Į pasklidusią žinią reaguodamas Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas apgailestavo, dėl šios žinios ir sumažėjusio pasitikėjimo bažnyčia.

„Labai stipriai nuliūdino ši situacija ir ypač tai, jog žmonės, ypač nukentėjusieji, nepasitiki Bažnyčia. Tad mes turime padaryti viską, kad tai pakeistume ir atstatytume pasitikėjimą“, – rašoma pranešime.

Kauno arkivyskupijos pranešime nurodoma, kad iš „Redakcijos“ žurnalistų sužinojęs informaciją apie kunigo R. Ramašausko galimai nusikalstamą elgesį, paliudytą vienos moters, tuo metu nepilnametės, arkivyskupas K. Kėvalas iškart, kovo 19 d., savo dekretu pradėjo išankstinį tyrimą.

K. Kėvalas taip pat informuoja, kad šiuo metu yra tariamasi su Vilniaus arkivyskupijoje veikiančios nukentėjusiųjų nuo išnaudojimo Bažnyčios aplinkoje išklausymo tarnystės atsakingaisiais – kaip jų patirtį būtų galima pratęsti ir Kauno arkivyskupijoje įsteigiant tokią išklausymo vietą.

Pažymėtina, kad R. Ramašauskas neina jokių kunigiškųjų pareigų nuo praėjusių metų lapkričio pabaigos.

ELTA primena, kad pirmadienį „Redakcijos“ žurnalistai paskelbė tyrimą, kuriame buvęs Kėdainių rajono kunigas kaltinamas seksualiniu išnaudojimu. Tokią informaciją žurnalistams paliudijo kunigo parapijoje gyvenanti moteris, kuri teigė būdama 16-os su juo turėjusi lytinių santykių.

„Redakcijos“ žiniomis, pats kunigas neigia turėjęs prievartinių santykių su nepilnamete.

Iškilmingoje ceremonijoje taip pat dalyvavo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Kauno vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas ir visas būrys kunigų.

Giraitės Šventosios Šeimos bažnyčios parapijos klebonas Tomas Trečiokas pasakojo, kad kertinį akmenį iš Izraelio, nuo Galilėjos ežero, prie kurio vaikščiojo Jėzus Kristus, 2008 m. parvežė kunigų delegacija, vadovaujama arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus.

Į bažnyčios pamatus taip pat buvo įmūryta kapsulė, kurioje ateinančioms kartoms paliktas pirmojo akmens padėjimo aktas.

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pastebėjo, kad Giraitės bendruomenė savo gerais norais, pasiryžimu ir darbais rodo, kokia jiems svarbi ši vieta. „Tai labai jauna bendruomenė, kuri nori ne tik gražiai gyventi, bet ir dvasiškai tobulėti. Kunigui Tomui, bendruomenei ir mums visiems linkiu kantrybės ir ištvermės siekiant kilnaus tikslo“, – kalbėjo meras.

Po maldų, Užliedžių mokyklos pradinukų ir ansamblio „Piliarožė“ pasirodymų ant pakylos vėl užkopė K. Kėvalas ir T. Trečiokas, kurie teikė padėkas aktyviems bendruomenės nariams, statybininkams, talkininkams, Kauno rajono savivaldybės vadovams, rėmėjams – visiems, kurie darbais, lėšomis ir kitokiais būdais prisideda prie šventovės statybų.

Pirmieji šiame ilgame sąraše buvo šešiametis Mykolas Šileris, iš savo taupyklės būsimai bažnyčiai paaukojęs 20 eurų, ir Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, kuris padėjo rasti šventovei sklypą ir darė viską, kad prasidėtų jos statybos. „Dėkoju merui kaip žmogui, kuris suprato situaciją ir visą laiką buvo su mūsų bendruomene“, – kalbėjo T.Trečiokas.

Vos 34 metai praėjo po penkių dešimčių metų okupacijos, o mes – sunkiai atpažįstami. Laisvi ir kūrybingi, vakarietiškai puoselėjantys Lietuvą, kurioje gera gyventi visiems. Kuri pačia tikriausia šio žodžio prasme yra NAMAI.

Šis proveržis, kaip rodo ir tarpukario pavyzdys, yra mūsų genuose – už savo laisvę mes kovojame visa širdimi, o ją iškovoję, kantriai ir sunkiai dirbame, viltingai žvelgdami į ateitį.

Tačiau ne viskas priklauso nuo mūsų. Šiandien vėl patiriame netikrumo būseną – mūsų kasdienį gyvenimą tamsina karų šešėliai ir nerimas dėl ateities.

Todėl šią gražią ir mums šventą laisvės dieną norisi prisiminti Jėzaus žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27). Būtent tikėjimas gali tapti tvirtu pagrindu mums, kai aplinkui kylančios audros vis labiau siūbuoja mūsų kasdienybės valtis.

