2012 m. K. Dzimidavičienei suteikta prof. Liudviko Strolio vardo premija už keramikos kūrinį „Pusė žalio“ (Vilniaus keramikos meno bienalės paroda). Ji yra pelniusi Kauno m. III laipsnio „Santakos“ garbės ženklą (2012 m.), Kauno m. padėką jubiliejinės parodos „Amžinybės ratas“ atidarymo proga (2013 m.). Kūrėja apdovanota Lietuvos dailininkų sąjungos diplomu už keramikos meno parodų ciklą „Amžinas ratas“ (2013 m.), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus apdovanojimu už kūrinį „Žaliavalgis“ (paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“, 2017 m.). Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodose „Pavasaris“ keramikė įvertinta II vieta už kūrinius „Vaikų žemė“, „Žaliavalgis“ (2015 m., 2016 m.).

Neseniai surengusi retrospektyvinę jubiliejinę parodą „Laiko aidai“, eksponuotą Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje, K. Dzimidavičienė tarsi reziumavo savo kūrybos laikotarpį, kurį galima dalyti į ankstyvąjį (nuo 1972-ųjų iki 1998 m.), kai menininkė kūrė monumentaliąją interjerinę keramiką, skirtą visuomeniniams ir privatiems interjerams, ir naująjį (nuo 2000 m.), kurį keramikė vadina eksperimentiniais ieškojimais, sujungiančiais idėjų, formų, faktūrų ir technologijų įvairovę.

Prisimindama pirmuosius žingsnius kūrybiniame kelyje, ne visada paprastą balansavimą tarp studijų, darbo ir asmeninio gyvenimo, keturis dešimtmečius trukusį dėstytojavimo laikotarpį, K. Dzimidavičienė dalijasi gyvenimo detalėmis, bet išlieka paslaptinga ir ateities planų, susijusių su kūryba, neatskleidžia. Menininkė savo kūrybos gerbėjus dar tikrai turi kuo nustebinti.

Būsena. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Sugrįždama į praeitį ir prisimindama save, penkiolikmetę, žengiančią pro tuomečio Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo duris, ar galite prisiminti, kas paskatino Jus studijuoti menus?

– Esu kilusi iš kaimo. Mokyklą lankiau Palangoje. Domėtis menais paskatino mokytoja, pastebėjusi, kad mėgstu kopijuoti knygų iliustracijas, piešti atvirukus. Todėl pradėjau lankyti dailės būrelį. Kadangi užsiėmimai jame baigdavosi vakare, pamenu, kaip tėtis atvažiuodavo arklio tempiamu vežimu manęs pasiimti. Kurti skatinusi mokytoja pati buvo baigusi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tikriausiai todėl paragino stoti ir mane.

Sėkmingai susitvarkyti stojimo dokumentus padėjo Kretingoje gyvenęs dėdė, kuris buvo teisininkas. Man reikėjo tik atvažiuoti ir išlaikyti stojamuosius egzaminus.

– Buvote labai jauna, bet jau tada drąsos jums netrūko – į Kauną, didmiestį, atvažiavote viena.

– Ryškiai pamenu, kad į savo krepšį buvau įsidėjusi daug tapybos darbų, nes jau tada tapiau aliejiniais dažais. Vaizduodavau gamtos motyvus, savo trobą, net buvau nutapiusi traktorių, su kuriuo dirbo brolis. Mokėjau pati pasiruošti drobę – ją užtempti ant porėmio, gruntuoti. Atsivežtus paveikslus per stojamuosius egzaminus parodžiau dėstytojui Zenonui Varnauskui, kuris juos pasiėmė, bet taip ir neatidavė, o kai pradėjau studijuoti – nedrįsau prašyti jų grąžinti.

Stojamieji buvo labai įdomūs: suvažiuodavo jaunimas iš visos Lietuvos, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje vieną patalpą, išklotą čiužiniais, skirdavo mergaitėms, kitą – berniukams, kol vyko stojamieji, mes ten ir miegodavome. Taip susipažinau su būsimais savo grupės ir kurso draugais.

Atšilimas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Įstojote į poligrafiją, bet po metų ši studijų programa buvo uždaryta, todėl teko galvoti apie kitą specialybę. Kaip nusprendėte pasirinkti keramiką?

– Atvykus į stojamuosius, dėstytojas Z. Varnauskas man patarė stoti į tekstilę, o kodėl – nežinau. Paklausiau jo. Per kompozicijos egzaminą reikėjo sukurti trikampę skarelę. Išmarginau ją stilizuotomis tulpėmis ir gavau 5 (aukščiausias balas galiojusioje penkiabalėje vertinimo sistemoje – aut. past.). Galbūt į tekstilę tuo metu buvo didelis konkursas, todėl mandatų komisija man pasiūlė pasirinkti poligrafiją. Ši programa man labai patiko, buvo įdomi, kompoziciją man dėstė Filomena Ušinskaitė. Gaila, kad po metų poligrafiją uždarė. Tuomet buvo galimybė mokytis keramikos arba medžio specialybės. Pasirinkau keramiką, nors apie ją nieko nežinojau. Mokantis krūvis buvo didelis, nes vienu metu baigiau vidurinę mokyklą ir siekiau įgyti specialybę. Bet spėdavau ir į kiną nueiti, ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre apsilankyti.

– Ar keramika susižavėjote nuo pirmųjų paskaitų? Ar reikėjo laiko ją prisijaukinti?

– Negalėjau tingėti ar nuo kitų atsilikti, nes žinojau, kad tėvai paskutinius pinigus atiduoda, kad tik mokyčiausi, todėl studijos buvo šventas dalykas. Be to, studijuoti sekėsi. Man patiko žiedimas, lipdymas. Sąžiningai lankydavau paskaitas, įgyvendindavau visas studijų užduotis, todėl gaudavau gerus pažymius.

Specifika: kaip materializuosis idėja, priklauso ne tik nuo keramikės, bet ir nuo technologinių atsitiktinumų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Jūsų studijų laikotarpiu tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume dėstė ryškios asmenybės. Galbūt galite paminėti dėstytojus, kurie padarė Jums didžiausią įtaką?

– Keramikos specialybę technikume man dėstė dailininkai Birutė Zygmantaitė, Jonas Mikėnas. Savo kelyje ryškias, įkvepiančias asmenybes sutikau ir baigusi technikumą. Po studijų gavau paskyrimą į eksperimentinę dailiosios keramikos gamyklą „Jiesia“, veikusią Vilijampolėje. Dirbdama joje tęsiau studijas tuometinio LSSR dailės instituto vakariniame skyriuje Kaune. Institute man dėstė Rimtas Kalpokas, Antanas Mikalauskas, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, Liudas Truikys, kurį prisimenu kaip labai įdomų žmogų. Teko net jo namuose lankytis, apžiūrėti įspūdingą japonų meno kolekciją.

Mano darbuose vyrauja rato forma, kuri man yra magiška. Ratas – tai nepaliaujamo judėjimo, kūrybos simbolis. Ratu sukasi Saulė, ratu sukasi Žemė, gyvenimas – taip pat sukasi ratu.

– 1972 m. sugrįžote į technikumą – pradėjote dirbti piešimo dėstytoja, o 1976-aisiais tapote Dailiosios keramikos kabineto vedėja ir keramikos specialybės dėstytoja. Ar sprendimą dirbti dėstytoja lėmė pašaukimas ne tik kurti, bet ir dalytis sukaupta patirtimi su jaunąja menininkų karta?

– Dėstytojauti man pasiūlė šviesaus atminimo pedagogas, tekstilininkas Andrius Valius, tuo metu dirbęs technikume. Pradėjusi darbuotis buvau viena jauniausių dėstytojų. Labai džiaugiausi patekusi į intelektualių menininkų terpę: teko dirbti kartu su Vytautu Klemka, Povilu Karpavičiumi, Algirdu Kupčiku, Vytautu Dūdėnu, Aldona Papartyte ir kitais. Per pertraukas tarp paskaitų, geriant kavą, megzdavosi pokalbiai apie parodas, kūrybinius pasiekimus, kitus dailininkus. Kartais kas nors atsinešdavo kokią naują įsigytą knygą, kurią visi vartydavome ir aptarinėdavome. Ir nors pradžioje tiek dėstytojai, tiek studentai, už kuriuos buvau vos penkeriais šešeriais metais jaunesnė, į mane žiūrėjo kaip į tą, kuriai trūksta patirties, dėstyti man sekėsi neblogai, geriausi mano studentų darbai būdavo paimami į metodinį fondą, aš įgijau pagarbą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Dėstėte net keturis dešimtmečius. Studentai Jus prisimena šiltai, negaili gražių ir gerų žodžių. O kaip dėstytojavimo periodą prisimenate Jūs? Kadangi dirbote net kelis dešimtmečius, per kuriuos pasikeitė dvi kartos, ar galite jas palyginti? Ar jauni kūrėjai buvo motyvuoti?

