Primins svarbų įvykį

"Proga iš tiesų ypatinga, nes popiežius Pijus XI priėmė labai daug Lietuvos valstybei ir Bažnyčiai svarbių sprendimų. Nesuklysiu sakydamas – šis Šventasis Tėvas labai mylėjo Lietuvą", – prieš lentos atidengimą kalbėjo vienas iš renginio iniciatorių prelatas prof. habil. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, Kunigų seminarijos dekanas.

Praėjus dvejiems metams po apsilankymo Lietuvoje, arkivyskupas A.D.Achille Ratti buvo išrinktas popiežiumi, pasirinkusiu Pijaus XI vardą ir turinčiu ypatingu sąsajų su Lietuva ir Bažnyčia Lietuvoje.

Neatsitiktinai renginį prelato Jono Mačiulio-Maironio eilėmis pradėjo Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas, mat Maironiui vadovaujant seminarijai, arkivyskupo A.D.Achille Ratti vizitas buvo įamžintas šios dvasinės ugdymo įstaigos erdvėse. Dabar atnaujinta atminimo lenta, kurią restauravo Restauracijos dirbtuvių vadovas Raimondas Bridikis, apie svarbų vizitą primins garbingesnėje ir visiems matomoje vietoje.

Šv.Mišiose taip pat prisimintas sovietų nuniokotos seminarijos bažnyčios atšventinimas.

Artimas Lietuvai

Arkivyskupas P.Rajičius atkreipė dėmesį, kad popiežiaus Pijaus XI sprendimai buvo itin svarbūs pertvarkant vietos Bažnyčią ir pripažįstant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę tarptautiniu lygmeniu.

Prieš atidengiant atminimo lentą arkivyskupo A.D.Achille Ratti vizitui įamžinti, Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas dr. Ramūnas Norkus visiems renginio svečiams pristatė svarbiausius Lietuvai popiežiaus Pijaus XI sprendimus.

"1922 m. lapkritį popiežius Pijus XI pripažino Lietuvos valstybę de jure. Jis pasirašė konkordatą tarp Lietuvos ir Vatikano valstybių. 1926 m. balandžio 4 d. Pijus XI įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, paskelbdamas dokumentą "Lituanorum gente". Taip Kauno vyskupas tapo arkivyskupu metropolitu, o Kauno katedra – arkikatedra", – kalbėjo seminarijos rektorius.

Popiežius Pijus XI priėmė labai daug Lietuvos valstybei ir Bažnyčiai svarbių sprendimų.

Pasak R.Norkaus, popiežiaus Pijaus XI iniciatyva buvo įkurtos Telšių, Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijos. Dar būdamas arkivyskupu, A.D.Achille Ratti 1920 m. aplankė tuomet statytą mūrinę Kaišiadorių bažnyčią, kuri, įsteigus vyskupiją, buvo tituluota katedros vardu. Tuomet jau popiežius Pijus XI asmeniškai atsiuntė šiai šventovei dovanų puošnią monstranciją. Šis Šventasis Tėvas nominavo vyskupu Lietuvos kankinį, dabar jau palaimintąjį Teofilių Matulionį.

"Prieš 98 metus buvo įkurtas Lietuvos universitetas, vėliau pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Universitete buvo įkurtas Teologijos ir filosofijos fakultetas, tačiau jis neturėjo teisės teikti mokslinių laipsnių, pripažįstamų Katalikų Bažnyčios universitetuose ir Vatikane. Popiežius Pijus XI, apie tai sužinojęs iš mūsų dabar jau palaimintojo marijono Jurgio Matulaičio, iš karto paprašė suteikti šiam Lietuvos universiteto fakultetui visus mokslinius įgaliojimus", – kalbėjo dvasininkas.

Ne tik formalūs sprendimai popiežiumi tapusį dvasininką A.D.Achille Ratti siejo su Lietuvą. "Prieš atvykstant į Lietuvą arkivyskupas A.D.Achille Ratti dvasines rekolekcijas atliko pas mūsų palaimintąjį J.Matulaitį Varšuvoje, marijonų vienuolyne. Tapęs popiežiumi, J.Matulaitį jis paskyrė Šventojo Sosto apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai. Sužinojęs apie J.Matulaičio mirtį, popiežius Pijus XI pasakė: "C'est un desastre" (Tai baisi nelaimė)", – priminė R.Norkus. Anot jo, nekyla abejonių, kad popiežius Pijus XI norėjo padėti tiek Lietuvos Bažnyčiai, tiek valstybei įsikurti ant tvirtų pamatų.

Ne viena proga

Apaštalinis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas P.Rajičius pašventino atminimo lentą ir vadovavo šv.Mišioms Švč.Trejybės (seminarijos) bažnyčioje.

"Iš tiesų esu labai laimingas, galėdamas būti kartu su jumis čia, jūsų seminarijos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, būtent šią ypatingą dieną, kai prisimename jos atšventinimą po daugybės priverstinio uždarymo metų", – kalbėjo dvasininkas. Po sovietų suniokojimo seminarijos bažnyčia buvo atšventinta 1982-ųjų vasario 17 d.

Kartu su Šventojo Tėvo atstovu Lietuvai meldėsi ir Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas ir tądien popiežiaus Pranciškaus paskirtas Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Mišių pabaigoje paskirtasis arkivyskupijos vadovas kreipėsi į susirinkusiuosius. Jis prisipažino labai jaudinęsis ir nerimavęs, kai jam buvo patikėta Telšių vyskupija, tačiau dabar sugrįžti į Kauną nėra lengva. "Su grauduliu išvykstu iš Žemaitijos, nes ją įsimylėjau. Bet Viešpats toliau kviečia mylėti ir įsimylėti. Pamilkime vieni kitus tokius, kokie esame, silpnus ir netobulus. Ir tada jau čia bus dangus. O paskui – dar vienas dangus, kurį Viešpats mums pažadėjo", – kvietė visus dvasininkas.

