Teatro „Atviras ratas“ pristatomas spektaklis kuria dialogą su prieš šešiolika metų sukurta J. Tertelio pjese „PRA“, kuri tuo metu tapo savotišku jauno, pirmuosius profesinius žingsnius žengiančio žmogaus manifestu. Išaugęs iš jauno kūrėjo amžiaus J. Tertelis į panašius klausimus žvelgia iš patyrusio, brandaus teatro kūrėjo perspektyvos.

Kokius klausimus gvildena būsimoji premjera ir kuo svarbus spektaklio amžiaus cenzas N-33? Apie tai – pokalbis su J. Terteliu.

– Teatras „Atviras ratas“ gyvuoja jau septyniolika metų. Nors turi gausybę įvairiausių veiklų, nuolat čia sugrįžti tiek kaip aktorius, tiek kaip režisierius. Kodėl tau svarbu kurti „Atvirame rate“?

– Matyt, dėl to, kad „Atviras ratas“ yra namai. Esu vienas iš jo steigėjų, žinau, kaip ši kūrybinė erdvė augo, kokių buvo pakilimų, nusileidimų ir kitų vingių, kaip ją puoselėjome. Be to, jaučiu didžiulę pagarbą mūsų žiūrovams – dalis jų netgi sako einantys tik į „Atvirą ratą“, nes kiti teatrai jų neatliepia.

Man kyla daugybė idėjų, kurias suprantu galintis realizuoti tik čia, kurios nebūtų taip gerai suprastos, nenuskambėtų jokiame kitame teatre. Čia žinau greičiausiai surasiantis santykį ir dialogą su žiūrovu. Dažniausiai nutinka taip, kad brangiausias idėjas palieku „Atviram ratui“. Turbūt visuomet į namus žmogus neša tai, kas jam svarbiausia.

K. Žičkytės, L. Vansevičienės nuotr.

– Pjesė „PRA“ – tavo magistro darbas, kuriam – taip pat jau daugiau kaip penkiolika metų. Tai buvo jauno, pirmus žingsnius žengiančio kūrėjo atsakymų paieškos, tuo tarpu dabar klausimus keli jau iš brandaus teatralo perspektyvos. Visgi jauno kūrėjo sąvoką daugelis interpretuoja skirtingai, todėl įdomu suprasti, kas tau pačiam yra jaunas kūrėjas? Ar spektaklio cenzas N-33 sufleruoja atsakymą?

– Būtent šiomis temomis noriu kalbėti naujame spektaklyje. Kai esi jaunas, atrodo,  visuomet toks ir liksi, bet kuo toliau gyveni, tuo sparčiau aiškėja, kad kažkurią akimirką liaujiesi toks būti. Kartais tai išduoda paprasčiausi dalykai, kai jau nebegali pretenduoti, pavyzdžiui, į jaunojo menininko apdovanojimą ar rezidenciją... Pildydamas paraišką bandai surasti savo gimimo datą, tačiau jos nebėra tarp pasirinkimų, tu gimei kažkur žemiau, ten, kur žmonės negimsta (juokiasi).

Įdomiausia, kad taip suvoki egzistuojant amžiaus ribą, kurią žymi ne tu. Man atrodo, kad kuriu taip pat, kaip prieš šešiolika metų. Galbūt turiu daugiau patirties, įgūdžių, bet esminis kūrybinis judesys kyla iš tų pačių dalykų. Staiga man pasako, kad nebesu jaunas! Šis spektaklis ir yra apie tai – supranti nebesąs jaunas, bet čia pat nesi ir viską sukūrusi teatro legenda. Tai buvimas kažkur viduryje. Su tokia būsena gali tapatintis tikrai nemaža dalis visuomenės, tai vidutinio amžiaus žmogaus būsena. Pavadinimas „PRAeis“ referuoja į tuos momentus, kai pradedi matyti, kaip kiekvienas dalykas ateina ir neišvengiamai praeina. Tai suteikia visai kitokią perspektyvą.

Amžiaus cenzo idėją pasufleravo tai, kad dažnai kurdami vaikams labai aiškiai išskiriame amžiaus grupes: čia – spektaklis kūdikiams, čia – vaikams nuo ketverių iki septynerių metų ir t. t. t. Po paauglystės viskas skiriama tokiems universaliems suaugusiesiems, lyg žmogus, kuriam aštuoniolika, būtų tokios pat sąmoningos brandos ar jam rūpėtų tie patys dalykai kaip keturiasdešimtmečiui.

Kartais atėjęs į teatrą matau gerą spektaklį, bet jis manęs nesudomina, nebeatskleidžia naujų perspektyvų, atrodo pažįstamas, naivus. Dėl to savo spektakliui norėjosi uždėti konkretų cenzą, nes jaučiu, kad tai yra spektaklis 33-ejų ir daugiau metų sulaukusiems žmonėms. Žinoma, laukiame ir jaunesnių, tačiau tikiu, kad jiems nebus taip paprasta su šiuo darbu susitapatinti dėl skirtingų patirčių.

K. Žičkytės, L. Vansevičienės nuotr.

– Spektaklis tarp gausybės kitų kelia retorinį klausimą – kodėl žmonės eina į teatrą? Kodėl jiems tai yra svarbu? Įdomu suprasti, kaip pats atsakytum į šį klausimą, kodėl pats eini į teatrą, kas jame tau svarbu ar ko trūksta?

– Šiuos klausimus užduodu, nes pirmajame monospektaklyje „PRA“ viena centrinių ašių taip pat buvo panašūs, tik iš jauno žmogaus perspektyvos užduodami klausimai. Tuo metu kalbėjau apie jauno žmogaus patekimą į naują profesionalaus teatro pasaulį ir bandymą išsiaiškinti su teatru ir kartu su žiūrovais, kodėl čia einama.

Noriu, kad šie du spektakliai tarpusavyje kurtų dialogą. Mane ypač džiugina, kad „PRA“ per penkiolika metų sulaukė rezonanso, šios pjesės ėmėsi daugybė jaunų aktorių – tai reiškia, kad medžiaga buvo reikalinga, padėjo jiems išsakyti savo pozicijas. Noriu, kad naujasis spektaklis irgi klaustų panašių klausimų.

Man atrodo, kad teatras galbūt liks paskutinė archajinė meno rūšis, kur mums reikės susirinkti fiziškai ir būti kartu su kitais gyvais žmonėmis. Tai ypatingas teatro pranašumas prieš kitas medijas. Karantino metu įsitikinome, kad nuotolinis teatras neveikia, jam būtina fiziškai suburti žmones į vieną vietą. Teatre yra nuostabi galimybė būti kartu čia ir dabar, matyti scenoje gyvą žmogų, galintį klysti.

Po paauglystės viskas skiriama tokiems universaliems suaugusiesiems, lyg žmogui, kuriam aštuoniolika, rūpėtų tie patys dalykai kaip keturiasdešimtmečiui.

Jei norime neklystančio aktoriaus, galime eiti į kiną, ten viskas išvalyta ir sumontuota. Teatre išlieka klaidos, buvimo netobulam galimybė; teatras nuolat keičiasi santykyje tarp aktoriaus ir žiūrovo. Aišku, yra daug teatro, kuris tai nustumia į šoną, kuriam tampa svarbu žiūrovą veikti per kitus dirgiklius, įspūdį, estetiką. Nors tai irgi svarbu, man vienas reikšmingiausių dalykų vis tiek yra gyvo santykio kūrimas.

– Su spektakliu „PRAeis“ vėl tampi žmogumi-orkestru: esi ir režisierius, ir dramaturgas, ir aktorius, prieš žiūrovus stoji vienas. Koks yra tavo santykis su individualiu ir komandiniu darbu? Kiek tau yra svarbu palaikyti šią pusiausvyrą ir kaip jautiesi vėl vaidindamas monospektaklyje?

– Jaučiuosi, žinoma, nedrąsiai. Taip nutinka kas kartą: teatras ir kūryba yra būsena, kuri ir baugina, ir masina. Teatre niekada nieko nežinai iki galo – priešingu atveju nevyksta kūryba.

Dirbti vienam įdomu ir įvairu. Jaučiu, kaip kartais dramaturgas nori dominuoti, aktorius sako, kad tai nesąmonė, režisierius bando tarp jų laviruoti... Kita vertus, man ne tiek svarbu, kad rezultatas būtų idealiai režisūriškai nugludintas, leidžiu aktoriui ir dramaturgui pasiginčyti, nes tikiu, kad su kiekvienu rodymu tas spektaklis keisis.

Kaip ir bet kuriame darbe, teatre pavargsti dirbdamas tiek vien su savimi, tiek vien su didelėmis komandomis – čia reikalinga pusiausvyra. Jei, pavyzdžiui, režisuoju didelį Kauno „Fluxus“ festivalį su milžiniška komanda, kitame projekte jau norisi dirbti su vos pora aktorių. Tokia kaita man suteikia galimybę vis atsinaujinti.

K. Žičkytės, L. Vansevičienės nuotr.

– Nors spektaklis „PRAeis“ dedikuojamas teatrą mylintiems žmonėms, smalsu, ką iš jo gali išsinešti žmogus, įprastai nesilankantis teatre?

– Mano vienas didžiausių norų buvo, kad šis spektaklis būtų ne vien teatro mylėtojams, labai norėčiau jame sulaukti žmonių, kurie įprastai teatre nesilanko. Net jei esi matęs tik vieną blogą spektaklį, mes šiame spektaklyje jau turėsime apie ką pasišnekėti! Labai nesinorėtų, kad paskutinis gyvenime matytas spektaklis būtų blogas. Aš kviečiu – jei taip nutiko, ateikite dar kartą, išsineškite žinią, kad teatre gali būti ir gerų dalykų!

Kalbant rimčiau, kaip ir pirmojoje pjesėje „PRA“, čia aš siekiu kalbėti ne tik apie teatrą, bet ir universaliau – kaip tai, kas yra teatre, siejasi su plačiąja visuomene? Jei „PRA“ buvo pradedančio žmogaus drama, naujoji pjesė kalba apie klausimus, aplankančius, kai jau esi daug ką patyręs gyvenime, ne vien teatre. Aš tikrai neatsakau į visus tuos klausimus, bet kuriu erdvę su jais pabūti ir atsakymų paieškoti drauge.

Kas? Spektaklis „PRAeis“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? gruodžio 3 d. 18 val.

Daugiasluoksnis kūrinys

Spektaklį įkvėpęs olandų kilmės rašytojas Matthijs Van Boxselis, kalbėdamas apie prancūzų ahah ir anglų haha parkų architektūros stilių, išskiria žmogaus patiriamą įspūdį ir harmonijos pojūtį ir jo stygių.