– Studentai buvo labai motyvuoti, tarp jų vyravo sveika konkurencija. Visi stengdavosi daug eskizuoti, piešti, atlikti namų darbus. Baigiantis mano, kaip dėstytojos, karjerai, pradėjo ryškėti tendencija rinktis tam tikras specialybes. Dauguma norėjo studijuoti tik rūbų modeliavimą arba dizainą, o stiklas, keramika ir kitos taikomosios dailės šakų specialybės buvo nustumtos į antrą planą.

– Kaip manote, kodėl?

– Kai studijavau aš, baigę studijas visi gaudavo paskyrimus, darbo ieškotis nereikėjo. Be to, paskyrimai buvo teikiami atsižvelgiant į studijų pasiekimus – geriausiai besimokantys gaudavo ir geriausias darbo vietas, o tai labai motyvavo. Kaune veikė eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla „Jiesia“, „Aleksoto“ stiklo fabrikas, „Drobės“ fabrikas, „Dailės“ kombinatas, kur absolventai, baigę keramikos, tekstilės, apipavidalinimo, medžio specialybes, galėjo įsidarbinti. Gamykloms, fabrikams ir kombinatams užsidarius, jie liko be darbo.

Baigusiems, pavyzdžiui, dizainą, viskas paprasčiau – darbo vietai susikurti specialios įrangos nereikia, pakanka darbo stalo, kompiuterio ir kompiuterinių programų. Labai liūdna, kad keramikos, stiklo, medžio, tekstilės tradicijos yra per mažai puoselėjamos. Galbūt būtų galima pasekti Japonijos pavyzdžiu? Ten valstybė yra suinteresuota, kad tradicinė keramika, tokia kaip anagamos krosnyje (japonų kalba „anagama“ –  „krosnis kalne“) degami kūriniai, išliktų, kad žinios būtų perduodamos iš kartos į kartą. O Lietuvoje labiau vertinama ir daugiau dėmesio skiriama tam, kas madinga. Juk nežinant praeities, negalima kurti ateities.

– Baigusi dėstyti, dar aktyviau pasinėrėte į kūrybą, į eksperimentus, atrasdama naujus technologinius ir plastinės kūrinių struktūros aspektus. Kokia Jūsų energijos ir kūrybingumo paslaptis?

– Kūriniai gimsta iš gamtos, praeities, poezijos, taip pat – spontaniškai. Domiuosi baltų palikimu, jų simboliais, ženklais. Todėl mano darbuose vyrauja rato forma, kuri man yra magiška. Ratas – tai nepaliaujamo judėjimo, kūrybos simbolis. Ratu sukasi Saulė, ratu sukasi Žemė, gyvenimas – taip pat sukasi ratu. Todėl mano keramika, kaip esu linkusi sakyti, yra kaip žemės meno suvokimas. Kūriniams būdingas archajiškumas: spalvos, technologiniai ir plastiniai ieškojimai yra žemiški. Darbuose nėra išgryninto dizaino – švarių formų ar glazūrų. Mano kūryba buvo ir liko tokia, nepaisant to, kad jos kryptys keičiasi.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Aktyviai dalyvaujate parodose Lietuvoje ir užsienio šalyse: Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Danijoje. Stebite tarptautinį meno lauką. Ar domitės jaunųjų keramikų kūryba?

– Galiu pasidžiaugti, kad mano mokiniai: Evelina Paukštytė, Marius Ramonaitis, Kristina Ramonaitienė, Remigijus Sederevičius – nenuėjo lengviausi keliu ir tęsia aktyvią kūrybinę veiklą, kuria aš domiuosi.

– Jūsų dukros – Daina Daukšienė ir Rasa Dzimidavičiūtė-Olesen – taip pat menininkės. Ar tarp trijų skirtingų, labai įdomių, unikalų kūrybinį braižą turinčių kūrėjų dažnai kyla diskusijos apie meną?

– Daina, kaip ir aš, keramikė, o Rasa baigė odos meno studijas Taline. Ji kūrė grafiką, pradėjo tapyti. Rasos tapybos negaliu kritikuoti, man ji labai patinka, yra aukšto meninio lygio. O su Daina dažnai tariamės, klausiame viena kitos nuomonės. Ypač daug klausinėju aš. Kai darbas jau sukurtas, o pavadinimo sugalvoti nepavyksta. Daina mano darbams pasiūlo taiklius, idėjas perteikiančius pavadinimus.

Esu proceso žmogus. Keramika yra apgaulinga – dedi kūrinius į krosnį žinodamas, kokiomis glazūromis ir faktūromis juos padengei, bet ištraukus juos išdegtus rezultatas gali būti ne toks, kokio tikėjaisi. O kartais nutinka priešingai ir įvyksta malonūs netikėtumai. Man patinka nuolatinis susidūrimas su žemės, ugnies, oro, vandens stichijomis.

Pokalbyje menininkė pasakoja, kas paskatino ją pasirinkti keramikės specialybę, atskleidžia, su kokiomis klišėmis susiduria iki šiol, prisistatydama kaip keramikos kūrėja, atvirauja, koks autentiškas ryšys jungia ją su porcelianu ir kodėl jos kūryba vystosi skirtingomis kryptimis.

– Porcelianas Jums yra pažįstamas nuo vaikystės. Jūsų mama – keramikė Živilė Bardzilauskaitė–Bergins yra viena iš ryškiausių Lietuvos šiuolaikinės keramikos atstovių, jos kūriniai eksponuoti Baltijos šalyse, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kartu su žinomu menininku Juriu Bergins ji vadovauja porceliano studijai. Ar aktyvi ir sėkminga mamos meninė veikla turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui studijuoti būtent keramiką?

– Užaugau su porcelianu. Nuo mažų dienų mama skatino lipdyti ar piešti ant porceliano. Man, vaikui, toks užsiėmimas buvo įdomus, o mylimos ir kūrybingos mamos pavyzdys įkvėpė pasinerti į individualią kūrybą. Tai ir lėmė, kad pasirinkau keramikos studijas. Tačiau prie galutinio apsisprendimo prisidėjo ir mano lietuvių kalbos mokytoja Violeta Kamarūnienė. Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje svarsčiau, kur norėčiau stoti. Galvoje sukosi mintys: „gal į teisę?“ Ir tada lietuvių kalbos pamokoje mokytoja pasakė: „Mokiniai, jei norite visą gyvenimą nedirbti, pasirinkite darbą, kurį mylite.“ Tai išgirdus neliko abejonių. Pradėjau lankyti Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą ir ruoštis stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją.

Trophies. 2020 m.

– Pasirinkusi keramikės kelią tarsi pratęsėte šeimos tradiciją. Atrodo, kad tradicijos, jų tąsa jums yra labai svarbi, nes ir medžiaga su kuria dirbate – porcelianas (aut. past. angliškas porcelianas) – turi gilias tradicijas. Ar jums svarbu, kad kuriate iš medžiagos, kuri turi tokią ilgą istoriją?

– Aš tarsi nejaučiu ribos tarp savęs ir medžiagos, su kuria dirbu. Ji tapo mano dalimi. Aš pažįstu porcelianą, jis – mane. Tarp mūsų – nuostabi simbiozė. Man labai svarbi medžiaga, su kuria dirbu, nes tik angliškas porcelianas turi tas medžiagiškumo savybes, kurios ir palaiko simbiotinį ryšį. Esu bandžiusi ir vokiškas, ir prancūziškas porceliano mases, bet jas prilyginčiau svetimkūniams. Tikrai didžiuojuosi būdama antros kartos menininkė, dirbanti su šia sudėtinga, įnoringa, prabangia medžiaga, kurios gilios šaknys suteikia žavesio mano kūriniams.

– Porcelianas yra laikomas viena vertingiausių keramikos rūšių. Kokias ypatingas jo savybes išskirtumėte jūs?

– Porcelianas reikalauja kantrumo ir kruopštumo. Mane užburia jo baltumas, skaidrumas, lengvumas. Į šią medžiagą perkelta kūrybinė idėja tampa sodria ir grakščia.

Būsenos. 2008 m.

– Kuriate jau daugiau nei penkiolika metų. Per šį laikotarpį jūsų kūryba brendo, augo kartu su jūsų asmenybe, patirtimis. Kaip keitėsi jūsų požiūris į keramiką? Kokiu aspektu (ar aspektais) jums įdomu ją tyrinėti per kūrybą?

