„Kišenpinigių reikia duoti. Manau, dienai. Nežinau, kiek, sunku pasakyt, pas mane jau vaikai suaugę, pagal poreikius, kiek ten kas kainuoja mokykloje“ – teigė praeivė.

„Priklauso nuo jo savarankiškumo ir poreikių. Aš kažkaip individualiai pažiūrėčiau. Atvirai tariant, nežinau, vaikų neturiu, turiu tik sūnėną ir dukterėčią. Yra padėti vaikui atskirai pinigėliai, jis ir pasiima“, – kalbėjo kita moteris.

Toliau žurnalistė tęsė pokalbį su „Citadele“ banko valdybos nare Rūta Ežerskiene.

– 10 eurų – suaugusiam žmogui savaitei visai nedideli pinigai, bet vaikui turbūt užtektų?

– Iš tikrųjų, labai priklauso nuo to, kokie yra vaiko ir šeimos poreikiai, kokia yra bendrai situacija. Kišenpinigius dažniausiai rekomenduojame pradėti duoti jau einantiems į mokyklą, mažesnėmis sumomis ir kiekvieną dieną. Kai vaikas auga, yra rekomendacija sumą didinti ir retinti – duoti kartą per savaitę tam, kad vaikas galėtų pats priimti sprendimus, pats nuspręstų ir suprastų, kokiam laikotarpiui tos sumos užtenka.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl lietuviai įsivaizduoja, kad vaikui savaitei reikia iki 20 eurų, o estai ir latviai mano, kad vaikas gali išsiversti ir su 10 eurų?

– Apie 30 proc. respondentų tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse skiria kišenpinigius maistui, dar apie 20 proc. – įvairiems užkandžiams ir šiek tiek virš 10 proc. – įvairioms smulkmenoms, kanceliarinėms prekėms. Jeigu gilintis detaliau, reikėtų pasižiūrėti, ar tie kišenpinigiai naudojami kiekvieną dieną, galbūt dalis yra tėvų jau nuperkama mokykloje ir tada pačiam vaikui nebereikia pirkti. Ir, žinoma, pagal kiekvieno gyventojo ir šeimos poreikius, ar vaikas valgo mokykloje, ar kiekvieną dieną kažkur eina atskirai nusipirkti. Iš kitos pusės, galima būtų daryti tokią prielaidą, kad lietuviai labiau pasitiki savo vaikais, nori, kad jie būtų savarankiškesni. Kas svarbiausia, kad mokant vaikus elgtis su pinigais, šie įgūdžiai vėliau praverčia ne tik finansiniam gyvenime, bet ir apskritai gyvenime. Nuo septynerių metų jau vaikai gali turėti bankinę mokėjimo kortelę. Bankas yra labai patogus funkcionalumas, kuomet tėvai gali matyti ir kartu su vaiku aptarti, kur vaikas išleidžia, kam išleidžia, kaip dažnai leidžia. Visa tai galima aptarti ir tai tikrai labai patogi priemonė. Kita vertus, vis dar ir šiais laikais, kai turime korteles ir elektroninius pinigus, seneliai, draugai gimtadienių proga padovanoja grynųjų pinigų. Tuomet reikėtų susitarti su vaiku, paaiškinti, ar juos įnešti į tą pačią mokėjimo kortelę, ar taupyti kažkokiam konkrečiam tikslui. Tai nėra vienas ar kitas būdas labai geras arba labai blogas, svarbu, kad būtų apie tai kalbama, suprantama, įvertinama ir aptariama.

– Gausi dešimtuką – 10 eurų. Ir atitinkamai sumos pagal pažymį arba visiškai jokių kišenpinigių, jeigu pažymys blogas. Ką manote apie tai?

– Yra šeimų, kurios taip daro, bet iš finansinio raštingumo perspektyvos tai nėra rekomenduojama, nes tai vaiko pareiga eiti į mokyklą.

– Tėvai savo biudžete turėtų numatyti ir tą eilutę vaikams, ar ne? Ar tai bus euras, ar du eurai, ar 20 eurų, bet ji turi būti, jeigu leidžia galimybės, aišku.

– Iš tikrųjų, taip, turėtų numatyti ir kišenpinigiams, ir kitoms išlaidoms. Kai jau vaikai yra vyresni, rekomenduojama juos įtraukti ir į šeimos įvairius planavimus, kelionių planavimus, netgi taupymą, investavimą, rodyti jiems, kaip tai daroma, skirti tam tikrą lėšų dalį.

Mokėti ar nemokėti?

Tiesa ta, kad vieno teisingo atsakymo nėra. Sprendimas labai priklauso nuo šeimos vertybių, įsitikinimų, finansinės padėties, nuo to, koks kuriamas santykis ir požiūris į darbą šeimoje.

Pavyzdžiui, jei šeimoje ruošos darbus atlieka samdomi darbuotojai, namų tvarkytojai, o vaikų prašysime nemokamai sutvarkyti vonią ar išsiurbti grindis, jiems tai gali pasirodyti neteisinga. Jei mokame tvarkytojai, turėtume pasiūlyti užmokestį ir savo vaikui. Tačiau jei namuose savaitgaliais tvarkotės patys, augantį vaiką taip pat derėtų įtraukti į besitvarkančiųjų gretas ir už tai papildomai nemokėti. Nes niekas nemoka ir jums. Šiuo atveju tvarkymasis yra bendras šeimos reikalas ir atsakomybė, kurią išugdyti nelengva, bet būtina.

Taip pat nereikėtų mokėti vaikui ir už tai, kad jis palaiko tvarką savo kambaryje, pavalgęs nusineša ir išplauna indus, išsivalo dantis, paruošia namų darbus.

Nors dažnai mokame pinigus kaip skatinamąją priemonę, kuri suteikia vaikui motyvacijos mokytis ir būti tvarkingesniam, vis tik atlygis už tokią konkrečią veiklą, kaip dantų valymas ar namų darbai, gali vaiką paskatinti gyvenime tai daryti tik gavus užmokestį. Juolab tai neskatina vaiko savarankiškumo ir motyvacijos pasirūpinti pirmiausia savimi, o vėliau ir bendra šeimos gerove.

Kartais šį klausimą padeda išspręsti reguliarūs kišenpinigiai. Pavyzdžiui, galime su vaiku sutarti, kad kai bus atlikti namų ruošos darbai (paklota lova, pavalgius nunešti indai, pasirūpinta augintiniu), jis gaus sutartus kišenpinigius. Jei pareigų vaikas neatliks, kišenpinigiai gali būti sumažinti. Tai būtų paskatinimas už bendrą elgesį ir tvarką namuose, o ne už konkrečias užduotis.

Tokio sprendimo logika gana paprasta – suaugę žmonės eina į darbą, atlieka tam tikras užduotis, gauną užmokestį, o vaikai gali gauti kišenpinigių ne todėl, kad tėvai tiesiog privalo jų duoti, o todėl, kad vaikas savanoriškai prisideda prie bendros namų tvarkos, taip leisdamas tėvams daugiau laiko skirti darbui, kuris, savaime suprantama, ir yra kišenpinigių šaltinis. Svarbu priminti vaikui, kad kišenpinigiai nėra tas pats, kas maistui skirti pinigai. Maistpinigiai neturėtų būti mažinami, jei vaikas nepasiklojo lovos.

