Neeilinės kaimynystės šešėlis

Renginio organizatoriai – Kauno tvirtovės parkas ir tarptautinis projektas „T-Factor“ šiandien kvietė išbandyti 2 km ilgio maršrutą, aplankant šį artilerijos dirbtuvių ir sandėlių kompleksą, prisiliečiant prie autentiško akmenų grindinio ir grožintis gamta. Ant tvirtovės dirbtuvių stogo šiuo tikslu įrengta apžvalgos aikštelė, kurioje nuo Fredos aukštumų galima apžvelgti Kauną.

„Ši šventė – proga prisiminti, kad ši Aukštosios Fredos teritorija mena reikšmingus Lietuvos aviacijai tarpukario laikus. Neatsitiktinai, čia veikusių lakūnų garbei renginyje bus įkurtas „Lakūnų sodas“, kuris sieks tapti vietos gyventojų ir miestiečių susibūrimo, istorijų apie praeitį, dabartį ir ateitį dalijimosi vieta“, – kviesdama į renginį akcentavo projekto „T-Factor“ atstovė dr. Jūratė Tutlytė, turėdama galvoje šventės metu planuotas įkurti ir apsodinti lysves, kurių puoselėjimu dalinsis vietos ir miesto gyventojai.

Šiųmetį sezoną Kauno tvirtovės parkas pasitinka su šūkiu „Ateitis tampa vieta“. Idėją įkvėpė kaimynystėje – Kauno Aleksoto inovacijų pramonės parke planuojamas vystyti inovacijų slėnis ir jungčių su juo paieškos. Dėl šios kaimynystės Kauno tvirtovės parkas įgauna dar gilesnę prasmę ir sieks tapti mediatoriumi tarp praeities ir ateities. Su tuo susijusi ir šiandieninės šventės programa, skirta pažinti šio karinio paveldo istoriją ir apylinkes.

Praeities perlai

Lakūnų plentas – tai tik viena iš Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno kranto centrinių artilerijos sandėlių komplekso dalių. Tvirtovės laikotarpiu čia buvo tvarkomi pabūklai, o, teritoriją perėmus Lietuvos kariuomenei, įsikūrė šarvuočių rinktinės štabas ir tankų garažas. Veikė ir valgykla, kurios maistas patikęs pačiam Antanui Smetonai. Čia pat gyveno ir lakūnai, nes netoliese buvo karinės aviacijos teritorija – aerodromas ir aviacijos dirbtuvės, kur savo lėktuvus kūrė, išmėgino ir remontavo garsiausi Lietuvos lakūnai: Antanas Gustaitis, Jurgis Dobkevičius, Steponas Darius.

Praradę gynybinę paskirtį, fortai šiandien kuria naują tapatybę. Pasak Kauno tvirtovės parko direktoriaus Egidijaus Bagdono, jų tikslas – kurti susitikimo vietas, pritaikant Kauno fortus lankymui, aktyviam laisvalaikiui bei kūrybai. Todėl Kauno tvirtovės parkas, kviesdamas pažinti pačius slapčiausius ir tik šiandien dienos šviesą pasiekiančius šio karinio paveldo užkampius, šiais metais žada ne vieną atradimą. Vienas iš jų – Lakūnų plente esantis tvirtovės statinių kompleksas.

„Ieškant naujų šio karinio paveldo panaudojimo galimybių svarbiausia žvelgti kūrybiškai ir nebijoti eksperimentuoti, todėl į Kauno tvirtovę bandome įtraukti pačias įvairiausias iniciatyvas. Svarbiausia, kad jos būtų darnoje tarp gamtos, žmogaus ir istorijos", - tokiomis mintimis prieš šiandienos renginį dalijosi E. Bagdonas.

Programa – ir mažiems, ir dideliems

16 val. prasidėjusiame ir iki 20 val. planuojamame renginyje ne tik per įvairias veiklas tyrinėjama Kauno tvirtovės ir šalia esančios karinės aviacijos teritorijos istorija, bet ir kartu su profesionaliais gidais bei mokslininkais įveikiami turtingi vietos maršrutai. Šventės dalyvių laukė ir susipažinimas su Kauno tvirtovės mitais bei legendomis.

Speciali programa parengta ir mažiesiems šventės dalyviams, kurių laukė personažas Gamčius, paruošęs įdomių istorijų ir faktų apie fortus. Be to, mažųjų laukė ir orientacinis žaidimas „Gamtos QR kodai“ bei dalyvavimas šikšnosparnių dirbtuvėlėse.

O vietiniai gyventojai kviesti atsinešti į renginį vietos nuotraukų. Laukta ir jų pasidalijimo prisiminimais. Šios istorijos vėliau bus įprasmintos menininkų ir kūrėjų – taip siekiama prisidėti prie vietos tapatybės saugojimo ir kūrimo.

Kai kurie iš sutiktųjų šiame renginyje prisipažino, kad buvo nustebinti, kokio istorinio paveldo pašonėje yra įsikūrę. Kiti teigė, kad kasmet dalyvauja Kauno tvirtovės parko renginiuose ir dar niekada nenusivylė jiems parengta programa.

Švęsti išskirtinai nelietingas Jonines Santakos parke kauniečiai plūstelėjo dar prieš skelbtą renginio pradžią. Kas kaldinosi žalvarinius pakabukus su baltiškais simboliais, kas gaminosi stiklinius žibintus ar odines apyrankes. Svarbiausią Joninių atributą – laukinių gėlių bei žolynų vainiką – nusipinti padėjo profesionalūs floristai. 

„Aš moku pinti iš pienių – ar lygiai taip pat ir Joninių vainiką pinti?“, – vienoje palapinių besidarbavusios floristės pasiteiravo jauna mergina.

Populiariausia Joninių vainike vis dėlto yra ta nekalta, žavinga ramunė.

„Pinant iš pienių naudojama seniausia pynimo technika – be virvės, be siūlo – tiesiog supintų augalų koteliai laiko kitus. Kitas pynimo būdas yra ant virvės arba ant vielutės. Tada galima daugiau žolynų sudėti, vainiką padaryti tankesnį ir storesnį. Be to, kai žolynai vysta, jie susitraukia, vainikas atlaisvėja ir augalai ima iš jo byrėti. O vielutė ar virvė jiems neleidžia išbyrėti“, – vainiko pynimo paslaptimis dalinosi floristė Neringa Paukštytė-Simonavičė.

Merginai tebesvarstant, kuriuos augaliukus pasirinkti vainikui, floristė ėmė pasakoti apie siūlomus naudoti žolynus.

„Štai dobilai – balti ir raudoni. Beje, jie labai skaniai kvepia – jaučiate? Toliau – ramunės, puikios žolelės motiejukai, tada – kviečiai, miežiai, avižos. Šie žali žiedai – arkliarūgštės,  tai nuostabus ir nereiklus augalas, naudojamas vainiko pagrindui. Taip pat naudojame rapsą, įvairiausias smilgas. Į Joninių vainiką labai tiktų rugiagėlės, tačiau jų čia neturime, kaip ir ąžuolo, kurio lapai paprastai dedami į vainikus, pinamus Jonams. Tokie vainikai ilgai išsilaiko, be to, ąžuolas – stiprybės, ilgaamžiškumo simbolis, – pasakojo N.Paukštytė-Simonavičė. – Dabar – bijūnų metas, galima į vainiką įpinti ir vieną kitą bijūno žiedą. Prie šių lietuviškų augaliukų deriname atvežtinius – prašom, galima naudoti ir šias violetines chrizantemas iš Olandijos. Jos puikiausiai pakelia karštį. Tačiau čia jau prasideda improvizacijos, o ne tradicijos. Populiariausia Joninių vainike vis dėlto yra ta nekalta, žavinga ramunė.“

Dirbtuvėse buvo girdėti kalbantis ne tik lietuviškai – ir angliškai, ukrainietiškai. Nusipintus vainikus matavosi prieglobstį nuo karo Ukrainoje Kaune radusios seserys Karina ir Julia su devynmete dukra Polina. Šalia vaikiškame vežimėlyje miegojo jaunesnioji Julios dukra – trijų mėnesių Marija.

