Netikėta netektis yra itin sukrečianti gyvenimo akimirka. Dažnai artimieji dėl patiriamo streso negali priimti jiems tinkamiausių sprendimų, o gal net ir nežino, nuo ko pradėti. Pasak „Rekviem“ Kauno atsisveikimo namų vadovės Karolinos Jancevičiūtės, suderinti visas atsisveikinimo detales ir techninius klausimus – sudėtinga. Todėl ragina nebijoti ir konsultuotis su atsisveikinimo namų atstovais, kurie viską kruopščiai padės suplanuoti, nurodys veiksmus, kuriuos svarbu atlikti tam, kad velionio artimieji patirtų kuo mažiau rūpesčių sunkią akimirką.

Kalbėkitės su artimaisiais

Lengviausia priimti sprendimus ir organizuoti atsisveikinimą tuomet, kai artimieji žino velionio valią. Kartais artimieji žino tik esminius aspektus, pavyzdžiui, velionis norėjo būti kremuojamas ar laidojamas tradiciškai.

„Neretai žmonės pas mus ateina su labai aiškiais ir smulkiai išvardytais velionio pageidavimais, kuriuos jis išreiškė prieš mirtį. Vienu ar kitu atveju, tai labai palengvina sprendimų priėmimą ir nepalieka vietos artimųjų nesutarimams. Todėl rekomenduojame nebijoti kalbėtis šia tema, papasakoti patiems artimiausiems tai, kas išties svarbu“, – patarė K. Jancevičiūtė.

Karolina Jancevičiūtė. „Rekviem“ archyvo nuotr.

Pirmieji veiksmai

Netekę artimojo nedelsdami apie tai praneškite Bendrosios pagalbos centrui telefonu 112. Atvykę medikai ir policijos pareigūnai konstatuos mirties faktą, ir tik po to galite kreiptis į laidojimo namus bei šeimos gydytoją.

„Labai svarbu iškart susisiekti su pagalbos centru ir neliesti mirusiojo kūno, kol nėra konstatuotas mirties faktas. Atvykę medikai išrašys laikinąją medicininę pažymą, o gavę ją susisiekite su laidojimo paslaugas teikiančia įmone, kuri pasirūpins velionio transportavimu. Laikinąją medicininę pažymą turite pateikti šeimos gydytojui, kuris išduos medicininį mirties liudijimą. Vėliau galite kreiptis dėl vienkartinės laidojimo išmokos, kurią išduoda savivaldybės (seniūnijos), kur gyveno velionis arba kur gyvena laidojantis asmuo. Kreipiantis ne vėliau kaip per 10 dienų, pašalpa bus išmokėta per 24 val., tačiau tai galite atlikti ir vėliau, nes išmokai gauti numatytas 12 mėn. laikotarpis“, – komentavo atsisveikinimo namų vadovė.

Neslėpkite finansinės situacijos ar turimo biudžeto

Šiuo metu laidoti skiriama išmoka yra 392 eurai, tačiau tokio dydžio sumos laidotuvių išlaidoms padengti nepakaks. Yra ir kitų papildomų išmokų, kurias artimieji gali gauti, tačiau nemažai žmonių apie jas nežino.

Ji velionis buvo sulaukęs pensinio amžiaus ir gaudavo pensiją, artimiesiems skiriama vienos arba dviejų pensijų dydžio išmoka.

 

„Jei velionis buvo sulaukęs pensinio amžiaus ir gaudavo pensiją, artimiesiems skiriama vienos arba dviejų pensijų dydžio išmoka, tačiau viskas priklauso nuo to, ar už einamąjį mėnesį pensija velioniui jau buvo išmokėta, ar ne. Tikimybė, kad gautos išmokos padengs visas ar bent jau didžiąją dalį laidotuvių išlaidų, yra, tačiau laidojant darbingo amžiaus žmogų valstybės skiriama vienkartinė išmoka artimiesiems gali tik šiek tiek palengvinti finansinę naštą“, – komentavo K. Jancevičiūtė.

„Įprastai laidotuvės kainuoja 1000–2000 eurų, tačiau galima rasti ir pigesnių pasiūlymų, pavyzdžiui, mes esame parengę ekonominį laidojimo paketą, kuris suteikia galimybę pagarbiai ir gražiai atsisveikinti su artimuoju minimaliais kaštais. Bendra paketo kaina yra 792 eurai, bet išskaičiavus vienkartinę valstybės skiriamą laidojimo išmoką, klientui lieka mokėti tik 400 eurų. Todėl raginame neskubėti skolintis, neslėpti savo finansinės situacijos ir apie turimo biudžeto dydį informuoti atsisveikinimo namus ar neskubėti rinktis bet kurios pirmos pasitaikiusios laidojimo įmonės vien dėl nedidelio biudžeto“, – papildė K. Jancevičiūtė.

