Būkime išradingi

Tvarios mados dizaineris Kęstutis Lekeckas – vienas iš nedaugelio pašnekovų, žinojusių, kad spalio 13-ąją paminėta Tarptautinė kostiumų diena. Ji primena vilkėti kostiumą ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu, taip įrodant, kad šis oficialus drabužis gali būti universalus.

"Būkime išradingi. Raskime platesnį kostiumo panaudojimą, nei iki šiol buvome įpratę, – siūlo Kauno technologijos universiteto (KTU) Dizaino centro docentas, kviečiantis ir moteris pasidairyti po savo vyrų spintas. – Susiveržkite per plačias kelnes diržu, užsidėkite vyrišką oversize tipo švarką – kodėl gi ne?"

Neseniai už savo kurtus vyriškus kostiumus pasaulinio lygio konkurse "A‘ Design Award & Competition" K.Lekeckas įvertintas aukso medaliu. Ekspertams jis pateikė vienetinių tvarių vyriškų kostiumų pavyzdžių.

"Pasiūti po antrą tokį kostiumą neįmanoma, nes nebūčiau gavęs identiškų audinių – skirtųsi spalvos, faktūra, raštai. Būtent karantinas man suteikė galimybę peržiūrėti savo mados namų archyvus, kuriuose radau nemažai itin brangių ir kokybiškų audinių likučių. Iš jų ir gimė auksu profesionalų mados kategorijoje įvertinta kolekcija", – pasakoja mados namų "leKeckas" įkūrėjas, pats darbe kostiumo nedėvintis.

Nepasiduoda mados kaprizams

"Nepatogu", – sako jis ir prisipažįsta labiau mėgstantis rengtis įvairius švarkus, kuriuos derina su skirtingomis kelnėmis. Pasak dizainerio, toks derinys gali vadintis kostiumu nebent plačiąja prasme. Tradiciškai kostiumu laikomas tos pačios medžiagos ir tos pačios spalvos kelnių bei švarko komplektas.

Pašnekovas tvirtina, kad kostiumų savo drabužinėje turi nemažai, bet mėgsta juos nešioti iškomplektuotus: švarkus – su džinsais arba laisvalaikio kelnėmis.

"Kostiumus mėgstu dėvėti visokiais būdais, bet tradiciniu turbūt mažiausiai, – juokiasi jis. – Nebent, kai reikia ypatingo puošnumo arba privalau laikytis etiketo, paisyti aprangos kodo, – tuomet iš pagarbos organizatoriams apsirengiu tradicinį kostiumą."

Tvarių vyriškų kostiumų kūrėjas teigia, kad vyriškajai lyčiai kostiumas vis dar lieka svarbia aprangos dalimi. Dažniausios progos, kai prireikia šio drabužio, – proginiai arba verslo susitikimai, reikalaujantys paisyti tam tikro aprangos kodo.

"Kasdien vyrai renkasi ne kostiumus, bet švarkus, kuriuos derina prie džinsų ar kitų laisvalaikio tipo kelnių. Prasidėjus šaltajam sezonui, švarkai dažnai būna šiltesni, pasiūti iš paltinės medžiagos, kuriuos jie nešioja vietoj paltuko."

Tvari mada bando mus perauklėti. Ji siekia, kad žmogaus pasąmonėje nebeliktų sezonų, kad jis išmoktų pratęsti drabužio gyvenimą.

Paklaustas apie kostiumų tendencijas, dizaineris primena, kad yra lėtosios mados atstovas ir siūlo nepirkti vienam sezonui skirtų kostiumų – ryškiai geltonų ar mėlynų. Provokuojančios spalvos kitais metais jau gali būti nebemadingos. Kita vertus, anot pašnekovo, pats kostiumo dizainas jau savaime yra klasikinis, tad negreitai pasiduoda mados klyksmams.

Populiariausi – laisvesni siluetai

Ilgą laiką buvo populiarūs įliemenuoti vyriški kostiumai su siauromis kelnėmis, bet jau keletą metų iš eilės ant podiumų karaliauja laisvi siluetai. Mados eksperto teigimu, šiandien kostiumai yra kur kas laisvesni ir ilgesni.

Ir nors dar daug vyrų, atvykusių į mados namus "leKeckas" užsisakyti kostiumo, vis dar norėtų siauresnių švarkų su siauresnėmis kelnėmis, pamažu pavyksta juos įtikinti, kad tokie laikai jau praeityje.

"Smagu, kad tas mąstymo laisvumas ir kostiumo tema palengva ateina į žmonių pasąmonę. Jie jau lengviau leidžiasi mano įkalbami ir taip smarkiai nebesipriešina mados naujovėms", – džiaugiasi dizaineris, siūlantis laisvesnio silueto ilgesnius švarkus ir platesnes bei ilgesnes kelnes.

K.Lekeckas ragina atskirti du dalykus – kostiumo dėvėjimo etiketą ir madą, nes jie labai dažnai vienas kitam prieštarauja. Jis siūlo įvertinti, kur žmogus eina, koks jo stilius, ir ar ten, kur eina, būtina laikytis aprangos kodo. Svarbu žinoti, kiek tam tikroje vietoje privaloma laikytis etiketo, o kiek į savo įvaizdį galima įsileisti mados.

Patogu: dizaineris K.Lekeckas prisipažįsta retai vilkintis kostiumą, labiau mėgsta švarkus derinti su skirtingomis kelnėmis. Laimučio Brundzos nuotr.

"Jei vyras renkasi šiuo metu itin madingą oversize tipo kostiumą su per ilgomis kelnėmis, tai kokių nors taisyklių čia negali būti. Tą derinį reikia nurašyti mados kaprizams. Kita vertus, jei kalbame apie klasikinį kostiumą, apribotą etiketo, tai kelnių ilgis privalo būti toks, kad priekyje kantas nulūžtų, o nugaroje – ne. Kuo kelnės siauresnės – tuo jos turi būti trumpesnės. Ir atvirkščiai: kuo kelnės platesnės – tuo ilgesnės", – aiškina mados žinovas.

Auksinės taisyklės

Paklaustas apie tinkamą švarko ilgį, dizaineris pamini keletą auksinių taisyklių. Nuleidus ranką, švarko apačia turi būti ties plaštakos krumpliais. Buvo laikas, kai švarkas turėjo siekti nuleistos rankos riešą (t.y. rankovės apačią), bet šiuo metu madingesni ilgesni švarkai. Švarko rankovė turi baigtis ties riešu.

Gražu, kai iš jos subtiliai kyšo marškinių kraštelis. Kai jo nesimato – negerai. Vadinasi, arba marškinių rankovės yra per trumpos, arba švarko rankovės per ilgos. Saikingai (apie 1 cm) išlindusių marškinių rankovių kraštelis vyro įvaizdžiui suteikia elegancijos ir išbaigtumo.

K.Lekeckas primena etiketo taisykles, kad viskas, kas tolsta nuo žmogaus kūno, turėtų tamsėti. Vadinasi, marškiniai turėtų būti šviesiausi, kaklaraištis ir liemenė – šiek tiek tamsesni, švarkas – dar tamsesnis, o paltas – visų tamsiausias.

Tie patys dėsniai galioja ir kostiumo apačiai. Kojinės privalo būti tamsesnės už kelnes (arba kelnių spalvos), batai – dar tamsesni. Kita vertus, jei pasižiūrėsime, kas šiuo metu karaliauja ant podiumo, labai nustebsime išvydę vyrus šviesiais kostiumais ir juodais marškiniais.