„Mums artima ši jūsų tradicija. Mes vainikus piname ir plukdome per Ivano Kupalos šventę, švenčiamą liepos 7 d. išvakarėse. Jaunos merginos pina vainikus ir plukdo juos vandenyje. Kuris vaikinas vainiką iš vandens ištraukia – tas ir yra jai skirtas“, – šyptelėjo Karina.

Iš miestelio prie Nikolajivo į Lietuvą atvykusios ukrainietės pasakojo, kad šiuo metu ten vyksta aršūs mūšiai. „Fiziškai esame čia, bet mintimis – Ukrainoje. Sesė jaunėlę dukrytę pagimdė rūsyje. Marijai buvo penkios dienos, kai išvažiavome. Ir dabar ten baisu, bet tikimės, kad viskas greitai baigsis, kad Ukraina nugalės“, – pasakojo Karina.

Nors šalia vainikų dirbtuvių buvo galima susimeistrauti medinį plaustelį vainikui, šventės dalyviai pagrindinio Joninių atributo Nemunu ar Nerimi leisti pasroviui neskubėjo – juo puošėsi ir toliau dalyvavo šventėje.

Santakos parke įsikūrusioje didžiulėje lauko scenoje koncertavo Paulina Paukštytė, grupė „Rondo“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys".

Tuo metu Šančiuose, viename iš Kauno tvirtovės objektų, kultūros žmonėms geriau žinomame pavadinimu  „PARAKAS“, Joninės kviestos švęsti netradiciškai. Čia merginų su gėlių vainikais ant galvos buvo kur kas mažiau. Prie medžiais apaugusio objekto – buvusio parako sandėlio – būriavosi daugiausia jaunimas.

Būta čia ir tradicinių Joninėms elementų – kurtas laužas, koncertavo tautinio meno ansamblis „Ratelinis“. Tačiau vėliau juos pakeitė elektroninė muzika ir šiuolaikinės pramogos. Eksponuotos skulptoriaus Jomanto Padgursko sukurtios šviečiančios ledo skulptūros, augaliniais motyvais pasipuošusių moterų portretų paroda.

Į „PARAKO“ vidų užklysti viliojo Baziliskų ir „Skambančių raštų“ instaliacijos. „Ir Kaune gyvena baziliskai! Pastaruoju metu kurį laiką domėjausi Kauno baziliskais. Taip, būtent Kauno, ne Vilniaus. Sakysit, tokių nėra? Kodėl neturėtų būti? Kuo Kaunas kitoks?“ – parodos anotacijoje klausė instaliacijų autorė Violeta Damen iš Nyderlandų.

„Čia tikrai šiurpoka“, – įspūdžiais dalinosi grupelė paauglių. Lendant giliau į pusiau po žeme esantį carinių laikų fortifikacijos statinį, temperatūra vėso, iš burnos ėmė virsti garas, kai kurias tamsias, drėgnas patalpas aprašinėtomis sienomis apšvietė tik žvakės šviesa.

Ėmus temti, elektroninė muzika suskambo garsiau, vis daugiau žmonių ėmė būriuotis aplink laužą. „Esu ne kartą dalyvavusi visokiuose tradiciniuose Joninių šventimuose. Ir Rumšiškėse, ir Pyplių piliakalnyje, ir Kauno santakoje. Šį kartą norėjosi kažko alternatyvaus, dėl to pasirinkom „PARAKĄ“. Ir labai džiaugiuosi – pataikėm į tikrą tūsą“, – šypsojosi kaunietė Eglė, į šventę atvykusi su draugu.

Pasitikti vidurnaktį organizatoriai čia kvietė ne tik ieškant stebuklingo paparčio žiedo, bet ir įžiebiant ugnies skulptūrą.

Betgi iš kur šie ne vieną gyvenimo universitetą, tiesa, už grotų, baigę šaunuoliai galėjo nutuokti, kad kelios jų išardytos metalinės konstrukcijos ko nors vertos?

Tuo labiau kad išlupę kelis gelžgalius jie gali būti vėl sugrąžinti į pradinę padėtį, iš kur ne taip seniai ištrūko?

Gerai pagalvojus, F.Kirkorovas turėtų bent vieną variantą, kaip galėtų įvažiuoti į Lietuvą anksčiau nei po penkerių metų. Ir visiškai legaliai, neapeidamas persona non grata statuso.

Ir koks nustebimas šiuos karžygius turėjo apimti, išgirdus, kad jie suniokojo Kauno tvirtovę, ir dar saugomą valstybės! Geriau jau valstybė rūpintųsi žmonių gerove, ne senų plytų krūva, iš kurios beveik norima padaryti politiką, kaip ir Rusijos estrados kronprinco F.Kirkorovo atveju.

Gerai pagalvojus, Filipas turėtų bent vieną variantą, kaip galėtų įvažiuoti į Lietuvą anksčiau nei po penkerių metų. Ir visiškai legaliai, neapeidamas persona non grata statuso. Tai būtų beveik aukštasis pilotažas, bet įmanomas.

Lietuva turi kompleksu tapusį geidulį kada nors laimėti „Euroviziją“.

Šiemet tas šansas tarsi ir atsirado, bet, kaip ir visada per šį konkursą, mažai prognozuojama, kokį atlikėją, tiksliau – šalį, palaikys kritinė masė, tai yra Balkanų balsuotojai.

Tačiau jei vis dėlto konkursą laimėtų Lietuva, kitais metais būtent čia turėtų vykti kita „Eurovizijos“ fiesta, į kurią Rusija išdidžiai galėtų siųsti savo estrados pasididžiavimą Filipą K. Ir Lietuva, kad ir kaip raukydamasi, privalėtų jį priimti, idant būtų išvengta tarptautinio eurovizinio skandalo.

Tada didysis estrados princas, ne taip seniai balsavęs „už stiprų prezidentą“, aukštai iškėlęs galvą, kaip tik jis vienas moka, galėtų išdidžiai žengti raudonu kilimu Vilniuje, avintis savo blizgančiais aukštakulniais.

Kad šis planas taptų realybe, reikia labai nedaug, tik kad Rusijos žiūrovai šiemet balsuotų už „The Roop“ ir jų „Diskoteką“.

Taip paprastai Filipas galėtų užimti tvirtovę, kurioje jį taip pažemino.

Pasak Kauno apskrities policijos, pirmadienį po vidurdienio gautas pranešimas, kad Gudobelių take esančiame tvirtovės pastate du vyrai pasikėsino įvykdyti vagystę ir išmontavo metalines konstrukcijas.

Į įvykio vietą atvykę pareigūnai sulaikė įtariamuosius, tai – anksčiau šešiolika kartų daugiausiai už nusikaltimus susijusius su narkotikais ir plėšimus teistas 1983 metais gimęs kaunietis bei devynis kartus už smurtą, vagystes, plėšimus ir žmogžudystę teistas 1969 metais gimęs Kauno gyventojas.

Abu įtariamieji šiuo metu sulaikyti, dėl jiems taikytinų kardomųjų priemonių bus sprendžiama po apklausų.

Kultūriniam objektui padarytą žalą nustatys Kauno miesto savivaldybės paveldosaugininkai.

