Patvirtinta parašais

Dar 2021 m. rudenį buvo pasirašytas memorandumas dėl šliuzo ties Kauno HE įrengimo. Tokio objekto reikalingumą savo parašais patvirtino politikai ir įvairių institucijų atstovai. Parašus 2021-aisiais dėjo Vidaus vandens kelių direkcija (VVKD), prižiūrinti Nemuną, taip pat Kauno miesto, Susisiekimo, Energetikos, Aplinkos ministerijų ir „Lietuvos geležinkelių“ atstovai. Memorandume šliuzo idėją vertino tiek daug skirtingų institucijų dėl to, kad Kauno HE – ypatingas statinys. Tai ne tik energetikos objektas, virš jo eina ir geležinkelio linijos, gatvė. Statant HE buvo numatyta vieta, kur galėtų atsirasti šliuzas, tačiau tai niekada nebuvo įgyvendinta.

Visgi toks šliuzo projektas turėtų būti pripažintas valstybinės reikšmės objektu, nes miestas gali investuoti tik į prieigas prie Nemuno, o VVKD be papildomo finansavimo nebūtų pajėgi įgyvendinti daugiamilijoninės vertės projektą.

Memorandumas rodo nusiteikimą gaivinti laivybą Lietuvoje. Tam neišvengiamai reikia sujungti Nemuną, kurį atskyrė prieš pusę amžiaus pastatyta hidroelektrinė.

Miestui įdomus projektas

Miesto meras Visvaldas Matijošaitis „Kauno dieną“ tikino, kad šliuzo įrengimas ne tik leistų sujungti Nemuno aukštupį su žemupiu, praplėsti vandens kelią iki pat Europos, bet ir būtų didelis postūmis vystyti laivybą, kuri apima mažiausiai taršias transporto priemones.

„Prieš kelerius metus pasirašytas memorandumas dėl šliuzo rodo nusiteikimą ne tik pastatyti tokį objektą, bet ir apskritai gaivinti ir plėtoti laivybą Lietuvoje. Tam neišvengiamai reikia sujungti Nemuną, kurį atskyrė prieš pusę amžiaus pastatyta HE. Kaunas pasirengęs čia ir toliau būti lyderis. Tačiau norisi, kad tai būtų ne vien miesto, bet ir visos valstybės svarbos klausimas“, – kalbėjo Kauno vadovas.

Pasak V. Matijošaičio, miestas finansuoja poveikio aplinkai vertinimo ir būsimo šliuzo priešprojektinių pasiūlymų parengimą. Šių darbų ėmėsi VVKD. „Taigi pirmieji esminiai procesai jau vyksta“, – pridūrė meras.

„Maža to, Kaunas gerokai įsibėgėjęs su infrastruktūra Kauno mariose: vadinamojoje Neptūno įlankoje ruošiamas šiuolaikiškas, modernus uostas, kurio užimtumas pernai buvo beveik šimtaprocentinis. Tai rodo, kad pramoginė ar keleivinė laivyba atsigauna, žmonėms vandens transportas tampa vis patrauklesnis ir aktualesnis“, – apie tai, kad Kaunas kitais būdais skatina laivybą,  kalbėjo V. Matijošaitis.

Kauno marių pakrantėje jau kyla buriavimo mokyklos bazė, šių metų sezoną pradės veikti degalinė ant vandens, kad motorinių laivų šeimininkai galėtų patogiai prisipildyti degalų bakus. Aplink uostą miestas įrengs žalią ir jaukią laisvalaikio erdvę kauniečių laisvalaikiui prie vandens.

„Matome vis didėjančią gabenamų krovinių apimtį ir Marvelės uoste. Vadinasi, judame gera kryptimi“, – apie tai, kad šliuzas tik dar labiau suaktyvintų laivybą, nurodė V. Matijošaitis.

Iniciatyva: dar 2021 m. dėl šliuzo įrengimo pasirašytas memorandumas, jį pasirašė skirtingų institucijų atstovai. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kas jau padaryta?

Už šliuzo įrengimą atsakinga VVKD. Ji rūpinasi Nemuno vagos gilinimo ir tvarkymo darbais, tad pasiteiravome, kokie veiksmai jau atlikti, kad Kauno HE turėtų šliuzą?

VVDK atstovai informavo, kad 2023 m. vasario 28 d. Kauno miesto savivaldybė ir VVKD pasirašė sutartį dėl laivybos šliuzo ties HE poveikio aplinkai vertinimo ir projektinių pasiūlymų rengimo.

„Tai ypač svarbus žingsnis šalies laivybai, todėl privalomos tarptautinio viešojo pirkimo procedūros dėl Kauno HE laivybos šliuzo Nemuno aukštupiui ir žemupiui sujungti įrengimo poveikio aplinkai vertinimo ir projektinių pasiūlymų dokumentacijos parengimo, – komentavo VVKD vadovas Vladimiras Vinokurovas. – Minėta dokumentacija tarpusavyje glaudžiai susijusi, nes projektinių pasiūlymų pagrindu bus nagrinėjamas kompleksinis poveikis aplinkai, įtaka aplinkinei infrastruktūrai. Poveikio aplinkai metu bus atsakyta į klausimą, ar reikia statyti žuvitakį (kiek jis duotų naudos, kiek padarytų žalos, nes užkeltos žuvys turės grįžti žemyn, ar įmanomas sprendimas tai įgyvendinti), o jeigu tai būtų privaloma – koks žuvitakis turėtų būti. Kaip bus sprendžiami kiti svarbūs vietovei klausimai, koks poveikis Kauno HE .“

Statant HE buvo numatyta vieta, kur galėtų atsirasti šliuzas, tačiau tai niekada nebuvo įgyvendinta.

Pasak jo, gavus poveikio aplinkai vertinimo subjektų derinimus, bus galima toliau plėtoti šį projektą, t.y. rengti techninį projektą. „Planuojama, kad šiuo metu perkamos paslaugos būtų atliktos per 1,5–2 metus, vėliau – techninio projekto pirkimo procedūra ir projektavimo darbai (apie vienus metus). Taigi faktinė statyba, gavus reikiamą finansavimą statybai, galėtų prasidėti jau po 3–4 metų“, – kalbėjo VVKD vadovas.

Direkcijos skaičiavimais, realu, kad 2030 m. laivų šliuzas būtų pastatytas ir Nemuno žemupys sujungtas su aukštupiu.

VVKD nurodė, kad praėjusių metų gegužę buvo paskelbtas konkursas „Dėl Kauno hidroelektrinės laivybos šliuzo Nemuno aukštupiui ir žemupiui sujungti įrengimo poveikio aplinkai vertinimo ir projektinių pasiūlymų dokumentacijos parengimo“.

„Atliktas tiekėjų pateiktų pasiūlymų ir kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų vertinimas, kurį užbaigus, sudaryta tiekėjų eilė ir paskelbtas pirkimo laimėtojas, su kuriuo turėjo būti sudaroma viešojo pirkimo–pardavimo sutartis. Pirkimo nelaimėjęs tiekėjas apskundė bendrovės priimtą sprendimą dėl laimėtojo nustatymo ir šiuo metu ginčas yra sprendžiamas teisminiu keliu“, – dar apie vieną procedūrą informavo V. Vinokurovas.

Planas: po Kauno HE norima įrengti šliuzą ir žuvitakį, šis, pasak Aplinkos ministerijos, būtų privalomas, skirtas migruojančioms žuvims. Vilmanto Raupelio nuotr.

Dėmesys aplinkosaugai

Kaip minėta, poveikio aplinkai vertinimas parodys, ar po Kauno HE galėtų būti įrengtas žuvitakis, skirtas migruojančioms žuvims. Aplinkos ministerijos atstovai teigė, kad tokios žuvų pralaidos privalomos pagal įstatymą.

„Aplinkos ministerijos žiniomis, žuvitakis ar žuvų pralaida neminimi 2021 m. spalio 1 d. memorandume. Susitarimas apima tik laivybos šliuzą. Tačiau Vandens įstatymo pakeitimu 2022 m. birželį buvo patvirtinta prievolė hidrotechninių statinių savininkams ir valdytojams įrengti efektyvias žuvų pralaidas prie statinių, kurie atitinka įstatyme nurodytus kriterijus. Taip pat įtvirtinta, kad žuvų pralaidos prie hidroelektrinių, kurių galingumas didesnis nei 10 MW, turi būti įrengtos iki 2030 m. Šis reikalavimas galioja ir Kauno HE“, – dienraščiui komentavo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja Jonė Leščinskaitė.

Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje ir viena didesnių vandens talpyklų Šiaurės Europoje.

Šliuzo projektas turėtų būti pripažintas valstybinės reikšmės objektu.