Pasiremdamos įvaizdžiais, šokėjos Elmyra Ragimova, Sigita Juraškaitė, Viktorija Praninskaitė kuria bėgančių minčių žemėlapį ir ieško tylos apibrėžimo. Kelionei daugiasluoksniškumo suteikia prancūzų kūrėjo Dj Le Mat įrašytas muzikinis garso takelis. Šio pogrindyje koncertuojančio menininko dark technomuzika, anot choreografo, tokia pat tamsi ir niūri, kaip ir spektaklio idėja, nes bėgančios mintys nėra džiaugsmingos.

Spektaklį kuriant pasitelkiamas ne tik šokis, bet ir verbalinė kalba, sakiniai pabaigiami judesiu. Taip, anot paties P. Prievelio, paliekama visiška laisvė žiūrovui pačiam pasirinkti, kaip pasibaigs sakinys ir atrasti tai, kas labiausiai suponuoja jo vidinį pasaulį.

Minčių kalėjime

„Spektaklis kalba gana sudėtinga tema – apie bėgančias mintis, kylančias dėl įtempto gyvenimo ritmo. Tačiau pasirodymas gan prieinamas savo įvairiapusiškumu: naudojami fizinio teatro elementai, siekiant efektyviai perteikti temą ir leisti visiems suprasti, kad jausti būseną, kai jautiesi įkalintas savo minčių, nėra pavienis fenomenas...“ – aiškina P. Prievelis.

Paulius Prievelis / Organizatorių nuotr.

Pačiam choreografui tyla – ne garso nebuvimas, bet veikiau ramybės būsena, susitaikymas su tuo, kas vyksta aplink, ir ramus dalyvavimas tame procese.

„Dažnai kalbame, girdime iš įvairių specialybių atstovų (medikų, nuomonės formuotojų) ir reklamų, kad svarbu greitame gyvenimo tempe rasti harmoniją kaip tam tikrą būseną. Tai būtina siekiant nesunaikinti savęs. Tad būtent čia harmonija, kaip atsipalaidavimo ir tam tikro įsižeminimo būsena, ir tyla, kai esi susitaikęs su aplinkos ritmu ir gebi jame rasti ramybę, susikerta“, – sako menininkas.

Bėganti mintis sėdi it koks monstras ir laukia, kol galės išlįsti.

Anot choreografo, bėgančios mintys veda į logikos neturintį pasaulį, nesukelia džiaugsmo, palieka nerimą; iš jų kartais išsirutulioja kraupūs scenarijai, kurie neturi realaus pagrindo įvykti, tačiau pradedi jų bijoti. „Bėganti mintis sėdi it koks monstras ir laukia, kol galės išlįsti. Ieškoti būdų, kaip su jomis gyventi, tampa ne pranašumas, bet poreikis“, – Šiuolaikinio šokio asociacijos portalui sakė P. Prievelis.

Spektaklio mintis turi ir kitą tylos ir harmonijos atspindį. Tai kalbėjimas apie mirtį. Tačiau ji nebūtinai yra tiesioginė, fizinė, mirtis, bet, pavyzdžiui, ir slegiančios minties žūtis.

Recenzentė Miglė Markulytė teigia, kad spektaklio tema – ne vien minčių turinys, labiau pati minties prigimtis. Mintys spektaklyje, tarsi išnirusios iš niekur, šokinėja iš praeities į ateitį, transformuojasi nepastebimai, o kartais grubiai pertraukia sklandžią tėkmę.

„Jos pasireiškia atsiminimų nuotrupomis, vaizdų ar garsų fragmentais, įvairiomis asociacijomis. Konkretūs vaizdiniai staiga pradeda byrėti ir deformuotis, tarsi patekę į minčių turbulenciją. Kai šokėjų kūnai, prieš tai atlikę ritmingus judesius, staiga ima drebėti ir kratytis, suveikia kinestetinė empatija, dėl kurios jų judesius patirti ir netikėtai krūptelėti tenka ir žiūrovams“, – apžvelgdama pasirodymą rašo ji.

Dėmesys žiūrovų potyriams

Premjera įvyko šių metų pradžioje, tačiau po jos šokio spektaklis pasikeitė. Pasak P. Prievelio, didžiausią postūmį suteikė šokėjų kaita: dvi atlikėjos išvyko studijuoti svetur, tad komandą papildė scenoje puikiai atpažįstami šiuolaikinio šokio veidai.

Vasaros sezone spektaklis taip pat aplankė tarptautinį muzikos ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalį „Yaga Gathering“, kuriame transformavosi rodymui netradicinėje scenoje, o žiūrovai pasirodymą stebėjo 360° kampu.

„Nuo pirmųjų pasirodymų daug paaugome, išbandėme spektaklį didesnėje scenoje ir netradicinėje erdvėje. Dideli pokyčiai suteikia atlikimui šviežumo ir tvirtumo. Atsižvelgėme ir į kritiką ir žiūrovų išgyvenimus, patirtis spektaklio metu“, – pasakoja choreografas. Net ir jau mačiusiems pirmuosius šio spektaklio rodymus jis žada naujų potyrių.“

Kai šokėjų kūnai, prieš tai atlikę ritmingus judesius, staiga ima drebėti ir kratytis, suveikia kinestetinė empatija, dėl kurios jų judesius patirti ir netikėtai krūptelėti tenka ir žiūrovams.

P. Prieveliui, kaip kūrėjui, labai aktuali psichinės būsenos pusiausvyra, o dirbdamas pedagoginį darbą jis pastebi, kad Lietuvos regionuose stereotipų pasitaiko dažniau nei didmiesčiuose. Spektaklis suteikia bendrumo jausmą, progą pasijusti ne vienam ar atpažinti tam tikras problemas.

Pasak choreografo, sukurti saugią aplinką jaunimui (ir ne tik), išjausti chaotišką gyvenimo ritmą ir drauge panirti į jo išgyvenimą ir negatyvumo paleidimą, tampa svarbu. Tad kiekvieną spektaklį lydi neformalus pokalbis, kurio metu žiūrovai kviečiami aptarti kilusias emocijas ir pojūčius.

Kas? Jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“, pasirodymas „Tylėjimai“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Rugsėjo 21 d. 18.30 val.

Istorijos iš gyvenimo

Jautriai, bet su humoru toksiško vyriškumo padarinius ir lyčių stereotipų sukeltas traumas tyrinėjantis monospektaklis yra tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ dalis. Jis pasakoja apie Greisę – jauną moterį, trokštančią meilės, bet ieškančią jos pačiose netinkamiausiose vietose ir žmonėse, kol gyvenimas galiausiai priverčia ją atrasti, kas yra visavertė meilė ne tik kitam, bet ir sau.

Spektaklis jau sulaukė daug dėmesio Liuksemburge ir Londone, o vasarą jį galės išvysti ir Lietuvos žiūrovai. Tiesa, jis bus rodomas tik vieną kartą, nes kitą dieną kūrybinė komanda su spektakliu išvyks į prestižinį Edinburgo teatro festivalį „Edinburgh Fringe“, vykstantį teatre „Summerhall“. Tačiau G. Parulytė tikisi, kad spektaklis dar ne kartą sugrįš į Lietuvą.

Kūrėja pasakoja, kad daugybę žiūrovų sujaudinusi pjesė gimė labai natūraliai, dramaturgė ją parašė per keturias dienas.

„Parašyti pjesę manęs paprašė Liuksemburge vykstantis monospektaklių teatro festivalis „Fundamental Monodrama Festival“. Nors tai nėra autobiografija, ją parašyti paskatino prieš kelerius metus išgyventa sunki depresija. Išėjusi iš tamsaus etapo supratau, kad nematau užtektinai spektaklių ar kino filmų, pasakojančių istorijas, panašias į tas, kurias išgyvenau aš ar mane supančios moterys“, – apie idėjos pradžią pasakojo G. Parulytė.

Kartais kurdami režisieriai siekia save išaukštinti, spektakliu pademonstruoti savo sumanumą, išradingumą, intelektą, tačiau tokios pjesės, anot menininkės, dažnai žiūrovams būna neaktualios. G. Parulytė sako norėjusi sukurti spektaklį, po kurio žiūrovai jaustųsi artimesni sau, kitiems ir pačiam teatrui.

„Lovefool“ premjera įvyko teatro festivalyje Liuksemburgo nacionaliniame teatre. Bilietai buvo kaipmat išpirkti, o pjesė pasiekė populiarumo rekordus. Vėliau spektaklis rodytas ir Londono teatre „Coronet“, kur paliko įspūdį net išlepintai britų publikai.

„Monospektaklyje vaidinanti Kristin Winters gyvena Londone. Ji man pasakė, kad daug spektaklių mačiusi Londono publika nemėgsta teatre reikšti jausmų. Tad regėti, kaip spektaklio pabaigoje žiūrovai šluostėsi ašaras, buvo tiesiog stebuklinga. Nors šalių kultūros yra skirtingos, mes visi turime tų pačių sielos žaizdų, – pastebėjo G. Parulytė. – Be galo džiugu, kad pjesės, parašytos per keturias dienas, vilkint pižama, nuoširdumas ir paprastumas paliečia žmones.“

Impulsai: G. Parulytė pabrėžia meno svarbą – „tai, ką mes rodome teatro scenoje, daro įtaką visuomenei“. L. Theisen, D. Fragoso nuotr.

Siekia pokyčių

Pasak pašnekovės, viena svarbiausių spektaklio temų yra tai, ką su mumis padaro neišgydytos vaikystės traumos ir kaip jos paveikia mūsų gebėjimą mylėti ir priimti meilę. G. Parulytės teigimu, neišsigydę savo skausmo būsime tiesiog užprogramuoti skaudinti save ir aplinkinius.

„Spektaklyje taip pat kalbama apie toksišką vyriškumą ir mus ribojančius lyčių stereotipus. Viena vertus, atrodo, šiomis temomis šnekama labai daug. Kita vertus, niekas iš esmės nesikeičia. Pjesėje yra momentas, kai vaikai atsako į klausimą, kokia jiems atrodo gera moteris. Draugų paprašiau įrašyti savo vaikų atsakymus. Atsiuntę man įrašus, bičiuliai net susigėdo – nors vaikams jie daug kalba apie lygybę, 3–5 metų mažieji jau turėjo labai stereotipišką moters įsivaizdavimą. Pasak jų, gera moteris yra ta, kuri plauna, tvarko, gamina valgį, visada sako ,„taip“, turi vaikų, – atskleidė ji. – Tad nors daug kalbame apie lyčių lygybę, jos dar nepasiekėme, o ateinanti karta mąsto panašiai kaip jų seneliai.“

Dramaturgė tiki, kad menas yra platforma, galinti paskatinti pokyčių. Jų labai reikia, nes moterys vis dar gyvena tam tikrame visuomenės užribyje.

Net vyrai man rašė laiškus, juose prisipažindami, kad po spektaklio pravirko.

„Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl yra taip mažai moterų režisierių. Iš tikrųjų, kai būdama penkiolikos pradėjau vaidinti kine, man niekada nė nebuvo šovusi mintis, kad kada nors galėčiau pati rašyti istorijas ir jas režisuoti. Tiesiog nebuvo moterų režisierių pavyzdžių, kuriuos galėčiau matyti ir jais sekti. Tiesa, kad sukūrusios šeimą moterys režisierės neretai apleidžia kūrybą, nes joms tiesiog nebelieka tam laiko, ir nėra įstatymų, kurie palaikytų jų, kaip mamų ir menininkių, statusą. Beje, tik neseniai supratau, kad per visus ilgus mokyklos metus Liuksemburge mes skaitėme tik vieną moters autorės parašytą knygą – „Anos Frank dienoraštį“, – akcentavo pašnekovė. – Vis dėlto pjesė „Lovefool“ man suteikė labai daug vilties. Dar neteko dirbti projekte, kuriame gaučiau tiek daug jautrių žmonių atsiliepimų. Net vyrai man rašė laiškus, juose prisipažindami, kad po spektaklio pravirko. Nuostabu žinoti, kad menas gali būti toks gydantis ir sukelti tokį stiprų bendrumo ir išsilaisvinimo jausmą.“

Teatro terapija

G. Parulytę labai sujaudino tai, kad spektaklis patiko psichoterapeutams, kurie paskatino jį pamatyti savo kolegas ir pacientus. Nors pjesė iš pradžių buvo skirta labiau suaugusiesiems, ji pasirodė artima ir paaugliams.

„Spektaklyje Liuksemburge apsilankiusi mokytoja mūsų paprašė surengti pasirodymą 16–18 metų moksleiviams. Po spektaklio planavome 20 minučių klausimų ir atsakymų sesiją, kuri užtruko net dvi valandas, kadangi norėjome leisti paaugliams išsikalbėti. Paaiškėjo, kad 100 paauglių arba buvo patyrę prievartą, arba pažinojo žmonių, kurie ją patyrė. Visi jie bijojo vieno iš savo tėvų, turėjo savižudiškų minčių arba pažinojo žmogų, kuris nusižudė. Tai išties sukrėtė, – atskleidė režisierė. – Diskusijos metu kalbėjome apie meilę sau ir kitam, sutikimą seksui. Supratau, kad visuomenė ir švietimo sistema labai infantilizuoja paauglius. Tačiau tiesa, kad jie jau 15–16 metų yra daug išgyvenę ir nežino, ką su tuo skausmu daryti. Ne visi gali eiti į terapijos užsiėmimus ar pasikalbėti su tėvais, nes šie tik ima gėdinti.“

„Lovefool“ spektaklio metu žmonės išlieja savo jausmus ir pasijaučia nesantys vieni su savo problemomis. Tad spektaklis buvo pramintas teatro terapija.

„Man norėjosi vengti per didelio teatrališkumo, simbolizmo ir kalbėti visiems suprantama žmonių kalba. Greisės personažas tiesiog kalbasi su žiūrovais ir jiems atskleidžia tamsiausias savo paslaptis. Tai sukuria labai intymią atmosferą“, – pasakoja G. Parulytė.

Į premjerą Lietuvoje režisierė kviečia visus, norinčius patirti teatro terapiją. Labiausiai tuos, kurie nemėgsta teatro. Pasak pašnekovės, jai visada smagu, kai paskatinti draugų ar artimųjų žmonės apsilanko „Lovefool“ spektaklyje ir iš jo išeina pamilę teatrą.

Metas naujiems balsams

Jautrias ir šiais laikais aktualias temas į teatro sceną perkelianti G. Parulytė tikisi, kad vis daugiau autorių išdrįs rašyti pjeses apie tai, kas rūpi jiems ir visuomenei. Pašnekovės nuomone, nuolatinis klasikinių kūrinių interpretavimas teatre jau seniai tapo nuobodus.

„Studijuodama Niujorke turėjau griežtą vaidybos dėstytoją. Ji mums liepdavo perskaityti po vieną pjesę per dieną. Niujorke buvo toks knygynas, prekiavęs tik teatro pjesėmis. Ten dirbo tikri žinovai, kurie pasiūlydavo pjesių bet kokia norima tema. Skaitant įvairias pjeses, man visiškai atsivėrė akys ir supratau, kaip mažai dėmesio mes skiriame šiuolaikiniams autoriams, – akcentavo ji. – Dėstytoja kartodavo, kad jau užteks interpretuoti ir perinterpretuoti Williamą Shakespeare’ą, Antoną Čechovą ir kitus klasikus. Tai – visiškas režisieriaus egocentriškumas, siekiant parodyti, koks jis genialus, nes seną pjesę gali pritaikyti šioms dienoms."

Jei norime turėti įdomų ir aktualų teatrą, anot G. Parulytės, turime suteikti sceną ir naujiems balsams.

„Dėstytoja pasakė: Gintare, jei aš dar vieną kartą pamatysiu modernią A. Čechovo „Trijų seserų“ interpretaciją, kur seserys apsirengusios juodai ir groja elektroninė muzika, aš nusišausiu. Vėliau grįžusi į Berlyną, kur tuo metu gyvenau, pamačiau spektaklio „Trys seserys“ plakatą su juodai apsirengusiomis aktorėmis ir aprašymu, kad jame skambės elektroninė muzika“, – pasakojo menininkė.

G. Parulytė ragina autorius nebijoti rašyti pjeses, net jei jie niekada nėra to darę. „Įdomūs ne tik jaunimo, bet ir vyresnių žmonių balsai. Pavyzdžiui, man būtų smalsu pamatyti spektaklį apie tai, ką reiškia būti 80-metei šiuolaikiniame pasaulyje. Deja, mūsų visuomenėje vis dar nėra labai priimtina vyresniame amžiuje keisti profesiją, išbandyti ką nors nauja. Norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog pradėti rašyti niekada nėra vėlu. O kultūros institucijos turėtų būti atviresnės ir suprasti savo atsakomybę. Juk tai, ką mes rodome teatro scenoje, daro įtaką visuomenei“, – atkreipė dėmesį ji.

Užteks interpretuoti ir perinterpretuoti klasikus. Tai visiškas režisieriaus egocentriškumas, siekiant parodyti, koks jis genialus.

Ateivė Liuksemburge

Lietuvoje gimusi G. Parulytė, būdama septynerių, su šeima emigravo į Liuksemburgą. Čia jos tėtis gavo architekto darbą.

„Oficialiai buvome pirmoji lietuvių šeima Liuksemburgo istorijoje, tad iš pradžių buvo daug vienišumo jausmo. Tikėjausi, kad turėsiu dvejus namus – Lietuvą ir Liuksemburgą, tačiau viskas pakrypo kitaip. Lietuvoje niekas nežinojo apie Liuksemburgą, o Liuksemburge – apie Lietuvą. Vaikai mano gimtąją šalį asocijavo su Rusija, pašaipiai vadindavo mane ruse. Tad gyvenimo pradžia emigracijoje man nebuvo labai lengva, – pripažino režisierė. – Sulaukusi dvylikos metų pradėjau lankyti dramos būrelį. Tada man atsivėrė visiškai kitas pasaulis, kuriame kartu bendravo įvairaus amžiaus paaugliai, o mano kitoniškumas buvo priimamas labai palankiai.“

Būdama penkiolikos G. Parulytė dalyvavo pirmojoje atrankoje ir nuo to laiko ji vaidino kine. Pirmąjį vaidmenį lietuvė sukūrė filme „CQ“, kurį režisavo režisierius Romanas Coppola. Paskui ji vaidino filme „Mergina su perlo auskaru“, filmavosi greta garsių žvaigždžių – Scarlett Johansson ir Colino Firtho. Teatre vaidinti pašnekovė pradėjo būdama 27-erių.

„Mane be galo traukė filmų ir spektaklių režisavimas. Tad Briuselyje įgijau medijų studijų magistrą. Šių studijų metu mes filmavome, kūrėme radijo laidas, rašėme scenarijus, o šias visas veiklas jungė psichologija. Vėliau išvykau į stiprią Niujorke įsikūrusią vaidybos mokyklą, kurioje metų programą perėjome per vieną vasarą, – atskleidė kūrėja. – Grįžusi į Liuksemburgą, vaidinau teatre ir kine, rašiau straipsnius laikraščiams ir žurnalams. 2017 m. manęs paprašė parašyti novelę liuksemburgiečių kalba. Novelė „Fuck“ tapo labai populiari. Ją greitai išpirko, o kritikai rašė, kad šią knygą parašiau visiems prieinama kalba. Man pasirodė labai juokinga ir miela, kad liuksemburgiečių kalbą tarp jaunimo išpopuliarino lietuvė.“

G. Parulytė pasakoja galiausiai pradėjusi pavargti nuo atrankų ir filmų, kuriuose jai tekdavo stereotipiniai, vienpusiai vaidmenys, parašyti ir surežisuoti vyrų.

„Man nebepatiko, kad ne nuo manęs priklauso, ar gausiu vaidmenį ir koks jis bus, norėjosi daugiau savarankiškumo ir atsakomybės. Supratau, kad tokių moterų, kurias aš įkūniju ekrane ar teatro scenoje, realybėje nepažįstu. Tad norėjosi kurti realų gyvenimą labiau atitinkančius spektaklius, – pasakoja ji. – 2019 m. Liuksemburgo teatro festivalis manęs paprašė parašyti pjesę. Taip gimė monospektaklis „A Lithuanien in the Land of Bananas“ („Lietuvė ateivė Bananų šalyje“), pasakojantis apie mano vaikystę Lietuvoje, emigraciją ir gyvenimą Liuksemburge. Spektaklį pati režisavau ir jame vaidinau. Vėliau viskas vystėsi labai greitai, nuo to laiko surežisavau šešis kino projektus. Dabar rašau scenarijus serialui ir ilgametražiam filmui, džiaugiuosi save atradusi rašydama, nes tai man teikia didelį džiaugsmą. Būdama aktore, patyriau daug toksiško bendravimo, tad labai smagu, kad režisuodama pati išsirenku savo komandą. Darbas man tapo tikra meile ir kūrybos oaze.“

Kas: Festivalis „ConTempo“, G. Parulytės spektaklis „Lovefool“.

Kur: Kauno kameriniame teatre.

Kada: Rugpjūčio 1 d. 18 val.

Spektaklio veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu. Po nesėkmingos operacijos pagautos Prancūzijos partizanų grupės narių laukia fiziniai ir psichologiniai kankinimai. Surakintomis rankomis jie laikomi palėpėje, iš kurios po vieną vedami į apačią apklausai. Penki žmonės susiduria akis į akį su mirtimi ir būtent tai, ką jie visi jaučia mirties akivaizdoje, – neviltis, rezignacija, neapykanta priešams ir išdavikams, viltis ir troškimas gyventi, – tampa pagrindiniu rašytojo akcentu.

Rezistentai patiria ribines būsenas, sykiu atskleisdami savigynos būdus ir esmines savo baimes.

1946 m. sukurtoje pjesėje žinomas XX a. egzistencialistas ieško atsakymo į tuo metu jam labai rūpimą klausimą: ar laisvė gali atsverti mirtį?