Kauno Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos pareigūnai dėl didelės vertės kultūrinės reikšmės vertybių vagystės atlieka ikiteisminį tyrimą.

Tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Kauno apygardos prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorai.

Kas čia gyvena?

Penktadienio vakarą į Kauno tvirtovės VIII fortą, kuriame ir vyko edukacija, atginė būrį žmonių. Kol laukta sutemų, o su jomis ir drugelių, biologinės įvairovės specialistas, gamtininkas Tomas Pocius šilainiškiams padėjo susipažinti greta apskritai kokių vabzdžių gyvename. Taip prasidėjo renginys „Šilainių rūšių ralis: naktinių drugių stebėjimas“.

„Čia kažkas iš sparvų, gal aklys“, – įvertino T.Pocius vienos iš renginių dalyvių čia pat rastą egzempliorių. Mergaitė indelyje turėtą laimikį bandė fotografuoti – norėjo išbandyti ką tik parsisiųstą „iNAturalist“ programėlę. Joje mėgėjai ir profesionalai iš nuotraukų visiems norintiems padeda atpažinti, kokį augalą ar gyvūną aptiko.

„Jeigu pavyksta, arčiau pritrauk vaizdą – labai gražios jų akys“, – drąsino vieną T.Pocius, kol kiti vaikai nešė čia pat baloje rastus tritoniukus, kažkur greta užmatytus kolorado vabalus, amarus, kai kuriuos drugelius.

Vimdančios vaišės

Edukacinėje forto zonoje, į kurią patogiausia patekti nusileidus sutvarkytais laiptais ties Žaibo g. 26 namu, kabojo apšviesta paklodė – ekranas, ant kurio laukėme šviesos ir kvapų priviliotų drugelių.

„Lietuvoje gyvena daugiau kaip 2 tūkst. drugelių rūšių. Tik apie 130 jų rūšių yra dieninės“, – vardijo T.Pocius. Tad jeigu naktimis miegame, matome tik nedidelę dalį drugelių įvairovės. Tiesa, naktiniai drugeliai – neišvaizdūs, pilkos spalvos, nes ryškios spalvos naktį neaktualios.

Kai kurie susirinkusieji nusistebėjo, kaip atskris drugeliai, jeigu keliame nemenką triukšmą. Ar neatbaidysim jų? Ne, drugelių labai prasta klausa, jie net neturi tam skirtų organų. Garsus, tiksliau jų keliamas vibracijas, jie jaučia sparnais.

Kaip drugeliams masalą T.Pocius buvo paruošęs ir „skanių“ vaišių. Sriuba iš sugedusių trešnių, paskaninta surūgusio arbūzo gabalėliais. Pauostyti išdrįsusių vaikų reakcija patvirtino – patiekalas drugeliams tikrai patiks. Mus vimdantis kvapas sparnuočius tik vilioja.

„Rūgstantis arbūzas labiausiai tinka drugeliams privilioti“, – žiniomis dalijosi gamtininkas. Tačiau drugeliai nespjauna ir į tiesiog cukraus sirupą.

Sūnui – vorai, mamai – kačiukas

„Atsargiai, čia daug šliužų“, – įsijautę į vabaliukų paieškas aplink zujo vaikai. Tarp jų ir kaunietės Donatos Barauskienės atžalos. 

„Atėjau dėl vaikų. Oi, ne, jie vabalų tikrai nebijo vabalų. Su vyru veisiam egzotinius gyvūnus, vaikai myli visokius padarėlius. Dukra augina gyvatę, sūnus – vorus, driežus, vyras veisia vėžlius, o aš noriu kačiuko“, – juokėsi moteris. 

Tą vakarą nenuobodžiavo nė vienas atėjęs. “Labiausiai patinka drugeliai“, – laisvą minutę nuo paieškų dėstė viena mergaitė, kai pasiteiravome, kuo ji labiausiai žavisi. Į fortą ji dažnai ateina su močiute. Ši čia turi sodą. „Ir vabaliukių paieškau, ir pavalgom, ir paravim“, – apie veiklą forte pasakojo jaunoji gamtininkė.

Jos mama pridūrė, kad abi su dukra bijo tik vorų ir skruzdėlių.

Renginio vakarą dalyviai sulaukė ievinės kandies, smailiasparnio šerdinuko, kelių sprindžių ir pirštasparnių rūšių, liucerninio siaurasparnio. Kitų dar laukiama, kol nustatys drugių ekspertai. Be drugių šviesa, o galbūt ir parūgusių vaisių kvapas, priviliojo blakių, žiedmusių, ichneumonidų ir, žinoma, uodų.

Išleis žemėlapį

“Čia yra pelėdgalvis drugelis. Jų Lietuvoje yra daugiausiai rūšių“, – įvertino dar vieno vaiko laimikį T.Pocius ir visus sukvietė prie vienoje iš iškeltų lysvių augančių kukurūzų.

„Žinot, kas yra tie tamsiai žali dalykėliai?“ – rodė į augalo žiedą gamtininkas. Amarai. Aplink juos – daugybė skruzdžių. „Jos saugo amarus nuo boružių. Amarai yra pagrindinis boružių maistas. Skruzdėms amarai yra kaip mums karvės – augina jas maistui. Amarai šlapinasi cukrumi, kuris skruzdėms labai patinka“, – pasakojo T.Pocius.  

Forte jį nustebino augalų, o kartu ir vabzdžių įvairovė. „Kai praėjusį kartą čia tyrinėjome gamtą, augalus, radome retų. Kai papasakojau rimtesniems gamtininkams, ką čia radau, nustebo: vidury miesto auga tokie augalai? Gali būti, kad ir drugiai bus įdomesni. Kokie drugiai gyvena, priklauso nuo augalų. Lervos priklausomai nuo rūšies minta tik tam tikrais augalais“, – kalbėjo žinovas.

Ši edukacija buvo Naktinių drugių savaitei skirtas renginys, kai dėl mokslinės naudos skatinama stebėti ir registruoti drugius į tam tikras duomenų bazes, pavyzdžiui iNaturalist, Project Noah, Encyclopedia of Life ir t.t.

Į jas surinkti duomenys prieinami viso pasaulio mokslininkams, kurie tyrinėja drugių paplitimą ir vystymąsi. Tai pat puiki edukacinė priemonė.

Iš VIII forte surinktos medžiagos organizatoriai „Šilainiai Project“, atstovaujami menininkės Evelinos Šimkutės, rudenį planuoja išleisti unikalų VIII forto biologinės įvairovės žemėlapį.

Daržai fortui – tik į naudą

Dar visai neseniai šis fortas, esantis pat daugiabučių, buvo užmirštas ir apleistas. Tiesa, tik ne sodininkauti ir daržininkauti mėgstančių vietinių. Dalis forto teritorijos jau daug metų yra paversta daržais ir sodais. Juos buvo užsimota panaikinti, nes veiklai paveldo objektuose yra taikomi dideli apribojimai.

„Labai džiaugiamės, kad pavyko išgelbėti daržus“, – sakė laikinai einantis Kauno tvirtovės parko vadovo pareigas Egidijus Bagdonas. Jo manymu, net ir tokia žemiška, palyginus su karyba ir istorija, veikla fortui tik į naudą.

„Visa veikla, kuri vyksta tvarkingai, tik padeda išsaugoti paveldą“, – kalbėjo E.Bagdonas, susirinkusiesiems prieš tai pasakojęs, kad VIII fortas tiems laikams buvo inovatyvus. Jame jau buvo įvesta elektra. Iki šių dienų yra išlikęs jo elektros generatorius. Tai pirmas fortas, kuris statytas ne tik iš plytų, bet pradėtas naudoti ir cementas, nors kitiems to meto pastatai kilo dar be betono.

