Piko spūstys

Į „Kauno dieną“ kreipėsi Dainavoje gyvenanti Simona ir dėstė, su kokiomis eismo problemomis tenka susidurti kiekvieno rytinio ir vakarinio piko metu.

„Nuolat važiuojant iš V. Krėvės prospekto į Birželio 23-osios žiedinę sankryžą tenka strigti spūstyse. Automobiliai viską užkemša ir visi tiesiog stovi. Šimto metrų atkarpą būna įveikiam per 20 min. Tie, kurie nuo sankryžos su Taikos prospektu važiuoja link Savanorių prospekto, stovi žiedinėje sankryžoje ir neleidžia vairuotojams pravažiuoti iš V. Krėvės prospekto“, – dėstė Simona.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pateikė ir pasiūlymą

Moteris turėjo ir sprendimo būdą, kuris nereikalauja daug lėšų, tačiau pagerina eismo pralaidumą. Vietos gyventoja nurodė, kad jei Birželio 23-osios gatvės žiedinėje sankryžoje būtų nubraižytas korys, tada iš V. Krėvės prospekto laisvai būtų galima važiuoti link Taikos prospekto.

Jie įrengiami tik ten, kur netrukdo eismui ir neblaško vairuotojų. Anksčiau įrengti koriai tikrai pasiteisino.

„Tos geltonos linijos draustų vairuotojams sustoti žiedinėje sankryžoje ir taip užkimšti eismą, tad iš V. Krėvės prospekto antrąja juosta atvažiavę vairuotojai galėtų laisvai įvažiuoti į žiedinę sankryžą, jį apsukti ir tęsti kelionę. Lauktų tik tie, kuriems reikia važiuoti Savanorių prospekto kryptimi, nes čia piko metu būna tikrai daug automobilių. Tikrai korys padėtų pagerinti pralaidumą V. Krėvės prospekte“, – kaip pagerinti eismo sąlygas, pasiūlymą pateikė kaunietė.

Pokyčiai įvyko

Dėl Birželio 23-osios gatvės žiedinės sankryžos eismo pralaidumo problemos „Kauno diena“ kreipėsi į miesto savivaldybės atstovus. Šie patikino, kad artimiausiu metu korys bus nubraižytas.

„Vadinamasis korys artimiausiu metu bus įrengtas siūlomoje vietoje. Kelininkams duotas pavedimas šiuos darbus atlikti“, – komentavo Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Martynas Matusevičius

„Korių įrengimo vietos svarstomos pagal individualią situaciją. Jie įrengiami tik ten, kur netrukdo eismui ir neblaško vairuotojų. Anksčiau įrengti koriai tikrai pasiteisino“, – pridūrė eismo specialistas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš tiesų, šį kartą kelininkai greičiau nubraižė geltonų linijų korį, kuris žiedinėje sankryžoje automobiliams draudžia stovėti, nei iš miesto eismo specialistų „Kauno dienai“ atėjo komentaras. Tad vairuotojai turi stebėti ką tik įgyvendintus pokyčius Birželio 23-osios gatvės žiedinėje sankryžoje, pratintis prie naujos tvarkos ir sudaryti galimybes kitiems eismo dalyviams saugiai pravažiuoti žiedinę sankryžą.

Savarankiškumo pradmenys

Kai peržengėme negalią turinčių asmenų centro „Korys“ slenkstį, laikrodžio rodyklės artėjo link vidurdienio. Maždaug prieš valandą pakilę nuo pusryčių stalo, centro lankytojai ruošėsi naujiems užsiėmimams, todėl pirmame aukšte buvo jaučiamas lengvas šurmulys.

„Aš Kęstutis. Galiu būti jūsų gidas“, – besišypsančio dienos centro lankytojo paslaugų neprireikė – į trumpą ekskursiją pakvietė iš antro aukšto žemyn nusileidusi įstaigos direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Kristina Čiuderienė.

Vizija: K. Čiuderienė vylėsi, kad prie iniciatyvos „DUOday“ prisijungs kuo daugiau darbdavių iš Kauno. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Centre, kurio vienas pagrindinių tikslų įgalinti asmenis su negalia, padėti jų artimiesiems ir keisti visuomenės nuostatas į negalią, mokoma to, kas dažnam sveikajam atrodo savaime suprantami dalykai. Tarkim, kaip sudaryti pirkinių sąrašą, nueiti į maisto prekių parduotuvę ir joje neišleisti visų turimų pinigų, kaip pasirūpinti savimi likus vienam ar naminiais gyvūnais.

„Susipažinkite, čia – Panda ir Jupis. Vardus gyvūnėliams sugalvojo centro lankytojai. Jie prižiūri savo augintinius“, – arčiau didelio narvo, kuriame krebždėjo dvi jūrų kiaulytės, žengė pavaduotoja.

Ne taip seniai, minint Pyragų dieną, centro darbuotojai kartu su lankytojais aplinkinių namų gyventojus kvietė įsigyti po gabalėlį savo kepinių ir prisidėti prie Pandos ir Jupio išlaikymo. Tiesa, tai nebuvo pagrindinė pyragų dalybų misija. Anot K. Čiuderienės, taip įstaigos darbuotojai norėjo priminti apie kaimynus, kurie, nepaisant savo negalių, yra tokie patys žmonės. Jie liūdi, džiaugiasi, nori draugauti, būti naudingi. Tik ne visada ir ne viskas jiems sekasi taip, kaip sveikiesiems.

Mokosi gaminti

Nosį kutenant gardžių kepinių aromatams, drauge su K. Čiuderiene sukome ten, iš kur jie sklinda.

„Čia mūsų virtuvė“, – direktorės pavaduotoja žengė arčiau kaitlentės, ant kurios kaito keptuvė.

Iš jos į lėkštes besiruošiantys keliauti miltiniai blynai – maloniausia tęstinio darbo dalis. Pirmiausia centro lankytojai išsirenka receptą, tada drauge su socialine darbuotoja keliauja į parduotuvę ir įsigyja visų reikalingų produktų. Paskui sveria, maišo, kepa, skanauja ir po truputį ruošiasi naujiems eksperimentams. Ant stalo gulintis lapelis su užrašytais ingredientais leido įtarti, kad kito susitikimo metu virtuvėje kvepės gardžiu varškės pyragu su šokoladu.

Kol vieni lavino įgūdžius virtuvėje, kiti mokėsi kompiuterinio raštingumo arba palinkę prie stalų kūrė rankdarbius. Pastarieji ne tik išlaisvina fantaziją, bet ir lavina smulkiąją motoriką, ugdo kantrybę. Dirstelėjusi į moters portretą iš smulkių karoliukų supratau, kad viską būčiau metusi jau po pirmų 50-ies karoliukų, o štai centro lankytojai, kūrusią šią kompoziciją, procesas teikė labai daug malonumo. K. Čiuderienė ir socialinė darbuotoja Saulė Buzevičienė pasakojo, kad rankdarbiais nukabinėtos ne tik įstaigos, bet ir visų darbuotojų namų sienos. Prieš didžiąsias metų šventes centro lankytojai savo rankdarbius pardavinėjo viename prekybos centre.

„Sunku tokiems rankdarbiams rasti nišą. Norėtųsi, kad jie turėtų rinkos vertę ir būtų perkami ne tik todėl, kad juos kūrė negalią turintys žmonės“, – kalbėjo įstaigos darbuotoja.

Nauda: centre „Korys“ įgyjami įgūdžiai neįgaliesiems gali praversti ir dirbant naujus darbus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nori dirbti

Įkurtas 1998-aisiais, centras „Korys“ šiemet mini savo 25-erių metų sukaktį. Pagrindiniame pastate Danų gatvėje lankosi judėjimo ir kompleksinę negalią turintys žmonės, filiale Pabiržės gatvėje – žmonės su intelekto negalia.

