Koliažai ir dekoliažai

„Grožio kontūrai“ – Benignos Kasparavičiūtės, Dariaus Vaičekausko ir Kęstučio Šapokos koliažų, asambliažų ir dekoliažų paroda. Jos kuratoriai – patys autoriai. Paroda veiks iki spalio 15 d.

Augant visuomenės kultūringumui bei materialinei gerovei, vystantis mokslui ir technikai, kylant gyventojų išsilavinimo lygiui, lygiagrečiai nuolat plečiasi ir meno socialinio reikšmingumo sfera. Šiuolaikinis menas įvairiais aspektais atspindi žmonių santykį su tikrove. O tobulėjančios informacinių technologijų priemonės meną padaro prieinamą žmonėms iš skirtingų visuomenės sluoksnių. Menas darosi kasdieniu žmonių poreikiu, jų darbo ir poilsio rėžimo dalimi. Todėl brandaus kapitalizmo sąlygomis ypač rūpinamasi estetiniu visuomenės auklėjimu. Estetinis auklėjimas – didina visuomenės kultūrinį išprusimą, ugdo visuomeninį (kultūrinį) jos aktyvumą bei pilietinį sąmoningumą.

Plėtojant teorinius ir praktinius estetikos tyrimus, paliečiami ir kai kurie bendrieji pasaulėžiūriniai ir ideologiniai klausimai; polemizuojama su nemarksistinėmis estetikos teorijomis, kurių dalis atspindi buržuazinę ideologiją. Taigi, estetika, kaip ir kitos humanitarinės mokslo disciplinos, aštrios ideologinės kovos sūkuryje.

Polemika su nemarksistine estetika ir daugelio jos teiginių kritika nėra tapati jos neigimui ar ignoravimui. Šiuolaikinėje nemarksistinėje estetikoje keliama nemažai realių ir svarbių probleminių klausimų, atspindinčių esminius meno specifikos ir žmogaus estetinio santykio su tikrove aspektus. Todėl, pastarąją estetiką vertinant nemarksistiškai, svarbu atskirti realias problemas nuo netinkamos, dažniausiai idealistinės jų iškėlimo ir sprendimo metodologijos.

Apie tai rašoma Broniaus Kuzmicko sudarytoje knygoje „Grožio kontūrai. Iš XX amžiaus užsienio estetikos“ (Vilnius, leidykla „Mintis“, 1980 m.), kuri tapo šios parodos koncepcijos atspirties tašku.

Anot autorių, augantys mūsų visuomenės kultūriniai poreikiai ir estetinio auklėjimo aktualumas, formuojant harmoningą asmenybę, paskatino parengti šią asambliažo, dekoliažo ir koliažo estetikos parodą-antologiją. Joje reprezentuojamas XX‒XXI a. Lietuvos socioestetinis mentalitetas, pateikiami būdingiausi įvairių jo krypčių, srovių bei mokyklų pavyzdžiai.

Organizatorių nuotr.

Daugiau erdvės jaunimui

Šį penktadienį lankytojams duris atversianti „Kintanti talpykla“ / „The Parametric Cache“ – projekto „Šiuolaikinės grafikos erdvės“ jungtinė paroda. Šeštadienį 11 val. KKKC Parodų rūmuose vyks susitikimas su parodos kuratore Milda Dainovskyte. Ji ves ekskursiją po parodą, pasidalys parodų kuratorystės patirtimi. Paroda veiks iki spalio 22 d.

„Šiuolaikinės grafikos erdvės“ – tai jau trečius metus vykstantis projektas, kurio tikslas skatinti kūrybiškumą ir jaunimo įsitraukimą į kultūrinius procesus. Didžioji dalis jaunųjų menininkų turi didelę motyvaciją kurti ir tobulėti, bet dažnai jiems stinga erdvių, kuriose jie galėtų pristatyti savo kūrybą draugiškoje, profesionalioje bendraminčių bendruomenėje.

„KKKC Parodų rūmų erdvės atviros ne tik profesionalams, bet ir augantiems menininkams, kurių kūryba žiūrovus dažnai priverčia suklusti ir pažvelgti į save, meną ir kūrybą iš kitos pusės“, – teigė projekto iniciatorė ir vadovė Agnietė Skirmantienė.

Parodoje „Kintanti talpykla“ / „The Parametric Cache“ meno darbus pristatys jauni, bet pažengę menininkai: Gabijos Pernavaitės ir Žygimanto Bėronto duetas „allsofeatherlightseven“, Dovydas Laurynaitis, Eglė Ruibytė, Gediminas G. Akstinas, Jeronimas Mantvydas Seibutis, Morta Jonynaitė, Mykolas Sauka, Rokas Janušonis ir Vilius Dringelis.

Parodą kuruoja M. Dainovskytė – kuratorė ir menininkė. M. Dainovskytės kuruojami projektai dažniausiai pristatomi ypatingose erdvėse, išsiskiriančiose savo architektūra. Ji ne vieną kuratorinį sumanymą realizavo regionuose. Savo pačios kūrinius M. Dainovskytė grindžia istorinių archyvų medžiaga, pasitelkdama vietos kontekstą ir konkrečias teritorijas, net kvapus.