Kareivinės įrengtos didžiulėje erdvėje po žeme. Jos jau sutvarkytos, rengiamas vienas kitas renginys. Tačiau dalį metų forto viduje turi būti ramu, nes jis yra teriologinis draustinis – jame žiemoja šikšnosparniai.

Spalio 11, 12, 13 dienomis šaltoje ir drėgnoje Kauno 4-ojo forto erdvėje menininkės, padedamos muzikanto Vincenz Kokot, atskleis žmogiškos šilumos fenomeną. G. Šmitaitė ir S. Shetty dalinasi mintimis apie netradicinį kūrinį, kurį vienu metu išvysti galės tik septyni žiūrovai.

– Papasakokite apie savo, kaip kūrėjų, kelią. Kaip pradėjote kurti – visų pirma atskirai, o vėliau – ir drauge? Kas jums asmeniškai yra svarbiausia šokyje?

– Sunayana: Gyvenau Mumbajuje, Indijoje, vėliau išsikėliau į Berlyną studijoms HZT šokio centre. Su Grėte ten studijavome kartu. Šokis man labai patinka. Jis leidžia man patirti savo kūną įvairiausiais būdais – nesvarbu, ar tai būtų šokio pamoka, ar tyrimas choreografiniam konceptui, ar šokio kombinacija. Manau, kad judesys ir šokis sudaro galimybę gyventi be stabilumo (angl. groundlessness), išlaikant takumą visuomenėje.

– Grėtė: Esu iš Lietuvos, čia ir pradėjau šokti. Pabaigusi KTU gimnaziją išvykau studijuoti „Šokio. Konteksto. Choreografijos“ HZT universitete Berlyne. Šiuo metu gyvenu Kaune, o mano daiktai Berlyne. Man įdomu, kaip šokis gali būti asmeniškas, man įdomu, kaip jis plinta – ką šokantis žmogus patiria su kitu žmogumi arba su erdve, kurioje šoka. Man smagu, kad šokis kartais pristabdo ar keičia mano minties eigą, prie kurios esu pratusi.

– Sunayana: Dirbti kartu pradėjome studijų metu – kartu ruošėmės egzaminui, kurio metu turėjome sukurti paskaitą-performansą tema „Kūnas kaip…“. Mes pasirinkome kūną kaip reikšmę. Kiekviena pasirinkome po tekstą, jie tapo mūsų paskaitos pagrindu – aš atsinešiau Bojana Cvejic tekstą apie tingumą.

– Grėtė: „Jei menininkas nėra tingus, jis nėra menininkas…“ (juokiasi)

– Sunayana: Grėtė atsinešė tekstą apie žmogaus savastį ir kalbą.

– Grėtė: Tekstas vadinosi „Japanese Worlds“.

– Sunayana: Kurdamos šią paskaitą-performansą radome savotišką balansą tarp idėjų, kurias matome panašiai, kurios mus veda į sutarimą, bei tų, kurias matome skirtingai, kas kiekvienai mūsų kelia iššūkius. 2016-aisiais sukūriau šokio darbą „Easy“, Grėtei ir Julek Kreutzer, 2017-2018 metais šokau Grėtės ir Hannos Kritten Tangsoo kurtuose „Limitation Piece“ ir „Limitation Piece 2“ spektakliuose.

– Grėtė: Tiek aš, tiek Sunayana savo šokio darbais tyrėme emociją. Norėjau pasiūlyti šaltuose Kauno fortuose dirbti drauge, bandant suvokti šilumą, besiliejančią tarp dviejų žmonių ir užplūstančią erdvę.

– Papasakokite plačiau apie savo darbą „Shy Palms“, kurį pristatysite Kauno 4-ajame forte. Kaip kilo mintis jį kurti?

– Sunayana: Idėja kilo kuriant spektaklį „Žiemos sodas“ 3-iame Kauno forte 2018-aisiais.

– Grėtė: Jį kūrėme festivaliui „Baterija“, kuris vyko Kauno tvirtovėje. Forto erdvė mus pasitiko šalčiu, drėgme, stipriu emociniu krūviu, savo masyviais ir nelygiais paviršiais. Jų šaltumas provokavo galvoti apie šilumą – pasirinkome žvelgti į šokėją kaip į žmogų, gebantį kurti ir skleisti šilumą savo būtimi ir šokiu. Darbo šokėjai buvome du – aš ir Jokūbas Nosovas. Tam, kad „įpūstume“ fortui gyvybės, pasitelkėme garsą ir balsą – kartu dirbti pakvietėme muziką Vincenz Kokot (DE). Išvystėme pradinę darbo metodologiją: dirbome su forto vidinėmis patalpomis, leidžiančiomis šokėjui atverti vidinį jo architektūros gylį, ir su forto išore – plačiomis jo pievomis. Atradome tam tikrus mainus tarp šokančių žmonių ir erdvių – žmogus atvėrė galimybę patirti erdves, erdvės atvėrė žmogų, vienas žmogus – kitą žmogų, viena erdvė – kitą erdvę. Ši pulsuojanti intymumo ekspansija paskatino mus toliau dirbti jau 4-ame forte su „Shy palms“. Naujas kūrinys – tai trio Sunayanos, mano ir muziko Vincenz Kokot. Prie mūsų prisijungė Linas Kutavičius, kuriantis šviesą, Jurgis Šmitas – scenografiją.

– Kauno fortai pasižymi savo ypatinga atmosfera – tai šaltos, drėgnos, emociškai paveikios vietos, nė kiek nepanašios į įprastas repeticijų erdves. Visgi rezidencijos Menų spaustuvėje metu repetuojate šiltose repeticijų studijose. Kaip darbas studijoje veikia darbą forte – ir atvirkščiai?

– Grėtė: Nusprendėme kaitalioti forto ir studijos erdves, norėdamos suvokti, kaip perkelti forto aplinkoje esantį ir jo prisotintą, iš jos susidedantį kūrinį į izoliuotą, sterilią studijos erdvę, o vėliau – vėl sugrįžti dirbti į fortą.

– Sunayana: Studijoje mus mažiau veikia aplinka, pavyzdžiui, forto neįtikėtinas dydis ir sukeliamas įspūdis. Juk ten – gamta savo tikriausioje formoje.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamos forte? Ar didesni iššūkiai – fiziniai, ar visgi psichologiniai?

– Sunayana: Šalimais nėra parduotuvių, neįprasta, kad iš anksto turime pasiruošti maisto visai dienai. Iš tiesų net pasivaikščiojus forte jėgos išsenka neįprastai greitai.

– Grėtė: Pirmą kartą įžengus į forto erdves, mane nustebino jų grožis, tuo pat metu nuoširdžiai pamaniau, kad neįsivaizduoju, kaip šioje erdvėje galima kurti šokio pasirodymą. Fortas turi didžiulį istorinį, emocinį krūvį, stovėdama šalia jo suvokiu savo mažumą. Kartais nuo to ima džiaugsmas, kartais pyktis.

– Sunayana: Forto aplinka leidžia – ar net priverčia – pamatyti dalykus, kurie studijoje neretai lieka nepastebėti. Šokėjo mintis forte dirba kitaip: kai žvelgi į didžiules, atviras, kvėpuojančias erdves ar yrančias sienas, galinčias kristi bet kurią akimirką...

– Kokią patirtį savo kūriniu siekiate suteikti žiūrovui? Ką ji(-s), jūsų manymu, galėtų ar turėtų pajausti žiūrėdamas pasirodymą?

– Sunayana: Esame trys žmonės, žengiantys į pievą, tunelį, fortą. Dirbame su šiluma ir meile. Šis darbas nėra statiškas, žiūrovų dalyvavimas jį keičia.