– Keramika, kaip taikomojo meno šaka, visais laikais buvo paribyje ar net užribyje ir nuolatos turėjo grumtis, kad patektų į meno kategoriją. Iki dabar, prisistatydama žmonėms kaip keramikė, sulaukiu klausimo: „Tai kokius indus ar puodus darote?“ Anksčiau tokie klausimai žeisdavo. Dabar – tiesiog nusišypsau. Todėl, kad tiek puodas, tiek indas gali būti genialus ir subtilus meno kūrinys (tai patvirtina japonų menininkų kūryba) ir apskritai, nors man svarbu dirbti su porcelianu, visgi tai tik viena iš galimybių išreikšti savo idėjas ir mintis. Kartais vizualinę raišką pakoreguoja porceliano medžiagiškos savybės ar degimo metu įvykęs atsitiktinumas. Tada ir įvyksta mano ir porceliano simbiozė. Mano kūryba gimsta iš man aktualių temų, kuriomis pastaraisiais metais nagrinėju šio laiko aktualijas. Šiuo metu gilinuosi į dvasinį, ezoterinį pasaulį, nors labai akylai stebiu ir tai, kas dedasi aplinkui ar už Atlanto. Du labai skirtingi dalykai – ezoterika ir politika – bet kuo labiau gilinuosi, tuo daugiau sąsajų atrandu ir suprantu, kad atsitiktinumų jokioje sferoje nebūna. Mes esame sąmoningi elektromagnetiniai kūnai, esame garsas, esame elektra. Tikrai esame kur kas daugiau, nei tai, ką galime paliesti. Mūsų mintys yra tokios pat materialios, kaip mūsų suvokiama materija, nes mintys – tai taip pat energija, kurią mes sąmoningai ar nesąmoningai skleidžiame. Pasaulis, kurį matome ir suvokiame, yra tik mažytė, labai mažytė viso to, kas realiai egzistuoja, dalis. Tai mane intriguoja ir įkvepia.

Porcelianas reikalauja kantrumo ir kruopštumo. Mane užburia jo baltumas, skaidrumas, lengvumas.

– Su porcelianu dirbate daugiau nei dešimtmetį. Ar laikui einant keitėsi darbo su šia medžiaga technikos, jos galimybių ir ribų pajautimas, estetinis suvokimas?

– Darbas su šia medžiaga nelengvas ir nuolatos tenka susidurti su techniniais iššūkiais. Tai – nuostabus dalykas, nes niekada neužsibūnu vienoje vietoje. Per tuos kūrybos metus patobulėjau, nes galiu išpildyti savo užmojus kompleksiškiau, subtiliau ir dėdama mažiau, bet tikslingesnių pastangų nei pačioje pradžioje. Kuo geriau jaučiamos medžiagos savybės ir žinoma įvairesnių technikų, tuo didesnis galimybių laukas atsiveria prieš kūrėjo akis. Tačiau nenuvertinu atsitiktinumo galios. Turėdama pradinę viziją nesilaikau jos įsikandusi. Kartais leidžiu savo kūriniui kaip augalui augti tik pakoreguodama jo kryptį. Kūryboje nėra monotonijos. Tuo ji ir nuostabi. Beveik visiems mano darbams būdinga klasikinė estetika ne todėl, kad būčiau nusiteikusi prieš bjaurumo estetiką, bet todėl, kad ji kyla iš mano kūrybinių gelmių. Man yra labai svarbu išlikti tikrai ir prieš save pačią, ir prieš žiūrovą.

What is a woman. 2022 m.

– Įvaldyti porceliano subtilybes nepaprasta. Ar prie porceliano tenka labiau taikytis jums, ar jis prisitaiko prie jūsų idėjų?

– Taikomės vienas prie kito. Ne todėl, kad negalėčiau jo pritaikyti prie savęs, bet todėl, kad man patinka jo kuriami iššūkiai, šios medžiagos niuansai. O kai tie niuansai kertasi su mano idėjomis, tenka atsidusti, atrasti priežastis ir pradėti iš naujo.

– Jūsų kūryboje būtų galima išskirti tris kryptis: konceptualūs kūriniai; dekoratyviniai objektai, indai ir interjero elementai; papuošalai. Kryptys skirtingos, bet visose karaliauja porcelianas.

– Mano kūryba kaip dvi medalio pusės: vienoje – taikomoji keramika, kitoje – konceptualusis menas. Myliu abi ir stengiuosi abiem skirti pakankamai laiko. Taikomoji keramika – kasdieninė duona, konceptualusis menas – dvasios penas. Tiek viena, tiek kita teikia man daug džiaugsmo.

Dimensions. 2023 m.

– Keramika, kaip ir kitos taikomojo ar vaizduojamojo meno šakos, yra atvira naujoms technologijoms, sąveikavimui su kitomis medžiagomis, eksperimentams. Kaip manote, ar tarpdiscipliniškumas jūsų kūryboje galėtų sąveikauti su tradicijomis?

– Esu sukūrusi ne vieną tarpdisciplininiam menui priskiriamą kūrinį. Vienas iš stipriausių, mano nuomone, buvo bakalaurinis darbas „Būsenos“. Jame keramika ir videomenas susijungė, tapo vienu kūnu. Tai buvo trys 2/3 žmogaus dydžio indai, į kuriuos vaizdo projekcijomis buvo perkeltos trys molio būsenos: kieta, minkoma ir skysta.

– Ar grynumas (kūryboje pasirenkant tik vieną pagrindinę medžiagą – porcelianą) yra dalis jūsų meninės koncepcijos?

– Myliu porcelianą, bet esu atvira viskam ir nesijaučiu įsipareigojusi kurti tik šia medžiaga. Galbūt iki šiol dar nesusidūriau su dideliu kūrybiniu poreikiu kažką keisti. Kita vertus, nuo rugsėjo 1-osios Eslingene, privačioje juvelyrinėje „Einblick 36“, kurios savininkė Julie Blumer, vyksta mano personalinė paroda „Die Vibrationen“ (liet. „Virpėjimai“), kurioje eksponuojami grafiniai darbai ant ready-made (gatavų, – red. past.) objektų (vonios plytelių).

Žmogaus santykis su papuošalu nuo seniausių laikų yra daugiaprasmis, tarnaujantis ir kaip maginės reikšmės ženklas, ir kaip puošybinis elementas. Įvairiomis nešiojimo ir derinimo galimybėmis pasižymintys papuošalai žmogų lydi visą gyvenimą, suteikdami ne tik pasirinkimo laisvę, bet ir tam tikrą statusą.

Galerijos „Aukso pjūvis“ pristatoma dizainerės I. Kazakevičienės kūrinių paroda patvirtina papuošalo reikšmingumą ir įvairiapusiškumą, atliepia šiuolaikinio gyvenimo stilistiką. Jie skirti moterims, siekiant pabrėžti jų asmenybę, įkvėpti pasitikėjimo, suteikti ryškumo niveliuotoje kasdienėje aplinkoje.

Juose I. Kazakevičienė išsako savuosius regėjimus, dirbiniams suteikdama ne tik stilingos elegancijos, bet ir giliaprasmiškumo.

Dizainerės sukurtiems vienetiniams keramikos papuošalams būdinga minties ir vaizdinio mąstymo vienovė. Kūriniuose darniai persipina meninė vaizduotė ir formos įtaigumas, siekis papuošalo formą ir spalvinį sprendimą sulieti į harmoningą junginį. Savitais raiškos būdais – forma, spalva tarsi pratęsiami dinamiški pasaulio virsmai, atskleidžiamas turiningas jausminis pasaulis, suteikiant papuošalams – vėriniams, pakabukams, apyrankėms, auskarams iškalbingos įvairovės.

Siekiant sustiprinti aktyvios šiuolaikinės moters įvaizdį, pabrėžiamas papuošalų masyvumas, universalumas. Keramikos formos neskaidomos, priešingai, akcentuojamas jų svarumas, glazūrų spalvinis ryškumas, dirbinius nestandartiniais sprendimais papildant odos juostelėmis, kutais, įvorėmis, kurie kiekvienam papuošalui suteikia įvairių jo taikymo variacijų ir leidžia pasiekti optimaliausius kompromisus.

I. Kazakevičienės papuošalai. Kūrėjų nuotr.

Kaip teigia I. Kazakevičienė, papuošalų kūrimas ją traukia savo estetika ir beribėmis dizaino galimybėmis. Todėl kiekvienam kūriniui ji skiria nemažai laiko, siekdama sumanymą atitinkančio rezultato.

Išskirtinį dėmesį kūrėja skiria spalviniams sprendimams, kiekvienam papuošalui atidžiai atrinkdama glazūras ir jas maišydama, ieškodama sąskambio, maksimaliai atliepiančio kūrybinį sumanymą. Neretai papuošalui panaudojamos net penkios skirtingos spalvos, kurių išsiliejimas, persipynimai išgrynina autorės idėją. Abstraktūs, itin individualizuoti vaizdiniai praturtina objektus paveikiais jausminiais sąskambiais, suteikdami itin stiprią raišką ir originalumą. Juose I. Kazakevičienė išsako savuosius regėjimus, dirbiniams suteikdama ne tik stilingos elegancijos, bet ir giliaprasmiškumo.