„Nėra analogų, kad ant tokio ploto tvenkinių būtų įrengti funkcionalūs žuvitakiai ir egzistuotų gyvybingos praeivių lašišinių žuvų populiacijos. Pastačius Kauno HE, praeivėms žuvims buvo užkirstas kelias į Nemuno vidurupio upyną. Ypač didelė žala buvo padaryta lašišų ir šlakių ištekliams, kadangi buvo uždarytas kelias į visą Merkio upės baseiną, kuriame neršė apie 60 proc. į Lietuvos upes atplaukiančių lašišų. Taigi, buveinės ir nerštavietės lašišinėms ir kitoms migruojančios žuvims, kurios buvo Kauno marių teritorijoje, yra prarastos negrįžtamai“, – padarytą HE žalą konstatavo J. Leščinskaitė.

Anot aplinkosaugos specialistų, žuvims tinkamo ploto didinimas būtų vienas iš sprendimo būdų suteikti galimybę žuvims išgyventi ir prisitaikyti prie besikeičiančių klimato sąlygų, tai taip pat padėtų žuvų populiacijoms tapti atsparesnėms.

„Todėl efektyvi žuvų pralaida per Kauno marias būtų svarbiausias ir vertingiausias projektas šalies upių ekosistemoms. Migruojančios žuvų rūšys pačios arba dirbtinai įveisiamos galėtų apsigyventi naujuose plotuose. Per kiek laiko galėtų būti atkurta šių žuvų populiacija, priklausytų nuo dirbtinai išveistų lašišų, šlakių jauniklių kiekio, žuvitakio efektyvumo ir kitų faktorių.

Tačiau daugiausia klausimų kyla dėl techninių sprendimų, kurie ir nulemtų, ar projektas būtų sėkmingas. Tik lyginant techninius sprendimus ir modeliuojant jų sėkmę būtų galima numatyti, koks būtų konkretaus sprendimo naudingumas gamtai. Aplinkos ministerijai nežinoma, dėl kokių techninių sprendimų yra diskutuojama“, – komentavo Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja.

Hidroelektrinės pralaidų atidarymas nors retas, bet įprastas procesas – dažniausiai jis vykdomas tuomet, kai vandens debitas yra didesnis už debitą, kurį galima praleisti per hidroagregatus elektros energijos gamybos proceso metu.

Pralaida keletui dienų buvo atidaryta praeitą savaitę. Paskutinis kartas, kai dėl potvynio pakelta Kauno hidroelektrinės pralaida, buvo 2013 m.

Kaip teigė „Ignitis gamybos“ gamybos tarnybos vadovas Darius Kucinas, pastebima tendencija, kad potvyniai Lietuvoje išsitęsia laike ir yra tolygūs.

„Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje stebime Kauno hidroelektrinės veiklai naudingą stabilumą: potvyniai išsitęsia laike ir nebėra tokie staigūs. Todėl beveik visas vandens kiekis yra panaudojamas energijos gamybai. Taip pat potvyniai pastaraisiais metais vyksta anksčiau, o jei vandens kiekis per didelis – panaudojamos pralaidos. Palyginimui, per vieną hidroelektrinės agregatą dirbant pilna galia praleidžiama iki 158 kubinių metrų per sekundę (kub. m/s) vandens. Kadangi Kauno HE yra keturi agregatai, bendrai per juos praleidžiama 580–632 m3/s vandens. Šiuo atveju per visus agregatus buvo leista apie 600 kub. m/s, o per pralaidą dar – 140 kub. m/s vandens kiekis“, – išskyrė D. Kucinas.

„Ignitis gamyba“ nuotr.

Jis pabrėžė, kad nors dėl potvynių per Kauno HE praleidžiamas didesnis vandens kiekis negu įprastai, tai neturi reikšmingos įtakos vandens kiekiui žemupyje.

Pasak bendrovės atstovo, paprastai hidroelektrinėje dažniausiai pasitaiko du scenarijai, kurių metu būtų priimamas sprendimas atidaryti pralaidas.

„Pirmas atvejis, kai atidaromos pralaidos yra susijęs su per dideliu vandens kiekiu Kauno HE tvenkinyje. Taigi, kai vandens kiekis yra didesnis nei jo kiekis sunaudojamas gamybai ir lygis tvenkinyje pasiekia viršutinę leistiną ribą, pralaidos atidaromos siekiant stabilizuoti vandens lygį. Būtent šis atvejis ir buvo stebimas praėjusią savaitę. Kitu atveju, pralaidos atidaromos tuomet, kai hidroelektrinės agregatai visiškai sustabdomi. Tuomet pralaida pakeliama, kad praleistų gamtosauginį debitą, kuris būtinas upės poreikiams“, – sakė D. Kucinas.

Kaip teigė bendrovės atstovas, 2010 m. buvo baigti Kauno hidroelektrinės rekonstravimo darbai, kuriuos atlikus padidėjo elektrinės patikimumas ir efektyvumas. Taip pat sumažėjo KHE techninės priežiūros sąnaudos ir buvo užtikrintas saugus aptarnaujančio personalo darbas pagal ES direktyvas. Rekonstrukcijos metu įdiegta naujausia įranga užtikrina sėkmingą hidroagregatų paleidimą ir energetinės sistemos atstatymą tuo atveju, jei šalies energetinėje sistemoje įvyktų totalinė avarija. Visuotinės avarijos atveju įsijungti pajėgi ne tik Kauno HE, bet ir Kauno hidroakumuliacinė elektrinė.

Normos ribos

Tris mėnesius mokslininkai stebėjo hidrologinę Kauno HE tvenkinio situaciją ir analizavo, kaip jose kito vandens lygis. Atlikę tyrimus ekspertai konstatavo, kad svarbiausiu kai kurių rūšių žuvų populiacijos gausumo Kauno HE tvenkinyje ribojantis faktorius yra mėgėjiška žvejyba, o vandens paukščių, jautrių vandens lygio svyravimams, yra labai mažai.

„Šiais metais buvo nustatytas tik vienas atvejis, fiksuotas birželio 3 d., kai marių paros vandens lygio svyravimas žuvų neršto metu viršijo leistiną 20 cm ribą. Tačiau tai buvo labai nežymus nukrypimas – vidutiniškai 1,3 cm aukščiau nustatytos leidžiamos vertės. Kauno marių vandens lygis gali svyruoti ir dėl gamtinių priežasčių, tačiau didžiausią įtaką tam turi hidroelektrinių veikla“, – sako Lietuvos energetikos instituto hidrologas dr. Darius Jakimavičius.

Kadangi vandens lygio svyravimai stebėjimų laikotarpiu, išskyrus vieną atvejį, neviršijo leistinų ribų, skirtingų žuvų rūšių populiacijų gausumas mariose reikšmingai nesikeičia.

„Remiantis šio ir kitų ilgalaikių tyrimų duomenimis, galima teigti, kad reikšmingą poveikį tvenkinio žuvų populiacijoms daro mėgėjiška žvejyba. Tai liudija faktas, kad šiuo metu, kai verslinė žvejyba Kauno HE tvenkinyje uždrausta, o mėgėjiškai intensyviau žvejojamos ne visos žuvų rūšys, mažiau eksploatuojamų rūšių populiacijos smarkiai didėja. Šiuo metu stebimi nedideli kontroliuojami vandens svyravimai dėl hidroelektrinių veiklos žuvų neršto metu tam žymesnės įtakos neturi“, – sako Gamtos tyrimų centro laboratorijos vadovas vyriausiasis mokslo darbuotojas ichtiologas dr. Linas Ložys.

Stebimi nedideli kontroliuojami vandens svyravimai dėl hidroelektrinių veiklos žuvų neršto metu tam žymesnės įtakos neturi.

Dominuoja kuojos

Anot dr. L. Ložio, žuvų, tokių kaip sterkai, ešeriai ir karšiai, ištekliai Kauno HE tvenkinyje, uždraudus verslinę žvejybą, didėja labai iš lėto, o tų rūšių, kurių mėgėjai žymesniais kiekiais negaudo, atsigavimas labai spartus. Tai akivaizdžiai rodo, kad mėgėjiška žvejyba daro reikšmingą poveikį marių ekosistemai. Vis dėlto, mokslininko teigimu, atrodo, kad atsigaunančių žuvų populiacijų dydis jau stabilizavosi.

„Kauno mariose dominuoja kuojos ir plakiai, nes šios rūšys  reikšmingiau neeksploatuojamos. Kitų žuvų rūšių – karšių, starkių ir ešerių – išteklių atsikūrimas yra labai nuosaikus dėl mėgėjiškos žvejybos poveikio. Karosai taip pat labai intensyviai eksploatuojami mėgėjiškoje žvejyboje. Be to, šiemet dėl su elektrinių veikla nesusijusių priežasčių, labai daug karosų žuvo, tad jų ištekliai negausėja“, – pažymi dr. L. Ložys.

