Sienose – drėgmė ir pelėsis

Uostamiesčio meras Arvydas Vaitkus lankėsi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) ir įvertino neeksploatuojamas patalpas. Taip pat teikė pastabas dėl atnaujinimo darbų ne tik išorėje, bet ir pastato viduje.

Meras pažymėjo, kad KKKC fasadų atnaujinimo programoje nedalyvavo. Iškėlus klausimą kodėl, paaiškėjo, kad įvyko nesusikalbėjimas su kai kuriais administracijos darbuotojais.

„Bet komunikacijos klaidas ištaisyti niekada nėra sudėtinga. Mes apžiūrėjome visas patalpas. Atrodo, šiokia tokia prabanga centrui būti tokioje archajiškoje aplinkoje, turėti ten darbo kabinetus. Parodų salė, vestibiulis taip pat reikalauja remonto. Tikrai nekoks vaizdas įeinant į Parodų rūmus, kuriuose demonstruojami patys gražiausi, nuostabiausi Klaipėdos ir krašto, Lietuvos ir kitų šalių meno kūriniai. Noras – įvesti tvarką, kad tose patalpose apsilankę žmonės jaustųsi, kad yra Parodų rūmuose. Be to, sienose kai kur yra drėgmės, pelėsio. Visa tai reikia sutvarkyti“, – teigė meras.

Planuose – aibė objektų

Taip pat buvo apžiūrėta ir šalia KKKC esanti gatvė. Anot A. Vaitkaus, Miesto tvarkymo skyriui bus pateiktos pastabos dėl to, kad lietvamzdžiai būtų prijungti į lietaus nuotekų sistemą.

Kada prasidės atnaujinimo darbai KKKC, konkrečių datų dar nėra.

Planų tiek, kad kalbėtume kokį mėnesį į priekį.

„Uždavinys – kuo greičiau. Dabar tiesiog pati administracija turi nuspręsti ir kaip galima greičiau imtis priemonių. Mūsų tikslas, kaip ir sakiau, per trejus metus kardinaliai keisti Klaipėdos senamiesčio vaizdą“, – tvirtino A. Vaitkus.

Be KKKC, yra ir daugybė kitų planų, kuriuos taip pat bus siekiama įgyvendinti.

„Džiaugiuosi, kad pasikalbėjus su Klaipėdos paveldo departamento Klaipėdos skyriumi ir su mūsų architektais, urbanistais, Klaipėdos savivaldybės administracijos specialistais radome sprendimą dėl Tomo gatvėje esančio atviro „baseino“. Ten turėtų prasidėti statybos ir tas baisus griovys turėtų tapti gražiu senamiesčio pastatu“, – sakė Klaipėdos vadovas.

Arvydas Vaitkus. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Pateikė gražų projektą

A. Vaitkus taip pat aiškinsis priežastis, kas trukdė startuoti projektui dėl pastato, esančio Daržų gatvėje.

„Verslo žmonės prieš pusmetį buvo pateikę labai gražų projektą. Palei Daržų gatvę užstatyti vieną pastato dalį ir sujungti kitą pastato dalį su Skerdėjų gatve. Tas projektas man tikrai yra žavingas. Klausimas kodėl jis nestartavo? Noriu žinoti priežastis“, – klausė meras.

Vyksta diskusijos ir su Vilniaus dailės akademija. Siekiama rasti sprendimus, kad šis pastatų kompleksas kartu su automobilių stovėjimo aikštele būtų atnaujintas.

„Planų tiek, kad kalbėtume kokį mėnesį į priekį“, – tikino A. Vaitkus.

Nykštukų rūmuose

Šventinėje mugėje dalyvaus daugiau nei 30 Klaipėdos menininkų, kurių darbus bus galima įsigyti. Išradingai papuoštuose „Nykštukų rūmuose“ įkvėpimą žadins muzika iš vinilinių plokštelių. O „Pakeltų nykščių mugės“ metu Parodų rūmų pirmojo aukšto vestibiulyje veiks „Atviras stalas“, prie kurio bus galima pasivaišinti savo ar kitų nykštukų suneštomis vaišėmis.

Sekmadienį Parodų rūmų antrajame aukšte visų lauks sniego mašina ir aktorius Mikas Urbonas, seksiantis mažiesiems lankytojams ir jų tėveliams kalėdines pasakas. Ir tai dar ne viskas, nes mugėje laukia knygos visai šeimai apie „Lapę Salegną“ pristatymas, karšta arbata ir galimybė susikurti spalvotą paveikslą ant duonos riekės. Na, o norintiems pabėgti nuo šventinio šurmulio renginio organizatoriai paruošė vietelę, kur bus galima jaukiai pažiūrėti senas kino juostas, dvelkiančias Kalėdomis. Be to, visi kviečiami prisidėti prie bendros KKKC ir Lietuvos šaulių sąjungos iniciatyvos: pinti maskuojančius tinklus ir taip solidarizuotis su kariaujančia Ukraina.

Klaipėdos kūrėjai kuria Kalėdas

Kertinis renginio akmuo – Klaipėdos kūrėjų mugė, kurioje dalyvaus daug žinomų uostamiesčio menininkų, pristatysiančių ir parduosiančių savo darbo vaisius. Kūrėjai siūlys įsigyti sienų dekoracijų iš metalo, skulptūrų, juvelyrikos, tekstilės kūrinių, unikalių atvirukų, stalo dekoro elementų, taip pat smilkalų, tapybos darbų, kavos pupelių ir česnakinės druskos, „print‘ų“ (atspaudų), krepšelių su spaudiniais ir dar daug kitokių gražių dalykų, tinkančių dovanai tiek sau, tiek artimiesiems. Klaipėdos kūrėjai kuria Kalėdas, todėl ruoškimės didžiosioms metų šventėms kartu – nykščius aukštyn!