Popiežius Šv. Jonas Paulius II, 1993 m. viešėdamas Lietuvoje, drąsino jaunimą sakydamas: „Nebijokite ieškoti Dievo ir Jo tiesos“. Popiežius kalbėjo: „Jau baigėsi ilgi pagrindinių žmogaus laisvių suvaržymo metai. Dabar jūsų Šalis, nors ir ne be vargo, žengia į ramesnę ateitį. Kur viešpatavo patvaldystė, dabar atsiveria vartai į atsakomybę, laisvę; kur vyravo nepasitikėjimas artimu, bręsta supratimas ir pakantumas; kur buvo stengiamasi materializmu nuslopinti tikėjimą, vėl religijai atsiveria laisvė, kuri skatina pagarbą ne vien tik Dievui, bet taip pat ir žmogui. <…> Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. <…> Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite.“

Popiežius neveltui gretino laisvę ir atsakomybę. Laisvė – tai nesibaigianti, kasdienė kelionė. Laisvė turi būti kaskart apginama iš naujo – šis iššūkis viena ar kita forma tenka kiekvienai naujai kartai. Galima sakyti, tai amžina žmogaus kova su mus pavergti besikėsinančia nuodėme. Todėl verta savęs vis iš naujo klausti: ką šiandien nuveikiau, kad būčiau labiau laisvas aš, mano namiškiai, aplinka, valstybė? Gal radau papildomą minutę maldai, gal buvau kantrus ir geranoriškas artimiesiems, bendradarbiams, o gal pagelbėjau stokojančiam maisto ar dėmesio, parėmiau už laisvę kovojančius Ukrainoje?

Dar ne taip seniai mes patys budėjome prie puolamų radijo ir televizijos pastatų barikadų. Neseniai susikibę už rankų Baltijos kelyje įveikėme imperiją ir jos tankus. Labai gerai žinome, kad laisvė turi savo kainą, ir šiandien turime melstis, kad galėtume ją išsaugoti ir apginti laisvomis ir drąsiomis širdimis.

Iššūkių kupina šiandiena gali mus išgąsdinti, priversti susigūžti, tačiau Jėzus moko kitaip: krikščionis, iš Jo semdamasis dieviškos šviesos, gali ir turi tapti drąsus, pasitikintis, spindintis – pakelta galva žengti į gyvenimo nuotykį, niekuomet neprarandant vilties, kad ateitis priklauso šviesai.

Šiandien Evangelijoje skaitome istoriją apie valdininką, kuris, mirštant sūnui, šaukiasi Jėzaus pagalbos. Valdininkas keliauja pas Jėzų ir nepaliauja maldauti, kol sūnus pagydomas (plg. Jn 4, 46-54). Tai svarbus pavyzdys mums, kad pasitikėjimą Dievu visuomet turime derinti su savo pačių aktyviu veiklumu.

Kaip gyventi šiandien, kad mūsų rytojus būtų šviesesnis? Nuorodą ir palinkėjimą randame Šv. Rašte: „Siekite gėrio, ne blogio, tada jūs gyvensite, ir Viešpats bus su jumis“ (Am 5, 14).

Šia proga norisi priminti, kad visi esame pašaukti didiems dalykams. Neatsitiktinai čia, Lietuvoje, gimėme. Dievas panoro, kad čia ne tik artume ir sėtume, bet ir į dangų žiūrėtume. Kad čia išsiskleistume kaip Jo mylimi vaikai, kartu puoselėdami šį pasaulio sodo kampelį.

Kovo 11-osios Lietuva – tai visų mūsų Lietuva, aplaistyta mūsų protėvių prakaitu ir krauju. Mus laimina Gailestingasis Jėzus ir savo užtarimu lydi bei saugo Šiluvos Dievo Motina. Pasitikėkime šia globa ir nebijokime ateities.

Būkime drąsūs meile gyventi. Tegyvuoja laisva Lietuva!

Prie bendro stalo kartu sėda ne tik darbo dienomis čia pasistiprinti užsukantys žmonės, o ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Prisikėlimo parapijos klebonas Kęstutis Rugevičius, monsinjoras Vytautas Grigaravičius ir kiti kunigai bei pasveikinti susirinkę svečiai.

„Kūčių naktį Dievo žodis skaitomas visame pasaulyje. Įsivaizduokite, katalikų yra apie 1,3 mlrd. ir visi Kūčių naktį skaito tą pačią evangeliją. Kas beatsitiktų, kokie išbandymai beužkluptų, turime prisiminti, kad Dievas mūsų niekada neapleis“, – linkėdamas visiems sveikatos ir Dievo malonės arkivyskupas K. Kėvalas pakvietė dalintis kalėdaičiu, dar vadinamu plotkele, ir Kūčių stalui paaukotu maistu.