Paroda „Pradžia“ atskleidžia kūrėjos siekį atkreipti dėmesį į papuošalo svarbą moters gyvenime, praturtinantį jos emocinį pasaulį ir pabrėžiantį asmenybės individualumą. Unikaliais kūrybiniais sprendimais ji savita kalba praplečia papuošalų kūrybos ribas, juose glūdinčias vidines galias, tuo pačiu palikdama moteriai plačią pasirinkimo laisvę.

Kas: Paroda „Pradžia“.

Kur: Gelgaudiškio dvare.

Kada: Veikia iki liepos 31 d.

N. Žukauskaitės grafika ir R. Šipalytės keramikos skulptūros pirmą kartą buvo pristatytos 2022 m. galerijoje „Krebsen“ Kopenhagoje, Danijoje.

Ji buvo dalis 2022–2023 m. besitęsiančio projekto, pristatančio Danijos ir Lietuvos menininkus. Projekto organizatoriai: Lietuvos ambasada Danijoje ir kultūros atašė Skandinavijos šalims.

Šį kartą Klaipėdos Baroti galerijoje parodoje „Dermė“ pristatomos naujos dermių improvizacijos.

Šis dviejų dailininkių bendradarbiavimas yra savitų atskirų kūrybinių ieškojimų pateikimas ir derinimas bendroje erdvėje.

Abi autorės plėtoja temą savaip, tačiau ieško sąlyčio taškų, abipusės plokštuminio ir tūrinio meno dermės.

Dviejų menininkių naujausių kūrinių sugretinimas atskleidžia ryšius tarp skirtingų aplinkų, vietos pojūčius, iš jų kylančias skirtingų meninių raiškų dermes.

Dailininkėms svarbus jų kūrybos sąskambis, susidarantys nauji ritmai, prasminiai ir idėjiniai sluoksniai, vaizdinių persidengimai.

Parodą pristatys menotyrininkas dr. Vytautas Tumėnas.

Paroda Baroti galerijoje veiks iki gegužės 3 d.

Kauno „Jiesios“ porceliano gamykloje keramikų simpoziumai pradėti rengti dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Kas dvejus metus vykstančio renginio dalyviams siūloma bendra tema. Praėjusį kartą menininkai kviesti įsigilinti į tvarumo temą, šiemet – kurti industrinio paveldo tema, permąstant „Jiesios“ porceliano palikimą, jo įtaką miestui.

Šiemet simpoziumas – programos „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ dalis. Tad logiška, kad jį vainikuojančioje dalyje atsispindi ir miesto istorija. Viena parodos dalis skirta Kauno porceliano istorijai, kitoje eksponuojami specialiai sukurtų simpoziume dalyvavusių menininkų darbai.

Tylėjimas – auksas (Karė). / Vilniaus dailės akademijos nuotr.

Parodą lydinti teminė ekspozicija apžvelgia Kauno porceliano istoriją, porceliano įmonės „Jiesia“ masinę produkciją ir mažo tiražo dizaino pavyzdžius, „Idėjos“ simpoziumų metu kurtus darbus, naudojantis gamyklos formomis, Kauno dailės instituto keramikos ir porceliano katedros sukurtus indų, servizų projektus. Parodoje pristatomas trumpas fabriko klestėjimo laikotarpis nuo 1978 m., kai pradėti gaminti pirmieji kaulinio porceliano indai iki 2006 m. fabriko bankroto.

Parodoje pristatomas trumpas fabriko klestėjimo laikotarpis nuo 1978 m., kai pradėti gaminti pirmieji kaulinio porceliano indai iki 2006 m. fabriko bankroto.

Šiųmetis simpoziumas sulaukė ryškių keramikos atstovų: dalyvavo Sabrina Basten iš Vokietijos, lietuviai Jurgita Jasinskaitė ir Liudas Parulskis, Viktoria Maroti iš Vengrijos, Janina Myronova iš Ukrainos, Ming-Miao Ko iš Belgijos, Janis Kupčas iš Latvijos, Monika Patuszynska iš Lenkijos ir Alison Safford iš JAV. Susipažinę su vietos aplinka, kultūriniu kontekstu, menininkai dirbo su reta ir brangia medžiaga – kauliniu porcelianu.

Keramika yra specifinis kūrybos laukas, glaudžiai susijęs su amato tradicija. Dažniausiai iš porceliano kuriantys autoriai turi keramikų išsilavinimą, bet pastaruoju metu keramikos parodose vis dažniau dalyvauja dizaineriai ir tarpdisciplininiai autoriai. 2000-aisiais keramikos studijų nebaigę menininkai buvo retenybė, o šiandien porceliano simpoziume Kaune tokių buvo trys. Tai Lietuvos auditorijai puikiai pažįstamas L.Parulskis, menininkas ir dizaineris, autorius, kurio darbai eksponuoti bene visuose svarbiausiuose Lietuvos parodų salėse – nuo Šiuolaikinio meno centro Vilniuje iki MO muziejaus, o jo sukurtomis 2 eurų vertės monetomis su įspaustu „Ačiū“, tikiu, yra atsiskaitęs dažnas lietuvis.

S.Basten – menininkė, baigusi meno ir dizaino akademiją Nyderlanduose, Enschede. Ji kuria instaliacijas, o po 2021 m. rezidencijos programos „European Ceramic Work Center“ (EKWC), autorė vis daugiau skiria laiko keramikai. A.Safford baigusi studijas skulptūros studijas Alfred New York State College, Niujorke. Ji dažnai dalyvauja grupinėse parodose JAV, o personalines parodas rengia beveik išimtinai tik Europoje.

Simpoziumo metu su S.Basten (S.B.) ir A.Safford (A.S.) kalbėjome apie autorių studijas, Kauną ir besikeičiantį keramikos lauką.

– Sabina, koks kelias jus atvedė į simpoziumą, kas paskatino atvykti ir dirbti su porcelianu? Bet iš pradžių norėčiau paklausti jūsų apie studijas – žinau, kad kad mokėtės išskirtinėje vietoje – AKI?

S.B: Taip baigiau AKI Enschede. Tai toks nedidelis miestelis, ne Amsterdamas ar Berlynas. Mokslus baigę studentai jį stengiasi kuo greičiau palikti. Dėl tos priežasties, kad ir kur nuvažiuočiau pasaulyje, visur sutinku žmonių, kurie baigė AKI arba pažįsta baigusius. Absolventai pasklidę plačiai.

Priežastis, kodėl pasirinkau mokytis AKI, – galima sakyti, yra anekdotas. Su bičiuliais būdama Nyderlanduose, ėjau aplankyti bendrų akademijoje studijavusių pažįstamų. Pirmas pastatas, į kurį užėjome, buvo per tris aukštus besitęsiančiu stikliniu fasadu, atvira erdve viduje, kur galėjai matyti viską nuo pirmo iki paskutinio aukšto. Tik užėjusi į vidų pirmiausia pamačiau prabėgantį šunį, pasklido žolės kvapas, ant trečiame aukšte stovinčio lifto kažką virino, viduje važinėjosi dviračiu... Iš karto įsimylėjau šią vietą ir drugeliai viduje plazdėjo gerą mėnesį. Štai dėl to ir pasirinkau AKI.

Čia baigiau meno bakalaurą, persikėliau į Amsterdamą, kuriame gyvenau apie dvejus metus, vėliau trumpam persikėliau į Berlyną ir septyneriems metams – į Roterdamą. Tad, jei gerai skaičiuoju, Nyderlanduose praleidau dvylika metų. Pastaruosius dvylika metų gyvenu Berlyne.

– Jūsų, Alison, darbus Kaune galėjome matyti prieš dvejus metus, kai simpoziume dalyvavote nuotoliniu būdu.

A.S: Esu baigusi skulptūrą, besimokant atrodė, kad keramika yra gana konservatyvi. Gal tuo metu ji tokia ir buvo. Bet man įdomu naudotis šia medžiaga, dalyvaudama parodose ir keliaudama matau, kad Europos keramika gerokai skiriasi nuo Amerikos. Yra daugybė vietos keramikų, dirbančių vaizduojamojo meno kontekste – tai nuostabu. Dažniausiai dirbu naudodama skirtingas medžiagas, esu juvelyrė. Mane domina naujos technologijos, tokios kaip 3D spausdinimas, kuriu instaliacijas.

Plaukiojantis pasaulis. / Vilniaus dailės akademijos nuotr.