– Grėtė: Norėtume sudaryti sąlygas septyniems žiūrovams susigyventi su fortų erdve. Siūlome jiems tam tikrus stebėjimo kampus ir savo kūno jautrumą. Šis pasirodymas nesibaigia jam pasibaigus.

Pažintis su fortais

Žvarbus antradienio rytas pavasario anaiptol nepriminė, tačiau į Kauną atvykusiems britams oro sąlygos nekliudė.

Šiaurės krypčių vėjai iš vėžių neišmušė ir po Kauno tvirtovės I fortą vaikštančio karo istoriko profesoriaus dr. Valdo Rakučio – patrynęs rankas vieną į kitą, VšĮ Kauno tvirtovės parko direktorius į švarko atlapą įsisegė mikrofoną ir stojo priešais Didžiosios Britanijos prodiuserinės kompanijos "Like A Shot Entertainment" operatoriaus kamerą.

"Į sceną lipau nuo penkerių. Ne kartą filmavausi su Algiu Ramanausku Greitai, – prieš operatoriui paspaudžiant "record" mygtuką, nuo V.Rakučio dvelkė visiška ramybė. – Galėčiau kalbėti ištisas valandas. Žinoma, lietuvių kalba tai daryti kur kas paprasčiau nei anglų."

Ne apie karo istorijos klubus, kurie ateityje čia galbūt įsikurs ir ne apie planuojamas vaikų žaidimų erdves prieigose – lėtai žingsniuodamas išmintais takeliais, V.Rakutis savo pasakojimais vartė Kauno tvirtovės I forto istorijos puslapius.

"Per daugiau nei 100 metų fortas daug išgyveno. Vokiečiams šturmuojant Kauną gana taikliai buvo apšaudytas didelio kalibro sviediniais. Sovietmečiu carinis paveldas rūpėjo mažiausiai, tad tuo metu fortui taip pat padaryta ne ką mažiau žalos", – kitapus kameros stovinčio serialo režisieriaus žeriamus klausimus komentavo V.Rakutis.

Lydimas kameros istorikas nosį kyštelėjo į centrinę poterną su amunicijos sandėliu, aplankė kairįjį ir dešinįjį forto kiemus, stabtelėjo prie susprogdintos įeigos, kurios vietoje telikusi didelė skylė. Po bemaž trijų valandų Kauno tvirtovės I forte keturių britų desantas pasuko III forto link, kur su garsiąja "Ivan čai" juos pasitiko Kauno tvirtovės parko turizmo ir edukacijų vadovas Ovidijus Jurkša. Vidudienį kūrėjai stabtelėjo IV forte, popietę atsisveikinę su V.Rakučiu, filmavimo darbus baigė IX forte.

Kalbanti galva

V.Rakutis – viena iš daugelio vadinamųjų kalbančių galvų. Taip kaunietį ir kitus istorikus juokais praminė kūrybinė komanda, televizijos "Discovery" užsakymu į Kauną atvykusi rinkti medžiagos serialui "Abandoned Engineering".

Manau, yra labai svarbu būti tokiose vietose, jas nufilmuoti ir apie visa tai papasakoti.

Dokumentinių filmų ciklas žiūrovus kvies į gniaužiančią kelionę po pasaulį, kurios metu lankys paslaptingiausius, kadaise klestėjusius, o dabar apleistus ir užmirštus objektus: miestus, fabrikus, tiltus ir t.t.

"Prieš kelias savaites lankėmės Čekijoje, prieš dvi dienas – Latvijoje, Liepojoje. Filmavome Berlyne, Karibuose", – pasiteiravus, kaip kūrėjų žemėlapyje atsidūrė Kaunas ir jo fortai, prodiuseris Lewisas Rumbolas tikino, kad tai įvyko per visišką atsitiktinumą.

Filmuodami iš JAV kilusį, Didžiojoje Britanijoje gyvenantį istoriką, kūrėjai iš jo lūpų išgirdo užuominų apie Kauną ir ten išsibarsčiusius fortus. Pastarųjų istorija, siekianti daugiau nei 100 metų, sudomino filmavimo komandą.

"Iki tol nei Lietuvoje, nei Kaune nesilankėme", – L.Rumbolas tikino, kad pirmoji pažintis jo nenuvylė. Įspūdį esą paliko ne tik miestas ir Kauno filmų biuro šeima, svečius lydėjus abi dienas, bet ir fortai, kuriuos iki tol matė tik kompiuterio ekrane.

Liaupsės miestui

Dviem dienoms atvykę į Kauną serialo kūrėjai tiksliai susiskaičiavo laiką, o į filmavimo aikštelę įsileido vienintelę "Kauno dieną". Tiesa, pagauti serialo režisierių sekėsi sunkiai.

"Vėliau, kai atsisveikinsime su Valdu..." – žvilgčiodamas į laikrodį, Tomas Williamsas vis atidėliojo pokalbį. Galiausiai stotelėje tarp IV ir IX forto rado laisvesnę akimirką pasidalyti patirtais įspūdžiais.

"Buvimas tokiose vietose yra kur kas daugiau nei vien skaitymas apie jas. Manau, yra labai svarbu būti tokiose vietose, jas nufilmuoti ir apie visa tai papasakoti. Papasakoti istoriją yra iššūkis, bet tai labai svarbu, – T.Williamsas neabejojo, kad pirmas kartas Kaune tikrai nebus paskutinis. – Šioje Europos dalyje, kur jūs gyvenate, yra dar daug dalykų, susijusių su tuo XX a. tarpsniu, apie kurį mes norime sužinoti, pamatyti daugiau."

Dėl šios priežasties jis tikisi darsyk grįžti į Kauną – vėl užsukti į IV fortą, kuris paliko neišdildomą įspūdį, o tada aplankyti visus tuos, kurių nespėjo šios viešnagės metu. T.Williamsui antrino ir prodiuseris

"Turbūt didžiausią įspūdį savo dydžiu paliko I fortas. II ir III tarpusavyje panašūs. Labai patiko ir IV fortas, tiesa, jis mažiausiai sutvarkytas. To negalima pasakyti apie IX fortą – jis nėra apleistas, bet labai įdomus savo istorija, – L.Rumbolas vylėsi, kad tai, ką filmavimo komanda, pamatė savo akimis ir užfiksavo filmavimo kamera, sudomins ir žiūrovus. – Žmonės, gyvenantys JAV ar Didžiojoje Britanijoj, pasak jo, žino apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, žino, kas vyko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, tačiau nežino arba labai mažai žino, kas vyko konkrečiai čia – Kaune.

Reklama miestui

Matęs, kaip gimsta filmai "Catherine the Great", "Chernobyl" ar "Tokyo Trial", Kauno filmų biuro vadovas Aurelijus Silkinis džiaugėsi, kad į miestą vis dažniau užsuka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kino kūrėjai.

Miestas, anot jų, skleidžia ypatingą energiją ir vilioja kampeliais, kurie dar nėra išnaudoti kinui. Vienus jų vilioja tarpukario architektūra, kitus – gamta.

"Pagrindinis biuro tikslas – pritraukti kino kompanijas iš viso pasaulio filmuoti Kaune. Sekasi išties gerai", – lenkdamas pirštus A.Silkinis prisiminė sėkmingą bendradarbiavimą.

Per keletą metų į Kauną atvyko ir čia filmavo kino kompanijos iš JAV, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Vokietijos, Italijos, Kanados, Japonijos ir daugelio kitų šalių. Tiesa, iki tol mieste dažniausiai buvo filmuojami meniniai filmai. Dokumentikos žanras – savotiška naujiena.