Čia veikiančiame dienos centre kasdien galima sutikti apie 30 žmonių. Keli jų atvyksta savarankiškai, kitus rytais surenka specialus įstaigos autobusas, o baigiantis dienai parveža atgal į namus. „Korys“ taip pat teikia trumpalaikę socialinę globą – laikino atokvėpio paslaugą. Priklausomai nuo poreikio, ji gali trukti iki šešių mėnesių per metus arba penkias dienas per savaitę. Dar septyni negalią turintys asmenys apsistoję savarankiško gyvenimo namuose ir juos paliks tada, kai gaus socialinį būstą, o darbuotojai nuspręs, kad jie pasirengę per gyvenimą eiti savo jėgomis. Tiesa, centro darbuotojai dar kurį laiką padeda buvusiems namų gyventojams. Jei reikia, gelbsti susimokant už komunalines paslaugas, esant būtinybei, lydi į banką, polikliniką, kitas įstaigas.

Savarankiško gyvenimo namuose apsistoję asmenys mokosi, kai kurie  dirba. Dėl turimos negalios – pusę darbo dienos arba kelias valandas. Tačiau ne visiems lengva rasti darbą. Ne tik dėl žinių ir patirties stokos, ne tik dėl neapsisprendimo, ką nori daryti, bet ir dėl darbdavių požiūrio. Antai, visai neseniai savarankiško gyvenimo namuose apsistojo jauna, 50 proc. darbingumo lygį turinti moteris. Džiaugėsi, kad netrukus pradės dirbti valytoja vienoje įmonėje, deja, tądien, kai turėjo pasirašyti sutartį, sulaukė neigiamo atsakymo. Manydamas, kad neįgalioji nesusitvarkys su pareigomis, kolektyvas vienbalsiai nusprendė, kad moteriai čia ne vieta. Toks sveikųjų požiūris į negalią turinčius žmones – kasdienybė, todėl centro „Korys“ darbuotojai stengiasi keisti visuomenės požiūrį.

Kada mes jaučiamės laimingi? Tada, kai esame naudingi, kai esame įvertinti.

Dalyvauja iniciatyvoje

Ne kartą dalyvavusi įvairiose iniciatyvose, krūvon būrusi sveikuosius ir negalią turinčius žmones, šiemet „Korio“ bendruomenė nusprendė dalyvauti ketvirtus metus šalyje organizuojamame projekte „DUOday“. Šiais metais jis vyks net aštuoniolikoje Lietuvos miestų, jau pusšimtis Lietuvos darbdavių pranešė apie savo dalyvavimą.

Projektas „DUOday“ žmonėms, turintiems negalią, suteikia progą išbandyti įvairias darbuotojų užduotis, o darbdaviams – įvertinti neįgaliųjų gebėjimus. Ankstesnių metų patirtys rodo, kad vienos dienos nuotykis darbe ne sykį išaugo į ilgalaikius pokyčius, todėl K. Čiuderienė ir S. Buzevičienė vylėsi, kad šis projektas bus sėkmingas ir „Korio“ žmonėms. Tarptautinė iniciatyva, anot sumanytojų, turi du tikslus. Visų pirma, skatinti neįgalius žmones eiti į organizacijas, įmones ir ten išbandyti skirtingas profesijas. Kitas tikslas – šviesti visuomenę ir darbdavius, kad negalią turintys žmonės gali puikiai atlikti begalę įvairių darbų ir būti naudingi. Projekte norinčios dalyvauti įmonės registruojasi socialinės įdarbinimo agentūros SOPA platformoje. Apie galimus vienos dienos darbdavius savame mieste kaipmat sužino projekte dalyvaujantys neįgalieji. Konkrečiu atveju – „Korys“ ar kokia nors kita įstaiga, dirbanti su neįgaliaisiais. Įmonėms nereikia didelio pasiruošimo. Svarbiausia – atverti savo širdį.

„Mes susisiekiame su įmone, pasikalbame, kokie jų lūkesčiai, sąlygos. Kai visa tai žinome, sėdame prie stalo ir tariamės, ką galėtume siųsti“, – K. Čiuderienė džiaugėsi, kad keli negalią turintys asmenys iš „Korio“ artimiausiu metu save išbandys dirbdami „Rimi“ parduotuvėje.

Atviri pasiūlymams

Profesijų, kurias gali pasimatuoti neįgalieji, spektras labai platus. Pradedant kelio darbininkais, apskaitininkais, produktų komplektuotojais, baigiant įmonių vadovais. Per trejus metus į iniciatyvą „DUOday“ įsitraukė virš 100 organizacijų: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švedijos Karalystės ir Prancūzijos ambasados Lietuvoje, „Swedbank“ Lietuvoje, „Telia Lietuva“, „Western Union Lithuania“, „Decathlon Lietuva“, „Lietuvos paštas“, „Rimi Lietuva“, „Yara Lietuva“, „CV-Online LT“, „McDonald’s“, Vilniaus universitetas, daug kitų verslo įmonių, visuomeninių ir viešojo sektoriaus organizacijų.

Tokia patirtis labai naudinga, nes neretai negalią turintys žmonės nesusivokia, ką jie gali daryti, arba pervertina savo jėgas. K. Čiuderienė ir S. Buzevičienė pasakojo apie vieną centro lankytoją, kuris be paliovos šnekėjo apie litavimą, nors rankoje niekada nebuvo laikęs lituoklio.

Tarpininkė: S. Buzevičienė neretai pati ieško vietų, kur galėtų įsidarbinti savarankiško gyvenimo namų gyventojai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Įmonės, norinčios dalyvauti projekte, registruotis SOPA platformoje gali iki balandžio 7 d., tačiau visuomet gali susisiekti su „Koriu“, kuriame yra ne vienas negalią turintis asmuo, trokštantis parodyti, ką geba daryti.

„Kada mes jaučiamės laimingi? Tada, kai esame naudingi, kai esame įvertinti“, – K. Čiuderienė vylėsi, kad į kvietimą atsilieps ne viena Kauno įmonė, organizacija, o vienos dienos profesijos pasimatavimas kažkam galbūt taps nuolatiniu darbu.

Būtų gražu, bet nebus: Įsimintiniausias praėjusių metų Kauno menininkas, nujaučiu, noriai praleistų visus titulus ir verčiau tiesiog susikauptų ties ryšiu, susitelktų ties žmogumi ir imtų pasakoti savas istorijas.

Bet kalbantis atrodo, kad dar vertingiau jam yra klausytis kitų istorijų, o mainais jiems dovanoti jausmą – tą, kurį jo kūnas pažįsta geriausiai: kad šokis uždega, perkelia iš realybės ten, kur lengva ir gera būti. Mantas kalba atvirai – šiandien meninė estetika ir jo ambicijos pamažu slenkasi į atokesnę vietą, vis svarbiau atrodo būti šalia žmonių ir dalytis.

– Mantai, koks tavo žodynas? Ar negalią vadini negalia, ar supergalia, ar įvairove?

– Panašiai kaip tu – visaip. Manau, visi yra sutrikę, kaip tiksliai pasakyti, todėl ir mano paties žodynas platus. Teko dirbti su žmonėmis, turinčiais įvairių negalių, – jos labai skiriasi. Žmogus, turintis fizinę negalią, atrodo lyg turįs supergalių. O įvairių, drauge ir psichikos, negalių visumą vadinu kompleksine negalia.

– Daug kur mini socialinį šokį. Kaip pats apsibrėži tokio šokio misiją, idėją? Apie ką jis tau yra asmeniškai?

– Man socialinis šokis – darbas su skirtingo amžiaus žmonių grupėmis, kurių dauguma – ne šokėjai. Viskas prasidėjo nuo šokio teatro "Dansema", kuriame dirbome su kūdikiais. Tai viena sritis. Yra ir žmonių, turinčių negalią, kompleksinę negalią, grupė – tai visai kas kita. Yra minčių pradėti dirbti su vyresniais žmonėmis, pensininkais, – tai grupė, kurią norisi pajudinti. Man visi jie kažkuo siejasi.

