Šešias, nuo dešimties iki dvidešimties amžiaus metų, atžalas turinti moteris nuteista kalėti dėl prievartos prieš vaikus. 

„Ji baisiai elgėsi su vaikais. Nuo pernai gegužės iki rugpjūčio, koncentracijos stovyklą primenančioje aplinkoje, ponia R. Frankie laikė du savo vaikus. Vienas – devynerių metų amžiaus, kitas – vienuolikos. Vaikams reguliariai neduodavo maisto, vandens, jokių pramogų, lovų miegoti. Jie buvo mušami, o dvylikamečiui, kuris bandė pabėgti liepos vidury, buvo surištos rankos ir kojos. Vaikus net reikėjo gydyti ligoninėje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

42 metų R. Franke savo vaizdo įrašų kanale „Aštuoni keleiviai“ turėjo per 2 mln. sekėjų. Praėjusių metų rugpjūtį pietiniame Jutos valstijos mieste, moteris buvo suimta. Po to, kai jos dvylikametis sumuštas sūnus pasibeldė į kaimynų namų duris ir paprašė vandens.

„Mano uošvė, uošvis, Kevino šeima, mano pusbroliai ir pusseserės, tetos, dėdės, dukterėčios, sūnėnai, kaimynai, jūs visi pastebėjote įspėjamuosius ženklus gerokai anksčiau nei aš. Padarėte viską, ką galėjote, norėjote padėti, bet aš jus atstūmiau. Man svarbu parodyti savo apgailestavimą, prisiimu visišką atsakomybę už savo pasirinkimus ir pageidauju atlikti laisvės atėmimo bausmę už savo atliktus veiksmus“, – teisme kalbėjo R. Franke.

Prisiimu visišką atsakomybę už savo pasirinkimus ir pageidauju atlikti laisvės atėmimo bausmę už savo atliktus veiksmus.

Moteris gali sėsti į kalėjimą net iki 60-ties metų. Jos vyrui, kuris pateikė skyrybų prašymą dar prieš suimant žmoną, nepateikti jokie kaltinimai. 

„Poniai R. Franke bus paskirta bausmė pagal keturis kaltinimus. Keturios bausmės – nuo vienerių iki penkiolikos metų. Remiantis kaltinimais, dėl keturių sunkaus smurto prieš vaikus atvejų“, – kalbėjo teisėjas John J. Walton.

Amerikietė dar iki suėmimo buvo kritikuojama dėl tam tikrų auklėjimo sprendimų. Pavyzdžiui, dėl to, kad septynis mėnesius vyresniajam sūnui liepė miegoti ne lovoje, o ant sėdmaišio, dėl šaipymosi iš jaunesnio brolio. Kituose vaizdo įrašuose supermamytė pasakojo, kad atsisakė nunešti pietus darželinukui, kuriuos jis pamiršo namie. Grasino nupjauti vienos iš mergaičių pliušinio žaislo galvą, kad nubaustų ją už daiktų pjaustymą namuose.

Amerikietė turi 30 dienų apskųsti nuosprendį. 

Padedamas pripažinto amerikiečio rašytojo Toddo Hasak-Lowy’io, Michaelas Gruenbaumas savo sukrečiančiuose memuaruose dalijasi jaudinančia vilties istorija. Tai pasakojimas apie sugriautą vaikystę, siaubą, o kartu viltį, šeimos meilę ir draugystę. Papildyta tikrais dokumentais ir nuotraukomis, apdovanota Nacionaline žydų knygos premija, JAV literatūros premijos „Tėvų pasirinkimas“ aukso medaliu, knyga yra svarbus indėlis į literatūrą apie Holokaustą. „Kažkur vis tiek išaušta rytas“ į lietuvių kalbą išvertė Daiva Krištopaitienė, išleido leidykla „Alma littera“.

Partnerio nuotr.

M. Gruenbaumas gimė 1930 metais Prahoje. 1942 metais jis su motina ir seserimi buvo išsiųstas į Terezino koncentracijos stovyklą. Stovykloje jam pavyko išgyventi ir sulaukti karo pabaigos. 1950 metais M. Gruenbaumas emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, čia susituokė ir penkiasdešimt metų išgyveno su Thelma Gruenbaum, knygos „Nešarimas: išgyvenę Terezino vaikai“ autore. Užaugino tris sūnus ir keturis anūkus.