Mirties tiesiogiai įveikti negalime, tad stengiamės ją įveikti simboliškai: įsmeigiame vėliavą Mėnulyje, statome skulptūras žinomiems poetams, mokomės begales svarbių pavardžių... Atmintis – žmogaus sukurtas nemirtingumas, tačiau ji reikalauja išskirtinumo, o šis – aukos. Tokia įprasminimo grandinė yra puiki dirva žmogaus puikybei – šio spektaklio veikėjų tragedijai.

Herojaus sąvoka ne tokia elementari, kaip atrodo iš pradžių, mumyse veikia labai daug priešpriešų, kurios didžiąja dalimi yra mums patiems nematomos.

„Ši tema visada išliks aktuali, ypač dabartiniame politiniame klimate“, – sako režisierius J. Vinciūnas. Ribinės situacijos, anot jo, viską iškristalizuoja į juodą ir baltą spalvą, o tai kelia didžiulę grėsmę.

„Žmogus gali nesuvokti, kad jame slypi lygiai toks pats blogio potencialas, jame yra ir žudikas. Herojaus sąvoka ne tokia elementari, kaip atrodo iš pradžių, mumyse veikia labai daug priešpriešų, kurios didžiąja dalimi yra mums patiems nematomos. Ribinė situacija žmoguje atskleidžia tiesą apie jį patį. Tai akistata su savo šešėliu“, – spektaklio aktualumą apmąsto J. Vinciūnas.

Gintaro Varno vadovaujamame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros mokęsis menininkas sako, kad dirbdamas su šiuo spektakliu pripažinęs: teatro žavesys yra nulemtas aktoriaus amato meistrystės ir jo jausmų gylio. „Tad visą savo dėmesį sutelkiau ne į režisūrinę formą ar saviraišką, bet į aktorius ir kiekvieną jų emocinį atspalvį. Mūsų repeticijos iš šalies atrodė kaip visiškas kabinėjimasis prie smulkmenų, tačiau tai ir buvo įdomiausias periodas, kai repeticijos vyko ne bendrai su visa trupe, bet su kiekvienu aktoriumi atskirai“, – apie kūrybinį procesą pasakojo J. Vinciūnas.

Repeticijų atmosfera kūrybinei komandai buvo tarsi atsvara slegiančiai spektaklio medžiagai. „Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip išsiblaškymas, bet supratau, kad tai yra labai reikalingas etapas dirbant su tokia sunkia medžiaga – leisti sau į ją pasižiūrėti per juoko prizmę“, – įsitikinęs režisierius.

„Labai norėčiau, kad spektaklio žiūrovai patirtų katarsį, pajustų apsivalymą. Tai turbūt didžiausias dalykas, kurio režisierius gali tikėtis iš savo darbų“, – viliasi jaunas menininkas.

Kas? „Nepalaidoti mirusieji“. Premjera.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Sausio 27–29 d. 18 val.

Periferijoje populiarus sportas, o vietos bendruomenės kartais turi mėgėjų teatro kolektyvus ar rengia šventes. Kodėl to nepakanka ir svarbu rodyti profesionalų teatrą? Teatras, anot R. Klezio, dovanoja tokių patirčių, kokių nesuteiks sporto ar pramogų klubas.

„Mėgėjų teatras – gerai, tačiau būtina matyti ir profesionalią kūrybą, – sako menininkas. – Pradėjus rodytis spektaklius mokyklose, vis dažniau iš mokinių sulaukiu asmeniškų žinučių instagrame: „Sveikas, gal gali atvažiuoti su spektakliu?“ ir nurodo mokytojų kontaktus. Tai nuostabu, rodo mokinių susidomėjimą, alternatyvaus laisvalaikio praleidimo poreikį. Aš ir pats paauglystėje turėjau galimybę lankyti tik sporto užsiėmimus, o būčiau norėjęs tikrai daugiau. Tai, ką suteikia menas, negali suteikti jokia kita veikla. Esu tuo įsitikinęs pats dabar ir kurdamas, ir dirbdamas pedagoginį darbą.“

Pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui, sunešioti kėdes. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis.

– Dažnai meninės edukacijos veikia per programą „Kultūros pasas“. Mokyklos neturi didelių išteklių pasikviesti įvairių kūrėjų ar skirtas programas. Ką patartumėte renkantis menines veiklas, skirtas moksleiviams?

– Puiku, kad yra „Kultūros paso“ programa. Tačiau, mano nuomone, 12 eurų mokiniui visiems metams yra per mažai. Juolab kad daugelis veiklų nesusijusios su menais. Visa atsakomybė, ką jie pasirinks, tenka mokytojui. Mokytojai irgi nebūtinai gali žinoti apie visas „Kultūros paso“ siūlomas programas.

Manau, būtų puiku, jei atsirastų tam tikra bendruomenė ar grupė, kurioje „Kultūros paso“ edukacijų dalyviai dalytųsi savo patirtimi. Taip išsirinkti iš didelės sistemos pasiūlos taptų lengviau. Renkantis turėtų būti orientuojamasi į mokinius ir tai, ko norėtų būtent jie.

D. Putino nuotr.

– 2022 m. su teatru „No Shoes‘‘ aplankėte 37 savivaldybes ir parodėte 52 spektaklius, kuriuos pamatė apie 4 500 vaikų ir jaunuolių. Vien monospektaklį paaugliams „Dulkėti veidrodžiai“ parodėte 42 kartus. Kritikė Laura Šimkutė pasirodymą įvardijo kaip nemeilės padarinių manifestaciją. Kodėl būtent šį spektaklį pasirinkote rodyti jaunimui periferijoje?

– Kai kūriau, pirmiausia numačiau, kad jis bus rodomas įkalinimo įstaigose. Paskui supratau, kad būtent mokiniai yra tikslinė šio pasirodymo auditorija. Tai istorija apie jauną žmogų, gyvenantį mažame miestelyje, bandantį išplaukti iš nemeilės liūno: personažą supa žalinga aplinka, priklausomybės, patyčios, nusikalstamos veiklos, iš kurių jis stengiasi ištrūkti. Ši tema ypač aktuali regionuose gyvenančiam jaunimui. Tai jų istorijos. Žinau tai iš asmeninės patirties.

– Po kiekvieno spektaklio vyksta pokalbis su mokiniais, aptarimas, diskusija. Kodėl tai svarbu?

– „No Shoes‘‘ teatro moto – dalytis gera. Mums svarbus kiekvienas dalyvis, svarbu užmegzti gyvą ryšį, svarbus dialogas, tikras kontaktas su kiekvienu atėjusiu ir galimybė tiek man, tiek žiūrovams pasidalyti patirtimi. Kai rodome režisierės I. Jackevičiūtės kurtus spektaklius kūdikiams, ji visuomet mini, kad turime užmegzti akių kontaktą su kiekvienu vaiku ir tėvu. Tai svarbu ir vaidinant paaugliams.

Mezgu kontaktą dar prieš spektaklį: pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui sunešioti kėdes ar sutvarkyti apšvietimą. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis, o pasirodymas būtų pagrindinė priemonė gilesniam pokalbiui ir ryšiui. Tad ryšio užmezgimas ir diskusija po spektaklio labai svarbu.

– Kokias temas, problematikas ar interesus apčiuopiate dirbdamas su paaugliais ir jaunimu?

– Nepasigilinus gali pamanyti, kad šiuolaikinis jaunimas gyvena visai kitaip, nei gyvenome mes. Tačiau yra amžinų temų. Visiems rūpi meilė ir įvairios temos, besisukančios aplink tai. Kita tema – savo tapatybės paieškos. Labai aktualūs ir aštrūs klausimai: kas aš esu, kuo noriu būti? Po kiekvienos diskusijos kviečiu pakelti rankas tuos, kurie žino, kuo nori būti. Dažniausiai rankas pakelia vos keli mokiniai iš 120. Tai – bėda. Pats, kai buvau abiturientas, patyriau tai: nežinojau kur stoti, o priėmimo į aukštąsias dokumentus už mane užpildė sesuo. Kai vienas ar kitas jaunuolis po spektaklio pasidomi aktoryste, raginu juos siekti savo svajonės.

D. Putino nuotr.

– Kokių reakcijų rodydamas spektaklius mokyklose paaugliams dažniausiai sulaukiate?

– Daugelis jaunuolių užmiestyje teatrą mato pirmą kartą savo gyvenime. Spektaklių stebėjimas reikalauja tam tikros etikos. To savaime neišmokstama, reikalingi įgūdžiai. Jų neturint nutinka ir juokingų, ir ne visai juokingų situacijų. Būna, vaidindamas klausiu kokio retorinio klausimo, o į jį ima ir atsako. Arba daug plepa, komentuoja, atsistoja, pasivaikšto, persėda į kitą vietą ir pan.

Spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ yra viena scena, kur mano vaidinamas personažas konfliktuoja ir mėto obuolius į sieną. Vieno spektaklio metu, kaip įprastai, mečiau tris obuolius ir staiga vienas mokinys sako: „Dar!“. Tada mečiau dar. Jis neatstojo ir ėmė garsiai reikalauti dar ir dar. Galiausiai išmėčiau visus, gal 20 obuolių, į sieną. Susikūrė ypatinga atmosfera. Vėliau, jau diskusijos metu, kalbėjomės apie tai ir mokinys pasakė, kad jam tiesiog norėjosi matyti vėl ir vėl į sieną atsitrenkiant dūžtančius obuolius. Taip jis tapo ne tik žiūrovu, bet ir spektaklio bendrakūrėju. Interaktyvumas – kita svarbi „No Shoes‘‘ teatro meninė idėja.

– Kokios dar istorijos lydi pasirodymus mokyklose?

– Kartą vaidinant mokiniai pirmąsyk apsilankė ugdymo įstaigoje esančioje aktų salėje, kurią mums atrakino. Erdvė buvo labai skurdi, šildoma šildytuvais, niekas nežinojo, kur yra kištukiniai lizdai, kaip reguliuojama šviesa. Tuo tarpu sporto salė buvo renovuota.

Kito apsilankymo pas jaunuolius metu, kai į sceną kartu su manimi skaityti už kelis personažus kviečiau du mokinius, pats to nežinodamas pasikviečiau vaikiną, kuris labai mikčioja. Tas momentas, kai turi pakviesti sau partnerius iš žiūrovų salės, labai trumpas. Išgirdęs jį prisistatant akimirką sudvejojau, ar nereikėtų pasikviesti kito mokinio. Tačiau tiesiog jo paklausiau: „Sugebėsi paskaityti?“, o jis atsakė: „Aš sugebėsiu.“ Tvirtu žingsniu nuėjo ir paskaitė. Visi sukluso. Tačiau buvo puiku. Jis susiėmė ir tai padarė labai gerai, taip pelnė visos auditorijos pagarbą. Diskusijos metu labai daug kalbėjome apie tai, kaip kartais reikia tiesiog išdrįsti.