„Cukrų – į virtuvę, daržoves – į rūsį“, – ūkininkų paradui vadovavo seminarijos prokuratorius Zenonas Šalna. Pakaunėje užaugintus žemės ūkio produktus sunešti padėjo klierikai. Į seminarijos rūsį ir virtuvę keliavo kiauliena, elniena, kalakutiena, kiaušiniai, bulvės, morkos, kopūstai, cukrus, miltai, obuoliai.

Ūkininkų tradicija prieš Kalėdas su dovanomis iš savo ūkių aplankyti Kauno kunigų seminariją pakaunėje gimė prieš keturiolika metų. „Su kitais Babtų ūkininkais sugalvojome, kad būtų gražu prieš Kalėdas paremti kunigų seminariją. Kas ką augina, tas to ir atveža. Gaunasi maža šventė mums visiems“, – šypsojosi vienas šios iniciatyvos pradininkų Babtų ūkininkas Vytautas Žmuidzinavičius.

Dabar šią tradiciją tęsia Genutės Staliūnienės vadovaujama Kauno rajono ūkininkų sąjunga.

„Stengiamės pasidalinti tuo, kuo esame turtingi. O turtingi mes savo žemės ūkio produkcija. Vienais metais ji būna geresnė, kitais – blogesnė, bet pasidalinti turime kuo“, – pasak G.Staliūnienės, remti kunigų seminarijas skatina ir neraminanti jų studentų mažėjimo tendencija. „Labai norime, kad kunigų seminarijos išliktų, ypač – Kaune, mūsų kaimynystėje, – vylėsi pašnekovė. – Kai kurie ūkininkai prisidėjo lėšomis – atvežėme ir truputėlį pinigėlių, kad seminaristai turėtų Kalėdinėms dovanėlėms.“

Ne pirmus metus šioje iniciatyvoje dalyvaujantys ūkininkai pasakojo, kad po Naujųjų metų jie paprastai kviečiami į seminariją padėkos vakarui. „Susitinkame su seminarijos studentais, būna nepaprastai gražios Mišios už žemdirbius, už naują derlių, seminaristai jose dažniausiai gieda, po jų – padėkos vakarienė: vaišinamės cepelinais, bendraujame“, – G.Staliūnienės žodžiais, tas vakaras ilgam išlieka atminty.

Ūkininkai daug prisideda prie seminaristų išlaikymo.

„Jūs savo dėmesiu ir meile pasakote mums, kad esame reikalingi“, – už paramą ūkininkams dėkojo Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Ramūnas Norkus. Pasak rektoriaus, seminarijos, kurioje šiuo metu mokosi devyniolika klierikų, podėlius pasiekusios žemės ūkio gėrybės nėra simbolinė parama. „Ūkininkai daug prisideda prie seminaristų išlaikymo. Ši praktika gyva visose vyskupijose: teko dirbti Žemaitijoje – ten taip pat atvažiuoja ūkininkai, pasidalina derliumi, – pasakojo anksčiau Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai vadovavęs R.Norkus. – Tuo pačiu ūkininkai išreiškia savo tikėjimą: dalinasi tuo, ką gavo iš Viešpaties malonės, ir, ačiū Dievui, padeda būsimiems kunigams, kurie galbūt sugrįš į tas pačias parapijas, iš kurių susirinko ūkininkai, ir patarnaus jiems, teikdami sakramentus.“

Rektorius prisipažino, kad ūkininkai jam labai artimi: pats kilęs iš 120 ha žemės dirbusios ūkininkų šeimos. „Traktorių, kombainą vairavau, kapojau malkas, dirbau kitus darbus. Man labai gerai žinoma, kiek darbo reikia įdėti prieš tai, kol tą bulvių ar miltų maišą, kaip čia matėme, iškeli iš mašinos“, – pasakojo iš Pašaltuonio kaimo Jurbarko rajone kilęs seminarijos rektorius.

Ateina jaunimo karta

Kauno arkivyskupijos kurijos teigimu, mons. Aurelijus Žukauskas atleistas iš Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigų ir paskirtas Rumšiškių Šv.arkangelo Mykolo parapijos klebonu ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos kapelionu. Naujuoju Kauno kunigų seminarijos rektoriumi paskirtas kun. Ramūnas Norkus, gavus Telšių vyskupo sutikimą.

"Mons. A.Žukauskas buvo rektoriumi 19 metų. Taigi pasikeitimas labai natūralus. Kitose aukštosiose mokyklose rektoriai keičiasi daug dažniau. Seminarijoje seminaristai ne tik studijuoja, bet gauna ir kunigui reikalingą ugdymą, taigi čia reikia ir tam tikro pastovumo", – sakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Jis gyrė mons. A.Žukauską, atlikusį didžiulį darbą ruošiant kunigus Bažnyčiai Lietuvoje.

"Dabar ateina kita jaunimo karta, nenuostabu, kad ir seminarijos vadovas pasikeičia", – pridūrė arkivyskupas.

A.Žukauskui šį pavasarį popiežius Benediktas XVI suteikė monsinjoro titulą. Naujasis Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. R.Norkus iki šiol vadovavo Telšių kunigų seminarijai.

Išleido Telšių vyskupas

Pasiteiravus, ar toks pokytis reiškia, kad Telšiuose nebeliks Kunigų seminarijos, Kauno arkivyskupas L.Virbalas nuo komentaro susilaikė.

"Į Kauną jį išleido Telšių vyskupas. Kiek man žinoma, Telšių seminarija liks, bet dėl jos tiksliau atsakyti gali tik Telšių vyskupas, nes tai yra diecezinė seminarija", – paaiškino Kauno arkivyskupijos ganytojas.

Jis negailėjo gerų žodžių naujajam Kauno kunigų seminarijos vadovui. Pasak arkivyskupo, kunigas religijos mokslų magistras ir teologijos mokslų daktaras R.Norkus gerai pasiruošęs – studijavo Romoje Laterano universitete, ten apsigynė ir doktoratą, buvo jungtinio seminarijų propedeutinio (parengiamojo) kurso Šiluvoje vadovas, po to vadovavo Telšių kunigų seminarijai.