"Toks derinys ilgą laiką buvo neįsivaizduojamas, bet tvari mada bando mus perauklėti. Ji siekia, kad žmogaus pasąmonėje nebeliktų sezonų, kad jis išmoktų pratęsti drabužio gyvenimą. Juk, sutikite, baltas švarkas tinka nešioti ne tik vasarą, bet ir žiemą. O megztuką, kurį rengiamės per šalčius, galime drąsiai paversti vasariniu paltuku", – pateikia stilingų idėjų dizaineris.

Kojinės prie kostiumo turėtų būti pakankamai ilgos, kad, vyrui atsisėdus ir kelnėms natūraliai pakilus aukštyn, neišlįstų nuoga koja. Spalva? Jei paisytume etiketo – subtili, jei mados – ryški ir išsiskirianti.

K.Lekeckas sako, kad tie elementai, kurie ne visada matosi kostiume (pvz., kostiumo vidus, pamušalas, kaklaraištis, kojinės), ir atskleidžia kostiumo dėvėtojo esybę. Dizaineris siūlo vyrams nebijoti atsiskleisti ir drąsiai žaisti subtiliomis kostiumo detalėmis.

Kiekvieno drabužio – sava paskirtis

Paklaustas, ar viešose vietose, renginiuose jis stebi kostiumuotus vyrus, K.Lekeckas juokiasi, kad tai jau profesinė liga. "Bet paprastai stebiu įdomesnius variantus – arba kas labai blogai, arba kas labai gerai, įdomu, nematyta. Kiekvieno kostiumo tikrai neanalizuoju, nes jei atėjau į renginį, stengiuosi įžvelgti jo esmę, o ne žiūrėti, kaip kas apsirengęs", – juokiasi jis.

Garsus dizaineris sutinka, kad laikas, kai visi dirbome iš namų vilkėdami treningais, pasitarnavo kostiumo nenaudai. Vis dėlto jis siūlo sportinius drabužius palikti sportui ir namams, o ten, kur reikia, laikytis etiketo.

"Kiekvienas drabužis turi savo paskirtį. Jei vilkėdamas treningais ateisi į verslo susitikimą, kur turi pademonstruoti savo intelektinius gebėjimus, kažin, ar tavo įvaizdžio kalba bus tinkamai suprasta", – abejoja dizaineris.

Jei pradėsime verslo reikalus tvarkyti su treningais, vargu ar verslo sandoriai pasiseks taip gerai, kaip turėtų. "Čia lygiai tas pats, jei į sporto salę žmogus ateitų dėvėdamas klasikinį kostiumą – ar bus patogu su juo daryti prisitraukimus, bėgti ant takelio, kilnoti svarmenis?!" – retoriškai klausia jis ir siūlo išmokti naudotis drabužiu kaip papildoma pagalba. Griežtos linijos, geometrizuoti siluetai, ramūs raštai, mėlynai pilkos spalvos kalba apie žmogaus loginį mąstymą, intelektualumą, ramybę.

Pašnekovas susirūpinęs, kad šiais laikais kostiumas nepelnytai mažai naudojamas mūsų garderobe. Tad kviečia vyrus nebijoti improvizuoti ir kostiuminius švarkus derinti prie laisvalaikio tipo kelnių, o kostiumines kelnes dėvėti prie laisvalaikio megztinių, kad kostiumo stilius atsirastų ir kasdienybėje – ne vien protokoliniuose renginiuose.

Moterį, dėvinčią kostiumą, dizaineris vertina labai palankiai. "Jau ne pirmą sezoną moterys vaikšto ant podiumo oversize tipo švarkais. Todėl kviečiu ir jas į savo vyrišką butiką. Kodėl gi ne? Dėvėkime drabužius išradingai, juolab kad laikmetis tam labai palankus", – sako L.Lekeckas.

Išskirtinių progų apdaras

Eglė Pelienė-Venslovė, psichologė

Ar atkreipiu dėmesį į vyrus, dėvinčius kostiumus? Gal labiau į vyrus, kuriems tie kostiumai puikiai dera. Tas pats kriterijus galiotų ir moterims. Kodėl? Todėl, kad mane domina ne pats kostiumo dėvėjimo faktas, bet tai, kaip tas kostiumas dera prie jų asmenybių. Labai dažnai matau vaizdą, kai kostiumas eina sau, o žmogus – sau. Kitaip tariant, man rūpi visumos derinys. Kartais net juokinga, kai žmogus eina tarsi ne su savo kostiumu, o kitąsyk gėriuosi, kaip gražiai sutampa drabužis su asmenybe. Ar pati turiu vyriško stiliaus kostiumą? Ne. Mano gyvenime buvo etapas, kai penkiolika metų turėjau dėvėti kostiumus ir kostiumėlius (to reikalavo mano užimamos pareigos), tad ši apranga man primena suvaržymą. Štai kodėl šiuo metu dėviu tik tai, ką noriu, kas man patogu ir kas atitinka dabartinį mano gyvenimo būdą. Ką manau apie moteris, dėvinčias vyriško stiliaus kostiumus? Matau čia kelis dalykus. Pirmas – mada. Antras – emancipacija, lygių teisių su vyrais deklaravimas. Atrodo, Greta Garbo ir Marlene Dietrich įsirašė į mados istoriją drąsiu savo įvaizdžiu. Žiūrint į moteris, dėvinčias kelnių kostiumus, peršasi mintis, kad jos, visų pirma, nori pabrėžti savo nepriklausomumą, išskirtinumą, lygias teises. Kai pamatau vyrą, einantį gatve su rožiniu kostiumu? Na, man kostiumas yra išskirtinių progų apdaras, skirtas griežtiems protokolo renginiams. O visi tie nukrypimai nuo klasikos – rožiniai, gėlėti, geltoni – primena psichologinį narcisizmą. Man visada kelia abejonių žmonės, kurie daugybę laiko, finansų investuoja į savo aprangą. Kas slypi po tuo? Dažnai tiesiog žema savivertė.

Mano pasaulyje – liberalesnis aprangos kodas

Neda Malūnavičiūtė, džiazo vokalistė

Kostiumas, mano galva, lyg ir turėtų puošti vyrą, daryti jį elegantišką. Turbūt tokia yra pirminė kostiumo misija? Bet, žinote, per savo gyvenimą esu sutikusi tiek daug kostiumuotų vyrų, kurie viduje neturėjo nieko gero. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad kuo žmogus šviesesnis, inteligentiškesnis, labiau išprusęs – tuo mažiau jį pamatysi kostiumuotą (juokiasi). Bet čia tik mano patirtis. Nežinau, gal esu neteisi: juk nesisukioju tame pasaulyje, kur vyrams reikalingas kostiumas. Mano pasaulyje tiek vyrams, tiek ir moterims galioja liberalesnis aprangos kodas. Kita vertus, puikiai suprantu, kad kitiems kostiumas yra darbo dalis. Ir kad jų būna labai ištaigingų, kaip ir labai paprastučių. Ką tik vedė mano sūnus. Kadangi niekada nebuvau mačiusi jo su kostiumu – žavėjausi tuo vaizdu be galo be krašto. Tai buvo ta ypatinga proga, kai šviesus kostiumas ir liemenė labai derėjo. Man, kaip meno pasaulio žmogui, patinka, kai vyrai dėvi skirtingų spalvų švarkus ir kelnes.

