Versijų, kodėl buvo nužudytas 34-ejų sportininkas – kelios, tačiau nei viena nebuvo patvirtinta. Vieni beda pirštu į galimas skolas, kiti – į galimą draugystę su nusikalstamo pasaulio veikėjais. Nors paskutiniais gyvenimo metais R. Morkevičius garsėjo įvairiais skandalais, jo sportiniai pasiekimai buvo stulbinantys. Iki šiol R. Morkevičius – daugiausia titulų turintis Lietuvos kovinio sporto atstovas.

„Viename darželyje priėjo vaikiukas, kokių penkerių metų, ir pasakė – kai užaugsiu, būsiu kaip Remyga. Reiškia, jis paliko pėdsaką“, – prisimindamas mokinį kalbėjo R. Morkevičiaus treneris Marius Misiūnas.

Tą lemtingą trečiadienį, kai R. Morkevičius prie savo laiptinės buvo pakirstas automato kulkų, vos prieš penkiolika minučių jį iš treniruotės išlydėjo būtent M. Misiūnas. Prisimindamas tą vakarą treneris sakė, kad iš pradžių negalėjo patikėti naujiena. Tačiau sporto salėje sklandančius gandus patikrino internete ir suprato, kad jo mokinio nebėra.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

Prie Kaune, Baltų prospekte, esančios laiptinės greitai sugūžėjo būrys smalsuolių ir policijos pareigūnų. Vienas jų – tuomet kriminalistu dirbęs verslininkės ir dainininkės Natalijos Bunkės vyras E. Eidėjus.

„Taip atsitiko, kad mes buvome Baltų prospekte tuo metu, kai įvyko tas įvykis. Gavosi, kad pirmieji atvykome į nusikaltimo vietą. Žinojome, kad galimai ten nušautas sportininkas“, – prisiminė E. Eidėjus.

Prisimindamas tą vakarą, E. Eidėjus sako, kad pareigūnai į įvykio vietą atvyko greičiau nei pradėjo burtis žmonės – pavyko laiku apsaugoti ir kūną, ir aplinką.

„Kūnas gulėjo prie laiptinės. Buvo vykdomi pirminiai veiksmai, perimetro apsaugojimas, aptvėrimas. Matyt, buvo praėjusios tik kelios minutės, dar net nebuvo pradėję rikiuotis žmonės“, – tęsė E. Eidėjus.

Kodėl treneris nepasiilgsta R. Morkevičiaus ir kokių naujų vilčių suteikia prieš kelias savaites atnaujintas žmogžudystės tyrimas – laidoje „KK2“ per LNK. 

„2023 m. priminė amerikietiškus kalnelius – buvo visko“, – pasakoja R. Krilavičius. „Pernai metai buvo pilni iššūkių ir pergalių. Jie padėjo man augti kaip asmenybei. Šių metų tikslas? Rasti geriausią savo versiją ir judėti savo keliu“, – tvirtai sako jis.

Kalbėdamas apie savo priešininką Rodrigo Mineiro, kovotojas atskleidžia, kad šįkart jis žiūri į kovą kur kas rimčiau: „Rodrigo yra savotiškas, bet aš mokausi iš praeities klaidų. Šįkart mano požiūris ir pasiruošimas bus visiškai kitoks.“ Besiruošiant revanšui, pasikeitė ir treniruočių planas. „Esu išbandęs naują stilių ir strategiją. Pasitikiu savo treneriu ir esu pasiryžęs išpildyti jo lūkesčius“, – sako kovotojas.

Darykite tai, ką darote, nuoširdžiai ir dėl savęs. Mėgaukitės procesu.

Jauniems kovotojams, norintiems eiti jo pėdomis, jis pataria: „Darykite tai, ką darote, nuoširdžiai ir dėl savęs. Mėgaukitės procesu. Rezultatas bus dar malonesnis, jei išliksite savimi.“

Prieš artėjančią svarbią kovą kovotojas R. Krilavičius kreipiasi į savo sirgalius: „Viliuosi pamatyti visus kovos menų gerbėjus arenoje. Jūsų palaikymas suteikia mums papildomos energijos.“

Tai, be abejo, viena iš laukiamiausių kovų šiais metais, kurią turėsite galimybę išvysti jau kovo 16 d. Vilniuje, ASG arenoje, „KOK‘120 World Series“ turnyre. Nepraleiskite šio adrenalino kupino vakaro ir galimybės tapti renginio dalimi! Bilietus galite įsigyti bilietai.lt.

R. Krilavičius sakė: „Žinoma, malonu, kad tiek peržiūrų, tačiau mane galbūt labiau motyvuoja pačios kovos, tobulinimas savęs bei siekimas pergalių, o visa kita tik bonusas“.

Jis pripažįsta, kad toks populiarumas tik dar labiau paskatina tobulėti ir siekti naujų sportinių laimėjimų. Kalbėdamas apie ateities planus, Raimondas nusiteikęs kuo daugiau kovoti, treniruotis ir gyventi disciplinoje, skiriant visą laiką sportui.

„Planas – paprastas: daug kovoti, daug treniruotis, gyventi disciplinoje ir išnaudoti visą šį laiką sportui. Viena iš datų yra lapkričio mėnesį, tačiau didelė tikimybė, kad iki to laiko dar pavyks sukovoti anksčiau“, – teigė R. Krilavičius.

Organizatorių nuotr.

Šiame sporte, taip pat kaip ir gyvenime, ne visada viskas vyksta sklandžiai. Raimondas prisimena savo karjeros pradžią ir iššūkius, su kuriais teko susidurti. Jis mano, kad visos pradžios yra iššūkis, nes sportininkas nežino, ar jam pasiseks. Prasidėjusios traumos, papildomos atsakomybės, ir spaudimas iš visuomenės yra tik keli iš daugelio išbandymų, kurie laukia kiekvieno kovotojo.

Kai kalbama apie autoritetus, R. Krilavičius sako, kad jis gerbia visus sportininkus, bet nesistengia kopijuoti ar būti į kažką panašus: „Gerbiu visus sportininkus, kovotojus, jaučiu pagarbą jų pasiekimams, tačiau autoriteto tikrai neturiu, nesistengiu nieko kopijuoti ar būti į kažką panašus. Viską stengiuosi daryti savaip, nes manau, kad individualumas daro žmogų išskirtiniu“. Ir galiausiai, atsakydamas į klausimą, su kuo norėtų susikauti artimiausioje kovoje, R. Krilavičius atsakė: „Varžovų nesirenku, kovosiu su bet kuo, ką duos organizacija“.

R. Krilavičius turi daug ateities planų, o vienas iš jų – artėjanti kova lapkričio 18 dieną didžiajame „KOK & Bushido Heros’s“ turnyre, vyksiančiame atsinaujinusioje ASG arenoje Vilniuje.

Nepaisant įtemptos treniruočių dienotvarkės, Deividas sutiko pasikalbėti apie savo kelionę į šį, anot jo, „vienišą sportą“, kovotoją palaikančius bei auginančius žmones, įvykius bei aplinkybes.

Deivido kovų statistika: mėgėjų karjeroje (iki 18 metų) keliauta labai daug, kovota iki 100 kovų. Profesionalų ringe – apie 60 kovų. Geografija plati, visas pasaulis: Tailandas, Kinija, Filipinai, Indonezija, Europa, Amerika ir kt.

– Deividai, kaip atsitiko, kad atsidūrėte ringe?