Jautrūs paukščiai

Atliekant tyrimus taip pat nustatyta, kad vandens lygio svyravimų dėl Kauno HE ir Kruonio HAE veiklos tiesioginė žala paukščiams yra labai nedidelė. Apskritai Kauno HE tvenkinio fauna, palyginti su 1973–1992 m. laikotarpiu, yra sunykusi dėl perėjimo ir maitinimosi (augalėdžiams paukščiams) buveinių degradacijos. Todėl vandens paukščių, jautrių vandens lygio svyravimams, yra labai mažai.

„Didelė dalis paukščių rūšių tvenkinyje išnyksta dėl vandens ekosistemos pokyčių, o ne dėl vandens lygių svyravimų. Tokie vandens lygio pokyčiai, kokie fiksuojami dabar, paveikia labai mažai lizdų. Pavyzdžiui, šiemet rastas vos vienas vandens svyravimų paveiktas žuvėdros lizdas“, – sako ornitologas dr. Vitas Stanevičius.

Taip pat, anot jo, svyravimai, neviršijantys 0,2 m, ar kiek didesni, dalies rūšių, pavyzdžiui, gulbių ar nendrinių lingių dėtims, nepavojingi dėl jų lizdų konstrukcinių ypatybių. Be to, kai kurios rūšys, reaguodamos į vandens lygio svyravimus, netgi geba savo lizdus paaukštinti. Kitų rūšių poros sukrauna lizdus gana toli krante, aukštai ant viksvų kupstų ar pernykštės augalijos savartų, tad jiems nepavojingi dabartiniai vandens lygio svyravimai.

Natūralūs procesai

Anot dr. V. Stanevičiaus, Kauno HE tvenkinyje gerai jaučiasi gulbės nebylės, didžiosios antys, nendrinės lingės ir didieji baubliai. Pastarosios dvi rūšys yra europinės reikšmės, o didieji baubliai yra įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. Anot ornitologo, stebimas laukių ir ausuotųjų kragų populiacijų sumažėjimas, nes šie paukščiai neturi kur perėti, o laukiai – dar ir kuo prasimaitinti. Nuo savo klestėjimo laikų – 1973 m. – labai sumažėjo ir plovinių vištelių populiacija, tačiau šiuo metu ji stabilizavosi.

„Vandens telkiniai natūraliai sensta, ypač pakraščiuose, dumblėja, senka ir užauga tankia viršvandenine augalija – nendrynais, švendrynais, tampa nepraplaukiami. Prie šių natūralių procesų prisideda ir žmonės. Iš dirbamų laukų į vandens telkinį su trąšomis patenkantis fosforas labai kenkia maurabraginiams dumbliams – pagrindinei augalėdžių paukščių maisto rūšiai. Azotas skatina perteklinį nendrių ir švendrynų augimą, dėl kurio sumažėja lizdams krauti tinkamų vietų. Be to, kai žmonės išgaudo per daug plėšriųjų žuvų, labai įsigali karpinės žuvų rūšys. Vienos iš jų išėda fitoplanktono gausą reguliuojantį zooplanktoną. Dėl fitoplanktono įsigalėjimo padidėja vandens drumstumas, kuris trukdo fotosintezei reikalingai saulės šviesai pasiekti dugną. Dėl to nyksta vandens paukščių mitybai svarbi povandeninė augalija“, – aiškina dr. V. Stanevičius.

Be to, mokslininko teigimu, karšiai ir karpiai rausia tvenkinio dugną ir taip dar labiau padidina vandens drumstumą, be to, atpalaiduoja fosforą dugno nuosėdose, o tai, vėlgi, lemia maurabragių – pagrindinio augalėdžių paukščių maisto resurso – žūtį.

„Kažkas vyksta hidroelektrinėje. Atrodo, kad būtų visos specialiosios tarnybos sulėkusios. Traukinys irgi sustabdytas“, – ar neįvyko kokia nors nelaimė, teiravosi portalo kauno.diena.lt skaitytojas.

Kauno miesto savivaldybė skelbia, kad jokios nelaimės ties Kauno HE nėra. Tarnybos vykdo pratybas.

„Informuojame, kad AB „Ignitis gamyba“ balandžio 20 d. nuo 10 val. iki 15 val. Kauno hidroelektrinėje (T. Masiulio g. 22A, Kaunas) vykdo Bendrovės Saugumo plano veiksmingumo išbandymo funkcines pratybas „Ekstremalios situacijos suvaldymas, kilus fizinės, kibernetinės ir civilinės saugos incidentams“. Gyventojus prašome reaguoti ramiai“, – nurodė miesto atstovai.

Tobulėjimas savo profesinėje srityje – vienas iš svarbiausių mūsų tikslų!

Kiek vėliau apie vykusias pratybas socialiniame tinkle pranešė ir Kauno m. greitosios medicinos pagalbos atstovai.

„Tobulėjimas savo profesinėje srityje – vienas iš svarbiausių mūsų tikslų!

Šiandien Kauno HE vyko pratybos, kuriose buvo sukurtas ekstremalios situacijos atvejis. Mokymuose dalyvavo gausios specialiosios pajėgos: Valstybinės sienos apsaugos tarnyba, policijos pareigūnai, „ARAS“, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, aplinkos apsaugos specialistai bei Kauno m. GMP medikai. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šių kompleksinių pratybų, kurių metu tobuliname savo įgūdžius ir žinias!“ – nurodoma medikų feisbuko paskyroje.

Kauno m. GMPS nuotr.

Artėja prie konkrečių veiksmų

„Šliuzo projektas nėra tik skambi ambicija popieriuje. Neabejoju, kad toks objektas yra svarbus visai Lietuvai. Prieš kelias savaites pasirašėme memorandumą, o šiandieninis Kauno tarybos sprendimas leido žengti dar vieną žingsnį realių darbų link.

Šios idėjos įgyvendinimas turi vykti nacionaliniu lygiu, tačiau Kaunas pasirengęs padėti tvirtus strateginius pamatus. Tarybai pritarus, nuosekliai tęsiame procesą, kuris pareikalaus laiko ir pastangų“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Spalio pradžioje Kauno mero, susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio, Vidaus vandens kelių direkcijos generalinio direktoriaus Vladimiro Vinokurovo, Aplinkos ir Energetikos ministerijų bei kitų institucijų atstovų parašais buvo įtvirtinta valstybės strategija dėl istorinės klaidos ištaisymo. Planuojama, kad ateityje ties Kauno HES‘u bus įrengtas ne tik šliuzas, bet ir žuvitakis.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Laivybai ir žuvų migracijai

Spalio 1 d. Kauno miesto savivaldybė, ministerijos ir kitos institucijos memorandumą dėl Nemuno aukštupio ir žemupio sujungimo pasirašė siekdamos prisidėti prie tvaraus vidaus vandenų transporto plėtojimo, veiksmingo  infrastruktūros tinklo sukūrimo ir oro taršos mažinimo. Projektu taip pat norima slopinti neigiamą hidroelektrinių poveikį vandens ekosistemoms ir gerinti žuvų migracijos sąlygas.

Šios idėjos įgyvendinimas turi vykti nacionaliniu lygiu, tačiau Kaunas pasirengęs padėti tvirtus strateginius pamatus.

„Susitarėme parengti laivų šliuzo per Kauno hidroelektrinės užtvanką planavimo ir įrengimo veiksmų planą, pirmiausia paruošiant poveikio aplinkai vertinimo ir projektinių pasiūlymų dokumentaciją.

Lygiagrečiai bus siekiama finansavimo memorandumo tikslams įgyvendinti, aktyviai bendradarbiausime su kitomis suinteresuotomis šalimis, kad numatyti bendri tikslai taptų konkrečiais veiksmais ir būtų sėkmingai pasiekti“, – teigė Kauno savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas.

Būtent poveikio aplinkai vertinimas tiksliau atsakys apie būsimo šliuzo įrengimo galimybes, o projektiniai pasiūlymai nubrėš aiškias gaires, kiek kainuotų tokio objekto statybos.

Naujos galimybės upeivystei

Ne kartą kalbėta, kad laivybos šliuzo įrengimas prie Kauno hidroelektrinės prisidėtų prie upeivystės gaivinimo Lietuvoje, sujungiant visą beveik 500 km mūsų šalyje ir pasienio ruožuose su Baltarusija bei Kaliningrado sritimi besidriekiančią Nemuno atkarpą.

Tai atvertų galimybes nepertraukiamai plaukti didžiausia Lietuvos upe nuo Druskininkų pro Kauną iki pat Kuršių marių.

Siekdama atgaivinti praeities kartų užmirštą projektą, Kauno miesto savivaldybė lygiagrečiai kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, prašydama inicijuoti Nemuno aukštupio įtraukimą į Transeuropinį transporto tinklą TEN-T. Tai atvertų naujus tarptautinius laivybos kelius, todėl upėmis būtų galima pasiekti Lenkiją ir atokesnes Vakarų Europos valstybes.