"Tai tikrai įvykis Kaunui. Žinant, kad "Discovery" yra matomas visame pasaulyje, reklamos Kaunas gaus tikrai daug", – britų apsilankymo nauda garsinant Lietuvos ir Kauną vardą neabejojo Kauno filmų biuro vadovas.

Tiksli data, kada serialais išvys dienos šviesą, dar nėra žinoma. Tikimasi, kad debiutas įvyks šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje.

Būtina šalinti želdinius

Asociacija "Kauno tvirtovė" yra įsipareigojusi tvarkyti ir prižiūrėti fortus. Viena priemonių išsaugoti kultūros paveldą – pjauti medžius, kurių šaknys gadina fortų konstrukcijas. Tačiau šis veiksmas gali užtraukti baudų, mat Valstybinės miškų tarnybos (VMT) specialistai nurodė, kad tvarkant fortą buvo iškirstas miškas.

Kultūros sergėtojai su tokia pozicija nesutinka ir "Kauno dienai" aiškino, kad medžius nuo forto pastatų kirsti būtina, kitaip istorinis paveldas gali būti negrįžtamai prarastas. Be to, istoriškai medžių nei ant forto stogo, nei jo pylime nebuvo.

"V forte tik nedidelė dalis medžių buvo pašalinta nuo pastatų, tikrai kirtimai neatlikti visoje teritorijoje. Prieš kelias savaites ten buvo vykdomi kultūros paveldo tvarkymo darbai, kurie numatyti įstatyme. Tai, kas buvo daroma, paveldosauginiu požiūriu vertinama teigiamai, nes tai būtini darbai, siekiant išsaugoti paveldo objektą. Kiek žinau, kituose fortuose buvo galima iškirsti medžius, kurie augo ant pastatų, tačiau dalis "Kauno tvirtovės" valdomų pastatų tikrai yra priskirti miško teritorijai", – apie V forto tvarkymo darbus kalbėjo Kultūros paveldo departamento (KPD) skyriaus vyr. specialistas Andrius Liakas.

Jis dienraščiui aiškino, kad nuo paveldo objektų, tokių kaip fortai, būtina nupjauti medžius, nes jų šaknys gadina pastato konstrukcijas ir tiesiogiai naikina istorinį turtą.

"Medžių šaknys ardo tiek patį mūrą, tiek skverbiasi į hidroizolicinį sluoksnį ir tada į vidų patenka drėgmė. Tai labai žalingas reiškinys. Pašalinti medžius nuo forto stogo būtina, norint išsaugoti kultūros objektą. Mūsų nuomone, ant forto medžių iš viso neturi būti, nes tai yra statinių kompleksas. Istoriškai ir pylimuose medžių nebuvo", – apie medžių daromą žalą fortams kalbėjo paveldo specialistas.

"Buvo atlikti tikrai būtini darbai. O dėl tokių teisės aktų neatitikimų negalime laukti, nes medžiai daro žalą kultūros paveldo objektui. Kiekviena pradelsta diena yra diena, kai ardomas kultūros paveldo objektas", – pridūrė A.Liakas.

Bus skirtos baudos?

VMT direktorius Albertas Kasperavičius tikino, kad dabar forto valdytojai turi kreiptis į tarnybą tam, kad teritorija būtų išregistruota iš miško zonos. Kitu atveju teks ne tik sumokėti paskirtą baudą, bet ir bus skaičiuojama gamtai padaryta žala.

"Reikia, kad objekto savininkas kreiptųsi į tarnybą ir būtų padaryti reikalingi pataisymai, nes nėra įstatymo, kuris draustų kultūros paveldo objektui būti miške. Fortas gali būti miško apsuptyje, galbūt miškas negali būti ant tam tikrų infrastruktūrinių objektų. Valdytojai turi į mus kreiptis ir nurodyti, kur yra statiniai. Mes tose ribose padarysime pataisymus ir bus galima nuo pastatų šalinti medžius", – biurokratinę procedūrą aiškino pašnekovas.

Anot jo, didžiausia problema yra tose vietose, kur forto pastatai yra iš dalies po žeme, tačiau patenka į miško zoną.

"Yra vietų, kur paveldas ir miškas gali sugyventi. Štai piliakalniai taip pat yra kultūros paveldas, bet ten medžiai netrukdo. O tos teritorijos, kur paveldas su mišku negali sugyventi, turi būti išregistruojamos iš miško. Jei to nėra padaryta, kertant medžius reikia vadovautis miškų kirtimo tvarka. Kadangi tai miesto miškas, jis priskiriamas antrai kategorijai, tad galimi tam tikri pažeistų, nuvirtusių medžių kirtimai. Kadangi fortai turi būti iš viso be medžių, reikia pateikti brėžinius, kur yra objektai ir negali būti miško. Įsitikinę, kad taip ir yra,  pakeisime miško statusą", – savo poziciją pakartojo A.Kasperavičius.

Pašalinti medžius nuo forto stogo būtina, norint išsaugoti kultūros objektą.

Jis teigė, kad VMT surašė pažeidimų aktą ir paprašė atsakingų asmenų pateikti paaiškinimus. "Kol teikiami paaiškinimai, savininkas toliau kirtimų nevykdo", – pridūrė VMT direktorius.

Miškų specialistas nurodė, kad nebuvo duota leidimo kirsti medžius, tad tvarkant V fortą neteisėtai iškirsta 9 kub. m medžių.

"Mano žiniomis, buvo surašytas patikrinimų aktas, konstatuotas iškirstas kiekis ir greičiausiai bus surašytas ir pažeidimų protokolas bei paskirta bauda", – komentavo A.Kasparavičius.

Jis nurodė, kad bauda už valstybiniame miške iki 10 kub. m iškirstų medžių gali būti nuo 60 iki 300 eurų. Jei V forto teritorija nebus išbraukta iš miško zonos, miškininkai dar papildomai asociacijai "Kauno tvirtovė" apskaičiuos ir padarytą žalos dydį.

Neturėjo priskirti miškui

Fortus prižiūrinčios asociacijos "Kauno tvirtovė" direktorius Vladas Rakutis taip pat antrino KPD specialistų nuomonei, kad medžius nuo fortų nupjauti būtina. Jis viliasi, kad pavyks įrodyti, jog medžių ant forto stogo negali būti, ir nereikės mokėti baudos.

Istorikas nurodė, kad fortų stogas padarytas iš plukto molio, tad yra labai tvirtas ir gali ilgai stovėti, tačiau negalima leisti, kad ant stogo augtų medžiai, nes tada šaknys pažeidžia dangą ir prasideda fortų nykimas.

"Padaryta klaida, kai fortą priskyrė miškui, nes ten visada buvo kultūros paveldo objektas. Priskyrimas miškui nebuvo derintas su Kultūros paveldo departamentu. Mes gavome nurodymą iš kultūros paveldo dėl visos Kauno tvirtovės, privalome pašalinti visus medžius, kurie yra ant pastatų", – aiškino V.Rakutis.

Anot "Kauno tvirtovės" direktoriaus, su miškininkais jau buvo kalbėta apie būtinybę fortą išbraukti iš miško zonos. Be to, jis laikosi pozicijos, kad fortai iš viso neturėjo būti priskirti miškui.

"Mes jau prieš porą metų buvome susitikę su urėdija ir sakę, kad medžių šalinimo darbus atliksime palaipsniui. Jie sakė, kad teritoriją išbrauks iš miško zonos. Mes raštą dėl to pateiksime artimiausiu metu", – teigė V.Rakutis.

Pasak pašnekovo, dabar su VMT vyksta santykių aiškinimasis, ir jis viliasi, kad pavyks rasti kompromisą dėl fortų išbraukimo iš miškų teritorijos. V.Rakutis tikisi, kad po derybų "Kauno tvirtovei" nereikės mokėti baudų už iškirstus medžius.

