro juos abu, užčiuopiant egzistencines – ilgesio, laiko, artumo – temas“, – rašo dr. J. Šalaj.

Vytautas V. Stanionis. Iš ciklo „Luko vaikystė 2001–2002 m.“.

Nors turinio atžvilgiu V. V. Staniono sūnaus nuotraukos sunkiai telpa į šeimos albumo žanrą, jos neabejotinai pasižymi daugumai šeimos albumų būdinga savybe – artimu santykiu, siejančiu fotografą ir fotografuojamą objektą.

„Luko vaikystė“ yra vienas iš nedaugelio pavyzdžių, įtvirtinančių tėčio žvilgsnį Lietuvos fotografijos istorijoje. Nors žinomų pasaulio ir Lietuvos fotografų archyvuose vaikų nuotraukų pamatyti galima gana dažnai, gerokai rečiau pasitaiko, kad nuosavus vaikus įtraukiantys projektai taptų vyrų fotografų kūrybą reprezentuojančiais darbais. Serija išsiskiria santūriu jausmingumu ir atveria galimybę megzti dialogą skirtingų kartų atstovams, apmąstyti atminties, asmeninės ir šeimos istorijos temas“, – pastebi dr. J. Šalaj.

Kas? Vytauto V. Stanionio paroda „Luko vaikystė“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.

„Atmintimi pasikliauti visu 100 proc. negalima“, – sako fotomenininkas Donatas Stankevičius, neseniai Kauno fotografijos galerijoje pristatęs VDA KF magistro studijų baigiamąjį darbą – projektą „Legendinė praeitis“, kuriame gilinasi, kaip sąveikauja prisiminimai ir vaizduotė, ieškodamas praėjusių dešimtmečių laiko ženklų skirtingų tipų archyvuose ir siekdamas sukurti naujus atvaizdus, atspindinčius paskutinių XX a. dešimtmečių kasdienybės situacijas ir reiškinius.

(Ne)užfiksuota kasdienybė

Projektas „Legendinė praeitis“ – tai fotografijų serija, kurią sudaro ne tik vidutinio formato kamera užfiksuoti ikonografiniai portretai, kurti apgalvojant kiekvieną detalę, bet ir spontaniškų situacijų ir prisiminimų nuotraukos, kurias fotomenininkas fiksavo kompaktinės klasės fotoaparatu, taip pat 9–10 dešimtmečių daiktai, kurių kiekvieno radimo ir įsigijimo istorija yra išskirtinė, ir projekto užkulisių vaizdo įrašas, atskleidžiantis, kiek daug darbo buvo įdėta planuojant kiekvieną fotosesiją.

Pasakodamas tarsi apie save, bet per kitus aš, kaip vaizdo antropologas, fiksuoju vaizdus, kolekcionuoju daiktus, kurie bus įdomūs ateities kartoms.

„Smulkios ir įprastos kasdienybės detalės, išlikusios gyvuose prisiminimuose, neretai taip ir lieka neužfiksuotos fotografijose. Kasdienybė tarsi išslysta iš mūsų mąstymo zonos, todėl neretai daugybė jos detalių neturi dokumentinio vaizdo. Mes nesaugome kasdien naudojamų daiktų, nesureikšminame įvykių. Ne dažnai kasdienybė tampa ir meninių projektų tema. Parodoje „Legendinė praeitis“ pasakodamas tarsi apie save, bet per kitus aš, kaip vaizdo antropologas, fiksuoju vaizdus, kolekcionuoju daiktus, kurie bus įdomūs ateities kartoms“, – sako D. Stankevičius.

Emocijos

Vaizdai ir daiktai iš devintojo ir dešimtojo dešimtmečių įdomūs ne tik ateities kartoms. Fotomenininko pasirinkimas šį laikotarpį atspindėti per tris skirtingus žmogaus gyvenimo tarpsnius: vaikystę, paauglystę, jaunystę, sužadina nostalgiją kartai, kurios atstovai patys buvo panašūs į fotografijų veikėjus, patys patyrė panašių situacijų, patys turėjo panašių daiktų.