Istorinės atminties dvelksmas

Matyt, neatsitiktinai šiai jungtinei parodai Klaipėdoje buvo pasirinkta KKKC Parodų rūmų dalis, išsiskirianti savo archajine architektūra. Jaunųjų menininkų darbus bus galima apžiūrėti Parodų rūmų Fachverko ir šalia esančioje Konferencijų salėse.

Fachverkas jau savaime sufleruoja specifinės istorinės atminties dvelksmą. Parodos kuratorė priminė, kad išlikusi fachverkinės architektūros pastato dalis mena čia buvusį grūdų, o vėliau – trikotažo laikymo sandėlį. Saugojimui projektuota erdvė tam tikru požiūriu ir dabar neprarado savo pirminės paskirties, tapo meno talpykla.

Parodoje pristatomi skirtingose srityse kuriančių menininkų darbai: tekstilės, skulptūros, keramikos, drožybos, dizaino objektai. Autoriai įkvėpimo semiasi iš industrinių, funkcinių erdvių, specifiškų savybių, telkiasi archajiškas technologijas, medžiagas ir apdirbimo būdus. Parodos kuratorės supratimu, būtent tokioje vietoje „drėgmė skverbiasi į tankų medienos kūną iš šilto, nešvarios prigimties molio. Įsigeria į rankas ir kojines, plaukus, kilimus ir paliktą popierių. Taip stiprindami vienas kitą – plečiasi, o vėliau traukiasi vienas nuo kito. Kol amžiams sujungia savo savybes į tvirčiausią tinklą. Tai – talpykla, akimirkoms kurios niekada nenudžius laiko vandenyse“.

KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2) atviri lankytojams trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Išsamiai – pirmą kartą

Kaip pastebėjo šios fotoparodos kuratorė Danguolė Ruškienė, pastaraisiais metais, kai fotografijos pasaulyje nuolat randasi naujos, vis modernesnės fotokameros ir kita fototechnika, suteikianti galimybę pagauti akimi nepastebimus vaizdus ir vos per kelias sekundes juos tiražuoti, vis dažniau atsiranda fotografų, kurie nori sugrįžti į pradžią, kai ši medija užgimė. Todėl jie imasi kurti archajiškais metodais, kurie užtrunka žymiai ilgiau, tačiau suteikia įvairesnių pojūčių, o kūrybos rezultatai niekada iki galo nėra nuspėjami. Šiandien tai prilyginama meditatyviam procesui, ar šamanavimui. Lietuvoje vienu iš anksčiausiai tokiu principu pradėjusių dirbti fotografų yra G. Kavoliūnas.

Pirmojoje jo personalinėje parodoje „Nature morte“ pristatomi fotografijų ciklai, nuo 2012 m. kuriami analoginiu, cianotipijos, šlapio kolodijaus būdais, atspausdinti ant rentgeno plokštelių. Didesnė jų dalis eksponuojami pirmą kartą. Kelios G. Kavoliūno pirmojo ciklo „Ant palangės“ fotografijos uostamiestyje buvo eksponuotos prieš aštuonerius metus, o 2019 m. dalis šios parodos darbų buvo pristatyti Kupiškio etnografijos muziejuje. Klaipėdoje G.Kavoliūno fotografinė kūryba išsamiai pristatoma pirmą kartą.

Autorinėje fotografijų parodoje „Nature morte“ G. Kavoliūnas pateikė vizualias gyvybės ir mirties interpretacijas gamtoje.

Pamatyti tarsi iš vidaus

Nature morte prancūziškai – mirusi, negyva gamta. Šiuo terminu (liet. – natiurmortas) dar vadinamas dailės, taip pat fotografijos žanras. Natiurmortuose menininkas vaizduoja negyvus objektus, įvairius daiktus, augalus, medžioklės laimikius ir pan. Ir tik kartais – žmones, kurie čia papildo pagrindinius motyvus, nesutrikdydami tvirtai suręstos kompozicijos, dažniausiai surežisuoto objektų tarpusavio ryšio ir jų išdėstymo erdvėje.

Plačiąja žodžio prasme gamta – žmogaus būties pagrindas, ne tik biologinių, bet ir egzistencinių vystymosi procesų erdvė. Gamtos, natūros pažinimo lygmuo, gebėjimas (pa)stebėti joje vykstančius virsmus iš principo nulemia mūsų santykį su fiziniais, kūniškais objektais. Ne tik elgseną, bet ir atvaizdavimo formas. Deja, šiandienis gyvenimo būdas, regėjimo įpročiai ir suvokimo standartai dažnam sutrukdo prasiskverbti giliau, užčiuopti esmę. Norint tai pasiekti, kai kam reikalingos specialios sąlygos, galbūt – simuliacijos, o kitiems užtenka kantraus, neskubraus žvilgsnio ir asmeninės patirties, abipusio priklausomumo ryšiais sietinos su gamta, suvokimo. Būtent pastaruoju atveju pradeda blankti utilitarūs, praktiniai aspektai ir atsiranda galimybė viską stebėti ne iš šalies, pamatyti tarsi iš vidaus. Ir čia jau ne taip svarbu, ar kalbama apie gyvą ar mirusią gamtą ir ką kiekvienu atveju turėtų reikšti nature morte – gamtos numarinimą, kai menininkas įspraudžia ją į dvimatę plokštumą (drobę ar popierių) ar jos prieglobstyje gyvybę praradusių sutvėrimų atvaizdavimo būdus.