Knyga skirta jauniesiems skaitytojams. „Šis pasakojimas padės jiems įsivaizduoti save neįsivaizduojamoje realybėje ir parodys, kad į juos panašūs vaikai sugebėjo toje realybėje išgyventi“, – taip apie knygą rašė „New York Times Book Review“.

„Mano tėvas buvo neįtikėtinas žmogus, spinduliavęs begalinį optimizmą. Po patirčių koncentracijos stovykloje jis tiesiog žinojo, kad nieko blogiau būti negali“, – taip tėvą prisiminė vienas iš jo sūnų – Kalifornijoje, Santa Rosoje, gyvenantis Davidas Benjaminas Gruenbaumas. Jis mielai sutiko savo prisiminimais ir įžvalgomis apie knygą pasidalyti su Lietuvos skaitytojais. D. B. Gruenbaumą kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Davidas Benjaminas Gruenbaumas. Asmeninio albumo nuotr.

– Kada iš savo tėčio pirmą kartą išgirdote jo paauglystės istoriją? Ar įsivaizdavote tikrąjį jos siaubą ir mastą?

– Savo gyvenimo istorijos fragmentus tėtis man pradėjo pasakoti tada, kai buvau maždaug dešimties. Holokaustas tada man buvo pasaulio istorijos įvykis ir – tiek, ne daugiau. Tik vėliau, jau būdamas paauglys, supratau, kaip siaubinga tai, kas įvyko.

Iliustracijos iš knygos. Partnerio nuotr.

– Jūsų tėvas savo knygą skiria pusantro milijono žydų vaikų, kurie buvo nužudyti. Ar kada esate galvojęs apie tai, kuo jie galėjo tapti užaugę? Ar tėčio istorija jums primena tai, koks trapus yra gyvenimas?

– Svarstau, kas būtų nutikę, jei visi tie žydų vaikai būtų likę gyvi. Pasaulis būtų kitoks, nė neabejoju. Mano tėtis spinduliavo optimizmą – galbūt dėl to, kad gyvenime patyrė didžiausią įmanomą siaubą. Ir aš stengiuosi išlaikyti pakilią jo dvasią savyje.

Pykstu, kad niekada taip ir nepamačiau savo senelio, kuris buvo nužudytas keturiasdešimties, bet keršto nejaučiu.

 

– Ar kada savyje nešiojotės keršto jausmą už tai, ką naciai padarė jūsų tėvo bendraamžiams?

– Jaučiu, kad tarp manęs ir nacių yra gilus, mus skiriantis, sluoksnis. Žinoma, pykstu, kad niekada taip ir nepamačiau savo senelio, kuris buvo nužudytas keturiasdešimties, bet keršto nejaučiu. Labiau galvoju apie tai, ką galiu padaryti, kad panaši tragedija pasaulyje niekada nepasikartotų.

– Kaip manote, ar tėvas jautėsi kaltas, nes išgyveno?

– Manau, visi tie, kurie išgyveno genocidą, jaučia slegiančią kaltę dėl tų, kurie neišgyveno. Mano tėvas su išgyvenusiojo kaltės jausmu kovojo skaitydamas paskaitas ir pasakodamas pasauliui, kas nutiko žydų tautai.

Iliustracijos iš knygos. Partnerio nuotr.

– Francisas Maieris, arba Franta, buvo žmogus, padėjęs vaikams koncentracijos stovykloje išlaikyti viltį. Ar stovykloje buvo ir daugiau žmonių, kurie buvo išlaikę bent kokią žmogiškumo kibirkštėlę?

– Hansas Krosas ir Adolfas Hoffmeisteris okupuotoje Čekoslovakijoje sukūrė nuostabų dalyką – „Brundibaro“ operą vaikams. Ji buvo pastatyta Terezino koncentracijos stovykloje, šalia Prahos. Operos arijas dainavo vaikai, muzika mažiesiems kaliniams per muziką ir meną leido reikšti savo emocijas, kėlė vaikų dvasią. Koncentracijos stovyklose buvo daug kalinių mokytojų, kurie, stipriai rizikuodami tęsė savo darbą, mokė vaikus.

Iliustracijos iš knygos. Partnerio nuotr.

