-
F. Leháro operetės sugrįžimas į KVMT: trys jaunatviškos versijos 1
Atrodytų – lyg ir ne laikas linksmintis, kai pasaulis prisodrintas nerimo ir grėsmių. Tačiau ilgalaikis stresas neigiamai veikia tiek atskirą individą, tiek ir visuomenę. Tad atsipalaiduoti tiesiog būtina. Tuo labiau kad po niūrios žiemos su depresyviu cepelininiu dangumi žvilgsniai vis dažniau krypsta į žydrynę kertančių sugrįžtančių sparnuočių pulkus, giesmėmis skelbiančius: jau pavasaris! O su juo – gaiva ir širdį užplūstantys šilti jausmai. Su pavasariu į teatro sceną sugrįžta viena populiariausių operečių – vengrų kilmės austrų kompozitoriaus Franzo Leháro „Grafas Liuksemburgas“.
Istorinis kontekstas
Po „Linksmosios našlės“ triumfo 1905 m. operečių karaliumi tituluojamas F. Leháras didelio pasisekimo sulaukė ir su naująja operete (1909 m.), kitomis, po jos pastatytomis, pradėdamas naują – „sidabrinės“ Vienos operetės epochą po Johanno Strausso ir jo amžininkų „auksinės“ eros.
Operetė daugumos vertinama kaip nesolidus ir lengvas žanras. Tačiau dainuojantys operetėje su tuo nesutiktų. Šis žanras ne iš lengvųjų, nors jo istorinė raida lėmė kiek nepagarbų požiūrį jo atžvilgiu.
Prancūziškosios operetės gimimą XIX a. viduryje lėmė kintanti komiškoji opera, kuri kartu su gilesniu turiniu įgavo rimtosios operos bruožų, todėl daliai žiūrovų tapo sunkiai suvokiama. Atsiradusią žemesniųjų socialinių sluoksnių sceninės muzikos poreikių nišą netruko užpildyti „mažosios“ operos, vadinamosios operetės ir vodeviliai, pasižymėję nedidele apimtimi, nesudėtingu lengvabūdišku turiniu, pripildytu grotesko, parodijų ir vos užslėpto erotiškumo, tenkinusių tuometės demimondo publikos skonius. Tai gerokai sumenkino operetės žanro vertinimą. Paryžiuje užgimusi operetė prarado operai būdingą solidumą, tačiau išsaugojo esmines jos vokalo ypatybes.
Peržengusi Prancūzijos sienas operetė ilgainiui įgavo romantikos ir elegancijos bruožų, įsitvirtindama Austrijoje J. Strausso valso ritmais paremtu ir melodingesniu vieniškuoju stiliumi. Sutramdžius prancūziškąjį vulgarumą, joje vėl iškilo vokalo reikšmė. Ypač tai ryšku J. Strausso įpėdinio ir operetės reformatoriaus F. Leháro, skyrusio ypatingą dėmesį operiniam dainavimui, kūriniuose. Juk pirmieji jo sceninės kūrybos bandymai buvo būtent operos. Tačiau net ir pasirinkęs operetės žanrą, F. Leháras siekė jos meninę kokybę priartinti prie operos.
Ne veltui kompozitoriaus bičiulis, žymusis operų kūrėjas Giacomo Puccini įvertino jo talentą sakydamas, kad jei F. Leháras būtų rašęs daugiau operų, būtų buvęs jo didžiausiu konkurentu. Nežiūrint ribotų kompozicijos studijų (anuomet Prahos konservatorijoje, kur F. Leháras studijavo smuiko specialybę, nebuvo leidžiama mokytis kartu ir atlikimo meno, ir kompozicijos), jo muzikos stilius nestokojo orkestruotės spalvų ir išmoningos harmonijos, jau nekalbant apie išvystytas, tačiau lengvai įsimenamas melodijas. Pradedant jo „Linksmąja našle“ teatro scenoje įsitvirtino nauja operetės forma, stilistinėmis ypatybėmis aprėpusi diapazoną nuo populiarių dainų iki muzikinės dramos.
M. Aleksos nuotr.
Žanro ypatumai
Lyginant operetę su jai artimais operos ar miuziklo žanrais, ji turi savų išskirtinių bruožų. Muzikinio teatro solistai, kuriantys vaidmenis šių žanrų pastatymuose, turi sugebėti prisitaikyti prie kiekvieno jų stilistikos. Operos epiškumas ir didingumas, vokalo svarba vaidybą nukelia į antrąjį planą. Operetėje vokalas išlieka ne mažiau svarbus nei aktualizuota vaidyba, tačiau įgauna specifinių, tik operetės žanrui būdingų spalvų. Ne kiekvienas operos solistas geba dainuoti operetėje ir atvirkščiai.
Miuzikle gi neretai pasitelkiami balsingi aktoriai ir be klasikinio vokalinio pasiruošimo, balsus sustiprinant mikrofonais, o pagrindinį dėmesį telkiant dramaturgijos dinamikai ir vaidybos aspektams. Operetė tampa jungiamąja grandimi tarp jai artimesnės operos su klasikiniu dainavimu, įprastais numeriais – arijomis, ansambliais, chorais ir dramos bruožais ir vaidybine raiška paženklinto miuziklo.