– Kaip tave keičia darbas su žmonėmis, turinčiais ne konkrečią, o  kompleksinę negalią, ir dideliu būriu žmonių? Nujaučiu, kad tas susitelkimas ne į vieną negalią, o susidūrimas su įvairove labai išlaisvina patį požiūrį į įvairius būdus kažko negalėti, kurie nebūtinai būdingi tik neįgaliesiems?

– Galbūt nuostatos keičiasi per patirtį: kuo daugiau dirbi, kuo giliau susipažįsti, kuo ilgiau būni su žmonėmis, turinčiais skirtingų negalių, iškyla klausimas – ar labai jau mes čia kažkuo skiriamės? Dėl to tai, ką darome, vadinu laboratorijomis – nes ne tik jie kažką gauna: jie mums duoda tai, ko nežinome. Man labiausiai patinka, kad kiekvieną kartą atėjęs patenki į visišką vandenyną. Ar mišką, kuriame gali atrasti. Kas tinka vienam, visai netinka kitam. Turi jausti, galvoti, gilintis, kaip kas su kuo veikia ir kam ko reikia. Tai labai platu, gali eiti į tą mišką ir ieškoti, tas ėjimas gali užtrukti visą gyvenimą.

Kai atšoki scenoje daugiau kaip 20 metų, norisi pasidalyti tuo, ką turi. Man menas, nors vis dar yra svarbus, po truputį jau eina į kitą lygį, kai įdomiau žmonėms duoti tai, ką žinau, suteikti jiems laimę pažinti, kas yra šokis ir kodėl mus jis taip uždega. Nors man jau daugiau nei 40 metų, šokis manęs nepaleidžia, vis dar jaučiu, kad per kiekvieną šokį kažką atiduodu, palieku, po to tikrai jaučiuosi daug geriau. Noriu tą jausmą suteikti ir kitiems.

– Dirbant su žmonėmis, turinčiais negalią, akcentas turbūt perkeliamas iš šokio kaip judesio estetikos į šokį kaip ryšį su savo kūnu. Ar teisingai suprantu, kad laboratorijos principas veikia labiau terapijos nei meniniais būdais?

– Tai man labiau yra apie ryšį, kuriame atskleidi kuo daugiau galimybių, kaip jie gali judėti, kaip jie gali tuo užsiimti net būdami namuose. Kartais  sudėtinga, kai yra daug žmonių, turinčių skirtingas negalias, – kažkam gal pakyla tik ranka ar galva, bet ir to užtenka. Jeigu kilnojame kojas, jie gali kilnoti ranką ar galvą ir įsivaizduoti, kad tai yra koja. Norime išmokyti improvizuoti, matyti plačiau – nebūtina atkartoti, viską reikia perleisti per savo kūną. Ir suprasti, kad kūnas gali judėti kitaip, negu jam įprasta.

Kitas dalykas – visi mes esame įpratę siekti rezultato, kurti spektaklius, bet šiuo atveju nesinori užsibrėžti tikslo kažką pastatyti: tada meninės ambicijos kyla aukščiau nei noras jiems kažką duoti. Jeigu mes tuo kažką pasieksime, kažkur nueisime, bus puiku, bet drauge pasilieki sau galimybę, kad tai gali būti tiktai susipažinimas, pasidalijimas.

– Kokią sau keliate užduotį, eidami dirbti su šiais žmonėmis? Kokią erdvę svarbu sukurti, kiek joje svarbi laisvė, kūryba, ir kiek – saugumas, patikimumas?

– Dažnai matome, kad, kalbant apie šokį, vyrauja tokia nuostata – ateini, paleidi zumbos muziką, atsistoji ir šoki, o kiti, tie, kurie gali stovėti ant kojų, kiek jiems išeina, kartoja, ką mato. Galbūt tai irgi yra gerai, bet mūsų užduotis – šią sampratą plėsti. Patys matėme, kad ypač sėdintieji vežimėliuose lieka nuošaly. Vasarą, kai dirbome Šančiuose su dienos centru "Korys", pirmas dvi dienas sėdintiejis vežimėliuose tiktai stebėjo. Bet po truputį ir jie jungėsi. Galiausiai baigėsi tuo, kad judėjo, šoko 40  laimingų žmonių! Matėme, kaip tai juos palietė.

Pastebime, kad dažnam yra uždėtas tarsi štampas, nieko neleidžiama; auklėtojai, mokytojai per daug saugo, įsitikinę, kad šitas tikrai nieko negali. O mes sakome – palaukite, leiskite jam, mes juo pasirūpinsime. Ir paskui stebisi: bet tikrai, kaip jis čia gerai elgiasi.

Kas dar svarbu – kad neateitum su gailesčiu. Bet koks gailestis turi būti nustumtas į šalį – jo neįgaliesiems visiškai nereikia. Svarbiausia būti iki galo atviram. Jeigu eini dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią, labai svarbu pasidomėti daugiau, tarp jų pabūti, praleisti laiko, pažinti jų pasaulį, pajausti, ar norisi dirbti, ir tik tada pradėti procesą. Tai labai daug duoda, negali tiesiog ateiti ir šokti. Labai svarbu nusimesti ir savo kaip menininko ambicijas – šis procesas neturi būti apie mane.

– Kaip patys neįgalieji vertina šokį – ar jie įžvelgia jame tą įgalinančią, magišką jėgą, galią keisti buvimo pasaulyje jausmą? Ar jie keičiasi, laisvėja? Kiek užsiimate refleksijomis?

– Dirbant su žmonėmis, turinčiais negalią, yra visaip – priklauso nuo to, su kuo dirbi. Yra tokių, kurie nelabai gali pasakyti, bet matai iš jų emocijų, iš noro apsikabinti. Arba jie ant lapo pažymi, patiko ar ne, pliusą ar minusą – matai, kad lapas pilnas pliusų. Dar yra laikas, kai ruošiesi pamokai, jie irgi būna šalia, kažkuo pasidalija, kažko paklausia, pasakoja, kaip jaučiasi. Viena buvo tokia, kuri gali stovėti, bet nemažai laiko praleidžia vežimėlyje. Pradžioje galėdavo pastovėti kokią minutę dvi, o paskui jau žiūri, kad visą pamoką stovi… Tada supranti – oho.

Puiku yra pakalbėti, reflektuoti, jei pavyksta, bet man gal įprasta visą tai jausti ir matyti per kūną, per emocijas. Tai labai susiję su vaikais, kūdikiais, kurie negali kalbėti, bet gali matyti iš jų emocijų, kaip jie tau atliepia, kaip reaguoja. Jie negali kažko pasakyti, bet matai, kad viskas veikia, kad eini gera linkme.

Vis dėlto tikrai būna ir iššūkių. Ypač sudėtinga, kai dirbi su žmonėmis, turinčiais skirtingų negalių, ir supranti, kad vienam, pavyzdžiui, garsas kelia nerimą, kitas nelabai nori kontaktuoti, o trečias kaip tik mėgsta ir kontaktą, ir muziką. Turi būti labai lankstus, mokėti improvizuoti. Dažnai tai, ką būni suplanavęs, nepasiteisina, tą dieną neveikia, turi mąstyti čia ir dabar.

Manau, norint kokybiškai dirbti, reikia kviesti prisijungti daugiau šokėjų arba tiesiog žmonių, norinčių dirbti: kai esame vienas prie vieno, visai kitokia kokybė. Jeigu esi vienas su penkiolika žmonių, yra sudėtinga, prie kiekvieno tenka prieiti atskirai. Vasarą prie mūsų prisijungė ir visiškai jaunų šokėjų, šešiolikmečių, kurie dar tik mokosi šokio. Mane tai labai palietė: iš tiesų norisi, kad jauni žmonės šokį suprastų plačiai, kad galima eiti ne vien į repeticijų salę ir į sceną, ne vien šokti, bet ir per šokį būti su žmonėmis, dalytis.

Dažnam uždėtas tarsi štampas, nieko neleidžiama; auklėtojai, mokytojai per daug saugo, įsitikinę, kad šitas tikrai nieko negali.

– Kaip žmonės, turintys negalią, žvelgia į save, vertina save, ypač šokdami? Ar jie nerimauja, ar daugiau džiūgauja?