Sigita Strockytė-Varnė / Asmeninio archyvo nuotr.

Neiškraipykite rinkos kainų

Jei sutariate su vaiku, kad mokėsite jam už darbus, už kuriuos mokėtumėte ir samdomam darbuotojui, svarbu mokėti atitinkamą rinkos kainą, t. y. tiek, kiek realiai mokėtumėte namų tvarkytojui ar žolės pjovėjui. Labai svarbu dėl rinkos kainų susitarti ir su seneliais, nes jie anūkus mėgsta palepinti labiau.

Pavyzdžiui, jei kavinėje užsisakote kavos, padavėjai paprastai paliekate arbatpinigių. Jei vaikas irgi jums paruoš kavos puodelį, jis irgi gali gauti panašią sumą arbatpinigių, tik svarbu kontroliuoti, kad geraširdė močiutė ar senelis už tokį smulkų darbelį nesumokėtų per daug.

Dažnai iš didelės meilės esame linkę permokėti, nes savo vaikui nieko negailime. Tačiau kai vaikas užaugs ir pradės dirbti, pavyzdžiui, kavinėje, jis, tikėtina, negaus labai daug arbatpinigių. Patyręs tokį akibrokštą jaunuolis gali greitai sunkaus darbo atsisakyti. O tėvai juk nori, kad vaikas suprastų, jog uždirbti pinigų – nelengva.

Kokybė svarbu

Jei vaikui mokate už darbą, kurį paprastai atlikdavo namų tvarkytojas, reikalaukite ir darbo kokybės. Iš pradžių lengva nebus, prireiks kantrybės. Nebus labai lengva paprašyti išvalyti grindis iš naujo, jei dar liko dėmių ir nešvarumų. Tačiau vaikas turi suprasti, kad bet kaip darbo atlikti negalima.

Vaikai gali gauti kišenpinigių ne todėl, kad tėvai tiesiog privalo jų duoti, o todėl, kad vaikas savanoriškai prisideda prie bendros namų tvarkos.

Beje, tėvams labai svarbu atskirti, ką vaikas turi gebėti atlikti kokybiškai. Pavyzdžiui, jei vaiko prašome iškrauti indaplovę, o indus laikome spintelėje, kuri yra aukštai, jam gali būti sudėtinga ir net nesaugu tokį darbą atlikti.

Vaikai labai skirtingi, tačiau dažniausiai 4–6 m. darželinukai jau tikrai gali pasikloti savo lovą (to juos moko ir darželyje), išsivalyti savo maisto dėžutę, išskalauti gertuvę, padėti ruošti maistą vakarienei.

Pradinukai gali dar daugiau: išplauti, išsiurbti grindis, nuvalyti dulkes, surūšiuoti skalbinius, išnešti šiukšles. Penktokams jau galime patikėti išplauti langus, nupirkti būtiniausių maisto produktų, išlyginti drabužius ar net pagaminti nesudėtingą vakarienę ar pietus.

Svarbu stebėti savo vaiką ir įtraukti jį į tvarkymosi procesą, kai jis pasiruošęs. Žinoma, reikia nemažai kantrybės – juk vaikai mieliau leistų laiką prie kompiuterio ar su draugais, tačiau disciplina ir sutarta finansinė paskata (kišenpinigiai) gali padėti pasidalyti namų ruošos darbus šeimoje ir gauti naudos ir pasitenkinimo.

Perėjusi per savo patirtį, daug kartų klydusi, sukaupusi daugybę žinių savo profesiniame darbe L. Banytė-Surplienė jau ketverius metus moko tėvus ruošti savo vaikus ateities gyvenimui – veda seminarus, dalijasi patirtimi socialiniuose tinkluose, kalba radijo laidose ir tinklalaidėse. „Kiekvieni tėvai turi ambiciją užauginti laimingus, sėkmingus ir savimi pasitikinčius žmones. Tačiau šiais laikais, kai gyvename pertekliaus visuomenėje, vaikai dažnai nevertina to, ką turi, nesupranta, kiek turi įdėti pastangų, kad ką nors pasiektų. Tai tėvams kelia nerimą – kaip ugdyti vaikus finansiškai, kad jie norėtų siekti tikslų ir būtų pasiruošę ateities pasauliui?“ – sako lektorė.

Ji įsitikinusi, kad tėvams reikia pagalbos – aiškios ir patikrintos sistemos, kurią įgyvendinę jie jaustųsi ramesni. Būtent tokią sistemą apie pinigus su savo vaikais kalbėti pasiryžusiems ir nežinantiems, kaip tai padaryti, tėvams L. Banytė-Surplienė siūlo neseniai pasirodžiusioje savo knygoje „Apie pinigus su vaikais: paprasti patarimai tėvams, kaip paruošti vaiką ateities pasauliui“.

„Lietuvoje knygų apie finansinį raštingumą vaikams ir jų tėvams yra tiek mažai, kad jas galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Ir apskritai PINIGAI ir pokalbiai apie juos vis dar yra tabu, – neabejoja edukologė, keturių vaikų mama dr. Austėja Landsbergienė. – Mūsų pačių tėvai (ir mokytojai!) nebūtinai gebėjo ir ugdė mūsų finansinį raštingumą, todėl ši knyga gali būti tėvų ir mokytojų pagalbininke žengiant pirmuosius žingsnius, kad vaikas augtų finansiškai raštingesnis. Be to, visada naudingiausia, kai pateikiama ne segmentuota, o nuosekli informacija, kai dalijamasi praktiškai išbandytais dalykais ir istorijomis.“

Knygą išleido leidykla „Alma littera“. Kartu pasirodė ir L. Banytės-Surplienės parengtos diskusijų kortelės „Apie pinigus sau vaikais“. Trijų sudėtingumo lygių kortelėse tėvai ras klausimų, kurie paskatins tėvų diskusijas su vaikais – ar pinigai geri, ar blogi? Kiek jų norėtum sutaupyti? Kodėl žmonės ima paskolas? Diskusijos padės geriau suprasti, kaip mąsto vaikai, ir užlopyti žinių spragas. Šalia kortelių tėvams pridėta instrukcija, kaip geriausia pradėti diskusiją ir kaip į ją įtraukti vaiką.

Leidėjų nuotr.

Su L. Banyte-Surpliene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Jūsų knyga yra viena pirmųjų Lietuvoje, kurioje kalbama apie tai, kad vaikai nuo mažų dienų turėtų mokytis finansinio raštingumo. Knygelių apie pinigus vaikams tarsi ir būta, tačiau pirmiausia turbūt reikia kalbėti su tėvais, o ne su vaikais...

– Vaikai pirmiausia turi matyti pavyzdį, kaip su pinigais elgiasi jų tėvai. Būtent jie suteikia vaikams galimybių patirti, kaip pinigai veikia.

Su vaikais taip pat būtina sutarti, kad pusę kišenpinigių vaikas išleidžia, o kitą pusę taupo.

– Ir vis dėlto dar dažnai manoma, kad pinigai – ne vaikų reikalas. Ši tema tarsi neegzistuoja iki to laiko, kol vaikai neužauga ir patys nepradeda savarankiško gyvenimo...

