Velykų savaitę žmoguje viskas turi nurimti

Egidijus Bavikinas, operos solistas

Velykas mes švenčiame labai tradiciškai. Gyvename Plutiškių kaime Kazlų Rūdos savivaldybėje, kur turime ir savo medinę Plutiškių Šv. Juozapo bažnytėlę. Į ją su žmona Lina, dukromis Monika, Emilija ir Marija kasmet einame į Didžiojo penktadienio, šeštadienio šv. Mišias, atliekame velykinę išpažintį.

Ypač gražios šioje bažnyčioje būna Velyknakčio apeigos. Dažnai jose giedu, o kartais, kai negali atvykti vargonininkė, tenka ir pagroti.

Šurmulys: Bavikinų Velykos būna triukšmingos – į svečius atvyksta Egidijaus tėvai ir Linos mama, žmonos sesuo su šeima, o antrąją Velykų dieną į kiemą susirenka kaimynai su savo vaikais. / E. Bavikino asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi esu atlikėjas, džiaugiuosi, kad tą savaitę renginių būna mažai. Tuomet galiu atsidėti rimčiai, susikaupimui, pabuvimui su savimi, šeima. Tą savaitę, manau, jei ne natūraliai, tai bent priverstinai žmoguje turi viskas sustoti, nurimti.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį. Ta ramesnė savaitė leidžia susikaupti tolesniems darbams, kurie po Velykų vėl labai greitai užverda.

Velykų rytą pas mus į Plutiškes atvyksta mano tėvai, žmonos mama, kartais – žmonos sesuo su šeima. Gera visiems susitikti, pabūti drauge.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį.

Į bažnyčią vyresnės dukros jau nelabai nori eiti, bet kiaušinius marginti mėgsta visos. Nelabai kišuosi į tuos moteriškus reikalus: mano rankos per didelės (juokiasi), tuoj viską sulaužau. Nemoku nei skutinėti, nei marginti vašku. Nebent dažyti su svogūnų lukštais. Užtai labai mėgstu tą momentą, kai reikia daužti kiaušinius ir žiūrėti, kieno stipresnis. Tada man sekasi: būna, išsirenku kokį kiaušinį smailu galu (turiu gerą akį), kartais truputį pagudrauju ir dažnai laimiu.

Didesnis šurmulys būna antrąją Velykų dieną, kai į mūsų kiemą ima rinktis kaimynai su savo vaikais. Šalia gyvena ir studijų, vėliau – scenos laikų draugas Liudas Mikalauskas su šeima. Žodžiu, kartais pas mus suguža koks 20 žmonių – visi kaimynai iš Plutiškių. Pasibūname, paridename, padaužome kiaušinius.

Velykų vaišės? Nieko ypatingo – kiaušiniai, sviestas, juoda duona ir krienai. Krienai mums su tėčiu svarbiausias patiekalas, mėgstame užsiaštrinti. Jei jų nėra – ne Velykos. Apie Velykų avinėlį nieko nesu girdėjęs… Sakote, turi būti ant stalo? Reikės šeimininkėms pasakyti!

Kadangi po Velykų yra mokinių atostogos, daug žmonių išvažinėja pas savo artimuosius į užsienį, kiti – į šiltuosius kraštus. Mes šįmet taip pat su dukromis žadame vykti į Londoną pasižiūrėti operos. Kviečiau prisijungti ir seserį, kuri gyvena Airijoje, deja, nepavyko suderinti laiko. Velykų sekmadienį visi būsime namuose, sėsime prie stalo, vaišinsimės, bendrausime: juk tos bendrystės šiais laikais labai trūksta.

Velykų margutis suteikia apsaugą

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, tautodailininkė

Gerai žinau, kokios yra Velykų tradicijos, todėl pasiruošimą joms pradedu nuo Didžiojo, dar kitaip vadinamo Čystojo, ketvirtadienio. Visą tą dieną švarinuosi, tvarkau namus ir jau vėliau – t. y. nuo penktadienio iki sekmadienio – prie namų tvarkymo nebegrįžtu.

Penktadienį paprastai apgalvoju visus Velykų valgius. Juos paveldėjau iš savo mamytės, todėl tokius pačius gaminu ir pati. Pagrindinis patiekalas – virtas rūkytas kumpis, o jei žmonių prie stalo bus mažiau (vaikai negali atvykti iš užsienio) – užtenka virto rūkyto kulno, bet būtinai su naminiais kaimiškais krienais.

Atsakomybė: „Kai matau, kiek daug po Velykų į šiukšlyną išmetama margučių, man darosi baisu“, – apgailestauja O. Tumėnaitė-Bražėnienė, pati itin pagarbiai išsauganti kiekvieną margutį. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Mano dukrytė Adelė Gančierė (ji irgi tautodailininkė) per Velykas būna atsakinga už kulinariją ir pyragus. Aišku, mudvi abi – kas gi daugiau?! – dažome kiaušinius, marginame juos vašku ir merkiame į stiprų svogūnų lukštų nuovirą, kad visi margučiai būtų vienos spalvos. Beje, šįmet Velykų švęsti į Lietuvą atvyksta mano sūnus su marčia bulgare, tai specialiai jai rodysime, kaip lietuviai margina kiaušinius vašku. Bulgarai – ortodoksai, Velykas jie taip pat švenčia, tik jau vėliau. Kiaušinius irgi dažo, tik kur kas paprasčiau.

Vos nepamiršau paties svarbiausio Velykų stalo akcento – sviestinio avinėlio. Aš pati išmokau jį daryti iš savo mamytės, o ji – iš savo anytos. Šįmet moterys paprašė, kad savo galerijoje Vaikutėnuose surengčiau sviestinio avinėlio gamybos edukaciją, todėl prieš Velykas dar vyks mokymai.

Kiek artimųjų sės prie Velykų stalo? Keturi vaikai su antromis pusėmis ir vienas anūkėlis – Majus Gabrielius, Adelės sūnelis, kuriam beveik dveji. Bus įdomu, nes anūkas švęs savo pirmąsias jau beveik sąmoningas Velykas.

Prieš sėsdami prie stalo mes visada iš lėkštelės išsidalijame po vieną margutį. Panašiai kaip per Kūčias kalėdaitį. Būtinai tai darome su linkėjimais ir vaišinamės iš tos pačios lėkštelės, kad visi šeimos nariai būtų vieningi, draugiški, mylėtų vienas kitą. Šitą tradiciją irgi atsinešiau iš savo tėvelių namų.

Dažnai per savo edukacijas pasakoju žmonėms, kad jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Yra žmonių, kurie Velykų kiaušinių lukštų nemeta į šiukšlyną. Laiko juos tarsi pašventintais. Todėl surenka tuos lukštus į maišelį, o paskui veža į sodą ir užkasa į žemę. Ne išmeta, bet užkasa!

Jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Visada pasiliekame gražiausią arba stipriausią margutį. Raskite namus, kuriuose (bent jau seniau) sekcijoje ar bufete nestovėtų gražiausias margutis?! Neseniai viena moteris pasakojo, kad jei toks kiaušinis stovi sekcijoje daug metų ir staiga vieną dieną lyg iš netyčių sutrūksta – tai šį tą reiškia. Manoma, kad jis saugojo jūsų namus iki tol, kol galėjo, o paskui nuo per didelės įtampos sprogo. Štai kodėl seniau nuotakos įsidėdavo Velykų margutį į savo kraičio skrynią, kad iš tėvų namų jų globą, rūpestį persivežtų ir į vyro namus. Kai lankėmės Bulgarijoje, užsukome į etnografinį muziejų, kur gidė pasakojo, kad ir pas juos nuotaka į vyro namus vežasi būtent Velykų kiaušinį, kuris jai suteikia apsaugą.

Dar viena privaloma Velykų tradicija – kiaušinių ritinėjimas. Iš tiesų ridenti juos turėtume ant žemės – ne ant buto grindų, nes ritinamas kiaušinis žemę budina iš žiemos miego, prikelia žolę ir visą augaliją. Dabar šią tradiciją mes pritaikėme prie savo buities sąlygų, supaprastinome.

Yra tik vienas dalykas, kuris kelia nerimą. Kai matau, kokiais kiekiais, vos ne maišais, po Velykų į šiukšlyną metami margučiai, man darosi baisu. Žmonės per daug jų nudažo ir po švenčių meta į šiukšlių konteinerius. Mūsų seneliai kiaušinius vertino kaip delikatesą, skanėstą. Juos rinkdavo per visą gavėnią, nevalgydavo, kad paskui, Velykų rytą, galėtų gardžiuotis. Dabar kiaušiniais ant stalo jau nieko nebenustebinsi. Todėl, manau, būtų gražu jais dalytis su tais, kuriems trūksta bendrystės, – nuvežti margučių į vaikų namus, ligonines, senelių pensionatus. Juk tikrai atsiras vietų, kur jie bus be galo laukiami, o žmonės – ištroškę kitų žmonių dėmesio.