– Buvau labai aktyvus vaikas, gana sunkiai ieškantis savo vietos – esu išbandęs daugybę įvairių būrelių, sporto šakų. Ilgai nesisekė, vis niekas nepatikdavo, netikdavo, vienu metu net pritrūkau pastangų ieškoti, ko tikrai norėčiau. Bet vieną dieną geras mano tėčio draugas, pažinojęs dabartinį BLADE FIGHTS prezidentą, Muay Thai trenerį Romualdą Klimavičių, pasiūlė nueiti pabandyti treniruotis pas jį. Buvau dešimties. Nuo to laiko šiame sporte ir pasilikau, praėjo 21-eri metai.

– „Pričiupo“ treneris? Kuo gi jis taip sužavėjo tą besiblaškantį vaiką?

– Tikrai taip. Labai svarbūs buvo tie pirmieji žingsniai, už juos esu neapsakomai dėkingas R. Klimavičiui, nes nuo asmenybės priklauso ypač daug. Mane ir pats sportas, visų pirma, sužavėjo dėl to, kad Romualdas ne tik puikus treneris, bet ir nuostabus žmogus. Gal net labiau patraukė jo asmenybė, tai, kaip jis dirba. Sporto šaką prisijaukinau pamažu.

– O šeima? Ar palaikė jūsų užsidegimą?

– Palaikė, bet nebuvo ypatingi šios idėjos fanai. Nepasakyčiau, kad tėvai mane labai skatino, ragino nepraleisti treniruočių, kai kartais atrodydavo, kad žaisti kompiuterinius žaidimus yra smagiau. Didžiausias autoritetas man vis dėlto buvo treneris, būtent prieš jį aš jaučiausi atsakingas, nenorėjau jo nuvilti, stengdavausi nepraleisti treniruočių ir, žinoma, norėdavau į jas eiti. Man ten tikrai patiko, o vaikui tai, ką jis daro, turi patikti, antraip argi ilgai ištvertų.

– Kas jus vis dėlto taip sužavėjo?

– Kiek buvau bandęs įvairių veiklų, sporto šakų, su treneriais nebūdavo jokio asmeninio ryšio. O šiuo atveju tiesiog jaučiau, kiek daug Romualdas atiduoda savęs, kaip jam rūpiu, kaip jis nori, kad jo mokiniai siektų aukščiausių rezultatų. Kitur būdavo atvirkščiai – tavimi nesidomi tol, kol tu tų rezultatų neparodai. O jam aš jaučiausi svarbus ir kaip vaikas, kaip žmogus. Tikrai ne aš vienas – visi kiti taip pat. Tačiau sporte išliko stipriausi. Beje, nė vienas iš tų, su kuriais treniravomės kartu, nepasirinko šio kelio. Arba dirba visai kitose srityse, arba sportas jiems liko kaip hobis.

– Tai buvo vienintelis jūsų treneris iki pat šiol?

– Ne. Jis buvo pirmasis. Ir padaręs didžiausią įtaką.

– Ar kautis sekėsi nuo pat pradžių?

– Sekėsi, taip, bet pradžioje rezultatai man nebuvo pagrindinis variklis. Turbūt labiau norėjau būti geresnis, negu buvau vakar, ir dėl to stengtis.

– Geresnis fiziškai ar morališkai?

– Morališkai. Augau tokiame rajone, lankiau mokyklą, kur tekdavo už save pakovoti, taigi vien todėl, kad sportavau šį sportą, įgavau daugiau pasitikėjimo savimi – mažiau kas prie manęs drįsdavo lįsti, konfliktuoti, ką nors atimti ir panašiai. Tai buvo man labai naudinga. Bet tuo pačiu rodžiau gerus rezultatus, ir tai daugelis žinojo.

– O ką pasakytumėte apie patį sportą?

– Jis yra labai vienišas. Taip, treniruojiesi komandoje, bet ringe lieki vienas. Atsakingas už kiekvieną savo veiksmą esi pats. Ir kai užklumpa pirmieji pralaimėjimai, nesėkmės, žmonės dažnai meta sportavę, nes neturi jokio užnugario, palaikymo. Komandiniame sporte tau gali padėti, psichologiškai palaikyti kiti komandos nariai, pasakyti „pailsėk, pridengsim tave kurį laiką“, o čia esi visiškai vienas. Ir todėl čia ypač svarbu, ar esi stiprus fiziškai, psichologiškai, emociškai. Tai patirdamas, suvokdamas ir augau. Man patiko suprasti, kad niekas nepadės, jeigu pats nesistengsiu, kad esu atsakingas pats už save. Tikrai nesigailiu. Nes jei ne šis sportas, nebūčiau tuo, kas esu dabar. Nors vienas keliavau iki 26-erių.

– O paskui?

– O paskui atsirado šeima. Ir nors tenka sportui paaukoti labai daug laiko, dėmesio, kurį galėčiau ir turėčiau skirti šeimai, žmona mane supranta ir labai palaiko. Nebesijaučiu toks vienišas, tai labai svarbu, vienam šiuo keliu eiti sunku.

– Ar dabar esate profesionalus kovotojas ir tai reiškia, kad tam atiduodate visą savo laiką?

– Taip. Nors jau greitai 32-eji, vis dar kovoju kaip profesionalus kovotojas. Nes, sakyčiau, būtent dabar esu geriausioj fizinėj ir psichologinėj formoj. Be to, dar ir treniruoju, iš to pragyvenu.

– Bet buvote iš ringo pasitraukęs? Kodėl?

– Taip viskas susiklostė. Patiriamos traumos, pralaimėjimai, po jų – psichologiniai iššūkiai, baimės ir nepasitikėjimo savimi įveikos. Buvo laikas, kai pralaimėjau šešis kartus iš eilės, dar ir patyriau nugaros traumą. Pusantrų metų gydžiausi, nebegalėjau kovoti, po to prasidėjo pandemija. O jau ir šeimą turėjau, ėmiau galvoti, kad gana. Gimė vaikas, prisidėjo atsakomybių... Trys su puse metų pertrauka sporte – daug, atitolau nuo treniruočių, kovų, nors fizinę formą visada palaikiau. Bet tikrai maniau, kad greičiausiai nebegrįšiu. Tačiau imti ir mesti tai, kam save tiek metų atidavei, labai sunku, labai brangus širdžiai dalykas, didžioji aistra, ji neleidžia nurimti taip paprastai. Ir kai vis dėlto grįžau, iš eilės laimėjau tris pergales. Vadinasi, dar galiu, taigi atsirado „antras kvėpavimas“. Labai džiaugiuosi, kad keliai mus vėl suvedė su treneriu R. Klimavičiumi, nes savo ryšį buvome truputį apleidę. Jis pakvietė mane į BLADE FIGHTS turnyrus – kaip sykis tuo metu, kai nutariau grįžti prie kovotojo karjeros. O šis kvietimas buvo tarsi spyris – reikia pasitempti, taigi – ir vėl reikia trenerio!

– Ar BLADE FIGHTS ir buvo vienas iš svarbių naujos motyvacijos įkvėpimų?

– Tikrai taip. Pamenu, kaip treneris prieš daugybę metų man kalbėjo, kad norėtų surengti tokį turnyrą, bet aš tuo metu daug keliavau po Aziją, daug treniravausi, nebemačiau savęs Lietuvoje, nebejutau čia perspektyvos. Malonus sutapimas, kad toks solidus turnyras gimė kaip tik dabar.

– Užsiminėte apie Aziją. Kalbate apie Tailando periodą? Turbūt labai įdomi patirtis, juk jūsų pasirinktos sporto šakos ištakos?