Operetė tampa jungiamąja grandimi tarp jai artimesnės operos ir vaidybine raiška paženklinto miuziklo.
Šis lengvuoju laikomas žanras atlikėjams tampa visai nelengvu, reikalaujančiu ir techniškai paslankaus, išraiškingo, plataus diapazonu ir specifinėmis spalvomis balso, ir judėjimo gracijos bei gebėjimo šokti, derinamų su patraukliu vaidybiniu žaismu. Nelengvu dar ir todėl, kad būsimieji solistai, studijose įtvirtindami operinio dainavimo gebėjimus, neįgyja specializuotų operetės vokalinės stilistikos pagrindų. Tad operetės pastatymuose atlikėjams tenka patiems pažinti, pajusti ir atrasti šią vokalo specifiką ir pritaikyti ją kuriant savąjį personažą. O čia jau kaip kam pavyksta arba ne.
Lengvas čia išlieka tik turinys su laiminga finalo baigtimi, apaugęs žanro evoliucijos vingiuose nusistovėjusiomis klišėmis. Operetės veikėjų elementarios charakteristikos nereikalauja iš atlikėjų ypatingų dramaturginių kūrybinių iššūkių.
Kaip įprastai ir būna operetėse, kūrinio fabuloje susikerta dažniausiai trijų porų veikėjų romantiškos siužetinės linijos su nesudėtingai klaidžių vingių plėtote, nuspalvintos lengvo humoro, farso ir satyros. Pirmoji jų – tradicinė pagrindinė herojų pora, kurios emocijų fone vystosi kitų dviejų – jaunatviškai žaismingos ir komiškai charakteringos porų santykiai. Jų vokalo reikalavimai taip pat tarpusavyje skiriasi, priklausomai nuo vaidmens. Jei pirmųjų dviejų muzikinė raiška reikalauja nemenkų vokalinių pastangų, tai charakterinių vaidmenų atlikėjų soliniai numeriai kuklesni ir paprastesni.
M. Aleksos nuotr.
Aukso amžiaus atspindys
Populiarioji „Grafo Liuksemburgo“ operetė į Kauno sceną sugrįžta jau šeštą kartą. Statytojai (režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas Virgilijus Visockis, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė) pasirinko tradicinį operetės pristatymo variantą. Klasikinė Vienos operetė sunkiai paklūsta eksperimentavimui ir modernizavimui, nes ji savo turiniu tiesiogiai susijusi su ją formavusia istorine aplinka. Tuomečių operečių siužetuose lyg veidrodyje atsispindėdavo kūrėjų gyvenimo laikmečiui artima atmosfera su satyriškai piešiamomis aktualijomis.
Ne išimtis ir operetė „Grafas Liuksemburgas“, kurios veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Šis amžių sandūrą apjuosiantis laikas buvo pavadintas aukso amžiumi (La Belle Époque), pilnu optimizmo ir taikaus klestėjimo, leidusio tarpti menams, naujoms technologijoms ir mokslo pažangai. Kartu tai buvo audringų permainų era, kurioje pynėsi seno ir naujo prieštaravimai ne tik muzikos, dailės, architektūros, bet ir visuomenės socialinių santykių ir mokslo srityse.
Pamažu brendo ir politiniai neramumai, alsuojantys Pirmojo pasaulinio karo grėsmėmis. Aplinkoje tvyrojusių grėsmių jutimas buvo skandinamas linksmybių ir šokių šėlsme, kuris taikliai iliustruojamas kupleto tekstu iš tuometės J. Strausso „Šikšnosparnio“ operetės: „Laimingas tas, kuris pamiršta tai, ko negalima pakeisti!“.
Panašu, kad šią mintį plėtoja ir naujojo operetės „Grafas Liuksemburgas“ pastatymo režisierius, kviečiantis publiką nors trumpam atsipalaiduoti ir mėgautis dainingų melodijų ir šokių ritmų kupinu reginiu.
M. Aleksos nuotr.
Iššūkiai atlikėjams
Šis pastatymas išsiskiria jaunatviškumu – pagrindiniuose vaidmenyse vyrauja teatro jaunimas, įtikinamai įsitvirtinantis scenoje savo kūrybiniais darbais. KVMT pajėgus pristatyti net tris skirtingas pagrindinių atlikėjų sudėtis.
Pagrindinė operetės pora – grafas Renė ir solistė Andžela. Jų vokalinės partijos, kurių paskirtis atskleisti solidžiausias pagrindinių herojų puses ir prilygstančios operinėms, kelia nemažų iššūkių. Nors klausytojui tai mielų melodijų pynės, dainininkams tenka įveikti ir diapazono, ir melodinių šuolių nepatogumus, ir kartu nenutolti nuo operetinio vokalo specifikos su ryškia dikcija ir emocijų raiška.
Solistui Raimondui Baranauskui grafas Renė fon Liuksemburgas jau ne pirmas vaidmuo šioje operetėje – su juo yra tekę pasirodyti ankstesniame pastatyme. Gal todėl jo grafo vaidmuo ganėtinai išbaigtas ir brandus. Tiesa, vokalinė partija, parašyta tenorui ar aukštam baritonui nėra patogi dainuoti.