Į tokį laidotuvių paketą yra įskaičiuotas velionio kūno paėmimas Kauno mieste, transportavimas į krematoriumą, kremacija Lietuvos krematoriume Kėdainiuose, kremuotų palaikų parvežimas, itališka kapsulė kremuotiems palaikams, atsisveikinimo salė su vaizdu į Nerį parai, ekologiškas kremavimo karstas, organizavimo mokestis (į jį įeina nekrologas, dokumentų tvarkymas kremacijai, laidotuvių organizavimas), žvakių komplektas, šilko gėlių kompozicija, socialinės pašalpos dokumentų tvarkymas.

Tokias  Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pataisas įregistravo Seimo narys socialdemokratas Linas Jonauskas kartu su įvairioms frakcijoms priklausančiais parlamentarais, tarp kurių yra Gintautas Paluckas, Andrius Vyšniauskas, Ieva Pakarklytė, Orinta Leiputė, Andrius Mazuronis, Vytautas Mitalas, Eugenijus Gentvilas, Evelina Dobrovolska  ir kiti.

Tikimasi, kad suteikus alternatyvias galimybes išbarstyti mirusiojo pelenus jūroje bei upėse, bus išvengta neteisėto pelenų išbarstymo viešosiose vietose.

Jeigu Seimas pritartų, įstatyme būtų numatyta, kad „kremuoti palaikai yra laidojami (saugomi) dedant juos į kapavietę kapinėse arba į nišą kolumbariume, o pelenai išbarstomi kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke, ne arčiau kaip 5 km nuo kranto Baltijos jūroje, upėse, išskyrus miestus, gyvenamąsias teritorijas, pliažus“.

Anot parlamentarų, Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pataisų rengimą paskatino vis dažnėjantys atvejai, kai pažeidžiant galiojančius teisės aktus, norint išpildyti mirusiojo valią, kremuoti jo palaikai barstomi pajūryje: paplūdimyje, Pajūrio regioniniame parke, jo miškuose, ant Olando Kepurės ir kitose žmonių lankomose vietose.

Tai rodo, kad nelegalaus pelenų išbarstymo praktika plinta. Yra buvę atvejų, kai į jūrą palaikai išbarstomi iš lėktuvo ar laivo.

„Pajūrio regioninio parko darbuotojai ir svečiai lankytinose pajūrio vietose (ant Olando kepurės ir kitur), pliažuose randa pelenų ir mirusįjį po kremavimo identifikuojančių žetonų, paplūdimio šiukšliadėžėse aptinkamos palaikams laikyti skirtos kapsulės. Tai rodo, kad nelegalaus pelenų išbarstymo praktika plinta. Yra buvę atvejų, kai į jūrą palaikai išbarstomi iš lėktuvo ar laivo. Į jūrą prieš 15 metų iš laivo „Šakiai“ oficialiai buvo įvykdyta paskutinė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko išeivijoje, jūrų kapitono, mokslininko okeanologo Povilo Almio Mažeikos valia, išbarstant jūroje jo palaikus. Nors tokia praktika ekologiniu, etiniu požiūriu yra atsakingesnė, pagal šiuo metu galiojantį Žmonių palaikų laidojimo įstatymą, šie atvejai taip pat yra nelegalūs“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Įstatymo pataisų autoriai sako, kad jų tikslas – apsaugoti Pajūrio regioninį parką, viešąsias, žmonių lankomas vietas nuo plintančios praktikos nelegaliai barstyti mirusiųjų pelenus ir suteikti alternatyvą, kuri leistų įgyvendinti paskutinę mirusiojo valią išbarstyti jo pelenus jūroje, upėje, kai tai atliekama ne mieste, gyvenvietėje ar pliaže.

Šiuo metu Žmonių palaikų laidojimo įstatymas numato, kad kremuoti palaikai yra laidojami (saugomi) dedant juos į kapavietę kapinėse arba į nišą kolumbariume, o pelenai išbarstomi kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke ar kitaip Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintų kapinių tvarkymo taisyklių nustatyta tvarka, tačiau tai turi būti atlikta nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešosios tvarkos.

Remiantis Administracinių nusižengimų kodeksu, Kapinių tvarkymo taisyklių ar kitų kapinių tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo keturiolikos iki šešiasdešimt eurų.

Ministrai trečiadienį iš esmės pritarė parlamentarės „valstietės“ Laimutės Matkevičienės siūlomų pataisų idėjai leisti laidoti kremuotus artimųjų palaikus nebeveikiančių kapinių šeimos kapavietėse. Šiuo metu tai draudžiama, o įstatymai išimtis numato tik miesto garbės piliečiams.

Ministrų kabinetas taip pat pabrėžė, kad netikslinga būtų keisti patį Žmonių palaikų laidojimo įstatymą, o reikėtų keisti Kapinių tvarkymo taisykles – pagal jas savivaldybės gali suteikti kapinėms neveikiančių ar riboto laidojimo statusą.

Papildyti taisykles punktu, leidžiančiu laidoti čia kremuotus palaikus, Vyriausybė žada iki gegužės.