„Tai, kad lietuviai, pamatę projektą „Legendinė praeitis“, jame atranda tai, kas rezonuoja jų viduje, yra tarsi natūralu. Tačiau labai įdomu, kad ir kitų tautybių žmonėms šis projektas kalba apie juos. Mizanscenos fotografijose ir joms naudojamas rekvizitas gali skirtis, bet pačios situacijos, veiksmai skirtinguose žmonių gyvenimo etapuose – panašūs. Būdamas mažas aš troškau „Zhiliton“ žaidimų kompiuterio, o, pavyzdžiui, Prancūzijoje gyvenantys vaikai svajojo apie kokį nors originalų „Sega“ konsolės modelį. Jų šalis nepriklausė Rytų blokui ir juos galėdavo pasiekti įvairesni daiktai. Vaikai, paaugliai, jaunuoliai turi panašių interesų, nesvarbu, kokioje žemės rutulio vietoje jie gyvena. Smėlio dėžė, mokymasis važiuoti dviračiu, polinkis į muziką, sportą, paauglystės audros ir t. t. Visi rastume kažką bendro, nostalgiško“, – pažymi menininkas.

Daiktai

Daiktai, jų autentiškumas yra viena iš svarbiausių parodos „Legendinė praeitis“ sudedamųjų dalių, kuri nepalieka abejingų ne tik Y kartos atstovų, bet ir kiek vyresnių ar net gerokai jaunesnių žmonių. Vieniems – tai daiktai iš jų praeities, kitiems – trokštamas turėti vintažas. Ieškant šių daiktų D. Stankevičiui reikėjo įdėti nemažai pastangų.

„Vaikystėje žaidžiau su žaislu jo jo, kurį laimėti buvo galima perkant visame pasaulyje populiarių prekinių ženklų gazuotus gaiviuosius gėrimus. Skelbimuose, kolekcininkų forumuose rasti tokio paties žaislo, kokį turėjau vaikystėje, nepavyko. Teko paiešką perkelti į platformą „ebay“. Tačiau jo jo, kurie buvo gaiviųjų gėrimų reklaminės kampanijos dalis, dizainas skirtingose šalyse buvo vis kitoks ir tokių pačių, kokius Lietuvoje turėjome mes, pavyko atrasti tik Ukrainoje. Tris originalius jo jo įsigijau iš vaikino, gyvenančio Ukrainoje. Sužinojęs, kad rengiuosi kurti projektą, rekonstruojantį atmintį, neatidarytą naujų virvučių pakuotę jis man pridėjo dovanų“, – pasakoja D. Stankevičius.

Įveikus kelią, kuriuo vienas ar kitas daiktas pasiekdavo menininką, apimdavo jausmas, lyg tai, ko labai ilgai ieškojau, netikėtai būčiau atradęs paslėptą kažkur giliai tamsioje palėpėje. Kiti daiktai buvo įsigyti Lietuvoje – miestų ir miestelių, į kuriuos menininkui teko vykti, plati geografija. Visi atkeliavo iš skirtingų vietų labai skirtingais keliais. Didelių gabaritų daiktus, tokius kaip transporto priemonės, fotosesijoms tekdavo pasiskolinti.

Projektas tęsiamas

Kauno fotografijos galerijoje eksponuota tik nedidelė dalis projekto „Legendinė praeitis“ darbų.