– Jūsų tėvas savo knygoje pasakoja, kodėl savo istorija nusprendė pasidalyti tik sulaukęs garbaus amžiaus. Ar kada jautėte kylančią jo baimę, kad istorija gali pasikartoti?

Ir tėtis apie tai pagalvodavo, ir aš pagalvoju, bet iš tiesų tikiu žmonių gerumu ir tuo, kad šių dienų aplinkybėse būtume geriau pasirengę stabdyti blogį.

Iliustracijos iš knygos. Partnerio nuotr.

– Kokius jausmus išgyvenote skaitydamas savo tėvo knygą, autentišką laikotarpio liudijimą?

– Per daugybę metų išgirdau daugybę istorijų. Kai kurios iš jų aprašytos knygoje. Dar prieš tai, kai tėtis pradėjo rašyti knygą, buvau pajutęs, kokie stiprūs, kokie galingi yra tų žmonių išgyvenimai. Knygoje man buvo sunkiausia skaityti apie senelio laidotuves.

Mano tėvas visuomet buvo dėkingas meškiukui Sašai, kuris išties išgelbėjo gyvybę.

 

– Jūsų sūnus Benjaminas sukūrė animacinį filmą pagal senelio pasakojimą apie koncentracijos stovyklą išgyvenusį meškiuką „The Teddy Bear“. Ar tiesa, kad būtent žaislinis meškiukas išgelbėjo jūsų tėvo gyvybę?

– Mano tėvas visuomet buvo dėkingas meškiukui Sašai, kuris išties išgelbėjo gyvybę. Gera įsivaizduoti, galvoti, kad tokių Sašų buvo ir yra daugiau. Pamenu, mano močiutė gamino meškučius vokiečių kariams.

Iliustracijos iš knygos. Partnerio nuotr.

– Jūsų tėvas mirė garbaus amžiaus, iki galo pats gyveno savarankiškai. Likus dviem dienoms iki mirties netgi kalbėjo per „Zoom“. Ar tai įrodymas, kad gyvenimas, jei tik pavyksta atlaikyti išmėginimus, mus užgrūdina?

– Mano tėtis galėjo kentėti sunkumus, bet visada rinkosi juoktis, būti laimingas. Ir taip iki pat mirties. Jis buvo neįtikėtinai savarankiškas. Pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgyveno sunkų išialgijos – kriaušinio raumens uždegimo priepuolį. Dvi dienas šliaužiojo po namus, bet nieko apie tai nesakė savo šeimai. Kol ir vėl nepradėjo vaikščioti.

Statyti tai, kas nepastatoma

Agnės Sunklodaitės režisuotame spektaklyje ši nacionalinės literatūros klasika suskambės naujai, lėlių teatro kalba kalbant ir šiandien ne ką mažiau aktualia žmogiškumo tema.

"Dievų miško" pirmoji premjera įvyks Kauno IX forto muziejuje – spektaklis bus dalis renginių programos "Atminties gijos", skirtos Europos dienai stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, šiemet minint pirmąsias masinių trėmimų ir Holokausto Lietuvoje pradžios 80-ąsias metines. Vėliau spektaklio premjera įvyks teatre.

Spektaklio kūrybinė komanda neslepia, kad visą vasarą vykusių intensyvių repeticijų ir kitų paruošiamųjų darbų metu turėjo peržengti daug ribų. Ne tik savo pačių, bet ir lėlių teatro. Įprasta, kad lėlių teatras skirtas išimtinai vaikams. KVLT ir anksčiau yra pristatęs ne vieną spektaklį, skirtą suaugusiesiems, tačiau tai buvo labiau pavieniai renginiai. Nuo šiol atsinaujinusiame teatre spektakliai suaugusiesiems turėtų tapti nuolatine teatro repertuaro dalimi.

B.Sruogos literatūros kūrinį, kuris tinkamesnis skaityti, perkelti į teatro sceną – sudėtingas iššūkis. Tai bus vienas pirmųjų bandymų eiti šiuo sunkiu keliu, juolab lėlių teatro.