Išraiškingo vokalo, nors ir lengvabūdiškas, tačiau aristokratišką pasitikėjimą ir savo vertę demonstruojantis Andriaus Apšegos kuriamas grafas Renė. Šį vaidmenį kuria ir Ramūnas Urbietis.
Pirmieji spektakliai ne visada pateikia galutinius solistų kūrybinius rezultatus. Nors režisūra nubrėžia bendrą sprendimų kryptį, bet paliekama erdvės ir asmeninėms interpretacijoms, kurių tendencijos pastebimos jau pirmuosiuose pasirodymuose. Vaidmuo dar brandinamas ir formuojamas, įprasminant charakterį ir muzikinį išpildymą, tačiau tiksliai tekstinei ir muzikinei artikuliacijai reikalavimai keliami jau nuo pirmųjų premjerinių taktų.
M. Aleksos nuotr.
Personažų spalvos
Renė partnerė Andželė Didjė operetėje – scenos primadona, kuria žavisi ir visa Paryžiaus bohema, ir turtais pertekęs susenęs kunigaikštis, ir pats grafas Renė. Kad patvirtintų šią siužeto ašį, savo žavesį demonstruoti turi ir Andželės vaidmens atlikėjos. Ir ne tik išorinį, bet ir vokalinį. Tai pasiekti nėra taip lengva.
F. Leháras nepagaili solisčių, papuošdamas jų melodijas ir puošmenomis, ir meistriškumą įrodančiais šuoliais. Marija Arutiunova, gana sėkmingai laviruodama tarp šių uždavinių, kuria nuoseklų ir šiltą scenos dievaitės personažą.
Gabrielės Bukinės Andželė įkūnija scenos menui, bet ne širdies jausmams atsidavusios solistės įvaizdį, tai patvirtindama ne tik nepriekaištingu vokalu, bet ir Andželės lūpomis tariamais žodžiais, kad „meilės nejaučia niekam“. Jos partneris A. Apšega taip pat akcentuoja susižavėjimą jos balsu. Toks pasirinktas sprendimas turi pagrindo, žinant, kad pradinėje F. Leháro operetės versijoje Andželė Didje buvo traktuojama kaip Paryžiaus operos, o ne operetės scenos primadona. O Ievos Goleckytės Andželė priešingai – žaižaruoja operetės scenai būdingu artistiškumu.
Antroji pora – Armandas Brisaras ir Žiuljetė Vermont. Tai jaunatviška ir žaisminga pora, trykštanti emocijų pliūpsniais ir nuotaikų kaita. Tokią ją kuria ir jaunieji teatro solistai.
Atskiro pagyrimo nusipelno Viktorijos Zeilikovičiūtės ir Vyganto Bemovo duetas, kurių sceninis santykis žavi artistiškumu, ansambline ir stilistine darna, nors abiem tai pirmas atsakingų vaidmenų debiutas operetės žanre.
Nuo jų neatsilieka ir kiti šių vaidmenų jaunieji atlikėjai, su operetės žanru susipažinę ir jį daugiau ar mažiau įsisavinę (ar dar įsisavinantys) kituose spektakliuose: Ingrida Kažemėkaitė, Iveta Kalkauskaitė ir dažniau miuzikluose girdimas Martynas Beinaris.
Kokia gi operetė be charakteringų šaržuojamų vaidmenų! Tai atminties sutrikimų, reumato ir užplūdusių meilės jausmų kamuojamas kunigaikštis Bazilis Bazilovičius su valdininkų terceto palyda ir ekstravagantiškoji grafienė Staza Kokozova – puiki terpė pasireikšti brandžiajai teatro trupės pusei. Čia plataus spektro artistiškumu išsiskiria su pasimėgavimu Bazilio personažą jau ne pirmą kartą pristatantis Gediminas Maciulevičius. Kitam šio vaidmens atlikėjui – Giedriui Prunskui įsikūnyti į gerokai amžiumi nutolusį personažą nėra paprasta, tačiau gelbsti įtikinama vaidyba, nors puiki vokalo kokybė ir išduoda atstovavimą jaunesnei amžiaus grupei.
Moteriškajai šių spalvingų personažų poros pusei atstovauja išraiškos ir žavesio nestokojančios Giedrė Juknevičiūtė ir Rita Preikšaitė.
Kalbant apie operetės muzikinį atlikimą svarbu paminėti solinius numerius papildantį darnų, išraiškingą ir artistišką chorą, kurį spektakliams kaip visada kokybiškai paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Muzikinių spalvų nestokojantis orkestras, vedamas dirigento V. Visockio, taip pat nenusileidžia išpuoselėtu skambesiu.
M. Aleksos nuotr.
Judesys ir vizualumas
Operetėje greta dainų ir dialogų svarbus ir šokis. Juk gimstanti operetė formavosi kartu su Paryžiaus kabaretuose pulsuojančiais šokių ritmais, vėliau buvo lydima vienietiško valso bangų. Tad ir čia šokis įsiterpia į vokalinius numerius, prasiveržia tik jam skirtais žaviais epizodais, kuriamais choreografo Dainiaus Bervingio. Belieka apgailestauti, kad šokių plastikos ar siautulingo šėlsmo grožį riboja kukli teatro scenos erdvė.