„Sugrįžti į tą laikotarpį reikia nusiteikimo, – sako D. Stankevičius. – Daugybė trikdžių veikia žmogaus momentinę atmintį, todėl jis dažnai gerai neprisimena net to, ką veikė ar kur buvo vakar. Su ilgalaike atmintimi viskas yra kitaip – galime ne tik prisiminti įvykius, bet ir vizualizuoti juos iki smulkiausių detalių. Tai man labai padėjo kuriant mizanscenas fotografijoms, nors jas dėlioti ir nebuvo lengva.“

Pirma, reikėjo viską aprašyti, tuomet – pasitikrinti, ar tai, kaip situacijas prisimena jis, sutampa su tuo, kaip jas prisimena kiti jo kartos ar tiesiog aplink esantys žmonės. „Tik tada jau galėjau pradėti galvoti apie fotosesijos lokaciją, modelius, ieškoti ir rinkti mizanscenai, kurią noriu fotografuoti, daiktus. Džiaugiuosi, kad nuotraukos žiūrovams sukelia labai asmeniškų prisiminimų. Būtent todėl projektą noriu tęsti“, – pasiryžęs menininkas.

Už kadro

Dėl įtaigiai fotografijose atkurtų kasdienybės mizanscenų iš XX a. paskutinių dešimtmečių ir apgalvotai kiekvienai iš jų parinkto rekvizito ne vienas žiūrovas, kuris pamato šį projektą dar neskaitęs jo anotacijos, mano, kad fotografijos yra sukurtos ne dabar, o būtent tuo laikotarpiu. Taip yra ne tik dėl fotomenininko atidumo atkuriant praėjusio laiko mizanscenas, joms naudojamų daiktų autentiškumo, bet ir dėl to, kad fotografijų serija yra kurta su to laikotarpio įranga.

„Tuo metu turėti vidutinio formato kamerą, kurią naudojau fotografuodamas, buvo brangu, bet mano tėvas savu laiku buvo įsigijęs gerų daiktų. Pavyzdžiui, japonišką spalvotą televizorių, kuris taip pat naudojamas projekte, ar serijos „Polaroid Ek160“ fotoaparatą, su kuriuo yra darytos visos mano vaikystės nuotraukos. Tai buvo brangūs ir reti daiktai. Mano tėvas juos vertino“, – pasakoja fotomenininkas.

Detalumas projekte „Legendinė praeitis“ yra labai svarbus. Nuotraukose atkuriant prisiminimus jis padeda išsaugoti autentiškumą ir atspindėti realios praeities fragmentus, su kuriais emocinį ryšį užmezga skirtingų kartų atstovai.

Pristatydamas parodą fotografas sako mintimis nuolat sugrįžtantis į atokias sodybas su senomis obelimis ir bijūnais prie lango pas žmones, gyvenančius toli nuo miestų sumaišties ir tarsi anapus istorijos. „Labiau nei žymios krašto vietos mane traukia jų namų šviesa ir ramybė. Sodybų šeimininkai kalba mažai, bet jų aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi duoda jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa“, – pasakoja fotomenininkas. „Santakos“ pokalbis su juo – apie kūrybinius pasirinkimus, praradimus ir atradimus.

Mes gyvename ne tik kitame laike, bet, iš tiesų, ir kitame pasaulyje. Galbūt kai kurie žmonės tai pamatys ir supras.

– Kaip pradėjote fotografuoti portretus?

– Sunku paaiškinti, kaip pasirenku. Aktyviai fotografuoju jau apie 40 metų. Žmones intensyviai fotografuoti pradėjau maždaug prieš penkiolika metų. Šalia visų kitų darbų dabar nuolat yra kažkokia ar net kelios su žmonėmis susijusios temos. Tas poreikis iš vidaus vis bręsta, atsiranda staiga. Vieną rytą ateina mintis, kad turiu daryti tai ir tai. Mano idėjos būna paprastos. Gal dėl to kasdieniškumo ir paprastumo jų niekas ir nesiima. Beveik niekas.

– Kaip gimė „Namų tyloj“?