Režisierė atvirauja, kad jei ne lėlių teatras, šios medžiagos greičiausiai nebūtų ėmusi. "Apie B. Sruogos "Dievų mišką" daug mąstydavau anksčiau, tačiau galvodavau kaip apie teatre nepastatomą medžiagą. Tai stipri ir savita literatūra, kurios visas grožis – kaip ji  papasakota. Pasakojimo forma, groteskas – didžioji knygos puošmena. Į teatro sceną perkelti tokį tekstą labai sudėtinga. O lėlių teatras leidžia tai daryti. Nors tenka pripažinti, kad vis dėlto tai iš tiesų ganėtinai sudėtingas žanras atlikimo prasme. Ypač aktoriams didelis iššūkis, tačiau tai be galo įdomu", – patirtimi dalijosi A.Sunklodaitė.

Žmogiškumas ir pasirinkimai

Spektaklyje bus išlaikoma pagrindinė romano įvykių linija, tačiau kai kurių B.Sruogos romano fragmentų teko atsisakyti. Ir nors spektaklyje atgis romane vaizduojami veikėjai bei tragiški jų likimai, vis dėlto tai nebus spektaklis išimtinai apie koncentracijos stovyklos žiaurumus patyrusį rašytoją.

Kūrėjai nori, kad šis spektaklis ir jame keliami klausimai suskambėtų daug plačiau. Tai labiau kalbėjimas apie Holokausto ir koncentracijos stovyklų baisumą ir nužmogėjimą. Šiomis dienomis, stebint šalyje ir pasaulyje vykstančius įvykius, žmogiškumo tema aktuali kaip niekada.

Tai stipri ir savita literatūra, kurios visas grožis – kaip ji yra papasakota. Pasakojimo forma, groteskas – didžioji knygos puošmena.

Kaip teigia A.Sunklodaitė, spektakliu norima pakviesti sustoti ir pamąstyti apie daugelį svarbių šia tema aspektų, ypač apie tai, kada yra peržengiama riba tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo. "Holokaustas, visa koncentracijos stovyklų epopėja Antrojo pasaulinio karo metu, tai, ką žmonės išgyveno tuo metu, nesulyginama su tuo, kas vyksta dabar. Tačiau kai visuomenė stipriai įelektrinta, susipriešinusi, tai prisiminti ir pamąstyti apie žmogiškumą ir nužmogėjimą yra aktualu, – sako režisierė. – Visi mes labai bijome, kad nepasikartotų kažkas panašaus. Norisi, kad tai išjaustume giliau. Kas atsitinka, kad žmonės, ką tik buvę vienokie, staiga pavirsta mušančiais ir mušamais. Žmogaus prigimtyje slypi keistų dalykų, negali duoti atsakymų, gali tik pasvarstyti. Nes kai gyvename patogiai, ramiai ir staiga mus užklumpa tokie dalykai, nuslysti į vieną ar kitą pusę galime turbūt kiekvienas. Niekas negali garantuoti, kad, susiklosčius panašioms aplinkybėms, mes nesielgtume baisiai. Turi sau tai pripažinti. Kartais gerai susipurtyti iš vidaus ir pagalvoti apie tai."

Tiesą atskleidžiantis humoras

Spektaklis išsiskiria ir savo netipiška struktūra – aktoriai pasakoja kuriamų veikėjų istorijas, kurios atgyja scenoje. "Dievų miško" situacijas bus bandomos atrakinti pasitelkiant "stand up" komedijos žanro elementus.

"Stand up" – neilgi humoristiniai pasakojimai, kurių metu atskleidžiama tam tikra tema juokaujant. Kada tiksliai gimė šis žanras, keblu pasakyti, tačiau tarp aktorių jis ėmė populiarėti XIX a. antrojoje pusėje. Pradžioje tai buvo juokingi pasakojimai ar anekdotai apie kasdienes situacijas. Vėliau, pasitelkdami humorą, atlikėjai ėmė kalbėti ir aštriomis temomis. Panašiai, kaip savo kūrinyje labai skaudžia tema juokauja ir B.Sruoga.