Paveikslai ant duonos riekės

Parodų rūmų pirmojo aukšto vestibiulyje mugės lankytojus pasitiks ne tik unikalūs kalėdiniai papuošimai, prekyvietė, bet ir „Atviras stalas“. Ant šio stalo mugės svečiai suras vaišių, kurias sunešė darbštieji KKKC nykštukai, maisto taip pat galima atsinešti ir patiems. Ne paslaptis, valgymas drauge – suartina žmones ir sukuria bendruomenišką atmosferą. Užkandus bus galima apsilankyti ir antrajame Parodų rūmų aukšte, kuriame lauks jungtinis KKKC ir Klaipėdos universiteto Botanikos sodo sumanymas. Tai savotiška arbatinė, kurioje bus galima pasivaišinti įvairių arbatžolių arbata ir įsigyti kvapnių arbatžolių. Šaltą žiemos vakarą nėra nieko jaukiau už garuojančios arbatos puodelį, ar ne? Įdomu, kad kartu su arbata bus ypatinga proga susikurti savo paveikslą iš juodos duonos, kurią, tarytum dažais užsitepsite įvairių spalvų sviestu ir prieskoninėmis žolelėmis, paruoštomis iš Klaipėdos universiteto Botanikos sodo augalų.

Sniegas, pasakos, filmai ir knyga

Mugės lankytojai Parodų rūmų antrajame aukšte ras ne tik įvairių mugės veiklų, bet dar ir sniego mašiną. Ir, žinoma, daug puraus, svarbiausia – netirpstančio sniego. Sekmadienį sniego pusnyse pasakas vaikams ir jų tėveliams seks aktorius Mikas Urbonas. Bus galimybė išgirsti įvairių tautų pasakų. Beje, ko gero, ne visi žino, kad dr. Jonas Basanavičius ne tik svariai prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo, bet jis dar rūpinosi ir tautosakos rinkimu. Todėl iki mūsų dienų išliko jo rūpesčiu surinktų lietuvių liaudies pasakų lobynas. Mažieji mugės lankytojai ir jų tėveliai galės pasiklausyti šių autentiškų pasakų.

Parodų rūmų antrajame aukšte bus galimybė pabūti ramiai, niekur neskubėti ir pamatyti senus Kalėdomis dvelkiančius filmus.

„Pakeltų nykščių mugės“ metu taip pat laukia naujos knygos pristatymas. Rašytoja Ina Lukauskaitė pristatys nuostabiai iliustruotą leidinį visai šeimai „Lapė Salegna“. Autorė kalbės apie knygos idėją, supažindins su jos magija ir visais knygos herojais, bus skaitomos ištraukos.

Gera daryti dera

Kalėdinės mugės lankytojai taip pat bus kviečiami prisidėti prie jungtinės KKKC ir Lietuvos šaulių sąjungos iniciatyvos – maskuojančių tinklų pynimo Ukrainos gynėjams. Prie tinklų pynimo prisidės ir Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šauliai ir Pagalbos ukrainiečiams centras Klaipėdoje. Solidarizuotis su kovojančia Ukraina ir prisijungti prie tinklų pynimo gali tiek maži, tiek dideli. Visos procesui reikalingos priemonės bus suteiktos, o pirmą kartą tai darantys žmonės bus pamokyti.

Mugės programa

Gruodžio 16 d.

12 val. – atveriamos „Pakeltų nykščių mugės“ durys.

12–19 val. – „Atviro stalo“ gardėsiai – pyragai ir sausainiai, arbata ir paveikslai ant duonos riekės ir tinklų pynimo Ukrainai iniciatyva.

14–16 val. – Inos Lukauskaitės knygos visai šeimai „Lapė Salegna“ pristatymas, ištraukų skaitymai.

19 val. – „Stand-up open mic“: „KKK comedy“. Atviro mikrofono vakaras.

Gruodžio 17 d.

12 val. – atveriamos mugės durys.

12–18 val. – „Atviro stalo“ gardėsiai – pyragai ir sausainiai, arbata ir paveikslai ant duonos riekės ir tinklų pynimo Ukrainai iniciatyva.

14–17 val. – aktorius Mikas Urbonas mažiems ir dideliems skaitys pasakas ir pasakaites.

18 val. – užveriamos mugės durys iki kitų metų.

Susitikimus vedanti menininkė ir pedagogė Liuda Liaudanskaitė pasakojo, kad susirenka ir nemažos grupės žmonių.

„Susirenka senjorai ir senjorės, skaičius būna iki dešimt, būna per 20, labai skirtingai. Pirmiausia aš pati pasižiūriu visas ekspozicijas su paruoštu gidu, kuratoriumi arba savarankiškai. Mane tai įkvepia užsiėmimui. Jis turi būti įdomus ir man pačiai“, – sakė pašnekovė.

Vienas neseniai vykusių užsiėmimų – kaligrafijos mokymasis plunksna, teptuku. Taip pat bandymai fotografija.

„Geros emocijos išsinešamos. Nors vieną kartą į mėnesį KKKC keičiamos visos ekspozicijos, mes vis tiek renkamės susitikimui. Vieną spalio ketvirtadienį buvome Prano Domšaičio galerijoje, pasižiūrėjome porą ekspozicijų“, – pažymėjo L. Liaudanskaitė ir pridūrė, kad kartais dėl keičiamų ekspozicijų tenka aplankyti ir daugiau meno erdvių, esančių uostamiestyje.

Šiandien senjorai keliaus į Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galeriją apžiūrėti šiemet į amžinybę iškeliavusio tapytojo Dano Andriulionio parodą.

Pažymima, kad užsiėmimų temą padiktuoja patys kūriniai, tad apie juos susitikimų metu ir diskutuojama.

„Tiesiog labai gera atmosfera. Užsiėmimų temą diktuoja ekspozicijų turinys. Man smagu, kad ne aš viena mėgstu leisti laiką parodų erdvėse“, – kalbėjo L. Liaudanskaitė.

Kiek truks užsiėmimai – kol kas nežinia. Tai veikiausiai priklausys nuo pačių klaipėdiečių aktyvaus lankymo.

Susitikimai su senjorais vyksta kiekvieną ketvirtadienį, 11 val., KKKC Parodų rūmuose.

M. Marinopoulou klaipėdiečius kvietė į kūrybines dirbtuves, kurių metu vyko iš anksto nesuplanuotas patirtinis pasivaikščiojimas miesto erdvėse. M. Marinopoulou savo meninę veiklą, pasitelkdama tam tikras patrauklias žaidybines formas, pristatė ir Kretingos Simono Daukanto progimnazijos mokiniams. Menininkė tyrinėja savęs pajautą (angl. „sense of self“) vietos atžvilgiu: fizinę, geografinę bei psichinę proto būsenas ir įsivaizduojamą bei atminties (prisiminimų) erdves. Įdomu, kad rezidentė turi daug patirties teatrinio veiksmo srityje, tačiau baigusi Vilniaus dailės akademijos magistrą labiau praplėtė savo kūrybines praktikas ir susitelkė į vietos bei bendruomenės tyrinėjimus. Menininkė šiuo metu daugiausia dėmesio skiria kolektyviniams pasivaikščiojimams (angl. „collective walks“) ir projekto „Kolektyvinis susitapatinimas“ / „Absorb Ensemble“ perkėlimui į skirtingus kultūrinius kontekstus.