– Šiemet Kaunas yra Europos kultūros sostinė, mieste daug meno. Porceliano simpoziumas yra šių puikių renginių dalis. Kaip jūs atradote simpoziumą?

S.B.: Draugai parodė viešą kvietimą dalyvauti konkurse, aš pasigilinau, kas yra Kaunas, ARTE televizija tuo pat metu rodė siužetą apie Kauną, pašto pastatą, kuriame mes eksponuosime darbus.

– Alison, jūs atradote Kauną dar prieš pandemiją?

A.S.: Taip, taip pat radau kvietimą socialiniuose tinkluose. Mane sudomino porceliano peršviečiamumas, pagalvojau, kad būtų gera proga suderinti šią medžiagą ir vaizdo medžiagą. Tai įgyvendinau praeitame simpoziume, dalyvaudama nuotoliniu būdu. Dirbau kartu su Uršule Baužaite, kūrusia Kaune. Šiemet buvau pakviesta dalyvauti gyvai. Mano proseneliai – iš Lietuvos, jie vokiečiai, gyvenę Marijampolėje ir Kudirkos Naumiestyje, – šios šaknys man svarbios, štai todėl aš ir čia.

– Kaulinis porcelianas – kaprizinga medžiaga. Kauno keramikai yra įgudę dirbti su čia medžiaga. Kokia ji pasirodė jums?

A.S: Esu dirbusi su porcelianu, bet ne kauliniu. Būtent ši galimybė ir domino mane – kaip jau minėjau – jos peršviečiamumas. Prieš prasidedant simpoziumui, gavome laišką, kur buvo aprašyta visa technologija. Tai išties sudėtinga medžiaga. Mane domina ne tik medžiagos techninės savybės ar darbo technika, bet ir su daiktų medžiagiškumu susijusių idėjų kitimas laike, istorija. Tad žvelgiu į porcelianą, kaip ir į kitas medžiagas, atvirai.

S.B.: Pradėjau dirbti su perdirbtu porcelianu prieš trejus metus. Naudojau senus objektus, dirbau be krosnies, klijuodama dirbinius vienus su kitais. Pernai, nuvykusi į EKWC, pradėjau dirbti su keramika, kurią degu. Tad buvau nepratusi pati daryti kūrinių formos. Galima sakyti, kad esu įpratusi perdirbti kūrinius, bet čia norėjosi išbandyti liejimo techniką. Atvirai kalbant, nejaučiu skirtumo tarp porceliano rūšių.

– Galima sakyti, kad technologija jums nelabai įdomi?

S.B.: Esu atėjusi iš instaliacijos meno. Dažniausiai pripildau patalpą vienos rūšies medžiaga siekdama fizinės patirties. Man įdomus mokslas, įkvepia biologija ir chemija. Naudojuosi mokslu atlikdama eksperimentus. Tai, kad galima sulydyti medžiagas krosnyje yra puiki galimybė čia dirbti, žinoma, aš nesijaučiu profesionalia keramike, bet  greitai mokausi.

– Kokį trijų Kaune praleistų savaičių rezultatą žiūrovas išvysta parodoje?

A.S.: Rengdamasi darbui atlikau paruošiamąjį tyrimą, peržiūrėjau daugybę dokumentinės medžiagos, straipsnių apie Kauną ir Lietuvą. Būnant čia idėjos keitėsi, žvelgiant į lietuvišką peizažą akį patraukė beržai. Visad juos mylėjau. Ten kur gyvenu, Pitsburge, jų taip pat nemažai. Kūrinį pradėjau Pensilvanijoje, kur, atvykę iš Lietuvos, gyveno mano proseneliai. Tad visų pirma tai mano pačios šeimos istorijos tyrimas. Apie emigraciją, amerikietišką svajonę. Tai ne mokslinis, bet asmeninis tyrimas, susijęs su globaliais procesais. Tai tarsi sėklos, kurios dygsta.

Kita dalis darbo sukurta čia. Mane domina postindustrinė aplinka. Žemėje, nualintoje industrijos, apleistose gamyklose ar karjeruose vieni pirmų išdygsta beržai. Šiuose kraštuose ypač svarbi sovietų palikta taršos problema. Tad, kurdama darbą, jį sudedu iš kelių dalių: beržų kamienų atliejų, garso ir vaizdo medžiagos. Man taip pat svarbu sukurti darbą, kuris būtų lankstus, prisitaikantis prie erdvės. Toks, kurį galėčiau tuo pačiu metu keisti ir kontroliuoti.

S.B.: Mano kūrinys vaizduoja moteris kares. Jis susideda iš perdarytų puodelių, vazų ir lėkščių. Piešdama padauginu piešinį, papildau sava interpretacija. Dažnai perku darbus sendaikčių turguose, bet keliaudama esu priklausoma nuo to, ką rasiu vietoje. Atvykus į Kauną, kreipiausi į visuomenę per socialinius tinklus, prašydama atnešti jiems nereikalingų "Jiesios" porceliano dirbinių. Juos įtraukiau į savo kuriamas skulptūras. Tad parodoje eksponuojama dalis Kauno buities. Taip pat jungiu darbus degdama krosnyje: jie susilydo sujungdami tai, kas sena, su tuo, kas yra nauja. Tam tikra prasme tai ir technologinis eksperimentas, nes skirtingose gamyklose kurtas porcelianas lydosi skirtingoje temperatūroje. Kartais šis procesas sunkiai valdomas, bet, padedant Remigijui Sederevičiui, puikiai išmanančiam porceliano technologiją, pavyksta viskas. Naudoju senas "Jiesios" dekoles, kuriomis dekoruoju dirbinius. Tad aš kolekcionuoju ir perkuriu sudėdama darbus ir juos išpaišydama. Man svarbus gyvenimas, ypač – moters gyvenimas, kurį stengiuosi perteikti savo darbuose.

Baigti darbai – laiko kapsulė. Apvali vaza – forma, padedanti atskleisti žmogaus gyvenimo kompleksiškumą. Stovėdama matau tik dalį vazos, iš savo perspektyvos nematau visumos – norėdama apžvelgti visumą turiu pajudėti, apeiti aplink. Tik tada mintyse turėsiu visą vaizdą. Besisukantis skulptūros formos susipina su piešiniais, pasakojančiais istorijas.

Kas? Paroda "Porceliano miestas".

Kur? Kauno centrinio pašto parodų erdvėje.

Kada? Veikia iki spalio 22 d.

Porcelianinė realybė

Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos istorijos skyriuje kūrybą pristatantis menininkų duetas tarsi tarpusavyje diskutuoja menine kalba. Abiejų kūrėjų darbus sieja meistrystė, amato išmanymas, darbų dinamika ryškūs koloritai, estetiškos formos, gyvenimiškų temų paieška.

Ž.Bardzilauskaitė-Bergins keliose muziejaus salėse pateikia naujausius tapybos darbus, kurių ornamentika ir ekspresija, koloritai puikiai susijungia su J.Berginso itin konceptualiais porceliano skulptūriniais objektais, kuriuose aktualizuojamos socialinės ir politinės temos. Tačiau spalvine ir formų stilistika paroda sudaro vientisumą.

Pripažintas porceliano meistras nesiliauja ieškojęs, tad prie daugelio jo kūrinių visada reikia ilgėliau stabtelėti, nes juose daug ženklų ir simbolių. Šio menininko stilistika yra lengvai atpažįstama – išraiškingos formos ir grafiniai niuansai juos išskiria iš kitų keramikų darbų. Jo porceliano skulptūra dažnai sudėliota iš daugybės detalių, juose dominuoja spalvinė įvairovė ir kontrastai.

J.Bergins darbai yra vizualiai stiprūs. Jis dažnai naudoja ryškias pirmines spalvas, stiprius kontrastus ir juos sugretina su realistiškais, juodais ir baltais vaizdais. Dailininko kūrybinė estetika išsiskiria porceliano deriniais, vaizdų įvairove, viršglazūrine tapyba.

„Kūryboje svarbiausia man yra idėja, todėl erzina, jeigu reikia dalyvauti kokioje parodoje, kur yra iš anksto duota tema, – sako autorius. – Su žmona dirbame vienoje porceliano dirbtuvėje, bet stiliai skirtingi. Skiriasi mūsų darbo idėjos, aš naudoju realistinius atvaizdus, žmona – daugiau abstrakčius.“

Ju­ris Ber­gin­s. Prima vera. Porcelianas. 2019 m. / Organizatorių nuotr.

J.Berginsas darbuose koduoja politinę, visuomeninę, kultūrinę simboliką. Naujausi autoriaus darbai išsiskiria vykstančio karo, totalitarizmo, agresijos temomis. Autorius kviečia svarstyti šiuos klausimus.