Jūra traukia ir mirusius

Žmogaus pelenų barstymas viešoje lankomoje vietoje nėra sveikintinas. Į tą vietą atėjusiems gyviems žmonėms tai gali sukelti šiurpą. Nemalonu vaikštinėti tarp išpiltų žmogaus palaikų, išmėtytų urnų, krematoriumo žymeklių. Iš tiesų, norėtųsi, kad pačios gražiausios vietos pajūryje būtų skirtos gyviems, o ne mirusiems.

Lengviausia pasakyti, kad žmonės nebarstytų pelenų, kur pakliuvo, pagąsdinti, kad už tai yra numatyta administracinė bauda. Žmonių palaikų laidojimo įstatyme nenumatyta barstyti žmogaus palaikų niekur kitur, išskyrus kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke.

Ką daryti artimiesiems, jei žmogus prieš mirtį buvo pareiškęs valią išbarstyti jo pelenus į jūrą arba jos pakrantėje? Jūra yra mistinė, žmones traukianti vieta, todėl nieko nuostabaus, kad dalis nori susilieti su ja po mirties.

Lietuvoje išlieka aktuali problema, kur išbarstyti pelenus mirusių žmonių, kurie išreiškė paskutinę valią „iškeliauti į jūrą“?

Kur į jūrą barstyti pelenus?

Yra žinoma keletas atvejų, kai krematoriume sudeginti palaikai išplukdyti laivu ar jachta į jūrą ir išbarstyti arba nuleisti su urna. Be abejo nemalonu būtų, jei jūra išskalautų į krantą... Urną.

Buvo ir toks atvejis, kai į jūrą palaikai išbarstyti iš lėktuvo. Į jūrą prie Lietuvos krantų išberti netgi išeivijoje žinomo žmogaus pelenai atgabenti iš už Atlanto. Prieš 15 metų iš laivo „Šakiai“ oficialiai buvo įvykdyta paskutinė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko išeivijoje, jūrų kapitono, mokslininko okeonologo Povilo Almio Mažeikos valia išbarstant jūroje jo palaikus.

Išeitų, kad visi atvejai buvo nelegalūs, pažeidžiantys Žmonių palaikų laidojimo įstatymą. Lietuvos valdžia turėtų numatyti legalų būdą, kaip prie jūros galėtų būti išbarstyti žmonių pelenai. Galbūt kažkur nuošalesnėje vietoje pajūryje galėtų būti įrengta kukli, bet speciali pelenų barstymo į jūrą vieta? Galbūt galėtų būti aptarta žmonių palaikų išbarstymo į jūrą iš pasamdytų laivų procedūra? Galbūt kažkuriose pajūrio kapinėse galėtų būti įrengta iki jūros prasitęsianti pelenų barstymo aikštelė?

Žmonių palaikų laidojimo įstatymas Vyriausybei ir jos institucijoms leidžia nustatyti papildomą tvarką dėl laidojimo, šiuo atveju pelenų barstymo vietų, kuri nepažeistų kitų asmenų teisių.

Neseniai įvykusiu atveju, jei pelenai išbarstomi prie Olando Kepurės kitų tą vietą lankančių asmenų teisės yra pažeistos. Juo labiau, jei paliekami žetonai ir kitokie įrodymai dėl mirusiųjų kremavimo.

Mirusiems – gražios vietos

Su panašiomis problemomis yra susidūrusios ir kitos ne tik Baltijos jūros pakrantės šalys, bet didesnė dalis jų rado sprendimus.

Lietuvos jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas Juozas Liepuonius yra minėjęs, kad jam labiausiai žinoma speciali pelenų išbarstymo vieta Argentinoje prie Montevideo uosto. Ji įrengta ant stataus La Kote uolos skardžio. Jam lankantis Montevideo uoste apie ją pasakojo vietiniai locmanai.

Specialios pelenų barstymo į jūrą vietos paprastai įrengiamos gražiose, istorinėse vietovėse. Ir minėta vieta prie Montevidėjaus yra su ypatinga aura. 1939 m. čia trijų Anglijos laivų buvo apsuptas nacistinės Vokietijos pasididžiavimas kreiseris „Admiral Graff Spee“. Mūšyje smarkiai apgadintą vokiečių kreiserį įgula susprogdino. Jo kapitonas Hansas Langsdorfas ir nemaža dalis įgulos žuvo. Jų palaikai buvo sudeginti ir palaidoti jūroje išbarstant nuo La Kote uolos. 

Graži, bet paprasta žmonių palaikų išbarstymo vieta įrengta viename iš Suomijos Kotkos miesto parkų, šalia buvusio uosto. Įlankėlės pakrantėje iš akmenų suformuota nedidelė salelė į kurią veda metalinis tiltelis. Joje pastatytas laivo inkaras. Į šią vietą mirusių artimieji ir renkasi išbarstyti pelenus. Prie inkaro galbūt sakomos kalbos. Būti toje vietoje nėra jauku, nes galvoje kirba mintis, kad tai yra dalies žmonių paskutinio poilsio vieta. Nepaisant to, čia dažnai lankosi suomių šeimos su vaikais – galbūt taip prisimenami į jūrą iškeliavę tėvai, seneliai.