Idėja šį žanrą pritaikyti spektaklyje gimė neatsitiktinai, kadangi jį puikiai yra įvaldęs teatro aktorius ir komikas Mindaugas Černiauskas. "Stand up" žanrą atradau internete būdamas gana jaunas. Akimirksniu buvau sužavėtas to laisvumo, sugebėjimo prajuokinti. Labai mėgstu juoką – tiek savo, tiek kitų, tiek viską, kas tą juoką sukelia. Kaip aktoriui, komedija atrodo labai sudėtinga – žiūrovai tave vertina kiekvieną akimirką ir negali jų nuvilti. Teatro kultūra man atrodo paprastesnė – net jei spektaklyje buvo vadinamoji duobė, žiūrovai nerėkia iš savo vietų: "Išmok vaidinti!" Vis dar nežinau, kaip išdrįsau užlipti ant scenos kaip komikas, vis dar abejoju, ar apskritai esu ir galiu būti juokingas, bet tas jausmas – nenusakomas. Tai baisiau nei šokti parašiutu", – pasakojo aktorius.

Forma: A.Sunklodaitės režisuotas spektaklis – dar vienas kauniečių žingsnis šiuolaikiško lėlių teatro link. /  Teatro nuotr.

"Dievų miško" kūrybinė komanda leis iš naujo išgirsti B.Sruogos tekstą. Spektaklyje trinama vadinamoji ketvirtoji siena – jame nėra sienų, ribų ar cenzūros. Pasak M.Černiausko, kartais verkiame iš laimės, ir tai laikoma normalia, sveika reakcija. Šį kartą spektaklis kviečia šyptelėti stebint vieną baisiausių žmonijos kančių.

"Tikiu, kad tai sveika, reikalinga ir, svarbiausia, itin paveiku. "Dievų mišką" pirmą kartą skaičiau, kaip ir dauguma, mokykloje. Buvau ir vis dar esu priblokštas groteskiško rašymo stiliaus, sarkazmo, humoro kalbant apie absoliučiai tragišką asmeninę autoriaus patirtį. Tai žavi, įkvepia, bet kartu spaudžia širdį labiau nei išbadėjusių, jėgas, sveikatą ir viltį praradusių žmonių vaizdai, žvelgiantys į mus iš koncentracijos stovyklų fotografijų. Jei tiesa yra keistesnė nei fikcija, tai ir humoras, ko gero, kartais būna skaudesnis už bet kokį tragizmą. Humoro be vienokio ar kitokio skausmo nebūna. Turint tai minty, B.Sruoga tikrai nenusileidžia jokiam komikui", – sako jis.

Garsų ir vaizdų dokumentika

Spektaklyje naudojamos dailininkės Giedrės Brazytės kurtos įvairių rūšių lėlės: stalo, siūtinės, kaukės ir didelės lėlės, kurias aktorius apsivelka ir valdo iš vidaus, ir tokios, kurios valdomos trijų ar daugiau aktorių.

Lėlių ir įprastos vaidybos jungtis atgaivins B.Sruogos užrašytus prisiminimus, leisdama žiūrovams užmegzti gyvą emocinį ryšį su XX a. gyvenusiais žmonėmis. Visa tai dar giliau pajusti padės ir kompozitoriaus Deivido Gnedino kurta muzika, kurioje kompozitorius panaudojo savo paties įrašytus autentiškus IX forto garsus: kamerų durų, grotų, laiptų, tunelių ir t.t. Dokumentiškumo įspūdį sustiprins Emilės Maigytės kurtos nespalvotos vaizdo projekcijos.

Jei tiesa yra keistesnė nei fikcija, tai ir humoras kartais būna skaudesnis už bet kokį tragizmą.

Nors B.Sruoga ir "Dievų miškas" neturi tiesioginių sąsajų su Kauno IX fortu, tačiau autentiški ar apdoroti garsai ir vaizdai šiuos skirtingose vietovėse vykusius Holokausto baisumus susies dar stipriau.

Per IX forte vyksiančią premjerą žiūrovai spektaklio pradžioje galės pasivaikščioti ir po autentiškas kameras, kuriose buvo kalinami žydai. Spektaklis adaptuotas forto muziejaus kino salės erdvei. Tai bus vienintelis pasirodymas šioje vietoje. Kam nepavyks apsilankyti būtent čia, spektaklio premjerą bus galima išvysti Kauno valstybiniame lėlių teatre, kur dėl didesnių techninių galimybių spektaklis suskambės dar kitaip, bet ne mažiau aktualiai nei IX forte.