– Kartais atrodo, kad pinigus reikia skaičiuoti tik bankininkams ir finansininkams, tačiau, ar esi rašytojas, sportininkas, ar statybininkas, įgūdžiai valdyti pinigus tau tikrai pravers. Šie įgūdžiai ne tik kuria saugumo jausmą, bet ir pagrindą, kuris leidžia siekti gyvenimo tikslų ir svajonių.

Patyriau, kad Lietuva tarsi perskilusi į dvi dalis: vienoje – finansiškai raštingi žmonės, ieškantys informacijos ir savo žinias norintys perteikti vaikams. Kitoje – tie, kuriems tai neatrodo svarbu, jie nei patys domisi, nei žino apie finansinį raštingumą, nei to moko vaikus.

Ir natūralu – ko gali išmokyti, jei pats nežinai? Kai kurie tėvai mano, kad finansinio raštingumo įgūdžius vaikams gali perteikti mokykla. Tačiau mokykloje pamokos vyksta konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje, jos nėra susijusios su specifine patirtimi. Kai vaikai nori kažką pirkti, paprastai šalia jų būna ne mokytojai, o tėvai. Ir tai yra tinkama proga refleksijai, kai mama ar tėtis gali klausti: „Ar tu tikrai dabar šio daikto nori?“ , „O gal mes galėtume palaukti keletą dienų, pagalvoti apie tai?“ , „Pasvarstyk, gal šiuos pinigus verta įdėti į taupyklę, o ne išleisti šią akimirką?“ Tėvų pozicija finansinio raštingumo mokyme – pati patogiausia, tačiau jie turėtų norėti tai daryti.

– Pirmiausia reikėtų susitarti, kas yra tas finansinis raštingumas?

– Aš jį apibrėžiu, kad tai yra įgūdžiai, kurie leidžia priimti efektyvius finansinius sprendimus. Pabrėžiu – įgūdžiai, o ne žinios. Viena yra žinoti, kaip apskaičiuoti paskolos palūkanas, suprasti, kaip veikia draudimas, tačiau visai kas kita formuoti įgūdžius, kurie kasdieniame gyvenime leistų priimti efektyvius finansinius sprendimus. Ką darysime su pinigais – taupysime ar išleisime, pirksime televizorių ar lopysime namo stogą, keliausime ar dairysimės, kur investuoti? Nuo mūsų sprendimų efektyvumo priklauso, kaip gyvensime ilgalaikėje perspektyvoje.

– Tačiau pinigai, matyt, ne viskas. Jūs pati sakėte, kad jie padeda mums siekti tikslų, tačiau kaip neperžengti ribos, kai jie patys tampa gyvenimo tikslu?

– Reikia suprasti, kad pinigai – labai galinga mokymo priemonė, galinti užauginti ir savanaudžius materialistus, egoistus, ir itin bendruomeniškus, savimi pasitikinčius žmones, kuriems rūpi esantys šalia.

Svarbu, kokias vertybes vaikams perduos tėvai – jei patys nešioja prabangius laikrodžius ir telefonus, jei pyksta ant kaimyno, kad šis išvyko atostogų į Tenerifę, o jis negali, jei namuose kalba tik apie pinigus ir kaip jų prikaupti, juk vaikai viską mato ir girdi, jie elgsis lygiai taip pat.

Visai kitokį žmogų užauginsime, jei vaikams akcentuosime ne turtus, o pinigų suteikiamą laisvę ir galimybes.

Leidėjų nuotr.

– Auginate tris vaikus – sūnus Faustą ir Konstantiną, dukrą Elžbietą. Ar idėja kalbėti apie finansinį raštingumą, kurti tinklaraštį, rašyti knygą kilo iš asmeninės patirties?

– Aš pati padariau daug klaidų! Tikriausiai, praėjus pusmečiui po aštuntojo mano vyresnėlio Fausto gimtadienio, į kurį jis buvo pakvietęs daug draugų, spintoje radau du didžiulius lego rinkinius. Negalėjau atsistebėti, kad jie net neišpakuoti! Prisiminiau savo gimtadienius, kai brangindavome kiekvieną dovaną, čia pat ją apžiūrėdavome, išpakuodavome. Supratau, kad Faustas visko turi per daug. Jis tiesiog išlepęs! Man tai buvo aiškus signalas, kad reikia skubiai kažką daryti, kad negaliu išleisti savo vaiko į pasaulį, žinodama, jog jis nesuvokia pinigų vertės ir to, kaip jie uždirbami.

Pradėjau ieškoti, kas man šią problemą galėtų padėti išspręsti, kas sudėliotų svarbiausius principus. Internetas nelabai padėjo, informacija, kurią radau, buvo prieštaringa: vieni sakė – duokite vaikui kišenpinigių, kiti sakė, kad jų visai nereikia. Vieni aiškino, kad vaikui verta mokėti už buities darbus, kiti buvo kategoriškai prieš. Teko sistemą susikurti pačiai, vėliau pastebėjau, kad ir pažįstami tėvai klausia, ėmė rašyti ir nepažįstami, taigi natūraliai pradėjau dalytis tuo, ką pati sužinojau ir išmokau.

– Tai kokios tos svarbiausios taisyklės, jei norime užauginti finansiškai raštingus vaikus?

Labai svarbu, kad vaikai patirtų savo veiksmų pasekmes. Geriausias būdas išmokyti vaikus elgtis su pinigais – duoti jiems kišenpinigių. Bet ne šiaip duoti! Tėvų savaitei duoti penki eurai problemos neišspręs. Iš tėvų esu girdėjusi istorijų, kad kai kurie vaikai nežino, ką su tais penkiais eurais daryti, savaitės pabaigoje jie atneša juos mamai ir sako: „Pasiimk.“ Arba – atvirkštinis variantas: pinigus vaikai išleidžia tuojau pat, jiems atrodo, kad jie iš dangaus nukritę.

Didžiausią klaidą tėvai daro neaptarę su vaikais už pinigus jiems perleidžiamų atsakomybių. Tėvai turi vaikams paaiškinti: jei anksčiau aš tau pirkdavau žurnalą ir saldumyną už du eurus, dabar aš tau duodu du eurus ir tu už juos saldumyną ir žurnalą gali pirkti pats. Dar svarbiau tai, kad tėvai parduotuvėje atsilaikytų prieš vaikų prašymus ir, kaip paprastai nutinka, to žurnalo ar saldumyno nenupirktų patys už savo pinigus. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad kišenpinigiai – ne šiaip pinigai, jie iš dangaus nekrinta.

Dar vienas svarbus dalykas – kalbėkime atvirai su vaikais apie pinigus. Vaikai turi žinoti, kad kartais ir mums nesiseka, negalime apsimesti, kad esame tobuli ir visiškai nedarome klaidų. Galima sakyti: „Mielas vaike, žinok, aš irgi susimoviau, netinkamai investavau, priėmiau kvailą sprendimą, nusipirkau nereikalingą daiktą, per daug išleidau.“

Ir trečias dalykas – tėvų pavyzdys yra labai svarbus. Jei vieną sakysime, o kitą darysime – nieko gero nebus. Panašiai kaip dėl sveikos gyvensenos ar sporto. Jei sakysime vaikams, kad reikia sportuoti, o patys gulėsime ant sofos, vaikai greičiausiai rinksis gulėti ant sofos kartu su jumis.