Ši ribota erdvė lemia ir scenografinius sprendimus. Nors operetės atsiradimo laikas ir aplinka yra susiję su moderno – paryžietiškojo art-nouveau raiška, šis stilius prasismelkia tik minimaliais, į akis nekrentančiais akcentais. Scenos fonuose – pro stilizuotus bohemiškos palėpės langus matomi Paryžiaus pastatų stogai, žiūrovus palepinantis tais laikais iškilusio Eifelio bokšto vaizdas su jo fone nostalgiškai slenkančiais pilkais debesimis ar teatro aplinką kuriantis, lyg veidrodyje atsispindintis žvilgsnis į savojo – kaunietiško teatro žiūrovų... tuščią salę.
Kur kas gausiau spalvų ir simbolių kostiumuose, ypač atsiskleidusių operetės paryžietiško teatro aplinką užpildančios publikos aprangoje. Ko verta vien moteriškų šukuosenų puošybos įvairovė!
Ir viso to neįmanoma perkelti į kitus laikus ar kitas erdves. Nes operetės žanras, išsiskiriantis savo unikalumu, skirtingai nei opera – sunkiai paklūsta modernizavimui. Gal būt dėl to operečių pastatymai vis rečiau nudžiugina daugelio teatrų žiūrovus, apsiribojant nedideliu operetės žanro aukso fondo sąrašu, kuris baigia paskęsti populiarėjančių, įvairove ir gausa išsiskiriančių miuziklų antplūdyje.
KVMT sėkmingai puoselėja šio, nors ir lengvo, bet nepatogaus statytojams žanro gyvybingumą, vis sugrįždamas prie atgimstančių ir atsinaujinančių pamėgtų veikalų.
-
„Metų kaunietė 2023“: tikiuosi įkvėpti kitus 21
Ypatingas vakaras
„Šiandien namo grįšime šiek tiek geresni, įkvėpti daryti gerus darbus“, – neabejojo „Metų kaunietės“ iškilmių renginio vedėjai Kristina Rimienė ir Tomas Grigaitis. Ypatinga šventės atmosfera jautėsi ne tik scenoje.
„Žinojau, kad laukia nuostabiai šviesus vakaras, bet nesitikėjau pasisemti tiek daug itin gerų emocijų“, – po renginio atviravo viena žiūrovių. Jos įspūdžiai tiksliai atspindėjo renginio svečių, projekto „Metų kaunietė“ dalyvių ir jų artimųjų lūkesčius.
Atmosfera: „Šiandien namo grįšime šiek tiek geresni, įkvėpti daryti gerus darbus“, – neabejojo „Metų kaunietės“ iškilmių renginio vedėjai K. Rimienė ir T. Grigaitis. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Ketvirtadienio vakarą Kauno valstybinis muzikinis teatras tapo projekto „Metų kaunietė“, skirto veiklioms, talentingoms, iniciatyvioms, nuoširdžioms, darbščioms Kauno ir Kauno rajono moterims, merginoms padėkoti ir pagerbti, šventiniu finaliniu sūkuriu, kuriame susipynė dalyvių charizma, jų veiklos gylis ir nuostabi koncertinė programa.
Publika: renginio svečių laukė nuostabiai šviesus vakaras ir galimybė įsikrauti itin gerų emocijų. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
„Komplimentai „Kauno dienai“ už gražų renginį ir už šį projektą“, – prieš įteikdama nugalėtojos statulėlę kardiologei J. Plisienei sakė 2022-ųjų Metų kaunietė – tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovė Rebeka Bruder.
Iškilmės: 2023-iųjų Metų kaunietę pasveikino 2022-ųjų Metų kaunietė R. Bruder ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Šalutinis poveikis
Metų kaunietės titulą pelniusi J. Plisienė akcentavo, kad konkurse dalyvavo atstovaudama savo profesijai. Projektas ne tik jai asmeniškai, bet visiems medikams padėjo būti labiau matomiems, prisideda prie jų profesijos prestižo kėlimo.
„Galbūt per mane visuomenė aiškiau ir svariau išgirs apie prevencijos svarbą, prisidės prie jos misijos matyti visuomenę sveikesnę“, – sakė kaunietė. Ji vylėsi, kad pelnytas titulas padės įkvėpti jaunus žmonės rinktis sunkų, bet labai prasmingą mediko kelią.
Nugalėtoja: įspūdingo palaikymo sulaukusi kardiologė J. Plisienė itin džiaugėsi ir moterų bendryste. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
„Nenoriu kalbėti apie titulus. Norėčiau pakalbėti apie šalutinį šio konkurso poveikį. Gavau tiek daug meilės, tiek daug palaikymo, padrąsinimo ir įkvėpimo. Pavyzdžiui, pacientas iš Ariogalos užsakė šv. Mišias už mano sėkmę. Vienos pacientės jubiliejus prasidėjo balsavimu už mane. Buvo daugybė jaudinančių akimirkų. Medikų bendruomenė didelė, palaikymo iš jos tikėjausi, tačiau net negalvojau, kad sulauksiu tokio galingo palaikymo visuose etapuose, – nuo Klinikų darbuotojų iki buriuotojų ir motociklininkų, nuo mylimų rezidentų, pacientų iki poetų bendruomenių, nuo Kauno, Ariogalos iki Čikagos moterų choro“, – vardijo J. Plisienė ir pridūrė, kad jai yra skirta būti gydytoja ir ji tuo mėgaujasi.