– „Namų tyloj“ – tarsi išvestinis iš darbo apie senųjų amatų meistrus Lietuvoje projektas. Tą darbą pradėjau dirbti maždaug 2003–2004 m. Paskui, 2006 m. rudenį atsidūręs Dzūkijoje, pamačiau, kad ne tik meistrai, bet ir jų gyvenimas labai savitas, archajiškas. Tai įtraukė labai stipriai ir prasidėjo ta „Namų tyloj“. Būtent nuo Dzūkijos. Ištakos – senųjų amatų meistrai, kurių ir dabar dar yra Lietuvoje, bet tuomet buvo dar daugiau. Tik tada neįrašinėjau tekstų, paskui jau pradėjau įrašyti ir tekstus, trumpus pokalbius su žmonėmis. Dabar be pokalbių jau nieko nedarau. Po pirmųjų darbų pajutau, kad be pokalbių fotografijos tarsi nuogos, nors jos iškalbingos, gal kaip fotografijos daug pasako, daug detalių, šviesos, nuotaikos, fotografijos prasme visko daug, tačiau niekada nekenkia keli žodžiai, jei fotografijoje yra žmogus, ypač jei tai susiję su pačiu žmogumi.

Strazdai. 2011 m. / A. Baltėno nuotr. 

Tai praėjusio gyvenimo liudijimas tų žmonių, kurie dabartyje gyvena kitaip, nei gyvename mes. Mes gyvename ne tik kitame laike, bet, iš tiesų, ir kitame pasaulyje. Galbūt kai kurie žmonės tai pamatys ir supras. Jeigu nepamatys, nėra didelės bėdos. Kyla daug klausimų, susimąstai ir apie save. Kas mes esame dabar? Tie liudijimai padeda mums atsakyti, kas mes esame. Ar einame teisingu keliu? Aš galiu tai liudyti, nes jaučiu. Ar man pavyko tai atskleisti, nežinau, bet stengiausi.

– Ar, pradėdamas fotografuoti visus šiuos portretus senose sodybose, iš karto negalvojote kaip apie atskirą projektą? Negalvojote apie savarankišką parodą?

– Apie parodą niekada negalvoju pradėdamas dirbti. Pradedu dirbti, kai matau, kad ta tema yra svarbi. Paroda vėliau tarsi išeina savaime. Nors yra tokių temų, kurios nepasiekia parodos lygio, tačiau tos fotografijos, kartais nedideli ciklai, gula į archyvą. Niekas nežino, kas bus ateityje, gal jos taps kažkokios kitos parodos sudėtine dalimi. Aš galvoju apie temą. Pirmiausia – apie archyvo sukūrimą. Jis reikalingas ateičiai, kad mes paliudytume dabartinį gyvenimąā

– Kodėl „Namų tyloj“? Kaip atsirado šis pavadinimas?

– Tai temai pavadinimą sugalvoti ne taip lengva. Tai tema apie gyvenimą. Įvardyti jį keliais žodžiais ar vienu praktiškai neįmanoma. Iš kelių aš pasirinkau šitą – „Namų tyloj“. Manau, jis labiausiai atspindi to gyvenimo esmę. Kaip ir kiekvieną parodą rengiant, kyla pavadinimo problema. Kartais mintis greitai ateina, kartais tai trunka ilgai. Pavadinimas yra savotiškas žanras. Kai kurie meistriškai kuria pavadinimus, man sunkiau. Geresnio pavadinimo neradau. Kitas variantas buvo „Visas pasaulis čia“, bet jis sunkiai skamba.

– Kodėl pasirinkote būtent šį fotografijų ciklą rodyti Kaune?

– Toks buvo susitarimas su galerija. Jie turi savo parodų planus, strategiją ir, matyt, ta paroda, būtent toks požiūris, jiems tiko pagal planą. Ši paroda ir mano gyvenimo etape ganėtinai skiriasi, ji daugiau egzistencinė ir išeina iš reportažo žanro ribų. Kiti mano darbai daugiau krypsta į reportažo žanrą. Žinoma, „Namų tyloj“ yra dokumentinė fotografija, tačiau įgauna jau kitą matavimą. Vien todėl, kad tie kadrai nepakartojami, tai jau praėjęs laikas, to neliko, iš mano prieš penkiolika metų fotografuotų interjerų likę gal tik keli. Aš žiūriu į tai daugiau kaip į reportažą.