Pokyčiai – naudingi

Dvasinės vadovybės sprendimu, keičiasi ir kai kurių Kauno parapijų dvasininkai.

"Jauni kunigai, tarnaudami parapijoje, pamato įvairių klebonų darbo stilių, sielovados organizavimą. Tai geras laikas susipažinti ir toliau mokytis. Be to, jie neturi administracinės atsakomybės, kuri tenka klebonams. Todėl vikarai keičiami dažniau. Klebonai tarnauja pastoviau", – pastebėjo arkivyskupas L.Virbalas.

Jauni kunigai, tarnaudami parapijoje, pamato įvairių klebonų darbo stilių, sielovados organizavimą. Tai geras laikas susipažinti ir toliau mokytis.

Anot jo, Lietuvos vyskupų konferencija yra nutarusi, kad klebonai gali būti skiriami septynerių metų kadencijai. Tarp dabar pakeistų klebonų yra dirbusių vienoje parapijoje apie 20 ar net daugiau metų, kiti – kiek mažiau. "Kiekvienas jų turi savitų dovanų, kurias gali gerai panaudoti Bažnyčios tarnystėje. Į naują parapiją gali įnešti gyvumo, naujumo. Kita parapija kartu yra naujas iššūkis, kartais reikalaujantis naujų pastangų, kitokio žvilgsnio ir iš paties klebono. Be to, skiriasi sielovados darbo pobūdis miesto, miestelio ar kaimo parapijoje. Tad pasikeitimai leidžia kunigui padirbėti ir vienomis, ir kitomis sąlygomis", – taip pakeitimus parapijose komentavo dvasininkas.

Kas kur dirbs?

Kun. Virginijus Birjotas atleistas iš Švč.Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebono ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų kapeliono pareigų bei paskirtas Jonavos Šv.Jokūbo parapijos klebonu ir Jonavos dekanato dekanu. Vietoj jo Švč.Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebono ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų kapeliono pareigas perima kun. Audrius Mikitiukas.

Kun. Jonas Stankevičius atleistas iš Kauno Švč.Sakramento bažnyčios rektoriaus pareigų ir išleistas gydytis.

Kun. Jonas Bujokas atleistas iš Kauno Šv.Juozapo (Vilijampolės) parapijos klebono pareigų ir paskirtas Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebonu. Kun. Edvinas Rimavičius iš Josvainių Visų Šventųjų ir Pernaravos Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebono ir Kėdainių vicedekano pareigų perkeliamas į Kauną ir dirbs Šv.Juozapo (Vilijampolės) parapijos klebonu.

Kun. Gytis Stumbras atleistas iš Švč.Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Kauno Švč. Sakramento bažnyčios rektoriumi ir Kauno arkikatedros bazilikos rezidentu vikaro teisėmis ir pareigomis, paliekant kitas einamas pareigas, bei Šiluvos Švč. Mergelės Marijos draugijos kapelionu.

Kun. Nerijus Pipiras perkeltas iš Kauno Gerojo Ganytojo parapijos, kur ėjo vikaro pareigas. Vikaru dabar jis bus Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje. Kun. Vitas Kaknevičius atleistas iš Šiluvos Švč.Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Kauno Gerojo Ganytojo parapijos vikaru.

Kun. Darius Vasiliauskas paskirtas Šiluvos Švč.Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaru ir Apsireiškimo koplyčios rektoriumi. Mons. Augustinas Paulauskas paskirtas Kauno II dekanato dekanu kitai kadencijai. Kun. Evaldas Vitulskis paskirtas Nuolatinių diakonų ugdymo centro pastoracinės praktikos vadovu, o būsimųjų nuolatinių diakonų dvasios tėvu bus kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM.

Po mokyklos nesiveržia

"Studijuoti ir rengtis kunigystei priimti keturi jaunuoliai. Nuo rugsėjo naujuosius mokslo metus pradės 20 seminaristų", – sakė Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. teol. lic. Aurelijus Žukauskas. Anot jo, trys jaunuoliai priimti į pirmą kursą, o vienas – į propedeutinį, arba parengiamąjį.

"Iš būsimų pirmakursių vienas yra baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetą, kitas studijuoja šio fakulteto penktame kurse, o trečiasis yra baigęs Telšių licėjų ir jau padirbėjęs. Visi keturi, kurie šiemet stojo, jau yra matę gyvenimo, ne iš karto po mokyklos", – pastebėjo seminarijos rektorius.

Pasak A.Žukausko, į parengiamąjį kursą priimtas vyras studijavo Vilniaus universitete Istorijos fakultete. "Jo pašaukimas buvo toks stiprus, kad jis apsisprendė praverti mūsų duris. Kadangi neturėjo dvasinio pasirengimo, priėmėme į parengiamąjį kursą", – pridūrė seminarijos vadovas.

Labai skirtingi pretendentai

Prašymus studijuoti Vilniaus šv.Juozapo kunigų seminarijoje šiemet pateikė septyni pretendentai. Per rugpjūčio 23 d. vykusius stojamuosius egzaminus į propedeutinį kursą priimti keturi vyrai, o į pirmąjį filosofijos kursą – trys nauji studentai.

Vilniaus kunigų seminarijos vicerektorius kun. Andžejus Šuškevičius paaiškino, kad propedeutinis kursas yra parengiamieji metai, skirti tam, kad žmogus būtų įvestas į dvasinį gyvenimą, susipažintų su Bažnyčios veikla. Propedeutinio kurso klierikai klausys įvadinių paskaitų į teologiją, psichologiją, Šventąjį Raštą. "Tai laikas, skirtas ne studijoms, o pirminiam ištyrimui, ar čia mano vieta ir mano kelias. Jie nebus studentai, jie bus bendruomenės nariai, klierikai. Studentais tampama nuo pirmo kurso", – paaiškino vicerektorius.

Trys būsimieji pirmakursiai yra vienuoliai pranciškonai. Anot A.Šuškevičiaus, jie jau turi dvasinio gyvenimo patirties, nes ketverius metus gyveno vienuolyne, todėl parengiamojo etapo nereikia, ir jie pradeda studijas bei pasiruošimą kunigystei.