Nenoriu kalbėti apie titulus. Norėčiau pakalbėti apie šalutinį šio konkurso poveikį.
J. Plisienė itin džiaugėsi ir moterų bendryste. „Moterys yra labai galinga jėga. Viena kitą turime palaikyti, o jeigu reikia – duoti petį išsiverkti. Dėkoju visiems ir kiekvienam atskirai“, – sakė medikė, sulaukusi nuoširdaus ir kitų finalo dalyvių palaikymo.
Prezidento padėka
Nuo sausio projekte „Metų kaunietė“ iš viso buvo pristatyta 20 išskirtinių Kauno moterų, merginų, jų veikla ir iniciatyvos. Projektą globojo Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, tad visoms joms ir visoms Kauno moterims skriejo ir šalies vadovo padėka.
„Nuoširdžiai džiaugiuosi žinodamas, kad Kaune gyvena tiek daug aktyvių, veiklių, iniciatyvių moterų, kurios, visų pirma, galvoja ne apie save, o apie kitą. Kurios siekia gerovės ir augimo visiems: nuo paprasto žmogaus iki visuomenės, nuo savo miesto iki valstybės. Žinojimas, kad kažkur šalia yra tos, kurios stengiasi dėl kitų, suteikia ne tik pasididžiavimo ir užtikrintumo. Tai kartu gali tapti – ir dažnai tampa – postūmiu asmeniniams pokyčiams ir iniciatyvai, savanorystei, nuolatiniam paramos teikimui, galiausiai – paprastai, šiltai, žmogiškai pagalbai“, – sveikinimą perdavė šalies vadovas.
„Nuo paguodos žodžio tuomet, kai jo labiausiai reikia, iki visa apimančios paramos žmogui, šeimai, bendruomenei. Nuo pagalbos tiems, kurie gyvena šalia, iki paramos tiems, kurie didvyriškai kovoja mūšio lauke Ukrainoje. Kiekvienai iš jūsų dėkoju už tai, ką darote. Kiekvienos noriu paprašyti tęsti veiklą su dar didesniu entuziazmu ir užsidegimu. Žinokite, kad esate ypatingos. Žinokite, kad esate mylimos, gerbiamos ir labai reikalingos. Mes jumis didžiuojamės!“ – teigė G. Nausėda.
Vidinė jėga
„Šis projektas įgauna vis didesnę svarbą. Kai pasaulis eina velniop, tas vietas, kur pajauti gėrį, vertini vis labiau“, – akcentavo bendrovės, leidžiančios dienraštį „Kauno diena“, direktorius Tadas Širvinskas.
Šis projektas įgauna vis didesnę svarbą. Kai pasaulis eina velniop, tas vietas, kur pajauti gėrį, vertini vis labiau.
Jis ragino netikėti tais, kurie sako, kad jūsų parama per maža ir nieko verta, kad ji nieko nepakeis, netikėti ir tais, kurie sako, kad jei jūs padarysite daugiau, nei jums priklauso, niekas nepasikeis. „Mūsų tikslas – pristatyti merginas ir moteris, kurios padaro daugiau, nei joms priklauso. Per daugybę metų, kiek gyvuoja projektas „Metų kaunietė“ pristatėme 240 moterų, merginų ir jų veiklą. Visos jos vertos padėkų ir pagarbos“, – kalbėjo T. Širvinskas.
Svarbu: bendrovės, leidžiančios dienraštį „Kauno diena“, direktorius T. Širvinskas akcentavo, kad projekto tikslas – pristatyti merginas ir moteris, kurios padaro daugiau, nei joms priklauso. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Vienas iš projekto mecenato „Fi Clinica” įkūrėjų, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, medicinos mokslų daktaras Vygintas Kaikaris, kreipdamasis į konkurso dalyves, prakalbo apie tai, kad moteriška siela yra giliai susijusi su vidine jėga, išmintimi ir švelnumu.
„Tai ne kas kita, kaip gebėjimas padėti tobulėti aplinkiniams. Moteriška siela spindi savo unikalumu, empatija. Kiekviena moteris į pasaulį atneša naują grožį. Džiaugiamės būdami šio renginio dalimi, renginio, skirto ypatingoms moterims. Moterims, kurios įkvepia mus visus siekti kažko daugiau, aukščiau, toliau. Žvelgdamos į jus matau harmoniją. Švęskime jūsų pasiekimus, darbus“, – kalbėjo V. Kaikaris.
Jautru: projekto mecenato „Fi Clinica“ vienas įkūrėjų V. Kaikaris pastebėjo, kad moteriška siela yra giliai susijusi su vidine jėga, išmintimi ir švelnumu. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Ištiestos rankos svarba
Muzikinio teatro scena ketvirtadienio vakarą priklausė moterims. Nevyriausybinės organizacijos „Vaikų linija“ vadovas Robertas Povilaitis į sceną kviesdamas projekto „Metų kaunietė“ finalo dalyvę, Lietuvos šuolių į vandenį ir plaukimo trenerę, „Vaikų linijos“ savanorę Aušrą Jurevičienę, sakė, kad ja nepaprastai didžiuojasi. „Kartais labai prireikia kito žmogaus, kuris padėtų vaikams išplaukti iš sudėtingų gyvenimo situacijų“, – apie jos savanorystę kalbėjo R. Povilaitis.