Labai svarbu, kad vaikai patirtų savo veiksmų pasekmes. Geriausias būdas išmokyti vaikus elgtis su pinigais – duoti jiems kišenpinigių.

– Ar galite pasakyti, kiek vaikui reikia duoti kišenpinigių, kad ir šeimos biudžetas nekentėtų, ir vaikas nesijaustų nuskriaustas? Ar pinigai maistui taip pat gali būti laikomi kišenpinigiais?

Man atrodo, kad svarbu atskirti maistui skirtus pinigus nuo kišenpinigių. Maistui skiriami pinigai vaiko nemoko, jis juos išleidžia aiškiam tikslui. Jei karbonadas mokykloje buvo brangesnis, tėvai maistui gali skirti papildomai, juk jie nenori, kad vaikas badautų.

Kišenpinigiai – kas kita. Jie skirti tam, kad vaikas išmoktų priimti svarbius sprendimus ir darytų kvailus – emocijų apimtas nusipirktų už juos ne tai, ką planavo, ir suprastų, kad jo geidžiamas ir planuojamas pirkinys dėl tokio poelgio gali būti nukeltas dar keletui mėnesių, kol sutaupys reikiamą sumą.

Leidėjų nuotr.

Su vaikais taip pat būtina sutarti, kad pusę kišenpinigių vaikas išleidžia, o kitą pusę taupo. Taip pat svarbu sutarti, ir kam taupo. Nori naujo telefono – taupyk, nori stalo žaidimo – taupyk, nenori nieko – irgi taupyk, pravers.

– Tačiau šeimos finansiškai apsirūpinusios labai nevienodai, vaikų poreikiai taip pat skirtingi – kaime gyvenantis vaikas pinigų išleidžia mažiau nei gyvenantis sostinėje. Galbūt esate išskaičiavusi kiekvienam patogų procentą?

– Kišenpinigių dydis turi priklausyti nuo atsakomybių, kurias skiriame savo vaikams. Taip, šeimos gyvena labai skirtingai, vaiko reikmėms jie taip pat išleidžia skirtingas sumas, todėl ir kišenpinigių suma gali skirtis. Kokias atsakomybes galime perduoti vaikams? Pradėkime nuo saldumynų, žurnalų, vėliau prašykime, kad jie iš kišenpinigių susimokėtų už būrelius, kiną, batus, drabužius ar desertą kavinėje. Pradėję nuo dviejų eurų, po šešerių metų jiems jau galime skirti ir šimtą. Aš skaičiuoju taip: galima pradėti nuo to, kad duodame vaikui po pusę euro už kiekvienus metus. O paskui sumą galima didinti, jei perleidžiame daugiau atsakomybių.

Kai kurie tėvai sako: „Aš vaikui viską nuperku, kam jam kišenpinigiai?“ Jei iš tiesų viską nuperkate, tuomet ir kišenpinigių nereikia. Tačiau noriu mesti tėvams iššūkį – gal galite ko nors nebepirkti ir atsakomybę perduoti vaikams? Tik taip jie mokysis elgtis su pinigais.

– Ar galite patvirtinti, kad šių dienų vaikai kur kas daugiau supranta apie pinigus, nei augę prieš du dešimtmečius?

– Yra vaikų, kurie puikiai tvarkosi su pinigais, smalsauja, kaip galėtų jų papildomai užsidirbti, domisi investavimu, tačiau negaliu pasakyti, kad tokių – dauguma. Daugybė tėvų ir patys nieko nežino apie investavimą, tad ką jie gali paaiškinti savo vaikams? Iš užburto rato ištrūkti padeda tik žinios. O tie, kurie nori mokytis, visada laimi.

Mieli tėvai, nesikratykite atsakomybės. Pinigai ugdant asmenybę yra ne mažiau svarbūs nei santykiai, emocijos, empatija.

– Ir kada yra geriausias laikas pradėti vaikus mokyti finansinio raštingumo?

– Nuo trejų metų su vaikais jau galime kalbėti apie pinigus. Nuo šešerių reguliariai jiems duoti kišenpinigių, ugdyti finansines atsakomybes. Kuo vaikas didesnis, tuo daugiau turėsite pakeisti jau susiformavusių vaikų įpročių, bet iš tiesų – geriau vėliau nei niekada.

Vyresniam – daugiau

Tyrimo duomenimis, didesnę ar mažesnę sumą pinigų iš tėvų gauna ir didžioji dalis (70 proc.) mokyklą baigusių 20–23 metų jaunuolių.

Vaikų kišenpinigiai skiriasi kintant jų amžiui – kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau pinigų tėvai jam duoda smulkioms išlaidoms. Dažniausiai tėvai skiria iki 10 eurų per mėnesį 7–10 metų amžiaus vaikams, iki 30 eurų per mėnesį 11–15 metų paaugliams ir iki 50 eurų 16–19 metų jaunuoliams, o studentams trečdalis šeimų kas mėnesį skiria daugiau nei 100 eurų.

„Atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį šalyje ir į tai, kad dažna šeima augina kelis vaikus, bendra kišenpinigių suma per metus yra nemaža. Dėl to labai svarbu, kad gaunami pinigai patenkintų ne tik trumpalaikius poreikius, bet ir padėtų formuoti ilgalaikius asmeninių finansų planavimo ir valdymo įgūdžius“, – komentuoja Jūratė Cvilikienė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje.

Svarbu ir mokyti

Tyrimas atskleidė, kad kas antra savo 5–6 metų mažamečiams duodanti kišenpinigių šeima tam skiria iki 5 eurų per mėnesį, o maždaug kas dešimta šeima (12 proc.) per mėnesį atseikėja net iki 30 eurų smulkioms vaikų išlaidoms.

„Kalbėti apie pinigus, supažindinti vaiką su monetomis, kupiūromis ir jų vertėmis tikrai reikėtų dar jam esant ikimokyklinio amžiaus, nes vaikui pradėjus lankyti mokyklą ir taip bus apstu naujų dalykų, kuriuos jis turės išmokti. Atsižvelgdami į kitus vaiko gebėjimus, pavyzdžiui, ar jis tik pažįsta skaičius, ar jau moka sudėti ir atimti, galite pažaisti įvairius žaidimus. Pradėti galima nuo paprasčiausio monetų rūšiavimo“,  – sako „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje.

J. Cvilikienė pabrėžia, kad mažiems vaikams taip pat svarbu paaiškinti, iš kur atsiranda pinigai ir kokios gali būti jų formos. Svarbu kalbėtis, kad pinigai neatsiranda iš „dėžės prie parduotuvės“,  o yra uždirbami.

Remiantis apklausos duomenimis, tik 16 proc. tėvų apie pinigus su ikimokyklinukais kalbasi išsamiai, o 14 proc. nesikalba visiškai, tikėdamiesi, kad su pinigais ir finansiniais procesais vaikas susipažins savaime. Panašios tendencijos pastebimos ir kitose amžiaus grupėse. Apskritai tyrimas atskleidė, kad apie finansus daugiau kalba didesnes pajamas gaunantys mieste gyvenantys tėvai.