Prisikėlimo parapijos, kurios teritorijoje Partizanų gatvėje ir yra Labdaros sriubos valgykla, klebonas K. Rugevičius dėkojo atėjusiems: „Džiaugiamės, kad randate kelią į šitą vietą ir išeinate sotūs. Tai svarbi jūsų gyvenimo stotelė. Būkite sveiki“.

Dvasininkai, lyg ragindami nesivaržyti, susirinkusiems kalbėjo ir apie tai, kad Dievas mums save padovanojo per vakarienę, tad gaunasi, kad bendraujame su Dievu valgydami. 

Po kartu sukalbėto „Tėve mūsų“ ir arkivyskupo pašventinimo visi sėdo prie baltomis staltiesėmis dengtų stalų ir pasninkiškų pusryčių. 

Labdaros sriubos valgyklos vedėja Rita Veličkienė skaičiuoja, kad paprastai pamaitina per 300 čia ateinančių. Tačiau šeštadienis – jiems neįprasta diena, nes kasdienės sriubos ir košės gauna tik darbo dienomis. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nors skelbimas apie Kūčių pusryčius kabojo dvi savaites, o ir žodžiu buvo raginami ateiti, bet vedėja neabejoja, kad dalis pamiršo, kita dalis, būkime realistais, neišsiblaivė. 

„Čia ateina labai įvairūs žmonės, ir buvę verslininkai, ir mokytojai, ir turintys stogą virš galvos, ir nakvojantys po balkonais. Aš nesmerkiu nei vieno. Juk nežinome, kokios aplinkybės lėmė, kad jie atsidūrė dugne. Dirbau įvairiuose restoranuose Kaune, dabar – čia. Mačiau labai įvairių žmonių. Kiekvieną vakarą dėkoju Dievui, kad esu sveika ir turiu stogą virš galvos“, – žvilgsniu pasitikdama jau gerai pažįstamus valgyklos lankytojus šyptelėjo žinanti daug jų istorijų.

Kas beatsitiktų, kokie išbandymai beužkluptų, turime prisiminti, kad Dievas mūsų niekada neapleis.

Kūčių pusryčių meniu panašus kaip ir kasmet – kisielius, kūčiukai, kelių rūšių žuvis, silkė, žuvies konservai, raudona mišrainė, makaronų mišrainė, mišrainė su pievagrybiais, sausainiai, saldainiai, mandarinai, po gabaliuką svečių dovanoto šakočio.

O po pusryčių kiekvienas dar išsineš moksleivių paruoštas dovanėles. Šiemet Carito  labdatos sriubos valgyklai talkina Kauno Saulės ir Jėzuitų gimnazijos gimnazistai – jau tuščias lėkštutes keičia dubenėliais su aguonų pienu ir kūčiukais.

„Labai skanu. Planavome būtinai ateiti. Mes čia ne kasdien valgome, – kuklinosi viena šalia kitos įsitaisiusios draugės. – Dėl sveikatos iki bažnyčios jau sunku nueiti, tai šie pusryčiai su kunigais tokie kitoniški“.

Šalia sėdėjusi moteris pertraukė, kad ji šioje valgykloje valgo nuo 1998 metų, bet šiandien čia labai daug nematytų žmonių.

„Daug kas neateina, nes gėdijasi, kad juos pamatys ir paskui juoksis“, – atviravo jaunesniu amžiumi iš aplinkinių išsiskirianti mergina. Ji gyvena netoli valgyklos ir jai ne gėda čia užsukti, kai piniginėje ima švilpauti vėjai. Sulaukusi kritikos iš senolės, kad niekam čia ne gėda, mergina patikslino, kad kalba apie jaunesnio amžiaus žmones. 

„Turėjo praeiti laiko, kol ateiti čia pavalgyti tapo normalu. Buvo laikas, kai pats teikiau labdarą, – pusamžis vyras sėdėjo nuleidęs galvą. – Bandau surinkti save iš naujo“.

„Caritas“ misija – padėti vargstantiesiems, skatinant Kauno arkivyskupijoje sielovadinę karitatyvinę tarnystę ir reikšmingai prisidedant prie socialiai jautrios visuomenės kūrimosi. „Caritas“ teikia materialinę ir sielovadinę pagalbą nepasiturintiems, krizinėje situacijoje esantiems asmenims, didelį dėmesį skiria vaikų, jaunimo, vienišų senelių, kalinių globai, vaikų vasaros stovykloms.

„Darbas nėra įsakytas, o šventė yra įsakyta“, – juokauja kaip visuomet geros nuotaikos nestokojantis K. Kėvalas.