Puikiai nuteikia languotos kelnės arba languotas švarkas. Man norisi, kad žmogus išsiskirtų iš masės. Betgi aš ne specialistė, nežinau aprangos taisyklių. Kadangi pati dažniausiai nesilaikau jokių taisyklių, tai sakau, ką matau (juokiasi). O matau, kad kostiumas – nebūtinai protingo žmogaus įvaizdžio dalis. Pakalbini tokį – o kalbos nėra... Didesnį įspūdį man darys apdriskęs žmogus, kuris pasakys įdomių minčių. Ir tas žmogus man bus labai gražus. Toks, kaip mano džiazo mokytojas Vladimiras Čekasinas, pasaulinio lygio muzikantas. Jis iki šiol eina į sceną su nudryžusiu paltu arba kroksais, nes visiškai nesureikšmina savo įvaizdžio. Svarbiausia – muzika ir turinys. Bet įdomiausia, kad publika irgi to nesureikšmina, nes paprasčiausiai to nemato. Nepagarba žiūrovams? Matote, į džiazo festivalius žmonės su kostiumais nevaikšto, bet jei mano mokytojas eitų į kokį valstybinės reikšmės renginį, apsirengtų padoriau. Visur turėtų būti pusiausvyra. Žmogus turėtų būti visapusiškai gražus – ne tik jo fasadas. O dabar, kai pasižiūri į dažno vidų – puvėsiai, kičas, neišmanymas, nekompetencija. Ar įsivaizduoju save su kostiumu? Labai įsivaizduoju. Kažkada buvau pasisiuvusi tokias kliošines kelnes ir ilgą švarką. Kadangi esu plačių pečių, man tie vyriški stiliai labai tinka ir patinka.

Kostiumas įpareigoja pasitempti

Ugnė Siparė, LRT laidų vedėja

Televizijoje dažnai tenka vilkėti oficialų kostiumėlį, nes tai tarsi mano darbo uniforma. Ji nebūna nuobodi ir manau, kad ryto aprangai net labai tinka. Ar patogu kostiumą dėvėti studijoje? Tikrai taip. Jis visiškai manęs nevaržo. Priešingai – įpareigoja šiek tiek pasitempti, išlaikyti oficialumą. Ar atkreipiu dėmesį į kostiumuotus vyrus? Na, gal labiau pastebiu kostiumuotas moteris. Man įdomūs deriniai: juk kostiumėlis gali būti ir su sijonu, ir su kelnėmis. Vyrams, dėvintiems kostiumus, palikta mažiau vietos vaizduotei. Labiausiai į akis krinta ne vyro ir kostiumo visuma, bet tvarka. Kostiumas vyrui turi kristi kaip ledas. Bet jei pasimato nešvarūs batai, neišlyginta marškinių apykaklė – išsyk bado akis ir kerta per to žmogaus vertę. Manau, kad tokie aplaidumo ženklai kažkiek atspindi ir patį žmogaus charakterį. Mano spintoje daugybė oversize tipo švarkų, kaip ir griežtų vyriškų kostiumėlių. Mėgstu įvairius spalvų derinius. Kartais man patinka rengtis juodai, kartais – baltai, o kartais ir labai ryškiai. Gyvename puikiu laiku, kai galime iki soties varijuoti. Tarkime, apsirengi kostiumą, apsiauni aukštakulnius ir esi klasikinė dama, o po darbo persiauni kedus, persivelki palaidinę po švarku ir esi pasiruošusi švęsti savaitgalį.

„Neuroena“ – taip vadinasi speciali KTU studentų sukurta išmaniojo kostiumo idėja. Kostiumas būtų skirtas mažinti raumenų skausmą ir jų kontrolės sutrikimus, kai raumenys įsitempia, tampa kieti, nebevaldomi, atsiranda nevalingi judesiai. Tokius simptomus sukelia cerebrinis paralyžius, kurio gydymui taikomi ir reabilitaciniai metodai.

Neurologinės ligos palengvinimui skirto kostiumo idėja gimė studentų komandai, kurią subūrė KTU Informatikos fakultete studijuojantis Lukas Arlauskas. Programų sistemas studijuojantis antrakursis cerebrinį paralyžių pažįsta ne iš statistikos – iš Šilutės kilęs L. Arlauskas juo serga nuo vaikystės.

„Šią ligą nuo mažens teko patirti pačiam, ja sergu ir šiuo metu. Vis dėlto iki imdamasis projekto nežinojau apie ją tiek daug, kiek dabar,“ – pasakoja vaikinas, sutikęs išsamiau papasakoti apie projektą „Neuroena“.

Inovatyvus sprendimas neribotų judėjimo

L. Arlauskas sako puikiai žinantis sergančiųjų pojūčius, kai norint atlikti įvairius veiksmus, kūną skausmingai spazmuoja arba judesiai tampa nekoordinuoti. Būtent tokiai būsenai įveikti ir būtų naudojamas specialus elastinis išmanus kostiumas, o jame suderinti trys technologiniai sprendimai: transkutaninė elektrinė neurostimuliacija (TENS), funkcinė elektrostimuliacija (FES) ir dirbtinis intelektas.

„Visa esmė būtų specializuotai apmokytas neuroninis tinklas, kuris įrašytas į valdiklį. Pastarasis stebėtų tam tikrus paciento raumenų nukrypimus nuo normos ir švelnia elektros srove atpalaiduotų problemišką kūno sritį“, – paaiškina L. Arlauskas.

Studentas pasakoja, kad tiek funkcinė elektrostimuliacija, tiek ir TENS terapija nėra naujovė reabilitacijos praktikoje – su šiomis procedūromis jam pačiam yra tekę susidurti gydantis sanatorijose. Vis dėlto „Neuroena“ būtų kitoks ir naujoviškas, nes kostiumas neapribotų žmogaus judesių ir šiam netektų tik pasyviai gulėti.

„Problema yra ta, kad dabar uždėjus elektrodus, pacientas privalo gulėti. Dėl šios priežasties apribojamas žmogaus mobilumas“, – pastebi L. Arlauskas, kurio manymu, tai sukelia keblumų aktyviems pacientams, ypač jaunimui ir darbingo amžiaus žmonėms. Nuolatinės gulimosios procedūros ypač keblios tiems, kuriems reikia dirbti, mokytis ar atlikti buities darbus.

„Ne kiekvienas galime sau leisti reabilitacijos procedūras ir nuolat nukrypti nuo įprasto gyvenimo rutinos“, – sako jis.

Kostiumo idėjos kūrėjai numatė ne tik automatizuotą impulsų siuntimą, tačiau ir papildomą funkciją, patogią pačiam vartotojui. Naudodamasis „Neuroena“ sprendimu, besigydantis žmogus galėtų pats išmaniąja programėle kontroliuoti procesą – tereikėtų pasirinkti  vieną iš skausmo mažinimo (TENS) arba diskinezijos (nevalingų judesių) mažinimo (NMES) režimų. Studentų manymu, kostiumą būtų galima pritaikyti ir kitų ligų gydymui, kurios turi panašius simptomus.

Svajoja apie plačiai naudojamą produktą

Pasak L. Arlausko, cerebrinis paralyžius gali paveikti platų spektrą įvairių organizmo funkcijų: nuo lingvistinių iki motorinės funkcijos sutrikimų. Kaip žmogų paveiks ši liga, priklauso nuo to, kuri dalis smegenų yra pažeista.

„Deja, šiuo metu liga dar neišgydoma, tačiau laikui bėgant simptomus galima lengvinti, taip kartu darniau integruojant žmogų į visuomenę. Aš noriu padėti sergantiems žmonėms, pats prie to prisidėdamas“, –  teigia L. Arlauskas.

Jis patikslina, kad šiuo metu projektas „Neuroena“ – tik starto stadijoje. Inovatyvi idėja jau spėjo įveikti konkurentus tarptautiniame verslumo projekte-konkurse „Creazone Reinvent“, kuriame užėmė trečiąją vietą. „Ateityje planuojame dalyvauti startuolių konkursuose ir akseleratoriuose“, – patikslina.