Seimas šeštadienį priėmė tai numatančias Administracinių nusižengimų kodekso pataisas: už balsavo 75 Seimo nariai.

Seimas nustatė, kad už netinkamą kapinių prižiūrėtojų kaupiamų duomenų tvarkymą galės būti baudžiami ir konkretūs asmenys, ir įmonės. Baudos konkretiems darbuotojams sieks 30 – 60 eurų, o įmonių vadovams – 60 – 120 eurų.

Už palaikų gabenimą transporto priemonėmis, kurios tam nepritaikytos, įmonių vadovams baudos grės nuo 90 iki 150 eurų, o vairuotojams baudos nedidės – ir toliau sieks 30-90 eurų.

Nustatytos 140 – 300 eurų baudos už kremavimo atvejų neregistravimą arba netinkamą registravimą, o taip pat su kremavimu susijusių dokumentų nesaugojimą.

Už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus kremavimo įmonės vadovams teks susimokėti 1 tūkst. – 1,5 tūkst. eurų baudos.

Kremavimo veiklos vykdymas be licencijos užtrauks 1 tūkst. –1,6 tūkst. eurų baudą. Tokio pačio dydžio baudos grės už žmogaus palaikų kremavimo procedūrų reikalavimų nesilaikymą arba kremavimą tais atvejai, dėl kurių privaloma jo atsisakyti. 

Naujos baudos įsigalios nuo gegužės.

Gyventojams užprotestavus, verslininkams teko atsisakyti savo planų statyti krematoriumą Joniškės gatvėje.

Šiuo metu sprendžiama, kur galėtų atsirasti toks statinys.

"Jaučiame tiek regiono gyventojų poreikį, tiek verslo ketinimus, todėl subrendo reikalas ieškoti teritorijų, kuriose būtų galima statyti tokį objektą. Tam savivaldybė užsakė galimybių studiją", – aiškino Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Elida Mantulova.

Kiek daugiau nei 2,4 tūkst. eurų kainavusią studiją parengė bendrovė "Urbanistika".

Specialistai vertino krematoriumo statybos techninius reglamentus, poveikį gyventojams ir kitus niuansus.

"Identifikavus potencialią vietą, netrukus bus pradėta viešinimo procedūra. Iš esmės ta vieta mums labiau suvokiama kaip LEZ teritorija, kurioje išvystyta inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra. Teritorija – estetiška ir tvarkinga, be to, nėra jautrumo elemento dėl gyventojų", – sakė E.Mantulova.

Pašnekovės žodžiais, Pramonės gatvėje įsikūrusi Klaipėdos LEZ atitiktų ir gyventojų, ir verslininkų lūkesčius.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjos Mantės Černiūtės-Amšiejienės, ši vieta – vienas realiausių variantų.

"Su siūlymais supažindinsime ir visuomenę, bus galima teikti pastabas, viešai diskutuoti. Be LEZ ar šalia esančių teritorijų, nelabai ir yra kur statyti krematoriumą. Variantai panašūs, reikės išsirinkti vieną", – kalbėjo M.Černiūtė-Amšiejienė.

Esą tai dar nereiškia, kad LEZ teritorijoje tikrai atsiras krematoriumas. Apsispręsti turės privatūs investuotojai.

"Plano statyti krematoriumą mieste Klaipėdos savivaldybė neturi, mes tik pateikiame zonas, kuriose tai daryti galės verslininkai. Vilniaus miestas irgi yra parengęs ir taryboje patvirtinęs tokią schemą. Juk objektas – išskirtinis, ne visiems patiktų šalia jo gyventi", – aiškino pašnekovė.

Dar pernai uostamiesčio bendruomenę sukiršino būsimos krematoriumo statybos.

Žmonės stojo piestu, kad Joniškės gatvėje nebūtų kremuojami velioniai, ir savo pasiekė.

Deja, daugelis su laidotuvėmis susijusių įsitikinimų yra klaidingi ir netgi spėję tapti mitais, teigiama pranešime spaudai.

Kremuojant būtinas karstas

Ir taip, ir ne. Tiesa ta, kad vadovaujantis LR Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministrų įsakymu „Dėl žmonių palaikų paruošimo kremuoti taisyklių patvirtinimo“, mirusiojo, kurį norima kremuoti, palaikai turi būti įkelti į karstą. Tačiau galima rasti ir išimtį: jei velionio artimieji neišgali nusipirkti kremavimo karsto, ar galbūt tokio net nenori, velionio palaikus galima kremuoti ant padėklo su drobe (kaina ~ 10 eurų). Jau atgyvena tampa ir įsitikinimas, kad velioniui didesnė pagarba bus parodyta, jeigu jis bus laidojamas ar kremuotas kuo brangesniame karste, pavyzdžiui, ąžuoliniame faneruotame, kurio kaina gali prasidėti nuo 385 eurų. Savo artimąjį galima kremuoti ir kartoniniame (kaina ~ 60 eurų), ar ekologiškame, mediniame karste su dangčiu iš medžio drožlių plokštės, kurio kaina tikrai nedidelė (kaina ~ 70 eurų), palyginus su kitais karstais.