Fotomenininko natiurmortai

Menotyrininkės D. Ruškienės teigimu, G. Kavoliūno fotografijose aptinkame abu minėtus atvejus. Autorius vienodai noriai renkasi tiek gėlių vazonuose tarpstančius augalus, tiek jau silpniau gyvybe alsuojančias nuskintas ir sumerktas gėles ar išrautus ir sunykimui pasmerktus medžių daigus. Į jo dėmesio ir kūrybinių eksperimentų lauką patenka ir žymiai seniau gyvybę praradusių gyvūnų bei paukščių kaukolės, makabrišką šokį lietuje šokusių varlių liekanos.

Visais šiais atvejais objektų fiksacijos G. Kavoliūno kūriniuose tampa šamaniška gamtos įkūnijimo galia, magiškai traukiančia prie jos ištakų, kur laikinumas yra akivaizdus, o gyvybė savanoriškai sudaro kontraktą su mirtimi. Stebėtina, bet tai nekelia įtampos, nė kiek nebaugina, todėl priimama kaip savaime suprantama. Fotografijoms pasirenkami objektai vienu metu ir visiškai įprasti, ir kartu reikalaujantys tokio autoriaus pasirinkimo pagrindimo. Skirtingos ne tik šių objektų kūriniuose įkurdinimo aplinkybės, bet ir priežastys, lėmusios tokius autoriaus sprendimus.

Jo ant palangės vazonuose auginamų gėlių atvaizdai („Ant palangės“, 2012–) tampa savotiškomis buto šeimininko charakterizavimo priemonėmis, iš dalies iliustruojančiomis jo pasaulio suvokimą. Čia – tik augalas ir jo buvimo vieta, nurodyta pavadinime. Daugiau – jokių nuorodų, tik atsiverianti erdvė spėliojimams ir apmąstymams. Nuskintos ir vazose pamerktos gėlės cianotipinio (cyanotype – angl.) proceso metu nudažomos vienodai mėlynai („Mėlynoji nuotaika“, 2014), o apie jų skirtingas spalvas galima sužinoti tik iš autoriaus paliktų užrašų, taip įgyjant galimybę patiems „nuspalvinti“ matomą atvaizdą. Tai – būdas mėlyname atspaude pamatyti skirtingas spalvas, provokacija, kuriai noriai pasiduodama. Dar viena cianotipinė serija yra medžių fotogramos („Arbaro“, 2016–2019). Ją kurdamas autorius užsiėmė savotiška reinkarnacija – išrovė jaunus medelius iš jiems augti netinkamų vietų (pvz. šienaujamų pievų) ir suteikė jiems simbolinę amžinybę atspaudų lakštuose. Būtent čia pradedama vizualinė diskusija apie laikinumą ir galimybių išlikti iliuziją.

Groteskiškas šokis

Į akistatą su nutrūkusia egzistencija fotomenininkas suveda pateikdamas rentgeno plokštelėse užfiksuotus gyvūnų ir paukščių kaukolių atvaizdus („Post-mortem“, 2019). Tam tikru požiūriu tai – jų dabartiniai, pomirtiniai portretai, kartu ir užuomina į praeitį, kaip buvusios gyvybės liudijimas.

Groteskiško šokio su mirtimi istorijos pasakojamos šlapio kolodijaus plokštelėse („Šokis lietuje“, 2019). Čia fiksuojamos ant kelio dangos sutraiškytos varlės, tiksliau – išdžiūvusios jų kūnų liekanos. Amžiams judesyje – šuolyje ar rėpliojime sustingusios išraiškingos varlių pozos, gruoblėtos jų odos faktūros išgrynintame fone tampa itin mįslingos. Atitrūkusios nuo tragiško įvykio vietos, netekusios baigties fakto įrodymo, jos tampa tarsi savarankiškais simboliais, reiškiančiais nors ir dalinę, bet amžiną išlikimo tikimybę.

Anot menotyrininkės, dar vienas prasminis lygmuo atsiranda suvokus, kad autorius, kurdamas didesnę dalį šių darbų, naudoja senąsias, jau retai naudojamas technikas ir technologijas. Jos taip pat yra nukeliavusios į praeitį ir galėtų būti laikomos mirusiomis, nes tik tam tikrais atvejais prikeliamos. Ir čia tenka pripažinti, kad kiekviena pabaiga reiškia tam tikrą pradžią, kaip mirusi gamta, siunčianti impulsus kūrėjui, suteikia gyvybę naujai formai ir prasminiam krūviui – kūriniui.