Velykos mums – bendrystė, proga pabūti drauge

Karolina Liukaitytė, televizijos laidų vedėja

Šiais metais Velykos mūsų šeimai bus dar paprastenės nei visada. Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais. Be to, šįmet Velykas pasitinku su gipsu ir ramentais. Taip jau nutiko, kad patyriau traumą tiesiog savo namuose.

Jeigu paklaustumėte apie Kalėdas, Kūčias, drąsiai sakyčiau: taip, šioms šventėms labai ruošiamės, o Velykoms? Į jas žiūrime kur kas paprasčiau. Ir be bažnytinės dalies.

Pasirengimas: kiaušinių margini mas – K. Liukaitytės ir Lukrecijos darbas. Tam mama ir dukra skiria šeštadienį. / K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Specialiai į užsienius (juk mokinių atostogos!) per Velykas neskrendame: mėgstame šventes švęsti namuose, su visa šeima. Tačiau jei tas ilgasis Velykų savaitgalis būtų vienintelė proga, kai galėtume išskristi į užsienį, galbūt ir mes keliautume. Tiesa, sykį yra tekę sutikti Velykas ne Lietuvoje, bet kitos šalies oro uoste, nes buvo atšauktas mūsų skrydis.

Kai Velykas švęsdavome pas prosenelius Kėdainiuose, prosenelė turėjo tokių Velykų valgių receptų, kurių, deja, nebeatkartosime. Su jos išėjimu išėjo ir jie, nebeliko tradicijų. Vis dėlto Velykų šventimas liko. Velykos mums – bendrystė, suėjimas prie vieno stalo, proga pabūti visiems drauge.

Velykų pusryčiams ir šįmet sesuo turbūt pjaustys baltą mišrainę, o mes su vyru tradiciškai gaminsime jaučio liežuvį ir ėriuko koją. Šeštadienį su dukra namuose marginsime kiaušinius. Tik gal kur kas paprasčiau nei tais tradiciškais būdais – turiu omenyje svogūnų lukštus. Pernai Lukrecija, kai jai buvo devyneri, prisižiūrėjo visokių trendų internete ir bandė daryti savaip – su lipdukais, blizgučiais.

Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais.

Ar reikėtų vaikus pratinti prie tų senųjų lietuviškų kiaušinių marginimo tradicijų? Nežinau. Gal kažkada šitie dalykai jiems natūraliai bus įdomūs, tuomet viskas vyks savaime. Aš pati nelabai mėgstu kiaušinius. Per Velykas jų nevalgau, tik susidaužiu.

Ypatingų ritualų ta proga mūsų šeimoje taip pat nėra. Ant stalo visada turi būti pirmos žalumos – pirktos ar pačių rinktos miške. Šokoladiniai kiaušiniai? Jie, mano galva, yra visiškas popsas. Lukrecija jau išaugo iš to amžiaus. Be to, praeitais metais mūsų šuo tiek jų prisigvelbė, kad vos nenumirė, todėl šįmet jų tikrai nepirksime.

Iš pradžių – dvasiniai, paskui – praktiniai reikalai

Kęstutis Ignatavičius, Kauno ceremonimeistras

Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms. Verbų sekmadienis, Didžioji savaitė – labai laukiu to laiko. Iš pradžių susitvarkai savo dvasinius reikalus, o tada imiesi praktinių. Paprastai iš anksto su sūnaus šeima suderiname, kieno namuose rinksimės Velykų sekmadienį. Šįmet važiuosiu į svečius pas juos. Kol mano žmona Vida dar buvo gyva, dažniausiai Velykas švęsdavome mūsų namuose.

Kiek žmonių sėdasi prie šventinio stalo? Nedaug. Sūnus su marčia ir du anūkai. Jie jau suaugę, bet savo šeimų, kaip ir dauguma dabartinio jaunimo, kurti dar neskuba. Raginu juos nedelsti, nes labai noriu prie Velykų stalo sulaukti ir proanūkių.

Iš širdies: „Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms“, – sako K. Ignatavičiuis, dalyvaujantis ir visose Velykų apeigose. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pradėkime nuo Didžiojo ketvirtadienio. Kelerius metus iš eilės mane vis kviesdavo pranciškonai iš Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios. Ten turėdavome tokią privačią Velykų avinėlio valgymo vakarienę, po kurios aš jiems specialiai sugrodavau gitara tokį kūrinį „Egzodus“, kuris reiškia išėjimą. Be galo graži melodija.

Didysis penktadienis man yra susikaupimo, rimties diena. Šeštadienį visada dalyvauju Velyknakčio ceremonijoje Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, kur pašventinamas vanduo, ugnis, vyksta krikšto atnaujinimo apeigos… Velykų rytą einu į Arkikatedrą, kur paprastai sutinku visus draugus, pažįstamus. Atvažiuoja ir sūnus su marčia, o po šv. Mišių vykstame pas jį į namus.

Susėdę prie stalo pirmiausia pasimeldžiame. Paskui daužiame kiaušinius, žiūrime, kurio tvirtesnis; keičiamės savo atsineštais margučiais. Ir pats jų duodi, ir gauni iš kitų – mūsų Žaliakalnio bendruomenės, savivaldybės narių, kaimynų. Čia svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį. Kai žmogus ruošia dovaną kitam, joje pasireiškia to žmogaus skonis, nuoširdumas, dėmesys. Malonu būna abiem.

Svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį.

Aš kiaušinių marginimo klausimu esu tinginys (juokiasi). Dažniausiai išpaišau juos flomasteriais, bet irgi su mintimi.

Vaikystėje, kol mama dar buvo gyva (ji mirė labai jauna), visokių patiekalų, saldumynų, tortų Velykoms priruošdavo. Ir mums, vaikams, toje ruošoje leisdavo patalkinti.

Sovietiniais laikais į bažnyčią eiti galėjo ne visi. Tačiau, priešingai nei dabar, Velykų rytą į ją susirinkdavo daugybė žmonių. Man, vaikui, tos minios bažnyčios viduje darė labai didelį įspūdį. Ypač  Arkikatedros tvarkdarys ar ceremonimeistras, kuris turėjo tokią žilą barzdą, panašią į Kalėdų Senelio, ir lazdą. Ant tos lazdos smaigalio buvo rutulys su skambučiais. Jis ja tik trinkt – ir minia skiriasi, procesijai vietą užleidžia. Tą vaizdą ir garsą iki šiandien pamenu. Trinkt – skimbt, trinkt – skimbt – ir visi traukiasi! Tačiau kur ten trauktis, kai visi žmonės susikimšę kaip silkės statinėje.

Per Velykas bent pastovėti šventoriuje ateidavo net tie, kurie šiaip į bažnyčią niekada neidavo: vieni gal šnipinėdavo, kiti gal proginiai katalikai buvo.

Tačiau smagiausia vaikams būdavo, kai išaušdavo antra Velykų diena. Tada tiesiog gatvėje vykdavo margučių ridenimo čempionatai. Dabar taip nėra, kad vaikai eitų į gatvę prie namų ir susinešę kiaušinius juos ridentų. Kai jau laimėdavai kieno nors kiaušinį – jį ir pasiimdavai. Žiaurios tada varžybos dėl tų margučių vyko: juk kas norės gera valia savo margutį kažkam atiduoti (juokiasi).

Teisingas pasirinkimas

Sulipdytos iš artimųjų prisiminimų, ne vieno žymaus žmogaus istorijos dažnai sukrinta į knygas. Kiek faktų jose tikrų, kiek pramanytų, ko gero, niekas nepasakys – anapilin iškeliavę herojai viską nusineša su savimi.

O štai šeštadienį ūkininkų turgelyje, šalia „Senelio Išminčiaus“, sutikę knygos „Baltosios gulbės riteris“ herojų Kęstutį Ignatavičių, galėsite drąsiai klustelėti apie jo vaikystę T. Daugirdo gatvėje, anuomet inicijuotus labdaros balius, kai buvo surinkta ir neturtingiems žmonėms išdalyta virš 2 mln. litų, gražią tradiciją naująjį merą pasveikinti medaus statinaite, atgaivintą reprezentacinį herbą, Lenkijos prezidento dovanotą miesto privilegijos kopiją ir tūkstančius jo paties sutuoktų kauniečių porų.

„Niekada nerašiau apie save, nes turėjau daug veiklos, bet ateina laikas, kai reikia kažką palikti. Noriu papasakoti žmonėms, kaip nuo 1990-ųjų tradicijų prasme keitėsi miestas ir visa savivalda“, – praėjusių metų pavasarį svetingai atvėręs savo namų duris K. Ignatavičius džiaugėsi įsibėgėjančiais kūrybiniais darbais.

Perskaitęs ilgametės „Kauno dienos“ žurnalistės rašytą knygą apie dėdę, paskutinį tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrą generolą Kazimierą Skučą „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“, K. Ignatavičius buvo įsitikinęs, kad senai bičiulei puikiai pavyks susitvarkyti ir su šiuo darbu, o judviejų tandemas atneš puikų rezultatą.