– Dirbdamas stengiuosi dažniau vartoti žodžius "judesys", "judėjimas": kai pasakai žmonėms žodį "šokti", jiems atrodo, kad dabar reikia atsistoti ir mokytis žingsnius. Tai juos kartais gąsdina. O kai pasakai – judesys, nes tai irgi yra šokis, reakcija būna kitokia: ai, gerai, aš galiu padaryti judesį. Baimė dingsta.

Viena iš naujausių mano laboratorijų skirta akliesiems: noriu, kad būtų šokėjas ir aklasis. Noriu, kad aklasis jaustų šokėją, kad jaustų, kaip dirba jo kūnas, kas yra šokis, kas mus veikia scenoje. Pradėjome mes tą laboratoriją, ir po kurio laiko girdžiu pasakojant: žinai, aš pirmą kartą išėjau ir visiškai nieko negalvojau, kažkas mane nešė; galvoju, čia juk tas ir yra, ką mes išgyvename šokdami, – kartais kažko nesupranti, bet tave kažkur išneša... Gal nėra taip labai svarbu visada eiti tik per kūną ir rodyti, ką jis gali ir kaip su juo elgtis; gal kartais svarbiau atskleisti, kad jame slypi tas kitas lygis, kai kažkur išeini ir pasimiršti, kur esi, ką veikei.

– Šokis yra vienas iš sveiko, lankstaus, gražaus kūno vaizdinį tiražuojančių menų, verčiančių galvoti apie tai, ką tas kūnas gali. Galbūt darbo metu stebėjai savo paties reakciją į šitų kūnų galėjimą / negalėjimą? Kaip tai kito?

– Kai statėme spektaklį "Supergalios", viena mergina buvo iš dalies  paralyžiuota. Daviau jai užduotį leistis ant žemės ir eiti iš taško A iki taško B. Mes galėjome sėdėti ir žiūrėti valandą laiko – tas visas kūno judesys, kaip ji deda pirštus, kojas, veikė kaip hipnozė. Man tas kitoks jų judėjimas yra labai žavus ir veikia kaip inspiracija. Tad labiau gal pastebiu tų kūnų įvairovę ir stebėdamas atrandu, kaip dar kūnas gali judėti. Mes, šokėjai, vieni kitų kūnus daugmaž pažįstame ir visi bandome pabėgti nuo savo štampų, ieškome įkvėpimo kitaip judėti. Žinoma, negalios judesys inspiruoja netiesiogiai – neapsimesi juk, kad turi negalią. Bet suvokti, koks kitoks gali būti judėjimas, yra labai vertinga.

Kai jie man sako: aš nieko negaliu, sakau: tu viską gali. Jiems atrodo, kad jeigu jie negali to, ką darai tu, vadinasi, jie negali šokti. Bet ne, tu gali eiti per save, ir tas tavo mažas judesys gali būti labai kitoks, labai gražus.

– Kaip šis darbas keičia tavo paties santykį į savo kūną, į savo vaizduotę, į šokį kaip meną apskritai?

– Labai daug keičia. Tiek visko sužinai iš jų gyvenimo! Pažinti kiekvieną supergalią, kiekvieną tą žmogų, ir net nebūtinai šokant, bet tiesiog sėdint, kalbant, išklausant yra labai daug. Supranti, kad tai visai kitas pasaulis, bet jis labai arti mūsų ir labai įdomus.

Kartais matau, kad mes per daug save kaltiname dėl to, kad jie nėra taip labai integravęsi į visuomenę. Vis dėlto imu suprasti, kad atsakomybė tenka ne tiek mums, kiek tiems, kurie juos auklėjo, mokė, visą laiką bandė padaryti juos panašius į sveikus. Paskui galvoji, kodėl tie aklieji visi taip keistai vaikšto, tokie pasitempę, išsitiesę? Nes jiems nuolat baksnodavo per nugaras, liepdavo judėti taip, kaip juda sveikieji. Bet juk nesąmonė – mes visi vaikštome kitaip! Vienas – palinkęs, kito kojos išverstos...

Aš pats jau net nebematau tų negalių – tiesiog bendrauju su žmonėmis, kaip atvažiavęs į kokią naują šalį, kur susipažįsti su visai kitokia kultūra, kodais, judesiais. Visaip gerai, visaip įdomu.

Tekstas yra ciklo apie choreografų ir šokėjų darbą su neįgaliųjų bendruomenėmis dalis.

Nuo Romos iki Kaukazo

"Stebuklingi kilimai" – tai "Kūrybiškos Europos" iš dalies finansuojamas keturmetis projektas (2017–2021), kurį vykdo Kauno bienalė kartu su keturiolika organizacijų ir partnerių iš skirtingų ES bei kandidačių šalių. Projektas kasmet aktyviai įtraukia unikalias vietos bendruomenes ir įgalina jas kartu dalytis savo autentiškomis istorijomis su visa Europa. Nors karantino padiktuotos sąlygos apribojo gyvus susitikimus, bendruomenės vis tiek aktyviai ieškojo būdų dalytis patirtimi ir bendra kūryba.

Be kauniečių, už veiklą 2020 m. apdovanojimai skirti ir Romos priemiesčio Trullo moterų iniciatyvinei grupei, Tbilisio fotografijos festivalio suburtiems konfliktų kamuojamų Pietų Kaukazo menininkams bei Novo Naselje rajono iš Serbijos bendruomenei.

"Europos bendruomenių 3 000 eurų prizas yra išdalijamas ne kultūros organizacijoms ar menininkams, o konkrečioms vietos bendruomenėms, kad jos galėtų tęsti pradėtus darbus. Džiugu, kad "Stebuklingų kilimų" platforma į bendras menines veiklas aktyviai įtraukia skirtingas vietos bendruomenes, kurios kartu formuoja unikalią terpę emocinei, tarpkultūrinei ir socialinei aplinkai kurti. Apdovanojimai yra skiriami iniciatyvoms, kurios pastebi svarbiausias spragas ir išryškina itin reikalingą indėlį į bendrą vietos kultūrinę bei socialinę aplinką", – pasakoja projekto vadovė Neringa Kulik.

Šokis stipriau už negalią

Šiemet "Stebuklingų kilimų" tarptautinių kuratorių favoritu tapo choreografų ir šokėjų Manto Stabačinsko bei Vasaros Visockaitės inicijuota kūrybinė judesio laboratorija, orientuota į negalią turinčių asmenų centro "Korys" bendruomenę.

"Pastebima, kad dažniausiai daugelis socialinių ir edukacinių projektų būna skiriami vaikams, jaunimui arba senjorams, o šis kūrybinis projektas įvertintas už sugebėjimą per šokio prizmę aktyviai įtraukti dažnai pamirštą suaugusiųjų neįgaliųjų bendruomenę. Svarbu keisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius", – komentuoja N.Kulik.

Projektas įvertintas už sugebėjimą per šokio prizmę aktyviai įtraukti dažnai pamirštą suaugusiųjų neįgaliųjų bendruomenę.

Ši judesio laboratorija skatina socialinio šokio Lietuvoje plėtrą – profesionalūs šokėjai padeda įtraukti neįgaliųjų bendruomenės narius į judesio lauką, per meninės raiškos pamokas ir įvairius kūrybinius judesio užsiėmimus, ugdo jų kūrybiškumą bei pasitikėjimą savimi. Skirtas piniginis prizas padės plėsti "Korio" bendruomenės kūrybines veiklas, bendradarbiavimą su profesionaliais menininkais, organizuoti veiklas, pritaikant jas prie karantino sąlygų, organizuojant virtualiuosius užsiėmimus.

Tradicijos ir pokyčiai

"Latitudo" meno centro iš Romos projektas, kurio tikslas remti meno ir švietimo projektų realizavimą, populiarinimą bei sklaidą, taip pat sulaukė įvertinimo. Meninėmis veiklomis siekiama atgaivinti pamirštus Romos priemiesčius: Trullo ir Corviale. Į šį projektą aktyviai įsitraukė trys menininkai: italai Sara Basta ir John Cascone bei lietuvis fotografas Mykolas Juodelė. Labiausiai įvertintas S.Basta indėlis į bendruomenės subūrimą.