Naudoja senąsias technologijas

G. Kavoliūnas gimė 1976 m. Adomynės kaime (Kupiškio raj.). Nuo 2003 m. gyvena ir kuria Vilniaus rajone. 2008 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo fotografijos technologijos specialybės profesinio bakalauro diplomą. 2011 m. Lietuvos edukologijos universitete baigė dailės pedagogikos bakalauro studijas, 2013 m. įgijo dailės edukologijos magistro laipsnį. Nuo 2009 m. – VšĮ „Atviros fotografijos dirbtuvės“ vadovas. 2010–2018 m. dėstė Vilniaus dizaino kolegijos Taikomosios fotografijos katedroje. Nuo 2018 m. – Vilniaus dailės akademijos MDL Fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėjas. Nuo 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2009 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 2013 m. – Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos (LAFA) narys. Jungtinėse parodose ir edukaciniuose projektuose dalyvauja nuo 2000 m., veda teorinius ir praktinius fotografijos užsiėmimus, skaito paskaitas. Savo kūryboje naudoja skirtingas senąsias fotografijos technikas ir technologijas. Jo kūrinių yra įsigiję Šiaulių fotografijos muziejus, Tauragės krašto muziejus ir Nacionalinė dailės galerija.

G. Kavoliūno parodą „Nature morte“ organizuoja VšĮ „Atvirosios fotografijos dirbtuvės“, kuratorė – D.Ruškienė, rėmėjas – Vilniaus dailės akademija.

KKKC Parodų rūmų durys dėl karantino ribojimų vis dar užvertos, tačiau vykstančias parodas yra galimybė apžiūrėti virtualiai – besidomintieji fotografija netrukus bus pakviesti į virtualų turą po G. Kavoliūno darbų parodą „Nature morte“, kuri uostamiestyje paviešės iki kovo 28-osios.

Tarp fizikos ir metafizikos

Profesoriaus, habilituoto technikos mokslų daktaro A. Palevičiaus parodos ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių. Pagrindinis dėmesys skiriamas Kauno technologijos universiteto laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijoms, atliktoms elektroniniu skanuojančiu bei atominės jėgos mikroskopais, taip pat skaitmeninės holografijos principu gautiems vaizdams. Greta mokslinių tyrimų lauko vizualizacijų pristatoma ir A. Palevičiaus tapyba.

Parodos „Tarp fizikos ir metafizikos“ koncepcija paremta A. Palevičiaus moksliniu tyrimu „Optinių ženklų ir mikrostruktūrų replikavimas polimeruose ir jų vizualizavimo galimybių teorinė studija”. Tokio tipo tyrimai skirti kurti funkcines medžiagas, naudojamas mikroelektronikos, ekologinės chemijos technologijų, energetikos, aplinkos užterštumo, klimato kaitos tyrimų srityse. Vizualizuoti mikropasaulį mokslininkas sugalvojo neatsitiktinai. Šiemet Lietuvos kultūros ministerijai suteikus A. Palevičiui meno kūrėjo statusą, autorius nusprendė konceptualizuoti mokslines pasaulio tvermės versijas.

Mokslininkams skverbiantis vis gilyn į materiją, tampa akivaizdu – tai, kas nematoma, dar nereiškia, kad ir neegzistuoja, nereiškia, kad mūsų tai neveikia. Fizinio pasaulio sandara skaidoma į vis mažesnes materialias daleles, kurių „sulipdymas“ ir sukuria tą vaizdą, kurį regime. Žmogaus intervencija į šią sritį paremta technologinėmis kompetencijomis. O kuriamos mikrostruktūros turi mikroskulptūrines dimensijas (3D), kurių semantinė bei geometrinių santykių prasmė galėtų būti savitai interpretuojama, ir mikropaviršius (2D), kuriuose sukurtų spalvų laukas generuoja įvairius kodus. Žinant spalvų teorijos principus, jais remiantis, galima įžvelgti filosofijos ir tikrovės konstrukto prasmes, tarsi kalbėtume apie naujai kuriamų medžiagų ritualinę paskirtį.

Abiejų ciklų miniatiūrose tapytojas teigia, kad grožis yra neatsiejamas nuo bjaurasties, blogis – nuo gėrio, šventumas – nuo nuodėmės.

Du miniatiūrų ciklai

Parodoje taip pat eksponuojami du A. Palevičiaus abstrakčios tapybos ciklai – „Panteonas“ ir „Dvigubo viskio bliuzas“, bylojantys apie fiziškai apčiuopiamą materialumą bei spalvų (al)chemiją.

Autoriaus mokslinė veikla leidžia jam laisviau eksperimentuoti šiuolaikinės tapybos lauke. A. Palevičiaus tapyba artima tradiciniam modernizmui, kai estetinis idealas įkūnijamas kintančioje formos sampratoje, o turinio parametruose vis dėlto orientuojamasi į reliatyvųjį kanoną, struktūrą, kurioje galima atsekti prieš tai buvusią struktūrą, įtakas, motyvus, temos variacijas, – t. y. tradiciją. Autorius nemėgsta „nepažįstamo“, to, kas gali sujaukti priežasties ir pasekmės tvarką. Eksperimentas jam neatsiejamas nuo tapybos pagrindo – dažų struktūros įvairiapusio vertinimo. Pati tapybos plastika jam reikalinga kaip galimybė greitai, spalvingai ir efektingai išreikšti, prisiminti nueitą kelią, sukurtą pasaulį, turimas tiesas ar meninių asociacijų formas.