Laidotuvėse – tik juoda apranga

Apranga – svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonijos dalis. Ja parodoma pagarba ne tik velioniui, bet ir jo artimiesiems. Krikščioniškose šalyse juoda spalva siejama su gedulu, o pagerbti velionį dera laikantis santūraus aprangos kodo. Todėl viena iš svarbiausių laidotuvių tradicijų Lietuvoje – atsisveikinant dėvėti juodos spalvos drabužius. Tačiau keičiantis laikams, keičiasi ir požiūris į nusistovėjusias tradicijas: vietoj juodos aprangos šiandien drąsiai galima rinktis tamsiai mėlynos, rudos, sodriai žalios ar violetinės spalvos drabužius. Svarbiausia, kad atsisveikinimo ceremonijos metu būtų vengiama ryškių spalvų bei iššaukiančių stiliaus detalių, kurios gali sulaukti nereikalingo susirinkusiųjų atsisveikinti dėmesio ir trikdytų velionio artimuosius jiems sunkiu metu.

Velionio šarvojimas turi trukti kelias dienas

Lietuvoje dar yra įsitikinusių, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kad velionio šarvojimas turi tęstis kelias paras, o artimieji prie mirusiojo kūno privalo budėti net naktį. Tiesa ta, kad šiandien atsisveikinimas gali trukti ir kelias valandas, atsižvelgiant į velionio šeimos sprendimą. Trumpesnė ceremonija tikrai nereiškia, kad miręs žmogus nebus tinkamai pagerbtas, o jo artimieji neišgyvens netekties skausmo – toks išlydėjimas mažiau slegiantis, todėl tikėtina, kad ateityje bus prisimenamas kaip šviesus, gražus paskutinis su velioniu praleistas laikas.

Gedulingi pietūs ir gedulinga muzika – būtinybė 

Velionį išlydėjus į amžinąją kelionę įprasta surengti gedulingus pietus. Tiesa, ši tradicija irgi keičiasi: jei seniau prie pietų stalo susirinkdavo per 100 žmonių, šiandien kviečiami tik patys artimiausi giminaičiai bei draugai. Vis dėlto, kaip pastebi laidotuvių planuotojai, daugėja šeimų, linkusių šios tradicijos atsisakyti ir vietoj jos rinktis ramų pasibuvimą su artimiausiais žmonėmis. Todėl, jei velionio šeimos nariai gedulingų pietų nelaiko būtinybe, to daryti vien dėl kitų neprivaloma.

Planuojant laidotuvių ceremoniją neišvengiamai kyla klausimas, kokį muzikinį foną derėtų rinktis. Seniau giedorių dalyvavimas išlydint mirusįjį buvo neatsiejama ceremonijos dalis, o jiems išėjus, skambėdavo tik gedulinga muzika. Šiandien laidotuvių ceremonijoms tampant vis asmeniškesnėmis, muzika nebeskirstoma į tinkamą ar netinkamą. Todėl sakralines giesmes keičia velioniui patikusi muzika arba malonios, ramią atmosferą sukuriančios melodijos.

Atsisveikinti – tik šarvojimo salėje

Nors šiandien Lietuvoje vis dar įprasta rengti laidotuvių ceremonijas šarvojimo salėse, pamažu persikeliama ir į mažiau įpareigojančias, netradicines erdves. Artimieji atsisveikinti su velioniu jau po truputį renkasi ir, pavyzdžiui, maldos namus, velionio namus, restorano ar kavinės, galerijų ar muziejų sales, parkus, sodybas ir pan. Visa tai priklauso tik nuo velionio artimųjų arba jo išreikštos valios, todėl šarvojimo salė nebėra vienintelis pasirinkimas.  