Kūrybinė komanda

Pjesės autorė ir režisierė – A. Sunklodaitė, dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Deividas Gnedinas, projekcijų dailininkė – Emilė Maigytė, aktoriai: Saulius Bagaliūnas, Dominyka Budinavičiūtė, Mindaugas Černiauskas, Remigijus Endriukaitis, Indrė Endriukaitė, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė, Laima Strazdauskienė, Darius Krapikas.

Kas? Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio "Dievų miškas" premjera (nuo 16 metų).

Kur? Kauno IX forto muziejuje.

Kada? Rugpjūčio 21 d. 19 val.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Rugsėjo 24 d. 18 val.

Turingijos dešrelių draugais pasivadinusi organizacija praėjusią savaitę išprovokavo visuomenės pasipiktinimą, kai paskelbė planus perkelti Dešrelių muziejų iš Holchauzeno į Miulhauzeną, kur taip pat ketino pastatyti teatrą ir viešbutį.

„Sveikinu faktą, kas buvo nuspręsta paieškoti naujos vietovės muziejui“, – Berlyno dienraščiui „Tagesspiegel“ sakė Centrinės žydų tarybos Vokietijoje pirmininkas Josefas Schusteris (Jozefas Šusteris).

Tuo metu Buchenvaldo memorialo fondo atstovas Rikola-Gunnaras Luettgenau (Rikola Gunaras Liutgenau) kiek anksčiau pareiškė, kad rekonstrukcijos planuose atsispindi „jautrumo“ ir „istorinio suvokimo“ stygius.

Muziejus savo svetainėje atsiprašė už tai, kad ketino paversti turistinių pramogų kompleksu vietovę, susijusią su „Vokietijos istorijos tamsiuoju skyriumi“.

„Atsiprašome visų, kas mūsų veiksmuose įžvelgė nacizmo nusikaltimų menkinimą ar iškraipymą, taip pat žmonių, kuriuos įskaudinome ideologiniu ar religiniu požiūriu“, – sakoma pranešime.

Šiuo metu kaimyniniame Holchauzene įsikūrusį Dešrelių muziejų kasmet lanko apie 50 tūkst. žmonių, kuriuos pasitinka dvi neįprastos medinės skulptūros: viena iš jų vaizduoja didžiulę dešrelę bandelėje, o kita – dešrelę patrankoje.

Anksčiau Miulhauzenas priklausė Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kompleksui, kur 1937–1945 metais naciai kalino beveik ketvirtį milijono žmonių.

Šioje atokioje vietoje buvo laikoma maždaug 700 žydžių, verčiamų dirbti netoliese esančioje ginklų gamykloje.

Buchenvaldo koncentracijos stovykloje mirė 56 tūkst. žmonių. Jie buvo nužudyti nacių arba neišgyveno dėl ligų, bado ir šalčio.

Dauguma žuvusiųjų buvo žydai, taip pat romai, nacių politiniai oponentai, gėjai ir sovietų karo belaisviai.

„Dėl anoniminio pranešimo policija Norvegijos Bergeno mieste rado geležinius vartus su pagarsėjusiu užrašu“, – nurodė Vokietijos pietinės Bavarijos žemės policija.

„Sprendžiant iš atsiųstos nuotraukos, policija mano, kad labai tikėtina, jog tai yra iš Dachau pavogti geležiniai vartai“, – sakoma policijos pranešime.

„Negalime pamiršti Krymo. Šį laikinai Rusijos okupuotą Ukrainai priklausantį pusiasalį rusai verčia koncentracijos stovykla, galinga karine zona, o pajėgų Juodojoje jūroje balansą sveria į savo pusę“, – P.Porošenka sakė per Kijeve vykstantį Jaltos kasmetinį susitikimą (Yalta Annual Meeting, YES).

„Tie, kas tiki žmogiškosiomis vertybėmis ir žmogaus teisėmis, mano, kad Krymas tampa koncentracijos stovykla. Čia galioja sovietiniai bausmių standartai ir baudžiamoji medicina“, – pridūrė Ukrainos lyderis.

Norėdamas pagrįsti savo žodžius, Ukrainos prezidentas kaip pavyzdį pateikė apie Krymo totorių parlamento (Medžliso) pirmininko pavaduotoją Ilmį Umerovą, kuris tris savaites buvo laikomas psichiatrijos klinikoje pagrindiniame Krymo mieste Simferopolyje.