Porceliano įkvėpta tapyba

Ž.Bardzilauskaitę-Bergins ne vieną dešimtmetį pažinojome kaip keramikę, kūrusią puikius porceliano darbus, o štai dabar turime galimybę susipažinti su ja kaip puikia tapytoja, kuri pateikia naują ciklą savo ekspresyvių ir dinamiškų darbų.

Ž.Bardzilauskaitės-Bergins kūriniuose dominuoja ryškios spalvos, gausi ornamentika, priartinanti autorę prie rytietiškos stilistikos. Dauguma darbų alsuoja harmonija ir optimistine gyvenimo pilnatve.

Lietuviškosios tapybos kontekste menininkės kūriniai išsiskiria besikeičiančia ryškių spalvų įvairove, žaisminga ornamentika, ekspresyvia stilistika, vaizdų ir simbolių kalba dėstoma tematika. Paveikslo siužete svarbus vaizdas, įvykis, simbolis, kasdieninio gyvenimo detalės.

Tapybos darbų cikle yra itin daug apskritimo formų ir jų transformacijų, kurios dėl gausios spalvinės ornamentikos sukuria amžinąjį gyvybės ir gamtos ciklą, pasikartojimą ir kartu unikalumą. Taip atsiranda kontrastuojantis tarpusavyje priešpriešų ir dermių pasaulis, stebinantis savo stilistine ir temų įvairove.

Ži­vi­lė Bar­dzi­laus­kai­tė-Ber­gins. Ambicijos. 2021 m. / Organizatorių nuotr.

Pati autorė apie savo kūrybą, keramikos ir darbų ryšį kalba taip: „Tapyba į mano gyvenimą atėjo dar Šiaulių dailės mokykloje. Keramika pasirinkau atsitiktinai, bet tuo nenusivyliau. Porcelianas – tai grafika, tapyba, viskas, kas nori. Todėl mano tapyba išėjo iš porceliano tapybos. Porcelianas gimė rytuose, tai, matyt, su juo ar per porcelianą persidavė rytietiškas jausmas. Mano tapybą ir porcelianą sieja galimybė save išreikšti. Porcelianas – ypač kaulo – yra nedidelės apimties, o tapyboje aš laisva. Šios dvi meno kryptys yra manyje neatsiejamos.“

Spalvos Ž.Bardzilauskaitei-Bergins – tarsi sielos atšvaitai: „Noriu gyventi, džiaugtis ir duoti kitiems gerų emocijų, nors mus supantis pasaulis labai įvairus.“

Kas? Paroda „Aukštyn žemyn“.

Kur? Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 8).

Kada? Veikia iki rugsėjo 10 d.

Pripažinti kūrėjai

Kaune ir Rygoje kuriančio J.Berginso darbai puikiai žinomi plačiajame pasaulyje. 1985 m. Latvijos dailės akademiją baigęs kūrėjas nuo 1987 m. dalyvauja parodose – savo darbus pristatė Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Australijoje, Italijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Jugoslavijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje, Suomijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Kinijoje. 1992 m. jam buvo skirta „Banff Center for the Arts“ (Kanada) stipendija, vėliau – pluoštas apdovanojimų ir prizų: 1995 m. antrasis prizas „Purhase-Prize“ (Faenca); 1996 m. garbės diplomas (antroji vieta) „Cup-96“ (Belgradas); 1997 m. Sidnėjaus mero apdovanojimo konkurso (Šepartonas, Australija) specialus prizas. 1998 m. Faencos tarptautiniame keramikos muziejuje J.Berginso darbas parodoje „Da Fontana a Valentini ed oltre“ dalyvavo su Pablo Picasso, Peterio Voulkoso ir kt. autorių kūriniais.

Autorius yra įtrauktas į JAV Sonomos universiteto edukacinį menininkų sąrašą, kuriuo naudojasi Mičigano universiteto Meno istorijos fakultetas. Darbai buvo publikuoti žurnaluose: „New Ceramic“ (Vokietija), „Ceramic and Perception Art“ (Australija), „American Craft“ (JAV); „World of Art“ (Londonas, JK), „La Biennale di Venecia 58th“, „MoMA. New York City“, „The Guggenheim NYC and Berlin Biennale“.

Jis – Lietuvos ir Latvijos dailininkų sąjungų, Niujorko „Balso“ profesionalių menininkų asociacijos, Ženevos tarptautinės keramikos akademijos narys.

Dėl menininko entuziazmo gimė tarptautiniai renginiai: Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“, tarptautinis keramikos simpoziumas „Redukcija“. J.Berginsas – Tarptautinio Kaulinio porceliano simpoziumo „Dangus“ idėjos sumanytojas, organizatorius ir dalyvis.

Ž.Bardzilauskaitė-Bergins yra baigusi Vilniaus dailės institutą (dabar – dailės akademija). Jos kūrybinėje biografijoje – apie tris dešimtis personalinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Graikijoje; menininkė dalyvavo tarptautinėse konkursinėse parodose Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, JAV, Lenkijoje, Kinijoje, Kroatijoje, Kinijoje, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kt. Jos kūryba įvertinta daugeliu apdovanojimų: 2009 m. – III laipsnio „Santakos“ ženklu; 2013 m. konkursinės parodos „2nd China Kaolin Grand Prix for International Ceramic Art“ (Kinija) paskatinamuoju prizu; 2014 m. 3-iosios Vilniaus bienalės diplomu už inovatyvią keramikos meno raišką; 2019 m. Silver Plague „Zelina 19“ (Zagrebas) prizu, 13-ojoje Baltijos šalių keramikos parodoje „Pavasaris“ (Vilnius) pelnė III vietą; 2020 m. konkursinėje parodoje „Atgimimas“ (Kaunas) – diplomu už kūrybinius rezultatus tapyboje, 2020 m. „Online Art Gallery held by World Federation of Zervas Art Clubs“ (Graikija) – garbės apdovanojimu už solo tapybos parodą; 2021 m. „Indo-Lithuania International Art Exhibition“ apdovanojimu ir kt.

Ž.Bardzilauskaitė-Bergins – Niujorko „Balso“ profesionalių menininkų asociacijos narė, priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai ir kurį laiką vadovavo sąjungos Kauno skyriaus keramikos sekcijai. Ji – simpoziumo „Redukcija“, Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodų „Pavasaris“ vadovė.

Menininkė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins šįkart kviečia pasivaikščioti ne tik po porceliano objektų, bet ir po tapybos pasaulį. Optinio meno stilistikai artimuose kūriniuose juoda spalva piešiamomis linijomis, geometrinėmis figūromis menininkė kuria įstabius, ryškius paveikslus.

„Be keramikos nebūtų ir tapybos, nes keramika gali būti ne tik labai tapybiška, bet ir grafiška ar skulptūriška. Tai dvi mano pusės, kurios viena kitą papildo, – sako pripažinta keramikė. – Man tapyti yra paprasčiau, nes pradėdama paveikslą jau žinau, koks jis bus. Porceliano viršglazūrinę tapybą pratęsiau drobėse.“

„Visų jos paveikslų pagrindiniai elementai – spalvos ir formos. Į drobę įsiveržia įspūdingos formos, geometrinės ir abstrakčios, susijusios su lyrinio abstrakcionizmo stiliumi, kuris tuo pačiu metu yra ir geometrinis. Lyrinis abstrakcionizmas palieka daug erdvės menininkės vaizduotei ir asmeninei visatai. Terminas „lyrika“ reiškia poetinį dailininko požiūrį, kuris taip pat pasireiškia ant drobės pasklidusiais ženklais ir spalvomis, žmogaus ir formų santykiu. Šiose abstrakčiose figūrose taip pat vaizduojamos tikslios geometrinės figūros, perteikiančios tvarką ir griežtumą. Živilė netapo to, ką mato. Jos siekis yra, naudojantis pasirinktomis formomis ir spalvomis, kuo laisviau, nuoširdžiau perteikti savo intymiausias emocijas, suvokimą, nuotaikas“, – menininkės kūrybą apibūdina galerijos M.A.D.S (Milanas, Italija) meno kuratorė Franceska Campanell.

Latvijos keramikas Juris Bergins, jau daugelį metų gyvenantis tarp Rygos ir Kauno, lieka ištikimas savajam meniniam braižui. Prie jo kūrinių visada reikia ilgėliau stabtelėti norint atkoduoti ženklus, simbolius, archeologinius faktus, įkrautus sociopolitiniu ir istoriniu turiniu. Kūriniuose akivaizdžios istorinės nuorodos dažnai persipina su dviprasmiškomis kultūrinėmis ir asmeninėmis nuorodomis. Lengvai atpažįstamas dailininko kūrybos stilius savo išraiškingomis formomis ir grafiniais niuansais išskiria jį iš kitų keramikų.

Galerijos nuotr.