– Kaip pasirenkate vietoves, į kurias keliaujate rodyti spektaklių ir dirbti su jaunimu?

– Rengdamas projektus visąlaik bedu pirštu į tam tikrą regioną ir jei ten pasirodymas nebuvo rodytas, pasirenku jį. Tad vietoves pasirenku visai atsitiktinai. Į lankytas vietoves grįžtu tuomet, kai sukuriu naują spektaklį. Taip dažnai aplankau ir Jonavos rajoną, iš kurio esu kilęs. Su „Kultūros paso“ programa patvirtinu visas edukacijas, kurių pageidauja mokyklos, nesvarbu, ar tai Kretinga, ar Vilniaus rajonas, randame datą, susėdame ir važiuojame. Pavyzdžiui, gruodį į Kretingą vykau tris kartus ir čia vėl lankysiuosi šiais metais. Kelionė pirmyn ir atgal užima septynias valandas, tačiau visuomet verta. Tolimos vietos labai nustebina.

– Kas jums pačiam yra teatras?

– Dialogas. Labai mėgstu interaktyvius spektaklius, kur dažniausiai gali pabendrauti su žiūrovu, gali jį įtraukti, jausti jo pulsą ir taip kuri ryšį, o ne tik padedi jam iš toli matomą gyvą paveiksliuką.

L. Vancevičienės nuotr.

– Kaip apibendrintumėte praėjusius metus?

– Tai buvo sunkūs, bet labai turtingi veiklos metai. Jie atvėrė akis ir darsyk įrodė, kad būtent tai, ką darome, turi augti, plėstis ir suteikti galimybę tiek kūrėjams, tiek jauniesiems žiūrovams susitikti ir patirti meną.

– Baigiantis 2022-iesiems „No Shoes“ teatras tapo Menų spaustuvės rezidentu. Kokius tikslus keliate šiais metais?

– Daug važinėjame po Lietuvą, tad žiūrovai dažnai teiraujasi, kada mūsų spektaklius pamatys Vilniuje. Labai džiaugiamės, kad, tapę ilgalaikiais Menų spaustuvės rezidentais, su žiūrovais galėsime susitikti ir pačioje sostinės širdyje, Gedimino kalno papėdėje. Planuojame rodyti jau sukurtus spektaklius kūdikiams, vaikams ir jaunimui. Taip pat sostinės publikai pristatysime mūsų bendrą kūrybą su J. Miltinio dramos teatru, Kauno kameriniu ir „Auros“ teatrais. Numatytos dvi premjeros paaugliams ir dvi – mažiems vaikams. Taip pat – edukaciniai projektai jaunimui, mokymai mokytojams, ankstyvojo teatro užsiėmimai patiems mažiausiems. Nekantraujame imtis darbų ir susitikti su žiūrovais, nes dalytis kūryba – gera.

Kas: Teatro „No shoes“ ir Kauno kamerinio teatro spektaklis „7 ratai“. Vaikams nuo 3 metų.

Kur: Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada: Sausio 15 d. 18 val., vasario 19 d. 12 ir 14 val.

„Diagnozė: mirtinai nejuokinga“

Pirmasis konkurso dienos eskizas – apie humoro testą. Lietuviai nuo senovės yra žinomi kaip santūrus, uždari, sunkiai išspaudžiantys šypseną žmonės. Mums trūksta juoko ir atsipalaidavimo. Eskizo aktorė režisierė Eglė Staniulytė savo naujajame darbe nori paneigti, kad esame niekam tikę, jei nesuprantame juokų, tad klausia: ar tikrai esi pasmerktas, jei neturi įgimto humoro jausmo?

Eskizą pradeda HAHA juoko ekspertė, pateikdama faktų apie juoką, jo sveiką poveikį žmogui. Norėdama išspausti iš mūsų šypsenas ji pabando atlikti pirmąjį eksperimentą. Sakydama nesąmoningus, logikos neturinčius sakinius ekspertė po truputį išjudina žiūrovus. Salėje jau galima pastebėti besišypsančių žiūrovų, girdėti kikenimų. Kitas eksperimentas – skirtingų juoko garsų analizė ir reitingavimas. Sureitingavus visus garsus išaiškėjo, kad žiūrovams juokingiausias garsas yra „hihihi“. Kita mus prajuokinti turėjusi priemonė – šokis. Ne paprastas šokis, o išsidirbinėjimas, dirbtinė šokio imitacija. Tai juoko nesukėlė, bet žaismingumas šį juoko stygių kompensavo.

Viena iš paskutinių eskizo dalių buvo apie plastikinius maišelius. Kas juokiasi iš maišelių? Na, lyg ir niekas, kuo jie gali būti juokingi? Tačiau, kai duodi maišeliui vardą ir pradedi su juo kurti istorijas, – viskas pasikeičia. Kiekvienam žiūrovui po kėde buvo priklijuotas plastikinis maišelis, kuriam turėjome sugalvoti vardą ir persiųsti į priekį. Šis procesas išjudino publiką – lūpų kampučiai nejučia kilo į viršų. Kai aktorė paėmė maišelius su sugalvotais vardais ir pradėjo vaidinti – viskas tapo juokinga. Tad eskizo tikslas – parodyti, kad galime juoktis iš visko, nesvarbu, ar tai juokinga ar ne, buvo pasiektas. Svarbu, kad juokas suaktyvina mūsų kairįjį pusrutulį, o tai mums suteikia teigiamų emocijų.

Debiutai: etiudų „Aš – citadelė“, „Požiūrio taškas“, „Rašytojas ir gimdyvė“ akimirkos. / Organizatorių nuotr.

„Aš – citadelė“

Antruoju pristatytas eskizas – dokumentinis spektaklis, analizuojantis šių laikų vyriškumo sampratą. Jis paremtas jaunų vaikinų mintimis ir Antoine'o de Saint–Exupery knygos „Citadelės“ motyvais. Režisierė Vaida Ona Makūnaitė klausia: ką reiškia būti vaikinu šiandien? Ar turime iš naujo brėžti vyriškumo sampratą, ar vis dar palikti ją nepaliestą?

Spektaklis prasidėjo trijų vaikinų asmeniniais pasisakymais apie tai, kaip jie atsidūrė kariuomenėje. Lėtai atskleidžiamas šiek tiek emocinis pasaulis, tačiau vėliau jį užgožia parodytas fizinis smurtas, keiksmai, patyčios. Atrodo, kad tai vėl grąžino mus į realybę, kai vyrai yra vaizduojami kaip smurtautojai, beširdžiai. Scenoje, dėžėse su vandeniu, buvę granatai tapo tikromis granatomis, sviedžiamomis į sieną. Piršosi paralelė tarp vaisiaus ir sprogmens: jei granatas palaiko sveikatą, sprogmuo pražudo.

Spektaklio epiloge vienas iš veikėjų pasakoja, kad jis pasiruošęs eiti į karą, bet bijo ir nelaukia kvietimo, nes nenori žudyti žmonių, nors ir suvokia, kad reikia ginti savo šalį nuo priešų. Tada suskamba telefonas...

Eskizas gerokai skyrėsi nuo aprašymo. Šis suteikė daug vilčių, kad bus kalbama apie vyro vidinius išgyvenimus, kurie leis labiau pažinti, ką jis jaučia, ką slepia, ko gėdijasi, tačiau viskas buvo sukoncentruota į tai, kas matoma paviršiuje, – agresija, smurtas, patyčios, uždarumas. Viena vertus, atrodo, kad eskizas atkartojo viską, ką žinome, tačiau, kita vertus, turime atspirties tašką, nuo kurio galima keisti vyriškumo sampratą.

Eskizo tikslas – parodyti, kad galime juoktis iš visko, nesvarbu, ar tai juokinga ar ne, buvo pasiektas.

„Požiūrio taškas“

Pirmasis antrosios konkurso dienos eskizas „Požiūrio taškas“ gvildeno vaikų ir tėvų santykius skirtingais jų amžiaus tarpsniais ir atskleidė požiūrio tašką ne tik iš vaikų, bet ir tėvų pusės. „Kiekvieno iš mūsų meilė jiems turi skirtingą istoriją, priežastingumą ir pasekmes, visa tai parodo mūsų požiūrį, savivertę ir meilę sau“, – sakė režisierė Lina Židonytė.

Eskize įvyksta daug veiksmų ir dialogų. Viskas prasideda nuo dukros ir tėvo apsižodžiavimo, kai jis liepia gerbti tėvą, viską jam sakyti. Dukrai paklausus, ar jis taip pat viską sakė savo tėvui, scenoje stoja tyla.

Kai 30-ojo gimtadienio rytą tėvas dukrą pasveikina „šmaikščia“ dovana – svarmeniu – jų visas susitikimas baigiasi tėvo replikomis, kad jai jau laikas kurti šeimą ir gimdyti, jos medicininis išsilavinimas yra šūdas, ji tokia pat užsispyrusi (ta negerąja prasme) kaip ir prieš penkiolika metų.

Scenoje pasirodo dar trys aktoriai, kurie atsisėda ant fotelio ir lyg psichologinės terapijos metu pasakoja dalykus, dėl kurių nori išgirsti savo tėvų atsiprašymus. „Tėti, aš noriu, kad atsiprašytum, nes kai atsivesdavau merginą, tu sakydavai nešvankius juokelius, o aš turėdavau aiškinti, kad tai įprasta mūsų namuose.“ Arba: „Tėti, noriu, kad atsiprašytum, nes visai mokyklai pasakei, jog mokausi tik dvejetais, nors niekada neturėjai prisijungimo prie TAMO dienyno.“ Ši mizanscena apeliavo į žiūrovus ir privertė susimąstyti, ką mūsų tėvai buvo mums blogo padarę ir dėl ko norime, kad jie atsiprašytų.

Paskutiniame veiksme atskleidžiamas ir kitas požiūris. Vyksta tėvo laidotuvės ir visi veikėjai atsiprašo savo tėvų. Vienas atsiprašo už tai, kad per tėvo gimtadienį apvėmė visą vaišių stalą, kita – kad daug ginčijosi ir bandė kažką įrodyti.

Pats eksizas labai paveikus, atskleidžiantis tėvų ir vaikų santykių aktualijas, todėl puikiai tinka šiuolaikiniam jaunimui. Režisierė parodė mums skirtingus požiūrio taškus, tad susimąstyti galėjo ne tik vaikai, jaunimas, bet ir jų tėvai. Veikėjai kvietė nebūti materialistais, bent kartais pastebėti, kas vyksta aplinkui, kam reikia pagalbos – žodinio paskatinimo, apkabinimo arba tiesiog pabuvimo kartu be jokių kaltinimų.

„Rašytojas ir gimdyvė“

Paskutinis eskizų konkurso pasirodymas režisieriui Baliui Švedui suteikė dvigubo džiaugsmo: jis ne tik pristatė savo darbą žiūrovams, bet ir paskelbtas nugalėtoju, tad gaus galimybę visą spektaklį pristatyti Kauno kamerinio teatro Didžiojoje scenoje.