Apsilankęs „Kauno dienos“ studijoje, jau tradiciniu tapusiam šventiniam pokalbiui, jis linkėjo visiems atrasti laiko sau ir artimiesiems: „Mums sunkiau sustoti ir apmąstyti savo būtį, negu stačia galva panirti į darbus. Todėl šventės yra puiki proga stabtelėti ir apmąstyti savo gyvenimą, taip pat pabūti su artimais žmonėmis“.

Kalbėdamas apie Kalėdų dvasią, K. Kėvalas priminė, kad kur kas vertingesnės dovanos yra tos, kurių kaina nenurodyta: „Jeigu noriu atrasti savo gyvenimo prasmę, tai ta prasmė yra dovanoti save. Turiu rasti būdą, kaip dovanoti save savo šeimai, savo bendruomenei, savo Tėvynei“, – pataria arkivyskupas metropolitas.

Visų mus supančių pavojų akivaizdoje jis ragina nebijoti ir primena, kad šis žodis Šventame Rašte minimas net 365-is kartus. „Nebijok, ir aš bijau“, – juokauja K. Kėvalas ir pratęsia mintį: „Nebijoti yra vidinė nuostata, kad nepralaimėti dar be karo. Nes gali būti, kad žmogaus jau pralaimi, nors karo dar čia nėra“. Visas pokalbis su arkivyskupu metropolitu K. Kėvalu „Kauno dienos“ studijoje.

Anot K. Kėvalo, per šį laiką, nuo karo pradžios, Europoje patyrėme svarbią transformaciją – tapome vieningesni, nei kada anksčiau. Karo baisumai, užuot išgąsdinę ir išsklaidę, paskatino tvirčiau susikibti.

„Jei anksčiau Europa buvo kiek apsnūdusi nuo savo gerovės, ir abejojanti, kokiais pagrindais norėtų kurti savo ateitį, tai šiandien ji kalba vieningu balsu ir tvirtai žinodama, kad visais laikais esama dalykų, dėl kurių nevalia derėtis. Europa tapo tuo, kuo yra dabar, tik gerbdama žmogaus prigimtinį orumą ir nelygstamą vertę, saugodama asmenų ir tautų laisvę, lygybę ir apsisprendimo teisę – tai objektyvios, neatšaukiamos, amžių išbandytos tiesos, kurias paminti mėginančioms ideologijoms privalu užkirsti kelią. Šventų Velykų Mišių Evangelijoje skaitome apie Jėzaus mokinius, kurie bėga pažiūrėti Kristaus kapo, išgirdę, kad jį saugojęs akmuo nuverstas, ir kapą randa tuščią (plg. Jn 20, 1-9). Jėzaus ieškantieji bėga vedini tikėjimo ir tiesos troškimo. Dar kitoje Evangelijos vietoje rašoma ir apie kapą saugojusius sargybinius – pamatę, kaip sudreba žemė ir didžiulis akmuo nuritamas šalin, jie išsigąsta ir taip pat bėga, tačiau pasirenka visai kitokį kelią. Nubėga pas aukštuosius kunigus, kurie davę pinigų primoko meluoti, kad Jėzaus kūną naktį pavogė Jo mokiniai (plg. Mt 28, 11-15)“, – teigia Kauno arkivyskupas metropolitas.

Tai – ne tik istorinis pasakojimas. Kaip rašoma Kauno arkivyskupijos pranešime, šiandien ir kiekvieną dieną mes renkamės – bėgame su džiaugsmu liudyti Viešpaties prisikėlimą ir mūsų išgelbėjimą, ar nusigręžiame nuo tiesos, pasiduodami melo pagundai. Pats pasaulis yra tarsi bėgimo takelis, kuriame kaskart sprendžiame, kas bus greitesnis – tiesa ar melas, laisvė ar ideologija.

„Kiekvienas, siekiantis greitai bėgti, ar toli nubėgti, pasakys, kad to neįmanoma padaryti be dažnų treniruočių. Velykos kaip tik ir kviečia prisikelti naujam gyvenimui, kasdien stiprinti tikėjimą, viltį ir veiklią meilę. Mes turime bėgti, kaip tie Jėzaus mokiniai, kad gyvenimo pabaigoje galėtume drąsiai pakartoti apaštalo Pauliaus žodžius: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams primena: „Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? <…> Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 7-8). Velykos tebūna visiems nauja pradžia ir priminimas, kad kiekvieno žmogaus širdyje įrašytas tiesos, gėrio ir grožio siekimas. Nepameskime vilties, kad visos pastangos siekiant tiesos ir vienybės nėra bergždžios. Tai Velykų džiaugsmo nuotaika, kurią svarbu puoselėti visus metus. Būkite sveiki ir palaiminti sulaukę šventųjų Velykų!“ – teigia K. Kėvalas.

Pamenu ir tuometinio Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio pergalingus žodžius jau visai dienai baigiantis, po balsavimo, kad Lietuvos Nepriklausomybės „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Koks didis džiaugsmas buvo stebėti salėje kylančią trispalvę, girdėti giedamą Tautišką giesmę.