– Taip. Tiesą sakant, kol neišvykau į Tailandą, kur kas mažiau žinojau apie dvasinius šio sporto pagrindus. Būtent ten pamačiau esmę ir tai, kiek ji kiekvienam kovotojui sukuria vertės. Visai neatsitiktinai visi kovotojai ten tokie ramūs, nuoširdūs, draugiški, nors iš pradžių buvo gana keista tai matyti.

– Tai kas yra ta esmė?

– Muay Thay yra kilęs iš Tailando, taigi didelės įtakos šiam sportui turi budizmo religija. Apskritai, visi žmonės ten vieni kitiems geri, paslaugūs, empatiški. Gali būti niekuo neypatingas, bet būsi gerbiamas. O sporte tai matyti nuo pat įžengimo į sporto salę – turi būti disciplinuotas, rodyti pagarbą treneriui, sportininkams. Esu matęs daugybę priešingų pavyzdžių, todėl kontrastas labai didelis. Pavyzdžiui, jei stebėtumėte kovas, tai net trečiajame raunde jie nesistengia vienas kito žaloti – visi žino, kiek įdėta pastangų iki tol, kol įžengiama į ringą. Visi supranta, kad vienas kito žalojimas nėra būdas laimėti. Sužalosi – kovotojas kurį laiką negalės kautis kitose varžybose, o jam juk reikia išlaikyti šeimą, vaikus, tėvus – tai yra jo duona. Jie gerbia vienas kito gyvenimus, supranta, kiek sunkumų galima padaryti kitam jį sužeidus.

– Pats sportas nėra aukščiau bendražmogiškų dalykų?

– Tikrai taip. Kovotojų auklėjimas yra labai ypatingas. Jie pasižymi stipriu charakteriu, daugelis, galima sakyti, gyvena sporto salėse, ten ir miega. Ir treneris jiems – tarsi antras tėvas. Rytą žadina, kiekvienam skiria asmeninio dėmesio. Ir tai labai susiję su jų religiniu gyvenimu.

– Ar teko būti įtrauktam ir į religinius ritualus?

– Ne. Nes šiaip jie to neakcentuoja. Tik atėjęs į kiekvieną salę jauti tam tikrą, labai gerą, atmosferą. Niekas ir niekur tavęs nesistengs sumaišyti su žemėmis, atvirkščiai, padės kartu augti. Muay Thay sporto bendruomenė ten išties labai didelė, sportininkai labai bendruomeniški, glaudžiai bendradarbiauja, vienas kitam padėdami. Ir niekas už tai nesitiki dėkingumo. Tai yra norma. Beje, sporto auditorija tokia pat. Labai pasikausčiusi, puikiai žino kovotojus, žino, ko iš jų tikėtis, ir nuolat lavinasi, domisi.

– Kaip manote, ar toks modelis įmanomas Europoje? Grįžtant prie BLADE FIGHTS, turnyras, regis, kelia sau labai panašius etinius tikslus?

– Manau, įmanomas. BLADE FIGHTS turnyre dalyvauja labai aukšto meistriškumo sportininkai, kurie jau yra išsiugdę moralinį kodeksą. Jie ne tik techniškai stiprūs, bet ir moraliai brandūs, yra aukščiausio lygio kovotojai ir tikros asmenybės. Tokie niekada iš kovos meno nedarys šou – nekeiks varžovo, nesiplūs, nesieks pigaus savo fanų dėmesio. Tiesą sakant, aš pats su tokia agresija niekada nesu susidūręs, man patinka rodyti aukščiausio lygio meistriškumą, tiems brutaliems šou neturiu nei laiko, nei noro. Norėčiau, kad ir po keliolikos metų mane vis dar prisimintų ne tik kaip profesionalų kovotoją, bet ir kaip gerą žmogų.

– Bet BLADE FIGHTS sykiu yra ir šou, tik, žinoma, ne agresijos demonstravimo, o meninis šou. Pirmasis turnyras labai aiškiai atskleidė turnyro ambicijas, tris svarbias jo sudedamąsias: profesionalus kovų menas, aukšto lygio muzikinis šou ir tokio pat lygio transliacijos. Kaip tai pakomentuotumėte, ypač kitų pasaulinių turnyrų kontekste?

– Tai ir yra labai įdomu. Lietuvoje šis sportas nėra labai gerai žinomas, o kokybiška, įdomi šou dalis pritraukia tokių žmonių, kurie ilgainiui gal ir į patį sportą ims žiūrėti giliau. Manau, tai labai pasiteisino, ne veltui sulaukta tiek puikių atsiliepimų – neretas sakė, kad tokio lygio turnyrų su tokiu profesionaliu šou dar apskritai nėra matę. Ir aš pats turnyro atmosferą jaučiau kaip paties aukščiausio lygio renginį, net ir vienoje garsiausių Azijos ir pasaulio organizacijų, kuri irgi itin didelį dėmesį skiria šou daliai, nebuvau to matęs ir patyręs. Tai yra kažkas naujo, sykiu neabejotinai atitinkančio aukščiausio lygio organizacijų rengiamus turnyrus visame pasaulyje.

– Ar savo kovotojo veiklą šiuo metu labiausiai ir siejate su BLADE FIGHTS?

– Taip, nes matau perspektyvą. Sulaukiu ir daugiau pasiūlymų, ne tik Lietuvoje, tačiau nesinori kovoti pernelyg dažnai, kadangi kiekvienas pasirengimas reikalauja daug pastangų, trunka 7–8 savaites, taigi negali kovoti visur, kur tau siūlo, reikia susidėlioti prioritetus, juolab, kad visai nesvarbu, su kuo kausiesi – stipresniu ar silpnesniu varžovu – visada turi būti pasirengęs maksimaliai.

– Dar pakalbėkime apie tas lemiamas 22 pirmojo turnyro sekundes. Vos įžengęs į ringą, nukovėte savo varžovą P. Yusufą iš Didžiosios Britanijos.

– Na, ši pergalė visiems paliko didelį įspūdį, nes tiems, kas eina į tokius renginius, smagu pamatyti kažką panašaus. Kuo ilgesnė kova, tuo ji nuobodesnė, ypač jos gerai nesuprantantiems žmonėms. Bet man, kaip kovotojui, labai daug patirties ji neatnešė. Pateiksiu pavyzdį. Aš su šiuo priešininku esu mėnesį laiko treniravęsis Tailande. Padėjome vienas kitam ruoštis visai kitiems turnyrams. Treniruočių metu aš turėdavau prieš jį pasitempti, dargi ir visai neblogai nuo jo „gaudavau“, nes Panicos labiau patyręs kovotojas. Prieš kovą jaudinausi, nes žinojau, kad manęs laukia vienas stipriausių išbandymų karjeroje. Negalėjau nuspėti kovos baigties. Žinoma, buvo labai smagu, pergalė yra pergalė, bet, kai apmąstai, kaip viskas įvyko, supranti, kad kaip ir nelabai patobulėjai... Kita vertus, nereikia ir nuvertinti, nes laimėjus prieš tokius varžovus, tavo vardas įgauna vis daugiau svorio, tampi žinomas. Gali būti absoliutus čempionas Lietuvoje, laimėti visas kovas, bet pasaulyje tavęs niekas nežinos. O jei laimi, tarkim, prieš P. Yusufą, tai jau visai kas kita – vadinasi, esi tikrai aukšto lygio kovotojas, nes laimėjai prieš labai stiprų priešininką.

– Jau visai netrukus, šįkart ne jūsų gimtajame mieste, o Klaipėdoje, laukia antrasis BLADE FIGHTS turnyras. Kokios nuotaikos, prognozės, lūkesčiai?