Iš kolektyvinio vaikščiojimo po Klaipėdos senamiestį su menininke Gemma H. Carbone. V. Misiulės nuotr.

KKKC rezidentūros koordinatorė Viktorija Misiulė sako, kad „labai įdomu Klaipėdoje sulaukti tokių menininkų, kurie priverčia mus pažvelgti į sau įprastas erdves ir santykį su jomis kitu kampu. Šių metų KKKC rezidentūros programa būtent ir skirta menininkams, kurie kuria miesto erdvėse, nagrinėja miesto istoriją, įtraukia skirtingus bendruomenės narius. Planuodami šių metų rezidentūros programą stengėmės kuo įmanoma kruopščiau apgalvoti, kokius menininkus, tyrėjus, kuratorius kviesime į rezidenciją ir manyčiau, kad tai pasiteisino – užsimezgė puikios pažintys ir jautėsi didesnis visuomenės susidomėjimas. O didelė dalis atvykusių rezidentų ateityje planuoja ir toliau tęsti kūrybinę veiklą Lietuvoje. Tikrai, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad turime tokią rezidenciją Klaipėdoje“.

Šiemet sukanka 100 metų po 1923 m. sukilimo, po kurio Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Vienas svarbiausių XX a. geopolitinių laimėjimų turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos kultūrinei, politinei, ekonominei raidai ir pačiam Klaipėdos, kaip uostamiesčio, vaidmeniui Baltijos jūros regione. Seimo nutarimu 2023-ieji paskelbti Klaipėdos krašto metais.

Šiai progai skirta vaizdo ir garso instaliacija „Kai žemė atėjo prie jūros“ reflektuoja Klaipėdos karšto istoriją po prijungimo prie Lietuvos. Lietuvos pasieniu tapusio krašto ir jo gyventojų likimai liudija nevienareikšmę ir itin sudėtingą istoriją. Visų pirma, skirtingų kultūrų susidūrimą ir naujų bendruomeninių jungčių formavimąsi, palydėtą Antrojo pasaulinio karo pragaišties. Vėliau – tremties siaubą ar lemtį gyventi sovietinės santvarkos užgrobtoje teritorijoje, o tai prilygo vidinei tremčiai arba kapituliacijai, pasidavimui, veidmainystei. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis buvo įmanomas tylus pasipriešinimas.

Klaipėdos krašto likimą projekto autoriai perteikia pasitelkdami garso ir vaizdo priemones. Vaizdinę instaliacijos dalį sudaro iš Klaipėdos ir Neringos muziejų surinkti šio krašto XX a. pradžios žmonių portretai ir aplinkos vaizdai (senosios fotografijos). Pastarosios, meniškai dekonstruotos, formuoja instaliacijos vaizdinę visumą. Ją papildo videomedžiaga, fiksuojanti šiandienos Klaipėdos krašto gamtovaizdžio panoramą, pernelyg nepakitusią per pastarąjį šimtmetį. Galiausiai ekspoziciją praturtina autentiški šio krašto gyventojų buities daiktai, namų rakandai, darbo įrankiai.

Vaizdinę dalį papildo Donato Bielkausko sukurta muzikinė kompozicija, skirta seneliui. Įrašai padaryti naudojant tik akustinius instrumentus ir aplinkos garsus iš autentiškų senelio gyvenimo vietų: švilpiantys vėjai ir čiauškantys paukščiai prie tebestovinčių namų, šlamantys pageltę dokumentai ir fotografijos, aidintys žingsniai kapinėse... Kompozicijose užkoduoti ir pokario laikmečio simboliai, į atmintį nusėdę dar vaikystėje, klausantis artimųjų pasakojimų: tokie kaip „vilko vaikai“, „kulto tarnai“ ir kt. Tai – melancholiškas, atmosferinis „ambient“ garsynas, skirtas žmogaus būsenai, kai savo tėvynėje tampi svetimu, įkalintu sunkaus pasirinkimo spąstuose – bėgti ar pasilikti.

Projekto autorius – kompozitorius, vienas ryškiausių nūdienos postfolklorinės tradicijos Lietuvoje kūrėjų D. Bielkauskas, prodiuserė – menotyrininkė Goda Giedraitytė (menininkų grupė „Žuvies akis“).

Solo paroda „Geras jausmas“ – pirmasis tokios apimties ir masto R. Narkaus kūrybos pristatymas Vakarų Lietuvoje, kuriame bus eksponuojami naujausi menininko darbai. Parodoje bus plėtojamos 2022 m. Lietuvos nacionaliniame paviljone 59-ojoje Venecijos meno bienalėje pristatyto projekto „Gut Feeling“ idėjos. R. Narkaus darbai, parkeliavę iš Italijos, uostamiestyje bus eksponuojami juos specialiai adaptuojant naujoms erdvėms ir Lietuvos pajūrio kontekstui. Parodą, kuri bus eksponuojama KKKC Parodų rūmų II aukšto didžiojoje salėje, papildys ir niekur anksčiau nerodyti, naujausi menininko kūriniai.

Neringa Bumblienė: galvoju apie susijungiančias jūras, pasroviui, iš pietų į šiaurę

Parodos kuratorė N. Bumblienė sako, kad gerai pamenanti pirmuosius pokalbius su R. Narkumi „ir trijų žmonių darbo grupę, braižančią pradinius Lietuvos paviljono brėžinius ir džiūstančių „Undaria pinnatifida“ kontūrus Šiuolaikinio meno centro virtuvėje Vilniuje. Buvo 2020 m. vasaros pabaiga. Pirma, jau slūgstanti koronaviruso banga leido įkvėpti gaivaus oro, iš naujo susitikti ir kalbėtis apie tai, kas įvyko ir ką turėtume daryti toliau. Tvyrojo sugriuvusio ir mūsų akyse, o gal net rankomis, naujai statomo pasaulio miražas.“