Parodoje pristatomi autoriaus kūrinių ciklai „Panteonas“ ir „Dvigubo viskio bliuzas“ skirti bendroms A. Palevičiaus ir poeto Gintaro Patacko knygoms. Abiejų ciklų miniatiūrose tapytojas teigia, kad grožis yra neatsiejamas nuo bjaurasties, blogis – nuo gėrio, šventumas – nuo nuodėmės, nes tai yra tik bet kokių dviejų priešybių estetikos apraiška, įkūnijanti egzistencinį moto, jame slypinčius kontrastus ir vyksmo vienovę.

A. Palevičius (gim. 1957 m.) – profesorius, habilituotas technikos mokslų daktaras, tapytojas. 1980 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Tapybą studijavo San Fransisko meno akademijos universitete, 2006–2008 m. rezidavo Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Nuo 2004 m. – Kanados portretistų sąjungos narys. Šiuo metu yra Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto profesorius. 2018 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas. Yra surengęs maždaug 30 personalinių tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos kultūros ministro įsakymu šiemet jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Laikantis saugos reikalavimų

Karantino metu KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 13–19 val.

Lankytojams būtina laikytis karantino laikotarpiu privalomų asmens saugos reikalavimų: į rūmus įleidžiami tik apsaugines kaukes ar kitas apsaugines veido priemones dėvintys parodų lankytojai, atėję ne didesnėmis nei dviejų asmenų grupėmis, išskyrus šeimas. Privalu laikytis saugaus fizinio atstumo ir rankų higienos. Karantino metu parodose nerekomenduojama lankytis rizikos grupės asmenims (vyresnio nei 60 m. amžiaus žmonėms ir (arba) sergantiesiems lėtinėmis ligomis).

KKKC Parodų rūmus karantinas dėl koronaviruso pandemijos užklupo praėjus vos dviem savaitėms po klaipėdiečio tapytojo Virginijaus Viningo retrospektyvinės parodos „Trys dešimtmečiai“ ir jaunųjų menininkių jungtinės parodos „Ar ji ateina?“ atidarymo. Tarp rūmų sienų įkalintas parodas tuo laikotarpiu buvo galima „aplankyti“ tik virtualiai – socialiniame tinkle stebint KKKC edukatorės Rūtos Petniūnaitės parengtas nuotolines ekskursijas.

Dabar šias parodas vėl galima pamatyti realiai – jų eksponavimo laikas pratęstas. Tiesa, prie įprastinės veiklos grįžtama palaipsniui, laikantis visų saugumo reikalavimų. Pirmosiomis savaitėmis KKKC Parodų rūmai dirba trumpesniu darbo grafiku – nuo 13 iki 19 val.

Į rūmus įleidžiami tik apsaugines kaukes ar kitas apsaugines veido priemones dėvintys parodų lankytojai, atėjusieji ne didesnėmis nei dviejų asmenų grupėmis, išskyrus šeimas. Jie privalo laikytis saugaus socialinio atstumo ir rankų higienos – priemonių joms dezinfekuoti lankytojai ras Parodų rūmuose. Karantino metu parodose nerekomenduojama lankytis rizikos grupės asmenims (vyresnio nei 60 m. amžiaus ir (arba) sergantiesiems lėtinėmis ligomis).

V.Viningo tapybos paroda „Trys dešimtmečiai“ ir jaunosios kartos menininkių Agnės Masilionytės, Austėjos Masliukaitės, Saulės Miežytės ir Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrybos paroda „Ar ji ateina?“ veikia iki gegužės 10 d.

Architektų darbų apžvalga

Kasmetės architektų darbų parodos „Klaipėdos architektūra 2018. Kontekstas“ pagrindinė dalis – architektų metinės produkcijos apžvalga. Jos temos – architektūros konkursai, projektai, realizacijos, akademiniai darbai. Eksponuojami Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat uostamiesčio architektų darbai kituose Lietuvos miestuose, pelnę laurus respublikiniuose architektūriniuose konkursuose.

Kiekvienas projektas, esantis parodoje, turi savo kontekstą, istoriją, patirtis, kurios turėjo įtakos projektų idėjoms ir sprendiniams. Parodoje-instaliacijoje tai atspindės tuščios planšetės, suteikusios visai ekspozicijai pagrindą ir padėję skirtingas projektų stadijas organiškai sujungti į bendrą tašką, bendrą vardiklį, bendrą kontekstą.

Apžvalga: parodos „Klaipėdos architektūra 2018. Kontekstas“ pagrindinė dalis – architektų metinė produkcija. (Organizatorių nuotr.)

Pagrindinis Klaipėdos architektūros parodos tikslas išliko tas pats – apžvelgti metinius architektų darbo rezultatus Klaipėdoje bei klaipėdiečių architektų sėkmingiausius darbus svetur, kartu pateikiant ir alternatyvų požiūrį į Klaipėdos architektūrą. Kartu su paroda bus pristatytas ir ją lydintis leidinys.

Parodos rengėjas – Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, kuratorius – architektas Andrius Laurinaitis.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

G.Alice iliustracijos romanui

Iliustratorės, jaunosios kartos menininkės G.Alice paroda „Vilniaus pokeris“ skirta didelio populiarumo sulaukusiam, ne vieną kartą išleistam Ričardo Gavelio romanui. Klaipėdoje užaugusi, šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė lietuvių literatūros klasika tapusį kūrinį pristatys taip, lyg jis vaizduotų universalias situacijas, nepriklausančias nuo laikmečio.