KTU studentas džiaugiasi, kad su aktyviais bendraminčiais suvedė KTU Talentų Akademija GIFTed, kurioje sutiko kitus motyvuotus ir į naujovių kūrimą orientuotus studentus. Prie „Neuroena“ atsiradimo prisidėjo ir įvairiuose etapuose dalyvavo 12 komandos narių iš verslo ar akademinės bendruomenės, tarp kurių Tadas Skeltys, Saulė Gudžiūtė, Kemal Yegin, Ugnė Glinskytė, Antanas Ramanauskas, medicinos studijų trečiakursė iš LSMU Deimantė Krutulytė ir kiti.

Pasak L. Arlausko, jis svajojantis tobulinti sumanymą ir sėkmingai įveikti kelią iki realaus prototipo atsiradimo: „Tikiuosi sukurti tokį produktą, kurį būtų galima nešioti visą dieną ir jame įdiegtą neuroninį tinklą apmokyti taip, kad galėtų padėti kiek įmanoma daugiau žmonių“.

Vaikinas džiaugiasi, kad projektas suteikė galimybę pažvelgti į ligą iš mokslinės pusės ir įgyti vertingos patirties: „Deja, kai kurie šiuo metu cerebrinio paralyžiaus gydymui siūlomi būdai yra brangūs, sąlyginai nemalonūs, ilgai trunka, yra rizikingi arba turintys šalutinių poveikių. Todėl ir toliau noriu siekti padėti tiems, kuriems pasisekė mažiau ir liga juos pažeidė labiau“.

Neatsargus elgesys gali kainuoti stiprius sužalojimus ar net gyvybę.

Tą puikiai žino ir patyrę Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos išminuotojai.

„Jeigu eini prie sprogmens ir jautiesi visiškai abejingas, gal tau jau laikas eiti pailsėti“, – sako išminuotojas Nerijus Alekna.

Jis pabrėžia, kad dirbdamas su sprogmenimis niekada nesijauti komfortiškai. Išminuotojai apžiūri sprogmenis pasitelkdami robotą arba dėvėdami specialų kostiumą, sveriantį net 36 kilogramus.

Toks kostiumas apsaugotų išminuotoją, esantį vos per žingsnį nuo 200 gramų trotilo užtaiso.

Laida „Mokslo sriuba“ – tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. „Mokslo sriubą“ galima ragauti sekmadieniais per LRT Plius.

Kaip praneša LNK, originali išvyka buvo greitai pastebėta ir vietos pareigūnai entuziastams liepė apsisukti.

Auksinis tiltas Vladivostoke atidarytas 2012 metais. Nepaisant vietinių žmonių protestų, pėstiesiems juo eiti draudžiama.

Einant per tiltą į centrą sugaištama žymiai mažiau laiko.

Ačiū vyrams. "Kaip ir daugelis nepakeičiamų daiktų, kostiumas į moters garderobą atkeliavo iš vyrų spintos. Klasikinis jo variantas – švarkas su sijonu – elegancijos simbolis, kuris turėjo tarnauti moteriai visais gyvenimo atvejais kaip paprastas, korektiškas drabužis. Pirmieji kostiumėliai buvo su ilgu sijonu ir neįmantriu vyriško stiliaus švarku. XX a. pradžioje ši garderobo detalė pateko į garsios prancūzės Coco Chanel akiratį: kostiumėlis tapo C.Chanel stiliaus ašimi ir įgijo visiškai naują įvaizdį – išlaikydami visas šių mados namų tradicijas jį savaip interpretuoja dizainerės pasekėjai. C.Chanel kostiumėlis – laikui nepavaldi klasika, – primena mados istoriją dizainerė Diana Rūta Stankevičienė. – Visgi šiandien aktualiausiu laikomas 8-ojo dešimtmečio stilius, kurį įkvėpė dizaineris Yves Saint Laurent'as: praplatinti pečiai, dvieilis užsegimas, gan griežtas kirpimas, švarko ilgis – žemiau klubų, pastebima tendencija – asimetrija."

Kita sąvoka. Pasak dizainerės, įprastai visos kostiumėlio dalys siuvamos iš to paties audinio, tačiau šį sezoną madinga derinti skirtingas faktūras, raštus, spalvas. Švarkas gali būti stambiai languotas, kelnės ar sijonas – smulkiau, liemenė – vienspalvė. Vilkinčios vienspalvį sijoną, gali rinktis tos pačios spalvos švarką, tačiau raštuotas arba dekoruotas sijono audiniu, gali būti visos kostiumo dalys skirtingų, tačiau tarpusavyje derančių raštų, spalvų.

"Ši nauja tendencija išplėtė kostiumo sąvoką ir jo dėvėjimo galimybes: tą patį švarką galite derinti su kitos spalvos sijonu, įvairiomis kelnėmis. Tendencija labai patogi – ji leidžia ne tik žaisti įvaizdžiais, bet ir stiliais: švarkas su siauromis kelnėmis tiks laisvalaikiui, su plačiomis ar su ilgu sijonu – iškilminga proga, su klasikinėmis tiesiomis kelnėmis ar tiesiu sijonu – į darbą, dalykiniams susitikimams", – pataria D.R.Stankevičienė.

Diana Rūta Stankevičienė/Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikinio kostiumo komplektavimas prilygsta smagiam žaidimui, kai varijuojant jo detalėmis ir priedais kuriamas žmogaus individualumas. Ne paskutinę reikšmę turi po švarku esantys marškiniai, palaidinė, megztukas, ant kaklo užrišta skarelė, papuošalai.

Stilius. Elegantiškos moterys dėmesį turėtų atkreipti į klasikinio stiliaus kostiumėlius, kurių švarkas lengvai paryškina liemenį. Aktuali ir prancūziška C.Chanel klasika: minkšto, languoto tvido audinys, kuriame įaustas ir blizgus liurekso siūlas, apdaila dekoratyviomis juostelėmis, trumpas tiesaus kirpimo švarkelis, puikiai derantis prie sijono žemiau kelių.

Dalykiškoms, drąsioms asmenybėms derės griežto, vyriško stiliaus kostiumas su kelnėmis, kurio papildoma detale gali būti liemenė. Šio stiliaus apdarą jos gali rinktis ir išskirtine proga – vyrišką fraką primenantis modelis, atskiros atlaso, aksomo ar odos detalės arba apdaila, užsegimas viena saga arba dvieilis – prisiminkite, kokiais kostiumėliais puošėsi kino legenda Marlene Dietrich.

Ypatingas dėmesys šį sezoną skiriamas jaukiems sportiniams kostiumams: minkštas, aksominis ar vilnonis trikotažas derinamas su šiuolaikiškais metalizuotomis, plastikinėmis detalėmis, ryškūs asimetriniai sprendimai, netradicinio kirpimo apykaklės – apsirengus tokiu kostiumėliu galima puikiai leisti laisvalaikį.

Audiniai. Šaltuoju metų sezonu kostiumams labiausia tiks tankesni, jaukesni, šiltesni audiniai: vilna, žakardas, velvetas, nuo praėjusio sezono vis dar aktualus aksomo blizgesys. Ypatingas dėmesys skirtas trikotažui – madingi tiek mašininio mezgimo, tiek rankų darbo kostiumėliai. Visgi podiumo karaliumi dizaineriai pripažino minkštą, neilgą pūkelį turintį tvidą – jis šį sezoną atgyja naujais spalvų deriniais.