"S.Basta kūrybinės dirbtuvės tęsėsi tris mėnesius – buvo siekiama suburti dvi skirtingas kartas, atgaivinti pamirštą Romos rajoną ir išmokyti jaunąją kartą reikšti mintis, naudojantis adata ir siūlu. Šis projektas siekia išryškinti meną per tekstilę ir atgaivinti senąsias tradicijas, naudojantis vietiniais produktais bei žaliavomis", – projekto svarbą komentavo kuratorė iš Romos Giulia Pardini.

Europos bendruomenės piniginis prizas atiteko Tbilisio fotografijos festivaliui. Dokumentinės fotografijos galia "Subtropinės kultūros" projekte naudojama kaip socialinių ir kultūrinių pokyčių katalizatorius. "Rezidencijos programa "Subtropinės kultūros" sukūrė platformą, per kurią nuo 1993 m. karo pabaigos menininkai iš Tbilisio ir Sukhumio pirmą kartą bendradarbiavo kartu. Menas buvo naudojamas kaip priemonė transformuoti nepasitikėjimą į tarpkultūrinį dialogą tarp dviejų pusių", – įvertinimu džiaugėsi Tbilisio fotografijos festivalio kuratorė Elina Valaitė.

Trečią kartą platformos "Stebuklingi kilimai" apdovanojimu įvertinta Novo Naselje rajono bendruomenė. Šįkart – už kultūros centro Novo Kulturno Naselje inicijuotą ekologijos projektą #NewCheapNature, kuriuo siekia priminti apie tradicinį požiūrį į gamtą moderniais laikais.

Bendruomenė karantino metu susitelkė į nuotolines kūrybines dirbtuves, kuriose buvo naudojamos medžiagos, randamos namuose. Galutinis rezultatas – pandemijos sąlygomis sukurtos lauko instaliacijos miesto parke, kurios perteikė reikšmingas temas: bendruomenę, viešą erdvę, ekologiją, COVID-19 pandemiją, prisiminimus.

Projektas tapo atvira kūrybine erdve improvizacijoms, laisvei ir galimybei nevaržomai tapti šokio bendruomenės dalimi.

Pokalbyje menininkai M.Stabačinskas (M.S.) ir V.Visockaitė (V.V.) dalijasi mintimis apie socialinio šokio skatinimą Lietuvoje, aktyvų negalią turinčių žmonių įtraukimą bei bendruomenės kūrybinį ieškojimo procesą, atnešusį abipusį tobulėjimą ir naujus atradimus.

– Mantai, jau ne pirmą kartą dirbate su negalią turinčiais žmonėmis. Nuo ko viskas prasidėjo?

M.S.: Pirmas mano susitikimas su negalią turinčiais žmonėmis įvyko tada, kai pradėjau savo šokėjo karjerą. Tuo metu buvo pirmasis ar antrasis mano "Auros" festivalis, buvo atvažiavusi šokio kompanija iš Anglijos. Kartu turėjome bendrą projektą su žmonėmis, kurie turi fizinę negalią. Tai buvo mano pirmasis prisilietimas ir susipažinimas, o tada gal po 3–4 metų, su šokio teatru "Dansema" turėjome kelis projektus su neįgaliais vaikais. Pastarasis labiausiai užkabinęs projektas – prieš beveik metus su režisiere Karolina Žernyte Kauno kameriniame teatre pristatėme spektaklio "Super galios" premjerą. Dirbome kartu su trimis skirtingomis moterimis, turinčiomis fizinę negalią. Tokia buvo pradžia, kuri atvedė mane iki čia.

Po pirmų savaičių „aš negaliu ir man neišeina“ keitė vis kitoks nusiteikimas.

– Ar jums teko matyti gerųjų profesionalių menininkų darbo ir kūrybos su negalią turinčiais asmenimis pavyzdžių Lietuvoje ar užsienyje?

M.S: Nedaug, bet teko. Žinau, kad ypač Vakarų Europoje tai yra gana išvystyta. Londone yra net valstybinė kompanija, kuri vadinasi "Candoco". Šioje teatro kompanijoje pusė artistų yra profesionalūs šokėjai, o kita dalis turi fizinę negalią. Jeigu neklystu, jie kažkada labai seniai buvo atvažiavę į festivalį "Naujasis Baltijos šokis". Kalbant apie Lietuvos sceną ir teatrą – režisierė K.Žernytė aktyviai užsiima su negalia turinčiais asmenimis, taip pat ir "Dansema". Gaila, kad nemačiau Šeiko šokio kompanijos spektaklio "Mano Piteris Penas", kuriame vienas iš šokėjų buvo Dauno sindromą turintis vaikinas. Manau, Lietuva šioje socialinio šokio nišoje dar turi kur tobulėti, vystytis ir ieškoti.

– Ar reikalingas specialus pasirengimas edukacijos ir kūrybos procese su negalią turinčiais asmenimis?

M.S.: Ir taip, ir ne. Svarbiausia yra paties noras tai daryti, aš specialių mokslų nebaigiau, visa tai atėjo per mano praktiką. Manau, padėjo darbas su kūdikiais – iš šios patirties tam tikrų dalykų galėjau pritaikyti. Bet apskritai iš paties šokio lauko daug dalykų ateina, kai pajunti ir žinai, kaip adaptuoti, o pats mokymosi procesas įvyksta vietoje, natūraliai, kai nagrinėjame turimą projekto medžiagą, sėdime, kalbamės ir dalijamės savo įžvalgomis, kas veikia, o kas ne, ką galime bandyti daryti kitaip ir panašiai.

Kryptis: "Išsilavinimas dar niekam nepakenkė, bet jo neturėjimas tikrai neturėtų stabdyti nuo naujų atradimų", – įsitikinusi naujas šokio galimybes atradusi V.Visockaitė.

V.V.: Aš Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje įgijau šokėjos išsilavinimą, o prieš prisijungiant prie "Young Amici" trupės esu šokusi keliuose teatruose, bet niekada prieš tai nesu susidūrusi su negalia. Išsilavinimas dar niekam nepakenkė, bet jo neturėjimas (oficialia forma) tikrai neturėtų stabdyti nuo naujų atradimų.

– Vasara, kaip susikirto jūsų keliai su "Young Amici" šokio teatru? Gal galite papasakoti, kaip organizuojamas darbas su negalią turinčiais žmonėmis, kaip atrodo kūrybinis procesas ir veiklos kasdienybė?

V.V.: Tai atsitiko netikėtai. Kai išvažiavau studijuoti į Londoną, galvojau, kad daugiau nešoksiu, bet mano draugė iš Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) man parašė žinutę: "Žiū, gavome laišką – "Lyric" teatre vyksta nemokamos šokio pamokos, gal užsuk, pažiūrėk, kas ten vyksta." Taip ir padariau. Dabar jau trejus metus šoku ir vedu šokio pamokas "Young Amici" šokio trupėje.

– Praėjusiais metais Kaune inicijavote "Young Amici Lab Kaunas" – skatinote šokėjų, dirbančių su negalią turinčiais asmenimis, tarptautinį bendradarbiavimą. Gal galite prisiminti, kaip pavyko įgyvendinti šią idėją?

V.V.: Studijų metais vasarą kelioms savaitėms vis grįždavau į Lietuvą. Pirmą vasarą pradėjau ieškoti, kas Lietuvoje veda panašias šokio pamokas integracijos principu. Supratau, kad pavieniui lyg ir pradeda vienas kitas kažką krutinti, tada susipažinau su keliais dienos centrų atstovais, pradėjau rinkti informaciją ir supratau, kad profesionaliems šokėjams trūksta praktinių žinių, kaip darbas su negalia gali atrodyti iš šokėjo perspektyvos, o iš dienos centrų sužinojau, kad negalia Lietuvoje vis dar yra uždaroma, užrakinama ir paslepiama.