Atrodo, kad tądien pats dangus buvo nusileidęs ant Lietuvos žemės. Nepaisant visų grėsmių – mūsų tautai, su jos išrinktais atstovais priešakyje, pakako drąsos siekti bekompromisės laisvės ir atkurti nepriklausomybę.

Su jokiais kompromisais nesitaikstanti laikysena išgelbėjo Lietuvą. Šiandien ji gelbsti ukrainiečių tautą ginant savo laisvę ir tėvynę nuo Rusijos sukelto karo. Ukrainiečiams jau ne kartą siūlyta susitaikyti su Krymo bei Donbaso praradimu, ieškoti kitų kompromisų taikai pasiekti, tačiau, remiantis ir Lietuvos patirtimi, belieka palinkėti ir toliau būti laisvės bei tiesos pavyzdžiu pasauliui, ir jokiu būdu nenuleisti laisvės kartelės.

Šiandien ir mums patiems verta vėl prisiminti tą drąsą, kuria tądien degėme, nes kyla pagunda leisti laisvės kartelę žemyn jau kitose srityse: dėl šeimos sampratos, siekiant įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę ir ją prilyginti santuokai; dėl gyvybės apsaugos nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties – užuot plėtus pagalbos tinklą krizinį nėštumą patiriančioms moterims, joms siūlomas medikamentinis abortas; galiausiai, susiduriame su pagunda legalizuoti narkotines medžiagas, taigi, meluoti sau, o ypač jaunimui, kad jos yra saugios ir plačiajai visuomenei priimtinos. Visa tai daroma prisidengiant laisvės vardu.

Iškovoję laisvę, ir toliau turime kasdien ja rūpintis. Tegyvuoja laisva Lietuva!

Tačiau laisvę atsiedami nuo tiesos ir atsakomybės mes tiesiame kelius į tikrosios laisvės praradimą. Ne chaosas, kai leidžiama viskas, bet kaip tik dieviška prigimtinė tvarka ir tiesa mus išlaisvina nuo mūsų pačių silpnumo, nuodėmės, beprasmybės, ir suteikia gyvenimui prasmės perspektyvą.

2006 m. Popiežius Benediktas XVI kalbėdamas Europos parlamento nariams sakė: „Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį principams, dėl kurių nevalia diskutuoti. Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie: gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga; šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį; tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga. Šie principai nėra tikėjimo tiesos, net jei jie tikėjimo ir geriau apšviečiami bei patvirtinami; jie įrašyti pačioje žmogaus prigimtyje ir todėl būdingi visai žmonijai. Tad Bažnyčios pastangos juos skatinti nėra konfesinio pobūdžio, bet skirtos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės. Tokios pastangos juo reikalingesnės, juo labiau šie principai neigiami ar neteisingai suprantami, nes tai yra nusižengimas tiesai apie žmogaus asmenį, rimta žaizda, daroma pačiam teisingumui.“

Nors šie klausimai savo esme nėra išskirtinai bažnytiniai, šiandien Vakaruose Bažnyčia lieka viena paskutiniųjų prigimtinę tvarką drąsiai ginančių tvirtovių, saugančių Vakarų civilizacijos pamatus, jos klasikinę kultūrą, supratimą apie žmogų ir laisvę. Ji primena ir drąsina žūtbūt atsilaikyti prieš bet kokius kompromisus su sąžine ir eksperimentus su laisvės samprata.

2014 m., kreipdamasis į Europos Parlamento narius ir visus europiečius, popiežius Pranciškus perspėjo, kad „reikia būti atsargiems, kad nenupultume į dviprasmybes, kylančias iš žmogaus teisių sąvokos klaidingo supratimo ir piktnaudžiavimo ja. Šiandien reiškiasi tendencija reikalauti vis platesnių individualių teisių – norėtųsi sakyti individualistinių, – slepiančių nuo bet kurio socialinio ir antropologinio konteksto atsietą žmogaus asmenį <…>. Atrodo, kad su teisės sąvoka nebesiejama lygiai tokia pat esminė ir papildanti pareigos sąvoka, todėl individo teises galop imama teigti neatsižvelgiant, kad kiekvienas žmogus yra susijęs su socialiniu kontekstu, kuriame jo teisės ir pareigos yra sujungtos su kitų teisėmis ir pareigomis ir su pačiu visuomenės bendruoju gėriu. Todėl manau, kad šiandien itin svarbu pagilinti žmogaus teisių kultūrą, kuri mokėtų individualų, arba, tiksliau, asmeninį matmenį susieti su bendrojo gėrio matmeniu <…>.  Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu.“

Apie šią grėsmę ne kartą įspėjo ir Popiežius Benediktas XVI, didžiausiu mūsų laikmečio mąstymo iššūkiu vadinęs reliatyvizmo diktatūrą, kai nebeturime visiems galiojančių moralinių normų ir visiems priimtinos absoliučios tiesos, o taip pat nebepripažįstamas ir tiesos šaltinio – Dievo egzistavimas, todėl tik mes patys sprendžiame apie gėrį ir blogį. Ir visgi, dar neseniai universalus supratimas ir sutarimas, kas yra laisvė, tiesa, gėris mus įkvėpė nepriklausomybės siekiui.