N. Bumblienė teigia, kad Lietuvos paviljonas 59-ojoje Venecijos meno bienalėje kvietė pagalvoti apie įvairius klausimus, tarp jų ir „kokį pokytį, iš esmės, gali padaryti menas bei menininkai? Ką reiškia ambicija ką nors pakeisti dalyvaujant viename didžiausių ir prestižiškiausių meno renginių, vykstančių vienoje labiausiai masinio turizmo nualintų vietų pasaulyje, kur didžiosios lenktynės vyksta tiesiog dėl išgyvenimo: dėmesio ir gero tarptautinio įvertinimo.“

Pasak kuratorės, „Lietuvos paviljonas buvo padalintas į dvi dalis. Viena patalpų skirta eksperimentams ir gamybai, kita – reprezentacijai ir platinimui taip imituojant senąsias kapitalistinės gamybos struktūras. Įdomu, kad ši kompleksiška sistema iš dviejų, Venecijoje viena priešais kitą įkurdintų dalių dabar – ant Baltijos jūros krantų, Klaipėdoje – sulydoma į vientisą darinį, o ant nuolat besisukančio, bet niekur taip ir nenuvedančio konvejerio tarškantys „gut feeling“ konservai čia, greičiausiai, talpina jau kažką kita.“ Kiek provokuojančiai ji klausia: „Kada „gut feeling“ virsta tiesiog geru jausmu?“

„Gut Feeling“. Robertas Narkus. / KKKC nuotr.

Robertas Narkus: nuo drugelių pilve iki maratono

Parodos autorių R. Narkų kalbina KKKC kultūros portalo „www.kulturpolis.lt“, skirto Vakarų Lietuvos kultūros sklaidai bei polemikai, redaktorius Žydrūnas Vičinskas.

– „Gut Feeling“ tarytum transformavosi ir atkeliavo į Klaipėdą. Neringa taikliai kelia klausimą tiek sau, tiek ir būsimiems naujos parodos lankytojams – kada „Gut Feeling“ virsta „Geru jausmu“? Kada jums pačiam, Robertai, kaip kūrėjui, įvyko šita metamorfozė? Ar apskritai įvyko? Galbūt ji jums tiesiogiai yra susijusi su naujų kūrinių, kurie dar nematė dienos šviesos, atsiradimu?

– Viena vertus, Klaipėdos kontekstas, ko gero, kažkuo panašus į Venecijos – jos abi arti vandens. Antra vertus, šie meno darbai pirmą kartą atsiduria būtent parodoms skirtoje erdvėje, t. y. „tarp baltų sienų“. Šis projektas, iš esmės, buvo labiau integruotas į miestą, urbanistinę aplinką. Todėl darbų eksponavimas KKKC Parodų rūmuose savaime buvo įdomus iššūkis – reikėjo viską perkelti į parodines erdves, kurios turi aiškiai apibrėžtą aplinką. Tai jau savaime yra transformacija.

Aš manau, kad Klaipėdoje „Gut Feeling“ apskritai kažkaip daug geriau skamba kaip „Geras jausmas“; nežinau, ar čia vietos kontekstas, ar kalbos reikalas. Tai gali būti tiesiog suvokiama kaip savotiškas žodžių žaismas. Mano supratimu, toks parodos Klaipėdoje pavadinimo vertimas nenutolsta nuo esminės „Gut Feeling“ idėjos, tiesiog gal suteikia progą naujai apmąstyti tam tikras pavadinimo reikšmes. Beje, aš „Gut Feeling“ kažkada esu vertęs kaip „drugelius pilve“ ir tai gali būti apie meilę ar savisaugos instinktą, gal net kažkokį vidinį užsispyrimą – nuostatą, ateinančią iš kažkur giliau.

– Trumpai norėtųsi sugrįžti prie parodos esminių akcentų, pavyzdžiui, žarnyno bakterijų. Paradoksalu, bet šiuolaikinis mokslas, ko gero, daugiau išmano apie Visatą nei žmogaus žarnyno mikroflorą, o moksliniai tyrimai, tarkime, analizuojantys minėtų bakterijų tiesioginį ir netiesioginį poveikį ne tik mūsų fizinei, bet ir psichinei sveikatai, pradėjo rastis visai neseniai. Kada jus aplankė ta mintis, jog mūsų sprendimai ir nuotaikos ne visada priklauso nuo mūsų pačių valios?

– Iš esmės, aš ne visada akcentuoju tą biocheminę, mokslinę šio reikalo pusę... Bet tam tikra prasme suvokimas, kad net ir mano kūnas nėra vienalytis daiktas, o sunkiai suskaičiuojamų ląstelių, bakterijų sandėlis, atėjo ne per vieną dieną, tai ilgo proceso, savotiškos savirefleksijos dalis. Ieškodamas prasmės kartais žiūriu į kosmosą, kartais į tą mikroskopinį pasaulį. Turbūt ši kelionė prasidėjo dar vaikystėje kaip neišpildyta svajonė turėti mikroskopą, kurio taip ir negavau, todėl negalėjau mikropasaulio pamatyti fiziškai, bet atsirado noras jį kažkaip kitaip apčiuopti. Gal šitaip gimė mano siekis susikurti savo mikrokosmosą, nematomo pasaulio viziją.

Be to, man norisi, kad atrastume grožį ir prasmę ne tik steriliuose paviršiuose, o juos įžvelgtume ir netobulume, išmoktume save priimti visaip ir visokius. Gal norint tai pasiekti, reikėtų atsigręžti į bakterijų pasaulį, į fermentuojamus produktus, kurie rūgdami tampa kažkuo kitu, kažkuo geresniu.

Robertas Narkus. „Gut Feeling V002“. / KKKC nuotr.

– Ko gero, nesuklysiu sakydamas, kad dėmesys, kurio sulaukėte – pirmiausia kaip kūrėjas – 59-ojoje Venecijos meno bienalėje yra tarytum dviašmenis kardas? Viena vertus, tai leido įvesti savo kūrybą į pasaulinį meno diskursą, bet, antra vertus, turėjo turėti ir „savo kainą“? Ar dabar nejaučiate savotiškos „Gut Feeling“ naštos? Na, nes šiuo metu visiems knieti apčiuopti tą Venecijos bienalėje gerai įvertintą „Gut Feeling“ parodos jauseną. Tačiau jūsų kūrybiniai arsenalai, neabejoju, turi dar daug kitų briaunų, kurios, veikiausiai, dabar nėra taip gerai atpažįstamos?