"Visi į propedeutinį kursą priimti vyrai yra vyresni, ne šiemet baigę mokyklą. Pastarųjų metų tendencija tokia, kad ateina brandesnio amžiaus žmonės, po studijų, turintys ir darbo patirties. Šiemet visi keturi yra baigę studijas: trys – aukštąjį mokslą, o vienas – profesinį. Vienas yra fizikos mokytojas, Vilniaus universitete baigęs fiziką, kitas – baigęs politikos mokslus, trečias – turintis informacinių technologijų aukštąjį išsilavinimą ir jau apie dešimt metų dirbęs informacinių technologijų srityje. Ketvirtasis baigęs profesinę mokyklą ir dirbęs geležinkelio bendrovėje", – įvardijo dvasininkas.

Visi stojantieji į kunigų seminarijas privalo būti nevedę. "Vedę vyrai tikrai negali, nebent našliai. Tokių atvejų pasaulyje būna, bet pas mus kol kas nepasitaikė", – pastebėjo A.Šuškevičius.

Iš viso rugsėjį į studijas Vilniaus šv.Juozapo kunigų seminarijoje susirinks šešiolika studentų ir keturi propedeutinio kurso klierikai.

Skaičiai panašūs

Telšių vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija šiemet sulaukė trijų norinčiųjų studijuoti. "Du priėmėme į parengiamąjį kursą, kuris vyksta Žemaičių Kalvarijoje. Iš viso šiemet turėsime vienuolika klierikų", – informavo rektorius kun. teol. dr. Ramūnas Norkus.

Anot jo, vienas naujokas šiemet baigė mokyklą ir pasirinko pasiruošimą kunigystei. Antrasis – 32 metų vyras, iki šiol dirbęs slaugytoju slaugos ligoninėje. Dar vienas seminaristas sugrįžo po akademinių atostogų.

Pernai prašymus studijuoti Kauno kunigų seminarijoje buvo pateikę penki, o priimti trys vyrai. Vienas seminaristas grįžo tęsti studijų po akademinių atostogų.

2015 m. į Telšių seminariją stojo vienas, bet vėliau parengiamojo kurso programai buvo perkeltas į Vilnių. Vilniaus seminarija apie pernykštį priėmimą duomenų neskelbė.

Atsivėrusi oazė

Tarptautinio plenero kuratorius dailininkas Valentinas Varnas praveria vienas iš daugelio Kauno kunigų seminarijos durų. "Turiu tokį raktą, kuris visas duris atrakina", – šypteli dailininkas ir veda į vidinį seminarijos kiemelį.

Čia akys raibsta nuo gausybės pavasarinių žiedų, o nosis sąla nuo jų skleidžiamų kvapų. Sunku patikėti, kad čia pat, už seminarijos tvoros, verda kasdienis Senamiesčio gyvenimas. Esantieji anapus seminarijos tvoros nė nenujaučia čia tvyrančių kvapų ir spalvų gamos, svaiginančios ramybės. Jokių dailininkų, jų molbertų, teptukų, dažų tūtelių.

"Jis turėtų būti čia", – V.Varnas veda takeliu už seminarijos pastato. Dailininkas Alvydas Stauskas ima tvarkyti išsimėčiusius teptukus, dažus. Kartais dideliu mažo miestelio žmogumi vadinamas A.Stauskas Kunigų seminarijoje tapo pirmą kartą.

"Esu peizažistas, o čia man iššūkis. Miestas man nauja. Architektūrą tapydavau studijų laikais. Tapau kaimo bažnytėles gamtos fone, bet tai vis tiek kas kita. Miela, kai nuo administracinio darbo grįžtu prie kūrybos", – A.Stauskas 20 metų vadovauja Dusetų dailės galerijai.

Idėja materializavosi

Pleneras Kunigų seminarijoje – šiek tiek kitoks nei kiti panašūs renginiai. V.Varnas prieš metus šnektelėjo su seminarijos rektoriumi monsinjoru Aurelijumi Žukausku dėl jo parodos seminarijoje. Taip užsimezgusi kalba apie jubiliejinius metus seminarijai išsirutuliavo iki dailininkų plenero.

Pavienius dailininkus Kauno kunigų seminarija įsileisdavo ir anksčiau. Tarptautinis pleneras vyksta pirmą kartą. Be keturių lietuvių, įamžinti 150-ojo Kauno kunigų seminarijos pavasario buvo pakviestas latvis, lenkas ir dvi Ukrainos dailininkės.

V.Varnas ir A.Stauskas vienas kitam antrina: "Čia ypatinga atmosfera, aura. Kiekvienas akmuo pulsuoja šimtmečių istorija, ir tai labai jaučiasi."

V.Varnas žinomas kaip akvarelės meistras, palaipsniui pamėgęs tapybą dėl jos daugiasluoksniškumo. Dailininkas seminarijoje buvo surengęs savo darbų parodą, vyko susitikimas su seminaristais.

Per savo karjerą V.Varnas dalyvavo daugybėje plenerų. "Juose gerokai sunkiau kurti nei savo įprastose dirbtuvėse. Reikia įprasti ir prie aplinkos. Susigyventi. Pas save dirbtuvėse kada nori, tada ir tapai", – kolegos A.Stausko darbą apžiūrinėja V.Varnas.

Ypatingi pojūčiai

Dar keli potėpiai ir A.Stauskas ketina baigti dienos užmojus. Įpratęs tapyti gamtoje, dailininkas juokiasi, kad tiksliai žino, kaip atrodo ežeras, medis. Gal todėl trečiam plenero darbui A.Stauskas jau renkasi seminarijos sieną kiemelyje su daugiau žalumos.

Vis dėlto, kad ir apie ką kalbėtum, sugrįžtama prie unikalios atmosferos šiame Kauno kunigų seminarijos kiemelyje. "Juk esame pačioje Kauno širdyje, kur verda gyvenimas, pramogos, o mes tokioje oazėje", – žodžiais ne tik kiemelio, bet ir savo kūrinių atmosferą perteikia A.Stauskas.