Nauda: K. Ignatavičiaus vylėsi, kad knygą į rankas paims ne tik jo bendraamžiai, bet ir jaunosios kartos atstovai. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Dirbti su Virginija – vienas malonumas. Ji vis mane kontroliavo, klausė, ar padariau tą ir aną, – K. Ignatavičius neslėpė, kad, priešingai nei jam su Virginija, pastarajai dirbti kartu su juo nebuvo labai paprasta. – Būdavo, pamiršdavau ką nors. Prisipažindavau arba pameluodavau, kad turėjau kokių svarbių reikalų.“

Privaloma kauniečiams

Kauno istorijos puoselėtojas, tradicijų ir ceremonijų iniciatorius neklydo. Neseniai dienos šviesą išvydusią V. Skučaitės knygą „Baltosios gulbės riteris“ kritikai įvertino puikiai. Naujasis leidinys, kurį K. Ignatavičius dedikavo savo mylimai žmonai Vidai, pamažu randa vietą ir miestiečių namų lentynose.

„Ar verta įsigyti šį leidinį? Jei esi tikras kaunietis, privalai tai padaryti. Tikintiesiems – Šventasis Raštas, o Kauno žmonėms – „Baltosios gulbės riteris“, – naujausią pirkinį į rankinę spraudė knygos pristatymo Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje viešnia Viktorija.

V. Skučaitės knyga papildė ir kaunietės Veronikos namų biblioteką. Garsių žmonių biografijas tarsi saulėgrąžas gliaudanti moteris neabejojo, kad, sujungus lengvą autorės ranką ir spalvingą K. Ignatavičiaus asmenybę, turinys – intriguojantis ir knygą bus įdomu skaityti.

Unikalu: pristatymo metu knyga buvo paženklinta seniausiu Kauno antspaudu. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Kęstučiu žaviuosi, o Virginiją labai vertinu. Jos tekstai „Kauno dienoje“ visuomet išsiskirdavo iš kitų. Įdomūs, informatyvūs, todėl neabejoju, kad naujausias jos darbas bus vertas dėmesio“, – Veronika džiaugėsi įsigyta knyga, kurią renginio pabaigoje seniausiu Kauno antspaudu ir savo parašu paženklino pats K. Ignatavičius.

Istorijos dalis

Apie ką knyga? Apie Kęstutį, kurį nuo pat gimimo tarnauti Kaunui įpareigojo jo kilmingas vardas ir vieta, kurioje jis įleido šaknis.

„Kaip galima nemylėti vietos, kur gimei, kur augai?“ – ekrane besikeičiant nuotraukoms, iliustruojančioms skirtingus gyvenimo etapus, K. Ignatavičius stabtelėjo prie vaikystę menančių akimirkų, kurias sustabdė fotoaparato blykstė.

Iki kol persikraustė į seserų benediktinių kaimynystę, K. Ignatavičius gyveno šalia Rotušės aikštės. Kaip sako pats, jo vaikystė bėgo T. Daugirdo gatvėje. Iš jos išsikėlė dėl potvynių. Nors pakeitė lokaciją, nuo Rotušės nenutolo. Iki pat mokyklos baigimo jis patarnavo Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje per šv. Mišias, o nuo 1990-ųjų pradėjo dirbti baltojoje gulbėje, kur ne tik tuokė įsimylėjėlius, bet ir nuveikė daug didžių darbų, už kuriuos ilgai bus dėkinga ne viena kauniečių karta.

K. Ignatavičius sugalvojo naudoti ceremonimeistro lazdą su varpeliu, iškilmingai skelbiančiu apie garbingų svečių priėmimą, kitas iškilmingas ceremonijas ir apdovanojimus. Jo iniciatyva per merų inauguracijas naujieji vadovai miestui dovanoja midaus statinaites ir pinigėlius. K. Ignatavičiaus dėka miestas turi ne vieną simbolį, kaip miesto garbės svečių knyga, miesto raktas. Žinomas kaunietis inicijavo miesto vėliavos ir reprezentacinio herbo konkursą, rado rėmėjų vaško lydimo krosniai įrengti. Būtent jo idėja buvo pakabinti varpelį prie durų, kuriuo skambina jau susituokę jaunavedžiai. Su Deputatų klubu K.Ignatavičius inicijavo idėją švęsti Kauno dienas, įkurti Kauno muziejų, rengti labdaringas akcijas, ceremonijas. Anuomet davęs sau pažadą prikelti Šv. Mikalojaus bažnyčią, K. Ignatavičius jį tesėjo. Būdamas deputatu rado tam resursų, o galiausiai į senąją vietą grąžino dingusį šventovės varpą.

Tikintiesiems – Šventasis Raštas, o Kauno žmonėms – „Baltosios gulbės riteris“.

„Neperlenksiu sakydama, kad Kęstutis tiesiog nuvertė kalnus, 1990–2020 m. atkurdamas ir įprasmindamas Kauno miesto savivaldos istoriją, kurdamas ir puoselėdamas naujas laikinosios sostinės švenčių tradicijas, simbolius, atributiką ir ritualus. Tai labai išaugino Kęstučio populiarumą dabartinėje visuomenėje, bet neapsuko jam galvos. Atvirkščiai – K. Ignatavičius blaiviai vertina savo žinomumą: „Nesu susireikšminęs, visgi laikau save Kauno istorijos dalimi“, – anot knygos autorės, K. Ignatavičius tokiam savęs vertinimui turi daugybę priežasčių.

Laukiantys darbai

Nors tempą šiek tiek sulėtino, K. Ignatavičiaus galvoje verda aibė minčių. Keliomis jų knygos pristatymo metu pasidalijo V. Skučaitė.

„Manau, pats nebūtų papasakojęs, bet aš labai norėčiau papasakoti tai, ką jis norėjo įgyvendinti, nors kol kas tos idėjos sklando ore“, – knygos autorė ir K. Ignatavičiaus bičiulė neabejojo, kad vieną dieną visa tai virs apčiuopiamais dalykais.

Pirmasis punktas miesto ceremonmeisterio pasiūlymų sąraše – erdvinis kariljonas Rotušės aikštėje. Optimalioje vietoje pastačius kompiuterizuotą mechanizmą, šis sujungtų septynių bokštų varpus, kurie tam tikru metu prabiltų muzikiniu kūriniu. Toks kariljonas, anot K. Ignatavičiaus, būtų pirmasis pasaulyje, todėl į Kauną pritrauktų daug turistų.

„Būtų bala – būtų ir varlių“, – pamėgtą miesto ceremonimeistro frazę pakartojusi V. Skučaitė perėjo prie antrojo punkto.

Profesionalė: „Baltosios gulbės riteris“ – ne pirmas žurnalistės V. Skučaitės darbas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Baigus Kauno rotušės tvarkybos darbus, centriniame fasade virš balkono esančioje nišoje galėtų įsitaisyti Šv. Mikalojaus skulptūra. Ją jau sukūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Trečioji idėja taip pat susijusi su Šv. Mikalojumi. Jo vardu pavadintas ordinas esą būtų puikus Kauno miestui nusipelniusių žmonių įvertinimas.

„Ketvirta idėja – golfo kamuoliuko tolimiausio smūgio turnyras Santakos parko aikštėje Kauno mero taurei laimėti. Toks renginys galėtų papildyti ir Kauno dienų programą“, – idėjų sąrašą V. Skučaitė baigė skaičiumi 5.

Būtent tiek ąžuolų reikėtų pasodinti Pelėdų kalne, kur anksčiau jie ir buvo, tačiau krito nuo sovietų rankos.

Gimtadienių minėjimo tradicijų neturi, bet šios ypatingos sukakties rytą jis sutiko bažnyčioje dėkodamas Dievui.

Įsimintiniausiais viešojo savo gyvenimo įvykiais jis įvardijo muzikavimo etapą, buvimą Kauno politinio gyvenimo sūkuryje ir veiklą Kauno rotušėje.

„Šį savo jubiliejų vadinu du kartus po 40. Pirmas etapas – mano kaip gitaristo, atlikėjo ir ansamblio  „Aitvarai“ vadovo. Sekėsi ne tik koncertuoti, bet ir buvo pergalių konkursuose“, – pasakojo K. Ignatavičius, ilgiausiai Kauno rotušės ceremonmeisterio pareigas ėjęs kaunietis.

„Viskas surašyta knygoje“, – apibendrino K. Ignatavičius, kurio vienas jubiliejaus šventės Kauno krepšinio namuose akcentų – biografinės knygos „Baltosios gulbės riteris“ pristatymas.

Ar ką nors keistų savo gyvenime? „Tokiame amžiuje pradedi galvoti, ką pataisytum, pakoreguotum. Bet vargu, ar ką nors keisčiau. Iš esmės esu patenkintas, kad viskas taip susiklostė, o ne kitaip. Aišku, buvo ir dramatiškų momentų.  Labai gaila, kad anksti netekau mamos. Ir žmonos Vidos jau šešeri metai kaip neturiu. Yra kaip yra“, – kalbėjo K. Ignatavičius,  su žmona užauginęs sūnų Gediminą.