Veikla: nuo sausio projekte „Metų kaunietė“ iš viso buvo pristatyta 20 išskirtinių Kauno moterų ir merginų, jų veikla, iniciatyvos, o į finalą pateko šešios daugiausia palaikymo sulaukusios dalyvės. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Trenerė dėkojo visiems už galimybę pasijusti svarbia. „Ačiū visiems už palaikymą, už gėrio skleidimą. Pasaulį turime daryti geresnį ir tai daryti turime mes patys“, – teigė A. Jurevičienė.
Dar viena finalo dalyvių – Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė scenoje kalbėjo apie antros galimybės suteikimo prasmę ir svarbą. „Labai sunku įkvėpti viltį, kai žmogus nusivylęs, tarsi sudužęs“, – pastebėjo D. Bukeikaitė ir pridūrė, kad ir kokį gilų nesėkmių ir nuopuolių dugną yra pasiekęs žmogus, kad ir kokioje sunkioje situacijoje jis atsidūrė, ištiesta ranka ir kantrybė daro stebuklus ir padeda atsistoti ant kojų.
Visuomenininkas, keliautojas, karo istorijos tyrinėtojas Šarūnas Jasiukevičius atkreipė dėmesį, kad didžiausia drąsa yra priimti atsakomybę už kitus žmones, o „Caritas“ daugybei žmonių yra vienintelė viltis.
Tarsi ambasadorės
Kauno rajono vicemerė Raminta Popovienė, pristatydama ilgametę Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorę Ireną Viktoriją Stančiauskienę, atkreipė dėmesį į jos pastangas, kad biblioteka taptų traukos, šilumos, veiklos, edukacijų, platesnio švietimo ir malonių, bet prasmingų patirčių vieta.
„Jeigu dirbi ir tau patinka tai, ką darai, tau labai pasisekė. Man labai pasisekė“, – šypsodamasi sakė I. V. Stančiauskienė. Neslėpė, kad konkursas jai buvo didelis iššūkis. „Tačiau jis buvo vertas milijono“, – sakė apie didžiulį palaikymą ir iš artimųjų, ir iš kolegų, ir iš skaitytojų. Ji akcentavo, kad šį palaikymą priima kaip įrodymą, kad knyga, skaitymas tebėra didelė vertybė, o skaitymas yra tobulėjimas ir kalbos palaikymas.
Išskirtinės: „Kauno dieną“ leidžiančios bendrovės „Diena Media News“ akcininkas Mindaugas Mickevičius su žmona Monika įsitikinę, kad visos projekto „Metų kaunietė“ dalyvės vertos padėkų ir pagarbos. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejų įkūrėjams, „Paveldo DNR“ asmenybių kategorijos laureatams Karoliui Baniui ir Petrui Gaidamavičiui buvo patikėta pristatyti pirmojo privataus turizmo informacijos centro įkūrėją, aukščiausios kategorijos gidę Reginą Navickienę. Ji sakė negalinti nepaminėti, kad visos finalo dalyvės – neįtikėtinai draugiškos.
Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierė, aktorė, apdovanojimų koncerto „Metų kaunietė“ režisierė Viktorija Streiča, pakviesdama šeštąją projekto finalininkę Lietuvos šokių asociacijos prezidentę, Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytoją, RED šokių studijos įkūrėją ir choreografę Rugilę Dailidaitę, pasidžiaugė, kad ji, baigusi teisės mokslus, vis dėlto paklausė savo širdies balso ir pasirinko šokį, o treniruodama vaikus garsina Kauną ir Lietuvą.
Svajonės: koncerto „Metų kaunietė“ režisierė V. Streiča, pristatydama R. Dailidaitę, pasidžiaugė, kad ji, baigusi teisės mokslus, vis dėlto paklausė savo širdies balso ir pasirinko šokį, treniruodama vaikus garsina Kauną ir Lietuvą. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
„Noriu, kad šis vakaras visiems būtų garsus“, – teigė R. Dailidaitė ir neslėpė, kad Muzikinio teatro scena jai sukėlė neįtikėtinų emocijų, kaip ir kelias į projekto „Metų kaunietė“ finalą. Didžiulis palaikymas suteikė neįtikėtiną pliūpsnį jėgų. „Myliu bučiuoju, gyvenimas gražus“, – daugybę metų ir jėgų skyrusi auklėtiniams ir šokiui sakė kaunietė.
Pagalba: Š. Jasiukevičius atkreipė dėmesį, kad didžiausia drąsa yra prisiimti atsakomybę už kitus žmones. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Apgaubtos dėmesiu
Muzikinėje renginio programoje – dainos iš operečių, pasaulinio garso miuziklų ir kino filmų, orkestrinės ir choreografinės miniatiūros, teatro artistai ir kviestiniai svečiai: Marija Arutiunova, Egidijus Bavikinas, Gabrielė Bielskytė, Ingrida Kažemėkaitė, Karina Krysko, Jeronimas Milius ir kiti.
Programa: muzikinėje renginio programoje – dainos iš operečių, pasaulinio garso miuziklų ir kino filmų, orkestrinės ir choreografinės miniatiūros, teatro artistai ir kviestiniai svečiai. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės, Edgaro Cickevičiaus, Aurimo Barkausko, Eriko Ovčarenko/BNS nuotr.)