V.Varnas ragina aplankyti kitus plenero dalyvius. Seminarijos laiptai veda į antrą aukštą. Čia jau vis labiau juntamas dažų kvapas. "Pavėlavote. Vos prieš kelias minutes išėjo prelatas Vytautas Vaičiūnas", – atsidūsta portretistas iš Latvijos Andrejas Severetnikovas.

Garbės reikalas

Dailininkas neslepia buvęs priblokštas, kai į auditoriją atėjo prelatas. Tada A.Severetnikovas suprato, kad tai nebus kelių valandų darbelis, kaip įsivaizdavo. "Prelatas labai įdomus žmogus, eruditas, protingas ir išmintingas. Juk yra protingų žmonių, tačiau išmintingais juos ne visada gali pavadinti. Be to, dar ir linksmas, pasijuokti su juo galima. Aš nepaprastai laimingas, kad jį tapau, kad pasisekė lyg ir atrasti tą ryšį", – tiesa, po įtempto darbo dailininkas prisipažįsta, kad jaučiasi išsunktas kaip citrina.

Latvis dailininkas įvertina neeilinę seminarijos aplinkos dvasią, atvirauja, kad mėgsta tokias vietas, kurios pažadina kažką ypatingo viduje. Todėl nutapyti seminarijos šeimininkų portretus – jam garbės reikalas.

"Portretas – sudėtingiausia, kas gali būti mene. Aš mėgstu sudėtingus dalykus. Kai prelatas atėjo, aš buvau mažumą priblokštas. Nutapyti jo portretą taip, kaip norėtųsi, tai mažų mažiausiai savaitė kasdienio darbo. O čia reikia greitai nutapyti ir charakterį pagauti", – prelatu vis dar žavisi A.Severetnikovas.

Savotiška rekolekcija

Latvijos dailininko užsuka aplankyti kitas plenero dalyvis Tomaszas Awdziejczykas iš Lenkijos. Gal tik sutapimas, kad pakili vidinė būsena atsispindėjo visų sutiktųjų veiduose. Jie šiltai šypsojosi.

"Aš tikintis. Aš tikiu, kad Dievas norėjo, jog mes čia būtume. Norėjo, kad mes savo kūriniais kažką pasakytume. Taigi ta energija, dvasia per mūsų rankas, galvas perkeliama ant drobės", – lenkų dailininkas tęsia pastebėjimus apie pakilią vidinę būseną, apie nepaprastomis emocijomis pulsuojantį kiekvieną seminarijos kampą.

Atokiau erdvioje auditorijoje prie stalo susilenkęs vyras atrodo kaip mokinukas, paliktas po pamokų. Kilstelėjęs galvą šyptelėja į kiekvieną kolegų pasakytą gražesnį žodį. Kruopštūs štrichai pieštuku, fragmentas prie fragmento jungiamas į istorinę visumą.

"Aš panorau istoriniu aspektu panagrinėti tą visą 150 metų laikotarpį, kaip jis klostėsi seminarijoje. Technika tokia paprasta – pieštukas", – šalia istorinių knygų, pasiskolintų iš Kunigų seminarijos bibliotekos, dailininkas ir architektas Zigmas Brazauskas ištiesia savo darbą.

"Tas pleneras kaip rekolekcijos. Čia atitrūksti nuo pasaulietiško gyvenimo. Susikaupi, dirbi ir įtemptai galvoji apie tai, ką darai. Čia neeilinis gyvenimas", – dailininkas stengiasi kalbėti pašnibždomis. Toje pačioje patalpoje kūrė dar dvi plenero dalyvės iš Ukrainos.

Dėmesys Ukrainai

Iš Dniepropetrovsko kilusi jauna dailininkė Alina Haieva papasakojo apie jos kuruojamą tiesos ir meno projektą "Ukraine EXISTS", kuris neseniai buvo pristatytas Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke. Šiame projekte dvilypė Ukrainos situacija pristatoma pasitelkiant dvi skirtingas raiškos formas.

"Miela, kad Lietuva tokia atidi Ukrainos įvykiams", – po klierikų klausimų srauto, ašarų ir vėl išgyventų prisiminimų dėkoja A.Haieva. Ji Lietuvoje pirmą kartą. Dailininkė kone pratrūksta reikšdama savo susižavėjimą medine Lietuvos skulptūra, kurią ir perkelia į savo kūrinius plenere.

Oksana Svizhak Lietuvoje svečiuojasi ne pirmą kartą, tik vizitas Kaune pirmasis. "Menas ir religija – labai arti. Tai dvasingumas. Apie tai, kas nuostabu, apie tai, kas aukščiau. Ar būtų skulptūra, ar dailė – visada galvoji apie kažką, kas yra nuostabiausia, apie tai, kaip tai pasakyti ir pamokyti kažko gražaus. Religija panašiai", – svarsto ukrainietė.

Įamžinta istorija

Dar vienos plenero dalyvės teko ieškoti Pranciškonų vienuolių pastate. "Mes visi čia gyvename", – patikslina V.Varnas. Nedrąsiai pravėriame kambario ketvirtame svečių namų aukšte duris. "Aš tokia slapukė. Čia gyvenu ir čia tapau",– kuklinasi dailininkė Dalia Skridailaitė.

Šalia liaupsių apie Kunigų seminarijoje ir visoje aplinkoje tvyrančią nepakartojamą aurą, D.Skridailaitė pažeria daugybę komplimentų šių namų šeimininkams. "Kokie dėmesingi, kokie rūpestingi, kokie atjautūs. Kaskart klausia, kaip išmiegojome, ar nieko netrūksta, ar gerai jaučiamės", – klierikų ir seminarijos rektoriaus pastabumu žavisi dailininkė.

Drąsu buvo į tokią nuo pasaulietiško gyvenimo atskirtą erdvę įsileisti dažnam bohemiškų asociacijų keliančius menininkus. "Jie irgi žmonės", – atremia rektorius A.Žukauskas. Akimirksniu rektorius patikslina, kad Kunigų seminarija nėra uždara, esą susidaręs klaidingas nuo "Altorių šešėly" likęs stereotipas, kad seminarijos sienos kažką slepia.