„Mano iliustracijose romano personažai ir situacijos perkeliami į pasaulį, kuris galėtų būti ir šiandieninis, į kasdieniškas ir žiūrovams atpažįstamas situacijas – troleibusus, gatves, „miegamuosius“ rajonus. Kituose piešiniuose laiko ir vietos koordinatės apskritai išnyksta – tiesiog pasiduodu „Vilniaus pokerio“ atmosferai ir tankiui. Man svarbios miesto bei kūno temos. Jos buvo svarbios ir R.Gaveliui“, – dalijosi mintimis menininkė.

R.Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ – 1989 m. pasirodęs kūrinys, šiandien pripažįstamas vienu svarbiausių šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, taip pat – vienu pirmųjų itin kritiškų liudijimų apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje ir Lietuvos okupaciją. Romanas dėl jame vaizduojamos erotikos iki šiol žinomas kaip itin skandalingas ir šokiruojantis.

G.Alice iliustracijų paroda „Vilniaus pokeris“ skirta taip pat pavadintam R.Gavelio romanui. (Organizatorių nuotr.)

G.Alice kūriniui skirtą parodą pirmą kartą pristatė Vilniuje pernai rudenį. Autorės teigimu, jos iliustracijos, kaip ir R.Gavelio knyga, sulaukia dvejopų reakcijų: palaikymo arba pasipiktinimo, nors šis, tiesa, retai išsakomas atvirai.

„Atrodo, kad niekas nelieka abejingas, vis dėlto R.Gavelis daugumai asocijuojasi pirmiausia su erotikos elementais. Po keliais parodai skirtais straipsniais skaičiau komentarus, abejojančius, kam gi toks „brudas“ gali būti įdomus. Galėčiau išskirti reakcijas pagal amžių. Daug jaunimo, panašu, būtent su „Vilniaus pokeriu“ iš naujo atrado lietuvių literatūrą, juk šis romanas šiandien tampa vis populiaresnis. Kai kurie, knygos neskaičiusieji, sakė net neįsivaizdavę, kad lietuvis rašytojas galėjo parašyti tokį romaną. Parodoje lankėsi ir daug vyresnių žmonių, neretas pasidalijo prisiminimais iš 1989-ųjų, kai knyga išėjo pirmą kartą: kokį šoką ji sukėlė, kaip visi skubėjo skaityti romaną dėl tų erotinių scenų“, – pasakojo G.Alice.

Autorė atviravo, kad, pristatydama parodą Klaipėdoje, ji šiek tiek kuklinasi – nors čia užaugo ir baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, po septynerių metų gyvenimo Vilniuje jaučiasi nuo gimtojo miesto nutolusi. Nepaisant to, ji sako besitikinti parodos proga užmegzti ryšius su Klaipėdos kūrėjais. Menininkės teigimu, „Vilniaus pokerio“ iliustracijos – taip pat šios tarpinės būsenos, buvimo tarp kelių miestų pasekmė.

„Turbūt dėl to, kad esu gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, aš niekaip negaliu prisijaukinti Vilniaus. Pirmoji mano pažintis su Vilniumi ir įvyko paauglystėje skaitant „Vilniaus pokerį“. Nuo to momento iki pat dabar Vilnius man svetimas, mistiškas miestas, kuriame nieko kito nelieka, tik jį stebėti ir juo stebėtis“, – savo kūrybinę poziciją nusakė menininkė.

G.Alice (gim. 1992 m.) – jaunosios kartos menininkė, knygų iliustratorė, Vilniaus dailės akademijoje baigusi grafikos bakalauro ir magistrantūros studijas. Abiem baigiamiesiems darbams kūrė R.Gavelio kūrinių interpretacines iliustracijas. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Dalyvauja jungtinėse parodose, surengė septynias personalines parodas. Už asmeninio projekto „Vilniaus pokeris“ iliustracijas laimėjo Knygos meno parodos diplomą, 2016 m. buvo įvertinta Vytauto Jurkūno premija. R.Gavelio kūrybos įkvėpti veikėjai buvo pristatyti Londono iliustracijų mugėje, taip pat Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose ir Vilniuje.

A.Banytės „Monumentalumas tyloje“

LDS Klaipėdos skyriaus kuruojama paroda „Monumentalumas tyloje“ skirta pristatyti menininkės A.Banytės (gim. 1949 m.) monumentaliąją kūrybą. Parodos kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė, multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius, prabėgusius Klaipėdoje, A.Banytė sukūrė

nemažai monumentaliosios tapybos objektų, kai kuriuos – kartu su bendraautoriais. Jos kūrybos siena užpildytų daugiau kaip 1 000 kv. metrų plotą ir tai yra parodos „Monumentalumas tyloje“ kertinė ašis.

A.Banytė. Jūros dugnas. Fragmentas. Palanga, „Gintaro“ sanatorija, 1975–1976 m. (Organizatorių nuotr.)

