Išskirtiniam jubiliejui – išskirtinis šou „K95“ Kauno „Žalgirio“ arenoje. Šventės svečių ir TV3 žiūrovų laukia nusipelniusių krepšinio asmenybių ir komandų, padovanojusių sirgaliams įspūdingiausias pergales ir geriausias emocijas, apdovanojimai, beveik šimtametės populiariausios Lietuvos sporto šakos istorijos apžvalga, kuriai vadovaus Marijus Mikutavičius. Daug gražių žodžių galima pasakyti ne tik apie olimpinį dvyliktuką, Barselonoje išplėšusį bronzą, ar 2003-iųjų komandą, laimėjusią Europos auksą, bet ir apie strategus, komentatorius ar legendinį trenerį Vladą Garastą, kuris kovo 11-ąją „Lietuvos garbės“ ceremonijos metu pagerbtas už viso gyvenimo nuopelnus.

Pasididžiavimą savo šalimi keliančius prisiminimus lydės grandiozinis ryškiausių žvaigždžių koncertas. Jį su žinomais kviestiniais svečiais ir krepšinio legendomis rengia didžiausios scenos žvaigždės: Linas Adomaitis, kurio hitai nuskambės visiškai kitaip, Džordana Butkutė, tikinanti, kad garsiąją dainą „Dėl tavęs“ trauks visa arena, ir po dvejų metų pertraukos į Lietuvos sceną sugrįžtantis „Sel“ – tą pačią dieną gimtadienį švęsiantis Egidijus Dragūnas šmaikštauja, kad pirmą kartą jame dalyvaus pats Arvydas Sabonis. Šou metu vyks ir dviejų didžiausių nesutaikomų oponentų – „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ komandų šokėjų choreografinė dvikova.

„K95“ – sekmadienį 19.30 val. per TV3.

Dovana – filmas apie Š. Marčiulionį

Krepšinio šventės ateina ir praeina, o krepšininkų nuopelnus norisi įamžinti ir palikti ateičiai.

Solidžiam krepšinio jubiliejui ypatingą dovaną parengė 25-erių sukaktį sausį minėjusios legendinės laidos „Krepšinio pasaulyje“, kurią dabar rodo „Lietuvos ryto“ televizija, kūrėjas Vidas Mačiulis.

Po filmo „Atėjo... Sabas“, į kurį sudėta Lietuvos krepšinio ikonos Arvydo Sabonio gyvenimo ir karjeros istorija ir kuris autoriui pelnė Vinco Kudirkos premiją, atėjo metas įamžinti kitą krepšininką – Šarūną Marčiulionį. Į paprastą dokumentinę juostą jo istorijos nepavyko sudėti – atsirado net keturios filmo dalys, kurias keturis sekmadienius galės įvertinti TV žiūrovai.

„Nežinau, ar įmanoma rasti spalvingesnį krepšininko portretą. Šarūnas žaidė krepšinį, studijavo žurnalistiką, dainuoja, groja, gimęs Kaune niekada nežaidė „Žalgiryje“, vingiuotu keliu ėjo į SSRS rinktinę, pirmas iš postsovietinės krepšinio aikštelės įšoko tiesiai į NBA, įrašytas į krepšinio Šlovės muziejų, įkūrė Lietuvos krepšinio lygą (LKL), pirmą privačią krepšinio mokyklą. Jo gyvenimas spalvingesnis nei 30-ies ar net 50-ies krepšininkų kartu sudėjus“, – „TV dienai“ sakė V. Mačiulis. Jis pabrėžė, kad filmas nėra autobiografinis – jame nėra nė vieno paties Š. Marčiulionio komentaro ir jį sudaro svarus pluoštas archyvinių kadrų bei apie krepšininką išsakyti komentarai būrio garsių žmonių: aktorių Ilonos Balsytės ir Rolando Kazlo, filosofo Arvydo Juozaičio, pramogų pasaulio veterano Arūno Valinsko ir kt.

Iš viso Š. Marčiulionio portretą tapė net 33 žmonės. Vienas svarbiausių momentų – jau Anapilin iškeliavusių krepšininko tėvų Laimos ir Juozo Marčiulionių, su kuriais V. Mačiulis artimai bendravo, – interviu. Filme prisimintas ir paaugliškas Š. Marčiulionio eksperimentas, kai su bendraamžiais pasigamintas sprogmuo smarkiai nudegino rankas, akis ir tik stebuklas išgelbėjo nuo apakimo.