Kremuoti Lenkijoje – pigiau

Ne visai taip. Jeigu lyginsime tik paties kremavimo paslaugos kainą, tuomet taip – paties kremavimo paslaugos Lenkijoje kaina apie 160 eurų (kaina gali svyruoti priklausomai nuo zloto ir euro santykio), Lietuvoje – 310 eurų, kai artimieji nesirenka mirusiojo kremavimo laiko. Bet... Tam, kad kremavimo paslaugomis būtų galima naudotis Lenkijoje, reikėtų atsižvelgti į kelis papildomus niuansus: pirma, vežant kremuoti į Lenkiją velionio palaikai turi būti patalpinti karste, kurį būtų galima užplombuoti. Pigiausia tokio karsto kaina – apie 150 eurų. Antra, reikia turėti omenyje, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, norint artimąjį kremuoti kitoje šalyje ir išvežti palaikus, reikia turėti vadinamą „mirusiojo pasą“ – laissez-passer (nemokamai tai daro Nacionalinės visuomenės sveikatos centras (NVSC)). Atsižvelgti reikia ir į tai, kad Lenkijoje krematoriumai velionius kremuoja popieriniuose karstuose, vadinasi, atsivežtinis karstas turi būti grąžinamas. Pavyzdžiui, Lietuvoje kremuoti galima ant jau minėto padėklo, velionį suvyniojus į drobulę (kaina apie 10 eurų). Trečia, prie kremavimo paslaugos Lenkijoje papildomai prisideda ir išlaidos urnai kremuotiems palaikams. Tiesa, čia kainos ne itin skiriasi – važiuojantiems į Lenkiją tai kainuos apie 15 eurų, Lietuvoje – apie 9 eurus. Ir paskutinis svarbus dalykas – transportavimo kaštai. Pavyzdžiui, mirusiojo transportavimas maršrutu Kaunas-Suvalkai-Kaunas kainuotų apie 123 eurus (skaičiuojant, jei pigiausio transporto kaina ~0,5 eur/km), Lietuvoje maršrutas Kaunas–Kėdainiai–Kaunas atsieitų 50 eurų. Štai ir visa matematika. 

Kremavimas – nekrikščioniška

Kėdainiuose veikiantis vienintelis Lietuvoje krematoriumas teikia kremavimo ir su juo susijusias paslaugas jau 7-us metus, tačiau vis dar pasigirsta nuomonių, kad šis laidojimo būdas prieštarauja krikščioniškosioms vertybėms. Žvelgiant į istoriją, dar senovės baltai savo artimuosius laidodavo trejopai: medžiuose, žemėje ir ugnyje, o dabartinės Lietuvos teritorijoje X a. įsigalėjęs palaikų deginimo paprotys gyvavo iki XIII a. Lietuvoje palaikų kremavimas oficialiai įteisintas 1932 m. Bažnyčia palaikų kremavimui neprieštarauja jau nuo 1962 m., tik nepritaria urnų laikymui namuose ir pataria kremuotus palaikus laidoti į žemę arba statyti urną su pelenais į kolumbariumą. Beje, namuose urną su pelenais laikyti galima tik laikinai – nors konkretus laiko tarpas nėra įtvirtintas įstatymu, tačiau visiems priimtina nuostata, kad urną su pelenais galima laikyti ne ilgiau kaip 3 mėnesius, teigiama pranešime.

Per pastaruosius devynerius metus visuomenės požiūris į kremavimą reikšmingai pasikeitė: jeigu 2008 m. šis laidojimo būdas buvo priimtinas tik 24 proc. šalies gyventojų, tai šiandien – jau 78 proc.

„Nors mūsų valstybė buvo paskutinė tarp krikščioniškų Europos šalių, kuri pasistatė krematoriumą, visgi nuo pirmojo Lietuvoje krematoriumo veiklos pradžios 2011 m. gyventojų nuomonė šiuo klausimu smarkiai pasikeitė. Tai rodo ir statistika – jeigu pirmaisiais metais buvo kremuota 1360 palaikų, tai per pirmuosius devynis šių metų mėnesius – jau 2788“, – sako ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ atstovė Agnė Verbickienė.

Lyginant naujausio tyrimo rezultatus su anksčiau atliktų, galima pastebėti, kad gyventojų, kuriems tiek kremavimas, tiek laidojimas į žemę yra vienodai priimtini laidojimo būdai, dalis beveik nesikeičia jau nuo 2008 m. – taip mano 32 proc. apklaustųjų (ankstesnių tyrimų rezultatai rodė 30–34 proc.). Pastebima tendencija, kad riba tarp kategoriško pasirinkimo nyksta – reikšmingiausiai pasikeitė dalis tų, kuriems laidojimas į žemę buvo priimtinesnis nei kremavimas: 2008 m. tokių buvo 40 proc., o šiandien tokiam laidojimo būdui prioritetą skirtų jau tik 22 proc. apklaustųjų.

Tyrimu išsiaiškinta, kad palankiausiai į kremavimą žiūri didesnių miestų gyventojai bei asmenys, uždirbantys daugiau nei 1000 eurų per mėnesį, turintys savo nuosavą verslą. Respondentai, gyvenantys mažesniuose miesteliuose ir kaimiškose vietovėse, labiau linkę rinktis laidojimo į žemę būdą. Kremavimas, kaip alternatyva laidojimui į žemę, yra nepriimtinas konservatyvių pažiūrų žmonėms, kuriems laidotuvės siejasi su giliomis tradicijomis ir įpročiais. Taip teigia 47 proc. visų apklaustųjų, kuriems kremavimas yra nepriimtinas. Įdomu pastebėti, jog didžiausi laidojimo į žemę šalininkai – Vilniaus gyventojai (61 proc.), mažiausi – klaipėdiečiai (29 proc.).