– Pripažinimas, kurio sulaukiau, yra ilgo kelio, kuriuo ėjau, rezultatas. Man yra tekę dirbti su „sėkmingo žmogaus“ įvaizdžiu ir tikėjimu, kad, pavyzdžiui, technologijos gali išspręsti visas mūsų problemas. Turbūt visą praėjusį dešimtmetį pats buvau šalininkas tokio nepamatuoto optimizmo ir vis dar kažkiek esu. Tuomet susidūriau su kitomis optimizmo ir sėkmės pusėmis. O kalbant apie sėkmingo žmogaus „mokamą kainą“, niekad neįsivaizdavau, kad galima taip pervargti. Atrodė, kad esu toks žmogus, kuris gali nuolatos – vienu metu – daryti daug projektų. Tačiau šiandien galiu pripažinti, kad taip, po Venecijos išgyvenau sudėtingesnį etapą. Supratus, kad labai daug atidaviau, reikėjo permąstyti – o kas toliau? Atsiranda tam tikro nerimo, neapibrėžtumo. Reikia kažkaip susikurti savo erdvę bei surasti laiko naujiems kūrybiniams motyvams išsigryninti. Juo labiau kad nei tas Venecijos projektas, nei paroda, kurią pristatome Klaipėdoje, nėra tik kelerių metų darbas, link to ėjau ilgą laiką. Apskritai, menininko darbas – maratonas: privalai išsiugdyti ištvermę ir suprasti, kad bus visaip.

Aišku, ne visada lieka pakankamai laiko gilesniems apmąstymas, nes darbų yra daug ir nuolatos. Mes visi esame tam tikroje sistemoje, kurioje tiesiog negali sustoti, nėra tokios galimybės. Tačiau kartais to išmokti reikia labiausiai – stabtelėti akimirkai ir sąmoningai pasidžiaugti tuo, ką turi dabar. Paroda „Geras jausmas“ galėtų būti puikus pretekstas tokiam veiksmui, nes apsilankymai parodose vis tiek „iškrenta iš mūsų kasdienybės“. Tikiu, kad iš viso to bus galima pasiimti ką nors gero.

Glaustai apie parodos autorių

R. Narkus (gim. 1983) – Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas. Nuo 2019 m. studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, 2015 m. baigė magistrantūros studijas „Sandberg“ institute Amsterdame, 2001 m. – magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje.

R. Narkus atstovavo Lietuvai 59-ojoje Venecijos meno bienalėje 2022 m. Jo solo parodos surengtos: galerijoje „eastcontemporary“ (2023 m., Milanas), galerijoje „Vartai“ (2020 m., Vilnius), galerijoje „David Dale“ (2019 m., Glazgas, Škotija), Šiuolaikinio meno centre (2017 m., Vilnius), meno galerijoje „Tenderpixel“ (2015 m., Londonas). Menininko kūriniai pristatyti svarbiuose tarptautiniuose grupiniuose projektuose: 1-ojoje Vilniaus performanso meno bienalėje, meno centre „de Appel“ Amsterdame, XII Baltijos trienalėje, Kauno bienalėje, V Marakešo bienalėje ir kitur. Jis rezidavo „Amant“ Italijoje, „Delfina Foundation“ Londone, „Iaspis“ Stokholme, Nidos meno kolonijoje. R. Narkus yra Vilniaus patafizikos instituto, menininkų dienos centro „Autarkia“, eksperimentinės inžinerijos stovyklos „eeKūlgrinda“ ir restorano „Delta Mityba“ steigėjas.

Kuratorė: Neringa Bumblienė

Parodos organizatorius Klaipėdoje: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras

Lietuvos paviljono Venecijos meno bienalėje organizatorius: Šiuolaikinio meno centras

Vizualinis identitetas: Nerijus Rimkus, Vytautas Volbekas

Fermentacijos tyrimas: David Zilber

Lietuvos paviljono Venecijos meno bienalėje architektūrinės konsultacijos: Petras Išora ir Ona Lozuraitytė

Kalbos redakcijos: Alexandra Bondarev, Gemma Lloyd

Vertimai: Alexandra Bondarev

Koordinatorė Klaipėdoje: Gabija Savickaitė

Techninis įgyvendinimas: Ervinas Blažys, Vaclovas Leikus

Informaciniai partneriai: „JCDecaux“, dienraštis „Klaipėda“

Dėkojame Mildai Zabarauskaitei

Projektą Klaipėdoje finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos m. savivaldybė. Lietuvos paviljono Venecijos meno bienalėje mecenatai: Justas Janauskas ir Gabija Grušaitė, Lewben Art Foundation, „JCDecaux Lietuva“. Parodos atidarymo Klaipėdoje rėmėjas „Švyturio Nealkoholinis“.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Parodos atidarymo metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose medijos priemonėse.

Eksperimentinė instaliacija

Naujausioje menininko A. Danusevičiaus parodoje pristatoma eksperimentinė piešinių, keramikos ir tapybos instaliacija, nukelianti į kiek baugų, paslaptingą, bet spalvotą vaizduotės pasaulį. Eksponuojamuose beformiškuose, medžiagiškuose eksperimentiniuose darbuose skleidžiasi intuicija, vitališkumas, improvizaciniai elementai ir spontaniškumas.

Pasak menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaiginančias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į multipotencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir kartu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovų pojūčiais.“

A. Danusevičiaus darbai. Asmeninio archyvo nuotr.

A. Danusevičiaus konceptualūs meno darbai – tarytum savotiškas pirmapradis giluminis portretas. Menininkas kviečia žiūrovus atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir užsimiršti. Autorius, kūrinius palikdamas atvirus interpretacijai, atrodo, klausia: „Ką jauti? Ką matai? Kokius jausmus, išgyvenimus tau tai primena?“

A. Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje debiutavo dar studijuodamas. 2017 m. jis baigė doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir stažuotę Danijos karališkojoje dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja jungtinėse parodose, o nuo 2008 m. surengė kelias personalines parodas Lietuvoje, Danijoje ir Vokietijoje. Jis ne kartą tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininku ir laureatu. A. Danusevičiaus darbų galima rasti šiuolaikinio meno kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Virtuozas iš Vokietijos

Menininko iš Vokietijos B. Drenkwitzo parodoje „Nematerialus turinys“ / „Immaterial Production“ bus apžvelgti pastaraisiais metais menininko sukurti darbai.