Visos finalo dalyvės buvo apgaubtos pagarba ir dėmesiu, taip pat apdovanotos stiklo menininko sukurtomis „Metų kaunietės“ statulėlėmis, floristės K. Rimienės sukurtomis puokštėmis, rėmėjų įsteigtais prizais.
Metų kaunietę lemia kauniečių ir kitų žmonių, palaikančių kandidates, balsai, atiduoti balsuojant internetu, SMS ar užpildant specialius kuponus, spausdintus šiuos rinkimus organizuojančiame dienraštyje „Kauno diena“.
Metų kaunietės 2013–2022
Pirmąja Metų kauniete buvo išrinkta olimpinė čempionė plaukikė Rūta Meilutytė.
2013-ųjų Metų kauniete išrinkta menininkė Jolanta Šmidtienė, kauniečiams aštuonerius metus iš eilės dovanojusi Kalėdų stebuklą – nuostabią eglę.
2014-ųjų Metų kauniete tapo Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė Dovilė Bubnienė.
Už 2015 m. veiklą Metų kaunietės titulu pagerbta tuometė Kauno senamiesčio draugijos vadovė Aistė Grybauskienė. Vėliau triumfavo viena Lietuvos istorinių vargonų restauravimo iniciatorių Dalia Jatautaitė.
Kitais metais rinkimuose didžiausio kauniečių palaikymo sulaukė Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tarybos narė ir pasaulinės ICOMOS organizacijos Lietuvos biuro viceprezidentė Ingrida Veliutė, kartu su kolegomis įgyvendinusi kauniečiams skirtus socialaus meno projektus, taip pat įkopusi į Elbruso viršūnę.
Titulą „Metų kaunietė 2018“ pelnė Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovė kardiologė prof. Olivija Gustienė.
2019-ųjų Metų kauniete tapo daugiausia skaitytojų simpatijų sulaukė moksleivė Andrėja Veličkaitė, puolusi į pagalbą viešoje vietoje sąmonę praradusiam vyrui ir jį gaivinusi.
2020 m. šis garbingas titulas atiteko ilgametei Kauno klinikų Akių ligų klinikos gydytojai oftalmologei prof. Jūratei Jankauskienei.
„Metų kauniete 2021“ išrinkta Kauno klinikų vaikų neurologė, ilgametė kraujo donorė, daug prasmingų iniciatyvų įgyvendinusio Kauno moterų LIONS klubo prezidentė Milda Dambrauskienė.
„Metų kaunietė 2022“ – tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovė Rebeka Bruder.
Iškilmių vaizdo transliaciją kviečiame žiūrėti kovo 10 d., sekmadienį, 21 val. per TV8.
Dėkojame
Dienraštis „Kauno diena“ dėkoja projekto mecenatui „Fi Clinica“; pagrindiniams rėmėjams „Kauno tiltai“, „Bosca be alkoholio“, „Vikonda grupė“; rėmėjams „Jukata“, „Kauno grūdai“, „Heiga Group“, „Volfas Engelman nealkoholinis“, „Mano būstas“, „Ribas Jewellery“, „Mega“; partneriams „Etapas Group“, „Centro kredito unija“, „SDG“, „Stiklita“, „Ilgiausi limuzinai“.
-
Iškilmės: jau šįvakar paaiškės „Metų kaunietė 2023“ 4
Pristatytos 20 moterų
„Metų kauniete 2023“ pretenduoja tapti Lietuvos šuolių į vandenį ir plaukimo trenerė, „Vaikų linijos“ savanorė Aušra Jurevičienė, Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė, Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Irena Viktorija Stančiauskienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos kardiologė, Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadovė Jurgita Plisienė, pirmojo privataus turizmo informacijos centro įkūrėja, aukščiausios kategorijos gidė Regina Navickienė, Lietuvos šokių asociacijos prezidentė, Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytoja, RED šokių studijos įkūrėja ir choreografė Rugilė Dailidaitė.
Nuo sausio buvo pristatyta dvidešimties išskirtinių Kauno moterų, merginų veikla, jų iniciatyvos, asmenybės. Nėra per mažų gerų darbų, nėra per menkų kitus žmones įkvepiančių poelgių, kasdienių kitiems augti padedančių pastangų.
Renginį globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Šiųmečiai rinkimai – jau dvylikti. Metų kaunietę lemia kauniečių ir kitų žmonių, palaikančių kandidates, balsai, atiduoti balsuojant internetu, trumposiomis žinutėmis ar užpildžius specialius kuponus, spausdintus šiuos rinkimus organizuojančiame dienraštyje „Kauno diena“.
Šventė visoms dalyvėms
Metų kaunietės paskelbimo renginys – šventė projekto dalyvėms ir visiems kauniečiams, miesto svečiams. Muzikinėje programoje – dainos iš operečių, pasaulinio garso miuziklų ir kino filmų, orkestrinės ir choreografinės miniatiūros, teatro artistai ir kviestiniai svečiai: Marija Autiunova, Egidijus Bavikinas, Gabrielė Bielskytė, Ingrida Kažemėkaitė, Karina Krysko, Jeronimas Milius ir kiti.