Mirties tema šeimose vis dar tabu

A. Verbickienė pastebi, kad apibendrinus tyrimo rezultatus, matyti, jog beveik kas trečioje šeimoje mirties tema yra vengiama – kalbama mažai arba apskritai nekalbama. Tyrimo duomenimis, 34 proc. gyventojų su artimaisiais apie galimus laidotuvių organizavimo scenarijus nėra linkę kalbėtis, 40 proc. – teigė „pasikalbantys“. Vis dėlto 63 proc. respondentų teigia žinantys, kokiu būdu norėtų būti palaidoti. Ir čia dominuoja vyresnės amžiaus grupės atstovai.

„Visuomenėje vyraujant jaunų ir sėkmingų žmonių kultui, mirtis – tokia svarbi gyvenimo dalis – tarsi išstumiama. Pasak psichologų, iš dalies dėl to, jog sėkmingas žmogus „turi“ planuoti ir valdyti savo gyvenimą, o mirtis yra nenuspėjama. Šeimose daugelis tėvų taip pat nelinkę kalbėti apie mirtį su vaikais, vengia vesti juos net į artimiausių žmonių laidotuves, esą taip apsaugodami vaikus nuo psichologinės traumos. Nors psichologai kaip tik rekomenduoja padėti vaikams išgyventi žinią apie artimojo mirtį ir vedant juos į laidotuves, ir aiškinant, suprantama, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį, kas yra mirtis. Ir nors šiuolaikiniams žmonėms, skirtingai nuo ankstesnių kartų, priimti mirtį kaip natūralų gyvenimo įvykį vis dar sudėtinga, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad ir šioje srityje mąstymas po truputį kinta“, – sako A. Verbickienė.

Svarbiausia išsklaidyti populiariausią mitą

Gyventojų solidarumas akivaizdus kalbant apie tam tikras garantijas, susijusias su kremavimo procesu. Net 72 proc. gyventojų norėtų garantijų, kad kremavimo metu mirusiojo pelenams nėra galimybių susimaišyti. Ir tokių garantijų norinčiųjų rodiklis nepriklauso nei nuo amžiaus grupės, nei nuo pajamų, išsilavinimo ar gyvenamosios vietos.

„Kremavimo procesą vis dar gaubia mitai, žmonės baiminasi to, ko nemato, tad natūralu, jog garantijos užtikrina saugumo jausmą. Jeigu kremavimo procesas vyksta tinkamai, trimis etapais, atliekamas sertifikuotu įrenginiu, o trukmė 2,5–3 valandos, galima neabejoti, kad procesas atliekamas tinkamai, – teigia „Rekviem“ atstovė. – Vis dėlto, jei norisi daugiau garantijų, nei vien skaičiuoti proceso trukmę, tam pasitarnauti gali vaizdo stebėjimo kamerų medžiaga, realus ar virtualus proceso stebėjimas. Todėl truputį stebina, kad tik trečdaliui tyrimo respondentų svarbu žinoti, kad pageidaujant, jie galėtų gauti kremavimo proceso vaizdo įrašą.“

Artimojo valia vis dar labai svarbi

Atlikto tyrimo duomenimis, artimo žmogaus norą po mirties būti kremuotam vykdytų 90 proc. respondentų, kuriems priimtinas kremavimas. Velioniui pageidavus jo pelenus išbarstyti pasirinktoje vietoje, tokią valią būtų linkę įvykdyti net 70 proc. gyventojų.

„Tiek prieš dvejus metus atlikto tyrimo, tiek dabartinio respondentų, linkusių vykdyti velionio valią išbarstant pelenus jo norimoje vietoje, skaičius nesiskiria. Ir čia susiduriame su dviprasmiška situacija: morališkai priimta, kad paskutinės žmogaus valios turi būti paisoma, tačiau barstyti mirusiojo pelenus neleidžia šiuo metu galiojantis Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. Barstyti galima tik tam skirtose specialiose vietose, pavyzdžiui, numatytame kremuotų palaikų barstymo lauke kapinėse. Tačiau kremuotų palaikų barstymo laukai vis dar „neturi savo vietos“ teisės aktuose, tad žmonės, norėdami išpildyti velionio valią, vis tiek linkę tai daryti paslapčia ir taip tampa įstatymo pažeidėjais“, – aiškina susidariusią padėtį A. Verbickienė.

Atlikto tyrimo duomenimis, 44 proc. apklaustųjų, kuriems priimtinas kremavimas, įsitikinę, kad kapsulę su pelenais būtų tinkama laidoti į žemę. Labiausiai su tuo sutinka vyresnės amžiaus grupės gyventojai (56 proc.). Tikėtina, kad tokiai nuomonei pritaria gyventojai, kuriems kapinių lankymo tradicija yra itin svarbi, turinti sakralumo ir įsišaknijusių tradicijų reikšmę. Vis dėlto, beveik tiek pat – 42 proc. – gyventojų įsitikinę, kad urnai su pelenais tinkamiausia vieta – kolumbariumas.