Spalvos ir raštai. Juoda, pilka, mėlyna, vyšninė – klasika, sodri žolės, mėlynai žalia, ryški mėlyna ir ciklameno, raudonai oranžinė – toms, kurios nori būti pastebėtos.

Pagrindiniai motyvai – langeliai: stambūs, smulkūs, tik dviejų ar daugiau spalvų. Itin stilingas pasirinkimas – kostiumas iš smulkiomis juostelėmis dryžuoto audinio. Drąsioms asmenybėms verta rinktis geometriniais, augaliniais motyvais margintus audinius.

Švarkas. "Ši kostiumo dalis keičiasi iš pagrindų: akcentuojama pečių linija, liemuo – tiesus arba vos lengvai pabrėžtas, ilgis – žemiau klubų", – pastebi D.R.Stankevičienė.

Įkvėpti 80-ųjų retro tendencijos pečiai gali būti saikingai ar net akivaizdžiai išplatinti, pakelti ar nuleisti. Madingas užsegimas – dvieilis: jis švarkui suteikia rafinuoto, griežto, uniforminio stiliaus. Švarko ilgis – žemiau klubų linijos ir ilgesnis. Pastarasis, beveik kelius siekiantis modelis sparčiai populiarėja tarp jaunimo – jis gali atstoti puspaltį, o pasiūtas iš ryškaus, spalvingo audinio bus puikus apdaras išsiruošus į klubą. Tiesus, beveik neįliemenuotas siluetas skatina išbandyti vieną pagrindinių šio sezono tendencijų – dėvėti daugiasluoksnius drabužius.

Pasak dizainerės, visas šias naujoves reikia atsakingai pritaikyti pagal savo charakterį, figūrą, atsižvelgti į savo drabužių dėvėjimo manierą, įpročius: drąsiai išplatinti ar kitaip akcentuoti pečius gali tik tobulų formų savininkė, dvieilis užsegimas netiks didelę krūtinę turinčiai moteriai, jis nebus patogus ir toms, kurios mėgsta dėvėti atsagstytą švarką – šis drabužis neatrodys taip dailiai, kaip užsegamas įprastai. Svarbus ir liemuo.

"Vyro figūrą gražiai pabrėžia idealiai suformuoti švarko pečiai, o moterims svarbu akcentuoti skirtumą tarp klubų ir liemens, ypač toms, kurios itin laibos talijos neturi", – pataria pašnekovė.

Kelnės. Dizaineriai siūlo kostiumus su įvairiais kelnių siluetais – nuo siauriausių iki kelnių-sijono. Visgi, daugiausia dėmesio sulaukė siaurutės patrumpintos, čiurną apnuoginančios, neretai su nedideliu atvartėliu, 7/8 tradicinio ilgio išplatėjančios ir nuo klubų plačios, krentančios ant batų noselių kelnės. Klasikinio kostiumo kelnės lieka tiesios, būtina detalė – preciziškai užlygintas kantas.

Moteriškumas. Atrodo, šiame padūkusiame pasaulyje moterims nieko nėra patogesnio už švarko ir kelnių derinį. Dizaineriai intriguoja ir, prisiminę, kas suteikia moteriško žavesio, siūlo kostiumus su sijonais.

"Sijonas kaip ir suknelė – moteriškumo simbolis. Jis gali būti siauras ir tiesus, su skeltuku, išplatintas trumpas ar siekti žemę, pasiūtas iš odos, vilnos ar aksomo, – vardija dizainerė. – Šį sezoną visai kitos dalykiško kostiumo proporcijos: iš po švarko sijonas turi išlįsti apie 20 cm."

Ant juosmens. Tiesaus silueto švarkas dažnai apjuosiamas diržu. Jis gali būti įprasto 4–6 cm pločio, pasiūtas iš audinio, odinis, surišamas ar užsegamas sagtimi. Stilingiausias sprendimas – diržą su sagtimi perrišti. Kostiumo spalvos diržas – apdailos dalis. Svarbiausiu įvaizdžio akcentu jis taps, jei bus ryškios, kontrastingos spalvos, originalaus dizaino. Čia verta paminėti itin plačius, kabėmis susegamus, tarsi į korsetą kūną įspraudžiančius diržus – jie stilingo įvaizdžio dalis, deja, tinkanti tik retai moteriai.

Dalykiško kostiumo magija

Kolumbijos (JAV) universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad drabužių stilius turi didelę įtaką žmogaus asmenybei. Tiriant dalykinio kostiumo įtaką paaiškėjo, kad:

• gražus, figūrą išryškinantis kostiumas suteikia ne tik pasitenkinimą savo išvaizda, bet ir pakelia savivertę, pasitikėjimą savimi;

• suteikia drąsos ir atkaklumo žmonėms, nes jie žino, kad atrodo nepriekaištingai;

• įpareigoja deramai elgtis.

Kontroversiška iniciatyva

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis R.Karbauskis šių metų pradžioje, prieš pat valstybės atkūrimo šimtmetį, mokyklos dar nelankantiems vaikams, kaip žadėjo, padovanojo po tautinį kostiumą.

Šie rūbai buitinėje kalboje taip ir vadinami – R.Karbauskio kostiumais.

Parlamentarui kiti Seimo nariai tuomet priekaištavo, kad tai gudri politinė savireklama, be to, esą kostiumai bus siuvami už valstybės lėšas.

Tada pats R.Karbauskis Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai deklaravo, kad kiekvieną mėnesį gaunamą parlamentaro algą jis perveda fondui "Švieskime vaikus", kuris ir rūpinosi tautinių kostiumų projektu.

Fondo "Švieskime vaikus" direktorė Vaida Mandrijauskaitė teigė, kad kostiumai buvo pasiūti už fondo rėmėjų lėšas, nes R.Karbauskio net Seimo nario algos tokiems užmojams akivaizdžiai neužteko.

Iš viso fondas pagamino ir padovanojo 18 tūkst. kostiumų, vieno jų savikaina – 29,4 euro, tai reiškia, kad iš viso kostiumų gamyba fondui kainavo 522,7 tūkst. eurų.

Dovanos niekas neatsisakė

Šiemet prieš Vasario 16-osios šventę 887 valstybinius vaikų darželius pasiekė po 20 kostiumų vaikams – po 10 skirtų mergaitėms ir berniukams.

Klaipėdoje yra 43 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurias lanko apie 9 tūkst. vaikų.

Seimo nario Dainiaus Kepenio padėjėjas-sekretorius Konstantinas Lotiukas teigė, kad Klaipėdai buvo gauta apie tūkstantis tautinių kostiumų, kurie buvo pagaminti pagal Mažosios Lietuvos motyvus.

Jie esą buvo išdalyti visoms valstybinėms ikimokyklinėms uostamiesčio įstaigoms.

"Kiekvienai įstaigai atiteko tautinių kostiumų komplektėliai, kuriuos sudarydavo nuo dešimties iki dvidešimties kostiumų", – teigė K.Lotiukas.

Fondo "Švieskime vaikus" direktorė V.Mandrijauskaitė patvirtino, kad nė viena įstaiga kostiumų neatsisakė, o buvo tokių, kurios prašė jų daugiau.

"Gavome, turime, šimtmečio proga vykusiuose renginiuose vaikai jau buvo pasipuošę tais kostiumais. Turime stilizuotų savų kostiumų, bet to, žinoma, nepakanka. Dabar padovanojo 20 porų, jų pakanka faktiškai vienai vaikų grupei, nors mūsų darželį lanko pusketvirto šimto vaikų", – kalbėjo vaikų darželio "Puriena" vadovė Virginija Letukienė.

Bus gerai ir žemaitiški

Kostiumus kūrė garsus lietuvių dizaineris Juozas Statkevičius, etiketės su jo pavarde prisiūtos prie kiekvieno drabužio.