– Pirmą kartą paroda pasirodė Vilniuje 2016 m., tais pačiais metais išleidote knygą „Namų tyloj“.

– Knygoje yra labai maža dalis fotografijų. Bus tikrai tokių fotografijų, kurių knygoje nėra, o knygoje yra tokių, kurių nėra parodoje. Taigi, tai nėra vienas ir tas pats. Knyga man – tarsi filmas, žiūrėjimas laike. Knyga žiūrima verčiant puslapius iš eilės, juos galima versti ir padrikai, tačiau ji kuriama žiūrėti nuo pradžių ir yra tarsi pasakojimas. Toks šiek tiek filmas: yra pradžia, temos vystymas, kulminacija, pabaiga. Knygoje gal tai nelabai jaučiasi, tačiau tam tikra logika, seka tarp fotografijų turi būti. Žiūrovas gal nelabai tai pastebi, bet jeigu būtų padaryta blogai, iš karto susierzintų ir pastebėtų, kad kažkas negerai. Geriausias knygos įvertinimas, kai žmogus knygą žiūri nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir tik tada užverčia. Jei knygą užverčia anksčiau – vadinasi, arba tai ne jo tema, arba ji nuobodi, ne taip padaryta.

Paroda – visai kitas žanras. Paroda tam tikra prasme yra pasakojimas, bet pasakojimas erdvėje. Žmogus, pakliuvęs į parodą, apžvelgia erdvę, pasirenka, ką žiūrėti, nuo ko pradėti, gali vaikščioti nuo vieno darbo prie kito. Iš tiesų tai yra erdvė, užpildyta fotografijomis. Tai nebėra žiūrėjimas laike. Žinoma, gali egzistuoti pasakojimas, nuoseklumas ir parodoje, bet paprastai tai bendra parodos erdvė, kur žmogus jaučiasi gerai arba nelabai, jį įtraukia arba atstumia.

Taigi, čia du skirtingi dalykai, nors tema praktiškai ta pati, bet plėtojama skirtingais būdais. Žaliava ta pati, bet pateikiama skirtingais būdais.

– Grįžkime prie fotografijų. Kas jose svarbesnis – žmogus, jo portretas ar interjeras?

– Turbūt čia yra viskas svarbu, bendrąja prasme – žmogus su jo namais. Parodoje fotografijos rodo žmogaus pasaulį, ne tik jo aplinką ar jo foną, bet aš traktuoju tuos namus kaip vos ne egzistencinį pasaulį. Jau kaip ir aišku, kad tuose namuose žmogus ir baigs savo gyvenimą, nebent jis susirgs ir vaikai jį pasiims, bet šiaip jau akivaizdu, kad tai paskutinis žmogaus namas, būstas. Iš čia ir kyla toks egzistencinis liūdesys, likimas. Žmogus susilieja su šia aplinka, tampa nebeatskiriamas. Fotografuojant kokias profesijas, namų aplinka tam tikra prasme papasakoja apie jo veiklą, gyvenimą, o čia aplinka jau tampa herojaus dalimi.

Tučiai.2010 m./ A. Baltėno nuotr. 

– Kodėl jus apskritai pradėjo dominti senos sodybos?

Ten nebūna kvailų žmonių. Jie dažnai paprastais žodžiais gali pasakyti tai, ko mūsų politikai kartais nesugeba išreikšti įmantriais žodžiais.