K. Ignatavičius gimė karo metais, prie vokiečių. Pamena dideles netektis, pavojus, labai kuklią aplinką. „Palyginus su dabartiniu mūsų gyvenimu, įvykęs didžiulis šuolis. Ir gyvenimas vis gerėja. Eini per Kauną ir didžiuojiesi. Miela malonu dalyvauti ir padėti“, – dėstė jubiliatas.    

Veiklus gyvenimo būdas sąlygoja, kad žinomo vyro planuose – daugybė naujų sumanymų. „Vadovauju ir Kauno deputatų klubui. Turiu idėjų dėl jo veiklos. Su Pelėdų bendruomene turiu idėjų. Su muzikantais, ansambliu. Turiu naudingų pasiūlymų miestui, savivaldai. Juos esu išdėstęs knygoje“, – pasakojo kaunietis.

Svarbi dabartinės jo rutinos dalis – pasivaikščiojimai su augintine Pipa, kurią anūkas parnešė iš prieglaudos. „Rytą vakarą, žiemą vasarą. Bet kokiu oru. Ji tokia energinga. Nežinau, kuris kurį veda. Ją vadinu asmenine trenere. Labai puiki šunelė. Ją jau pažįsta visas rajonas“, – juokėsi K. Ignatavičius,

Ėmėsi iniciatyvos

Uždarame kieme nuo miesto triukšmo pasislėpusi Šv.Mikalojaus bažnyčia, menanti XV a., pavadinta Kauno – pirklių ir upeivių miesto – globėjo vardu. Tai vienintelė Lietuvoje asimetriško plano bažnyčia, išskirtinė ir aštuonkampiais bokštais. Europoje yra tik dvi bažnyčios su tokiais bokštais.

Palaimintasis arkivyskupas T.Matulionis 1938 m. joje įvedė amžinąją Švč.Sakramento adoraciją, kuri buvo nutrūkusi sovietiniais metais.

Proga: šeštadienį seserys benediktinės su gausiu būriu svečių šventė Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios atšventinimą. (Seserų benediktinių nuotr.)

Įvairiuose šaltiniuose galima rasti gana išsamiai aprašytą Šv.Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno istoriją. Sovietinės okupacijos metu 1948 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Šv.Mikalojaus bažnyčia virto knygų saugykla, o seserys veikė slapta, pasitraukusios į pogrindį. 1990 m. seserys atgavo savąjį vienuolyną ir bažnyčią.

Sovietmečiu dvi seseris benediktines buvo priėmę gyventi kauniečiams gerai žinomo buvusio Civilinės metrikacijos biuro vedėjo, ilgamečio miesto ceremonimeistro Kęstučio Ignatavičiaus tėvai. Ir šiandien jis gyvena bažnyčios ir vienuolyno kaimynystėje, Benediktinių gatvėje.

Paragintas ir įtikintas kaimynų dalyvauti pirmuose nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimuose K.Ignatavičius apylinkės rinkėjams pasižadėjo telkti žmones atkuriant Šv.Mikalojaus bažnyčią ir grąžinant ją tikintiesiems. K.Ignatavičius neslepia, kad jam, kaip deputatui, kai kuriuose darbus buvo lengviau atlikti, tačiau laikmetis buvo sunkus, valstybė neturtinga, o dar – blokada, nuvertėjantys pinigai ir dėmesys tautos šventovei – Prisikėlimo bažnyčiai.

Vienuolynas tuo metu buvo tapęs statybininkų bendrabučiu, veikė našlaičių vaikų darželis ir gyveno tik dvi vienuolės, kurios saugojo vienuolyno paslaptis.

Žiguliuku po Lietuvą

Ledai pajudėjo, kai seserys benediktinės kartu su K.Ignatavičiumi išprašė Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus Šv.Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir benediktinių vienuolyno kapelionu skirti monsinjorą Vytautą Sidarą. Kauno arkivyskupija patvirtino bažnyčios atstatymo darbų vykdomąjį organą – pirmininkas V.Sidaras, revizijos komisijos pirmininkas – K.Ignatavičius.

„Vaizdas, kai atrakino bažnyčios duris, buvo toks: vien lentynos su knygomis ir tik mažas koridoriukas, kurio gale matėsi centrinė altoriaus dalis ir Kristaus galva. Prasidėjo iškraustymas. Viešosios bibliotekos knygų sandėliu tapusioje bažnyčioje buvo sukrautos tonos knygų“, – prisimena K.Ignatavičius.

Entuziazmas buvo didelis, ir pamažu prasidėjo veikla. Bažnyčios remonto darbai vyko savo ruožtu, o K.Ignatavičius su vienuolėmis sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

Kai 1948 m. seserims benediktinėms buvo nurodyta per 24 valandas išsikraustyti, jos išslapstė bažnyčios turtą, o sąrašą, kur kas išvežta, išsaugojo. „Artimiausias taškas buvo Kauno arkikatedra bazilika ir joje kabėjusios Kryžiaus kelio stotys – keraminiai, labai gražūs meno kūriniai. Arkikatedros klebonas pripažino, kad jos priklauso Šv.Mikalojaus bažnyčiai ir neprieštaravo“, – K.Ignatavičius turėjo ir kardinolo raštą, patvirtinantį pareigą grąžinti.

Toliau kelias vedė į Birštono bažnyčią, kur buvo paslėpta monstrancija. Kita kelionė – pas Tėvą Stanislovą į Paberžę paveikslo „Nuėmimas nuo kryžiaus“. Pasirodo, Tėvas Stanislovas kažkiek laiko rezidavo Šv.Mikalojaus bažnyčioje. Nors ir be džiaugsmo, dvasininkas paveikslą atidavė, tik pareiškė, kad rėmą teks palikti, nes paveikslas buvęs be rėmų.

„Labai įdomi kelionė buvo į Joniškį, kur buvo išvežtos Kristaus ir Marijos statulos. Vietiniai pareiškė neatiduosiantys, bet ir vėl gelbėjo kardinolo raštas, tačiau reikėjo palaukti, kol sutems, kad žmonės nematytų“, – juokiasi K.Ignatavičius. Taigi su nuotykiais skulptūros buvo parvežtos į jų pirminę vietą.

Seserų benediktinių nuotr.

Lydėjo stebuklai

Buvo apeiti ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondai ieškant bažnyčiai priklausiusių daiktų. Tuo pačiu metu vyko darbai, kuriuos be jokio atlygio dirbo bendruomenės žmonės. Gerus darbus paprastai lydi sėkmė.

Sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

„Seserys vienuolės pasakė, kad įvyko stebuklas, nes pagal bažnyčios kanonus Šv.Mikalojus yra stebukladarys, kaip ir Šv.Benediktas, kurį garbina benediktinės. Tas stebuklas buvo pinigai iš Vokietijos, kurie leido laisviau tęsti atstatymo ir remonto darbus“, – pasakoja K.Ignatavičius.

Stebuklai tęsėsi. K.Ignatavičius šypteli, kad gal kiti vadintų sutapimais, bet jis – stebuklais, kurie įvyko jam. Tuomečio mero sprendimu K.Ignatavičius paskiriamas Civilinės metrikacijos biuro, kuris veikė rotušėje, vedėju.

„Pirmiausia, kaip šeimininkas, lipu į rotušės bokštą iki laikrodžio ir supuvusiomis kopėčiomis – dar iki varpo. Užlipu iki to varpo, o šalia padėti dar du varpai. Senoviniai. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo dingęs Šv.Mikalojaus bažnyčios varpas. Taip sutvarkė gyvenimas, kad pradėjau dirbti rotušėje ir radau varpą. Tarsi Šv.Mikalojaus stebuklas“, – tuomečiu radiniu džiaugėsi K.Ignatavičius.

Kitas keistas, mistinis, nutikimas buvo su kryžiumi. Pagrindinis bažnyčios kryžius, kokių 6 m aukščio, buvo perpjautas. Jį sutvarkyti buvo patikėta altorių restauravusiam meistrui. Problemų kilo, kai kryžius jau buvo sutvarkytas, nes niekaip nepavyko gauti transporto pervežti.

„Buvau kartu su kolega deputatu Petru Marcinkevičiumi. Sakau, gal ne toks jau sunkus tas kryžius, imkime ir nuneškime, kaip Kristus nešė“, – prisiminė K.Ignatavičius. Vyrai taip ir padarė. Reikėjo įveikti maždaug 1 km atstumą, bet jau po 100 m vyrai suprato pervertinę savo jėgas. Vis dėlto kryžių nunešė, nors paskui K.Ignatavičiui teko pasiremontuoti sveikatą.

Miesto globa

K.Ignatavičiaus neapleido mintys apie tai, kiek svarbus Kaunui buvo šv.Mikalojus. Jo ženklai yra miesto suolininkų teismo knygos viršelyje, kaip teisingumo globėjo; paveldosaugininkai rotušėje rado krosnies koklį, kuriame pavaizduotas šv.Mikalojus; be Šv.Mikalojaus bažnyčios, yra ir dvi jo vardu pavadintos cerkvės.