Praėjusią vasarą jau tiesiai keliavau į LŠIC ir papasakojau savo idėją jo vadovei Gintarei Masteikaitei, kuri mane iš karto nusiuntė į "Kaunas 2022". Parašiau rekomendacinį laišką ir nuo to prasidėjo ilgas paruošiamasis darbas, trukęs iki pat projekto pradžios gruodžio mėnesį. Kartu su "Amici" komanda čia, Lietuvoje, nuostabiai praleidome laiką, mes bendradarbiavome su Kauno šokio teatru "Aura" ir "Korio" dienos centru. Jau po keleto minučių buvo sunku atskirti, kur "Auros" šokėjai, o kur "Korio".

– Kaip kilo mintis vystyti judesio kūrybinės laboratorijos idėją? Kokius tikslus keliate šiame projekte?

M.S.: Viskas įvyko labai netikėtai. Praėjusių metų gale, kai Londono kompanija "Amici" dirbo Kaune, man teko apsilankyti ir pasižiūrėti, ką jie ten veikia. Sutikau Vasarą, šnektelėjome, ką būtų įdomu daryti, bet ji tuo metu gyveno Anglijoje, tad tuo viskas ir pasibaigė. Vis dėlto, kai užklupo karantinas, visi turėjome laiko pagalvoti, ką norime veikti. Aš jaučiau tuštumo jausmą, kažkokių meno išraiškų statyti tuo metu nenorėjau. Izoliacijos laikotarpis man padėjo suprasti, kas šiuo metu mane domina. Supratau, kad tai yra socialinis šokis ir darbas su žmonėmis, kurie turi fizinę negalią. Mąsčiau, kad galima nerti dar giliau ir patyrinėti, tai kas dar yra nepažinta. Staiga po tokių apmąstymų pamačiau "Kauno bienalės" kvietimą siūlyti projekto idėjas. Svarsčiau, kad esu dirbęs su vaikais ir moterimis, turinčiomis fizinę negalią, bet su turinčiais kompleksinę negalią neteko – žinojau, kad tai bus savotiškai sunkiau. Pagalvojau, kad man tiktų "Korio" bendruomenė. Dauguma Lietuvos projektų dirba su konkrečiomis grupėmis, dažniausiai su vaikais, jaunimu ir su senjorais, o vidurinė grupė, mano akimis, pasirodė palikta, todėl pajutau norą dirbti būtent su jais. Viskas labai natūraliai klostėsi – Vasara jau buvo grįžusi į Lietuvą, paskambinau į "Korio" bendruomenę, kurioje dirba nuostabi mano draugė Kristina Nargėlaitė, papasakojau jai šią idėją ir viskas kažkaip greitai įsisuko.

V.V.: Mūsų projekto tikslas – skatinti kūrybiškumą ir auginti šokėjų pasitikėjimą savimi, savo jėgomis ir savo kūnu. Taip pat toliau sėti integruoto šokio idėją kitų šokėjų galvose.

– Kaip atrodo šios kūrybinės laboratorijos procesas? Kokias menines judesio praktikas taikote?

M.S.: Mes pavadinome šį projektą laboratorija, nes žinių bagažas lyg ir didelis, bet ne iki galo užpildytas. Tai buvo laboratorija visiems – tiek dalyvavusiems, tiek mums. Šaunu, kad prie šio projekto prisijungė ir profesionalūs šokėjai, kurie panoro būti mūsų projekto savanoriais. Džiaugiuosi, kad jie atvyko ne tik iš Kauno, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Kalbant apie patį procesą, mes turėjome tam tikrą bazę, bet  buvome atviri sau paleisti ir stebėti, kur mus tai nuves. Manau, kad jeigu būtume turėję konkretų tikslą, pavyzdžiui, sukurti spektaklį, tai toks tikslus užsibrėžimas būtų kėlęs įtampą ir stresą. Nebebūtų likę laiko ieškojimams ir abipusiams tobulėjimams, todėl pasileidome laisvi kurti ir keliauti ten, kur pats kūrybinis ieškojimo procesas mus nuves.

Leidome pasireikšti ir savanoriams, kurie ateidavo ir norėdavo prisijungti. Mes kasdien susėsdavome, dalydavomės mintimis ir sugalvodavome tam tikrą pamokos formatą. Dauguma jų turėdavo gana aiškią struktūrą – prasidėdavo nuo bendro pasisveikinimo, kai kiekvienas pateikdavo po judesį ir visi turėdavo atkartoti. Tada kasdien vis kitas savanoris vesdavo tam tikrą apšilimą, po kurio visi keliaudavome prie kūrybinių užduočių, kuriose naudodavome skirtingus daiktus – spalvotas gumas, teniso kamuoliukus ar kaspinus – kurie palengvindavo judėjimą ir padėdavo pajausti vis kitokią judesio formą. Viskas vyko tarsi per šiuolaikinio šokio prizmę, bet suteikėme ir tam tikrų baleto pagrindų. Viskas vyko per judesį, kartais naudodavome ir balsą.

– Kaip keitėsi darbo procese santykis su bendruomenės nariais? Kokius pokyčius juose pastebite?

Atradimai: M.Stabačinskas neslepia – izoliacijos laikotarpis jam padėjo permąstyti savo kūrybinius prioritetus. "Supratau, kad tai yra socialinis šokis", – sako jis.

M.S.: Tai buvo savotiškas abipusis visų projekte dalyvavusių žmonių tobulėjimas. Nustebino, kad projekte susirinko išties nemažai žmonių – pirmą savaitę atėjo 27 žmonės, o kas savaitę jų daugėjo, kol galiausiai pasiekėme maksimumą, kai laboratoriją sudarė 37 žmonės, 5–6 savanoriai ir mes su Vasara.

Vienas didžiausių pasiekimų, nuskambėjusių iš dalyvių lūpų, buvo tai, kad į projektą įtraukėme žmones, kurie juda neįgaliųjų vežimėliuose. Nors pas juos vyksta tam tikros šokių pamokėlės, tai labai apribota pažintis su judesiu, juos ne visada tinkamai moka įjungti į šokį, nes dauguma mano, kad jeigu jie nevaikšto, tai jiems daug ką padaryti bus pernelyg sunku. Mes kaip tik labai susitelkėme į juos ir stengėmės juos motyvuoti, kad galima rasti alternatyvių judėjimo būdų tam pačiam šokiui.

Po pirmų savaičių "aš negaliu ir man neišeina" keitė vis kitoks nusiteikimas. Mes pabrėždavome, kad jeigu negali pakelti kojos, ištiesk kitą kūno dalį, pavyzdžiui, ranką. Tam tikrais momentais per improvizacijas skatinome įsilieti į šokį. Mes juos visada drąsindavome, kad visi galime judėti bendrai – per savo judesį ir savo amplitudę.

– Ko jūs patys išmokote šioje laboratorijoje?

M.S.: Kartais žmonės su kompleksinėmis negaliomis turi mažiau kompleksų negu mes. Kaip tik šiandien galvojau, kad kasdien daugelis atsikelia su kažkokiais kompleksais, kurie yra suformuoti visuomenės, reikalaujančios būti tobuliems. Pas juos tokio dalyko nėra, o jeigu atsiranda, tai tie kompleksai būna visai kitokie. Mes turėtume dažniau tuos kompleksus paleisti ir galvoti lengviau. Iš šių žmonių aš išmokau džiaugtis ir būti atviras.

V.V.: Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, o norint kažką pakeisti reikia laiko, kantrybės ir pasitikėjimo. Darbas su visa kūrybinės judesio laboratorijos komanda buvo nuostabus ir prasmingas. Noriu visiems padėkoti už skirtą laiką, dėmesį ir suteiktą pasitikėjimą. Ačiū.

– Mantai, minėjote, kad projekto idėją vystėte karantino metu. Kaip radote kūrybinės energijos šiuo sudėtingu laikotarpiu?