Anot P.Porošenkos, Maskva Kryme vykdo represinę politiką, tačiau Ukraina sieks, kad „teisės pažeidėja“ būtų nubausta.

„Mums sako, kad tarptautinės teisės atžvilgiu Krymo klausimas yra išspręstas. Tačiau jis net nebuvo pradėtas svarstyti. Krymas teisiškai priklauso Ukrainai“, – pabrėžė prezidentas.

„Tas faktas, kad Europos mokesčių mokėtojų pinigai keliauja į šitą fermą, griauna vertybes, ant kurių buvo pastatyta ES“, – sakė vienas aktyvistų Miroslavas Brozas, priklausantis antirasistinei organizacijai „Konexe“.

Ši organizacija pasisako prieš rasistinį elgesį su romais ir yra viena pagrindinių organizacijų, kurios priešinasi ultradešiniųjų demonstracijoms prieš romus Čekijoje.

„Atvykę į tą kiaulių fermą jūs galite pamatyti ES ženklus, vėliavas ir užrašus, kad ES skiria subsidijas šios fermos eksploatavimui ir modernizavimui“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP kitą dieną po gegužės 16 dienos, kuri yra Tarptautinė romų pasipriešinimo diena.

Tuo metu Europos Komisijos atstovybės Prahoje vadovas Janas Michalas paaiškino, kad ES valstybės pačios sprendžia, kam skiriamos subsidijos.

„Europos Komisija tvarko bendrą žemės ūkio politiką, tačiau atskiros valstybės narės įvardina paramos gavėjus“,– sakė jis.

Pasak M.Brozo, „Konexe“ jau kartą skundėsi ES dėl kiaulių fermos 2014 metais.

„Mes tikimės, kad Briuselis pakoreguos šią finansavimo sistemą taip, kad šis genocido vietoje esantis objektas negautų subsidijų“, – kalbėjo M.Brozas.

Čekoslovakijos laikais, aštuntajame dešimtmetyje, pietvakarinėje Letų gyvenvietėje pastatyta ferma po komunistinio režimo žlugimo 1989 metais yra nuolat kritikuojama šalyje ir už jos ribų.

Nuo 1940 iki 1943 nacistinė Vokietija ir su ja kolaboravę čekai šioje stovykloje buvo įkalinę beveik 1 300 romų.

Kartu su Europos žydais mažesnė šio kontinento romų bendruomenė taip pat patyrė nacių genocidą per Antrąjį pasaulinį karą.

Vien šioje stovykloje, kuriai vadovavo ir kurią saugojo čekai, žuvo 327 romai, tarp jų 241 vaikas, dar 500 jų buvo išsiųsti į liūdnai pagarsėjusią Aušvico stovyklą okupuotoje pietinėje Lenkijoje.

Iš 9 500 vietos romų, kurie buvo užregistruoti Čekijos teritorijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, po Holokausto į namus sugrįžo mažiau nei 600.

10,5 mln. gyventojų turinčioje Čekijoje gyvena maždaug 250–300 tūkst. romų bendruomenė.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai sunaikino daugiau nei pusę iš maždaug 1 mln. Europoje gyvenusių romų.

Ekranizuoti A. Frank istoriją pasiryžęs amerikiečių režisierius Danny Abrahmsas, pranešė „Hollywood Reporter“. Apie tai režisierius informavimo išplatintame pranešime. Neabejotinai jautrus projektas jau dabar, dar nė nepradėtas kurti, kursto kino kritikus. Juosta pavadinimu „Anna“ žiūrovus nukels į A. Frank slėptuvę, kurioje ji su šeima slėpėsi nuo nacių Antrojo pasaulinio karo metais.

Iki šiol A. Frank istorija ne kartą vienaip ar kitaip buvo perkelta į kino ekranus, tačiau naujoji juosta turėtų būti tikrai kitokia. Režisierius prasitarė, kad filmą ketina kurti pagal visus virtualios realybės principus, jog žiūrovai galėtų geriau įsijausti į A. Frank kasdienybę ir savotiškai užmegzti bendravimą su jos šeimą. „Taip, lyg patys būtų ten buvę“, - lakoniškai apibūdino D. Abrahms.