– Pradėjo dominti aplinka, patraukė archaika, šviesa viduje, nes ten visada prietema, seni daiktai, nuzulinti laiko, gyvenimo, rankų... Patys žmonės, charakteriai – visi jie garbaus amžiaus, išmintingi, ten nebūna kvailų žmonių, jie visi matė gyvenimo, turi savo supratimą. Jie dažnai paprastais žodžiais gali pasakyti tai, ko mūsų politikai kartais nesugeba išreikšti įmantriais žodžiais. Jie paaiškina visai kitus dalykus apie gyvenimą. Iš to ir paskui atsirado supratimas, kad tai yra visai kitas pasaulis. Iš pradžių aš to nejutau.

– Kaip rasdavote visas tas sodybas, žmones?

– Čia ilga istorija. Pažinojau daug žmonių, kurie ten gyvendavo. Važiuodavome į ekspedicijas. Per daug metų pažįstamų ir bičiulių Lietuvoje labai daug atsiranda. Kartais jie pasakydavo, kartais pats atrasdavau.

– Kuri atradimo istorija įdomiausia?

– Žemaitijoje buvo toks atvejis. Su muziejininku bičiuliu Vytautu važiavome į Žadeikių kaimą. Lauko keliukais privažiuojame trobą. Dienos vidurys. Užeiname pro duris. Prieangyje, tiksliau, jau virtuvėlėje, sėdi diedukas – užsikniaubęs virš pavalkų, kažką taiso su yla palinkęs, bando sutvarkyti tuos pavalkus. Suakmenėjau pamatęs tą vaizdą. Atrodo, kad pasaulis sustojo kažin kur. Viskas buvo kaip senais laikais, niekas nepasikeitę, jokių šiuolaikinio gyvenimo apraiškų. Sėdi žmogus, dirba paprastą darbą, paprastais drabužiais apsirengęs ir dar graži šviesa.

Tokių momentų buvo ne vienas: užeini ir atsiveria paveikslas, kurio nesitikėjai pamatyti. Staiga pamatai ne tik siužetą, bet viskas nušviesta mažųjų olandų šviesos, nes langeliai maži (mažieji olandai – XVII a. tapytojai nedidelio dydžio paveiksluose realistine maniera fiksavę buities vaizdelius – red. past.). Kartais aplinka tamsi, o kartais pasidaro labai paslaptinga, kai kada pamatai keistą švytėjimą. Man, kaip fotografui, tai begalinis džiaugsmas.

– Ar buvo žmogus, kuris nesutiko būti fotografuojamas ar nenorėjo, kad fotografuotumėte jo namus?

– Tokių nebuvo. Nebūna, kad iš karto prašai ateiti ir nufotografuoji. Reikia susipažinti su žmogumi. Lauke, kieme pamatai, pradedi kalbėti apie įvairius dalykus. Paskui prisistatai, pasakai, ką darai. Tada žmogus pamato, kas tu esi. Reikia parodyti, kad darai paprastą darbą, bet jis svarbus. Tada žmogus supranta, net jei jam tai ir ne taip svarbu atrodo. Jeigu į žmogų žiūri pagarbiai, ir jis į tave pagarbiai žiūri. Taip ir užsimezga pokalbis. Pokalbis yra pagrindinis dalykas. Stengiuosi visada kalbėti vienodai su visais, tai teisingas kelias ir būdas. Manau, ir kiti, kurie fotografuoja, taip daro. Kalba tiesiai ir atvirai.

– Minėjote, kad užrašote pokalbius su fotografuojamais žmonėmis. Kur naudojate pakalbintų žmonių tekstus?

– Jie yra mano archyve. Įrašau pokalbius su tais žmonėmis. Anksčiau įrašinėdavo žmonės, su kuriais keliaudavau kartu į ekspedicijas. Vėliau tai pradėjau daryti vienas, nes keliems keliauti darosi per daug sudėtinga, reikia daug derintis, o visi turi daug darbų. Nieko kito neliko kaip tik tapti įrašinėtoju, nors to aš visai nemoku. Vis dėlto, jei yra noro, imi ir darai.