M.S.: Manau, šis laikotarpis kiekvieną iš mūsų veikia skirtingai. Aš pirmosiomis savaitėmis ir pirmąjį mėnesį pasinėriau į savo kūno parengtį, o viduryje karantino, kai visi darbai staiga buvo atšaukti, įvyko tarsi tokia atvirkštinė reakcija – nieko nenorėjau daryti, sunku buvo tai peržengti. Bet galiausiai pagalvojau, kad tai toks etapas, kodėl turiu save spausti, reikia išlaukti ir ateis tas laikas. Dabar jaučiu, kad jis vėl atėjo ir viskas stojasi į savas vietas. Laikas buvo naudingas pabūti su savimi ir išsigryninti mintis, ką aš noriu veikti šiandien.

Kai patyriau traumą, po kurios nešokau 7–8 mėnesius, pasakiau sau, kad galiu į tai pažvelgti iš dviejų pusių: arba tai yra katastrofa, dėl kurios negalėsiu šokti ir judėti, arba galiu tai tiesiog priimti kaip ženklą sustoti, pabūti su savimi ir savo mintimis, stebint, kur jos gali nuvesti. Manau, šis projektas būtent iš čia ir atsirado. Pajutau tokį jausmą, kad noriu kitokio laikotarpio. Ne visiškai atsisakyti profesionalios šokėjo karjeros, tiesiog man ta scena tapo ne tokia svarbi, pajutau, kad mano dėmesys yra sutelktas į socialinį šokį, kurį matau įdomų ir platų.

– Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

M.S.: Laikotarpis, kai patyriau traumą, man padėjo išsigryninti savo idėjas ir norus. Dabar, kaip diktuoja pasaulinės tendencijos, mes galime planuoti, bet negalime būti užtikrinti, kad pavyks viską įgyvendinti. Manau, dauguma dabar mokosi labai daug neplanuoti. Matau tik tai, kad tas laikas, kuris buvo prieš 5–7 metus, kai važinėjau po pasaulį, keičiasi, dabar susitelkiu į lokalią erdvę. Tad artimos ateities planai labiau fokusuoti į mūsų vidinį lauką.

Judri vieta

Ketvirtadienį, vakarinio piko metu Kauno Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai vykdė prevencinę priemonę, kurios metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas vairuotojams, įvažiuojantiems į sankryžoje geltonomis linijomis pažymėtą kelio dalį, dažnai vadinama „koriu“. Vairuotojai, nesilaikantys šio kelio ženklinimo, sudaro didesnes spūstis bei avarines situacijas.

Pareigūnai pasirinko itin judrią Kauno vietą – Karaliaus Mindaugo prospekto ir Birštono gatvės sankryžą. Šioje vietoje „korys“ atsirado prieš porą metų, tačiau vairuotojai vis dar jo nepaiso ir įvažiuoja į sankryžą, nors toliau stovi kiti automobiliai ir nėra kaip pravažiuoti toliau.

„Kauno dienos“ žurnalistai prisijungė prie pareigūnų ir kartu stebėjo, kaip vairuotojai laikosi KET. Ilgai laukti nereikėjo ir transporto priemonių virtinė jau stovėjo ant sankryžoje nubraižytų geltonų linijų. Atvažiuojant nuo Karaliaus Mindaugo prospekto ir sukant į dešinę, vairuotojai išsirikiuoja dviem eilėmis. Tokie vairuotojai nors ir pažeidžia KET bei stovi ant geltonų linijų, pareigūnai tokių vairuotojų nestabdė, nes jie sąlyginai netrukdo kitiems eismo dalyviams.

Daugiau problemų kyla tuomet, kai iš Karaliaus Mindaugo pr. į Birštono gatvę vairuotojai atlieka kairįjį posūkį ir uždengia „korį“. Tokiu atveju iš Birštono gatvės į kairę važiuojantys vairuotojai priversti sankryžoje sukiotis, bandyti apvažiuoti ant „korio“ stovinčias ir jų eismo juostą blokuojančias transporto priemones.

Pažeidėjų gausa

Reido metu visus KET pažeidėjus pareigūnai užfiksavo vaizdo kameromis. Pro racijas apie kelis pažeidėjus pranešė ir šiek tiek toliau stovintiems pareigūnų ekipažams. Policininkai visų pažeidėjų iš eilės nestabdė, nes nebūtų spėję rašyti baudų. Tie, kurie prasižengė, bet nebuvo sustabdyti, sulauks baudų elektroniniu būdu. Bendras pažeidėjų skaičius paaiškės peržiūrėjus pareigūnų filmuotą medžiagą.

Tie vairuotojai, kuriuos pareigūnai iš karto sustabdė, vieningai tikino, kad neįvertino situacijos, todėl į sankryžą įvažiavo, nors priešais eismo srautas jau buvo sustojęs. Jiems liko tik stovėti sankryžoje.

„Su srautu važiavau ir nespėjau. Šiaip niekada nevažiuoju ir nestoviu sankryžoje, tačiau šį kartą atrodė, kad kartu su visais pravažiuosiu, bet nespėjau. Tuomet stengiausi išlaviruoti, kad tik kuo mažiau trukdyčiau kitiems“, – teisinosi vairuotojas.

Kita sustabdyta moteris taip pat iš karto žinojo, kad nepaisė KET. Anot jos, taip pat nespėjo kartu su visu automobiliu srautu pasitraukti iš sankryžos.

Už tokį pažeidimą gresia bauda nuo 30 iki 60 eurų. Jei vairuotojas baudžiamas pirmą kartą, jis turi sumokėti pusę minimalios baudos sumos.

Žemaitijos bitininkai sako, kad šiųmetė vasara nepalanki medui rinkti, kol kas bitės sunešė jo trečdaliu mažiau nei pernai, todėl medaus bus mažiau ir kainuos jis brangiau.

Šiaulių rajone bites laikantis Vaclovas Paliulis sako, kad iš turimų 85 avilių šiemet medaus prisuks gerokai mažiau nei geriausiais metais. Viską sugadino šaltas pavasaris ir šaltoka lietinga vasaros pradžia, kai žydėjo dauguma augalų.

Bitininkas sako, su bitėmis draugaujantis nuo jaunystės, todėl apie jas ir apie medų žino beveik viską. Bites stebėti ir kitiems rodyti jis net pasigaminęs avilį stiklinėmis sienomis. Čia pat įsirengęs ir bičių vaikų darželį, kur augina šeimas.

Gerais metais apie 80 tūkst. bičių, gyvenančių viename avilyje, į jį suneša kone 80 kg medaus, šiemet jo būsią gal tik apie 50 kg. Medaus spalva priklauso nuo to, kur jis surinktas.

„Rapsinis medus – baltas, dobiliukų – šviesesnis būna, aviečių – šviesesnis, o ypatingai tamsus yra grikių medus, kiaulpienių – toks rausvas. Iš kokių augalų prineša, toks medus ir yra“, – aiškina bitininkas V. Paliulis.

Bitininkai sako, kad medaus kainos gali kilti, šiuo metu Šiaulių turguje kilogramas kainuoja apie 5–6 eurus, mažesniuose miesteliuose – pigiau. Pritrūkti šio saldaus ir visų mėgstamo produkto neturėtų – esant stygiui, bus parvežta iš užsienio.

Kinų menininkas Renas Ri nuostabiai suderina menininko talentą ir pomėgį laikyti bites. Jo globojami vabzdžiai iš vaško sugeba nulipdyti įvairių žemynų ir valstybių pavidalo korius.

R. Ri gyvenime bitės yra ypač svarbios – kinas save laiko labiau bitininku nei menininku. Bites laikyti jis pradėjo 2007 m., per metus išmoko bitininkystės abėcėlės. Įvaldydamas vis sudėtingesnių bitininkystės įgūdžių, Renas pradėjo samprotauti apie tai, kaip būtų galima manipuliuoti bitėmis, valdant bičių motinėlę. Manipuliuodamas bitėmis, jis pradėjo kurti ypatingos išvaizdos bičių korius. Galiausiai idėja išsikristalizavo į pasaulio žemėlapio formos korio sukūrimą.