Tegul šiandienos šventė, brangus Kovo 11-osios prisiminimas, įkvepia ir mus nepasiduoti nuleistos kartelės pagundai. Būkime aktyvesni viešojoje erdvėje, politiniame, visuomeniniame gyvenime, aktyviai ir viešai puoselėkime savo pažiūras, liudykime Jėzaus Kristaus šviesą.

Iškovoję laisvę, ir toliau turime kasdien ja rūpintis. Tegyvuoja laisva Lietuva!

S. Bužauskas Kauno arkivyskupijoje eis augziliaro pareigas.

50-ies metų kunigas šiuo metu dirba programų direktoriumi Marijos radijuje.

Jis yra dirbęs korespondentu „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje, vyr. bibliotekininku Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Kunigystės šventimus S. Bužauskas priėmė 2008 metais, šešerius metus dirbo sostinėje arkikatedros parapijos vikaru, iki 2019-ųjų buvo Vilniaus „Versmės“ vidurinės mokyklos kapelionas, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje ketverius metus dirbo dvasios tėvu, metus – Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru.

„Pats dirbau radijuje, tai labai gerai žinau darbo specifiką – niekada nebūna jausmo, kad darbas užbaigtas, nes visada jauti tą botagą už nugaros, nes reikia surinkti ir paruošti informaciją. Žiniasklaida – kaip kiauras maišas, kur visada sukasi naujienų srautas“, – savo patirtimi ir įžvalgomis pasidalijo K. Kėvalas, 2010–2012 m. dirbęs „Marijos radijo“ programų direktoriumi Lietuvoje.

Arkivyskupas papasakojo apie planus Giraitėje, Kauno rajone, statyti naują Šventosios Šeimos bažnyčią ir apie kasdienius rūpesčius, kuriuos turi spręsti parapijos ir jų bendruomenės. Vienas opiausių klausimų pastaruoju metu – šildymas ir energetiniai kaštai. Pasak Kauno arkivyskupijos vadovo, intensyviai svarstomos galimybės bažnyčioms įsirengti saulės elektrines.

Kauno arkivyskupija vis dar laukia žinių iš Vatikano dėl vyskupo pagalbininko paskyrimo. „Kaip tik įvyko pasikeitimai Vatikano vyskupų dikasterijoje, paskirtas naujas prefektas. Gali būti, kad dėl šitų procedūrų užtruko sprendimų priėmimas“, – pastebėjo dvasininkas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

K. Kėvalas su „Kauno dienos“ vadovais aptarė bendradarbiavimo perspektyvas, taip pat domėjosi redakcijos darbo specifika, kur ir kaip spausdinamas laikraštis, kokie iššūkiai žiniasklaidoje didžiausi. „Kai gera vadyba, atrodo, kad laikraštis pasidaro pats“, – šyptelėjo svečias.

Visada smagu skaityti tokį stiprų kauniečių laikraštį – jūs rodote iškeltą kartelę visai Lietuvai.

Redakcijos darbuotojai turėjo progą klausti arkivyskupo jiems rūpimų klausimų. Žurnalistai domėjosi, koks Katalikų Bažnyčios požiūris į pakartotines santuokas ir tos pačios lyties asmenų norą įteisinti santykius, diskutavo apie Turino drobulės tikrumą ir svarbą tikintiesiems, prašė arkivyskupo paaiškinti, kaip Bažnyčia karo sąlygomis Ukrainoje rūpinasi religinėmis relikvijomis ir religiniu paveldu, kai šioms vertybėms iškyla pavojus.

„Dėkoju jums už bendrystę ir už tai, kad kartu galime skleisti geras žinias. Tegyvuoja „Kauno dienos“ komanda“, – atsisveikindamas sakė Kauno arkivyskupas metropolitas.

Gimęs 1927 m. Vokietijoje, jis vėliau tapo ne tik dramatiškiausių XX a. politinių perversmų pasaulyje, bet ir Bažnyčios, Vatikano II Susirinkimu (1962–1965 m.) pradėjusios naują savo veikimo pasaulyje etapą, gyvenimo reformos liudininku. Šioje naujumo architektūroje savo indėlį dovanojo ir Josephas Ratzingeris, dalyvavęs Susirinkime kaip teologijos ekspertas, lydintis Kelno arkivyskupą kardinolą Josephą Fringsą. Vatikano II Susirinkimo teologinės įžvalgos, Bažnyčios veikimo gairės ir ypač šio Susirinkimo dvasia tapo jo paties gyvenimo leitmotyvu, padarė įtaką ne tik jo raštams, pastoraciniam stiliui, bet ir vadovavimui Bažnyčiai Šventojo Petro soste.