Vystant upeivystę Lietuvoje, realius pagrindus jau kloja Vidaus vandens kelių direkcija, šiuo metu vykdanti istorinį Nemuno tvarkymo projektą. Maždaug 225 kilometrų ilgio atkarpoje tvarkomi hidrotechniniai statiniai – upės vagą reguliuos apie 500 naujai pastatytų bei atnaujintų bunų. Planuojama, kad šie darbai pro Kauno miestą priartės iki pat hidroelektrinės.

Patvirtinta parašais

Penktadienį miesto bei įvairių ministerijų atstovai susitiko Kauno marių senojoje prieplaukoje, laive „Nemunas“. Simbolinė vieta pasirinkta neatsitiktinai, mat šis laivas plaukioja upių tėvu vainikuojamame Nemune, tačiau tik aukštupyje, bet įrengus šliuzą, maršrutas galėtų pasiekti ir žemupį.

Miesto atstovai akcentavo, jog šalis turi plėsti ne tik geležinkelius ir automobiliams skirtus kelius, bet ir investuoti į vandens kelius, taip ne tik mažinant taršą, bet ir suteikiant ženkliai didesnes turizmo bei laivybos galimybes. Taip pat Kauno hidroelektrinės (HE) šliuzas leistų Nemunu laivams laisvai pasiekti net ir tolimas Europos šalis. Be to, atsivertų senasis vandens kelias pro Baltarusiją iki pat Lenkijos. Ten vaizdingomis vietovėmis daugiau kaip 100 kilometrų driekiasi Augustavo kanalas, jungiantis Nemuno ir Vyslos upių baseinus. Kitaip tariant, šliuzo ties Kauno hidroelektrine įrengimas, atvertų transeuropinį vandens kelią.

Siekiant užtikrinti laisvą laivų judėjimą, reikia ties Kaunu įrengti šliuzą ir tai turi būti valstybės prioritetinis projektas. Dėl to tarp miesto, centrinės valdžios bei vandens kelių prižiūrėtojų pasirašytas memorandumas dėl Kauno HE laivybos šliuzo sujungiant Nemuno aukštupį ir žemupį įrengimo.

Reikšmingą dokumentą „Nemuno“ laive pasirašė susisiekimo ministras Marius Skuodis, Aplinkos ir Energetikos ministerijų atstovai, VĮ Vidaus vandens kelių direkcijos generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis bei akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovai.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Objekto svarba

Šliuzo svarba neabejoja nei vienas memorandumą pasirašęs atstovas, nes tai būtų ženklus postūmis vystyti laivybą Nemune.

„Upe judėti yra žymiai saugiau ir ekologiškiau, nei autostrada. Vyresni žmonės yra matę Nemune pilna laivų, o dabar jų nėra. Jau dabar galime pasidžiaugti, kad įrengiant bunas žemupyje, laivyba atsigauna, tad norėtųsi, kad ji atsigautų ir kitoje Nemuno pusėje“, – kalbėjo Kauno meras V. Matijošaitis.

Susikimo ministerija tikino, kad šliuzo įrengimas yra savalaikis, mat kaip tik numatoma per hidroelektrinę tiesti Kauno aplinkkelį bei greitąją „Rail Baltica“ vėžę.

„Reikia įsivertinti, kokiomis galimybėmis galima sujungti žemupį su aukštupiu, kokie aplinkosaugos reikalavimai. Kai mes turėsime vertinimą, galėsime sakyti, ar apsimoka. Mums svarbu, kad čia eis tiek aplinkkelis, tiek europinė geležinkelio vėžė, tad laiku ir vietoje yra ir kalbos apie Nemuno kelio sujungimą. Tada verslas neturėtų priežasčių, kodėl neinvestuoti į laivus, baržas“, – pasisakė susisiekimo ministras M. Skuodis.

Vandens kelių prižiūrėtojai taip pat mato ekonominę naudą, mat jei šliuzas bus pastatytas, atsigaus vandens turizmas ir krovinių gabenimas.

„Šliuzas būtinas, nes dabar turime perkirstą Nemuno kelią, laivavedžiai dažnai klausia, kodėl negalima perplaukti Nemuno. Statant hidroelektrinę buvo numatyta įrengti ir šliuzą, tad sistema, kaip galėtų tai atrodyti, yra gan aiškūs. Šliuzu galėtų plaukti didžiausi laivai, kurie leidžiami tokiame vandens kelyje ty., iki 110 metrų ilgio laivai. Turistinei ir pramoginei laivybai šliuzas yra būtinybė, bet tai turėtų įtakos ir kroviniams, nes vandens kelias yra ne tik ekologiškas, bet ir ekonomiškai naudingas“, – kalbėjo V. Vinokurovas.

Miestas pasiryžęs sumokėti už projektinių pasiūlymų rengimą bei studiją, kaip šliuzas galėtų atrodyti. Tam yra numatęs ir finansavimą. Tačiau įgyvendinimas jau gultų ant Vyriausybės pečių, nes miestui pačiam statyti šliuzą būtų per didelė našta.

Skaičiuojama, kad šliuzo įrengimas Kauno hidroelektrinėje galėtų kainuoti nuo 50 iki 70 mln. eurų.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Dėmesys aplinkosaugai

Daugiau kaip 60 metų veikianti Kauno HE iki šiol yra kliūtis nenutrūkstamai laivybai ir žuvų migracijai Nemune dėl 20 metrų aukščio užtvankos. Įrengus šliuzą kartu būtų įrengtas ir žuvims patogus žuvitakis. Tiesa, dar aplinkosaugininkai nėra tikri, ar žuvitakis pasiteisintų. Pirmiau reikia atlikti žuvų stebėjimo tyrimus.

„Bet kokia užtvanka yra blogis upei, nes neprateka vandenys, neatnešamos maistinės medžiagos, žuvys negali laisvai keliauti. Šiuo atveju reikėtų labai gerai paskaičiuoti, ar į viršų užkilusių žuvų vaikai rastų kelią atgal į jūrą. Žuvys įsimena kelius ir reikėtų laiko, kad jos vėl įprastų plaukti iki Merkio upės. Sudėtingiausia, kad jos iki ten nuplaukusios, gebėtų sugrįžti atgal per Kauno marais ir nežūtų turbinose, o rastų žuvitakį. Juo daugiausia naudotųsi šlakiai, lašišos, žiobriai“, – kalbėjo aplinkos ministro patarėjas, gamtosaugininkas Marius Čepulis.

Nemuno aukštupio ir žemupio sujungimas nėra utopija – tokia ambicija jau seniai pažymėta Kauno miesto bendrajame plane. Be to, šis sprendinys buvo įtrauktas ir į hidroelektrinės statybų projektą, tačiau taip ir liko neįgyvendintas.

Tvarkoma upės vaga

Šiais metais istorinį Nemuno tvarkymo projektą pradėjusi VVKD maždaug 225 kilometrų ilgio upėje dėmesį skirs hidrotechniniams statiniams – vagą reguliuos apie 500 pastatytų naujų ar atnaujintų bunų.

VVKD sutvarkyti atkarpą iki pat Kauno hidroelektrinės planuoja per porą metų. Žemupio tvarkymo darbai leis užtikrinti, kad net ir hidrologinės sausros metu Nemuno vaga būtų tinkama laivybai, mat įrengtos bunos padės, kad upės vaga nuolat valytųsi ir dugnas neužsineštų bei nereikėtų nuolat siųsti žemsiurbės ir valyti vagos.

Be to, jau ruošiamasi pradėti tvarkyti ir aukštupį. Atkarpoje nuo Kauno iki Baltarusijos vagos valymo darbai vyks kiek kitu principu, mat šioje atkarpoje reikia iš dugno labiau pašalinti didelius akmenis, o ne smėlio sankaupas, kaip yra žemupyje.

Veteranai – apie pavadinimą

1955 m. pradėta statyti Kauno HE Lietuvai, o labiausiai Kaunui, kentėjusiam nuo potvynių, buvo didelis įvykis. Kartu su HE ir kitais Lietuvoje statytais energetikos objektais užaugo visa karta šaliai nusipelniusių energetikų. 2004 m. Viktoro Antanavičiaus, Vytauto Gritėno, Alfonso Kraujelio iniciatyva buvo įkurtas Energetikos objektų statytojų klubas. Ir nors dabar klubo veikla nutraukta, tačiau spėta daug nuveikti energetikos veteranams pagerbti ir įamžinti.

Švenčiant Kauno HE penkiasdešimtmetį iškilmingai hidroelektrinėje buvo atidengtos bareljefinės lentos J.Velaniškiui ir Antanui Gruodžiui. Lietuvos energetikai nusipelniusių žmonių biografijos ir atsiminimai sugulė ir popieriuje.