Domėjimasis finansais blėsta

Tyrimo duomenimis, tik trečdalis tėvų reguliariai teiraujasi savo 11–15 metų amžiaus vaikų, kam ir kur jie išleido savo kišenpinigius, o 16–19 metų amžiaus grupėje reguliariai besidominčiųjų skaičius sumenksta iki 14 proc., ir tik labai nedidelė dalis tėvų tikrina savo vaiko banko sąskaitą internete.

„Šie skaičiai tik patvirtina tėvų dėmesio stoką vaikų finansiniams klausimams šeimoje, nes vaikui augant didėja ne tik jo finansiniai poreikiai, bet ir iššūkiai. Be to, tyrimo duomenimis, beveik du trečdaliai 11–15 metų paauglių ir beveik pusė 16–19 metų jaunuolių savo kišenpinigius išleidžia saldumynams ir užkandžiams, tai yra nebūtiniems poreikiams tenkinti. Greičiausiai dėl to net 22 proc. 16–19 metų jaunuolių, anot jų tėvų, visai netaupo“, – teigia finansų ekspertė.

Pasak jos, skirtingo amžiaus vaikams turėtų būti duodami ne tik pinigai, bet ir keliami skirtingi finansinės elgsenos lūkesčiai bei užduotys. Mokomasi, kaip dalį pinigų atsidėti trumpalaikiams ir ilgalaikiams tikslams, įvertinti būtinas ir nebūtinas išlaidas, formuoti taupymo ar net skolinimo bei skolinimosi įgūdžius.

Vis dar grynieji

Atliktas tyrimas parodė, kad populiariausia kišenpinigių forma yra grynieji: tik kas dešimtas 11–15 metų paauglys pinigų smulkioms išlaidoms gauna į savo banko sąskaitą. Elektroninių kišenpinigių gauna beveik 30 proc. 16–19 metų jaunuolių ir tik baigus mokyklą šis skaičius perkopia 50 procentų.

„Paradoksalu, kad dabartiniai vaikai dažnai puikiai pažįsta įvairias technologijas, sklandžiai naudojasi kompiuteriu, mobiliuoju telefonu ir įvairiomis programėlėmis. Neretai – geriau už savo tėvus. Tačiau naudojimasis išmaniais kasdienių finansų planavimo ir valdymo įrankiais nuo suaugusiųjų atsilieka. Iš dalies taip yra todėl, kad mokiniai smulkius pinigus dažniausiai išleidžia vietose, kuriose nėra galimybės atsiskaityti kortele, pavyzdžiui, mokykloje. Be to, vaikai turi mažiau teisinių ir techninių galimybių naudotis internetine arba išmaniąja bankininkyste“, – skirtumus komentuoja J. Cvilikienė.

„Swedbank“ Finansų instituto užsakymu Lietuvos gyventojų tyrimą apie kišenpinigius vaikams šių metų birželio mėn. atliko bendrovė „Spinter tyrimai“, apklaususi 1008 respondentus Lietuvoje. Apklausoje dalyvavę tėvai turi vaikų nuo 5 iki 23 metų amžiaus.

Nors Japonijos vyrai dažnai yra vieninteliai šeimos maitintojai, daugelis jų visą savo atlyginimą atiduoda žmonoms, kurios dažnai rūpinasi šeimos sąskaitomis ir išlaidomis.

Dabar šalies biurų darbuotojams tenka suktis per mėnesį savo išlaidoms turint tik vidutiniškai 37,873 tūkst. jenų (370 JAV dolerių), o tai yra trečia iš mažiausių tokių sumų per visą šio tyrimo istoriją.

Pavyzdžiui, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Japonijos ekonomika sparčiai augo, vyrų kišenpinigiai buvo daugiau kaip dukart didesni ir sudarė 77,725 tūkst. jenų per mėnesį, pareiškė bankas, šiuos tyrimus atliekantis nuo 1979 metų.

Trapi ekonominė padėtis ir vangus darbo užmokesčio augimas daugelį namų ūkių verčia karpyti gyvybiškai nebūtinas išlaidas, o prie jų priskiriami ir vyrų kišenpinigiai.

Siekdamas valdyti savo išlaidas, vidutinis vyras pietums kasdien numato išleisti 587 jenas, parodė tyrimas, kuriame dalyvavo maždaug 1 tūkst. vyrų tarnautojų.

Išlaidos gėrimams po darbo, per dažnai beveik priklausomus pasisėdėjimus su kolegomis, kurie rengiami bendravimui gerinti, sudaro maždaug 11,765 tūkst. jenų ir yra 50 jenų didesnės negu pernai.

Japonijoje metų metus vyrauja defliacija, dėl kurios kainos nekinta arba smunka. Tai reiškia, kad šiandien už tokią pat pinigų sumą galima įsigyti daugiau negu 10-ojo dešimtmečio pradžioje.

Kainų smukimas pirkėjus, regis, turėtų tenkinti, tačiau jis paprastai kenkia ekonomikai, nes vartotojai būna linkę atidėti pirkinius ir palaukti, kol jie dar atpigs.

Prieš duodant kišenpinigių, reikia atlikti paruošiamuosius darbus ir vaikus supažindinti su pinigais. Taip teigia konsultacijų įmonės „M Capital“ bendraturtė, asmeninių finansų valdymo konsultantė Milana Jonikienė. Jos teigimu, tuomet reikia sudaryti galimų pirkinių sąrašą ir, davus pinigų, leisti vaikams savo biudžetą valdyti patiems.

„Ar vaikams tai patinka? Ne. Vaikams patinka tiksliai žinoti [...], kaip tuos pinigus išleisti. Duodi penkis eurus ir pasakai, kad jie skirti valgyklai. [...] Jiems patiktų pinigų gauti kiekvieną dieną. Tai rodo atsakomybės trūkumą. Iš tikrųjų yra sudėtingiau. Jei pinigų duodu kartą per mėnesį ir vaikas sugeba per vieną dieną juos išleisti, jis turi labai gerai žinoti, kad savo žodžio nepakeisiu ir kitą dieną pinigų nebus“, – LRT RADIJO laidoje „Centas eurą augina“ pabrėžia M. Jonikienė.

DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Ekonominių tyrimų departamento vadovė Jekaterina Rojaka pataria su vaikais kalbėtis apie pinigus nuo pat mažens, nes banko atliktas tyrimas atskleidė, kad daugelis vaikų ne iki galo suvokia, kas yra pinigai, kaip jie gaunami ar kas yra bankai.

Tyrimas: vaikai geriau suvokia pinigus, jei girdi apie juos kalbant

Anot J. Rojakos, šiemet DNB banko atliktas tyrimas, kaip vaikai suvokia finansus, parodė, jog jie tai daro taip pat, kaip suaugusieji. Ekonomistės teigimu, vaikai šioje srityje orientuojasi gana neblogai – supranta, kad pinigai ant medžių neauga, tačiau kai kurie mano, kad jų galima tiesiog pasiimti iš bankomato.