B. Drenkwitzo (gim. 1978 m.) kūryba įkvėpta devintojo dešimtmečio estetikos, persismelkusios tuo metu sparčiai augusio pasaulinio kapitalizmo poveikio: politinių perversmų, turtinės nelygybės, pasaulinės žiniasklaidos ir alternatyvios muzikos bei mados, įskaitant elektroninę popmuziką ir hiphopą. Devintasis dešimtmetis buvo ir Afrikos bado era, šaltojo karo įkarštis, kartu ir jo pabaiga, kurią žymėjo Berlyno sienos griūtis. Įtakingi to laikotarpio meno judėjimai, ko gero, darę poveikį ir B. Drenkwitzo asmeniniam braižui – „Neo-geo“, „The Pictures Generation“ ir tarptautinė neoekspresionizmo tendencija, pasireiškusi Vokietijoje, JAV, Italijoje, kurioje ji buvo žinoma „Transavanguardia“ vardu. 2011 m. vaizdo menininkas B. Drenkwitzas gavo vieną prestižiškiausių meno apdovanojimų savo šalyje, t. y. garsios vokiečių skulptorės Emy Roeder prizą.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

B. Drenkwitzas daug metų kuria vaizdo performanso ir vaizdo portretų srityje. Jis studijavo medijų meną prestižinėje dailės mokykloje Maince („Mainco Kunsthochschule“) pas prof. Dieterį Kiesslingą ir Kelno medijų meno akademijoje („Kunsthochschule für Medien Kelne“) pas prof. Mischą Kuballą. Ilgainiui jo meninis medijų meno ir fotografijos suvokimas išsikristalizavo iki tokio lygmens, kad dabar jis naująsias medijų formas traktuoja kaip savarankišką „skulptūrinį elementą“, o tai leidžia jas integruoti į „ekspansyvias instaliacijas“. Menininko kūrybos ašis – laiko tema, laiko sąvoka ir vaizdo perdavimo poveikis žiūrovams. Jo videokūriniuose išgyvenamas laiko bėgimas, akimirkos trukmė ar, priešingai, akimirkos ramybė ir susikaupimas.

Inovatorius iš uostamiesčio

Įdomu, kad E. Janušauskas menininku savęs nevadina, tačiau mokytojo karjerą jis pradėjo dar studijų laikais. Būdamas dvidešimties moksleiviams jau organizuodavo pamokas ir stovyklas su „Lego“ „Mindstorm EV3“ ir „WeDo“ rinkiniais. Naujas gyvenimo etapas Edgarą atvedė į Klaipėdos moksleivių saviraiškos centrą, kuriame jis įkūrė neformaliojo švietimo būrelį. Edgaras moksleiviams dėstė programavimą, elektroniką ir inžineriją. Įsimintiniausias šio būrelio pasiekimas – moksleivio sukurtas dronas, atspausdintas 3D spausdintuvu.

Edgaras taip pat siekia spręsti opias švietimo problemas, todėl, įkūręs įmonę „Inovatorius“, pradėjo kurti į elektroniką, inžineriją ir programavimą („STEM“) orientuotus švietimo įrankius. Šie įrankiai įvairius elektronikos modulius ir jutiklius, plastikines dalis ir konstruktorius, programavimą ir internetinę mokymosi platformą sujungia su pamokomis.

KKKC rezidentas E. Janušauskas. A. Skirmantienės nuotr.

– Tai kas yra tas „lietvamzdžių projektas“? Smalsu sužinoti, kaip gimė šis konkretus sumanymas? Kas paskatino jį inicijuoti?

– Kažkada internete pamačiau XVIII–XIX a. lietvamzdžius, kurių stiliui buvo panaudotos įvairių žuvų formos. Šis pavyzdys tarytum įsispaudė į pasąmonę. Ir daug vėliau, tapus KKKC Meno kiemo rezidentu, man prireikė žinių ir įgūdžių meno srityje, kurioje, tiesą sakant, jaučiuosi svetimas. Štai tuomet tos žuvytės ir atėjo į pagalbą. Tačiau įgūdžių, kad išgaučiau tokias sudėtingas formas, neturėjau, todėl sumanymą teko šiek tiek supaprastinti.

Galima sakyti, kad šį projektą paskatino KKKC, vis dėlto aš jo rezidentas – turiu įsipareigojimų. Iš pradžių savo veiklas pradėjau nuo paprastų dirbtuvių – „Kiaušinių dizaineriai“ ir „Lui Brailio raštas“. O dabar štai lietvamzdžiai. Kas bus toliau, tegul lieka paslaptis.

Didesnio koncepto dalis

– O kokia šiuo metu yra „lietvamzdžių projekto“ stadija? Kiek jis dar tęsis?

– Suprojektuoti ir atspausdinti pirmąjį lietvamzdį užtruko apie mėnesį. Esu numatęs padaryti dar keturis, o tai papildomai užtruks apie du ar tris mėnesius. Lietvamzdžiai – didesnio koncepto dalis, nes KKKC Meno kieme yra dar tokių vietų, prie kurių norėčiau „pridėti rankas“, tad kol reziduoju, tol „šiukšlinsiu plastiku“.

– Vis dėlto labai smalsu, kaip turėtų atrodyti galutinis produktas?

– Galutinis projekto rezultatas... Na, KKKC Meno kiemas realiai taps plastiko karalyste ir mano asmenine galerija (juokiasi). Beje, kitoje pastato pusėje yra dar penki lietvamzdžiai, bet greičiausiai paliksiu ateinančioms kartoms, kad jais pasirūpintų.

– Pirmasis 3D technika jau atspausdintas lietvamzdis, regis, įkvėptas senųjų kultūrų estetikos, mitologinių motyvų?

– Taip, tikra tiesa. Trumpai kalbant, pati kolona mėgėjiškai atkartoja romėnų jonėninį orderį (t. y. architektūrinį elementą), o skulptūra apačioje – „Atleto kovą su pitonu“ – bronzinę skulptūrą, 1877 m. sukurtą britų menininko Frederico Leightono, padedant Thomui Brockui.

Pastaroji skulptūra įkvėpta mitologinio siužeto, kai dievas Apolonas užmuša Pitoną (graikų mitologijoje tai gyvatė – Delfų žemės drakonas). Darbe taip pat galima įžvelgti vizualinių sąsajų su antikine skulptūrine kompozicija – „Laokoonas ir jo sūnūs“ (kitaip „Laokoono grupė“), kurioje vaizduojamas mito apie Troją epizodas: žynys Laokoonas ir du jo sūnūs pasmaugiami gyvačių. Skulptūros autorius, ko gero, buvo įkvėptas ir garsiojo italų genijaus Michelangelo Buonarroti braižo.