Vienas iš Kauno HE statytojų ir veteranų klubo narių Julius Pakalniškis neslepia buvęs iniciatoriumi, kad Kauno HE nereikėtų suteikti Algirdo Mykolo Brazausko vardo, tačiau buvusį prezidentą mena geru žodžiu. "Jis nebuvo mano draugas, bet buvo draugiškas", – šyptelėjo J.Pakalniškis.

Kauno HE statytojai, sužinoję, kad elektrinę planuojama pervardyti, kreipėsi atviru laišku: "Labai gerbiame A.M.Brazauską ir vertiname jo nuopelnus Lietuvai. A.M.Brazauskas Kauno HE statybos direkcijoje dirbo trumpą laiką, nepateikė jokių vertingų pasiūlymų. Pavadinti jo vardu objektą, kuriame dirbdamas nepasižymėjo, būtų neteisinga ir šventvagiška kito taip pat labai gerbiamo ir nusipelniusio Lietuvos energetikai asmens J.Velaniškio atžvilgiu."

Veteranai siūlė geriau palikti Kauno HE pavadinimą, tačiau jų balsas nebuvo išgirstas ir 2014 m. Kauno HE pavadinta A.M.Brazausko vardu.

Keletą kartų užsimojęs A.M.Brazauskas, nors tuomet dar jaunas ir stiprus, užduso.

J.Pakalniškis prisiminė situaciją, kai statybų aikštelėje apsilankė A.M.Brazauskas. Tuo metu buvo sandarinami pamatai. Anot J.Pakalniškio, sandarinimas vyksta kaip torto sluoksniavimas – ant jau suplūkto molio liejamas asfaltas, po to klojami trys sluoksniai nepūvančio audinio, ant šių sluoksnių – bitumas ir galiausiai dar vienas – paskutinis – asfalto sluoksnis.

Vykstant šiems darbams į Kauno HE statybų aikštelę atvyko Techniniame skyriuje dirbęs A.M.Brazauskas ir pamėgino pamokyti darbininkus stipriau spausti klojamus sluoksnius. Keletą kartų užsimojęs A.M.Brazauskas, nors tuomet dar jaunas ir stiprus, užduso. "O mes taip mosikuojame visą dieną", – mokytojui atkirto vienas darbininkų.

Buvo įdomu

J.Pakalniškis dirbti statant Kauno HE pradėjo 1957 m. meistru prie žemės užtvankos. Pradėjus betonavimo darbus buvo paskirtas darbų vykdytoju privedamajam ir nuvedamajam kanalui bei atraminėms sienoms statyti.

Kauno hidroelektrinės statybos inžinierius pasakoja, kad supratimo ar vertinimo, kad tai kažkoks grandiozinis projektas, nebuvo. J.Pakalniškis nepamena, kad kažkas būtų labai sielojęsis ir dėl užliejamų kaimų bei Kauno marių atsiradimo.

1959-aisiais, užtvenkus Nemuną ties Kaunu, upės vanduo per devynis mėnesius pakilo beveik 20 m. Naujosios Kauno marios užliejo 35 kaimus. Iš čia iškelta 721 sodyba, būsimame marių dugne iškirsti miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės.

Pasak J.Pakalniškio, iš kaimų, atsidūrusių Kauno marių dugne, iškeltiems gyventojams buvo suteikiami butai. Statytojas sako, kad gal todėl per daug niekas ir nesiskundė. Visi labiau galvojo apie tai, kad čia atsiras marios, tuo metu buvo statomas jachtklubas, ne vienas jų turėjo valtis ir jau galvojo, kaip plaukios užtvenktomis Kauno mariomis.

HE statybai naudotos medžiagos, inžineriniai sprendimai turėjo garantuoti užtvankos ilgaamžiškumą. (Eglės Velaniškytės archyvo nuotr.)

"Mums reikėjo statyti, ir tiek. Buvome jauni, stiprūs ir dirbome su dideliu užsidegimu ir entuziazmu. Ir dirbome ne po 8 val., o tiek, kiek reikia, iš darbo išeidavome ir 9, 10, o kartais ir 11 val. vakaro. Mano specialybė buvo elektrinių statyba. Aš domėjausi šia sritimi, todėl man buvo įdomu", – pasakoja 89-erių J.Pakalniškis.

HE statytojas gražiai mini tuometį vadovą J.Velaniškį. Esą dirbantieji statyboje visada jautė nepaprastą vadovų supratimą. Nebuvo bėdos, jei dėl kokių nors priežasčių negalėjo ateiti į darbą. Net nereikėjo  vadinamųjų biuletenių susirgus. "Gyvenimas buvo labai bendruomeniškas, nebuvo pykčio, barnių. Nei aš ką nors bariau, nei mane kas nors barė", – pasakoja J.Pakalniškis.

Dainuojantys talkininkai

Kaip to laikmečio požiūrio į darbą iliustraciją J.Pakalniškis pasakoja dar vieną istoriją. Vienas iš pirmųjų etapų buvo išbetonuoti pagrindą HE. Betono sluoksnį reikėjo pilti ant labai švariai nuvalyto grunto. O buvo ruduo – lyja, vėjas lapus nešioja. Jau pamainos darbo laikas ėjo į pabaigą, o vis dar reikėjo švarinti.

Negana to, prieš pilant betoną, buvo būtinas patvirtinimas, kad tikrai gerai pasirengta ir galima betonuoti. Patvirtinimą turėjo pasirašyti trys atsakingi asmenys – Techninio skyriaus viršininkas, geologas ir darbus daręs J.Pakalniškis.

"Buvo gal 10 val. vakaro, kai paskambinau jiems į namus, kad atvažiuotų į statybos aikštelę. Ir atvažiavo. Jokių priekaištų, kad pakėliau iš lovos, nesulaukiau. Jei nebūtų atvažiavę ir pasirašę, kitą dieną būtume turėję viską daryti iš naujo", – tęsė J.Pakalniškis.

Dar vienas sovietinių laikų ir požiūrio į reikšmingą statybą niuansas: Kauno HE statybos metais Kauno įmonėms ir gamykloms buvo skirta prievolė važiuoti į talką statybų aikštelėje. J.Pakalniškis mena, kad žmonės iš įmonių atvažiuodavo ir kartais visai nemažai padėdavo.

Tačiau vieni talkininkai paliko neišdildomą įspūdį. Talkon į Kauno HE statybą atvyko Muzikinio teatro artistai. "Kokį darbą tokioje statyboje tokiems žmonėms gali duoti? Buvo suversta akmenų krūva, tai skyrėme pernešti akmenis į kitą vietą. Kiek panešiojo ir grįžo prie savo tiesioginio darbo – pasisiūlė padainuoti", – Muzikinio teatro artistų talka baigėsi muzikos garsais.

Statybų aikštelėje estradą suorganizuoti – ne pats sunkiausias uždavinys. Estrada Muzikinio teatro artistų pasirodymui stovėjo dar iki pietų. Menininkų koncertas Kauno HE statybų aikštelėje buvo įskaitytas kaip nepamainoma talka.

Vis dėlto visiems talkininkams ne tiek rūpėjo padėti statant Kauno HE, o pamatyti, kaip statoma elektrinė. Su hidroinžinerija nieko bendra neturintiems žmonėms sunku ir dabar įsivaizduoti, kad 30 m aukščio elektrinės pastatas yra lygus devynių aukštų daugiabučiui. HE aukštai skaičiuojami kiek kitaip. Nemuno vandens lygyje yra šeštas aukštas. Tai žemės lygis.

Betonas kaip granitas

J.Pakalniškis sklaido bet kokias abejones, kad Kauno HE statybos metu naudotas betonas galėtų neatlaikyti, priešingai, bėgant metams betonas kietėja. Dargi yra skirtingų markių betonai ir, priklausomai nuo markės, yra aišku, kiek atsparus betonas.

Julius Pakalniškis: "Buvome jauni, stiprūs ir dirbome su dideliu užsidegimu ir entuziazmu."

"Teoriškai betonas kietėja 100 metų ir daugiau. Kai stato kokį nors objektą – ar hidroelektrinę, ar namą, naudojamas tas pats betonas, tik skiriasi jo atsparumas. Laboratorijoje gamindavo nedidelius blokelius ir, kai sustingdavo, juos spausdavo, kad įsitikintų, jog pakankamai atsparūs", – pasakojo J.Pakalniškis.

Tačiau kaipgi tokiame didžiulės apimties darbe be nesklandumų? Sugedo betono mazgo svarstyklės, ir tam tikroje dalyje buvo įpilta mažiau atsparaus betono. Teko viską ardyti ir krapštyti iki smulkmenų, o vėliau užlieti dar atsparesniu, stipresniu betonu, nei planuota.