„Didžioji dalis vaikų puikiai supranta, kad tam tikra dalis pinigų išleidžiama būtiniems dalykams: maistui, namams. Žinoma, vaikų finansų suvokimas ateina su amžiumi. Mažesni vaikai, pavyzdžiui, penkiamečiai, išsiskiria tuo, kad mano, jog pinigus išduoda bankomatai“, – sako J. Rojaka.

Jos pastebėjimu, geriau pinigus suvokia tie vaikai, kurių šeimose kalbamasi apie finansinę padėtį. Ekonomistės tvirtinimu, tuomet vaikai geriau supranta, kas vyksta šeimoje, ir su savo gaunamais kišenpinigiais stengiasi elgtis taip pat, kaip su pinigais elgiasi tėvai. Problema iškyla kitoje srityje – vaikai neteisingai suvokia taupymą.

„Daugeliui vaikų taupymas yra momentinis elgesys – taupyti reiškia nepirkti: jei šiandien neperkame šokoladuko, vadinasi, sutaupome. Bet tai nėra procesas. Turbūt šiame tyrime tai ir yra liūdniausia, nes panašu, kad ir dalis suaugusiųjų taupymą supranta šiek tiek kitaip, nei tai daro konsultantai, bankai ar daugelis finansų specialistų“, – pabrėžia J. Rojaka.

Efektyviausias būdas mokytis – daryti klaidų

Siekiant, kad vaikas geriau suvoktų, kaip tvarkomi šeimos finansai, J. Rojaka pataria nuo mažens vaiką vestis į parduotuves, bankus ar kitas įstaigas. Tos pačios pozicijos laikosi ir konsultacijų įmonės „M Capital“ bendraturtė, asmeninių finansų valdymo konsultantė M. Jonikienė. Jos teigimu, patirtis yra vienas iš būdų mokyti vaikus.

„Pagal efektyvumą nuo efektyviausio iki mažiausiai efektyvaus skiriami šie mokymosi būdai: mokymasis iš to, ką tėvai leidžia patirti, kiek laisvės ir kiek kontrolės suteikiama, duodant pinigus, antras būdas – tai, kaip tėvai elgiasi su pinigais, ir, deja, bet tik trečias būdas – pokalbis“, – nurodo M. Jonikienė.

Kada vaikui jau reikėtų pradėti aiškinti apie pinigus, o vėliau – jų duoti, priklauso nuo vaiko gebėjimų. Pirmas ženklas, kad reikia pradėti sąmoningai su vaiku kalbėtis apie finansus, anot M. Jonikienės, yra vaiko užduodami klausimai: kiek kainuoja, kodėl tiek, kodėl perkamas vienas daiktas, o ne kitas.

„Kai vaikas smalsiai pradeda klausinėti apie kainas, tai rodo, kad vaikas yra pasirengęs pirmiems pasiruošiamiesiems darbams prieš duodant pinigų. Kodėl sakau pasiruošiamiesiems? Nes mums yra įprasta, kad šešiametis ar septynmetis vaikas, prieš eidamas į mokyklą, gauna kišenpinigių. Atėjo Rugsėjo pirmoji ir tėveliai duoda kažkiek eurų, nors vaikas dar nelabai žino, kokia pinigų vertė“, – tvirtina M. Jonikienė.

Ekspertė: tėvai patys nežino, kodėl vaikams duoda pinigų

Ar vaikui duoti pinigų, vos pradėjus eiti į mokyklą, priklauso nuo to, kaip vaikas tuos pinigus suvokia, teigia M. Jonikienė. Jos aiškinimu, dar iki mokyklos reikėtų pasirūpinti, kad vaikas pradėtų mokytis apie pinigus, jų vertę. Paprasčiausiais būdas tai padaryti, anot finansų konsultantės, – vestis vaiką į parduotuvę.

„Dažnai suaugusiesiems užduodu klausimą: ar, prieš eidami į parduotuvę, susidarote pirkinių sąrašą. Tai – labai paprastas įrankis. Į tai galima įtraukti mažamečius vaikus. Reikia sudaryti pirkinių sąrašą ir paskui pagal tą sąrašą rinkti pirkinių krepšelį aiškinant, kodėl perkame vieną ar kitą pieną, duoną, sūrelį, kiek tai kainuoja, kiek galima įsigyti tokių daiktų už tam tikrą pinigų sumą“, – pataria M. Jonikienė.

Jos rekomendacija, – jei apie pusę metų vaikas gavo pinigų ir sugebėjo su jais susitvarkyti, tuomet pinigų galima duoti toliau ir jam pradėjus eiti į pirmą klasę. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad dažnai ir patys tėvai nežino, kokiu tikslu tų pinigų duoda.

„Vaikai taip pat nežino, kam tie pinigai. [...] Šeima turėtų nuspręsti, koks jų biudžetas, kiek dienpinigių jie skiria vaikams ir kokiu tikslu vaikai galėtų tuos dienpinigius išleisti. T. y. reikia nustatyti tam tikras ribas. Žinoma, apie tai reikia kalbėti su vaikais: ne iš pradžių duoti pinigų, o paskui galvoti „išleido negerai“, bet reikia iš karto nuspręsti, kam tie pinigai išleidžiami, ir tik tada nustatyti sumą“, – sako M. Jonikienė.

Pataria neduoti pinigų, kol vaikai nemoka skaičiuoti

Pasak J. Rojakos, dažnai pagrindines finansines sąvokas painioja net ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, todėl vėliau jas painioja ir vaikai. Jos teigimu, tyrimas atskleidė, kad dauguma vaikų banką suvokia kaip vietą, kuri išduoda pinigus, arba tą, į kurią galima atnešti pinigus ir juos saugiai laikyti.

„Vaikai mano, kad bankas leidžia taupyti, bet taupymą jie supranta kaip saugų pinigų padėjimą: padedame į banką ir pinigai nepradingsta nei iš šeimos, nei iš sąskaitų. Labai nedaug vaikų banką supranta kaip tam tikrą konsultantą. Sakyčiau, kad tai yra bankų spraga. Reikia lopyti šias skyles labiau konsultuojant visuomenę ir vaikučius“, – sako J. Rojaka.

M. Jonikienė įsitikinusi, kad vaikams iki penkerių metų arba tol, kol jie nemoka skaičiuoti, apskritai nereikėtų turėti pinigų, nes jie negeba suvokti jų vertės. Jos teigimu, geriausiai vaikai gali suvokti daikto vertę lygindami kainas, tačiau to taip pat negali padaryti adekvačiai.

„Kartais tėveliams namų darbams duodi užduotį – paklausti keturmečio ar penkiamečio vaiko, kiek kainuoja namas. Jie man parašo atsakymą. Vaikas sako, kad namas kainuoja „šimtą milijonų tūkstančių“, o automobilis – „du šimtus milijonų tūkstančių“. Ką tai parodo? Vaikas supranta pinigus tik lygindamas juos su daiktais, į kuriuos iškeitė tuos pinigus“, – aiškina M. Jonikienė.

Vaikams 1,99 euro tėra euras

M. Jonikienė aiškinimą vaikams apie pinigus siūlo skirstyti į kelis etapus. Anot jos, 4–6 metų vaiką, dar nelankantį pradinės mokyklos, reikia supažindinti su pinigų reikšme: eiti kartu į parduotuvę, kartu sudarinėti pirkinių sąrašą, leisti savarankiškai surinkti pirkinių krepšelį.