„Dar įdomus dalykas, kad šv.Mikalojus buvo upeivių globėjas, o Kaunas apsuptas dviejų upių. Jo ikonografiją ir atvaizdaus Kaune įtvirtinti padėjo karalienė Bona Sforza. Ji buvo didelė šv.Mikalojaus gerbėja ir sau svarbias datas taikė prie šv.Mikalojaus datų. Sakau, imsime ir padarysime šv.Mikalojų Kauno globėju. Istorikas Edmundas Rimša šiai idėjai pritarė“, – dar vieną svarbų momentą mini K.Ignatavičius.

Miesto patriotas neabejoja – Šv.Mikalojaus bažnyčios atstatymas suponavo Kaunui visą puokštę gerų dalykų: „Aš didžiuojuosi, kad ant pečių vilkau kryžių, kuris dabar gražus kabo Šv.Mikalojaus bažnyčioje.“

Ryto ritualai

Tradiciškai, nesvarbu, ar savaitės pradžia, ar tingus šeštadienis, Kęstutis Ignatavičius akis atmerkia 6 val. ryto. Paklausęs Vatikano naujienų lipa iš lovos, aprengia savo keturkoję bičiulę Pipą, kuri pavasariui pasipuošė nauju kirpimu ir važiuoja iki verslo centro „Kauno Dokas“. Pasivaikščiojimai Neries krantine juodviem labai patinka – K.Ignatavičius pasimankština ant treniruoklių, o Pipa pakalbina visus ankstyvus praeivius.

„Tada einu į parduotuvę. Gal ir nėra didelės būtinybės kažką pirkti, bet man patinka pats procesas, – žinomas kaunietis pasakojo, kad į jo pirkinių krepšelį keliauja ne tik sūdyta lašiša su saulėje brandintomis kalamatos alyvuogėmis iš Graikijos, bet ir glėbys skanėstų numylėtinei Pipai. – Be visų pakramtukų, neretai nuperku ir faršo. Suformuoju nedidelius kukulius ir sudedu juos į šaldymo į kamerą. Tai Pipos ledai.“

Po rytinio apšilimo laukia dar vienas ritualas – pirmame aukšte priešais langą su kryželiu, atvežtu iš Romos, vyras kalba ryto maldą ir kaskart, tarsi per krikštą, šaltu vandeniu nuprausia veidą, kurio niekada nesausina rankšluosčiu. Paprasčiausiai palieka nudžiūti.

Niekada nerašiau apie save, nes turėjau daug veiklos, bet ateina laikas, kai reikia kažką palikti.

„Pusryčiai? Jie visuomet geležiniai. Lašiša, virtas kiaušinis, būtinai – pomidoras, trys alyvuogės ir kaimiškos duonos riekutė. Vėliau – puodelis kavos“, – po tokios puotos skrandžiui K.Ignatavičiaus kimba į dienos darbus.

Pribrendo knygai

Jau kurį laiką Kauno istorijos puoselėtojas, tradicijų, ceremonijų iniciatorius, kurio titulams ir pareigybėms suskaičiuoti vargu ar pakaktų abiejų rankų pirštų, verčia savo sukauptų dokumentų pluoštus ir nuotraukų archyvus. Jei viskas eisis pagal planą, visa ši medžiaga virs kūnu ir rudeniop dienos šviesą išvys knygos, per K.Ignatavičiaus veiklas ir patirtį pasakojančios pastarųjų trijų dešimtmečių kultūrinius pokyčius Kauno mieste, pavidalu.

„Niekada nerašiau apie save, nes turėjau daug veiklos, bet ateina laikas, kai reikia kažką palikti. Noriu papasakoti žmonėms, kaip nuo 1990-ųjų tradicijų prasme keitėsi miestas ir visa savivalda“, – pasakojo K.Ignatavičius.

Savo darbų bendražyge jis pasirinko ilgametę „Kauno dienos“ žurnalistę Virginiją Skučaitę. Perskaitęs jos rašytą knygą apie dėdę, paskutinį tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrą generolą Kazimierą Skučą „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“, K.Ignatavičius buvo įsitikinęs, kad senai bičiulei puikiai pavyks susitvarkyti ir su šiuo darbu.

„Perskaičiau Virginijos rašytą knygą ir man labai patiko jos rašymo stilius – dalykiškas, konkretus, bet įtraukiantis ir su meile. Todėl paklausiau, ar ji nesutiktų imtis dar vieno darbo, – K.Ignatavičius džiaugėsi savo ir miesto istoriją patikėjęs ne tik profesionaliai žurnalistei, bet ir tikrai Kauno patriotei. – Dirbti su Virginija – vienas malonumas. Ji vis mane kontroliuoja, klausia, ar padariau tą ir aną. Būna, pamirštu, tada prisipažįstu, kad nusidėjau, arba pameluoju, kad turėjau kokių nors svarbių reikalų.“

Atminimas: už tai, ką padarė miestui, K.Ignatavičius dėkoja savo žmonai, todėl ir knygą skiria jai. Vilmanto Raupelio nuotr.

Apie santuokas

Tolesniam pokalbiui apie knygą K.Ignatavičius pakvietė į antrąjį namo aukštą. Anksčiau iš čia matėsi seserų benediktinių vienuolynas su bažnyčia ir Rotušės bokštas. Dabar vaizdą užgožia naujai iškilęs statinys.

„Gyvenu čia nuo 1948 m. Iki tol mano vaikystė bėgo Daugirdo gatvėje. Iš jos išsikėlėme dėl potvynių“, – nors lokaciją pakeitė, nuo rotušės K.Ignatavičius nenutolo.

Nuo devynerių iki pat mokyklos baigimo jis patarnavo Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje šv.Mišių metu, o nuo 1990-ųjų pradėjo dirbti Kauno rotušėje ir tuokti įsimylėjėlių poras.

„Labai įdomi istorija. Atėjus nepriklausomybei mane pasiūlė rinkti į Kauno deputatus. Nebuvau prieš, nors tuo metu buvau muzikinės reklamos skyriaus vadovas, turėjau savo ansamblį, – K.Ignatavičius pasakojo, kad, išrinktas į miesto tarybą, jis gavo užduotį pakeisti visą kolektyvą rotušėje ir atleisti tuometę skyriaus vedėją. Pasitaręs su žmona ir sulaukęs jos padrąsinimo, baigiantis 1990-ųjų vasarai, K.Ignatavičius žengė į Kauno rotušę kaip naujasis jos šeimininkas.

Sakydavau, kad ji mano pirmoji žmona, rotušė – antroji, o muzika – trečioji.

„Galėčiau apie šį laikotarpį papasakoti labai daug istorijų“, –  miesto jaunavedžių globėjas prisiminė bent kelias jų. Apie jaunikį, kuris, pamiršęs pasą ir nuvažiavęs jo pasiimti iš namų, atgal į santuokos rūmus negrįžo, arba porą, kuri pirmoji išbandė virš vaško lydymo krosnies išlieto medaus klampumą.

„Pagalvojau, kad tas nešiojimas per tiltą dvelkia sovietizmu. Ne visiems tai tinka, ne visiems patinka, todėl pasiūliau jaunavedžiams per medų eiti tiesiai į medaus mėnesį, – nors tradicija neprigijo, skaitytojai, anot K.Ignatavičiaus, knygoje ras V.Skučaitės pokalbį su kauniečiais, kuriems medaus lipnumas pasiteisino. – Tai žinoma pora, sukūrusi gražią šeimą. Tikiu, panašių istorijų žmonės norėtų rasti ir daugiau, bet nusprendžiau į knygą sudėti mažiau žinomus, tačiau labai svarbius faktus.“

Dėmesys benediktinėms

Mums šnekučiuojantis namų šeimininkas dirstelėjo pro langą. Išrikiuotos kieme klausytojų čia laukė keliolika kėdžių ir nedidukė scena.

„Reikia tik tentą užtraukti ir luktelėti, kol dar labiau sušils orai“, – nusišypsojo K.Ignatavičius. Kai vakarai bus jau malonūs ilgiems pasisėdėjimams, čia sugužės draugai, bičiuliai ir Pelėdų kalno bendruomenės, kuriai daug metų vadovauja žinomas kaunietis, nariai.

„Mūsų bendruomenė – viena seniausių mieste. Dabar gal tik kiek prigesusi, nes ir šeimininkas – tam tikro amžiaus, bet vis kažką sukuriame. Mes pirmieji rengėme vaikų dviračių varžybas, gegužines ant kalno“, – prisiminimais dalijosi K.Ignatavičius.

Kelios eilutės knygoje bus skirtos ne tik vietos gyventojams, susibūrusiems ant Pelėdų kalno, bet ir artimiausiomis kaimynėms – sesėms benediktinėms, su kuriomis bendravo ir jo mama. Anuomet sau davęs pažadą prikelti Šv.Mikalojaus bažnyčią, K.Ignatavičius jį tesėjo, todėl tai, kaip šiandien atrodo šventovė, yra ir jo nuopelnas.