– Mano varžovas M. A. T. Temporario iš Portugalijos irgi yra aukščiausio meistriškumo kovotojas, taigi ir vėl man tai bus labai stiprus išbandymas. Šiuo metu priešininkas profesionalų ringe kaunasi be pralaimėjimų, tai daug ką apie jį pasako. Kad ir kaip būtų, niekada nenuvertinu savo varžovų ir visada ruošiuosi sunkiausiam scenarijui. Pasirengimo metu nesistengiu galvoti apie būsimą priešininką, labiau susitelkiu į patį save, stengiuosi paruošti „geriausią savo versiją“ kovos dienai. Kaip ir prieš kiekvieną kovą, analizuoju priešininko kovos stilių, techniką ir galimas spragas – tai ir nulemia mano pasirengimą bei kovos taktiką. Svarbu nepersitempti fiziškai ir psichologiškai ir parodyti meistrišką, įsimintiną kovą. O ji tikrai bus labai konkurencinga ir įdomi.

Gimęs kovoti

Penktasis Vašingtono sutarties straipsnis primena, kad vienos ar kelių šalių ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje yra laikomas visų Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) narių užpuolimu, todėl tokiu atveju sutaria nedelsdami teikti pagalbą, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Trečiasis Vašingtono sutarties straipsnis primena, kad pirmąsias paras užpulta šalis turi savo jėgomis atremti priešą. Karo atveju šios sutarties straipsniai galiotų Lietuvai. Ukrainai, kuri nėra NATO narė, jie netaikomi. Jau daugiau kaip 400 dienų Ukrainos kovotojai atkakliai gina savo laisvę ir tikina, kad net juodžiausiomis akimirkomis nepraranda vilties, nes laimi ne tas, kuris teritorijoje įsmeigia savo vėliavą, o tas, kurio dvasia nepalaužiama.

„Azov“ – ideologizuotų, motyvuotų žmonių būrys. Žmonių, pasiruošusių apsaugoti savo artimuosius ir mirti už savo Tėvynę. Taip buvo tada, taip yra ir dabar.

Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi kur kas ilgiau. Ne metus, o nuo 2014-ųjų. Kovotojas Ruslanas Serbovas mena ir juos, ir 2017-uosius, kai įsiliejo į brigadą „Azov“. Pasiaukojimo tėvynei simboliu tapęs būrys „Azov“ susikūrė per įvykius Maidane. Būtent šios organizacijos kariai buvo vieni pirmųjų, išėjusių kautis į okupuojamą Donbasą. 2015 m. „Azov“ iš rusų gniaužtų išplėšė Mariupolį, kuris nuo to laiko buvo tapęs brigados namais.

„Klasikinėje armijoje nėra tokio dalyko, kad kareivis galėtų su vadu eiti gerti kavos. Kariuomenėje yra statutas, yra pavaldumas. „Azov“ – ideologizuotų, motyvuotų žmonių būrys. Žmonių, pasiruošusių apsaugoti savo artimuosius ir mirti už savo Tėvynę. Taip buvo tada, taip yra ir dabar“, – kalbėjo 36-erių kovotojas.

Po kelerių metų jis paliko brigadą „Azov“. Virtualiojoje erdvėje susipažinęs su savo būsima žmona, Ruslanas nusprendė gyventi šeimos žmogaus gyvenimą. Vis dėlto nuojauta jo neapleido, o įtarimus, kad vieną dieną visų ukrainiečių gyvenimas gali negrįžtamai pasikeisti, stiprino per televiziją transliuojami Vladimiro Putino pasisakymai.

Kovotojas: Ruslanas (kairėje) ištvėrė labai daug, tačiau nepalūžo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Matė miesto trypimą

Vaikystėje Ruslanas neatsitraukdavo nuo televizoriaus, kai per jį rodydavo filmą „Heraklis“. Berniukas norėjo būti panašus į kovotoją, todėl darė viską, kad bent šiek tiek priartėtų prie savo idealo. Nors Charkove studijavo teisę, tikrasis Ruslano pašaukimas – kova už laisvę. Todėl tądien, kai susikrovė daiktus ir užtrenkė duris, mylimoji jo nesistengė sulaikyti. Suprato, kad bet kokiu atveju jis išeis.

„Kas kitas, jei ne mes? Mūsų moterys bus išniekintos, mūsų vaikai taps vergais, o mes patys būsime nužudyti. Nenorėjau, kad taip atsitiktų“, – kovotojų dvasia, anot Ruslano, pabudo daugumos ukrainiečių krūtinėse.

Praėjusių metų balandžio pradžioje vyras buvo išsiųstas vykdyti specialios operacijos į Rusijos apsuptą Mariupolį – miestą, kuris mažiau nei per keturias savaites virto rusenančiais griuvėsiais. Ruslanas matė, kaip rusai naikina gyvenamuosius kvartalus, trypia viską, ką žmonės kūrė ne vienus metus. Priešais jo akis tarsi kortų namelis subyrėjo daugiaaukštis namas. Vyras spėjo, kad jame tuo metu galėjo būti 100 ar kelis kartus daugiau civilių: vaikų, moterų, senolių. Matė Ruslanas mirusiųjų kūnus, kuriuos tampė išbadėję šunys. Matė ir požemiuose besislapstančius žmones, kurie iš rūsių išlįsdavo tik norėdami rasti vandens ir bent šiek tiek maisto.

Kas kitas, jei ne mes? Mūsų moterys bus išniekintos, mūsų vaikai taps vergais, o mes patys būsime nužudyti. Nenorėjau, kad taip atsitiktų.

Teko amputuoti koją

Į Mariupolį Ruslanas skrido sraigtasparniu, kuriuo buvo gabenami įvairūs įrenginiai, medikamentai. Pro pačią intensyviausią kovos zoną oro transportas skrido vos 6 m nuo žemės paviršiaus. Tokie skrydžiai, anot karių, didvyriškos, tačiau galimai pasmerktos misijos. Lipdamas į sraigtasparnį Ruslanas suvokė, kad kišenėje turi bilietą į vieną pusę, bet tai jo neišgąsdino. Tvirtas jis išliko ir tada, kai jam už nugaros sprogo saviškių sraigtasparniai, gabenę sužeistuosius, kai vienas po kito krito jo bendražygiai.

„Klysta tie, kurie sako, kad rusai yra silpnas priešas. Jie turi lėktuvų, sraigtasparnių, bombonešių. Jie jaučiasi pasitikintys savimi, nes viršija mus skaičiumi. Jų daugiau ne dešimt, o 20 kartų“, – kalbėjo kovotojas.

Kalbėdamas miniai, Ruslanas sėdėjo ir visą laiką judino kairę koją. Tiksliau, likusią jos dalį su protezu, kurį per ganėtinai trumpą laiką puikiai įvaldė. Paklaustas, kaip neteko galūnės, vyras mintimis grįžo į praėjusių metų gegužės vidurį, kai rusai sutelkė visą dėmesį į kompleksą „Azovstal“ Ukrainos pietrytiniame Mariupolio uostamiestyje. Vyko didžiulis apšaudymas, žmonės krito vienas po kito. Vieną sužeistąjį Ruslanas gabeno į rūsyje įrengtą ligoninę. Grįždamas išgirdo kurtinantį prieštankinės minos sprogimą ir pamatė tiesiai į jį lekiančias skeveldras, kurios nuplėšė kairę koją iki pat kelio.