„Tai – labai paprastas įrankis. Esu pastebėjusi, kaip vaikai elgiasi apvalindami kainas. Suaugusieji dažnai neatkreipia į tai dėmesio. Jei mes parduotuvėje matome, kad kaina – 1,99 euro, tai apvaliname – 2 eurai. Jei paklaustume vaikų, kiek yra 1,99, jie sakytų, kad tai tėra vienas euras. Iš to taip pat galima daug ko išmokti“, – mano M. Jonikienė.

Ji priduria, kad taip pat leisti rinktis reikėtų ir nuėjus su vaiku į kavinę. Vyresniam, skaičiuoti mokančiam vaikui galima pasakyti, kiek pinigų jam duodama, ir leisti už tuos pinigus užsisakyti tai, ko jis nori. Jei patiekalus užsako tėvai, vaikas nesuvokia, kiek tai kainuoja arba kad tai iš viso kainuoja, teigia M. Jonikienė.

„Įvedus vaikus į šį procesą, jiems galima leisti daryti veiksmus savarankiškai, duodant biudžetą, nusprendžiant, kam jie gali leisti pinigus. Reikia, kad jie savarankiškai priimtų sprendimus ir darytų savo klaidas“, – tikina M. Jonikienė.

Vaikas gali prisidėti mokėdamas už komunalines paslaugas

M. Jonikienė siūlo vaikams iš pradžių duoti smulkių pinigų ir sudaryti sąrašą, kam tie pinigai gali būti išleisti. Vėliau pinigų sumas galima didinti ir sąrašą plėsti, pinigus duoti ne kartą per dieną ar savaitę, o vis rečiau, pavyzdžiui, didesnę pinigų sumą duoti kartą per mėnesį.

„Reikia padaryti sąrašą, ką vaikas gali nupirkti už tuos pinigus. Mūsų sąrašas su mažesniuoju sūnumi prasidėjo nuo keturių pagrindinių dalykų: pramogos, draugų gimtadieniai, dovanos draugų gimtadieniams ir „skanuliai“ – tai, ko tėvai nenori pirkti, bet vaikai vis tiek perka. Sąrašas buvo labai trumpas. Vaikas galėjo savarankiškai nuspręsti, kam jis nori išleisti pinigus. Įdomu pastebėti, kad iš 20 draugų, kurių gimtadienius vaikas iki tol švęsdavo už mūsų pinigus, liko du draugai, kuriems dovanas, jo nuomone, verta pirkti iš savo pinigų“, – pasakoja M. Jonikienė.

Ji priduria, kad vėliau į galimų pirkinių sąrašą galima įtraukti ir tokius dalykus, kaip drabužiai, dalis komunalinių paslaugų, ir padidinti vaikui skiriamą biudžeto dalį. Tuomet vaikas pats mokosi, kaip paskirstyti savo išlaidas, kaip jas panaudoti.

„Ar vaikams tai patinka? Ne. Vaikams patinka tiksliai žinoti [...], kaip tuos pinigus išleisti. Duodi penkis eurus ir pasakai, kad jie skirti valgyklai. [...] Jiems patiktų pinigų gauti kiekvieną dieną. Tai rodo atsakomybės trūkumą. Iš tikrųjų yra sudėtingiau. Jei pinigų duodu kartą per mėnesį ir vaikas sugeba per vieną dieną juos išleisti, jis turi labai gerai žinoti, kad savo žodžio nepakeisiu ir kitą dieną pinigų nebus“, – pabrėžia M. Jonikienė.

Siūlo nemokėti už atliktas pareigas

Abi pašnekovės įsitikinusios, kad nereikėtų drausti vaikams dovanoti pinigų, pavyzdžiui, kaip tai daryti dažnai linkę seneliai. „Manau, kad lepinti seneliai privalo [...], bet jie lygiai taip pat turi dalyvauti vaikų auklėjime, ir finansiniame. Seneliai atlieka daug finansinių operacijų, pavyzdžiui, eina į parduotuvę. Vaikams eiti su jas kartais yra daug smagiau“, – sako J. Rojaka.

M. Jonikienė priduria, kad pinigų davimas gali tapti finansine paskata, pavyzdžiui, jei vaikas taupo norimam daiktui, bet pabrėžia, kad tai turėtų būti daroma atsakingai: vaikas neturėtų gauti pinigų už tai, kad atlieka savo pareigas šeimoje ar mokykloje.

„Reikia užduoti sau klausimą – ar mums kas nors duoda pinigų, kai mes pasiklojame lovą? Jei aš išsiplaunu lėkštę, ar gaunu pinigų? Ko gero – ne. Tai yra pareigos. Jei tos pareigos šeimoje aptartos, manau, kad už jų atlikimą tikrai nereikėtų skatinti vaiko pinigais. Tai priklauso nuo konkrečios šeimos taisyklių. Jeigu jie nuspręs, kad už tam tikrus darbus vaikui galima sumokėti, reikia įvertinti, už kokius darbus ir kiek pinigų“, – teigia M. Jonikienė.

Pašnekovės pataria, su vaikais kalbėtis apie pinigus, neslėpti, jei šeima susidūrė su finansiniais nesklandumais. Taip pat – įtraukti vaikus į kasdienes finansines operacijas, pavyzdžiui, apsipirkimą, o vėliau – leisti patiems tvarkyti gaunamus kišenpinigius.

Daugiau kaip pusė 5-9 m. amžiaus vaikų turi galimybę praktiškai mokytis, kaip elgtis su pinigais. Atlikto finansinio raštingumo tyrimo duomenys rodo, kad tik trečdalis tokio amžiaus vaikų negauna kišenpinigių.

Beveik trečdalis tėvų per mėnesį vaikams duoda iki 20 litų, penktadalis – iki 40 litų, dar beveik penktadalis tėvų vaikams per mėnesį duoda daugiau kaip 40 litų kišenpinigių. Mėnesinis kišenpinigių biudžetas beveik nesiskiria 5-7 ir 8-9 m. vaikų amžiaus grupėse. Tiesa, jaunesniųjų vaikų tėvai dažniau visai neduoda kišenpinigių nei vyresniųjų, atitinkamai 43 proc. ir 16 proc.

„Kišenpinigiai – viena iš finansinio ugdymo priemonių, kurią tėvai gali sėkmingai išnaudoti, mokydami vaikus ne tik pažinti pinigus, tačiau ir atsakingai su jais elgtis. Atžalų įtraukimas į realų finansų tvarkymą suteikia jiems papildomos motyvacijos ir padeda geriau perprasti principus. Kaip rodo tyrimo duomenys, tėvai nedideles pinigų sumas skiria ir patiems mažiausiems. Svarbiausia, kad kišenpinigių skyrimo tradiciją taip pat lydėtų įvertinimas, kur ir kaip vaikas išleido pinigus“, – teigia specialistė Gerimanta Stankutė.

Taip pat tyrimas parodė, kad keičiasi tokio amžiaus vaikų laisvalaikio įpročiai. Nors televizija išlieka populiariausia pagal per savaitę skiriamą laiką, SMS žinutes ar žaidimų konsoles keičia mobiliosios aplikacijos, išmanieji įrenginiai ir kompiuteriniai žaidimai.