„Būdamas deputatu radau tam resursų. Tačiau visko padaryti iki galo  nepavyko. Truko dingusio varpo, – pradėjęs dirbti rotušėje, K.Ignatavičius jį rado bokšte ir grąžino į vietą. – Atrodo, kad iš anksto buvo suplanuota seka. Jeigu atstatysi bažnyčią – atsidursi rotušėje, o jeigu nueisi ten – rasi varpą.“

Į Šv.Mikalojaus bažnyčią K.Ignatavičiaus ir vienuolių iniciatyva grįžo paveikslas „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“. Iki tol XVII–XVIII a. tapytas meno kūrinys buvo pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą Paberžėje.

„Nuvažiavome, o Tėvas Stanislovas sako: matai, paveikslas kabo bažnyčios palėpėje, lipk, nusiimk, bet rėmus man palik. Lipau ant kopėčių, vos nenukritau, nes paveikslas sunkus. Išėmus paveikslą teko lipti atgal ir pakabinti tuščią rėmą“, – apie paveikslo grąžinimo procedūrą pasakojo K.Ignatavičius.

Nuopelnai: K.Ignatavičiaus dėka atsirado merų statinaitės, pinigėliai ir svečių knyga. E. Virkečio nuotr.

Bajoras be dvaro

Jei paklausčiau, ką žinote apie savo giminę, paminėję senelių vardus, veikiausiai stabtelėtumėte. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės vadas K.Ignatavičius, save vadinantis bajoru be dvaro ir turtų, išvardytų prosenelius iki vienuoliktos kartos.

„Kokių tik istorinių dalykų nepridarėme su bajorais! Kaipgi neaprašysi, kad Lietuvoje priėmėme Prancūzijos grafų ir baronų asociacijos narius arba nepaminėsi fakto, kad buvau pakviestas į Europos kilmingųjų suvažiavimą Paryžiuje, kur man su sąjungos sekretoriumi teko atstovauti Lietuvai, – K.Ignatavičius su šypsena prisiminė priėmimą ir tolesnį veiksmą viename žokėjų klube, į kurį patekti gali toli gražu ne kiekvienas. – Aptarnaujantis personalas vaikšto su stalo įrankiais: šakutėmis, peiliais ir t.t. Reikia pasirinkti, bet ne viską taip greitai supranti. Tada stebi, ką kaimynas daro. Mane pasodino prie grafo, Prancūzijos kilmingųjų vado, ir Portugalijos kilmingųjų vado, tai vieną akį vis užmesdavau.“

K.Ignatavičiui priešais akis išniro ir 2006-ųjų spalį vykęs Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II priėmimas. Tąsyk, anot pašnekovo, jam teko atsakyti net į kelis monarchės klausimus.

„Taigi, šioje srityje turi iš paprasto bitininko virsti visai kitu žmogumi“, – K.Ignatavičius laimingas, kad jam visuomet pavykdavo suderinti visas veiklas ir sėkmingai iš vieno personažo persikūnyti į kitą.

Knygą dedikuos žmonai

K.Ignatavičius neabejojo, kad apie didžiuosius jo nuopelnus dirbant Kauno rotušėje, iki šiol mažai kas žino.

Tarkim, būtent jis sugalvojo naudoti ceremonimeistro lazdą su varpeliu, iškilmingai skelbiančiu apie garbingų svečių priėmimą, kitas iškilmingas ceremonijas ir apdovanojimus. Jo iniciatyva per merų inauguracijas naujieji vadovai miestui dovanoja midaus statinaites ir pinigėlius. K.Ignatavičiaus dėka miestas turi ne vieną simbolį, kaip miesto garbės svečių knyga, miesto raktas. Žinomas kaunietis inicijavo miesto vėliavos ir reprezentacinio herbo konkursą, rado rėmėjų vaško lydimo krosniai prie rotušės įrengti. Būtent jo idėja buvo pakabinti varpelį prie durų, kuriuo skambina jau susituokę jaunavedžiai. Su Deputatų klubu K.Ignatavičius inicijavo idėją švęsti Kauno dienas, įkurti Kauno muziejų, rengti labdaringas akcijas, ceremonijas.

Bendražygė: K.Ignatavičiaus pasakojimus į visumą sujungs V.Skučaitė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Ir dabar esu kupinas įvairiausių idėjų. Jei kas nors klausia, iš kur jos, atsakau: kam gi daugiau, jei ne žmogui, kuris ilgiausiai dirbo rotušėje, jos galėtų kilti, – už galimybę dirbti Kaunui K.Ignatavičius dėkojo ne tik likimui, bet ir žmonai, kurios neteko prieš penkerius metus. – Miestui daviau, bet iš žmonos atėmiau. Nors ji niekada nepyko ir neliūdėjo. Sakydavau, kad ji mano pirmoji žmona, Rotušė – antroji, o muzika –  trečioji. Mes labai gerai sutarėme, kartu pragyvenome net 48-erius metus. Iki jubiliejaus pritrūko vos kelerių metų. Todėl ir šią knygą dedikuosiu jai.“

Proga pasidomėti

"Kaunas ir šiemet turi dėl ko švęsti. Visų pirma, reikia repetuoti prieš kitus metus, kai būsime Europos kultūros sostine. Turime vieni kitus, nepaisant pandemijos ir kitų negandų, aktyviai judame į priekį", – kalbėjo K.Ignatavičius. Tai, anot jo, užkoduota miesto reprezentaciniame herbe. Jame taurą neša burinis laivelis. Burės išpūstos, laivas juda į priekį.

Kauno miesto diena pradėta minėti, ir labai skambiai, kai K.Ignatavičius tuometičiam Deputatų klubui pasiūlė pagrindinės miestui skirtos šventės idėją. Pirmoji surengta prieš 23 metus.

"Įteisinę miesto dieną parodysime pagarbą piliečiams, miesto istorijai, kauniečiams ir svečiams. Surengsime prasmingą šventę. Renginiai galėtų būti pritaikomi susigiminiavusių miestų suvažiavimams, pagerbiami žymūs kauniečiai, galėtų vykti merų inauguracijos, koncertai, pramoginiai renginiai, išryškinantys Kauno kultūrinį gyvenimą", – prisiminė argumentaciją, su kuria vėliau kreipėsi į miesto tarybą K.Ignatavičius.

Kauno gimtadienis – tai ir proga bent kartą per metus pasidomėti miesto istorija, praeitimi, susimąstyti apie jo ateitį.

Nulėmė skaitytojai

Švęsti tai švęsti, o kada? Istorikai, kaip minėtinas Kaunui dienas, tuomet išvardijo kelias datas. Dienraščio "Kauno diena" surengtoje apklausoje daugiausia skaitytojų pasirinko rugpjūčio 15-ąją ir gegužės 20-ąją. Kaip jau žinome, nugalėjo pastarasis variantas.

Įteisinę miesto dieną parodysime pagarbą piliečiams, miesto istorijai, kauniečiams ir svečiams.

Kas slypi už šių abiejų datų? 1463 m. gegužės 20-ąją Kazimieras Jogailaitis atnaujino ir praplėtė miesto teises. Seniausios išlikusios Kauno privilegijos originalas saugomas Sankt Peterburgo archyvuose, o kopija – Kauno rotušėje.

Rugpjūčio 15-oji sieta su 1408 m., kai Kaunui suteikta Vytauto Didžiojo privilegija, įteisinusi laisvų bei ekonomiškai savarankiškų pirklių ir amatininkų bendruomenę, tiesiogiai atsakingą valdovui. Svarbiausi jos požymiai buvo asmeninė miestiečių laisvė, miesto teisė ir savivalda.

Nuspręsta švęsti gegužę, nes miestas dar pilnas, neištuštėjęs dėl vasaros atostogų. Be to, norėta išvengti, kad miesto šventė dubliuotųsi, konkuruotų su svarbia katalikiška švente Žoline. Tačiau Kauno, kaip miesto metai, skaičiuojami būtent nuo 1408-ųjų.

Daina Kaunui

Pirmajai Kauno miesto šventei buvo skirtos net keturios dienos, tad pasimėgauti gimtadieniu galėjo spėti visi norintys.

Pagrindinis šventės akcentas, kaip pasakojo K.Ignatavičius, buvo eitynės nuo Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios iki Rotušės. Aikštėje prie jos laukė iškilminga ceremonija ir teatralizuotas koncertas, buvo viešai pagerbti miestui nusipelnę asmenys.

Kulminacija tapo iliuminuotų laivų paradas ir iš dviejų baržų sutartu metu iššauti fejerverkai.

Pirmajai miesto gimtadienio šventei specialiai buvo sukurta daina – "Senojo Kauno sakmė", kurią atliko Stasys Povilaitis su Rosita Čivilyte. K.Ignatavičius kauniečius ragino nepamiršti šios dainos, linkėjo, kad šventė ateitų į kiekvieno gyventojo namus ir širdį.

"Tegul Kauno miesto gimtadienis suvirpina jaunas ir gyvenimo patirtį turinčias širdis. Tikime, kad miesto ateitis bus šviesi. Labai norisi, kad šventė suburtų miesto bendruomenę, kad būtume visi už vieną ir vienas už visus, nors dėl pandemijos dabar  esame išsklaidyti. Linkiu, kad Kaunas stiprintų savo kaip visos Lietuvos kultūros, mokslo, verslo, sporto centro pozicijas", – kalbėjo K.Ignatavičius.