Kur užkasti?

Daugiabučių namų gyventojus kamavusi naminių gyvūnų laidojimo problema Vilniuje išspręsta prieš šešerius metus – tam tikslui paskirta teritorija sostinės pakraštyje, o štai Kauno savivaldybė iki šiol kuklinasi priimti tokį sprendimą. Todėl naminiai gyvūnėliai laidojami kur pakliuvo ar patiko, ar tiesiog išmetami į buitinių atliekų konteinerį, nors tai draudžiama, gresia didžiulės baudos.

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotojos Rasos Sirutytės, gyvūnų augintinių laikytojų veiksmus, nugaišus augintiniui, nustato Gyvūnų augintinių gaišenų tvarkymo veterinarijos reikalavimai. Tai reiškia, kad gyvūnų augintinių gaišenos gali būti užkastos gyvūno šeimininko ar jo draugų privačioje valdoje, savivaldybės administracijos patvirtintoje gyvūnams laidoti skirtoje vietoje arba gali būti perduotos sudeginti ar perdirbti šalutinių gyvūninių produktų perdirbimo įmonėje. Tačiau, kaip rašė vienas skaitytojas, ar pasidomėjo, ar matė bent vienas valdininkas, kaip surenkamos gyvūnų gaišenos, kaip  ir kur jos laikomos iki išvežant utilizuoti, kaip kraunamos į transporto priemonę… "Net didžiausi šunų priešininkai, tai pamatę, nebesiūlytų atiduoti savo augintinio gaišenos utilizuoti. Gal tie, švelniai tariant, žiaurūs vaizdai pastūmėtų valdininkus spręsti šią aštrią problemą?" – klausė skaitytojas.

Galima kremuoti

Laidojimo vietos problemą šiek tiek sumažino Kaune pradėta teikti gyvūnų palaikų kremavimo paslauga.

Kaip žinoma, kur papuolė – gamtoje ar miestuose – gyvūnų gaišenos užkasti negalima. Maža to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą tokių teisės aktų reikalavimų pažeidimai piliečiams užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 29 iki 290 eurų. Kaune, kur nėra oficialios gyvūnų gaišenų laidojimo vietos, daugiabučio namo gyventojas, išmetęs maišelyje kačiuko lavonėlį į šiukšlių konteinerį, gali būti nubaustas ne vienu šimtu eurų už švaros ir tvarkymo mieste taisyklių pažeidimą. Suprantama, baudos dydis priklauso nuo konkrečios situacijos.

Laidojimo vietos problemą šiek tiek sumažino Kaune pradėta teikti gyvūnų palaikų kremavimo paslauga. Kaip sakė Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas – valstybinis veterinarijos inspektorius Linijus Valiuška, nors gyvūnų palaikams po jų kremavimo galioja tos pačios laidojimo taisyklės, kaip ir laidojant gaišenas, tačiau urną su pelenais galima laikyti ir namuose.

Nepigi, bet reikalinga

Bendrovė "Praradimas", į kurią jau daugybę metų kreipiasi kauniečiai jų artimųjų netekties valandą, neseniai pradėjo teikti kol kas unikalią ne tik Kaune paslaugą – kremuoti gyvūnų gaišenas, prekiauti jų pelenams skirtomis urnomis. "Apie šios mokamos paslaugos reikalingumą supratome, kai sulaukėme ne vieno kauniečio klausimo dėl gyvūnų gaišenų kremavimo. Tada suradome Latvijoje, kas jau teikia tokią paslaugą, gamina urnas. Pridėjus išlaidas už gyvūnėlio lavonėlio paėmimą iš namų, nuvežimą specialiame maiše į Latviją, urnos su pelenais bei dokumentais pargabenimą į Lietuvą, susidaro nemenka sumelė, tačiau vis vien daugėja pageidaujančiųjų šios paslaugos", – tvirtino "Praradimo" vadybininkas Andrius Matulevičius ir pažymėjo, kad, esant reikalui, bendrovės atstovas atvažiuoja su veterinarijos specialistu, kuris gali palengvinti sunkiai sergančio gyvūnėlio kančias ir išvežti jo palaikus kremuoti ar pasiūlyti bet kokio dydžio karstelį laidojimui.

Pasak A.Matulevičiaus, imtis šios paslaugos, matyt, paakino ne vien kauniečių skambučiai, bet ir tai, kad ir bendrovės direktorius turi namuose keturkojį augintinį ir todėl supranta, kokia dar neišspręsta gyvūnų palaikų laidojimo problema Lietuvoje. Suprantama, ne visi teigiamai vertina šią paslaugą, tačiau veterinarijos klinikos, jose su savo gyvūnais besilankantys kauniečiai tokioms paslaugoms pritaria ir džiaugiasi, kad jos pagaliau radosi.