„Ugdant vaikų finansinį raštingumą, tėvai negali ignoruoti technologijų spartos ir to, kad jos mus lydi kiekviename žingsnyje. Įvairaus amžiaus vaikai dažniausiai labai entuziastingai reaguoja į mokymą, kuris įtraukia ir technologijas, todėl tėvams atsiveria naujų galimybių ugdymui pasitelkti edukacinius žaidimus internete ar jų mobiliąsias versijas“, – teigia G. Stankutė.

Artėjant rugsėjui, moksleivių tėvams tenka sukti galvas ne tik dėl mokyklinio inventoriaus pirkimo, bet ir dėl būsimų kišenpinigių savo atžaloms. Tėvai nerimauja dėl savo vaikų, kurių mokykliniame krepšyje – ir piniginė su grynaisiais pinigais, saugumo. Nuogąstaujama, kad pietums skirtus litus atžalos gali netinkamai išleisti. Alternatyva – vadinamieji eletroniniai pinigai, kurių srautus tėvams kontroliuoti lengviausia. Kokia išeitis geriausia patiems vaikams, gal nepačiupinėjęs dešimtinės moksleivis apskritai neišmoks, kaip reikia elgtis su pinigais, ir užaugęs neįgis finansinės išminties?

Juozas Vaidelis
Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas

Kalbant apie mokyklinio amžiaus vaikus ir pinigus, svarbiausia paminėti, kad nuo rugsėjo keliose Lietuvos mokyklose įsigalios elektroniniai pinigai. Tiek vaikai, tiek jų tėvai dar nėra pripratę prie šios naujovės. Vis dėlto elektroninis mokinio pažymėjimas su integruota virtualia pinigine yra daug geriau nei grynieji tiek vaiko saugumo prasme, tiek dėl to, kad tėvai turės galimybę žinoti, kur ir kaip vaikas išleidžia savo kišenpinigius. Naudodamasis elektronine pinigine moksleivis jausis daug saugiau: tik jis vienintelis turės prieigą prie savo pinigų ir, pametus elektroninę piniginę, visuomet bus galimybė ją užblokuoti. Tai kur kas geriau nei vaikui duodami grynieji – juk tėvai dažnai bijo duoti didesnę sumą, kad mokinys netaptų apiplėšimo auka. Žinoma, kol visose mokyklose nėra pereita prie elektroninės piniginės sistemos, tol vaikai turėtų gauti grynųjų. Juk vaikai – tokie pat žmonės, todėl turi turėti tam tikrą pinigų kiekį, kad galėtų pavalgyti, turiningai praleisti laisvalaikį.

Rasa Kairienė
Dviejų vaikų (12 ir 18 metų) mama

Grynųjų pinigų vaikams reikia, kad jie mokytųsi savarankiškumo ir gebėtų patys tvarkytis su savo pinigais. Kai mano vaikai eina į mokyklą, duodu jiems kišenpinigių: paskaičiuoju, kiek reikės maistui, pavyzdžiui, pietums apie 5 litus, kitoms reikmėms. Suma yra ribojama, neduodu 100 litų mėnesiui – tam tikrą sumą gauna kiekvienas kiekvieną dieną. Žinoma, pasidomiu, ką jie su jais veikia. Duodama pinigų pagalvoju ir apie vaikų saugumą. Vaikui buvau davusi apie 5 litus mokyklinėms išlaidoms, tačiau kol jis buvo kūno kultūros pamokoje, tie pinigėliai dingo iš drabužinės. Todėl daug duoti nėra saugu – ir dėl to, kad vaikas juos gali paprasčiausiai pamesti.

Aušra Maldeikienė
Ekonomistė, ekonomikos dėstytoja

Žinoma, kad vaikai turėtų gauti pinigų, kišenpinigių. Dauguma lietuvių šeimų skiria labai mažas sumas tokiems dalykams, tačiau bet kokiu atveju vaikas turi turėti savo pinigų. Tėvams kontroliuoti tų pinigų nereikia – tai yra vienas esminių dalykų. Jei nori išmokyti vaiką atsakomybės, vaikas turi išmokti gyventi be auklių. Tėvai gali pasakyti, jog šį mėnesį vaikas gaus kad ir kuklią 10 litų sumą, bet tai bus jo pinigai ir tėvai jų nekontroliuos. Blogas dalykas – duoti pinigų ir pulti juos kontroliuoti, taip vaikas neišmoks atsakingai priimti asmeninių sprendimų. Vaiko saugumui gaunant grynuosius pinigus grėsmės nėra. Retas kuris duoda savo vaikui dideles pinigų sumas, kurios galėtų kelti pavojų. Taip, pinigus gali atimti, bet jei vaikas bendrauja su savo tėvais, apie tai jiems pasakys. Grėsmė gali būti tik viena: neduodamas pinigų, neišmokysi vaiko tvarkytis su jais. Jeigu mokaisi vaikščioti, skaityti, rašyti, turi išmokti ir tvarkyti savus pinigus. Vieną kitą mėnesį galbūt bus problemų, tačiau vėliau vaikas susiorientuos. Grėsmė – neduoti vaikui pinigų, padaryti jį nelaimingą, nes užaugęs jis nemokės tinkmai jais disponuoti. Labai svarbu suprasti, kad vaiko kišenpinigiai ir pinigai, skirti jo maistui, nėra tas pats. Maistui skirti pinigai nėra kišenpinigiai. Tėvams svarbu matyti, ką valgo jų vaikas, todėl maistpinigius reikia kontroliuoti. Tuo metu su kišenpinigiais vaikas turėtų daryti ką tik pageidauja, nes kiekvienas žmogus turi išmokti būti laisvas ir atsakingas. Net ir mažas (6–7 metų) vaikas, turėtų gauti nors kelis litus savų pinigų, su kuriais galėtų daryti ką tinkamas.

Genovaitė Petronienė
Psichologė, psichoterapeutė

Kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau pinigų jis turi turėti, turi žinoti, ką su jais veikti, kur juos išleisti, kiek taupyti. Jaunesniems vaikams tai taip pat svarbu, tačiau jiems turi būti duodamos mažesnės sumos. Pavyzdžiui, pirmos klasės mokinukams nereikėtų duoti pinigų visai savaitei, juos reikėtų išskirstyti tam tikroms dienoms. Duodant vaikui didesnę pinigų sumą kyla pavojus, kad jis gali visus juos ir išleisti. Tėvai turėtų orientuotis ir į tai, kiek pinigų gauna kiti vaikai. Jei vaiko turima pinigų suma bus mažesnė nei bendraamžių, vaikas tai sužinos ir jausis labai blogai. Jei vaikas gaus daugiau pinigų už kitus, tuomet ims jais puikuotis, be reikalo juos demonstruoti. Žinoma, jei vaikas turi daug pinigų, kyla klausimas dėl jo saugumo, tad pinigus reikia duoti kas dieną, tuomet vaikas su savimi turės mažiau pinigų. Atitinkamai reikia skirti pinigų ir vyresniems moksleiviams. Vis dėlto apiplėšimų gali pasitaikyti kasdien, nesvarbu, ar vaikas turės su savimi grynųjų, ar ne.