Dizaineris šiuos rūbus esą kūrė atsižvelgdamas į kiekvieno Lietuvos etninio regiono unikalumą, spalvas, audinių ir juostų raštus.

Aukštaitijos darželiams pagaminti 6 592, Dzūkijos – 5 132, Suvalkijos – 1 172, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos – 5 104 kostiumai.

Vis dėlto net šis kostiumų atvejis parodė, kad Vilniuje tarp Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos skirtumo ten niekas nemato.

Sostinės veikėjams dounininkų Žemaitija, Palanga ir Klaipėdos kraštas yra tas pats.

Mes labiau norėjome Klaipėdos krašto kostiumų, o gavome žemaitiškus. Ačiū ir už žemaitiškus.

Galbūt todėl kai kurie uostamiesčio darželiai gavo ne Klaipėdos krašto, o žemaitiškus kostiumus.

"Mes labiau norėjome Klaipėdos krašto kostiumų, o gavome žemaitiškus. Ačiū ir už žemaitiškus. Gal čia dalijant įvyko koks nesusipratimas? Bet šiaip viskas gerai. Mums vis tiek reikės patiems dar papildyti savo tautinių rūbelių garderobą ir siūtis naujus rūbus, nes mūsų vaikai dabar gerokai augalotesni, nei to paties amžiaus mažyliai buvo prieš 10 metų. Tie kostiumai, kuriuos turėjome trimečiams, dabar vos tinka ketverių metų vaikams", – teigė V.Letukienė.

Pirmas įspūdis – neigiamas?

Fondo "Švieskime vaikus" tinklalapyje rašoma, kad kostiumai siūti Lietuvoje, naudojant kokybiškus Olandijoje pagamintus ir vaikams pritaikytus audinius.

Rašoma, kad kostiumas yra patogus, lengvai dėvimas ir prižiūrimas.

"Kokybės gal norėtume geresnės, bet ir taip labai džiaugiamės tuo, ką gavome. Nors pirmas mano įspūdis, pamačius tuos rūbus, buvo gana neigiamas, bet, kai vaikai juos apsirengė ir dalyvavo renginyje, vizualiai vaizdas buvo geras. Negaliu sakyti, kad kostiumai prasti. Dėvėsime juos ir ateityje, tikrai nenoriu teigti, kad esame nusivylę, pritaikysime tuos rūbus", – dėstė viešumo nepanorusi vienos įstaigos vadovė.

Pasiteiravus, ar tie kostiumai turi kokią nors vertę, ar tai tik buvo vieno politiko reklaminis triukas, darželio vadovybė neatmetė, kad būta ir politinės reklamos elementų, tačiau pripažino, jog gerai, kad nors kažkas yra daroma.

"Pradžioje galvojome, kad tie kostiumai bus solidūs. Bet ką darysi, kad jie ne tokie, kaip mes įsivaizdavome. Bet negaliu labai supeikti. Tautinių rūbelių mums labai reikia, ta R.Karbauskio dovana papildė mūsų drabužines, ir tai yra gerai. Manau, kad jie tarnaus ne vienerius metus, nes vaikai juos dėvės tik per šventes. Vieną kartą užsivilkus, niekas nepuls skalbti. Manau, kad jie nesuirs taip greitai, sintetiniai dalykai taip greitai nesidėvi", – pripažino kito darželio direktorė.

Siūlo išmokti pasidžiaugti

Ne kiekvienas uostamiesčio darželis pajėgus įsigyti tautinius kostiumus, tad neslepiama, kad R.Karbauskio dovana jiems pravertė.

"Labai džiaugiamės, esame labai dėkingi, jei kiekvienas Seimo narys padarytų po tokį gražų darbą, gyventume daug gražiau ir geriau. Rūbai mums labai pravertė, mes patys tikrai nebūtume pajėgūs tokių įsigyti. Šiandien tikrai nerastume lėšų pasisiūti tokius kostiumus. Todėl manau, kad mums reikia išmokti Lietuvoje kuo nors pasidžiaugti ir padėkoti", – teigė darželio "Rūta" direktorė Inga Petravičienė.

Darželį "Rūta" lanko daugiau nei 200 vaikų, kostiumų gavo 20. Jų pakaks tik kas dešimtam vaikui.

Tačiau, anot direktorės, šventės švenčiamos grupėse ir rūbus kaip nors pasidalys, juolab jie tinkami tik vyresniems vaikams.

Darželio "Vėrinėlis" direktorė Laura Šeskė teigė, kad šiais rūbais vaikai jau spėjo pasipuošti ir dalyvavo bendroje kelių ugdymo įstaigų šventėje Žvejų rūmuose.

"Gražiai atrodė tie vaikai su R.Karbauskio kostiumais. Mano požiūriu, jie patogūs dėvėti, nes tos detalės yra stilizuotos, kai kurios detalės prisiūtos prie marškinėlių. Tuos kostiumus apsirengti ikimokyklinio amžiaus vaikui nesudėtinga. Kiek jie tarnaus? Manyčiau, mažiausiai 10 metų, nes per laiką audiniai vis tiek gelsta ir dūlėja", – teigė L.Šeskė.

Los Andželo policija pranešė, kad Roberto Downey (Roberto Daunio) jaunesniojo originaliajame 2008 metų kino hitu tapusiame filme vilkėtas kostiumas dingo iš sandėlio, kuriame buvo laikomas. Apie jo dingimą pranešta antradienį.

Kaip naujienų agentūrai AFP sakė pareigūnas Christopheris No (Kristoferis No), į šiaurę nuo Los Andželo centro esančio sandėlio savininkai mano, kad 325 tūkst. dolerių (274 tūkst. eurų) vertas legendinis kostiumas dingo kažkuriuo metu nuo vasario iki balandžio 25-osios.

Pasak Ch. No, ši „neįprasta vagystė“ laikoma prioritetine byla, bet detektyvai kol kas neturi jokios informacijos.

Lietuvoje populiariausi Helovino įvaizdžiai – kraupūs, kaukolėmis išpiešti veidai, grimai su krauju ir tvarsčiais. Vis dėlto pasaulis diktuoja kitokias tendencijas. Populiarėja elegantiški, stilingi ir subtilūs įvaizdžiai. Atkreipiamas dėmesys ne tik į makiažą, bet kuriamas bendras įvaizdis, atsižvelgiant į detales, plaukus bei aprangą.

Viena didžiausių stiliaus klaidų, kurias pastebi stilistė Viktorija Šaulytė – įvaizdžio apkrovimas. Kad ir koks personažas pasirenkamas, svarbu, kad įvaizdis būtų preciziškas, švarus ir lengvas.

„Dar ir dabar labai populiaru tos visos kaukolės ir skeletai, bet mes labai tikimės ir bandėme parodyti, kad tą įvaizdį nebūtinai reikia perkrauti, pridėti ir prisidažyti, o galima pasirinkti, pavyzdžiui, vieną. Jeigu pasirenki ryškesnį makiažą ir šukuoseną, tada galima apsirengti iš savo turimų drabužių, kažkokį elegantišką kostiumėlį ar ryškesnį viršų, ar ryškesnes kelnes, nebūtina visko ant savęs krauti, nes Helovinas“, – pastebi V. Šaulytė.

Neapsiriboti tik juodu akių pieštuku

Vaistinėje dirbanti grožio konsultantė Loreta Petrauskaitė pastebi, kad besiruošdamos Helovinui moterys ir merginos yra linkusios naudoti juodą akių pieštuką, tačiau, pasak jos, yra kur kas daugiau kosmetikos priemonių makiažo kūrimui.