Debiutai: etiudų „Aš – citadelė“, „Požiūrio taškas“, „Rašytojas ir gimdyvė“ akimirkos. / Organizatorių nuotr.

Pasirinkdamas psichologinę dramą, sugretinančią gimimo ir savižudybės temą, menininkas viliasi, kad paskatins kalbėtis temomis, kurios vis dar yra tabu.

Pasirodymas prasidėjo saksofono ir akordeono, vėliau pakeičiamo pianinu, duetu. Žiūrovams buvo įteiktas trumpas scenarijus su remarkomis, tad veiksmą turėjome įsivaizduoti pagal muzikos ritmą.

Psichologinė drama paremta gimdyvės ir rašytojo susitikimu, kurio metu gvildenama pasitraukimo iš gyvenimo tema. Būsima mama įtikinėjo, kad gyvenimas yra vertingas, skatino autorių susirasti žmogų, kuris padės išsipainioti iš minčių pančių ir suteiks šviesos. Eskizo konceptas pasižymi originalumu. Žiūrovai skatinami įsivaizduoti veiksmą, jungdami ir aktorių atliekamą muziką į bendrą vaizdą. Tai vienas pirmųjų mano matytų eskizų, kuriame vaidina pati publika. Tik gaila, kad dėl per daug geros akustikos ir garsiai atliekamos melodijos buvo sunku susikaupti ir skaityti scenarijų. Iš publikos reakcijų buvo matyti, kad jiems pats eskizas, jo idėja patiko, tačiau teko ilgėliau laukti, kol aktoriai / atlikėjai įvykdys remarką ir tada galėsime tęsti skaitymą. B.Švedo sumanymas atskleidė naują būdą pasiekti žiūrovą ir jį įtraukti į visą kūrybos procesą. Tik novatoriškumas šiek tiek klaidino auditoriją: gilintis į tekstą ar stebėti veiksmą scenoje?

Primindamas, jog scenos menai drauge su visais kitais išgyveno nelengvus metus, šįsyk festivalis nagrinėja itin aktualia tapusią atstumų temą. Programai atrinkti kūriniai kalbės tiek apie fizinį atstumą, kuris yra daugumos kasdienybės dalis, tiek ir apie socialinį ar net vidinį, nagrinėjant, kokius atstumus žmogus kuria tarp savo žodžių ir veiksmų.

Kaip teigiama Kauno kamerinio teatro pranešime, festivalio programoje šiemet vyks dvi premjeros. Kauno miesto kamerinis teatras šį antradienį pristatys interaktyvią premjerą paaugliams „2-osios laiptinės respublika“ (rež. Sigita Pikturnaitė). Jos metu jaunieji žiūrovai dalyvaus valstybės kūrimo simuliacijoje, patirs politinių režimų kaitas, ieškos problemų sprendimų ir bus skatinami išsakyti savo nuomonę.

Teatro trupė „Teatronas“ rugsėjo 17 d. kurs komišką pasakojimą apie sunkumus, su kuriais susiduria kiekvienas individualiai dirbantis žmogus – „Sodra“ ir jai skiriami mokesčiai. Surinktos tikros istorijos atgys tragikomiškoje dramoje „Sodra, mon amour“ (rež. Gildas Aleksa).

Festivalio programoje gausu jaunųjų kūrėjų darbų. Dramaturgė ir režisierė Goda Simonaitytė rugsėjo 18 d. kvies į jos kūrybos pjesės „Gyvuliai“ skaitymą. Pjesė sukurta pernai festivalyje vykusio jaunųjų dramaturgų konkurso bei užsiėmimų kūrybinėse dirbtuvėse metu. Dramaturgė ir debiutuojanti režisierė Teklė Kavtaradzė rugsėjo 19 d. pristatys atvirai apie paauglystės laikotarpį kalbantį spektaklį „KISSMAS“.

Organizatorių nuotr.

Jaunasis režisierius Aivaras Micius rugsėjo 21 d. pristatys pagal Pilgrim/Majewski pjesę pastatytą spektaklį „Juodi bateliai“, kuriame per istorinių įvykių perspektyvą bus nagrinėjami atstumai tarp asmeninės moralės, atsakomybės ir istorinio laiko bei sistemų primestų elgesio ir tikėjimo reikalavimų. Pažymėtina, kad T. Kavtaradzės ir A. Miciaus kūriniai laimėjo Menų spaustuvės rengiamą jaunųjų menininkų konkursą „Atvira erdvė“.

Rugsėjo 22 d. antrąjį savo kūrybos monospektaklį „Jau geriau būčiau negimęs“ pristatys aktorius Raimondas Klezys. Komiškame, stand-up žanro kūrinyje bus gvildenamos temos, kurios įkvėpė jaunąjį kūrėją karantino metu, – tai nedarbas, religija ir santykiai. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs jaunasis aktorius Motiejus Ivanauskas rugsėjo 24 d. pristatys savo kurtą ir režisuotą spektaklį „Užšalimas“, kuris kvies žiūrovus pasinerti į pokalbį, kuriame išsakomos svarbios „mintys“ sukurs absurdišką ir komišką mišinį ir privers pažvelgti į „problemas“ šiek tiek kitu kampu.

Jaunieji žiūrovai dalyvaus valstybės kūrimo simuliacijoje, patirs politinių režimų kaitas.

Festivalio programa praturtinta nestandartiniais scenos meno kūriniais, šokio spektakliais, bus galima ir pasiklausyti gyvos muzikos.

Rugsėjo 26 d. festivalio uždarymas vyks su Panevėžio teatro „Menas“ kūriniu „ANTI“ (aut. ir rež. Aleksandr Špilevoj). Tai – spektaklis, paremtas antikine Sofoklio pjese „Antigonė“ ir keturių aktorių pasakojamais asmeniniais išgyvenimais.

Vienas svarbiausių festivalio „Išeities taškas“ akcentų – kasmet vykstantis konkursas jauniesiems menininkams. Konkurso finale – keturi kūriniai, kuriuos festivalio žiūrovai galės išvysti nemokamai. Šį trečiadienį režisierius Augustas Gornatkevičius pristatys muzikinę ekstravaganza „MU.DU“, o aktorius ir režisierius Gabrielius Zapalskis – tragikomiškus teatrinius nardymus „Paskutinis spektaklis“. Ketvirtadienį šokėjai Arūnas Mozūraitis bei Adrian Carlo Bibiano pristatys šokio eskizą „Pakankamas atstumas“, o režisierius Rokas Lažaunykas – spektaklio „Gedulas“ eskizą.

Pirma jų – Kauno miesto savivaldybės įsteigto Kauno kamerinio teatro virtualus spektaklis „Bowel“ – per „YouTube“ prasidės 19 valandą.

Pasak Kamerinio teatro pranešimo, šio spektaklio ir jam specialiai parašytos pjesės koncepcijos pagrindu tapo žymiojo prancūzų teatro meistro Antonino Artaud (1896-1948) teatro principai, jo kūrybinis metodas bei jo pirmoji pjesė „Kraujo purslai“ („Jet de Sang“), kurią į lietuvių kalbą vertė Marius Povilas Elijas Martynenko.

Pjesė pateikia žmogaus ir pasaulio sukūrimo bei sunaikinimo įvykių eigą. Režisierius Naubertas Jasinskas visa tai perkelia į šiuos laikus, tuo pačiu transformuodamas A. Artaud metodą šiuolaikinėmis teatro technikomis.

Valandą vėliau prasidės Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera internete. Tai bus jaunos režisierės Agnijos Leonovos spektaklis „Ryšys“ pagal rusų dramaturgo Kirilo Fokino pjesę. Žiūrovų lauks netradicinė spektaklio su mokslinės fantastikos elementais interpretacija.

Pastarieji spektakliai buvo statomi su viešinčiomis labai skirtingo braižo šiuolaikinio šokio žvaigždėmis. Su Nyderlanduose gyvenančiu japonu choreografu ir šokėju Kenzo Kusuda buvo statytas spektaklis "Oneiro", su danų choreografu Palle Granhøjus – "Boléro – Extended". Pilnas sales per premjeras surinkę spektakliai vasarį pirmą kartą bus pristatyti Kauno žiūrovams.

Iš pradžių buvo edukacija

Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, violončelininkas, VšĮ "Violončelių muzika" direktorius Mindaugas Bačkus visada dega naujomis idėjomis. Jam yra tekę dalyvauti labai įvairiuose projektuose, susijusiuose su šiuolaikiniu menu, bet pažintis su Šeiko šokio teatru tapo lemtingu posūkiu.

Violončelininkas į šokėjus kreipėsi ieškodamas įdomios formos vaikams skirtai edukacijai, bet pradėjęs bendrauti su teatro vadove choreografe ir šokėja Agnija Šeiko suprato, kad juos sieja daug bendrų dalykų. Kalbėdamas apie partnerystę su šiuolaikinio šokio profesionalais M.Bačkus tikino, kad darbas kartu praturtina abi puses, "mes papildome vieni kitus – labai įdomu, kai šokėjo kūno judesiuose matai muziką ir jauti choreografiją muzikoje. Supranti, kad kiekvienas garsas veikia žmogų, per jo intelektą, emocijas. Muzikantai, stebėdami šokėjus, taip pat groja kitaip. Man labai įdomi ši sinergija."

Šeiko šokio teatro vadovė A.Šeiko papildė muzikantą sakydama, kad violončelės scenoje suteikia spektakliui gyvumo, "gyva muzika spektaklyje, šokėjų judesiuose atveria papildomą matmenį. Muzika tokiu atveju nėra fonas ar atmosferos kūrimo priemonė. Ji tampa aktyviu spektaklio elementu". Anot choreografės, svarbiausia, kad spektaklis turėtų stiprią idėją, dramaturginę liniją, muzika ir šokis turi jungtis prasmingai.

Violončelininkas svarstė, kad nors meno pasaulis pilnas individualistų, trinant ribas tarp meno rūšių, vienijantis galima pasiekti įdomių rezultatų, "susiburia komanda, dirbanti nauja kryptimi, naujoje nišoje. Svarbus ir socialinis procesas – būdami kartu galime suburti didesnę klausytojų ir žiūrovų auditoriją, stipriau paveikti miesto kultūrinį lauką".

Iššūkis – susikalbėti

Anot M.Bačkaus, ne kiekvienam muzikantui, kaip ir turbūt ne kiekvienam šokėjui tinka skirtingas meno rūšis jungianti kūryba. "Jei žmogus konservatyvus ir nori ramiai gyventi darydamas tai, ką moka geriausiai, jam gali nesinorėti dalyvauti tokiuose eksperimentuose.