"Fortas įtrauktas į miško teritoriją, nekreipiant dėmesio į Kultūros paveldo reikalavimus. Šiame procese nėra paveldo parašų, leidžiančių fortus priskirti miškui. Kitaip sakant, įmiškinimo procesas juridiškai nebuvo teisingas, o kultūros paveldo atstovai tokio proceso niekada nepripažino. Fortas į miško zoną buvo įtrauktas ne taip ir seniai, gal 2009 ar 2010 m. Nėra logikos forto teritoriją priskirti miškui vien dėl to, kad ten užaugo medžiai", – savo poziciją dėstė fortų valdytojas.

Jis tikino, kad yra ir kitų pavyzdžių, kai gamstosaugos įstatymai prasilenkia su kultūros paveldo išsaugojimu. Ne viename "Kauno tvirtovės" valdomame forte yra šikšnosparnių draustiniai, tačiau jų išsaugojimo planas, anot V.Rakučio, taip pat nesuderintas su kultūros paveldu. Jis tikisi, kad institucijoms pavyks susitarti ir istorinių objektų išsaugojimas nebus laikomas kaip gamtos naikinimas.

"Mes kaip tik kalbėjomės su Seimo pirmininku, kad yra toks institucinis nesusikalbėjimas. Planuojama burti iniciatyvinę grupę, kuri paverstų gamtos ir kultūros paveldo saugojimo įstatymus ir potvarkius efektyviais, kad būtų daugiau bendradarbiaujama", – pasisakė pašnekovas.

Tokią žinią pranešė „Kauno energijos“ atstovai. Pasak jų, nelaukta, kol bus pateiktos atliekamų tyrimų išvados dėl nelaimės kaltininkų.

„Siekdami, kad planuojamas renginys įvyktų, bendrovės „Kauno energija“ darbuotojai savo iniciatyva gegužės 7 dieną sutvarkė buvusią užlietą aikštelę. Buvo nuvalytas dumblu padengtas autentiškas grindinys, nukasta ir išvežta dalis per ilgus dešimtmečius susikaupusio grunto, surinkta ir išvežta dalis susikaupusių šiukšlių. Gruntui ir šiukšlėms nukasti bei išvežti buvo pasitelkta ir statybinė technika“, – atsiųstame pranešime teigia bendrovės atstovai.

Jų teigimu, atliekamus darbus stebėjo asociacijos „Kauno tvirtovė“ bei Kultūros paveldo departamento atstovai. Pastarieji įvertino, kad aikštelė sutvarkyta geriau, nei tikėtasi. Užliejimo padariniai likviduoti su kaupu. Planuojamas renginys galės įvykti kaip numatyta.

„Kauno energija“ bendradarbiauja su visomis suinteresuotomis institucijomis ir laukia tyrimų išvadų.

„Kauno diena“ primena, kad gegužės 1-ąją internete pasirodė nuotraukos, kuriose buvo matyti, kad visa Parako sandėlio teritorija užlieta vandeniu. Kiemas pasidengęs storu dumblo sluoksniu, o jame – negyvos varlės. Ši situacija netruko sulaukti daugybės dėmesio. Pasidomėjus paaiškėjo, kad nemalonų įvykį jau aiškinasi ir „Kauno tvirtovės parko“ atstovai bei Kultūros paveldo departamento specialistai.

„Kauno tvirtovės parko“ Teritorijų tvarkymo skyriaus vedėjas Alvydas Rimkus „Kauno dienai“ tikino, kad čia buvo nuleistas labai didelis kiekis vandens – gali būti net iki 1 tūkst. kubinių metrų.

„Taip galima manyti, nes sugriuvo net betoninė pralaida, kuria buvo leidžiamas vanduo. Jei tiksliau – tokio vandens kiekio neatlaikė 600 centimetrų diametro vamzdis. Vanduo išplovė visas pralaidas, išplovė daug šiukšlių, apsėmė teritoriją“, – „Kauno energijos“ atliktų darbų padarinius iškart po nelaimės detalizavo specialistas.

A. Rimkus patvirtino, kad kone visa teritorija buvo pasidengusi dumblu, o vaizdas buvo išties niūrus. „Kauno tvirtovės parko“ atstovas tikino, kad planuojant tokio masto darbus būtina įsitikinti, ar jiems atlikti yra tinkamos sąlygos, ar saugu ir ar veiksmai nepridarys žalos.

Vadim Poluškin nuotr.

„O jei tuo metu ten būtų buvę žmonių? Tikrai galėjo nutikti nelaimė“, – apie baisesnį scenarijų tuomet užsiminė A. Rimkus ir patikslino, kad „Kauno energija“ šį kartą darbų su parko atstovais nederino.

Pasiteiravus, kokia žala padaryta šiai saugomai teritorijai, „Kauno tvirtovės parko“ atstovas labiau akcentavo moralinius dalykus.

„Pinigais pamatuoti sunku, ji labiau moralinė. Čia nuolat dirba daugybė savanorių – jie tvarkosi, organizuoja renginius. Labiausiai ir nekentėjo teritorija lauke, sandėlio viduje vandens nedaug. Tačiau manau, kad atsakingi asmenys turėtų skirti kompensaciją“, – sakė pašnekovas.

Siekdami, kad planuojamas renginys įvyktų, bendrovės „Kauno energija“ darbuotojai savo iniciatyva sutvarkė buvusią užlietą aikštelę.

Turės atlyginti padarytą žalą

Kadangi Kauno fortai – saugomi objektai, į šią vietą kitą dieną po įvykio vyko ir Kultūros departamento atstovai. „Kauno dienai“ susisiekus su Kauno skyriaus vyr. specialistu Andriumi Liaku, jis patvirtino, kad šiam kultūros paveldo objektui padaryta žala.

„Žala padaryta galimai išleidus vandenį – užpilta teritorija, purvu užneštos pralaidos ir autentiškas akmens grindinys“, – po vizito patikslino specialistas.

Pasiteiravus, kokių veiksmų bus imamasi, A. Liakas teigė, kad bus teikiamas reikalavimas kaltininkams.

„Jie privalės atkurti pirminę padėtį ir atlyginti kultūros paveldo valdytojui padarytą žalą. Kol kas kaltininko neįvardijame, nes vyksta tyrimas. Po jo viskas ir paaiškės“, – sakė jis. Specialisto teigimu, teisės aktuose nėra numatyta, kad su Kultūros paveldo departamentu tokie vandens nuleidimo darbai turėtų būti derinami, tačiau, pasak jo, atliekant juos negali būti daroma žala kultūros paveldo objektui.

Kauniečių ir miesto svečių pamėgtą buvusį parako sandėlį naujam gyvenimui prikėlė ilgametė Žemųjų Šančių gyventoja Vida Bliumkienė, o nuolat tvarką prižiūri būrys savanorių. Čia organizuojami ir nemažai smalsuolių pritraukiantys renginiai.

Artilerijos sandėlių kompleksas Aukštuosiuose Šančiuose statytas 1883-1889 metais, kai kurie pastatai iškilo XX a. pradžioje. Sandėliai buvo skirti Žemuosiuose Šančiuose dislokuotai 28 artilerijos brigadai. Pastatai buvo naudojami panašiai paskirčiai, todėl mažai keitėsi. 1993 metais dalis pastatų perėjo Lietuvos kariuomenės medicinos tarnybos žinion. Kaip skelbia asociacija „Kauno tvirtovės parkas“, pilnai išliko autentiška teritorijos plano struktūra, susiformavusi XIX a. pabaigoje. Yra išlikę 36 istoriniai statiniai, įskaitant šulinius, atrastos septynios vandens pralaidos po keliais ir pravažiavimais.