Pagarba istorijai

Per du dešimtmečius, kiek jau švenčiamas miesto gimtadienis, tradicija kaskart įgaudavo vis kitokių akcentų ir spalvų.

Iš pradžių Kauno gimtadienis būdavo rengiamas tik miesto pajėgomis: savo pasirodymus dovanodavo vietiniai atlikėjai, dainininkai, kolektyvai, ansambliai.

Atsirado šventės personažas – Taurutis, pradėjo cirkuliuoti šventės pinigai, buvo daroma bendra šventės dalyvių nuotrauka, keitėsi vietos, kurias apimdavo fiesta, keitėsi šventės scenarijai ir siautulio, į kurį vienokiu ar kitokiu būdu įsitraukdavo gausybė miesto gyventojų ir svečių iš įvairių pasaulio kampelių, formos.

Tačiau visus šiuos minėjimus jungia viena labai stipri linija. Tai pagarba miesto istorijai ir meilė Kaunui, akcentavo K.Ignatavičius.

Kauno miestas pirmą kartą paminėtas metraštininkų dar 1361 m. XIII a. pab. kunigaikštis Kęstutis Kaune pastatė mūrinę pilį, kuri tapo svarbia miesto gynybos sistemos dalimi.

Komentaras

Visvaldas Matijošaitis

Kauno miesto meras

Kaunui pasitinkant 613 metų sukaktį, galime įvertinti, kokią gilią miesto istoriją atspindi šis solidus skaičius. Ta turtinga praeitis ypač įdomi iš šių dienų perspektyvos, kai Kaunas išgyvena tikrą renesansą.

Nepaisant pastarųjų metų iššūkių, Kaunas nesustojo augęs. Tai suteikia žmonėms tikėjimo ir pasitikėjimo savo miestu.

Gera žinoti, kad kauniečių gretos gausėja – vis daugiau naujakurių renkasi būtent mūsų miestą, siedami savo ateitį su Kaunu. Kartu ir verslas čia plečia bei stiprina savo veiklas.

Tai reiškia, kad šiandien su gražiu Kauno gimtadieniu galime pasveikinti dar daugiau kauniečių.

Linkiu pirmiausia nuoširdžiai mylėti savo miestą. Visi išvien su kiekviena diena kurkime jį vis gražesnį ir patrauklesnį, kad Kaunas teiktų pasididžiavimo jausmą kiekvienam!

„Kaunas yra tradicinės šeimos palikuonis – Nemuno ir Neries kūdikis“, – juokauja K. Ignatavičius, sutuokęs beveik 50-t tūkstančių porų.

Tačiau jis niekuomet neapsiribojo tik valdininko darbu miesto Rotušėje. K.Ignatavičiaus dėka gegužės 20 d. švenčiame Kauno gimtadienį, Rotušės aikštėje turime vienintelę Europoje vaško lydymo krosnį, o miestą globoja Kalėdų Senelio pirmtakas Šv. Mikalojus. Neįkainuojamas jo indėlis į bažnyčių atstatymą, Kauno didžiojo herbo ir įvairių šventinių tradicijų sukūrimą.

Į užtarnautą poilsį K.Ignatavičius taip pat neskuba – „Kauno dienos“ studijos žiūrovams jis pirmą kartą pristatys dvi unikalias idėjas, skirtas Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 renginiams, taip pat prisimins linksmas istorijas, kaip kūrėsi moderniojo Kauno tradicijos.

Dievo navigacija padeda eiti tiesos keliu

Kęstutis Ignatavičius, ilgametis Kauno rotušės ceremonimeistras

Šventų Velykų laukimas skatina susitvarkyti ne tik savo aplinką, namus, bet ir savo vidų, jausmus. Didysis Prisikėlimo stebuklas jau daugiau nei 2 tūkst. metų skatina fizinį ir dvasinį žmogaus egzistencijos atsigręžimą į Dievą. Jei esi ant tvirto tikėjimo pagrindo, jei vadovaujiesi gyvybės ir meilės evangelija, Velykos – tavo šventė. Kiekvienas mes turime autentišką tikėjimo istoriją.

"Ad Deum qui laetificat juventutem meam" – štai tokiais žodžiais prasidėdavo mano ankstyvas paauglystės rytas Kauno arkikatedroje, kur buvau ministrantas, patarnautojas. Šie žodžiai ("Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę") mane augino. Tie patys žodžiai gyvenimo saulėlydyje veda ir dabar. Jei suklystu, išmintingoji Dieviškoji navigacija kviečia mane sugrįžti į tiesos kelią.

Mane įkvepia nuostabūs Bernardo Brazdžionio žodžiai: "Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą, / Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena / Iš Tavo rankos man ir laimė mano krito / Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena... ("Iš Tavo rankų"). Gyvenimo permąstymu, vidiniu nusiteikimu, susitaikinimo dvasia ruošiuosi švęsti Kristaus prisikėlimo šventę, laukiu prasmingo Velyknakčio krikšto pažadų atnaujinimo, bendruomenės žvakučių šviesos jūros, kad ankstų Velykų rytą vėl galėčiau cituoti savo mylimą poetą: "Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno Katedros varpai..."

Beje, varpo simbolika mane lydi nuo pat tų dienų, kai buvau ministrantu Kauno katedroje. Dar vaikas, pradėjęs skambinti šv.Mišiose mažu varpeliu, suaugęs ir jau dirbdamas vyriausiuoju Kauno rotušės ceremonimeistru, nuo vieno nežinomo žmogaus gavau dovanų varpą. Pakabinau jį virš Kauno rotušės durų, pro kurias išeina jaunavedžiai į šurmuliuojančią sveikintojų aikštę. Taip netikėtai Kauno miesto rotušėje užgimė graži tradicija vedybų faktą įprasminti varpo skambesiu – tarsi paskelbti visiems gerąją naujieną. Jei jau kalbėt visai atvirai, po kiek laiko originalųjį varpą nukabinau – išsigandau, kad toji istorinė vertybė netyčia nedingtų. Jo vietoje geras žinias iš pačios Kauno širdies dabar skelbia kitas.

Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus

Liudas Mikalauskas, operos solistas

Visokių etapų gyvenime esu praėjęs. Mano šeima nebuvo labai religinga, veikiau – tradiciškai eina į bažnyčią per didžiąsias metų šventes. Vaikystę praleidau Tauragėje, kuri nuo senų laikų garsėja kaip liuteroniškas kraštas. Tuo metu protestantai evangelikai stipriai dirbdavo su jaunimu. Pamenu, Dievas tuomet nėmaž nerūpėjo, bet man su bičiuliais būdavo labai smagu važinėti į tas stovyklas. Palapinės, dainos prie laužo, gitaros...

Pamenu, buvo sekmadienis, vyko naktinės atsisveikinimo pamaldos. Bažnyčioje giedojome, šlovinome, bendravome per visą naktį. Keletas iš mūsų ten ir pasilikome nakvoti. Sugulėme ant suolų. Taip gera, ramu, žvakių liepsnos plevena. Nepatikėsite – tąnakt įvyko... stebuklas! Po tos nakties Liudas Mikalauskas atsikėlė visiškai persimainęs ir įtikėjęs. Gal dėl to ir šiandien be galo mėgstu naktines adoracijas. Realiai tai yra laikas, kurį galiu be jokio blaškymosi skirti savo tikėjimui.

Keista klausytis savo draugų, kurie į tikėjimo dalykus žvelgia iš pašaipių ateistinių pozicijų – o kur tas Dievas, kodėl aš jo negaliu pačiupinėti, o kaip jis galėjo sukurti pasaulį ir t.t. Tuomet aš visada prisimenu Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" romane nuskambėjusią mintį, kad kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą. Kaip ateistas Volandas po mirties gauna akliną tamsą, kurią skleidė, taip aš, Liudas, priešingai, noriu turėti vilties, noriu tikėti prisikėlimo šviesa, noriu jausti man ant peties uždėtą Jo ranką, kuri stiprintų. Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus: sunku stovėti priešais minią ir jaustis vienišam.

Jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo.

Normalu, kad vertybinis Velykų laukimas nėra masinis. Juk ir vadinamąja popkultūra naudojasi kur kas didesnė žmonių dalis nei profesionaliąja. Būtų naivu tikėtis, kad ir Velykų prasmingai lauktų didžioji dalis lietuvių. Vieniems užtenka šokolado, kitiems reikia kažko kitko. Mėgstu gavėnią, tą keletą savaičių gražaus laukimo, kai imi save ruošti didžiajam Prisikėlimo Stebuklui. Gali sustoti nuo bėgimo, pagalvoti, koks galėtų būti mano gyvenimo pasninkas… Prisipažinsiu, šiaip mėgstu vakarais, grįžęs po darbo, išlenkti ramiai sau bokalą alaus. Bet po Užgavėnių prasideda mano pasninkas, t.y. aš visiškai nevartoju alkoholio iki pat Velykų.