„Kaip pjūklas pjauna šaką, kaip peilis – dešrą... Žiūriu, kojos nebėra. Aš rėkiu saviškiams: nušaukite mane! Tačiau draugas sako: ne dabar. Ištraukė turniketą ir užveržė galūnę. Medikamentų tuo metu beveik nebuvo, todėl operaciją man darė praktiškai be narkozės. Nepaisant visko, nepraradau tikėjimo, nes priešas tik ir laukia, kol palūši“, – vyras neslėpė, kad ne visiems pavyko susitvarkyti su emocijomis.

Karo metu ranką prieš save pakėlė ne vienas kovotojas. Vieni nenorėjo likti luoši, kiti – bejėgiai papulti į rusų nelaisvę.

Jautru: „Žmonės mane vadina herojumi. Tačiau taip nėra – tiesiog man pasisekė. Herojai žuvo arba šiuo metu yra nelaisvėje“, – pastebi R. Serbovas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Nesijaučia didvyriu

Amputavus koją, Ruslanui buvo įsakyta pasitraukti iš gynybos.

„Mūsų vadovybė susitarė su jų vadovybe, kad mus išvežtų, Raudonasis Kryžius ir Jungtinės Tautos garantavo saugumą, bet mes negalvojome apie traukimąsi. Kodėl turėčiau trauktis, jei atskridau ginti? Mes kovėmės, profesionaliai naikinome priešą. Nesigailiu nieko, nieko nekeisčiau, na, nebent tik daugiau priešų sunaikinčiau“, – kalbėjo R. Serbovas, po atkaklios kovos praėjusių metų pavasarį kartu su keliais šimtais ukrainiečių patekęs į rusų nelaisvę.

Ką ten patyrė, Ruslanas nenorėjo pasakoti, kad nepakenktų nelaisvėje tebesantiems ukrainiečiams. Turimais duomenimis, iš viso jų gali būti net apie 10 tūkst.

Ruslanas teprasitarė, kad sąlygos buvo apgailėtinos. Sužeistieji, kurių buvo dešimtys, negavo nei vaistų nuo skausmo, nei antibiotikų. Niekas nekeitė jų kruvinų tvarsčių, todėl žaizdos tiesiog puvo, o kovotojai kentė nepakeliamus skausmus. Per visą tą laiką Ruslanas numetė keliolika kilogramų.

Belaisvių mainai, kurie turėjo vykti po kelių dienų, užsitęsė. Bėgo savaitės. Tik baigiantis birželiui ukrainiečiai ir rusai apsikeitė karo belaisviais. Tada Ruslanas pateko į ligoninę Kyjive, kur jam buvo atliktos trys operacijos.

Po kurio laiko Osle vyrui buvo pagamintas kojos protezas. Jam buvo skirta reabilitacija, jis sustiprėjo ir dabar prašo Lietuvos padėti išlaisvinti įkalintus ukrainiečius.

„Žmonės mane vadina herojumi. Taip nėra, tiesiog man pasisekė. Herojai žuvo arba šiuo metu yra nelaisvėje. Susisiekti neįmanoma, mes net nežinome, kaip jie laikosi. Aišku, esu 100 proc. įsitikinęs, kad rusai iš jų tyčiojasi. Tai žmonės, kurie neturi garbės ir stiprūs jaučiasi prieš bejėgį, sužeistą ar supančiotą žmogų. Stiprių priešų jie bijo“, – pokalbį baigė R. Serbovas.

Intriga: ukrainiečių apsilankymas Lietuvoje sulaukė didelio susidomėjimo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Laiko patikrinta draugystė

Apie meilės Tėvynei kainą, apie savo patirtis kovos lauke, bandymus atsilaikyti prieš rusų propagandą R. Serbovas Lietuvos  žmonėms pasakojo ne vienas. Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje vykusiuose susitikimuose „Azov fenomenas“ savo istorijomis dalijosi Kyjivą gynęs ir sunkiai sužeistas Vitalijus Skidanas, Ukrainos kariškis, organizacijos „Parama Ukrainai“ vadovas Oliaksandras Čiupriniukas, karių reabilitacija besirūpinančio fondo „Azovo angelai“ vadovė Olena Tolkačiova ir kt.

Ukrainiečių atvykimu į Lietuvą rūpinosi organizacija „LDK palikuonys“ su Gediminu ir Mindaugu Armonavičiais priešakyje. Organizacija nuo 2014-ųjų remia „Azov“ brigados kovotojus, civilius. Drauge yra vykdę ne vieną bendrą projektą, organizavę stovyklas vaikams. „LDK palikuonys“ – vienintelė organizacija Lietuvoje, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su brigada „Azov“. Ant dokumento dar likęs senasis Mariupolio adresas.

2022-ųjų vasarį prasidėjus karui, organizacija buvo viena pirmųjų, brigadai teikusi visokeriopą paramą.

„Kai viskas prasidėjo, mūsų draugai išsakė gana konkrečius norus. Pirmiausia jie prašė pasirūpinti jų šeimomis. Tai mes ir padarėme“, – 2014-aisiais savo akimis įvykius Maidane matęs G. Armonavičius pasakojo, kad saugiai atvežti į Lietuvą, „Azov“ kovotojų artimieji buvo apgyvendinti vienoje sodyboje Kauno rajone. – Kai tai padarėme, toliau tikslingai rėmėme kovotojus būtiniausiomis priemonėmis: medikamentais, transportu, degalais, kai Ukrainoje jų nebuvo. Viską siuntėme konkrečiai brigadai „Azov“.

Ryšys: G. Armonavičius ir „LDK palikuonys“ su „Azov“ glaudžius ryšius palaiko jau ne vienus metus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Atvyko su žinute

Ukrainiečių vizitą į Lietuvą organizacijos „LDK palikuonys“ atstovai derino penkis mėnesius. Sutikimus davė visi aukščiausi vadai. G. Armonavičiaus teigimu, kol rusų nelaisvėje yra daugybė ukrainiečių, būtina apgalvoti kiekvieną žingsnį, o į viešąją erdvę leisti tik gerai parengtus žmones. Ne veltui susitikimuose su visuomene kovotojai atsakė ne į visus klausimus.

„Dėl karo visas procesas užtruko, o ši viešnagė sukėlė nemažą ažiotažą. Atvyko išties stipri komanda“, – „LDK palikuonys“ atstovo teigimu, ji čia atkeliavo dėl kelių priežasčių.

Pirmiausiai jie norėjo padėkoti lietuviams už paramą. Kovotojų lūpose ne sykį nuskambėjo žodžiai, esą Ukraina seniai būtų laimėjusi karą, jei kitos šalys padėtų tiek, kiek tai darė ir daro Lietuva.

Atvykusieji taip pat kreipėsi į Lietuvos valdžią ir žiniasklaidą, kad kiekvienas savais kanalais skleistų žinią po pasaulį apie rusų elgesį ir padėtų išvaduoti ukrainiečius, kurie rusų nelaisvėje skaičiuoja jau beveik metus.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, įtariamasis, vienas iš renginio organizatorių, Remigijus Viršila, ranka smogė nepilnamečiam reperiui į veidą. Tai įvyko kovo 13 dieną renginio metu.

Ketvirtadienį vyko apklausos. Nepilnametį galimai sužalojusiam R. Viršilai pareikšti įtarimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Įtariamasis kaltės dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos nepripažįsta, nurodoma pranešime.

Už šią nusikalstamą veiką numatoma bausmė viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimas arba areštas.

Ikiteisminiam tyrimui vadovauja Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroras.

Verslininkė I. Budrienė po incidento žiniasklaidai yra pasakojusi, kad kovotojo ir jos sūnaus nesutarimai prasidėjo dar prieš renginį. Nepilnametis, anot jos, iš R. Viršilos yra sulaukęs balso žinučių su keiksmažodžių lavina.