Pirmoji pažintis Lietuvoje su Josephu Ratzingeriu tapo sovietiniais laikais pogrindyje išverstas ir slaptai atspausdintas veikalas „Krikščionybės įvadas“. Tai įspūdingas krikščioniškojo tikėjimo pristatymas. Jis paremtas biblinių įžvalgų bei loginių išvadų deriniu, kurio skaitytojas jaučiasi, lyg gertų šaltinio vandenį. Minties skaidrumas, o ypač argumento svoris ginant tikėjimo racionalumą atveria teologijos mokslo grožį. Čia filosofinis argumentas netikėtu būdu išskleidžia biblinio teksto gylį. Kalbama, kad šis veikalas darė įtaką ir popiežiaus šv. Jono Pauliaus II sprendimui pakviečiant Josephą Ratzingerį tapti Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu ir vadovauti institucijai, atsakingai už Bažnyčios mokymo autentišką interpretaciją.

Vėliau Lietuvos skaitytojui pažintis su Ratzingerio mintimis tapo jo pokalbių knygos su vokiečiu žurnalistu Peteriu Seewaldu „Žemės druska“, „Bažnyčia ir pasaulis“ bei „Pasaulio šviesa“. Jose kardinolas Ratzingeris, paskatintas žurnalisto Seewaldo nuoširdaus troškimo suprasti krikščioniškąją pasaulėžiūrą, Katalikų Bažnyčios mokymą, atskleidžia šiandienos žmogui tikėjimo žvilgsnį į pasaulį. Bičiuliško pokalbio admosfera bei aiškūs atsakymai į pačius normaliausius, o neretai ir sunkius klausimus, kurie gali kilti bet kuriam žmogui apie Jėzaus Kristaus Asmenį, Bažnyčią ir jos veikimą, tapo šių knygų populiarumo priežastimi. Jos plačiai atvėrė duris skaitytojo pažinčiai su Ratzingerio minties gyliu. Be to, čia pasirodė jo kaip mokytojo, gebančio sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai, talentas.

Tačiau pats iškiliausias Bažnyčios mokymo pristatymas, šiandien tapęs etalonu atskleidžiant tikėjimo turinį, be abejo, yra didysis Katalikų Bažnyčios katekizmas. Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II iniciatyva šis gigantinis projektas buvo patikėtas tuometinio Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujamai teologų komandai. Jos pateiktų tekstų galutinė redakcija, apipavidalinimas darbe kartu su Jonu Pauliumi II priklauso Ratzingerio plunksnai. Prieš pradedant šį darbą skambėjo skeptikų balsai, kad tokio pobūdžio veikalas yra neįmanomas žvelgiant į šiandienos teologinių mokyklų skirtingumų bei biblinių tekstų interpretacijų įvairovę. Tai, be abejonės, vienas sėkmingiausių Bažnyčios mokymo, vienybės bei sutarimo tikėjimo klausimais dokumentų, besirikiuojančių greta monumentalių Vatikano II Susirinkimo tekstų.

Tapęs popiežiumi Benediktu XVI, jis vis dėlto nustebino pirmosios savo enciklikos pasirinkta tema – „Deus Caritas est“ („Dievas yra meilė“). Dažnai spaudoje pristatytas kaip šaltas Bažnyčios doktrinos gynėjas, iš pažiūros daugiau dėmesio skiriantis racionalumui, o ne jausmui, čia aistringai kalba apie Dievo ir žmogaus meilės bruožus netikėtu ir neįprastu būdu, ypač pristatydamas „eroso“ vietą meilės kontekste. Vėliau enciklika „Spe Salvi“ („Išgelbėti viltimi“) atsivėrė kaip vienas įspūdingiausių teologinių tekstų apie viltį. Pateikiami pavyzdžiai iš istorijos bei „vilties lavinimo“ samprata skambėjo šviežiai ir netikėtai. Čia malda, kančia ir darbas bei Paskutinis teismas pristatomi kaip vilties ugdymo šaltiniai, kuriuose krikščionis kviečiamas įžvelgti vilties stiprinimo galimybes. Trečioji popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas ir Veritate“ („Meilė tiesoje“) buvo paskatinta 2008 metų pasaulinės finansų krizės. Tą kartą popiežius drąsiai imasi iniciatyvos atskleisti žmogiškųjų, politinių ir ekonominių santykių pagrindus, primindamas, kad sugyvenimas visuomenėje aižėja ignoruojant transcendentinį žvilgsnį į tikrovę. Neatlyginamumo principo bei krikščioniškojo tikėjimo svarbos išryškinimas ekonominiame ir tarptautiniame lygmenyse naujai aptarė Bažnyčios socialinio mokymo gaires ir vėliau aidu atsiliepė popiežiaus Pranciškaus naujausioje enciklikoje „Fratelli Tutti“ („Visi esame broliai“).