A.Banytės monumentaliosios tapybos darbų daugiausia yra Vakarų Lietuvoje (Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose), taip pat Vilniuje ir Druskininkuose. Dauguma freskų jau prašosi restauravimo, todėl ypač svarbus tampa jų užfiksavimo, pamatymo šiuolaikiniame kontekste aspektas. XX a. antroje pusėje freskomis buvo gausiai dekoruoti visuomeniniai pastatai. Joms būdinga sąlygiška daugiaplanė erdvė, daugiafigūrės kompozicijos, freska derinta su kitomis technikomis, dažniausiai sgrafitu. Tačiau ši informacija šiandien labiau žinoma tik nedaugeliui, meno žinovams arba žmonėms, įgijusiems patirties gyvenant tarp jų – tarp freskų.

Menininkei sieninės tapybos darbai buvo ir tebėra malonūs kūrybiniai iššūkiai, nes iki pat šiol A.Banytė kuria šioje srityje. Jai tai – visai ne milžiniškos fizinės ištvermės ir kruopštumo reikalaujantys projektai, o savirealizacija ir kūrybinis džiaugsmas. Dėl tuometės (baigus studijas 1974 m. iki nepriklausomos Lietuvos laikotarpio) freskos sėkmės menininkė galėjo save realizuoti, o dabar tokie užsakymai retenybė – vienetiniai, mažesnio formato ir privačiose erdvėse. Anot A.Banytės, sieninės tapybos fenomenas kažin ar kada besugrįš. Monumentalistė juokaudama sakė, kad šiandien sukurti tokias freskas būtų beveik neįmanoma, nes šiuolaikinės statybos pastatuose, kuriuose gausu stiklo ir metalo, nebėra tam tinkamų sienų, o ir dažų pigmentai labai brangūs, juos reikia atsivežti iš Italijos.

Šiemet A.Banytė mini 70 metų jubiliejų. Ta proga LDS Klaipėdos skyrius ėmėsi kuruoti freskos fenomeno ir jos šiuolaikinės destruktyvios egzistencijos parodą, sudaryta iš menininkės sukurtų freskų skaitmeninių atspaudų ant audinio masteliu 1:1, pasitelkus multimedijas įamžintų ir realiu dydžiu perkeltų ant KKKC Parodų rūmų sienų, instaliacijos, taip pat videodarbo „Fresco“. Ši paroda suteiks galimybę lankytojams suvokti kūrinių mastelį, menininkei būdingą siužetinę liniją, stilių, monumentalumą, suprasti sieninės tapybos vertę. Parodos pavadinimas „Monumentalumas tyloje“ pasirinktas neatsitiktinai. Jis labai aiškiai nurodo į trapios, moteriškos, kuklios asmenybės didelius darbus, kurie verti būti pamatyti ir užfiksuoti.

Visos trys parodos veiks iki liepos 28 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Vienu metu lankytojai gali apžiūrėti keturias labai skirtingas, bet ne mažiau vertingas menininkų darbų ekspozicijas.

Oficialų aukšto svečio iš tekančio saulės šalies priėmimą priminė parodos „Medžio raižinio efektas“ atidarymas. Japonijos ambasadorius Toyoei Shigeeda paskaitė sveikinimą lietuvių kalba, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas padėkojo už tai ir padovanojo svečiui kalėdinę dovaną. Projekto idėjos autorė Eglė Bertašienė ir dailėtyrininkė Regina Urbonienė pasakojo žiūrovams apie savo sumanymą ir jo realizavimą.

Meno žinovams buvo įdomu palyginti subtiliųjų japonų medžio raižinius su lietuvių ta pačia technika padarytais darbais. Labai skirtingi, sunkiai sulyginami. 16-os japonų autorių ir 13-os lietuvių kūrėjų darbai negali būti lyginami. Todėl verta kiekvieną jų apžiūrėti ir pasitikrinti, kurių menininkų gerbėjais galima save pavadinti.

Gretimoje salėje eksponuojami jaunos lietuvės, besivadinančios Mykole, tapybos darbai. Jie tokie gaivūs, tokie šviečiantys, kad kartais atrodo, jog salėje, kur jie kabo, kvepia mėtomis.

Trumpai tariant, autorė tapo gamtovaizdžius. Gaivius, šviesius, vaiskius, optimistiškus ir nenuobodžius.

Kreivų grindų, senąjį pastato fachverką interjere atskleidžiančiose salėse Klaipėdos fotomenininkas Robertas Gabrys rodo savo „Klaipėdą“. Jo uostamiestis – nespalvotas, subtilus, paskendęs švelniuose rūkuose.

Visų klaipėdiečių daugybę kartų matyti pastatai ir gatvės vis tik R.Gabrio nufotografuoti savaip. Juose mažai žmonių. Tie, kam pasisekė patekti į kadrą, tapo meno kūrinių dalimi.

Autoriaus užfiksuota Klaipėda švari, ir drėgna, tarsi po vakarykščio skalbimo.
R.Gabrys prisipažino, kad parodoje eksponuojamos fotografijos suguls į albumą.

Ketvirtoji paroda – S.Žižės instaliacija pavadinta „Faktūros. Jūra. Krantas. Miškas.“ Tai tikras desertas parodų rūmuose surengtoje meno gurmanų fiestoje, vertas aplankyti paskutinis.

Oficialiai kūrėja atidarė savo kūrybos parodą, pavadintą „Faktūros. Jūra. Krantas. Miškas.“ Iš tikrųjų tai yra gyvas organizmas, įsiurbiantis lankytojus į savo spalvas, garsus, vaizdus.