Pradedantysis reperis R. Viršilos organizuotame renginyje norėjo laisvu stiliumi parepuoti, tačiau pasirodymo iki galo nebaigė. Kovotojas aiškina, kad yra nekaltas, kad buvo įžeistas, kad nepilnametis pirmas pradėjo.

Sumanė naują pramogą

„Kovotojo iššūkis“ ir „Kovotojo kelias“ – taip pavadintų varžybų seriją ėmėsi organizuoti Rytų kovos menų klubo „Naglis“ vadovas ir treneris Jordanas Poškaitis.

Smalsus kaunietis yra išbandęs ne vieną sporto šaką, o save atrado Rytų kovos menuose. Tačiau ir čia jam knietėjo išmėginti jėgas įvairiose rungtyse. Atletas tapo karatė šidokan Europos čempionu, dziudo ir sambo tarptautinių turnyrų nugalėtoju, o prieš du dešimtmečius jo pavardė garsiai skambėjo bušido ringe. Per savo ilgametę sportinę karjerą jis dalyvavo daugiau kaip 500 kovų.

Sukaupta patirtis specialistui leidžia pritaikyti žinias įvairiose srityse. Jis individualiai treniruoja norinčius giliau pažinti kovos menų paslaptis. Be to, kaip lektorius ir instruktorius veda psichologijos, pardavimo, kitus seminarus ir paskaitas.

Pastaruoju metu ėmė populiarėti dar viena J. Poškaičio idėja. Jis su bendraminčiais organizuoja varžybas „Fighters Challenge“.

„Tai labiau sportinė pramoga, prieinama plačiai publikai. Netgi labiau ne profesionaliems kovotojams, o eiliniam žmogui, norinčiam pasitikrinti jėgas, bet nebūtinai įvaldžiusiam kovos menų techniką. Smagiai ir paprastai galima išmėginti jėgas bet kur: sporto klube, įmonėje, bare ar netgi gamtoje“, – pasakojo pašnekovas.

Smagiai ir paprastai galima išmėginti jėgas bet kur: sporto klube, įmonėje, bare ar gamtoje.

 

Prieinamas ir mėgėjams

„Kovotojų iššūkio“ rungčiai reikalinga tik bokso kriaušė ir specialus matuoklis, nustatantis smūgio stiprumą, dažnumą, kitus aspektus ir iš to išvedantis tam tikrą objektyvų koeficientą. Tokį JAV gaminamą matuoklį naudoja elitinės mišrių kovos menų organizacijos UFC atletai.

Kuo jis skiriasi nuo atrakcionų parkuose ar kai kuriuose baruose sumontuoto vienkartinio smūgio matuoklio? Šis įrenginys gerokai universalesnis. Pavyzdžiui, jei ringe vienas kitam iššūkį mestų sunkiasvoris augalotas vyras ir kur kas liesesnis, gerokai žemesnio ūgio jaunuolis, nugalėtojas turbūt būtų aiškus iš anksto.

„Iššūkio“ rungtyje koks nors milžinas per jam suteiktą laiką (tarkime, 20 sek.) gali spėti suduoti į bokso kriaušę vos kelis galingus smūgius. Smulkesnio sudėjimo konkurentas per tą pačią atkarpą surinks 20 smūgių. Tokiu atveju bendras išmuštų kilogramų skaičius galėtų pasvirti pastarojo naudai. Tai apskaičiuoja koeficientas.

Patirtys: pasak J. Poškaičio (dešinėje), „Kovotojų iššūkio“ rungtys – azartiškos, vėliau dalyviai dar ne kartą renkasi šias varžybas.

Be to, varžybų dalyviai turi ir papildomų užduočių – minutę kiloti girą, tiek pat laiko šokinėti per virvutę. Rungčių sudėtingumą organizatoriai parenka atsižvelgdami į dalyvių fizinę būklę. Tarkime, vaikams ar moterims užduotys gali būti lengvesnės.

„Gal klausantis atrodytų, kad rungtys yra pernelyg nuobodžios ar per sunkios, bet jas išmėginusius žmones apima toks azartas, kad iškart po varžybų jau užsirašo į kitas, žada atsirevanšuoti savo draugams ar kolegoms, – šypsojosi J. Poškaitis. – Būna situacijų, kai nieko bendro su kovos menais neturintis entuziastas surenka aukštesnį koeficientą nei tikras sportininkas. Kartais tokia sėkmė paskatina pradėti lankyti kovos menų treniruotes.“

Moko pasitikėti savimi

Norinčius išmėginti nuotaikingą varžybų „Fighters Challenge“ rungtį pašnekovas kviečia apsilankyti to paties pavadinimo tinklalapyje arba Rytų kovos menų klubo „Naglis“ svetainėje.

Čia, kaip ir kovos menų klubo „Dainralfas“ socialinių tinklų profilyje, galima registruotis ir į kitą įdomų turnyrą „Fighters Road“.

„Kovotojo kelio“ varžybų išskirtinumas tas, kad kiekvienam norinčiam suteikiama galimybė tiesiogiai susipažinti ir įvaldyti įvairių kovos menų rūšis – nuo dziudo imtynių ir karatė iki bokso ar graplingo. Susidomėję entuziastai gali išsikelti tikslą pirmą kartą gyvenime susikauti, pavyzdžiui, tikrame bokso ringe. Varžybų organizatoriai jiems suteikia laiko pasirengti. Per tą mėnesį naujokui parenkamas meistriškumo lygį ir svorio kategoriją atitinkantis varžovas, taip pat suteikiama galimybė išmokti pasirinktos sporto šakos pagrindų minėtų klubų treniruotėse. Atėjus sutartam terminui, naujasis kovotojas žengia į ringą ir į savo CV įsirašo pirmąją gyvenimo kovą.

„Tokių turnyrų surengėme jau daugiau nei dešimt ir matome, kad ši idėja pasiteisino. Iš pradžių žmogus susipažįsta su viena kovos menų atmaina, paskui užsidega noru pramokti ir kitos. Svarbiausia, kad taip ne tik išmokome kovos menų pagrindų, bet ir suteikiame žmonėms psichologinio pasitikėjimo savimi. Tai praverčia ne tik ant tatamio, bet ir gyvenime“, – sakė J. Poškaitis.

Studentas, treneris, kovotojas

Taip prisistato buvęs „MMA Bushido“ laikinojo čempiono diržo svorio kategorijoje iki 70 kg savininkas Ervinas Fokinas. Treniravimo sistemų bakalaurą baigęs jaunuolis yra paniręs į magistrantūros studijas Lietuvos sporto universitete, kur šiuo metu studijuoja sporto edukologiją.

Rinkosi ją todėl, kad įgytų teorinių žinių darbui su vaikais ir suaugusiaisiais, kuriuos treniruoja savo nedidelėje kovos menų studijoje Kaune.

Ervinas užsiima šindokai-kan karatė sportu, dar vadinamu koviniu triatlonu. Tai universalaus stiliaus, viso kontakto karatė, į kurią įeina karatė, imtynės ir kikboksas. Kodėl save vadina laikinojo čempiono diržo turėtoju? Pasirodo, kad iškovojęs diržą sportininkas gauna teisę toliau rungtis su tos pačios svorio kategorijos čempionu.

„Su tuo diržu man nutiko nelabai linksma istorija. Buvau jį prieš pandemiją iškovojęs, o paskui prasidėjo karantinai. Likau be kovų. Sporto pasaulyje jokios varžybos nevyko. Kai po ilgos pertraukos, beje, visai neseniai kovojau dėl to paties diržo, jį praradau. Dabar jį turi kitas žmogus“, – su liūdesiu ir kartėliu aiškina Ervinas, per pandeminius metus atitrūkęs nuo sporto ir labiau pasinėręs į mokslus.