„Baisiam įvaizdžiui puikiai tinka įvairiausių spalvų akių šešėliai, šviesios pudros, intensyvios kontūravimo priemonės ir ryškesni lūpų dažai – burgundinės, juodos, mėlynos ir raudonos spalvos. Labai rekomenduoju mėlynus, violetinius ir pilkus atspalvius. Moterims derėtų naudoti tokias ne kasdieniškas spalvas, kurios suteikia akims intensyvumo ir sukuria sunkumo ant vokų jausmą“, – teigia „Eurovaistinės“ darbuotoja.

Labai rekomenduoju mėlynus, violetinius ir pilkus atspalvius.

„Glow Make-up“ vizažistė ir makiažo kursų dėstytoja Rūta Šapalienė sako, kad Helovino makiažui labai svarbu pasirinkti kokybiškas kosmetikos priemones, kurios nesudirgins jūsų veido odos, rašoma pranešime spaudai.

„Kosmetikos produktus būtina pirkti tik specializuotose parduotuvėse. Jokiu būdu neeksperimentuokite su guašu ar kitais piešimui tinkančiais dažais, nes kiek vėliau jūsų oda gali sulaukti nemalonių pasekmių“, – tikina specialistė.

R. Šapoklienė pataria atsargiai elgtis ir su priklijuojamomis blakstienomis. „Jei renkatės blakstienų eilutes ir pirmą kartą jas klijuojate, vakaro eigoje didelė tikimybė likti be jų. Kitos moterys ir merginos mėgsta priklijuojamus blakstienų kuokštelius, tačiau užsiklijuoti juos pačioms yra žymiai sudėtingiau nei blakstienų eilutes“, – sako visažistė.

Anot jos, norint išlaikyti nepriekaištingą įvaizdį, visgi saugiausias variantas pasirinkti ekstravagantišką blakstienų tušą.

Keletas patarimai šiurpinančio makiažo kūrimui:

Antakių maskavimas

Antakių šukomis sušukuokite antakius sukeldamos juos į viršų.

Braukdamos muilu per antakius, prilipinkite juos prie kaktos.

Padenkite antakių zoną maskuokliu, o vėliau 3-4 sluoksniais birios pudros.

Padenkite visą veidą kremine pudra, kad antakių zona ir veido spalvos susivienodintų.

Žaizdos imitacija

Šiam makiažui reikia latekso, servetėlių, netikro kraujo ir akių šešėlių.

Atkirpkite vieną trisluoksnės servetėlės sluoksnį ir suplėšykite jį į netvarkingus įvairaus dydžio gabalėlius.

Dėkite servetėlę ant pasirinktos veido ar kūno dalies ir makiažo kempinėle padenkite latekso sluoksnį ant viršaus. Palaukite kol nudžius ir kartokite tai kelis kartus.

Sustingusį latekso sluoksnį perkirpkite per vidurį, o vidų nudažykite juodos ar tamsiai rudos spalvos akių šešėliu.

Kempinėle sudrėkinkite dirbtinu krauju ir tapšnodamos prakirptą vietą sukurkite žaizdos imitaciją.

„Šįmet jau žinau, kaip apsirengsiu, bet to dar nenoriu atskleisti viešai. Tegu būna staigmena draugams, su kuriais praleisime Helovino vakarą“, – kalbėjo stilistų dueto „ŠaŠa“ narė.

Šventei ruošiasi ne tik ji, bet ir visi bičiuliai. Kostiumai, dekoracijos, vaišės – privaloma vakarėlio dalis.

„Man svarbi emocija, pasiruošimo procesas ir tai, kad kartu vakaroja tie žmonės, su kuriais smagu leisti laiką“, –patikino V. Šaulytė.

Ji kostiumo nesinuomoja ir neperka, o kuria pati. Helovino vakarą stilistė jau buvo įsikūnijusi į Uršulą, Pepermint queen, Pikselę, o prieš keletą dienų fotografės Loretos Kondratės surengtoje fotosesijoje virto elegantiška juodąja gulbe. Tąsyk suknele stilistė taip pat pasirūpino pati, o makiažu – Lina Lalienė.

„Kaukolės, skeletai, raganos – man neįdomūs personažai. Kaskart norisi sukurti vis efektingesnį bei sudėtingesnį kostiumą“, – sakė V. Šaulytė.

Vaikystėje ji taip pat mėgo Heloviną ir su kiemo draugais stengdavosi nustebinti kaimynus bei gauti iš jų vaišių.

„Tai Lietuvoje gana jauna šventė ir man nelabai svarbu, iš kur ji kilusi. Juk aktuali pati nuotaikinga atmosfera ir galimybė susiburti su tais, kurie tau svarbūs“, – patikino V. Šaulytė.

Be to, tikina R. Maldutienė, trimis atvejais vyrams kostiumas itin svarbus.

– Ar kostiumas šiandien yra prestižo reikalas, parodantis statusą ir jį turėti privalo visi?

– Manyčiau, kad labai priklauso nuo žmogaus darbo, veiklos, gyvenimo būdo. Mąstant plačiai, bent vieną kostiumą privalo turėti visi, bet griežtos taisyklės tikrai nebėra.

– Ar vieno kostiumo pakanka? Dažniausiai žmonės tik vieną ir turi.

– Manau, kad jaunimas turi po vieną, vyresnė karta – daugiau kostiumų. Tikrai labai priklauso nuo situacijos. Vieno gero kostiumo pakanka keleriems metams, o daug prastų nereikia.

– Ar tai, kad užtenka turėti vieną gerą kostiumą, parodo, jog kostiumų mada iš esmės nesikeičia?

– Tikrai ne, mada keičiasi. Galite pabandyti apsivilkti savo penkerių metų senumo kostiumą. Pamatysite, kad atrodote lyg su išaugtu, tėčio, dėdės, pusbrolio iš kaimo atiduotu... Vieni kitiems žmonės atiduoda kostiumus, tie drabužiai migruoja. Mada keičiasi, keičiasi naudojami audiniai, technologijos, madingi siluetai. Žinoma, klasikinių vyrų kostiumų mada keičiasi ne taip ryškiai, kaip moterų, bet ji tikrai keičiasi. Tai akivaizdu. Visada matosi, kuris kostiumas naujas, o kuris – senokas.

– Koks kostiumas šiandien yra madingas?

– Mūsų žmonėms tikriausiai vis dėlto reikėtų pradėti nuo pačių elementariausių dalykų – kostiumas turi būti nei per didelis, nei per mažas. Reikia nusistatyti savo dydį, kad kostiumas gerai atrodytų, nevaržytų judesių ar nebūtų per daug apkritęs.

Kitas dalykas, būtų puiku, jei jis būtų iš gero, natūralaus audinio, vilnos. Šiais laikais vilna būna tokia gera, kad ir nesilamdo, ir smarkiai nenusidėvi. Dar vienas dalykas – spalva turėtų jums tikti, siluetas – taip pat.

Pats idealiausias variantas – jei kostiumas pasiūtas pagal jūsų figūrą, jei koks nors geras senas siuvėjas pasiuvo pagal visas senąsias technologijas: užlygino, patempė ten, kur reikia, ir pasiuvo būtent pagal jus. Tokį kostiumą jūs greičiausiai galėsite dėvėti ir 10 ar 15 metų.

– Sakoma, kad reikia turėti tamsiai mėlyną ir pilką kostiumą, o juodas – tik išskirtinėms progoms. Ar su tuo sutiktumėte?