Viduryje didžiulės salės ant apvalaus minkštasuolio susėdę žiūrovai virto vaikais. Net orių ponų veido išraiškos pasikeitė. Iš meno kūrinius vertinti, aptarinėti, kritikuoti įpratusių asmenybių jie tapo jautriais, nuoširdžiais, besidžiaugiančiais ir smalsiais žmonėmis.

Savo kostiumų kolekcijas pristatydama menininkė dažnai fonui pasirenka gamtos vaizdus bei prie jų derančią muziką. Šį kartą pagrindinis dėmesys buvo skirtas ne autorės sukurtiems drabužiams, o viskam, kas vyksta salėje.

Miškas, jūra, gamtos garsai, atgaivinti nuotraukomis ir vaizdo įrašais, sukuria ypatingą jausmą, tarsi sėdėtum vakarėjančiame paplūdimyje, tarsi pusę pasaulio sudaro miškas, o kitą – jūra ir dar galas žino, kas. Kažkas paslaptingo ir kartu labai gero, seniai pasiilgto.

Galbūt menotyrininkai tyrinės, kokį objektą autorė numezgė, suraizgė, kokį pastatė, o kurį pakabino. Žiūrovams kur kas svarbiau esmė – S.Žižės sukurtas ir padovanotas jausmas.

Kam pabodo kalėdiniai džingbelsai, kieno akys pavargo nuo ledinio lempučių spindesio, gali užsukti į Parodų rūmų pirmojo aukšto salę, kur karaliauja tikri jausmai.

Ant mikštasuolio viduryje salės verta pasėdėti bent ketvirtį valandos. Visa tai pamatyti galima iki sausio 18 dienos.

Klaipėdos parodų rūmuose atidaryta fotomenininko Remigijaus Treigio retrospektyvinė paroda „Teritorijos“, apžvelgianti visą menininko kūrybos lauką.

Personalinėje Remigijaus Treigio parodoje – fotografijos, sukurtos nuo 1987-ųjų iki šių dienų. Daugumoje jų užfiksuotos vietos, į kurias menininkas grįžta po daugelio metų. Ekspozicija sudėliota taip, tarsi žiūrovas užeitų į tam tikrą teritoriją, tačiau, pasak autoriaus, jo fotografijos nėra konkrečių vietų dokumentacija. Jos kalba apie laiką – kas galėjo būti, kas yra dabar ir kas dar bus. Sukurti vienai meninei fotografijai kartais prireikia net kelerių metų, sakė fotografas.

„Man reikia toje vietoje susikaupti ir apsvarstyti bei pagalvoti. Kartais vietą, kurią fotografuosiu, susirandu anksčiau ir paskui laukiu mėnesį, metus, gal net daugiau kol jau galiu eiti fotografuoti“, – pasakojo fotomenininkas.

Nespalvotose fotografijose žmogus lieka už kadro. Pasak fotomenininko, jo fotografuoti objektai – tai ir yra žmogaus palikti pėdsakai.

Parodoje rodomas ir keturių minučių trukmės R. Treigio sukurtas filmas „Kelias“. Garsas, kiek vėliau pasivejantis įvykusį veiksmą, yra tarsi visos parodos įgarsinimas.

R. Treigio paroda „Teritorijos“ Klaipėdos parodų rūmuose veiks iki kitų metų pradžios.

Penktadienį 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaroma uostamiesčio menininko Liudviko Natalevičiaus (g. 1954) tapybos paroda „Pradžiapabaiga“.

Jubiliejinėje parodoje autorius primena, kad kūryba nesibaigia – ji, anot L.Natalevičiaus, esanti pradžios pabaiga.

Prieš dvi dešimtis metų šio dailininko vardą uostamiesčio elitas tarė vos ne pašnibždomis, su konspiracija: jo abstrahuota tapyba, netarnaujanti jokiai ideologijai, atrodė socrealizmo antipodas.  L. Natalevičiaus darbai, regis, teikė metafizinės paguodos.

Savo ruožtu pats dailininkas nesimatavo vienišiaus tamsos valdovo vaidmens rūbų ir sarkastiškai atsikirsdavo, esą menas jau yra, ir jis nesąs išradėjas, tik įkūnytojas, iš išardytų pasaulių fragmentų ir trupinių atkuriąs naujus mitologinius pasaulius.

Menininko tapyba lakoniška. Tai tartum sielos lūžiai, dvasios atplaišos, dramatiški sąskambiai, kuriuose šviesios dėmės „pjauna“ juodą koloritą. Geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad L. Natalevičiaus paveiksluose kaip ir nėra grynos juodos spalvos. Jis juodrusviais, juodžalsviais tonais sugeba „išasfaltuoti“ mistišką klodą, pro kurį vis bando prasiveržti šviesos spindulys. L. Natalevičiaus paveikslai artimi krikščioniškai ikonografijai, bet kartu juose esama ir pagoniškos laisvės.

L. Natalevičius 1975─1981 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), 1989 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Jo kūrybinėje biografijoje – maždaug 20 personalinių ir jungtinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Šio dailininko darbų esama Lietuvos meno fonde.

L. Natalevičiaus jubiliejinė paroda Klaipėdos parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki gruodžio 14 d.