Jei nemoka improvizuoti scenoje – muzikantas panikuos. Tas pats ir su šokėjais, galbūt jis ar ji gali improvizuoti, bet nemoka judėti pagal griežtą schemą. Labai daug kas priklauso nuo asmeninių ir profesinių savybių." Muzikantas taip pat pabrėžė, kad improvizacija scenoje nereiškia grojimo bet kaip, "spektaklyje gali būti daug improvizacijos, bet tik su sąlyga, kad atlikėjams patinka toks raiškos būdas ir jie yra pasiruošę tai daryti profesionaliai, nesugriaudami kūrinio, jausdami jo pradžią ir pabaigą, komunikuodami. Jei ant scenos – tarpusavyje nekomunikuojantys žmonės ir visai laisva raiškos forma – rezultatas bus nesėkme".

Meno sričių suliejimas, ribų trynimas atveria naują erdvę, tarpinę zoną, kurioje nėra laiko patikrintų taisyklių. Pasak A.Šeiko, svarbu, kad susitikę toje zonoje nejaustų nerimo, "svarbu jaustis laisvai. Šokėjai natūraliai yra laisvesni, visa jų esybė linkusi eksperimentuoti. Klasikinės muzikos atlikėjai labiau jaučia ribas, jiems ne visada lengva jas peržengti. Šiuo atveju M.Bačkus yra dovana – jis atviras, nebijo būti toje keistoje tarpinėje zonoje. Tai retas atvejis. Nežinau, kiek Lietuvoje muzikantų, kurie taip atvirai nertų į tokius eksperimentus. Tai kainuoja daug energijos, reikalauja daug savikritikos, bet kartu tai ir didžiulis augimas link kažko naujo."

Filosofija ir griežtumas

Šeiko šokio teatras ir M.Bačkus su jo globojamais violončelininkais bendradarbiaudami jau sukūrė keturis spektaklius, "Metų laikai", "Mano Piteris Penas" (pastarasis pelnė net du Auksinius scenos kryžius už choreografiją ir muziką), "Oneiro" ir "Boléro – Extended". Pastarieji du buvo kuriami kartu su žymiais šiuolaikinio šokio kūrėjais iš užsienio.

Pasak M.Bačkaus, sprendimas kviesti choreografus iš svetur susijęs su noru nesustoti viename jau rastame kelyje, nuolat ieškoti naujų šokio ir muzikos dermės galimybių, naujų žvilgsnio perspektyvų.

Apie ribinės būsenos magiją pasakojantis "Oneiro" spektaklis, įkvėptas Davido Lango kūrinio, "World to come" (liet. "Ateisiantis pasaulis"), kurį jis parašė po Rugsėjo 11-osios tragedijos, augo bendradarbiaujant su Nyderlanduose gyvenančiu japonu choreografu ir šokėju K.Kusuda. Savita gyvenimo filosofija išsiskiriantis menininkas ją pritaikė ir savo spektaklyje. "Bendraujant su K.Kusuda labiausiai įstrigo jo vidinė pusiausvyra. Būdamas šalia jo jausdavausi labai nurimęs, niekada nesistengiu konkuruoti kūryboje, bet su juo ramybė buvo labai ryški. Jis taip pat nesuplanuoto, nuolatinio kūrybinio vystymo šalininkas – dirbant su juo nuolat vykdavo ieškojimas, nebuvo griežtos ir baigtinės formos. Tokie menininkai laikomi solistais – gali daryti bet kada ir bet ką", – pasakojo M.Bačkus. Jam antrinusi A.Šeiko pabrėžė, kad japonas choreografas scenoje kuria tokį vyksmą, kuris tiek žiūrintiems, tiek prisidėjusiems prie jo vystymo leidžia kitaip pažiūrėti į įprastais laikomus dalykus, "K.Kusuda moka įsižiūrėti ir žavėtis net labai įprastais dalykais. "Oneiro" spektaklyje jis nuostabiai, nuoširdžiai ir pagarbiai prieina prie instrumento kaip naujo, nepažinto objekto. Labai įdomu žiūrėti, kaip jis violončelę atranda kaip kūną, atskirą atlikėją scenoje. Tai buvo atradimas ir man, ir Mindaugui".

Legendinis danų choreografas P.Granhøjus kūrė "Boléro – Extended" choreografiją. Šis choreografas savo kūryboje dažnai derina šiuolaikinį šokį ir klasikinę muziką. Idėja violončelėmis atlikti "Boléro" – vieną žymiausių prancūzų kompozitoriaus Maurice'o Ravelio kūrinių orkestrui kilo M.Bačkui. Kurdamas choreografiją P.Granhøjus pasitelkė autorinę obstrukcijos techniką, ribojančią šokėjų judesius ir lemiančią specifinį pasikartojančios ritmikos judėjimą, grįstą "Boléro" muzika. Spektaklio metu muzika yra savitai dekonstruojama, atliekama vienos ar aštuonių violončelių. Įdomu, kad spektaklis tapo pirmuoju pasaulyje vienos valandos trukmės "Boléro". Pasak M.Bačkaus, darbas su danų choreografu buvo nauja patirtis, "dirbant su juo buvo mažiau neapibrėžtumo. P.Granhøjus turi savo techniką, schemas ir labai aiškiai jas taiko. Teliko juo sekti".

Kas? spektaklis "Oneiro".

Kada? vasario 15 d. 18 val.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kas? spektaklis "Boléro – Extended".

Kur? vasario 23 d. 18 val.

Kada? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, M.Dirginčius kuria spektaklius drauge su teatro trupe "Teatronas", yra Valstybinio jaunimo teatro trupės narys, vaidina Juozo Miltinio ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose.

Kaune M. Dirginčių ant scenos galima išvysti Kauno miesto kameriniame teatre, spektakliuose "Kandidas, arba Optimizmo mirtis", "Momo" ir apdovanojimus pelniusiame spektaklyje "Vėjo prigimtis".

– Kaip nusprendei pasirinkti aktoriaus kelią?

– Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad čia ne mano sprendimas, o tiesiog aplinkybės susidėliojo šitaip. Man teatras buvo visiškai neįdomus, tačiau kai buvau dešimtoje klasėje, turėjau draugą, kuriam labai patiko teatras, jis lankė mokykloje teatro būrelį, ir kai ten trūko žmonių, pasikvietė mane. Man ten buvo labai smagu, sutikau daug įdomių žmonių, bet stoti į aktorinį neplanavau. Savaitgaliais pradėjome važinėti iš Šiaulių į Vilnių. Ten pamačiau tokių spektaklių, kurių gimtajame mieste nebuvo ir užsikabinau. Dvyliktoje klasėje svarsčiau, ar stoti į aktorinį, ar į chemiją, kuri man visada buvo kosmiška ir labai įdomi. Net dabar galvoju, kad norėsiu kažkada baigti chemijos bakalaurą. Įstojau ir ten, ir ten, bet pasirinkau aktorinį.

– Ar aktorystė labiau pašaukimas, ar amatas? Ar tau patinka tai, ką darai?

– Tikrai labai patinka. Mano kurso vadovai buvo Vidas Bareikis ir Algirdas Latėnas. Jie mums įdiegė labai sveiką požiūrį, kad aktorystė vis dėl to yra profesija, lygiai tokia pati, kaip ir visos kitos profesijos. Yra aktoriai, kurie daug metų sėdi ir laukia savo vaidmens, kol kažkas kažką pasiūlys. Manau, kad nereikia laukti, galima daryti krūvą kitų dalykų. Aš taip ir galvoju – kol įdomu, tą ir darau, kai bus nebeįdomu, reikės ne kentėti, bet kažką keisti.

– Atrodo, kad aktoriaus profesija yra labai plati. Tu gali stovėti ant scenos ir vaidinti spektakliuose, bet taip pat yra kitų veiklų, kuriose nėra teatrinės scenos, bet yra aktorystės elementų. Ar taip nemanai?

– Man labai patiko Kristupo Saboliaus mintis apie tarpdiscipliniškumą ir šiuolaikinį meną. Jeigu dirbtinis intelektas gali nupiešti Rembrandto stiliumi naujus paveikslus, kurių nuo originalų nebeatskiria net kritikai, tai kam tada paprastam žmogui skirti 30 gyvenimo metų miklinant ranką, kai mašina tai gali padaryti per kelias valandas? Manau, kad šiuolaikiniame mene svarbiausia idėja. O suderinant visiškai skirtingas sferas galima gauti naujas inovatyvias idėjas.

Dėl to man būtų įdomu studijuoti chemiją, nes aš nežinau, kaip pradėtų dėliotis mano mintys, sujungus chemines žinias su žiniomis, kurias aš jau turiu vaidindamas ar užsiimdamas kitomis veiklomis. Taip, aktorius yra ganėtinai plati profesija, bet kažkur tu vis tiek atsimuši į sieną. Pavyzdžiui, tu negali padaryti kažkokio mokslinio tyrimo. Ruošdamasis vaidmeniui galiu padaryti sociologinį tyrimą, bet jis bus mėgėjiškas, toli gražu ne akademinės reikšmės. Tam reikia papildomų žinių.

– Kas labiausiai veža ant scenos? Koks jausmas stovėti ant scenos?

– O ką tu dabar jauti, kai mes šnekamės?

– Nežinau...

– Būtent. Tai yra kažkas labai natūralaus. Mes dabar šnekamės, vėliau galbūt šnekėsiuosi gatvėje, ar gal telefonu pyksiuos su kažkuo – visa tai vyksta ir būnant scenoje. Tu tiesiog kalbiesi su kitu žmogumi, tik ne savo, o kažkieno parašytais tekstais. Žinoma, jeigu gerai einasi spektaklis. Jeigu ne, tai irgi būna tas pats pokalbis, viskas natūralu, skirtumas tik tas, kad jauti, jog norėtum pranykti. Jauti, kad yra toks pravalas, kad "O Dieve, geriau jau čia nebūčiau."

– O kada būna tas pravalas ant scenos?

– Tai yra mikroskopiniai procesai. Tarkim, suvaidinu spektaklyje ir režisierius pagiria. Galima atsekti kas vyko visą dieną – kada atsikėliau, ką suvalgiau, kur nuėjau ir t.t., ir visą tai kartoti kitą kartą, bet tai nebūtinai suveiks, nes yra labai daug skirtingų faktorių. Yra asmeninis gyvenimas, kurį tu nešiojiesi su savimi kiekvieną dieną, yra kažkokios atsakomybės, kurios užpuola, daug lemia ir tai, ar tu gerai pailsėjęs ,ar blogai. Tuo labiau spektaklis negali priklausyti nuo tavęs vieno, nebent tai yra monospektaklis, bet net ir tada nesi vienas – už scenos yra garsistai, apšvietėjai, kurie irgi yra to spektaklio dalis, nuo jų irgi labai daug kas priklauso. Yra ir publika, kurioje kiekvienas žmogus atsineša savo mintis, kur kiekvienas žmogus arba pasiduoda spektakliui, arba priešinasi jam.

– Papasakok apie savo vaidmenį spektaklyje "Vėjo prigimtis". Jame vaidini sūnų, kuris stengiasi, bet, nepateisindamas jam keliamų lūkesčių, vis nuvilia savo tėvą. Koks tau šis vaidmuo ir pati tėvų-vaikų santykių tema? Šeimos santykiai, o ypač jausmas, kad nesi pakankamai geras – yra daug ką paliečiantis.