J.Pakalniškis sako girdėjęs, kaip švedai, atvykę į Kauno HE modernizaciją, gyrė elektrinės betoną, kad kietas kaip granitas. 2010 m. elektrinė buvo rekonstruota – 25 metams pratęstas jos eksploatavimo laikas, padidintas patikimumas ir efektyvumas.

"Galima sakyti, sviestas sviestuotas, tai taip su tuo betonu – atsparus ir dar kartą atsparus. Negi lauksi metus, kad sustingtų betonas, ir tik tada paleisi objektą. Statyta taip, kad pastačius iš karto būtų galima paleisti HE", – dėstė energetikos inžinierius.

1959 m. liepos pradžioje visi statiniai, kurie turėjo būti po vandeniu, buvo baigti ir liepos 16 d. užtvindyti. 1959 m. lapkričio 5 d. įjungtas pirmasis hidroagregatas. Elektros energijos gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai.

J.Pakalniškis atvirauja, kad labai įdomus buvo HE paleidimo momentas. Stalai valgykloje buvo nukloti vaišėmis ir degtine. Visi nekantriai laukė tos svarbios akimirkos. "HE buvo paleista apie 9 val. vakaro, o svečiai išsiskirstė auštant", – apie to laikmečio audringus svarbių objektų baigimo šventimus pasakodamas juokavo J.Pakalniškis.

Partijos svarba

Praktiškai kiekvieno energetikos objektų statytojų veteranų biografijoje šalia paminėjimo apie indėlį Kauno HE statyboje minimas ir statybai vadovavęs J.Velaniškis.

Yra įrašas ir J.Pakalniškio biografijoje: "Darbas J.Velaniškio, turinčio didžiulę patirtį ir autoritetą, vadovaujamoje valdyboje-aikštelėje, Juliui buvo antras gyvenimo institutas, kuriame išmokta labai atsakingo požiūrio į darbą ir į tą darbą atliekančius darbuotojus. J.Velaniškio asmeninės, psichologinės ir profesinės savybės nulėmė, kad darbas elektrinės statyboje buvo ne prievarta, o sąmoningo supratimo ir būtinumo veiksnys."

J.Velaniškio vardu pavadinta gatvė nuo Ateities plento iki Kauno termofikacijos elektrinės, kurios statybai, kaip ir HE, vadovavo šis garsus energetikos inžinierius. (Eglės Velaniškytės archyvo nuotr.)

Dar vienas to laikmečio specifiškumas: plečiantis darbams buvo sukurta 2-oji statybos valdyba-aikštelė. Reikėjo kito viršininko. J.Pakalniškis pasakoja, kad tada J.Velaniškis pakvietė tris darbų vykdytojus, tarp jų – ir J.Pakalniškį, kaip kandidatus į šias pareigas.

Tačiau buvo viena sąlyga – turėjo įstoti į komunistų partiją. "Man tai buvo nepriimtina, nes mano tėvai buvo ištremti. Mes visi trys kategoriškai atsisakėme", – pasakojo J.Pakalniškis.

Tačiau vyrai išklausė J.Velaniškio požiūrį – statybos nesustos, bus atsiųstas viršininkas iš Maskvos kartu su brigadininku, uošve, vaikais, ir visi pirmiausia gaus butus, o mūsų darbuotojai liks be nieko. Problemą išsprendė Petras Kaziūnas, patyręs specialistas, geras vadovas, sutikęs pasiaukoti ir stoti į partiją.

J.Pakalniškio pastebėjimu, tais laikais buvo stengiamasi, kad kuo daugiau lietuvių dirbtų HE ar kitose energetikos objektų statybose ir kuo mažiau Maskva siųstų čia savo kadrų.

Iš čia iškelta 721 sodyba, būsimame marių dugne iškirsti miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės.

Hidroelektrinė ir potvyniai

Energetikos inžinierius J.Pakalniškis svarstė, kad gal anuomet kiek hiperbolizuota buvo Kauno HE nauda ir didingumas, tačiau tai, kad objektas reikalingas, akivaizdu ir šiandien.

"Pamenu, atvažiavęs mokytis į Kauno amatų mokyklą, negalėjau įeiti į bendrabutį Kęstučio gatvėje, nes miestas buvo patvinęs. Kartais žmonės keistai įsivaizduoja, kad ledonešis yra tik gražu. Gal ir gražu, tačiau ir labai pavojinga, netgi kraupu", – apie gamtos ir vandens jėgą atsiliepia J.Pakalniškis.

Jis neslepia girdintis nepagarbių atsiliepimų apie Kauno HE kenkimą gamtai dėl to, kad kaimai buvo užtvindyti. Kartu kelia ir retorinį klausimą: o kur tada Kauną reikėtų padėti, jei nebūtų elektrinės?

Kolegą palaiko ir žinomas Lietuvos energetikas, KTU docentas Anzelmas Bačauskas, Lietuvos energetikų senjorų klubo narys. "Kai kurie šaukia, kad labai blogai, jog Nemunas užtvenktas, tačiau niekas kitas neapsaugotų Kauno nuo potvynių kaip HE. Iki elektrinės pastatymo Šančiuose žmonės batus nakčiai palikdavo ant taburečių, kad ne į vandenį įliptų", – priminė A.Bačauskas.

J.Pakalniškis ir A.Bačauskas, išgirdę šiandienos planus padaryti per Kauno HE žuvitakį ir šliuzą laivams, šypsosi. "Dar statant Kauno HE buvo svarstyta dėl žuvitakio, kad žuvys galėtų plaukti į senas nerštavietes. Tačiau šio plano atsisakyta, nes suabejota, ar žuvys žinos, kad jos ten gali plaukti, o tos, kurios gal dar žinojo, jau seniai suvalgytos", – juokavo A.Bačauskas.

1959-aisiais, užtvenkus Nemuną ties Kaunu, upės vanduo per devynis mėnesius pakilo beveik 20 m. (Eglės Velaniškytės archyvo nuotr.)

Sovietų planai

Veteranai primena, kad ir statant Kauno HE buvo galvota apie šliuzą laivams, netgi palikta tam vieta, kurią ir šiandien galima išnaudoti šliuzui įrengti. Sovietų Sąjungos užmojis buvo laivų kelias nuo Baltijos jūros iki Juodosios.

Hidroelektrinių statybos užmojai taip pat buvo gerokai didesni. Pagal tuometę Sovietų Sąjungos politiką vien Nemune turėjo būti pastatytos septynios hidroelektrinės.

"Planas buvo daug tų elektrinių statyti, tačiau HE statyba – ypatingas statinys tuo, kad pirmiausia reikėjo užtvenkti upę, supilti pylimą, užpilti daug žemių. Neigiamus tokių statinių padarinius šiandien jaučia Ukraina. Užtvenkus Dneprą, dabar aplinkui tyvuliuoja pelkės, kurios sunaikino dirbamą žemę. Sovietų Sąjungoje buvo planas statyti dideles elektrines ir ant Volgos. Ten taip pat užlieta daug žemių, net ir sovietmečiu buvo išaiškinta, kad hidroelektrinių nauda ne ką didesnė, nei būtų davęs žemės ūkis", – pasakoja Lietuvos energetikos grandas A.Bačauskas.

Įdomu tai, kad po Antrojo pasaulinio karo susirūpinus Nemuno hidroresursų panaudojimu, buvo ištirti upės hidroresursai ir sudaryta jų naudojimo schema. Tuometė TSRS Elektrinių ministerija šį darbą pavedė sąjunginio projektavimo instituto "Hidroenergoprojekt" Maskvos skyriui, kuris parengė Nemuno kompleksinio panaudojimo schemą, pagal kurią prie Nemuno buvo numatyta pastatyti septynias hidroelektrines.

Energetikos veteranai sutiko, kad tam tikra prasme visa laimė, jog Lietuvoje sovietmečiu nespėjo pristatyti elektrinių, kur reikia ir kur nelabai. Šiandien Kauno Algirdo Brazausko HE yra vienas iš Lietuvos strateginių objektų, "Ignitis gamybos" valdoma didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti hidroelektrinė.

Pirmoji elektrinė

Kitąmet bus 130 metų, kai Lietuvoje buvos pastatyta pirmoji elektrinė. 1892 m. balandžio 17 d. Rietave per Velykas sušvito pirmoji elektros lemputė, sukėlusi daug nuostabos ir džiaugsmo bei paskatinusi tai mačiusius pradėti daugiau domėtis technikos pasiekimais, jų įgyvendinimu ir nauda.