XIX a. lietvamzdžių pavyzdžiai. Reddit.com nuotr.

Kaip duona su sviestu

– Kodėl toks dizainas jums atrodo pats tinkamiausias?

– Manau, šis dizainas yra kaip duona su sviestu – jis visiems aiškus ir nereikalauja papildomo paaiškinimo. Jūs net neįsivaizduojate, kokia atgaiva niekam nieko neaiškinti. Tiesa, ant lietvamzdžio yra ir „QR“ kodas, kurį nuskenavus atsidarys elektroninis langas su papildoma informacija.

– O kokią tai turi simbolinę prasmę? Ar ji apskritai egzistuoja?

– Ironiškiausia, kad jokio intencionalaus simbolizmo čia nėra, nes tai yra tik dar viena dekoracija iš plastiko mūsų ir taip plastikiniame žmonių pasaulyje... Na, kad ir kaip būtų, manau, tai parodija, pamėgdžiojimas arba pajuoka to, ką mes, kaip žmonija, anksčiau vertinome ir puoselėjome, tiek kultūriniu, tiek moraliniu, tiek dvasiniu požiūriu.

– Galbūt, kuriant ir vykdant šį sumanymą, jums teko susidurti su sunkumais, kurių anksčiau nepatyrėte?

– Iš tikrųjų ypatingų sunkumų nepatyriau, nes pakliuvau į aplinką, kurioje galima nuveikti ką nors naujo. Džiaugiuosi, kad šioje aplinkoje pavyko sujungti mano aštuonerių metų mokytojavimo, 3D modeliavimo ir spausdinimo įgūdžius. Turbūt sunkiausia buvo sugalvoti ką nors naujo, nes man visada norisi iššūkio, kažko nepaprasto, sudėtingo, bet kad tai būtų įdomu ir kitiems žmonėms.

– Ar šis darbas suteikė jums naujų patirčių kaip menininkui, kūrėjui, 3D technologijos specialistui?

– Aš tikrai nesu menininkas, labiau inovatorius, nes mano pagrindinės veiklos sritys – švietimas, inžinerija, elektronika ir jos programavimas – pačios problematiškiausios Lietuvoje. Dėl naujų patirčių, tai taip. Susipažinau su kitais KKKC rezidentais – Urte Jasenka ir Žaneta Jasaitytė-Bessonova, o pamatęs meno užkulisius supratau, koks paprastas ir lengvas mano darbas. Sėdžiu tarytum princesė, maigau mygtukus ir viskas „pasidaro“, tik spėk kavą gerti (šypsosi).

F. Leightono ir Th. Brocko skulptūros „Atleto kova su pitonu“ 3D modelis. Myminifactory.com nuotr.

Pamatyti ir paliesti

– Gal teko pačią 3D technologiją įvertinti iš naujo, susidurti su jos trūkumais, limitacijomis?

– 3D spausdintuvas – kaip Šriodingerio katė. Atėjęs kitą dieną, gali rasti spausdinamą modelį, gali jo ir nerasti. Limitacijų ir trūkumų apstu, tad kartais tenka pasitelkti sąmojį ir juos apeiti. Žmonėms dažnai atrodo, kad 3D spausdinimas – šauni idėja. Taip, pirmas penkias minutes įdomu, bet kai reikia laukti modelio atspausdinimo, pavyzdžiui, 60 valandų... Na, o paskui dar tas modelis keliauja į šiukšlinę, nes koks nors „bildukas nutarė diversiją padaryti“... Štai taip ir gyvename.

– Kuriant lietvamzdžius, matyt, atsižvelgta į tai, kad šie darbai bus eksploatuojami lauko sąlygomis? Viskas turėjo būti apgalvota iki mažiausios smulkmenos?

– Taip, tokia idėja, kad visi šie „meno kūriniai“ būtų pasiekiami žmonėms, kad juos būtų galima bet kada pamatyti ar paliesti. Galbūt tai įkvėps ir kitus 3D kūrėjus padaryti ką nors įdomaus Klaipėdos miesto labui. Bet vargiai, dabar be projektų rašymo ir finansavimo niekas neįvyksta.

– Ko galima tikėtis iš artimiausių kūrybinių dirbtuvių su jumis?

– KKKC Meno kieme rugpjūčio 17 ir 18 d. 17 val. vyks 3D spausdinimo ir prototipavimo dirbtuvės: 3D spauda ant marškinėlių ir tekstilinių krepšelių. Bus galima išmokti braižybos ir dizaino pagrindų: užsiėmimų metu braižysime brėžinius, iš kurių sukursime 3D modelius, naudodamiesi profesionaliomis programomis. Dirbsime su 3D spausdintuvu: bus galima sužinoti, kaip veikia ir kur naudojami 3D spausdintuvai ir atsispausdinti savo sukurtus modelius. Dirbtuvių lankytojai pabus elektronikos profesionalais: 3D spausdintuvu pagaminti modeliai atrodo išties šauniai, tačiau tai tik plastiko gabaliukas, tad metas jį išjudinti, panaudojant itin mažą elektroniką. Taigi susirinkusieji programuos elektroniką veikti: elektronika be smegenų – tai visai neįdomu, o jūsų parašyta programa kaip mat privers ją veikti.

„Die Like A Country“ (liet. „Mirti kaip šaliai“) – intymus bei įtraukiantis kolektyvinis pasivaikščiojimas istoriniais ir geografiniais Klaipėdos miesto kraštovaizdžiais.

Šis meninis tyrimas yra paremtas judėjimu tarp tam tikrų materijų: išorės ir vidaus, intymumo ir politikos, kito ir savęs, balso ir peizažo, laiko ir erdvės.

G. H. Carbone auditorijai siūlo kolektyvinį žmogaus ir teritorijos, kurioje jis ar ji gyvena, santykio tyrinėjimą.

Unikalų meninį tyrinėjimą, kuriant tai, ką vadiname „nematoma architektūra“ sudaryta iš žodžių, veiksmų, perspektyvų, žvilgsnių.

Tikimasi, kad šioje „nematomoje architektūroje“ bus galima patirti ir „Angelus Novus“ (liet. „Istorijos angelas“) apraišką.