Tam tikslui Renas Ri avilyje patalpino pasaulio žemėlapį. O tada provokuodavo bičių motinėlę tame avilyje judėti tam tikromis kryptimis ir į tam tikras avilio vietas – kad bitės darbininkės korius lipdytų tam tikrose avilio vietose.

"Bitės ir toliau lipdė korius, kurie įgavo geografinių objektų pavidalą, - pasakojo idėjos autorius. – Taip jos man nulipdė visą pasaulio žemėlapį."

Vėliau bitininkas ėmėsi atskirų žemynų ir valstybių formos korių lipdymo. Taip atsirado gimtosios Kinijos, JAV, Japonijos, Indonezijos ir kt. pavidalų koriai.

Ilgą laiką buvo manyta, jog tobulai šešiakampės bičių korio akutės – neįtikėtinas matematikos pavyzdys vabzdžių tarpe. Visgi, neseniai mokslininkams pavyko paaiškinti šį reiškinį, pagrindžiant jį elementaria technika.

Šešiakampių korio akių tobulumas mokslininkus stebino ne vieną amžių, tačiau nė vienas jų negebėjo tiksliai paaiškinti, kaip suformuojami šie kampai. Inžinieriai iš Jungtinės Karalystės ir Kinijos pirmieji žengė žingsnį į priekį: jie įrodė, kad korio akutės iš tikrųjų pradžioje būna apskritimai, suformuoti bitės kūno formos, o po kelių sekundžių tampa šešiakampiais. Tyrimo rezultatai skelbiami leidinyje „Royal Society Interface“.

Tyrimo bendraautorius, inžinierius Bhushan Karihaloo, dirbantis Kardifo universitete (Didžioji Britanija), teigia, jog žmones nuo seno domino, kokiu būdu bitės suformuoja savo korius. Yra žinoma keletas neįtikėtinų, itin keistų bandymų atsakyti į šį klausimą, pavyzdžiui, buvo teigiama, jog bitės geba matuoti kampus! Tačiau, pasak Bhushan Karihaloo, viskas yra daug paprasčiau nei manyta.

Stebėdami bičių korį, augintą Beidžinge įsikūrusiame mokslinių tyrimų centre, tyrimo autoriai galėjo nesibaiminti bičių ir fotografuoti korio formavimąsi sekundžių tikslumu. Šis stebėjimas suteikė pirmus aiškius įrodymus, kuriuos turėdami mokslininkai gali drąsiai teigti, kad korio akutės formavimosi pradžioje būna apskritimai. Mokslininkai galėjo stebėti, kaip po pirminio, apskritų korio akučių suformavimo, bitės šildo vašką, – šis fenomenas buvo žinomas ir anksčiau, tačiau niekada iki šiol nebuvo tirtas. Vaško šildymas – pagrindinis faktorius, lemiantis šešiakampių korio akučių formavimąsi.

Kaitindamos korio akutes sudarantį vašką, bitės verčia jį skystu ir tekančiu lyg lava. Vaškui pradėjus tekėti, korio akių sienelės natūraliai pasidaro plokščios ir susiformuoja šešiakampė forma. Fiziškai tai – paprasčiausias ir patikimiausias būdas cilindrams susijungti.

Tyrėjų komanda vis dar tiksliai negali pasakyti, kokiu būdu bitės geba sušildyti kiekvieną korio akį. Siekdami rasti atsakymą į šį klausimą jie tyrė du galimus scenarijus: pirmąja hipoteze buvo teigiama, jog bitės šildo tik tuos korio akies taškus, kurie liečiasi su kaimynine akimi, o antrąja hipoteze teigta, kad bitės šildo visą korio akį.

Karihaloo teigia manantis, jog gamta turėtų bandyti sumažinti naudojamos energijos kiekį, tad, laikantis šio požiūrio, pirmoji hipotezė yra labiau tikėtina. Kita vertus, žiūrint iš bičių perspektyvos, gali būti, jog norėdamos kuo greičiau atlikti darbą jos šildo visą akutę.

Tyrėjų komanda apskaičiavo, kiek laiko vienas ir kitas scenarijus turėtų trukti: apvalios korio akutės virsta šešiakampėmis per šešias sekundes, tuo atveju, jei šildoma visa akutė ir per 36 sekundes, jei šildomi tik tam tikri taškai. Mokslininkai tikisi, kad ateityje, šie, jau žinomi laiko skirtumai, padės išsiaiškinti, kurį metodą bitės naudoja.

Tyrime nedalyvavęs vokiečių biologas Juergen Tautz nėra linkęs tikėti prielaida, kad bitės šildo tik specifinius korio akutės taškus, bet vis tiek pabrėžia šios studijos naudą. Jo teigimu, mokslininkų atliktas darbas suteikė galimybę įsigilinti į bičių darbą, kurio metu sukuriamos itin tikslios šešiakampės korio akutės. Šią technologiją galbūt ateityje galės panaudoti ir žmonės.

Tyrimą atlikusi mokslininkų komanda tikisi, jog jų išvados ateityje leis sukurti tokį pat stiprų dirbtinį korį, kas būtų naudinga stiprinant įvairius pastatus ir architektūrines struktūras.

Tūkstančius metų mąstytojai stebėjosi tobula bičių korio sandara.

Kiekviena korio akelė yra tobulo šešiakampio formos, o jos šešios plonytės vaškinės sienelės ne vien suteikia tvirtumo korio struktūrai, bet ir yra išmaniausias būdas medui laikyti.

"Dėl kažkokios geometrinės nuovokos ... (bitės) žino, kad šešiakampės (akelės) yra geriau negu stačiakampės arba trikampės, ir kad jose telpa daugiau medaus, sunaudojant tiek pat statybinės medžiagos", - rašė IV mūsų eros šimtmečio graikų geometras Papas (Pappus) iš Aleksandrijos.

Evoliucijos teorijos kūrėjui Charlesui Darwinui bičių korys buvo "absoliučiai tobulas darbo ir vaško ekonomijos" pavyzdys.Tačiau kaip bitėms tai pavyksta?

Kaip rodo nauja studija, korio akelės iš pradžių būna ne šešiakampės, o apskritos.

Šešiakampėmis jos palaipsniui tampa tolygiai pasiskirstant vaškui, kurį specialios bitės darbininkės įšildo iki lydymuisi artimos temperatūros.

Šie prielaidą iškėlė trys mokslininkai iš Didžiosios Britanijos ir Kinijos, vadovaujami Kardifo universiteto tyrėjo Bhushano Karihaloo.

Mokslininkai aiškinosi, kas nutinka, kai korius statančios bitės surenka vaško pleiskanėles nuo nektarą ir žiedadulkes renkančių darbininkių kūnų.

Karštligiškai darbuodamosi, šios bitės lipdo akeles, išsirikiavusios eilėmis šalia viena kitos ir iš priešingų korio pusių.

Jos suminko pleiskanėles ir prilipdo jas netoli tos vietos, kur jungiasi trys mažyčiais 6 mm skersmens cilindrai.

Darbininkių skleidžiama šiluma ir vaško fizinės savybės atlieka visa kita.

Maždaug 45 laipsnių Celsijaus temperatūroje vaškas labai suminkštėja ir tampa klampia tąsia mase.

Akelių jungimosi vietoje paviršiaus įtempimo jėga priverčia vašką išsitempti tarsi pienišką karamelę. Sienelės tarp cilindrų jungimosi vietų susilydo, išsitiesina, ir akelės tampa šešiakampės.
Net jeigu bičių korių sandaros paslaptis gali būti paaiškinta fizikos ir matematikos principais, mokslininkai pripažįsta, jog dalis nuopelnų tenka patiems vabzdžiams.

"Negalime ... ignoruoti, negalime nesistebėti bičių vaidmeniu šiame procese, kaitinant, minkanti ir ploninant vašką tiksliai ten, kuri reikia", - sakoma straipsnyje, kuris buvo paskelbtas Didžiosios Britanijos mokslo žurnale "Journal of the Royal Society Interface".