O tai jau didelis persilaužimas žmogaus sąmonėje. Turime džiaugtis ir didžiuotis, kad carinės Rusijos prispaustoje Lietuvoje atsirado žmogus, supratęs naujų technologijų reikšmę ir naudą tėvynei. Pirmosios elektrinės statybos idėja ir jos įgyvendinimas gulė ant Bogdano Oginskio pečių, kurio giminė – išskirtiniai Rietavo šviesuoliai. Paskelbus ketinimus statyti elektrinę, užsienio kompanijos išreiškė pagarbų aktyvumą dalyvauti šiame projekte. Tai rodo didelį pasitikėjimą šiuo žmogumi.

Šaltinis: Stasys Bilys "Pirmosios elektrinės Lietuvoje"

Pirmoji hidroelektrinė

O štai pirmosios hidroelektrinės atsiradimo Lietuvoje nuopelnai tenka grafui Juozapui Tiškevičiui Kretingos dvare.

Elektrinė įrengta atskirame pastate 53 m nuo rūmų. Pirmosios elektrinės namų ir rūmų apšvietimui buvo įrengiamos namų rūsiuose arba šalia stovinčiuose pastatuose, nes atstumą ribojo leistini 3 proc. įtampos nuostoliai. Ir pirmoji hidroelektrinė turėjo būti įrengta šalia rūmų esančiame vandens malūne. Elektros energijos tiekimas didesniais atstumais dar laukė sprendimų.

"Žiemos sodas sukuria kerinčius vaizdus. Žmogus, nematęs panašių vaizdų, pasijunta pasakų karalystėje, ypač žiemą. Bananai su labai ilgais lapais, rečiausi Latania Borbonica su keisčiausiais plunksniniais lapais ir kiti reti augalai. Iš nemažo aukščio per akmenis šniokščia krintantis vanduo ir teka upeliai įvairiomis kryptimis po sodą, kuriuose nardo auksinės žuvelės. Lauke siaučia pūga ir spaudžia šaltis, o žiemos sode nušvinta elektros lemputės, skamba tyli muzika ir jautiesi kaip užburtame pasaulyje", – tokie įspūdžiai užrašyti 1890 m.

Žiemos sodui apšviesti buvo naudojamos lankinės arba Voltos elektros lempos. Apie tai rašė grafo Juozapo Tiškevičiaus dukra Elena Klotilda: "Vakarais žiemos sodas buvo apšviečiamas lankinėmis elektros lempomis, kas tuo laiku buvo labai nepaprasta. Tikriausiai tai buvo ar ne pirmas elektros apšvietimo panaudojimas Rusijos valstybėje. Mums, vaikams, žaidimai žiemos sode buvo kaip rojuje."

Šaltinis Stasys Bilys "Hidroelektrinių miražai"

Hidrologinė sausra

Nepaisant kelių lietingų dienų, šalies upės vis dar kritiškai nusekusios. Upių tėvu pramintas Nemunas taip pat išgyvena sudėtingą laikotarpį. Vandens lygis Nemune yra arti hidrologinės sausros ribos.

"Vanduo yra nusekęs šiek tiek daugiau, nei įprasta – tiek Neris, tiek Nemunas yra iki pusės metro žemiau, nei įprasta rugpjūčio mėnesį. Gal šiek tiek geresnė situacija yra Šiaurės Lietuvoje, apie Panevėžį, Pasvalį – ten upės ne taip smarkiai nusekusios, bet visoje šalyje yra šiek tiek didesnis nusekimas, nei įprasta rugpjūtį", – BNS komentavo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas Juozas Šimkus.

Anot hidrologo, įtakos nusekusiam upių lygiui turi per pastaruosius dvejus metus buvusios sausros ir tai, kad krituliai per liepą pasiskirstė ne tolygiai, o iškrito užėjus liūtims. Liūtys esą tik tam kartui pakelia upės vandens lygį, tačiau nėra pastovumo.

BNS nurodė, kad 2018 ir 2019 m. specialistai skelbė vadinamąją hidrologinę sausrą – tai yra riba, kai upių lygis nesiekia per kelerius metus fiksuoto žemiausio vidutinio vandens lygio šiltuoju sezonu. J.Šimkaus teigimu, šią vasarą šis kritinis rodiklis dar nepasiektas, bet situaciją gali pakeisti vos viena sausesnė savaitė.

Pasiekus hidrologinę sausrą, nebėra užtikrinamos minimalios ekosistemos gyvavimo sąlygos. Pirmiausia pavojus kyla žuvims.

"Žuvims yra didžiausia grėsmė, nes mažas vandens kiekis pirmiausia reiškia, kad padidėja teršalų koncentracija, sumažėja ištirpusio deguonies kiekis", – pastebėjo J.Šimkus.

Jei nebus didesnio lietaus, kitą savaitę gali tekti stabdyti ir "Raketos" plaukimą.

Nuolat stebi

Vidaus vandens kelių direkcija (VVKD) vykdo stebėseną, kuriose Nemuno upės vietose yra sekliausia. Tokia informacija nuolat skelbiama direkcijos interneto puslapyje, tad laivų savininkai turi sekti naujausias žinias ir pasitikrinti, ar galima plaukti.

"Nemuno upės situacija laivybos požiūriu nėra pasikeitusi: nuo Kauno iki žiočių atitinkamos grimzlės laivai gali plaukti, tik būtina stebėti VVKD svetainę, kur yra pateikiama kiekvieną darbo dieną atnaujinama informacija. Kadangi vandens pritekėjimas yra minimalus, žemiau Kauno HE praleidžiama net mažiau, nei reikalinga normalioms laivybos sąlygoms užtikrinti, todėl gyliai nėra dideli.

Dėl sausros Kauno hidroelektrinė gamina šešis kartus mažiau energijos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pastarųjų dienų lietingesnis laikotarpis įtakos neturi. Buvo stebimi tik momentiniai vandens lygio nežymūs pakilimai, tačiau išlieka vandens lygio žemėjimo arba stabilizavimo ties žemiausia riba tendencija. Iš esmės hidrologinę situaciją pagerintų tik intensyvūs ir ilgesni lietūs, trunkantys savaitę ar dvi", – pastebėjo VVKD atstovai.

Jie nurodė, kad šiuo metu sekliausios ir pavojingiausios vietos laivybai Nemune yra aukščiau Jurbarko. Ties Kaimeliu sekluma siekia 1,15 m, ties Seredžiumi ir Belvederiu – tarp 1,05-1,20 m. Čia jau šiuo metu dirba direkcijos žemsiurbės.

"Nuolat stebima situacija visame Nemune, prioritetą teikiant E 41 keliui (Kaunas–Nida). Sutvarkius kelius minėtose seklumose, įvertinus situaciją technika bus nedelsiant perdislokuotą į kitas vietas", – apie tai, kad sekliausios vietos nuolat gilinamos, aiškino VVKD.

Direkcijos svetainėje nurodyti šie mažiausi gyliai: Lampėdžių – 1,15 m, Altoniškio – 1,15, Piesčių – 1,15, Ž.Panemunė – 1,10, Sutkiškiai – 1,10, Ragainė – 0,95 m ir kt. Pasak Nemuną prižiūrinčių specialistų, daugelyje vietų laivybą gelbsti navigacinių ženklų plūdurų vietų pakeitimas.

Smūgis laivybai

Nusekęs Nemunas gali suduoti smūgį ir verslininkams, kurie vykdo komercinius plaukimus laivais. Tik šią vasarą paleista greitaeigė "Raketa" taip pat gali sustoti, nors šiam laivui reikalingas metro nesiekiantis gylis.

VVKD atstovai nurodė, kad kol kas sunku prognozuoti, kokia bus hidrometeorologinė situacija, kaip nusistovės upės tėkmė, kaip formuosis seklumos esant tokiam mažam vandeningumui. Todėl sunku pasakyti, ar po kelių savaičių "Raketa" galės plaukti nuo Kauno iki Nidos ir atgal.

"VVKD Nemuno upės laivakelio nuo Kauno iki pat žiočių tvarkymo darbus atlieka nuosekliai ir suplanuotai nuo pat navigacijos pradžios: paženklintas laivakelis navigaciniais ženklais, nuolat tikrinama jų pastatymo vieta, kad būtų užtikrintas saugus plaukimas pažymėtu laivakeliu, atliekami seklumų šalinimo darbai.

Seklumų šalinimą atlieka dvi direkcijos žemsiurbės – "Nemuno 11" ir "Upyna", kurios šiuo metu dirba Nemune Jurbarko ir Šakių rajonuose, plaukiojantis kranas "PK-10" dirba Kauno mieste", – apie pastangas užtikrinti galimybę plaukti laivams komentavo VVKD atstovai.

Laivą "Raketa" valdančios viešosios įstaigos "Vandens kelias" vadovas Nerijus Šilgalis "Kauno dienai" tikino, kad prieš kiekvieną išplaukimą yra patikrinamas Nemuno kelias ir įsitikinama, ar greitaeigis kateris įveiks visą maršrutą ir neužplauks ant kur nors atsiradusios seklumos. Tačiau jis prisipažino, jei Nemuno vandens lygis toliau kris, gali būti, kad "Raketos" plaukiojimo sezonas pasibaigs anksčiau, nei planuota.