"Šių menininkų atliekama misija – galimybė pasidalyti istorine-kultūrine patirtimi, kaip bendrumo išgyvenimas akistatoje su bėgančiu laiku. Drobėse bus įamžintos aplinkos, vietovės, žmonės, o tai yra seminarijos istorijos dalis", – bendrus užmojus su menininkais vertino monsinjoras A.Žukauskas.

Plenere dalyvauja dailininkai iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos. „Šių menininkų atliekamą misiją vertinu kaip galimybę pasidalinti istorine-kultūrine patirtimi, kaip bendrumo išgyvenimą akistatoje su bėgančiu laiku. Drobėse bus įamžintos aplinkos, vietovės, žmonės, o tai yra seminarijos istorijos dalis,“ – teigia Kauno kunigų seminarijos rektorius, monsinjoras Aurelijus Žukauskas, dėkojantis Kauno kolegijai už pagalbą rengiant plenerą.

„Vadovaudamasis pagarbos grožiui dvasia, kviečiu ir ateityje siekti bei prisidėti prie menininkų ir Bažnyčios bendradarbiavimo,“ – meno ir religijos jungties galimybę įžvelgia A.Žukauskas.

Pasak dailininko, Justino Vienožinskio menų fakulteto dėstytojo Valentino Varno, plėtojusio iniciatyvą suburti menininkus, plenere dalyvauja ir kuria šie menininkai: Dalia Skridailaitė (Lietuva), Zigmas Brazauskas (Lietuva), Andrejs Severetnikovs (Latvija), Alvydas Stauskas (Lietuva), Oksana Svižak (Ukraina), Alina Gajeva (Ukraina), Tomasz Awdziejczyk (Lenkija).

Visuomenei nutapyti kūriniai bus pristatyti gegužės 15 dieną (sekmadienį) 11.15 val. Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) neparapinėje bažnyčioje (A. Jakšto g. 1, Kaunas).

Tai seniausia, nepertraukiamai veikianti katalikų Bažnyčios mokymo ir ugdymo įstaiga Lietuvoje. Per savo gyvavimo laikotarpį ji patyrė ir carinės Rusijos priespaudą, ir du pasaulinius karus, ir sovietų okupacijos buldozerinį ateizmą bei persekiojimus.

„Lietuvos istorijoje buvo labai svarbių momentų, kada aukojant save reikėjo saugoti lietuvybę... Jūs buvote tie, kurie išmokė mus begalinės meilės tėvynei“, – savo sveikinimo kalboje šiandien sakė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

Jubiliejaus proga šeštadienį šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje Kaune buvo laikomos šv. Mišios ir meldžiamasi už visus buvusius, esamus ir būsimus pašauktuosius kunigystei.

Kauno kunigų seminarijos istorija neatsiejama nuo mūsų tautos vedlių ir autoritetų, padariusių milžinišką įtaką Lietuvos visuomenės sąmoningumo raidai. Tai – vyskupas, švietėjas, Blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės iniciatorius Motiejus Valančius, vyskupas, poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas, kunigas, poetas Jonas Mačiulis-Maironis ir kiti.

Dvasininkai bei jų gyvenimas visais laikais slėpėsi po tam tikru paslapties šydu ir buvo paskata kilti įvairioms kalboms. Nors šiandien Kauno kunigų seminarija nebėra uždara, mažai kam įžengiama teritorija, kaip būdavo seniau, žmonėms tebėra smalsu, kas dedasi už jos sienų.

Vynuogės – pagal Bibliją

Praeiviams tikriausiai sunku įsivaizduoti, kad už vandalų dažnai terliojamų seminarijos sienų – nepaprasta, į vieną visumą susiliejanti architektūros ir gamtos oazė. Seminarijos kiemelyje veši išpuoselėti gėlynai ir dekoratyviniai krūmai, o vartelius bei duris apgaubia vynuogienojai, aplipę saulėje nokstančiomis uogomis.

"Pasodinome vynuogių. Laukiame, kol jos užaugs, subręs, kad pagal Šventojo Rašto mintį būtume kaip Viešpaties vynuogynas", – į kopėtėlėmis lipančius augalus ranka mosteli Kauno kunigų seminarijos rektorius monsinjoras Aurelijus Žukauskas.

Rugpjūtį seminarijoje vyrauja tyla ir ramybė – seminaristai atostogauja, tačiau kunigų kalvės vadovas sako, kad nepertraukiama gyvybė pačioje Senamiesčio širdyje egzistuoja jau kone 150 metų – kitąmet Kauno kunigų seminarija švęs garbingą sukaktį.

"Istoriškai žvelgiant, mūsų seminarija išgyveno du pasaulinius karus ir netgi keturių santvarkų pasikeitimus. Tai kalba apie unikalų šios įstaigos gyvybingumą. Nepaisant begalės norų ir pastangų ją užgniaužti, seminarija, ačiū Dievui, atlaikė visus išbandymus ir šiandien esame gyvi", – neslėpė pasididžiavimo rektorius A.Žukauskas.

Stoja ir patyrę

Nuo rugsėjo seminarijoje vėl apsigyvens klierikai iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir net Talino (Estija) vyskupijų. Pasak rektoriaus, šiais mokslo metais čia gyvens ir studijuos aštuoniolika būsimų dvasininkų.

"Šiemet buvo pateikti penki prašymai stoti į seminariją. Iš jų galėjome patenkinti tris. Du studentai pateko į parengiamąjį, o vienas – tiesiai į antrą kursą. Pastarasis dvejų metų formaciją yra praėjęs vienoje iš Ispanijos kunigų seminarijų, baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, įgijęs su informacinėmis technologijomis susijusią specialybę. Jis kilęs iš Vilniaus krašto, bet pas mus atvyko Talino vyskupo siuntimu", – dėstė monsinjoras A.Žukauskas.

"Ar geriau, kai norą tapti kunigu išreiškia mokyklą baigęs jaunuolis, ar gyvenimo jau matęs vyras?" – pasiteirauju seminarijos vadovo.