Dar stengiuosi prieiti velykiniu laikotarpiu nuoširdžios, sukauptos išpažinties. Man kur kas svarbesnis išsivalymo, išsigryninimo laikas prieš Velykas nei pati šventė. Juk koks lengvumas aplanko širdį, kai atlieki gerą išpažintį, o paskui priimi šv.Komuniją. Giliai širdyje net pravirksti nuo tos emocinės iškrovos, kurią tenka patirti.

Per šv.Mišias mes visada palinkime vieni kitiems ramybės. Tik širdyje dažnai pamąstau, kad nei tos ramybės turėsime, nei ką – kaip bėgome, taip ir bėgsime… Tad linkėčiau dažniau stabtelėti ir išmokti daugiau laiko skirti sau, savo šeimai, savo bažnyčiai!

Gavau ramybę, užuovėją ir apsaugą

Austra Skujytė, lengvaatletė

Sakoma, kad Dievas visada beldžiasi į mūsų širdis, tik per savo garsius ir viską užgožiančius kasdienybės rūpesčius mes tiesiog jo negirdime. Taip... Šventa teisybė. Būtent rūpesčiai, nesibaigiantys darbai, rutina, koncentruotas veržimasis savos svajonės link neleidžia mums pakelti akių į Dievą. Gaila, bet dažnai žmogus atsisuka į Jį tik tada, kai reikia pagalbos, kai patį arba artimuosius užklumpa liga ar nelaimė.

Aš, turiu prisipažinti, negirdėjau Dievo, beldžiančio į mano širdį, kol nesutikau žmonių, mylinčių Dievą. Tai nebuvo vienuoliai ar kunigai. Jais tapo tokie patys studentai, kokia tuo metu buvau aš pati. Šių žmonių – krikščionių – kasdienybėje pamačiau mylintį Dievą ir į rūpestingas Jo rankas atidaviau savo gyvenimą. Mainais gavau ramybę, užuovėją, apsaugą. Dar – garsiai kalbantį sąžinės balsą! Manau, ne veltui sakoma, kad Dievas kalba mums per sąžinę...

Žinau, ką tai reiškia. Yra buvę situacijų, kai logika ir savisauga šnibždėjo, jog geriau kai ką nutylėti, nepasakyti tiesos, bet Dievas veikė taip stipriai ir nepaliaujamai. Tada supratau, kad vienintelis teisingas kelias – nusižeminti, prisipažinti, atsiprašyti.

Taip, Velykos – ypatinga šventė. Labai gili, labai prasminga, tačiau aš nesiruošiu jai kažkaip ypatingai. Manau, kad malda, Dievo žodis, pagalba ir dėmesys kitam neturėtų būti įsprausti į tam tikrą laikotarpį tik prieš Velykas ar Kalėdas. Toks elgesys turėtų būti mūsų kasdienybė. Visada.

Tiesiog klausysiuosi bažnyčių varpų skambėjimo

Marius Abramavičius, dailininkas, fotomenininkas, poetas ir Užupio respublikos ambasadorius Santus Spiritus

Belaukiant Velykų visa Vilniaus miesto erdvė skamba. Ji tarsi atsiveria. Tą atsivėrimą tikintis žmogus įvardys vienaip, netikintis – kitaip. Sunku žodžiais nupasakoti tą jausmą. Tai tas pats, kaip pažiūrėti į paveikslą ir pasakyti apie jį kelis sakinius. Iš tiesų jis talpina savyje kur kas daugiau prasmių, sluoksnių.

Toks tas mano Velykų laukimas. Aš tikiuosi stebuklo. Taip. Tik jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo. Tik tokiame fone, manau, galima sulaukti Velykų stebuklo!

Kadangi esu keliautojas, ne sykį teko šią šventę sutikti ir kitame krašte. Pavyzdžiui, Maltoje turėjau labai subtilių patyrimų. Mat Malta – stipriai religingas katalikų kraštas. Ten daugybė bažnyčių ir daugybė procesijų. Teko vieną tokią matyti. Žmonės be galo lėtai nešė Mergelės Marijos skulptūrą ant specialaus postamento, paskui sustojo, perdavė savo nešulį kitiems, iš pažiūros labai sportiško sudėjimo vyrams, kurie pasileido su ta skulptūra bėgti į kalną. Toks keistas ir netikėtas iššūkis! Tarsi analogija su Kristaus kryžiaus keliu į Golgotos kalną.

O lankantis Ispanijoje, Granados mieste, taip pat teko dalyvauti panašiose eitynėse – žmonės lėtai keliavo siauromis senamiesčio gatvelėmis ir meldėsi, giedojo. Aš su vietiniu draugu sekiau iš paskos. Kadangi toji procesija judėjo vėžlio žingsniu, tai mes spėdavome dar ir į kavinukę užlėkti, kavytės išgerti… Drabužiai, fakelai, baltos smailais galais kepurės, apsiaustai – buvo stebuklingai gražu!

Per šias Velykas tikrai neplanuoju niekur pabėgti, nes Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, atidarau savo tapybos parodą "Archangelai ir kiti atsivėrimai". Eksponuosiu savo naujausius darbus, kuriuos paišiau Kijeve. Beje, tie angelai atėjo į mano suvokimą, mano drobes po labai keisto negalavimo, per kurį vos neatsidūriau ligoninėje. Ir tik pasveikęs gavau įkvėpimą, kurio veikiamas nupaišiau arkangelą Gabrielių ir arkangelą Mykolą. Tokiais bizantiškais veidais, visiškai kitokiais nei piešdavau angelus anksčiau.

Kaip pasitiksiu šį Velykų sekmadienį? Na... priklausys nuo nuotaikos. Gal tiesiog eisiu per Vilnių ir klausysiuos bažnyčių varpų skambėjimo, angelų balsų, o gal važiuosiu į gamtą ir kažką paišysiu. Antrą Velykų dieną visus sostinės svečius kviečiu į Užupio respubliką. Turime labai gražią tradiciją – Baltų staltiesių dieną. Tai reiškia šventę, kurią gali atsinešti kartu su savimi. Atsikeli, pasiimi tai, ką po gausių sekmadienio pusryčių sudėjai į šaldytuvą, ir ateini į "Užupio kavinę". Jos stalai iš tolo šviečia apdengti baltomis staltiesėmis. Tada daliniesi maistu, mintimis, šventine nuotaika. Skamba muzika. Vaikai ridena margučius, suaugusieji maloniai bendrauja. Žmonės tai priima kaip pačią nuostabiausią šventę.

Popiežius į knygą rašė būdamas Kauno arkivyskupijoje. "Kad Viešpats gausiai palaimintų šią kankinių žemę. Pranciškus", – tokį tekstą mažulytėmis raidėmis ispanų kalba mums paliko Šventasis Tėvas.

Įrašą iš ispanų kalbos išvertė kunigas Giedrius Bakūnas, dešimt metų gyvenęs Argentinoje, iš kur yra kilęs popiežius.

"Popiežiaus asmenybės kuklumas – nesvietiškas, – pagal rašto smulkumą sprendė K.Ignatavičius ir palygino: – Kiti, pamatę didelį tuščią knygos lapą, jame rašo dideliais mostais."

Kad Viešpats gausiai palaimintų šią kankinių žemę. Pranciškus

Kauno ceremonimeistrui ir Kauno muziejaus renginių organizatoriui popiežiaus įrašas išskirtinis ir tuo, kad šis pasirašydamas neįvardijo savo titulo, pareigų. Tiesiog – Pranciškus.

Popiežiui pasirašyti buvo nuneštas antrasis svečių knygos tomas, nes pirmasis neseniai jau visas užpildytas. Jame – apie 350 įvairių garbių kauniečių ir miesto svečių parašai, surinkti per 26-erius metus. Tarp jų – popiežiaus Jono Pauliaus II parašas. Šis Šventasis Tėvas nepaliko jokio linkėjimo. Vartant knygą galima sekti chronologiją, kokiu dažnumu Kaune lankėsi įvairių šalių monarchai, prezidentai.

Naujoje knygoje prieš popiežių Pranciškų buvo spėję pasirašyti tik miesto meras, Airijos prezidentas Michaelas D.Higginsas ir Kauno miesto garbės piliečiu šiemet tapęs buvęs krepšininkas, dabartinis "Žalgirio" vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius.

Ilgiausias įrašas – lakūno Jurgio Kairio. "Yra net parašų su piešiniais", – ieškodamas puslapio su J.Kairio pėdsaku sakė K.Ignatavičius. Po žodžiais "Aš myliu tave, Kaune" lakūnas nupiešė skrydžio trajektoriją.

Knygose įrašai daugybe kalbų. Sunkiausia buvo rasti žmogų, kuris išverstų Dalai Lamos įrašą iš Tibeto kalbos.

Kauno svečių knygos pirmąjį tomą pradėjo Vytautas Landsbergis. Taip sutapo, kad K.Ignatavičiui nusprendus įgyvendinti savo idėją, V.Landsbergis buvo pirmasis, kuris apsilankė rotušėje.

Idėja rinkti garbių, išskirtinių Kauno miesto ir rotušės svečių parašus kilo 1992 m. Pirmoji knyga pradėta pildyti tų metų vasarį.