Nors "Raketai" tereikia 70 cm gylio, gali būti, kad ir šis laivas negalės išplaukti. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

"Mums reikia tik 70 cm gylio, bet Nemunas akivaizdžiai nusekęs, tad prieš išplaukiant "Raketai", kiekvieną kartą tikriname. Dieną prieš plaukimą kitu laiveliu plaukiame ir žiūrime, kur koks gylis. Vis tikimės lietaus, kad šis pakoreguotų gylį, nes jis vis tiek šiek tiek į gera. Praėjusią savaitę buvo prognozuota, kad Nemunas nukris 8 cm, bet šiek tiek palijus, vandens lygis pakilo centimetru. Kol kas mums užtenka tokio gylio, bet jei nebus didesnio lietaus, kitą savaitę gali tekti stabdyti ir "Raketą", – pažymėjo N.Šilgalis.

Sutrikusi elektrinės veikla

Vandens trūkumas Nemune ir Kauno mariose koreguoja ir Algirdo Brazausko Kauno hidroelektrinės (HE) darbą. Ji veikia gerokai mažesniu režimu, nei reikia, kad būtų užtikrinti aplinkosaugos reikalavimai.

Kauno HE valdančios bendrovės "Ignitis gamyba" atstovas spaudai Tadas Markevičius aiškino, kad dėl pastarąsias kelias savaites Lietuvoje vyraujančių sausų orų sumažėjęs Nemuno debitas neleidžia išnaudoti visų Kauno HE pajėgumų.

"Laikantis gamtosaugos reikalavimų, atitekančio vandens kiekio užtenka tik vienam hidroagregatui sukti. Iš keturių Kauno HE hidroagregatų šiuo metu dirba vienas ir ne visa savo galia (16 MW). Tai yra apie 6 kartus mažiau, nei ši elektrinė galėtų gaminti veikdama visa 101 MW galia", – teigiama "Kauno dienai" atsiųstame komentare.

Pasak "Igtinis gamybos" atstovų,  veikla planuojama ir vykdoma atsižvelgiant į Kauno HE tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisykles. Jose numatyta, kad jeigu tris paras iš eilės fiksuojama mažesnė nei 112 m3/s vandens prietaka, Kauno HE į Nemuną praleidžia tik tokį vandens kiekį, koks atiteka į marias.

"Mažesnis kaip 112 m3/s pritekėjimas į Kauno marias stebimas nuo liepos 17 d. ryto, apie tai esame informavę Vidaus vandens kelių direkciją, Aplinkos apsaugos agentūrą, Aplinkos apsaugos departamentą, Kauno marių regioninį parką ir kitas susijusias institucijas. Antradienio, rugpjūčio 4 d., duomenimis, vandens prietaka į Kauno HE buvo 88 m3/s. Šiuo metu hidroelektrinė savo darbu nekeičia natūralios upės tėkmės", – pažymėjo T.Markauskas.

Pastarųjų dienų lietingesnis laikotarpis įtakos neturi, buvo stebimi tik momentiniai ir nežymūs vandens lygio pakilimai.

Pasak specialistų, pavienės liūtys, nors ir stiprios, iš esmės nedaro įtakos esamai situacijai. Didžioji dalis kritulių susigeria į išsausėjusią žemę, išgaruoja, likusią dalį absorbuoja pietinėse šalies teritorijose esantys miškai.

"Dėl šios priežasties tik visai nedidelė kritulių dalis patenka į upes. Be to, esant karštiems orams, upės senka ir dėl garavimo proceso. O Kauno HE dirbant visu pajėgumu, pro vieną turbiną prateka iki 158 m³/s vandens – vienos stiprios liūties pasiekti tokį lygį tikrai nepakanka", – apie tai, kad reikia ilgiau besitęsiančio lietaus kalbėjo Kauno hidroeletrinę valdančios bendrovės "Ignitis gamyba" atstovai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nors Aplinkos apsaugos departamentas yra informuotas apie situaciją Nemune, jo atstovai nelinkę nieko detaliau komentuoti. "Kauno diena" buvo užklaususi aplinkosaugininkų, kokie galimi padariniai, jei Nemuno vandens lygis ir toliau kris, ar yra tikimybė, kad nugaiš žuvys, bus padaryta žala visai ekosistemai. Aplinkos apsaugos departamento atstovai tik nurodė, kad pagal savo kompetenciją jiems privalu vykdyti kontrolę, o apie padarinius esą galėtų pakomentuoti kitos tarnybos. Specialistai patarė kreiptis į hidrologus arba Žuvininkystės tarnybą.

Ši taip pat nurodė, kad ne jos kompetencija atsakinėti apie tai, kas gali atsitikti žuvims, jei dar labiau nukris Nemuno vandens lygis ir nurodė, kad tokius atsakymus galėtų pateikti Gyvosios gamtos institutas, tačiau niekas į "Kauno dienos" pateiktus klausimus per kelias dienas nieko neatsakė.

"Elektrinė jau 60 metų saugo Kauną nuo pavasarinių potvynių, kurie anksčiau miestą reguliariai vargindavo ir atnešdavo daug nuostolių. Žiūrėdami į Nemuno upės lygį, kauniečiai net mėgsta spėlioti apie elektrinės darbą, dažnam teko girdėti ir pasakymą "šliuzus atidarė", kuris nėra teisingas", – pasakojo Darius Kucinas, Kauno HE dirbęs daugiau nei penkiolika metų, o šiuo metu einantis "Ignitis gamybos" gamybos direktoriaus pareigas.

Skaičiuojama, kad per 60 metų Kauno HE buvo pagaminta daugiau nei 21 TWh elektros energijos, t.y. tiek šiais laikais Lietuvoje suvartojama per maždaug dvejus metus.

Kauno HE, kuriai 2014 m. buvo suteiktas Algirdo Brazausko vardas, yra didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje. Jei skaičiuotume, kad 1 kWh hidroenergijos taupo apie 340 g sutartinio kuro, Kauno HE kasmet sutaupo po 125 tūkst. t akmens anglies arba 88 tūkst. t naftos.

Kauno HE istorijos ištakos siekia devynis dešimtmečius atgal – dar 1929 m. buvo parengtas pirmasis inžinerinis projektas, argumentuojant jo naudą ir galimybę panaudoti Nemuno, Neries ir kitų upių resursus. Prie senų tarpukario idėjų sugrįžta po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo nuspręsta, kad pirmasis hidromazgas, numatytas prie Nemuno, bus Kauno HE.

Atlikus visapusiškus tyrimus ir parengus projektą, 1955 m. prasidėjo paruošiamieji statybos darbai. Tai buvo milžiniškos apimties projektas. Statant elektrinę, reikėjo iškasti 5 mln. m3 grunto, supilti 3,5 mln. m3 žemių. Pastatyta betono gamykla, paklota 252 tūkst. m3 betono ir gelžbetonio. Svarbiausia statybos vieta buvo pagrindinė dauba. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą, pasiekti amžiais nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus.

1959 m. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga, ties Pažaisliu išsiliejo Kauno marios. Dešiniajame Nemuno krante šalia elektrinės pastatyta 110 kV atvira skirstykla, mašinų pastate sumontuoti įrenginiai. Tų pačių metų lapkričio 5 d. paleistas pirmasis agregatas. Tą akimirką šalia elektrinės esantis kiemas buvo sausakimšas – tai buvo istorinis įvykis ir jo liudininkais panoro tapti daugybė žmonių. Pradėjus veiklą, elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai.

Dar po kelių mėnesių, 1960 m. balandžio 18 d., įjungtas ketvirtasis agregatas ir elektrinė pradėjo veikti visu projekte numatytu 90 MW pajėgumu – būtent nuo šios datos ir skaičiuojamas Kauno HE gimtadienis.

Elektrinėje per šį laikotarpį dirbę specialistai galėtų papasakoti daugybę įdomių istorijų. Viena tokių – apie patriotiškus ir drąsius jos darbuotojus. Kai elektrinę tikrino jos tinkamumą eksploatacijai turėjusi pripažinti komisija, vienas jos narių mašinų salėje pakėlė akis į viršų ir pamatė Lietuvos trispalvę, besidriekusią maždaug 75 m, per visą mašinų salės sienų ilgį. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo įtvirtintas standartas, kad A fazė būtų žymima geltonai, B fazė – žaliai, C – raudonai. Kažkas iš darbuotojų pasiūlė tiltinių kranų trolėjų fazes nuvesti taip, kad būtų suformuotos Lietuvos vėliavos spalvos. Taip sovietmečiu svarbiausioje elektrinės patalpoje atsirado trispalvė.