Monsinjoras atviras – vienareikšmiško atsakymo nėra. "Manoma, kad vyresnio amžiaus žmogus, atėjęs į seminariją, jau turi gyvenimiškos patirties ir žino, ko labiau nori. Tiesos yra. Bet kartais būna paradoksų: iš vyresnio ir, atrodo, labiau patyrusio seminaristo tarsi tikiesi daugiau, o kitas, jaunesnis, jį pranoksta savo brandumu. Išties tai nustebina, bet ne tik amžius suteikia žmogui brandos", – pastebi dvasininkas.

Miegamieji – tabu

"Čia mūsų valgomasis", – rektorius atveria duris į erdvią patalpą. Į akis krinta ant ilgos indaujos sustatyti sporto apdovanojimai.

"Kasmet tarp seminarijų vyksta krepšinio varžybos. Kai į šį turnyrą įsijungė Rygos seminarija ir pralošė, pasiūlė sužaisti draugiškas futbolo rungtynes. Rygoje surengėme pirmąsias tarpseminarines futbolo varžybas. Šiemet jau vyko krepšinio, tinklinio varžybos, seminaristai iš Rygos vėl mus pakvietė į svečius žaisti futbolą", – laisvalaikio akimirkomis dalijosi A.Žukauskas.

Valgomajame pasmalsauju, ar klierikai turi išskirtinių pageidavimų dėl maisto. "Valgo ir mėsą, ir žuvį. Tai, kas patiekta, tą ir valgo. Nemėgstu, nenoriu – tokių dalykų pas mus nėra", – garantavo vadovas.

Jeigu kas nors mano, kad būsimieji kunigai viską gauna už dyką, įstaigos vadovas skuba paneigti šį mitą. "Jeigu jaunam žmogui nuolat viską duodi, nebūtinai tai yra gerai. Jaunas žmogus turi pajusti, kad pats turi prisidėti – mokėtų duoti ir dalytis", – paaiškina A.Žukauskas.

Anot jo, visos Lietuvos seminarijos buvo sutarusios, kad kas mėnesį kiekvienas studentas mokėtų 90 litų simbolinį mokestį. Nuo šių mokslo metų klierikai turės mokėti 30 eurų kas mėnesį. Pasak rektoriaus, pinigai panaudojami jų pačių labui – visi kartu važiuoja į kokią nors išvyką, eina į teatrą.

Prie seminarijų išlaikymo prisideda valstybė. Kitas šaltinis – vyskupijos, kai parapijose daromos rinkliavos seminarijoms, ir pavienių geradarių aukos.

Kaip atrodo būsimų dvasios ganytojų kambariai? "Nieko neslepiame, bet paprastai studentų kambarių nerodome. Yra vienintelė diena per metus – tai atvirų durų diena ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kai galima apsilankyti seminarijoje ir viską apžiūrėti", – paaiškina rektorius. Pasak jo, dar rengiamas ir vaikinų savaitgalis, kai besidomintieji dvasininko pašaukimu gali atvažiuoti į seminariją, gyventi šioje aplinkoje, kartu melstis, valgyti, bendrauti, dalyvauti tam tikroje programoje.

Kas tas kunigas?

Kuo šiais laikais seminarija patraukia jaunus vaikinus, rektorius A.Žukauskas nedrįso vertinti, sakydamas, kad to reikėtų klausti pačių studentų.

"Būčiau subjektyvus. Galiu kalbėti tik apie tai, kas mane patraukė arba tai, ką iš jų girdžiu", – priduria monsinjoras.

Anot jo, dažniausiai įspūdį padaro gyvenime sutikti tikintys žmonės, kurie tą tikėjimą ne tik išpažįsta, bet juo gyvena – parapijos klebonas, vienuolis. "Tų žmonių tikėjimo pavyzdys turi tam tikrą užkratą", – įsitikinęs dvasininkas.

Būta metų sovietmečiu arba prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai seminarijoje studijavo daugiau kaip 200 klierikų. Kas nutiko, kad dabar vaikinai nebesiveržia tapti kunigais? Negi tas rektoriaus įvardytas tikėjimo užkratas nebeveikia?

Pasak A.Žukausko, sovietinės valdžios metais seminarijoje būta visko. Apie 1974–1978 m. Kaune studijavo 24 studentai iš visos Lietuvos, nes čia veikė vienintelė kunigų seminarija ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos valstybėse. "Vėliau atėjo atgimimo banga, kuri, kaip ir visos bangos, – pakelia. Buvo pakilimas ir seminarijoje, kai mokėsi daugiau kaip 200 studentų. Paskui atėjo metas, kai seminarija dalijosi: atsirado Vilniuje, Telšiuose ir Marijampolėje. Dabar Marijampolėje nebėra, liko trys seminarijos Lietuvoje, kuriose visose studijuoja daugiau kaip 30 studentų", – vardija vadovas.

Jis pats gerai pamena, koks stiprus filtras sovietmečiu sijojo siekiančiuosius tapti dvasininkais: norint patekti į seminariją reikėjo pereiti dvi instancijas – išlaikyti seminarijos stojamuosius egzaminus, bet prieš tai dar reikėjo atlaikyti valstybės institucijos – saugumo – išbandymą. "Jeigu saugumiečiai nepasirašydavo, tai į seminariją galėjai ir nepatekti, nes seminaristų skaičius buvo ribojamas. O pašaukimų buvo. Daug kas ėjo čia suvokdami kunigystę tarsi būdą pasipriešinti valdžiai ir šis motyvas tuo metu vežė, – pasakoja A.Žukauskas.

Noras viską gauti

Nuo 2001-ųjų pavasario seminarijai vadovaujantis dvasininkas pripažįsta, kad per metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug kas pasikeitė iš esmės.