„A. Frank istorija saugojo Holokausto atminimą ir kelioms kartoms perdavė tolerancijos žinią. Mes norime pasidalinti šia patirtimi per avangardinių efektų, virtualios realybės efektų prizmę, kad jos istorija gyvuotų ir pasiektų kuo daugiau jaunų žmonių visoje Žemėje“, – dėstė režisierius.

Projektas, kurio premjeros data neskelbiama, artimiausias savaites neabejotinai sulauks daug komentarų ir karštų diskusijų. Tačiau būsimo filmo kūrėjai kol kas nemato priežasčių pakeisti nuomonę dėl specialiųjų efektų naudojimo. Juolab kad A. Frank fondas yra davęs sutikimą kurti juostą.

Paradoksalu, kad A. Frank svajonė tapti rašytoja ar žurnaliste išsipildė po mirties. Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, Frankų šeima emigravo į Amsterdamą. Bet žydai persekioti ir čia. Iš pradžių Frankų šeima glaudėsi ankštoje slėptuvėje, įrengtoje už Annos tėvo firmos kontoros. Kažkam išdavus slėptuvę, šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje.

Būdama 13-os, paauglė ėmė rašyti dienoraštį, kuriame aprašė kiekvieną savo gyvenimo dieną ir kuris iki šiol yra vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių Holokausto liudijimų. Anne mirė 1945 m. kovo pradžioje, nesulaukusi šešiolikos metų, Bergeno-Belzeno koncentracijos stovykloje, iki kurios išlaisvinimo buvo likęs tik mėnuo.

Vienintelis iš šeimos likęs gyvas Annos tėvas visus užrašų sąsiuvinius sudėjo į knygą, kuri buvo išleista Nyderlanduose 1947-aisiais. Įdomu tai, kad Jungtinių Valstijų leidėjai tuomet atmetė šią knygą kaip pernelyg slegiančią ir nuobodžią. Galų gale išspausdino ją 1952-aisiais. Šiandien A. Frank dienoraštis yra išverstas į 55 pasaulio kalbas ir išleistas 25 mln. tiražu. Daugelyje šalių jis yra tapęs privalomu skaitiniu. A. Frank dienoraštis lietuviškai pasirodė 1997 metais.

Buvęs Aušvico stovyklos sargybinis 93 metų Ernstas Tremmelis (Ernstas Tremelis) mirė nesulaukęs kitą savaitę turėjusio prasidėti jo teismo Vokietijoje, ketvirtadienį pranešė jo bylą turėjęs nagrinėti teismas.

E.Tremmelis buvo kaltinamas prisidėjęs prie 1075 žmonių nužudymo laikotarpiu tarp 1942 metų lapkričio ir 1943 metų birželio, kai dirbo nacių koncentracijos stovykloje Vokietijos okupuotoje Lenkijoje.

Jo teismas turėjo prasidėti kitą trečiadienį vakariniame Hanau mieste, jame ketinta išklausyti išgyvenusių Aušvico stovyklos kalinių.

„Visi su šiuo teismo procesu susiję susitarimai yra atšaukiami“, – sakoma Hanau rajono teismo trumpame pranešime.

E.Tremmelio mirties priežastis nenurodoma.

E.Tremmelis tarnavo dalinyje „SS Totenkopf“ (Mirties batalione), kuris buvo atsakingas už kalinių atvykimą ir, kaip įtariama, buvo tiesiogiai susijęs su trimis belaisvių transportavimo atvejais iš Berlyno, Dransi miesto Prancūzijoje ir Vesterborko Nyderlanduose.

„Iš deportuotųjų mažiausiai 1 075 žmonės buvo žiauriai nužudyti iš karto vos atvykę į Aušvicą“, – nurodė Hanau teismas, paskelbęs apie prasidedantį E.Tremmelio teismą vasario mėnesį.

Kadangi nusikaltimus įtariamasis įvykdė būdamas 19-20 metų, nepaisant jo garbaus amžiaus jis turėjo būti teisiamas pagal nepilnamečių baudžiamąjį kodeksą.

Dėl silpnos kaltinamojo sveikatos teismo posėdžiai turėjo būti sutrumpinti iki keturių valandų per dieną.

Aušvice nuo 1940 iki 1945 metų buvo nužudyta milijonas Europos žydų.