Pašnekovo įsitikinimu, koją pakišo pastovumo stoka. „Pastovumas tiek sporte, tiek moksluose, tiek darbe duoda geriausių rezultatų“, – mano E. Fokinas ir apgailestauja, kad koronaviruso pandemija, ją lydėjęs sąstingis pakišo koją ne tik profesionaliems sportininkams, bet ir vaikams, kurie iki tol treniravosi pas Erviną.

Plačiau: mokydamas kovos menų jaunąją kartą treneris Ervinas akcentuoja ne vien fizinį aktyvumą, bet ir vaiko asmenybės ugdymą. E. Fokino asmeninio archyvo nuotr.

Pasigenda kovotojo dvasios

Po kelių karantinų treneris pastebi didelę demotyvaciją: vaikai nebenori sportuoti, o tik gerai praleisti laiką.

„Savo treniruotėse aš skatinu ne vien fizinį aktyvumą ir sportinių rezultatų siekimą, bet labiau – tarpusavio bendravimą, asmenybės tobulėjimą. Man svarbu, kad vaikas, atėjęs pas mane sportuoti, išmoktų ne tik kovos menų technikos, bet ir ugdytųsi kaip asmenybė. Deja, dauguma šių dienų berniukų ir mergaičių neturi tvirto charakterio, kovotojo dvasios“, – aiškina treneris.

Jis pastebi, kad kovos menai padeda vaikams ugdyti jų emocinį intelektą. Berniukus jis priima nuo penkerių metų. Mergaičių sulaukia nedaug: juk tai grubokas, viso kontakto sportas. Kadangi Ervinas atstovauja koviniam triatlonui, tai iš pradžių moko vaikus imtynių, paskui mažais žingsneliais priartėja prie karatė. Vaikai laiko egzaminus, gauna diržus. Ar jie labai skiriasi nuo trenerio vaikystės berniūkščių?

„Labai. Tik mes nemokėdavome suderinti mokslų su sportu, o šiuolaikiniai vaikai spėja viską, tik ne tokie užgrūdinti, kokie buvome mes. Jie veržiasi prie kompiuterių, prie išmaniųjų technologijų; nori visko labai lengvai ir greitai. Yra gana lepūs, greitai emociškai pažeidžiami, bet, kita vertus, ir kur kas gabesni, imlesni“, – aiškina E. Fokinas, savo vaikystę, paauglystę prisimenantis visai kitaip.

Jo kartos jaunimas per dienų dienas prakaituodavo sporto salėje ir siekė rezultatų kruvinu darbu, geležine valia. Paklaustas, ar jo auklėtiniai moka pralaimėti, Ervinas juokiasi, kad tai sunki užduotis, kuriai reikia specialiai paruošti mažą asmenybę.

„Treniruotės, estafetės, mažesnio ar didesnio kontakto kovos, – vardija jis. – Nori nenori, vaikas kažkada vis tiek pralaimės, o tada jau išmuš trenerio valanda, kuris turės išmokyti jį valdyti savo emocijas ir kitąsyk dar atkakliau siekti užsibrėžto tikslo.“

Dziudo pasirinko dėl patyčių

Paprašytas prisiminti savo vaikystę, Ervinas juokiasi, kad visko ten buvo. Ir kovų tarp mikrorajonų gaujų, ir blogų draugų, ir blogos įtakos. Ar Ervinas norėjo būti kietas vaikis?

„O kas nenorėjo?! Bet dažniau tiesiog atsidurdavau tam tikrose situacijose, tam tikrose vietose, kur reikėdavo būti kietam. Galiausiai taip į visa tai įsitraukdavau, kad nebelikdavo kito kelio“, – aiškina sportininkas, vaikystėje svajojęs būti architektu.

Kadangi klasėje buvo pats žemiausias ir fiziškai nestiprus, klasės berniukai tuoj įgudo prie jo kabinėtis, šaipytis. Geriausia išeitimi tuomet tapo... dziudo.

„Nors visą laiką mane labiau domino boksas, tik tėvai manęs ten leisti nenorėjo. Vis klausdavo, kam man to reikia. Gal bijojo, kad netapčiau mušeika“, – juokiasi jis.

Keletą metų palankęs dziudo treniruotes, Ervinas prisimena incidentą, kai mokykloje prie jo prikibo vienas moksleivis. E. Fokinas bandė jį permesti, bet nepavyko – priešininkas buvo kur kas sunkesnis.

„Tuomet apmaudžiai pagalvojau, kad dziudo tikrai neveikia... Panorau daugiau kontakto, tikrų kovų, kur būtų galima smūgiuoti rankomis, kojomis, permesti priešininką per save“, – prisimena jis, be galo mėgęs stebėti panašias kovas per „YouTube“ kanalą.

Man svarbu, kad vaikas, atėjęs pas mane sportuoti, išmoktų ne tik kovos menų technikos, bet ir ugdytųsi kaip asmenybė.

Visos jėgos – treniruotėms

Netrukus paauglio gyvenime atsirado mišriųjų kovos menų treniruočių pas trenerį Ovidijų Antanaitį. Vaikinas išmoko apsiginti, pradėjo dalyvauti varžybose, ir noras būti kietam ar pasipuikuoti prieš draugus savo gebėjimais, kažkam už kažką atkeršyti palengva nuėjo į antrą planą.

Ervinas jau nebenorėjo veltis į muštynes mokykloje, jo nebejaudino kiemo blogiukai, nes visas savo jėgas atiduodavo treniruotėms sporto salėje.

„Norėjau pasiekti kuo geresnių rezultatų varžybų kovose, o pergalės nekrito viena po kitos. Tekdavo patirti ir skaudžių pralaimėjimų. Bet kėliau sau meistriškumo kartelę tol, kol pradėjau dalyvauti užsienio čempionatuose. Ten man atsivėrė nauji horizontai, parodę, kad tobulėti ribų nėra“, – pasakoja jis.

Sulig daugybe valandų, praleistų sporto salėje, keitėsi ir vaikino svajonės. Architektūra pasiliko kažkur rožinių svajų užmaršty, o Erviną vis labiau ėmė dominti trenerio darbas. Beliko įstoti į Lietuvos sporto universitetą ir tęsti sportinę karjerą ant tatamio tarptautiniu mastu.

„Grįžtant prie paauglystės, nepavydžiu savo tėvams. Turėjo su manimi reikalų (juokiasi). Laimė, kad mano gyvenime atsirado kovos menai, kurių treneriai man buvo didžiausi autoritetai. Jei ne jie, nežinau, kokiais šunkeliais gal būčiau nukeliavęs“, – po daugelio metų prisipažįsta kovotojas.

Prieš varžybas – alinanti dieta

Paklaustas, kiek kovų jam tenka per metus, Ervinas aiškina, kad profesionalas paprastai turi dvi ar tris kovas. Kadangi E. Fokinas dalyvauja net keliose sporto šakose, tai ir kovų būna kur kas daugiau – nuo penkių iki dešimties.

Kaip joms ruošiasi? Visaip. Kasdienių fizinio parengimo treniruočių jau nebeskaičiuoja: jos seniai tapo mėgstamu vaikino gyvenimo būdu. Ruošiantis kovai viskas priklauso nuo jos pobūdžio. Jei ji vyksta pagal karatė taisykles, Ervinas važiuoja pas trenerį O. Antanaitį. Jei laukia imtynės – pas imtynių trenerį.