"Atgimimo metais kunigas buvo keliamas ant pjedestalo – jis buvo kovotojas, tiesos sakytojas. Atgimimo bangai atslūgus, grįžtama prie kunigiškos tapatybės. Svarstoma, kas tas kunigas yra šiandien: politikas, administratorius, žmogus, kuris tarnauja? Šiandienė Bažnyčia akcentuoja, kad tai yra Dievo žmogus žmonėms. Jis turi būti atviras žmonių lūkesčiams ir šiandienos rūpesčiams", – dėsto A.Žukauskas.

Jis sako pastebintis, kad šiandien jaunas žmogus labiau nori viską gauti, negu yra linkęs duoti. O ir besikeičianti situacija šeimose turi įtakos jaunų žmonių pasirinkimui.

"Per kunigystės ir vadovavimo seminarijai laiką stebiu didžiulę mūsų šeimų bėdą. Pas mus ateina jaunuolių, kurių šeimos yra skilusios. Kai kalbamės atvirai, jaučiu, kad jiems dėl to skauda. Iš tvirtesnės šeimos, kurioje yra ir mama, ir tėtis, ir yra sugyvenimas, matau daug šviesesnį veidą bei tvirtesnį pasiryžimą, nes jis jau šeimoje gauna vertybinius pagrindus, mato darną, kuria jis gali ir nori dalytis su kitais. Šeimų vaidmuo labai svarbus", – tikina seminarijos vadovas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad dabar šeimos nėra tokios gausios, kaip prieš keliasdešimt metų, o jeigu šeimoje auga 1–2 vaikai, tėvai deda viltis, kad šie pratęstų giminę. "Tai labai jautrūs dalykai", – pripažįsta dvasininkas.

Lieka galimybė klysti

Ne pačiais gražiausiais darbais kartais išgarsėjantys ar net į kriminalinių įvykių suvestines patenkantys kunigai – šiandien ne toks jau ir retas reiškinys. Ką daro seminarija, kad paskui nebūtų gėda už išleistus auklėtinius?

Būsimuosius dvasininkus ugdančios įstaigos rektorius tikina, kad seminarija tėra tik vienas etapas kunigo gyvenime. "Aišku, tai labai svarbus etapas, kai susipažįstama su tuo, ko žmonės iš jo laukia ir tikisi. Per formacijos metus gyvendamas bendruomenėje jis gali labiau pažinti savo charakterio bruožus. Baigęs kunigų seminariją, žmogus išeina į aplinką, kurioje susiduria su pačiais įvairiausiais kitų lūkesčiais ir gyvenimo situacijomis. Ir toliau reikia ugdytis. Seminarija nėra ta vieta, iš kurios kunigas išleidžiamas į pasaulį kaip baigtas produktas. Kunigo formavimasis vyksta visą jo gyvenimą", – aiškina A.Žukauskas.

Jis pats sako jaučiantis, kad iš kunigo žmonės daugiau reikalauja ir daugiau tikisi nei iš bet ko kito. "Tuos lūkesčius stengiesi pateisinti, bet visada yra galimybė ir suklupti, ir savimi nusivilti", – pripažįsta dvasininkas.

Ir krepšinis, ir tenisas

Užsukame ir į bažnyčią, kurioje būsimieji kunigai praleidžia nemažai laiko. Sovietmečiu ji buvo nuniokota ir paversta sandėliu, bet praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje grąžinta seminarijos reikmėms, sutvarkyta, o 1982-aisiais vėl pašventinta. Sekmadieniais į bažnyčią susirenka melstis ir nemažas būrys kauniečių – prieš šešiolika metų ji atverta visuomenei.

"Tai buvo pirmoji Lietuvoje bažnyčia, kurioje altorius atsuktas į žmones. 1982 m. toks žingsnis buvo išties progresyvus", – pripažįsta A.Žukauskas.

Jis kartu su klierikais čia kasdien švenčia Eucharistiją – šv. Mišias. Nuo to ir prasideda seminarijos studentų kasdienė dienotvarkė. "Paskui kartu pusryčiaujame, pasidalijame darbais. Stengiamės susirinkti ir bendriems pietums bei maldai, o paskui vėl užsiimame savais darbais, turime šiek tiek laisvalaikio. Laisvu metu žaidžiame krepšinį, stalo tenisą, studentai paprašo išeiti aplankyti kokį muziejų ar ką kita. Einame pasivaikščioti po Santaką. Po bendros vakarienės dar būna šiek tiek laisvo laiko, bendra vakaro malda ir ramybės laikas. Studentai dar gali studijuoti, melstis, o 22 val. – pasirengimas miegui", – įprastą dienos ritmą atskleidžia vadovas, kuriam, atrodo, ši dienotvarkė taip pat tapusi savastimi.

Leidžia ilgiau pamiegoti

Klierikai kasdien išeina į miestą, nes Kauno kunigų seminarijos studentai kartu yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto studentai.

"Daugumą paskaitų jie lanko kartu su VDU studentais. Viena kita paskaita, tiesiogiai susijusi su kunigystės pašaukimu – specialioji liturgika, papildomos lotynų kalbos paskaitos, mandagumas – vyksta čia, seminarijoje", – paaiškina rektorius.

Šeštadienį klierikams – laisvadienis, kai jiems netgi leidžiama ilgiau pamiegoti. Pasak A.Žukausko, šv. Mišios vyksta dieną, o visą savo laiką studentai gali planuotis patys: susitikti su draugais, išvažiuoti į kokią išvyką, pasivaikščioti mieste. Sekmadienį visi vyksta į paskirtas parapijas, kur atlieka pastoracinę praktiką.

"Kitokia ta seminarija dabar, nei buvo tada, kai aš įstojau, kai tik kartą per savaitę ir tik po du išeidavome į miestą, tik du kartus per metus grįždavome į namus", – šypteli monsinjoras.

Seminarijos komanda

Keturi vadovai: rektorius, prefektas, studijų dekanas ir dvasios tėvas.

Kiti darbuotojai: sekretorė-buhalterė, prokuratorius (atsakingas už ūkinius reikalus), techninis inžinierius, du darbuotojai, kiemo tvarkytoja-sodininkė, bažnyčios valytoja, dvi šeimininkės.

Aštuoniolika studentų.