Yra žmonių, kurie apskritai mažai kalba. Ypač – vieniši vyrai, jie gyvena savo gyvenimą. Kartais ištraukti kažkokį žodį yra labai sunku. Toks žmogus ne tai, kad nemoka papasakoti, gal jiems paprasčiausiai neatrodo tai taip svarbu. Tada vyksta toks tylus bendravimas. Kiti pasakoja labai nuosekliai. Priklauso nuo žmogaus. Ne visi turi dovaną kalbėti.

Per tą laiką susiformavo požiūris į tą pasaulį. Pamačiau, kaip jie gyveno, ir tai buvo didžiausias atradimas. Sunku suprasti, kad pasaulis gali tiek skirtis. Čia esminis lūžis. Jiems pinigai beveik nieko nereiškia, visai kitaip žiūri į laiką, į artimą žmogų. Jų gyvenimą, mano nuomone, labai pakeitė televizoriaus atsiradimas – tai esminis lūžis jų pasaulyje.

Purpliai.2009 m. / A. Baltėno nuotr. 

– Ar parodos lankytojai galės išvysti parengtus tekstus ar išgirsti įrašų?

– Specialiai parodai teksto nerengiau. Rašiau, parengiau pastabas, išplėstinius komentarus pagal savo įspūdžius, kurie mane lydėjo fotografuojant. Prie dalies fotografijų komentarai bus po keletą sakinių, tokios impresijos.

– Kuo fotografuojami žmonės įdomūs?

– Į kiekvieną žmogų žiūriu kaip į atskirą pasaulį. Man neįdomių žmonių nebūna. Tik klausimas, ar tą pasaulį pavyksta bent kiek atverti, į jį pasižiūrėti. Vieni atsiveria paprastai, kiti – sunkiai. Nedarydavau jokio pasirinkimo, kad vieną pasakojimą reikia užrašyti, kito – ne. Tai žmonių liudijimai. Vienas – nuotaikingesnis, kitas – ne toks. Žiūriu labiau ne kaip skaitytojas, bet kaip archyvo kūrėjas. Man svarbu užrašyti įvairius liudijimus ir įvairius žmones, nes visas pasaulis susideda iš įvairių žmonių. Man svarbu yra fotografuojamo žmogaus gyvenimo istorija.

– Kokia nuotaika daugiausia vyrauja fotografijose?

– Iš jų visų dvelkia ramybė. Siekiu, kad atsispindėtų paprasto, tikro gyvenimo šiluma ir jaukumas. Ne visada jis toks yra, nes žmonės ir serga, ir sunku būna, jis kartu atšiaurus ir kitą kartą žiaurus. Visko yra.

Liudvinavas.2006 m. / A. Baltėno nuotr. 

– Kas sieja visas fotografijas?

– Aš. Jungia tik mano požiūris. Aparatai yra įvairūs, kokią techniką turiu tuo metu, tokią naudoju. Šviesą nulemia dangus, aš galiu tik laukti, kartais – ir nesulaukti. Gali nusišypsoti ir sulaukti, kol šviesa ateis ir pavyks, o kartais gali laukti ir ji – tik tokia, kokia yra, būna pilka, bet taip būna. Tai lemia mano požiūris į gyvenimą. Aš atitinkamai kadruoju, atitinkamai naudoju šviesą, sujungiu fotografijas į vaizdų rinkinį. Jei tai darytų kitas žmogus, jis būtų taip pat nuoseklus, bet rinkinys jau būtų kitoks. Mano požiūris, kad taip renkuosi, taip darau, ir nulemia nuoseklumą.

– Ko tikitės iš parodos lankytojų?