Ar kovojant ringe atskirų sporto šakų judesiai nesusipainioja? Tikrai ne. Daugiau nei 100 kovų patirtis daro savo. Tiesa, nuovargis ruošiantis varžyboms yra didžiulis.

„Būna, kad nieko nebenori. Esi piktas, pavargęs. Paprastai prieš varžybas dar tenka mesti svorį. Dažniausiai tris savaites prieš jas valgau vien sveiką maistą, būna tiksliai apskaičiuotos angliavandenių, baltymų normos. Po kiek laiko kilogramai po truputį patys ima kristi. Išsausėji, suliesėji ir jau būni tinkamo svorio varžyboms“, – aiškina Ervinas.

Diplomas: koronaviruso pandemijai pertraukus sportininko kovų maratoną, treniravimo sistemų bakalauras nusprendė tęsti mokslus ir tapti sporto edukologijos magistru.  E. Fokino asmeninio archyvo nuotr.

Motyvuoja kitų kovotojų istorijos

Paklaustas, kiek kartų žiūrėjo legendinį filmą apie Rokį Balboa su aktoriumi Sylvesteriu Stalone, vaidinusiu boksininką iš Filadelfijos, E. Fokinas purto galvą ir sako, kad tai nėra vienas mėgstamiausių ir jį motyvuojančių filmų.

Labiausiai sportininką įkrauna kovos menų profesionalų istorijos. Todėl prieš varžybas, norėdamas tinkamai nusiteikti, Ervinas žiūri trumpus vaizdo klipus apie garsius kovotojus, kaip jie ruošiasi kovoms, kokių patiria nesėkmių ir pan.

„Pamačius, kokį sunkų kelią jiems tenka nueiti, atsiranda daugiau motyvacijos, užsispyrimo, ryžto“, – aiškina vaikinas, apie skausmą, kurį patirs varžybų metu ant tatamio, jau nebegalvojantis.

Skausmas ir traumos jo sporte – neišvengiami. Tačiau kuo aukštesnis meistriškumo lygis – tuo jų mažiau. Mėgėjų varžybose nuo rimtesnių traumų gelbsti apsaugos priemonės, o profesionalus traumos dažniausiai kamuoja dėl didelio nuovargio, patiriamo pasiruošimo metu.

Anot pašnekovo, per netrumpą sportinę karjerą jis išmoko vengti traumų ir kuo techniškiau laimėti kovą. Rimtesnių sužeidimų Ervinas neprisimena, bet vieną, sako, patyręs dėl didelio nuovargio, kuris apima kaskart besiruošiant varžyboms.

„Šiek tiek įplyšo peties sąnarys, bet, sulėtinus treniruočių tempą, viskas susitvarkė. Teko klausyti kineziterapeutų, daryti specialius pratimus. Apie mėlynes, prakirstus antakius, sutrenkimus jau nekalbu. Net nevadinu jų traumomis“, – juokiasi jis.

Galima blefuoti kaip pokeryje

E. Fokinas sako, kad jo sporte galima gudrauti, blefuoti ir apgaudinėti priešininką tarsi žaidžiant pokerį.

„Kuo aukštesnis varžybų lygis, tuo daugiau viskas paremta psichologinėmis manipuliacijomis. Centimetrais, milimetrais, tiksliais smūgiais. Kai vyksta tokio aukšto meistriškumo kova, abu sportininkai verti vienas kito. Jie puikiai moka blefuoti – rodyti viena, o daryti visai ką kita“, – apie kovos menų varžybų subtilybes aiškina treneris.

Paklaustas, kodėl kovotojų kūnus puošia tiek daug tatuiruočių, Ervinas sako, kad tai jau rinkodaros klausimai. Gudrus kovotojas moka save pateikti taip, kad žiūrovai jį įsimintų. Kodėl šindokai-kan karatė meistras vis dar neturi nė vienos tatuiruotės? „Seniai svajoju išsitatuiruoti kokį nors simbolį, bet šiai misijai vis dar nepribrendau“, – juokiasi pašnekovas.

Ar šiame sporte dalyvauja socialiniai tinklai? Žinoma. Sportininkai į savo feisbuko, instagramo paskyras mielai kelia ne tik kovų ištraukas, bet ir juokingus vaizdelius, nutikusius jiems ant tatamio. „Nesu labai aktyvus socialiniuose tinkluose. Keleriais metais už mus jaunesni kovotojai juokais vadina mus senąja karta, prikiša senas pažiūras“, – pastebi Ervinas.

Palaikymas: Ervino sužadėtinė Goda stengiasi nepraleisti nė vienų mylimojo varžybų, o jei negali vykti drauge – jas stebi internetu. E. Fokino asmeninio archyvo nuotr.

Kovotojos merginos nenorėtų

Paklaustas, ar žino apie lietuvių kilmės JAV sportininkę, mišrių kovos menų kovotoją, UFC čempionę Rose Namajunas, Ervinas tik garsiai nusijuokia. Kaipgi nežinos?! Ar sportininkas norėtų, kad kovotoja būtų ir jo mergina? Atsakymas trumpas: „Ne!“

Jau aštuonerius metus E. Fokinas draugauja su mergina, į kurią įsižiūrėjo dar sėdėdamas mokyklos suole. Goda Jakaitytė nėra sportininkė, bet mielai ateina pasitreniruoti į savo vaikino kovos menų studiją. Dėl savęs. Šiuo metu jaunuoliai yra susižadėję, kitais metais planuoja vestuves.

„Galima sakyti, mus suvedė kiemas, kur abu turėjome bendrų draugų. Kaip ji žiūri į mano kovas? Jaudinasi, bet drauge labiausiai mane supranta ir palaiko. Goda viena težino mano mintis, emocijas kritiniais periodais, kai užeina nesėkmės sporte ir norisi viską mesti, ieškoti kitokios veiklos. Ji vienintelė tuomet sugeba mane įtikinti, koks būčiau tuščias be savo sportinio gyvenimo“, – atvirauja E.Fokinas.

Ervinas džiaugiasi, kad jo sužadėtinė Goda mielai stebi visas jo kovas, drauge vyksta į tarptautines varžybas užsienyje. Jei neturi galimybės keliauti drauge – stebi jas internetu. Vaikinas prisipažįsta, kad ruošdamasis varžyboms dažnai būna piktas ir grubus: jį užvaldo nuovargis, išsekimas. Kaip žinoma, labiausiai nuo to kenčia artimiausi žmonės.

„Tu lyg gyveni su tuo žmogumi, bet iš tiesų tavęs toje kasdienybėje nėra. Visos tavo mintys, emocinis nusiteikimas prieš varžybas sukasi tik apie kovą“, – pasakoja Ervinas ir sako, kad jo širdies draugei teko prie to priprasti.

Dabar jis džiaugiasi, kad Goda tapo tarsi savotiška Ervino gyvenimo būdo vadybininke. Mergina studijuoja kineziterapiją, tad padeda kovotojui susireguliuoti mitybą, dienos režimą ir kt.

Abu jaunuoliai mėgsta aktyvų laisvalaikį. Nesėdi namuose, lekia pas draugus, į gamtą, prie jūros, į baseiną. Neseniai buvo išskridę į užsienį slidinėti. Paklaustas apie sužadėtinę, vaikinas juokiasi: „Tikra šnekutė: gali kalbėti valandų valandas.“

Kadangi ir Ervinui labai patinka bendrauti, tai aktyvi veikla su gausia draugų kompanija jiems tampa tobuliausiu laisvalaikiu. „Kol nereikia ruoštis varžyboms“, – suokalbiškai mirkteli jis.