Anot renginio režisierės Viktorijos Streičos, prie muzikinės programos pradedama dirbti dar metų pradžioje.
Viktorija Streiča (T. Biliūno/BNS nuotr.)
„Bendradarbiaujant su „Kauno diena“ jaučiamas ypatingas lengvumas. Kasmet laukiame šios šventės, nes suprantame vieni kitus, mokame sutarti ir bendrai dirbti“, – sakė ne pirmus metus projekto iškilmių vakarą režisuojanti V. Streiča.
Didžiuojasi kiekviena
Kūrėja pastebi: moteris, kad būtų išgirsta, turi garsiau kalbėti. „Visgi savo patirtimi esu įsitikinusi, kad moterys vienu metu sugeba padaryti kur kas daug daugiau nei vyrai, nes jų smegenys veikia kitaip. Tai, beje, yra moksliškai įrodyta. Mūsų galia – gebėjimas daug ką aprėpti ir į visa tai įdėti daug šilto jausmo“, – teigė V. Streiča, pridūrusi, kad kiekviena sutikta projekto dalyvė ją dar labiau įkvepia, o herojų darbai motyvuoja eiti pirmyn.
„Smagu, kad yra žmonių, kurie stebi iš šono, siūlo kandidates, o mes galime pažinti jas ir jų tyliai daromus gerus darbus. Jei atvirai, kasmet mano skruostais teka ašaros. Širdy – didelis pasididžiavimas kiekviena jų“, – visam finaliniam šešetui sėkmės linkėjo V. Streiča.
Tradicijas puoselėjančiame renginyje, pasak režisierės, šiemet bus šiek tiek naujų vėjų ir dar daugiau moteriškos energijos. Ilgametį „Metų kaunietės“ vedėją Vytautą Rumšą jaunesnįjį keičia duetas, todėl kovo 7-osios vakarą susirinkusieji teatro scenoje išvys Tomą Grigaitį ir Kristiną Rimienę.
„Renginį, kuriame nominuojamos moterys, visada vedė vyras, o dabar bus atstovaujama ir moteriška pusė“, – V. Streiča neabejojo, kad renginio, bet ne scenos naujokai puikiai susidoros su jiems patikėta užduotimi.
Visos finalo dalyvės bus apdovanotos stiklo menininko sukurtomis „Metų kaunietės“ statulėlėmis, floristės K. Rimienės sukurtomis puokštėmis, rėmėjų įsteigtais prizais.
Jei atvirai, kasmet mano skruostais teka ašaros. Širdy – didelis pasididžiavimas kiekviena jų.
Plačiau apie „Metų kaunietė 2023“ finalininkes
A. Jurevičienė – Lietuvos šuolių į vandenį ir plaukimo trenerė, dirbanti Kauno plaukimo mokykloje ir Kauno lopšelyje-darželyje „Vyturėlis“. Plaukti moko ir autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Laisvalaikiu jau dešimt metų savanoriauja psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams teikiančioje „Vaikų linijoje“.
D. Bukeikaitė – vienos didžiausių nacionalinių nevyriausybinių organizacijų Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė, kartu su komanda teikianti kasdienę pagalbą vienišiems senjorams, vaikams, šeimoms, kitiems sunkumų patiriantiems žmonėms, aktyviai prisidėjo ieškant sprendimų per pandemiją, migrantų krizės metu, bendradarbiauja teikiant pagalbą nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms.
I. V. Stančiauskienė – ilgametė Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė, su kolektyvu įgyvendinanti daugybę veiklų. Vadovaujasi šūkiu „Biblioteka – ne vien knygos“, diegia įvairias skaitymo malonumą priartinančias naujoves, pvz., knygomatus.
J. Plisienė – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos kardiologė, Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadovė, daug dėmesio skiria švietimui, širdies ir kraujotakos sistemos ligų prevencijai, taip pačiu efektyviausiu būdu gelbėdama pacientų gyvybes ir gerindama jų gyvenimo kokybę.
R. Navickienė – pirmojo privataus turizmo informacijos centro įkūrėja, aukščiausios kategorijos gidė, turizmo Kaune ir Lietuvoje puoselėtoja, rengia kitus gidus, turizmo specialistus, dirba mokslinį darbą. Vien pernai suorganizavo apie 30 nemokamų ekskursijų po Kauną.
R. Dailidaitė – Lietuvos šokių asociacijos prezidentė, Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytoja, RED šokių studijos įkūrėja ir choreografė, užauginusi ne vieną šokėjų, garsinančių Kauno ir Lietuvos vardą visame pasaulyje, kartą. Jos iniciatyva Lietuvos šokėjai ir studijos susibūrė į Lietuvos šokių asociaciją ir surengė pirmuosius hiphopo šokėjų apdovanojimus.
Dėkojame
Dienraštis „Kauno diena“ dėkoja:
projekto mecenatui „Fi Clinica“;
pagrindiniams rėmėjams „Kauno tiltai“, „Bosca be alkoholio“, „Vikonda grupė“;
rėmėjams „Jukata“, „Kauno grūdai“, „Heiga Group“, „Volfas Engelman nealkoholinis“, „Mano būstas“, „Ribas Jewellery“, „Mega“;
partneriams „Etapas Group“, „Centro kredito unija“, SDG, „Stiklita“, „Ilgiausi limuzinai“.