J. Bergins darbai yra vizualiai stiprūs. Jis dažnai naudoja ryškias pirmines spalvas, stiprius kontrastus ir juos sugretina su realistiškais, juodais ir baltais vaizdais. Dailininko kūrybinė estetika išsiskiria porceliano deriniais, vaizdo perdavimais, glazūra ir viršglazūrine tapyba. Šio menininko kūrybos unikalumas yra neabejotinas.

Apie autorius

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins (g. 1956) 1982 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar dailės akademija). Nuo 1987 m. yra surengusi beveik 30 personalinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Graikijoje; dalyvavo tarptautinėse konkursinėse parodose Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, JAV, Lenkijoje, Kinijoje, Kroatijoje, Kinijoje, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kt. Menininkės kūryba įvertinta daugeliu apdovanojimų: 2009 m. – III laipsnio „Santakos“ ženklu; 2013 m. konkursinės parodos „2nd China Kaolin Grand Prix for International Ceramic Art“ (Jingdezhen, Kinija) paskatinamuoju prizu; 2014 m. 3-iosios Vilniaus bienalės diplomu už inovatyvią keramikos meno raišką; 2019 m. Silver Plague „Zelina 19“ (Zagrebas, Kroatija) prizu, 13-ojoje Baltijos šalių keramikos parodoje „Pavasaris“ (Vilnius, Lietuva) pelnė III vietą; 2020 m. konkursinėje parodoje „Atgimimas“ (Kaunas) – diplomu už kūrybinius rezultatus tapyboje, 2020 m. „Online Art Gallery held by World Federation of Zervas Art Clubs“ (Graikija) – garbės apdovanojimu už solo tapybos parodą; 2021 m. „Indo-Lithuania International Art Exhibition“ apdovanojimu ir kt. Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė; 2005–2018 m. LDS Kauno skyriaus keramikos sekcijos pirmininkė. Simpoziumo „Redukcija“, Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodų „Pavasaris“ vadovė.

Juris Bergins (g. 1961 m.) 1985 m. baigė Latvijos dailės akademiją. Nuo 1987 m. dalyvauja parodose: Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Australijoje, Italijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Jugoslavijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje, Suomijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Kinijoje. 1992 m. skirta „Banff Center for the Arts“ (Kanada) stipendija. Apdovanojimai: 1995 m. antrasis prizas „Purhase-Prize“ (Faenza, Italija); 1996 m. garbės diplomas (antroji vieta) „Cup-96“ (Belgradas, Serbija); 1997 m. Sidnėjaus mero apdovanojimo konkurso (Sheparton, Australija) specialus prizas. 1998 m. Faenzos tarptautiniame keramikos muziejuje J. Bergins darbas parodoje „Da Fontana a Valentini ed oltre“ dalyvavo su Pablo Pikaso, Peter Voulkos ir kt. autorių kūriniais. 21 a. pr. autorius buvo įtrauktas į JAV Sonomos universiteto edukacinį menininkų sąrašą, kuriuo naudojasi Mičigano universiteto Meno istorijos fakultetas. Darbai buvo publikuoti žurnaluose: „New Ceramic“ (Vokietija), „Ceramic and Perception Art“ (Australija), „American Craft“ (JAV); „World of Art“ (Londonas, JK), „La Biennale di Venecia 58th“, „MoMA. New York City“, „The Guggenheim NYC and Berlin Biennale“.

J. Bergins nuo 1991 m. yra Latvijos dailininkų sąjungos narys, nuo 1999 m. IAC – Ženevos tarptautinės keramikos akademijos narys; LDS Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys. Jo entuziazmo dėka gimė tokie tarptautiniai renginiai, kaip Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“, tarptautinis keramikos simpoziumas „Redukcija“.

Kūriniai, sukurti besibaigiant žiemos sąstingiui, jautriai atkartoja neryškius bundančios gamtos ženklus tiek keramikos formose, tiek jų spalvinėse dermėse. Dailininkės mėgstamas laiko skaičiavimas stebint gamtos virsmus ją skatina kiekviename etape įžvelgti skirtingų pokyčių, reiškinių ir keramikos kalba išsakyti savo išgyventus jutimus.

Šioje parodoje pristatomi kūriniai – tai jautrūs pasakojimai apie bundančioje gamtoje įžvelgtus pastebėjimus, gyvybės prasmingumą. Jų simbolinę nuostatą raiškiau padėjo atskleisti pasirinkta netradicinė analgamos degimo technika. Archajinę japonų techniką dailininkė išbandė Gojaus kaime pas Dormantę ir Jurgį Penkinski ir Karmazinų slėnyje Beatričės Kelerienės įkurtame Anagamos keramikos centre. Anagamos degimo metu, kūrinius degant 1 300 °C temperatūroje, molis ima lydytis, o kūrinių paviršiai pasidengia ugnies prisilietimų ženklais, paliekančiais įvairių spalvinių atspalvių, išsilydžiusių ir sustiklėjusių pelenų faktūrų.

Laki kūrėjos vaizduotė paskatino vos pastebimus pokyčius vėjų atplėštoje medžio žievėje ar tik pradedančiame besiformuoti pumpure išsakyti lipdybos detalėmis.

Šis sudėtingas keramikos degimo procesas kūriniuose įtaigiai atskleidė pirmapradžius bundančios gamtos ženklus – palaipsnį gamtos vadavimąsi iš snaudulio, po žiemos prislopusią žemės spalvingumo skalę. Storasieniuose, skirtingų dydžių kūriniuose „Tyla“, „Nubudimas“, „Pavasaris ateina“ ir kituose įžvelgiame kūrėjos siekį įprasminti procesų laikinumą, priminti gyvybingą žemės galią.

Gamtos dinamiškumo pojūtį sustiprina ne tik įtaigios kūrinių formos, neretai užsibaigiančios lipdytu dubenėliu ar į viršų besistiebiančiu pumpuru, bet ir degimo metu susiformavę faktūrų nelygumai – paviršių akytumas, grublėtumas ir iš sustiklėjusių pelenų, ugnies liežuvių paviršius dengianti prislopinta žemės spalvų žaismė.

Galerijos nuotr.

Laki kūrėjos vaizduotė paskatino vos pastebimus pokyčius vėjų atplėštoje medžio žievėje ar tik pradedančiame besiformuoti pumpure išsakyti lipdybos detalėmis. Šios interpretacijos suteikia kūriniams giluminės prasmės, ritmikos, žadina alegorines ir simbolines interpretacijas. Aktyvios dailininkės sukurtų kūrinių faktūros siejamos su žemės paviršiaus pokyčiais, ją budinančio vėjo gūsiais, kuriuos ji jautriai ir romantiškai perteikia per išgyventų jausmų potyrius.

I.Junevičienė savo kūriniais priartina žiūrovą prie pirmapradžių gamtos skleidžiamų impulsų, primindama joje slypinčias neišsemiamas galias.

Ilona Junevičienė

Keramikė

Kai upės išneša ledus. Ir metai po sustingusio laiko tamsoje, darganoje, sniege, pradeda sukti naują gyvybės ratą.

Pagal senovės kalendorių nauji metai ir buvo pradedami skaičiuoti nuo kovo mėnesio, nuo tada, kai upėse pajudėdavo ir išplaukdavo ledai. Kartą teko stebėti šį reiškinį – balta tyla ledu sukaustytame Nemuno paviršiuje pradžioje pradeda keistai ošti, tas garsas yra labiau juntamas, nei girdimas, jis sklando kažkur, nesuprantamoje pusėje... Paskui viskas staiga pajuda, aižėja, lūžta. Grūdasi ledo gabalai ir iškeliauja dideliu greičiu ir dar didesne jėga, kartu išsineša viską, ką per žiemą prikaupė – nuvirtusius medžius ar jų šakas, nugyvenusius pakrančių žolynus.

Ir saulės sušildytame žemės paviršiuje atsiranda vietos, ateina laikas megztis, augti, vešėti naujai gyvybei – vėjo pamestai sėklai sudygti, pirmam pumpurui prasprogti, paukščiui lizdą sukrauti, žmogui žmogų pamilti. Šis laikas dar neturi daug spalvų, tik labai turtingas faktūrų.

Visus kūrinius, eksponuojamus parodoje, sukūriau 2021 m. Jiems nulipdyti naudojau akmens mases, išdegiau Karmazinų anagamoje. Kai kurie kūriniai turi išskirtines istorijas – „Pilnatis“ degimo metu tarsi įsižemino į anagamos pagrindą, prikepė, taip ir liko su krosnies plytų postamentu. „Nubudimas“ – šalia ryškių pelenų glazūros nutekėjimų akmens masės formą papildė kažkada pajūryje rastas akmens gabalėlis. „Akmenėlių žydėjimas“ – jau po anagaminio degimo dužo, todėl buvo suklijuotas glazūra ir papildytas aukso dekoru, o „Pavasaris ateina“ ateityje tarnaus kaip girdyklėlė sodo gyventojams.