Tarytum „leonardišką“ apreiškimą, kuris mus nustebina pačioje netikėčiausioje vietoje: gatvėje, take ant kalno, priešais muziejų ar parduotuvę, aikštės pakraštyje ar greitkelio pradžioje, ar net virtuvėje, gal stovėjimo aikštelėje.

„Angelus Novus“ yra čia tam, kad papasakotų „mirštančios šalies istoriją“, o mums patiems tereikės tik sekti prisiminimų, pėdsakų, pranašysčių, vizijų ir griuvėsių taku.

G. H. Carbone – Švedijos ir Italijos menininkė bei režisierė. Ji Geteborge (Švedija) yra įkūrusi tarpdisciplininę menininkų platformą „Naprawski“.

G. H. Carbone pati dalyvauja, arba yra bendraautorė, įvairiuose tarptautiniuose meno projektuose.

Pastarieji meno projektai taip pat praturtina ir atveria naujas – jos pačios kuriamo meno praktikos ir tyrimų perspektyvas.

Renginys yra nemokamas, tačiau privaloma e. registracija https://shorturl.at/yFSW6.

Suteikia naujų perspektyvų

Parodoje pristatomi vaizduojamojo meno kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos ir specialiai jiems įvairių Lietuvos muzikantų, muzikos grupių bei garso menininkų sukurti garso takeliai. Čia siūloma pažvelgti į „Lewben Art Foundation“ kolekciją ir jai sukurtus garso takelius mąstant apie populiarumo reiškinį kultūros lauke. Parodoje „Kolekcionuojant hitus“ nepateikiami atsakymai, nesprendžiamos problemos ir nedaromos išvados. Čia klausiama, keliamos hipotezės, pastebimos ir apmąstomos populiarumo reiškinio mene situacijos ir reikšmės. Tam pasitelkiami įvairiausių laikotarpių ir medijų kūriniai bei specialiai jiems sukurti garso takeliai. Kitaip tariant, ši kuratorių Ugnės Bužinskaitės ir Danutės Gambickaitės parengta paroda yra diskusijos apie populiarumą moderatorė.

„Pirmą kartą idėja surengti vaizduojamojo meno parodą, papildytą žymių Lietuvos muzikantų garso takeliais, mums kilo 2018 m. Ją tuomet įgyvendinome Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo. Buvo įdomu matyti, kaip muzika į vizualaus meno parodą pritraukė visiškai naują auditoriją ir lankytojams suteikė naujų perspektyvų kitaip pamatyti ir suprasti meno kūrinius. Dabartinė paroda mus intriguoja ir tuo, kad tai pirmoji „Lewben Art Foundation“ paroda Klaipėdoje – neabejoju, kad ji sulauks didelio klaipėdiečių ir svečių susidomėjimo“, – teigė „Lewben Art Foundation“ direktorė ir viena iš parodos kuratorių U.Bužinskaitė.

Diskutuojant apie populiarumą

Keičiantis laikotarpiams ir politinėms, ekonominėms, socialinėms situacijoms bei patiems meno žiūrovams, kinta ir meno vertės bei populiarumo suvokimas. Mąstant apie populiarumo reikšmes ir skirtingais laikotarpiais sukurtus meno kūrinius, paranku juos suvokti kaip savotiškus moderniuosius mitus, socialinėje aplinkoje aptinkamus objektus, deformuojančius prasmę, iškraipančius regimojo pasaulio vaizdą ir nusakančius, kaip matyti ir suvokti dalykus. Parodoje klausiama: ar meno kūrinys yra šių laikų modernusis mitas? Ar vertė yra tolygi populiarumui? Kaip populiarumą suvokia patys vizualiojo meno ir muzikos lauko veikėjai? Ar populiarumas nenužudo meno kūrinio? Kaip menas aktualizuoja įvairias socialines, politines problemas, atkreipdamas į jas dėmesį? Arba kaip tos pačios socialinės ir politinės problemos pasitelkiamos kaip meno kūrinio populiarumo ir vertės garantai? Ar menas tikrai tampa tikrų tikriausia alternatyvia valiuta, kuri neretai yra stabilesnė už „tikrąją“? Galų gale, kas lemia, kad vienu ar kitu metu vienas ar kitas kūrinys arba meno lauko reiškinys, žanras, medija staiga tampa trending?

Intriga akims ir ausims

Mąstant apie įvairias vizualiojo meno populiarinimo bei aktualizavimo strategijas, parodoje „Lewben Art Foundation“ kolekcijos kūriniai jungiami su garso menu ir muzikos industrija, kuri visuomenėje su populiarumo terminu siejama kur kas dažniau nei vizualusis menas. Taigi dalyvauti parodoje buvo pakviesti įvairiems muzikos stiliams atstovaujantys Lietuvos muzikantai, kompozitoriai ir garso menininkai. Garso takelius kūrė Rokas Beliukevičius, Arturas Bumšteinas, „Freaks on Floor“, Vytautas V. Jurgutis, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka-Mesijus ir Adas Gecevičius („Vilniaus energija“), Andrius Mamontovas, Migloko, „Solo ansamblis“, „Sheep Got Waxed“.

Jų muziką įkvėpė parodoje eksponuojami „Lewben Art Foundation“ kolekcijos vaizduojamojo meno kūriniai, kurių autoriai – Knutas Åsdamas, Adomas Danusevičius, Ugnius Gelguda, Dr. GoraParasit, Alfredo Jaaras, Vytenis Jankūnas, Patricija Jurkšaitytė, Vitas Luckus, Mindaugas Lukošaitis, Jurgis Mačiūnas, Mohamedas Namou, Vita Opolskytė, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Šarūnas Sauka, Augustinas Savickas, Antanas Sutkus, Indrė Šerpytytė, Andrius Zakarauskas.

Apie „Lewben Art Foundation“

VšĮ „Lewben Art Foundation“ – nevalstybinė institucija, administruojanti reprezentatyvią meno kolekciją, kurią sudaro XX a. Lietuvos modernizmo dailės ir Lietuvos bei tarptautinio šiuolaikinio meno nuo 1990 m. iki šių dienų darbai. VšĮ „Lewben Art Foundation“ 2013 m. įsteigė meno mecenatas, kolekcininkas ir „Lewben“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas kartu su žmona Rita Kavaliauskiene, kad nuolat auganti ir jau per 1 500 darbų sukaupusi, daugiau nei 300 menininkų pristatanti kolekcija taptų atvira visuomenei.

Jos paroda Klaipėdoje veiks iki liepos 10 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).