Kauniečių ir miesto svečių pamėgtas buvęs parako sandėlis, esantis tarp Aukštųjų ir Žemųjų Šančių, priklauso „Kauno tvirtovės parkui“. Jį naujam gyvenimui prikėlė ilgametė Žemųjų Šančių gyventoja Vida Bliumkienė, o nuolat tvarką prižiūri būrys savanorių. Čia organizuojami ir nemažai smalsuolių pritraukiantys renginiai. Vienas tokių buvo numatytas ir gegužės 10-ąją, tačiau planus sujaukė bendrovės „Kauno energija“ atlikti darbai.

Gegužės 1-ąją internete pasirodė nuotraukos, kuriose matyti, kad visa Parako sandėlio teritorija užlieta vandeniu. Kiemas pasidengęs storu dumblo sluoksniu, o jame – negyvos varlės. Ši situacija netruko sulaukti daugybės dėmesio. Žmonės socialiniame tinklalapyje klausė, kas taip neatsakingai pasielgė ir kokia žala padaryta. Pasidomėjus paaiškėjo, kad nemalonų įvykį jau aiškinasi ir „Kauno tvirtovės parko“ atstovai bei Kultūros paveldo departamento specialistai.

Vadim Poluškin nuotr.

Galėjo išplauti ir sprogmenis

„Kauno tvirtovės parko“ Teritorijų tvarkymo skyriaus vedėjas Alvydas Rimkus „Kauno dienai“ tikino šiandien nuo pat ryto buvęs apsemtoje teritorijoje.

„Čia buvo nuleistas labai didelis kiekis vandens – gali būti net iki 1 tūkst. kubinių metrų. Taip galima manyti, nes sugriuvo net betoninė pralaida, kuria buvo leidžiamas vanduo. Jei tiksliau – tokio vandens kiekio neatlaikė 600 centimetrų diametro vamzdis. Vanduo išplovė visas pralaidas, išplovė daug šiukšlių, apsėmė teritoriją. Neatmetame, kad pradėjus tvarkytis galima bus rasti ir sprogmenų. Kadangi čia buvo planuojamas renginys, greičiausiai jo surengti jau nepavyks“, – „Kauno energijos“ atliktų darbų padarinius detalizavo specialistas.

A. Rimkus patvirtino, kad kone visa teritorija pasidengė dumblu, o vaizdas išties niūrus. „Kauno tvirtovės parko“ atstovas tikino, kad dėl tolimesnių veiksmų ir padarytos žalos kol kas dar sprendžiama, bet paminėjo, kad planuojant tokio masto darbus būtina įsitikinti, ar jiems atlikti yra tinkamos sąlygos, ar saugu ir ar veiksmai nepridarys žalos.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

„O jei tuo metu ten būtų buvę žmonių? Tikrai galėjo nutikti nelaimė“, – apie baisesnį scenarijų užsimena A. Rimkus ir pamini, kad „Kauno energija“ šį kartą darbų su parko atstovais nederino.

Neatmetame, kad pradėjus tvarkytis galima bus rasti ir sprogmenų. Kadangi čia buvo planuojamas renginys, greičiausiai jo surengti jau nepavyks.

Pasiteiravus, kokia žala padaryta šiai saugomai teritorijai, „Kauno tvirtovės parko“ atstovas labiau akcentavo moralinius dalykus.

„Pinigais pamatuoti sunku, ji labiau moralinė. Čia nuolat dirba daugybė savanorių – jie tvarkosi, organizuoja renginius. Labiausiai ir nekentėjo teritorija lauke, sandėlio viduje vandens nedaug. Tačiau manau, kad atsakingi asmenys turėtų skirti kompensaciją – ten tvarkymo bus labai daug, kadangi teritorija didelė“, – pokalbį baigė pašnekovas.

Turės atlyginti padarytą žalą

Kadangi Kauno fortai – saugomi objektai, į šią vietą vyko ir Kultūros departamento atstovai. „Kauno dienai“ susisiekus su Kauno skyriaus vyr. specialistu Andriumi Liaku, jis patvirtino, kad šiam kultūros paveldo objektui padaryta žala.

„Žala padaryta galimai išleidus vandenį – užpilta teritorija, purvu užneštos pralaidos ir autentiškas akmens grindinys“, – po vizito patikslino specialistas.

Pasiteiravus, kokių veiksmų bus imamasi, A. Liakas teigė, kad bus teikiamas reikalavimas kaltininkams.

„Jie privalės atkurti pirminę padėtį ir atlyginti kultūros paveldo valdytojui padarytą žalą. Kol kas kaltininko neįvardijame, nes vyksta tyrimas. Po jo viskas ir paaiškės“, – sakė jis. Specialisto teigimu, teisės aktuose nėra numatyta, kad su Kultūros paveldo departamentu tokie vandens nuleidimo darbai turėtų būti derinami, tačiau, pasak jo, atliekant juos negali būti daroma žala kultūros paveldo objektui. 

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Atsakomybės kratosi

Nors „Kauno energijos“ atstovai pripažino šioje vietoje atlikę vandens drenavimo darbus, tačiau savo kaltės neįžvelgia.

„Prieš kiekvienų vamzdynų rekonstrukciją, vamzdynai yra nudrenuojami. Taip buvo daroma ir šį kartą. Įprasta tvarka vyko vamzdynų nudrenavimas. Paprastai, kai vyksta šie darbai, vanduo nubėga į drenažo šulinius ar kitus vandens nuvedimo kanalus. Šiuo atveju vanduo turėjo nubėgti į griovį, kuris yra Parako sandėlio teritorijoje. Tačiau tame griovyje yra primesta medžių, šiukšlių, pralaidos užsikimšę, todėl vandeniui nebuvo kur nubėgti“, – taip situaciją aiškino „Kauno energijos“ atstovas ryšiams su visuomene Ūdrys Staselka.

Jie privalės atkurti pirminę padėtį ir atlyginti kultūros paveldo valdytojui padarytą žalą.

Paklausus, ar buvo įsitikinta, jog vanduo turės kur nubėgti, atstovas atsakė, kad to padaryta nebuvo.

„Toje vietoje tinklai rekonstruojami pirmą kartą. Mes nei matėme, nei turėjome kitos išeities. Mes ir negalėjome to pamatyti ar žinoti. Prieš atliekant darbus mes įsitikinome savo įrenginių saugumu. O pačios pralaidos nėra nei mūsų nuosavybė, nei mūsų teritorija. Tose pralaidose neturėtų būti nuvirtusių medžių ar primestų šiukšlių“, – teigė Ū. Staselka. Dėl padarytos žalos atstovas nedaugžodžiavo, nes kol kas aplinkybės aiškinamos. Tačiau pašnekovas užsiminė, kad net po stipresnio lietaus ten situacija gali tapti panaši ar dar blogesnė.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Artilerijos sandėlių kompleksas Aukštuosiuose Šančiuose statytas 1883-1889 metais, kai kurie pastatai iškilo XX a. pradžioje. Sandėliai buvo skirti Žemuosiuose Šančiuose dislokuotai 28 artilerijos brigadai. Pastatai buvo naudojami panašiai paskirčiai, todėl mažai keitėsi. 1993 metais dalis pastatų perėjo Lietuvos kariuomenės medicinos tarnybos žinion. Kaip skelbia asociacija „Kauno tvirtovės parkas“, pilnai išliko autentiška teritorijos plano struktūra, susiformavusi XIX a. pabaigoje. Yra išlikę 36 istoriniai statiniai, įskaitant šulinius, atrastos septynios vandens pralaidos po keliais ir pravažiavimais.