Gimiau Panevėžyje, užaugau ir daug metų pragyvenau Alytuje, dabar esu visai šalia gamtos, gyvenu Birštone, čia yra ir mano dirbtuvės. Su džiaugsmu vis važinėju į Alytaus jaunimo centrą, kur keramikos studijoje „Vingiorykštė“ mokau vaikus ir jaunuolius pajusti kūrybinį malonumą minkant molį. Šiaulių universiteto Menų fakultete baigiau dailės studijas. Esu surengusi keletą autorinių ir dalyvavusi daugelyje grupinių parodų, simpoziumų, plenerų.

Kas? I.Junevičienės paroda „Kai upės išneša ledus“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki gegužės 30 d.

Nežinomybė ir nauji tikslai

Štutgarte gyvenančios ir kuriančios kaunietės keramikės Domilės Ragauskaitės personalinė paroda „Before Up“ („Prieš pakylant“), surengta gavus Badeno-Viurtembergo (Baden-Württemberg) stipendiją meninei praktikai skatinti, pristatyta menininkės kūrybinėse dirbtuvėse-studijoje „Kunstverein Wagenhalle, Neubau“. Tai asmeniškas kūrėjos komentaras pandemijos tema.

D.Ragauskaitė sako, kad įprasti prie nežinomybės, prisitaikyti prie besikeičiančių ribojimų ir atlaisvinimų jai, kaip ir daliai menininkų, buvo šiek tiek lengviau nei likusiai visuomenei.

„Nestabilumas yra kūrėjo kasdienybė: nestabilios pajamos, darbo laikas ir dar daug kitų dalykų“, – vardija menininkė ir sykiu prisipažįsta, kad pandemijos pradžioje buvo apėmusi baimė ir sąstingis.

Įkvėpimas: D.Ragauskaitė sako pandemijos laikotarpiu kūrusi inspiruota naujų aplinkybių. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Slogi nuotaika ir papildomai atsiradęs laisvas laikas privertė daug ir viskuo domėtis, skaityti, ieškoti ir po truputį įveikti savo baimes. Kitaip pradėjau suvokti laisvę, įvertinau, kaip lengvai ją galima atiduoti, išmokau dar labiau branginti kontaktą su žmonėmis ir vertinti tai, kokie mes nuostabūs, kai esame vieningi ir padedame vieni kitiems. Laisvo laiko ištekliai paskatino atsakingiau pasižiūrėti ir į savo buitį – smarkiai sumažinau betikslį daiktų vartojimą, pradėjau gerinti savo sveikatą. Gyvenimo tempas sulėtėjo, bet atsirado laiko naujiems tikslams ir užmojams”, – patirtimi dalijasi D.Ragauskaitė.

Keistis ir keisti

Nežinomybės ir nestabilumo kupinas laikotarpis pastūmėjo menininkę dar giliau, atidžiau, atsakingiau pažvelgti į ją supantį pasaulį ir savo įžvalgas reflektuoti kūryboje.

„Nuo pandemijos pradžios kuriu daugiau ir tai mane labai džiugina“, – sako keramikė. Todėl personalinė paroda kūrėjai yra tarsi atskaitos taškas, žymintis, kaip ji sako, pabudimą visomis prasmėmis.

Nuodėmės. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Darbais noriu pasakyti, kad metas keistis ir keisti. Iki pandemijos gyvenome pernelyg patogiai, nevaržomai, neatsakingai. Galbūt kiekvienam iš mūsų vertėtų permąstyti savo dvasines, moralines vertybes“, – nuomonę išreiškia menininkė.

Skirtingos pusės

Personalinėje parodoje pristatytuose darbuose, kurtuose iš porceliano, – medžiagos, kuri pareikalauja daug laiko, kol pasiekiamas norimas rezultatas, D.Ragauskaitė apmąsto skirtingas pandemijos puses.

Kūrinyje „Sins“ („Nuodėmės“), kuris, kaip sako menininkė, gimė intuityviai ir organiškai, atsiskleidžia platus keramikės žvilgsnis į visuomenę, praradusią vertybes ir atskaitos taškus, ir raginimas keistis. Sugrįžimas prie fundamentalių vertybių svarbus ne tik pandemijos kontekste. Turėtume įvertinti prioritetus ir sąmoningai pasirinkti, kas trapiame kiekvieno iš mūsų gyvenime yra svarbiausia.

Kritiškas D.Ragauskaitės požiūris atsiskleidžia ir darbe „Counting Shots To Freedom“ („Skaičiuojant dūrius iki laisvės“), tačiau, susilaikydama nuo komentarų, menininkė palieka daug vietos žiūrovo diskusijai su kūriniu.

Analitinį žvilgsnį į visuomenę pakeičia susitelkimas į individą darbe „Lockdown“ („Karantinas“). Kūrinyje keramikė perteikia emociją, kuri paskatina žiūrovą susimąstyti apie tai, kaip jis išgyveno karantino suvaržymus ir kokias jo pasekmes pajuto.

Ekspoziciją užbaigia ironiškas, taiklus kūrinys „Trophies“ („Trofėjai“). „Darbą inspiravo labai iškalbinga detalė – žmonių įprotis skirtingai nešioti kaukes. Variantų – galybė, todėl šis darbas bus tęsiamas ir trofėjų daugės“, – sako keramikė.

Trofėjai. / Asmeninio archyvo nuotr.

D.Ragauskaitės kūriniai – atspindys naujo, pasikeitusio pasaulio ir mūsų pačių  – mums nėra paprasta keistis kartu su juo. „Menas – visuomenės veidrodis, jis ir reflektuoja, ir disonuoja, ir paryškina tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus“, – pabrėžia keramikė.

Kūrėja per darbus suteikia galimybę žiūrovui iš šalies pažvelgti į tai, kas lyg ir jau tapo įprasta, tačiau vis dar kelia vidinių prieštarų ir skatina ieškoti galimybių keisti(s).

Respublikiniam konkursui „Unikalus indas“ savo darbus pateikė gausus būrys autorių – net 58 (2019 m. – 34), į Metų keramiko apdovanojimo šventę atvyko dar gausesnis būrys keramikos meno mylėtojų, o tai, kaip sakė menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė, vertinimo komisijos narė, liudija ne tik stiprėjantį keramikos meno atgimimą, bet ir šio renginio, organizuojamo kas dveji metai, perspektyvumą.

Į Metų keramiko apdovanojimo ceremoniją atvyko tikrai gausus svečių būrys: Seimo nariai Gintautas Paluckas ir Edmundas Pupinis, Utenos rajono savivaldybės tarybos nariai, Utenos kultūros įstaigų vadovai, 2019 m. Metų keramiko kūrybinės premijos laureatas Gediminas Šibonis ir kt.

Tai kas gi tapo antruoju Metų keramiku? Tai – dviejų unikalių indų kompozicijos, pavadintos „Augalai“, autorė Rasa Justaitė-Gecevičienė, Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros vedėja. Garbė paskelbti nugalėtoją ir pirmoms ją pasveikinti teko Metų keramiko kūrybinės premijos steigėjos – Utenos rajono savivaldybės – atstovėms Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Zitai Ringelevičienei ir Kultūros skyriaus vedėjai Jūratei Misiūnienei. Metų keramikę taip pat sveikino Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė, puodžių karalius Vytautas Valiušis, įteikdamas unikalią dovaną – pagalvėlę su konkurso „Unikalus indas“ logotipu, bei kt.

Muziejaus nuotr.

Laureatė, dėkodama už pagerbimą, sakė, kad iš netikėtumo neteko kalbos dovanos. Renginio pradžioje, pristačiusi trumpą Lietuvos dekoratyvinės keramikos, šiemet švenčiančios 90-ies metų sukaktį, istoriją, tikrai turėjo, ką papasakoti, o štai Metų keramikės vardas suglumino. Bet tik trumpam. „Ačiū už darbų įvertinimą!“ – sakė ji.

Konkurso „Unikalus indas“ diplomais, Vytauto Valiušio pagalvėlėmis buvo apdovanoti keramikai Gvidas Raudonius ir Milena Pirštelienė. Savo favoritus išrinko ir atminimo dovanas jiems įteikė ir Seimo nariai, ir kiti garbūs svečiai. Gintautas Paluckas ne tik įteikė prizą labiausiai patikusio darbo autoriui (Agnei Šemberaitei už „Vabzdį“), bet ir perdavė kultūros ministro Simono Kairio padėką V. Valiušiui.

Organizatoriai kviečia aplankyti parodą „Unikalus indas“, vykstančią Leliūnuose, V. Valiušio keramikos muziejuje.