Vieną dieną turi vaidinti vienokį vaidmenį, kitą dieną – kitokį, ir dar turi suspėti grįžti į savo gyvenimą, bendrauti su žmonėmis, kurie yra aplink tave.

– Aišku, kad tema palietė ir mane. Prisimenu patį kūrybinį procesą, po jo buvo visiškas fizinis išsekimas ir ilgai reikėjo atgaudinėti jėgas. Jo metu patyriau labai stiprius išgyvenimus. Man tai buvo pirmos tokios stiprios emocijos, išgyventos ant scenos. Prisimenu, kabu pasikabinęs ant virvės ir žliumbiu, tada nulipęs nuo scenos jau atrodo nusiraminu – ir tada antra banga, trečia, ketvirta. Visiškai kažką prarovė. Aš anksčiau negalvojau, kad turiu kažkokių žaizdų iš tėčio pusės, jo auklėjimo. Bet tikriausiai visi jų turi daugiau ar mažiau, ir visai nesvarbu, ar turi labai gerus tėvus, ar ne.

Po spektaklio supratau, kad aš su tėčiu irgi turiu neišspręstų dalykų. Būna aplankai tėvus ir su mama lengva kalbėtis, o su tėčiu jaučiasi, kad vis stringam. Aišku, mano šeimoje nebuvo tokie santykiai, kokie yra pjesėje, bet scenoje viską per save perleidi ir dėl to kiekviename vaidmenyje yra kažkiek manęs.

– Ar jautei savo tėvų palaikymą pasirinkus aktoriaus profesiją?

– Mano mama jaunystėje pati norėjo būti aktore. Ji mane palaikė, o tėtis nieko nesakė. Vėliau sužinojau, kad jis labiau norėjo, kad aš chemiją studijuočiau. Mano tėvai protingi žmonės ir jie supranta, kad nėra prasmės perkalbinėti, nes kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą. Būna pasvarstau, kad mano mamai arba tėčiui nepatiktų, ką aš darau, bet po to galvoju – nesąmonė, reikia kažkaip tą bambagyslę nukirpti ir toliau gyventi taip, kaip man pačiam atrodo teisinga. Tėvai savo darbą jau atliko, mane užaugino, įdiegė man labai svarbias vertybes ir už tai būsiu visą gyvenimą dėkingas.

– Spektaklyje įtampa auga, bet personažai niekada taip ir nepasikalba. Nemokėjimas / negalėjimas iškomunikuoti savo norų ir poreikių žmonių santykiuose pasitaiko labai dažnai. Kaip manai, ką reikėtų daryti, kad abi pusės susikalbėtų?

– Oi, labai dažnai taip pasitaiko. Nenoriu absoliutinti, galiu tik apie save kalbėti. Manau, reikia nebijoti ir kalbėtis. Būna labai baisu, kad tave ne taip supras. Būna gėda kažką pasakyti. Tačiau, kalbant apie dviejų žmonių santykį, manau, yra geriau išsidraskyti kažką pasakius ir galbūt pasukti skirtingais keliais, negu nesikalbėti ir laikyti tą pūlinį, kuris kažkada vis tiek prasprogs.

– Spektaklyje yra groteskiška scena, kur labai aiškiai pasimato aplinkinių nuomonės svarba – tėvas galvoja ne apie į pavojų patekusį sūnų, bet kaip jam gėda, kad visi mato jo ir jo sūnaus silpnumą. Mintis "ką žmonės pasakys?" yra gyva daugumos lietuvių galvose. Gyvenimas tampa lyg savotiška scena, kur žmonės nematomam žiūrovui vaidina savo gyvenimo spektaklį. Kaip tu pats? Ar tau kitų nuomonė apie tave yra svarbi, o gal priešingai?

– Būna pagalvoju, kaip čia tas ar anas atrodys, bet man labiau rūpi nuomonė žmonių, kurie man yra svarbūs. Yra daug žmonių, kurių aš nei pažįstu, nei kažkokią įtaką jie galėtų daryti mano gyvenimui, tai, realiai, koks skirtumas? Aišku, čia labai jau banaliai skamba šitas: "Būk, koks nori, ir gyvenk, kaip nori." Išvažiavus pamatai, kaip laisvai žmonės jaučiasi Berlyne, Paryžiuje ar Londone. Gaila, kad pas mus vis dar pasitaiko, jog sprendžiama apie žmogų pagal jo kelnių spalvą ir antakių platumą, o ne pagal jo veiksmus ir mintis. Taip, suprantama, reikia žiūrėti į Lietuvos istoriją, identitetą ir pan. Bet kažkaip gal jau būtų laikas nuo viso to palikimo atsitraukti?

– Spektaklyje paliečiamas vyriškumo klausimas. Jame vaizduojamas fiziškai stiprus, bejausmis karininkas tėvas ir meniškas, poeziją kuriantis sūnus, kuris nuvilia tėvą dėl tokio savo nevyriškumo. Kas tau yra vyriškumas? Kaip manai, ar šiomis dienomis vyriškumas vis dar reiškiasi per fizinę jėgą ir emocijų neturėjimą, o gal tai jau nebe taip aktualu?

– Šnekėti, kad vyriškumas yra fizinė jėga – jau praeitis. Savaime suprantama, kad vyriškumas nėra sukapoti malkas ir niekada neverkti. Vyriškumo suvokimų gali būti tūkstančiai. Tas pats su moterimis. Nėra kažkokio teisingo varianto, kokia turi būti moteris. Lygiai taip pat nėra teisingo varianto, koks turi būti vyras. Jeigu tu esi vyras ir nori nusidažyti plaukus raudonai, tai prašau. Jeigu tu esi moteris ir nori būti kiečiausia boksininke, prašau. Man atrodo, jau labai seniai yra išsisklaidžiusios ribos, kur baigiasi moteriškumas ir prasideda vyriškumas, ir tai yra gerai. Yra žmonių, kurie vis dar galvoja, kad vyras yra toks, o moteris yra tokia. Bet galbūt į tam tikras nuomones nebeverta kreipti dėmesio? Gal jų ignoravimas ir būtų kažkoks žingsnis į priekį.

– Ar yra tavo sukurtas vaidmuo, kurį galėtum pavadinti savo autoportretu?

– Galiu tik pasakyti, koks vaidmuo tikrai nėra mano autoportretas. Tai – Jagas iš "Otelo". Man su juo buvo labai sunku tvarkytis, nes tai yra visiška mano, kaip žmogaus, priešingybė. Aš visiškai nesuvokiu, kaip galima žaisti kitų žmonių likimais, tam, kad patenkinti savo ego. Apskritai Jagas laikomas "Džokerio" personažo prototipu. Tai yra tiesiog "blogis dėl blogio", ir man tai yra nesuvokiama.

D. Ališausko nuotr.

– Kiek vaidmenyje būna tavęs, o kiek personažo? Ar pavyksta visiškai įsijausti į personažą, o gal juose visada kažkiek lieka tavęs? O gal priešingai – nelieka tavęs, ir tuomet sunku sugrįžti į save?

– Aišku, kad lieka. Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Gal Holivude yra kitaip, ten aktoriai gali pusę metų ruoštis savo vaidmeniui ir po to dar tiek pat laiko tą vieną vaidmenį vaidinti. Pas mus visai kitokia aktorių specifika – vieną dieną turi vaidinti vienokį vaidmenį, kitą dieną – kitokį, ir dar turi suspėti grįžti į savo gyvenimą, bendrauti su žmonėmis, kurie yra aplink tave. Visiškai natūralu, kad bet kokią pjesę skaitydamas ir repetuodamas perleidi ją per save.

Pavyzdžiui, aš negaliu suvokti, kaip ir kodėl įvyko holokaustas. Manau, niekada nesuvoksiu šio reiškinio. Aš galiu pasižiūrėti vaizdo medžiagos, skaityti apie tai, bet tai bus tik teorinis suvokimas. Praktinis suvokimas ateina, kai priartinu savo paties išgyvenimus ir ieškau atitikmenų vaidmeniui.

– Koks tavo mylimiausias suvaidintas vaidmuo?

– Kartais galvoju, gal su manimi kažkas negerai, bet aš nejaučiu tokio egoistiško noro būtinai suvaidinti pagrindinį vaidmenį, gauti svarbų vaidmenį. Man svarbiau, kad būtų geras spektaklis, atmosfera ir žmonės, kurie dalyvavo jo kūrime. Jeigu kažkoks žmogus pasižiūrėjo spektaklį ir jį palietė – tai ir yra vertybė. O ne tai, kad aš suvaidinau Hamletą. Man asmeniškai tai būtų kažkoks perdėtas savo ego glostymas.

Aš labai myliu spektaklį "Broliai Liūtaširdžiai", nes ten mes susipažinome su Karoliu Kasperavičiumi ir tapome draugais. Ne dėl to, kad aš jame blogai ar gerai kažką suvaidinau, ir visai ne dėl to, kad man paplojo, ar nepaplojo, bet dėl to, kad ten pasitaikė proga susipažinti su žmogumi ir sukurti tvirtą draugystę.

Vaidmuo "Otele" man irgi yra brangus, todėl kad jame susipažinau su režisieriumi Gildu Aleksa, ir kartu kuriame jau šeštą spektaklį. Spektaklį "Vienos miško pasakos" repetavome pas Yana Ross. Man tai buvo labai svarbus procesas dėl to, kad aš, kaip žmogus, pajutau, kad atsirado daugiau drąsos. Atsimenu, susėdome prie stalo per pirmą repeticiją, o visi aktoriai už mane žymiai vyresni. Aš taip mėnesį laiko tiesiog klausydavausi ir bijodavau pasakyti žodį. Ir taip galėčiau vardyti daugybę procesų įvairiuose spektakliuose, kurie man padėjo augti ir sutikti ne vieną nuostabų žmogų.

– Ką mėgsti veikti nulipęs nuo scenos?

– Labai mėgstu skaityti, patinka šokinėti ant tramplinų, daryti salto. Paauglystėje parkūrinau. Labai patinka nueiti pasportuoti tiesiog į sporto salę. Labai gerai išvalo smegenis. Ir tada visas tas egzistencinis skausmas, kurį turi kiekvienas žmogus, transformuojasi į fizinį skausmą, ir galvoji tik apie tai, kaip išgyventi dar vieną seriją štangos pakėlimų. Taip pat labai patinka kalbėtis, užmegzti dialogą su kitu, ypač su labai skirtingais žmonėmis, nes tai provokuoja naujas mintis. Tik per dialogą su žmogumi, su knyga, su filmu ar su spektakliu atsiranda nauji klodai, kuriuose gali keliauti mintis. Mintis veda prie veiksmo, o veiksmas kuria judėjimą ir tėkmę, o ne stagnaciją.