– Didžiausias lūkestis – kad jie fotografijose kažką pamatytų ir nesijaustų veltui atėję. Geriausiai, kai kažką inspiruoja, skatina kažką daryti. Būna poveikių, kurie slegia, tada jau nelabai gerai. Jeigu tai įkvepia, palieka teigiamų jausmų, žmogus džiugiai išeina, kaip iš kokio pasimatymo, – čia didžiausias malonumas. To ir tikiuosi.

Kas? A. Baltėno paroda „Namų tyloj“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki vasario 12 d.

5-ojoje mugės salėje, skirtoje grožinei ir specializuotai literatūrai, bus galima susipažinti su Kauno fotografijos galerijos leidžiamomis knygomis. Tarp jų ir Indrės Šerpytytės „(1944–1991). Former NKVD – MVD – MGB – KGB Buildings / Buvę NKVD – MVD – MGB – KGB pastatai“, kuriai dizainą kūrusi Inga Navickaitė-Drąsutė 30-ąjame Knygos meno konkurse pelnė pagrindinę metų premiją. Taip pat ir „Joan Fontcuberta: Istorijos krizė“, Algimanto Kunčiaus „Prie jūros: Palanga 1965–2015“, Romualdo Augūno „Keliautojo užrašai“ ir kitomis pastaraisiais metais galerijos išleistomis knygomis.

Kauno fotografijos galerija savo leidžiamas knygas pristatys A14 stende, priešais „Rašytojų kampą“.

Parodoje pristatomi kintančių ir emancipacinių meno praktikų Novi Sade pavyzdžiai – nuo neoavangardo iki šiuolaikinio medijų ir postmedijų meno. Parodos atspirties taškas – naujųjų medijų centro „Kuda.org“ projektas „Trajni čas umetnosti“ („Neišsenkantis meno laikas“), kuriuo siekiama sudaryti Novi Sado (meno) istorijos žemėlapį, pristatyti veikėjų ir nuorodų tinklą, menines, socialines ir politines teorijas bei praktikas, turėjusias įtakos 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių Novi Sado neoavangardo scenai.

Avangardo procesai – kaip meninio eksperimento, naujovių, progresyvumo, angažuotumo ir meninės raiškos laisvės iniciatyvos – ženklino Novi Sado meno ir socialinę istoriją. Keldami tokius klausimus, kaip vietos vertybių išsaugojimas, jų matomumas ir sąsajos su panašiomis, svarbiomis meninėmis veiklomis regioninėje ir tarptautinėje kultūrinėje erdvėje, jie taip pat skatino ieškoti sąsajų su šiuolaikinėmis medijų ir postmedijų praktikomis. Šie meniniai procesai kviečia iš naujo apsvarstyti konkretaus socialinio konteksto įtaką meno scenos raidai, institucijų ir socialinės sistemos santykį su kritinėmis, nestabiliomis ir emancipacinėmis koncepcijomis, privačios ir viešosios erdvių prigimtį bei tai, kaip susijusios vietinė, regioninė ir tarptautinė muzikos scenos.

Eksponuojamų kūrinių autoriai: Apsolutno, Arhiva ateljea DT20, naujųjų medijų centras „_kuda.org“, Aleksandar Davić, Doplgenger, Čedomir Drča, Slobodan Tišma, Grupa KÔD, Grupa KÔD & prijatelji, Vladan Joler, Katalin Ladik, Božidar Mandić, Novosadska gradska komuna, Bogdanka Poznanović, Judita Šalgo, Predrag Šiđanin, Draga Vojvodić.

Parodos ir ją lydinčių renginių kuratorių komanda: Sanja Kojić Mladenov, Agnė Narušytė, Zoran Pantelić, Gintaras Zinkevičius.

Ekspozicijoje pristatomi kūriniai iš Voivodinos šiuolaikinio meno muziejaus, naujųjų medijų centro „Kuda.org“ bei Novi Sade rengiamų ir kuruojamų parodų.

Paroda veiks iki vasario 27 d.

Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Novi Sadas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų dalis.