Be šių puikių dokumentų, popiežius Benediktas XVI pasauliui padovanojo savo opus magnum – trilogiją „Jėzus iš Nazareto“. Kaip pats yra užsiminęs, tai jo viso gyvenimo maldos, studijų, paieškų ir svarstymų, o svarbiausia – jo meilės Viešpačiui rezultatas. Trilogiją galima pavadinti tiesiog Jėzaus Asmens ir veiklos enciklopedija, ne tik sumuojančia svarbiausias šiandien turimas biblinės teologijos įžvalgas, bet ir pristatančia pačias reikšmingiausias Josepho Ratzingerio įžvalgas, gimusias iš įsijautimo į Kristaus pažinimo slėpinius ir meilės Šventojo Rašto žodžiui.

Popiežius Benediktas XVI, be abejonės, bus prisimenamas ir dėl keliamų kitų labai svarbių temų. Pirmiausia, tai tiesos samprata. Įvardydamas „reliatyvizmo diktatūros“ pavojų, Benediktas XVI ne kartą, ypač kalbėdamas Vakarų pasaulio elitui, pabrėžė, kad neišsprendę tiesos pagrindo klausimo arba ignoruodami vadinamąjį prigimtinį įstatymą pats žmogus ir visuomenės rizikuoja panirti į socialinį chaosą, iš kurio taip sunkiai kilo ilgus amžius. Besąlygiška pagarba žmogui kyla iš pagarbos tiesai apie Dievą. Ne pasaulietinės valdžios, bet prigimtinis įstatymas efektyviausiai gina žmogų ir visuomenę nuo tironijos. Sekuliari humanizmo ideologija, ignoruojanti krikščioniškąjį žmogaus kaip Dievo paveikslo aiškinimą, rizikuoja, kad tiesos pagrindas bus ne Dievo autoritetas, bet nuodėmingo žmogaus vaizduotė.

Antra svarbi tema – tai pasitikėjimas krikščioniškojo tikėjimo logika. Popiežiaus Benedikto XVI nerimas dėl silpstančio tikėjimo Vakaruose atsispindėjo jo pastangose kreiptis į šiandienos žmogų, besididžiuojantį vien tik moksline pasaulėžiūra. Jis klausia: „Kaip protui iš naujo susigrąžinti savo didybę, nenuslystant į iracionalybę?“ Jei mes šiandien, ekologinio sąmoningumo apimti, taip karštai stengiamės įsiklausyti į gamtoje glūdinčias ir ne iš žmogaus valios kylančias normas, tada „ar tikrai beprasmiška apmąstyti, ar objektyvus protas, kuris rodosi gamtoje, nesuponuoja kūrybinio proto Creator Spiritus?“ (iš Kalbos, sakytos Bundestage apaštališkojo apsilankymo Vokietijoje metu 2011 09 22).

Širdyje saugau nuostabų įspūdį. 2005 metais ką tik išrinktas popiežiumi, Benediktas XVI aplankė savo tėvynę Vokietiją. Čia jis atvyko į Pasaulines jaunimo dienas, kuriose susirinko daugiau kaip milijonas jaunų žmonių iš viso pasaulio. To susitikimo kulminacija buvo šv. Mišios laukuose šalia Kelno miesto. Čia buvo supilta didžiulė kalva, ant kurios stovėjo altorius, parengtas tos ypatingos dienos šv. Mišių aukai. Viešpaties Apvaizda dovanojo, kad mes, keli kunigai iš Lietuvos, buvome pakviesti stovėti visai šalia šv. Mišias aukojančio popiežiaus Benedikto XVI. Kelno ir Kauno arkivyskupijų bičiulystė jaunimo sielovados darbe tam padarė reikšmingą įtaką. Nuo altoriaus zonos galėjau matyti vaizdą, kurį matė popiežius Benediktas XVI. Kiek tik užmatė akys į visas puses, kone susiliedama su horizontu, stovėjo jaunų žmonių jūra. Šis nuostabus vaizdas priminė Apreiškimo Jonui knygos žodžius: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį“ (Apr 7, 9).

Šiandien meldžiame, kad į Dangaus Tėvo namus iškeliavęs popiežius Benediktas XVI išvystų šią Apreiškimo Jonui knygoje aprašytą nesuskaičiuojamą minią toje tikrovėje, kuriai pažinti ir skelbti jis padovanojo savo gyvenimą.