– Tikriausiai taip. Šiandien mada leidžia labai daug nukrypimų nuo taisyklių. Tiesą sakant, tokių taisyklių apskritai nėra. Daug žmonių Vakaruose kostiumą dėvi su šlepetėmis. Derina su visiškai kitos stilistikos drabužiais, švarką nešioja prie treningo kelnių ar atvirkščiai.

Juodas kostiumas labiausiai tinkamas ypatingoms arba oficialioms progoms – nuo laidotuvių iki vestuvių. Be to, juoda spalva lietuvaičių veido odą daro pilkšvoką ir nykoką. Mėlyni ir pilki kostiumai – klasika. Vyrams jie puikiai tinka.

– LRT radijo klausytojo nuomone, kostiumas – prestižo reikalas, todėl kostiumą reikėtų dėvėti net ir rimtose televizijos laidose ir kitais atitinkamais atvejais. Ar taip tikrai yra?

– Manau, kad reikėtų atsižvelgti į išsakytą nuomonę, nes ji atspindi daugumos žmonių nuomonę. Gilinantis į mados psichologiją, taip ir yra, bet šiai dienai džiugu, kad negalime uždrausti ar žmonėms nurodyti, kaip rengtis.

Kostiumas, žinoma, reiškia patikimumą. Jeigu norite neprašauti pro šalį, įtikti visoms auditorijoms, būti patikimas, žinoma, reikia dėvėti kostiumą. Mes žiūrime laisviau, bet, pavyzdžiui, Vakarų verslo pasaulyje taisyklės išlieka griežtesnės. Kostiumas sudaro patikimumo įspūdį.

– Ar kostiumo dėvėjimas yra savotiška pagarbos žmonėms išraiška?

– Taip, tradiciškai įprasta taip galvoti. Kostiumas gali tapti ypač svarbiu vyrams trimis atvejais: ieškant moters, ieškant darbo ir laidotuvėse. Žinoma, kostiumas tikrai svarbus, žmonėms tai kelia pasitikėjimą, rodoma pagarba. Net jei nemėgsti kostiumo, bet jį vis dėlto apsivilkai, lyg ir nori pagerbti aplinką.

Jeigu atėjai apiplyšęs, apskuręs (išskyrus žvaigždes, tai jų įvaizdžio dalis, tai leistina), tuomet tai reiškia, kad lyg ir negerbi aplinkos. Vis dėlto siūlyčiau vyresnei kartai atlaidžiau žiūrėti ir netapatinti žmogaus požiūrio, savybių su jo išore. Taip pat jaunesnei kartai siūlyčiau šiek tiek prisitaikyti prie vyresnių žmonių nuomonės.

– Jaunimas tarsi žaidžia: nešioja spalvotas kojines, dėvi trumpesnes kostiumo kelnes ar net šortus. Kaip tai vertinate?

– Puikiai. Mada yra jaunimas. Mada visada atstovauja jaunimą ir jaunus žmones, tikrai ne vyresnius. Vyresnius žmones dažniausiai atstovauja klasikinis mados stilius, nusistovėjusios tradicijos, konservatyvesnės pažiūros.

Mada kuriama ir skiriama jaunimui. Iš vienos pusės tai lyg ir reiškia „jeigu aš madingas, esu jaunas“, iš kitos pusės tai gali reikšti, kad „esu jaunas, todėl mane lengviau apgauti, naudojant madą“. Rinkitės variantą, kaip kam patogiau, bet man džiugu matyti ryškius, jaunus, spalvotas kojines apsimovusius žmones gatvėse.

– Kaip dėvėti kostiumą? Jis gali būti labai gerai būtent tau pasiūtas, bet, jeigu dėvi jį be kaklaraiščio, marškiniai nesukišti į kelnes ar pan., tai jau bus visai kitoks įvaizdis, nei klasikinis.

– Šiuo metu, ypač jaunajai kartai, klasikinio ansamblio elementus galima derinti laisviau: be kaklaraiščio, su megztiniais, sportiniais marškinėliais, visokiais atributais, batai gali būti sportbačiai, basutės ar kažkas kito.

Jei vertintume pagal klasikinę tradiciją, žinoma, turėtume dėvėti taip, kaip priklauso – „eilutė“ su marškiniais, kaklaraištis lieka tuo elementu, kuris gali keistis, būti spalvotas. Be abejo, jo gali ir nebūti. Šiai dienai mados, verslo mados tendencijos krypsta link sportinių drabužių.

Kaip bebūtų gaila, kostiumas jau bene atgyveno savo gyvenimą, epochą. Jis pamažu traukiasi ir užleidžia vietą kitiems dalykams. Šiandienės pažangios kompanijos dirba namuose arba jų biuruose įrengtos lovos, suolai. Jaunimas dirba su kompiuteriais nuo ryto iki vakaro sėdėdami lovose.

Tikrai su kostiumais jie nesėdi, jie sėdi su treningiukais, „naminiais“ drabužiais, apsikuitę sausainiukais. Jie dirba labai gerai ir sparčiai. Tenka pripažinti, kad jie dirba taip greitai ir puikiai, ko mes, vyresnė karta, negalime padaryti, negalime su jais pasilyginti. Taip, gal savo supratimu, esame geriau apsirengę, bet gal kitoje srityje jie mus lenkia.

– Senovės Graikijoje atsirado pirmieji kostiumai. Jie buvo vadinami chitonais. Tai audinys, kuris nebuvo karponas ir siuvamas. Kada Lietuvoje pradėti dėvėti kostiumai?

– Senovės Graikijos kostiumai, kuriuos apibūdinote, yra visiškai kas kita. Graikijoje chitonai ar himationai yra tiesiog drobė, drapiruota aplink kūną.

– Bet tai tarsi tų laikų kostiumo samprata?

– Ne, greičiau tai prestižinio drabužio samprata – kuo tu turi apsirengti. Romoje buvo toga – pilietybės, pilnametystės, balsavimo ar atstovavimo senatui ženklas.

Lietuvoje kostiumas atsirado tada, kada ir visame pasaulyje. Tradiciškai jis kildinamas iš angliško klasikinio kostiumo (istorikai nevisai sutaria), atsiradusio XVIII a. pab.–XIX a. pr. Tai būdinga visam XIX a. Taigi Lietuvoje kostiumas atsirado XIX a. Tada, kai prasidėjo manufaktūrinė gamyba ir vyrai pradėjo dirbti šioje srityje.

– Ko gero, tai ne tokia sena istorija – prieš kelias dešimtis metų galėjai pamatyti daug žmonių, dirbančių su švarku, kostiumo kelnėmis. Tai buvo tarsi kasdienis drabužis?

– Tuo metu, kai jis atsirado, kostiumas be abejonės buvo darbo drabužis. Jis labai skyrėsi nuo aristokrato aprangos, kuri demonstravo netinkamumą darbui ryškiomis spalvomis, ilgomis rankovėmis, blizgančiais austais apdarais.

Paprastas klasikinis kostiumas, kuris dabar jau mums reiškia prestižą, buvo darbo drabužis. Tai reiškia, kad su kostiumais vyrai ėjo į gamyklas, vadovavo, aktyviai dirbo. Tai buvo naujoji praturtėjusi buržua. Jų kilmė galėjo būti ir nearistokratiška. Tik vėliau kostiumą perėmė visi.

– Šiandien neretai galima išgirsti, kad kostiumas – nepatogus drabužis. Turbūt tai yra viena ir priežasčių, dėl kurios jo populiarumas mažėja?

– Geras kostiumas iš tiesų yra patogus. Gerai pasiūtas, gero audinio kostiumas yra patogus. Be to, jis visada pataiso figūrą, vyrą padaro žmogumi (juokiasi).