„Kai prasitariau Šarūnui, kad kursiu filmą, jis sakė, kad nereikia, ir aš jį suprantu. Bet man filmo reikia. Kartais, atsimušdamas į duris, manau, kad tik man reikia kurti, daryti, įprasminti, bet tikiuosi, ir žmonės tai įvertins. Krepšinio šventės ateina ir praeina, o krepšininkų nuopelnus norisi įamžinti ir palikti ateičiai“, – kalbėjo V. Mačiulis. Paklaustas, ar tas vidinis variklis padės sukurti ir kitų krepšinio legendų portretus, jis atsargiai užsiminė: „Mane į priekį veda ožiaragiškas užsispyrimas, jei ne jis, matyt, taip ir liktų viskas nuošaly. Tikrai norėčiau sukurti filmus apie Rimą Kurtinaitį, Valdemarą Chomičių ir dar daug kitų.“

„Šarūnas Marčiulionis. Daina – gyvenimo metafora“ – sekmadienį 15 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

– Kaip atėjote į sporto žurnalistiką?

– Kaip ir visi to meto vaikai, labai domėjausi sportu, padedant dviračių ir baigiant ledo ritulio. Tačiau tuomet, kai būdamas paauglys, atviroje aikštelėje su tribūnomis šalia Lietuvos kūno kultūros instituto, pirmąkart pamačiau Kauno ,,Žalgirio“ ir Rygos VEF rungtynes, krepšinį pamėgau visam gyvenimui. Deja, pradėjęs dirbti laikraštyje, o paskui – televizijoje, turėjau ,,nušviesti įmonių ir darbininkų socialistinį lenktyniavimą ar partijos nutarimų įgyvendinimą“.

Tik 1979 metais atsidūriau arti krepšininkų. Tuomet ,,Žalgiris“ Kaune dalyvavo aštuonių komandų turnyre, kad išliktų TSRS aukščiausioje lygoje. Sugalvojau, kad aš galiu komandai padėti su savo ,,Time quit“ (minutinė pertraukėlė). Rytą po treniruotės rengdavau interviu su visais žaidėjais ir treneriais, o vakare prieš rungtynes, kai komanda apšildavo, Kauno sporto halėje ne muzika skambėdavo, o krepšininkai kalbėdavo. ,,Žalgiris“ užėmė antrąją vietą ir liko čempionate. Vyriausiasis treneris Stepas Butautas ,,Sporto“ laikraštyje džiaugėsi, kad vyrus laimėti įkvėpdavo Mačiulio ,,Time quit“. Dėl tokio stratego ir žiūrovų įvertinimo, dar 9 metus Halėje ,,gyvai“ rengdavau ,,,Time quit“ prieš rungtynes ir joms pasibaigus, taip pat pertraukų metų.

– Kaip kilo mintis kurti laidą „Krepšinio pasaulyje“?

– Tai nebuvo atsitiktinumas, nes pradžią davė ,,Time quit“. 1992 metais, kai buvusiame Maskvos centrinės televizijos kanale Kauno redakcija pradėjo rengti ir transliuoti LTV antrąją programą, atsivėrė durys ir mano svajonei – televizijos laidoms apie krepšinį. Be populiarios programos ,,Sekmadienio rytą“, pradėjau rengti ir laidą oranžinio kamuolio sporto gerbėjams. Iš pradžių buvo net valandinės laidos, o po metų su savo programa sugrįžę į LTV, kiekvieną sekmadienį, net ir vasarą, rengėme 30 min. trukmės laidas. 1997 m. transliavome 300-ąją, o atsisveikinant su LTV (2001 m.) – 500-ąją laidą. Su bendraminčiais per 25 metus paruošėme 1 tūkst. 34 laidas. Pastaruosius šešerius metus programos režisierius yra Kęstutis Bražiūnas, operatorius – Laisvis Karvelis, už dokumentinį filmą buvome apdovanoti žurnalistine V. Kudirkos vardo premija.

– Kurią savo laidą vadinate geriausia?

– Labai sunku išrinkti vieną, kai jų labai daug. Džiaugdavausi, kai mūsų savaitinė laida pralenkdavo ,,Panoramą“, laikraščius, radiją ir pirmoji pranešdavo apie įdomų krepšinio įvykį. Man buvo nesunku tai sužinoti, nes penkerius metus buvau ,,Žalgirio“ komandos atstovas ryšiams su visuomene. Ar galiu pamiršti laidas, sukurtas Belgrade ir Miunchene, kai mūsiškiai iškovojo Europos taurę, tapo Eurolygos čempionais. O kiek įdomių pokalbių ir vaizdų turėjau su Lietuvos vyrų rinktinių žaidėjais, Europos čempionais ir olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojais! Niekada nepamiršiu dar ,,Sekmadienio ryto“ programos, kai po kojos traumos gydymo 1988 m. iš JAV grįžo Arvydas Sabonis. Net pusantros valandos LTV iš Kauno redakcijos studijos tiesiogiai transliavo mano pokalbį su Arvydu ir jo atsakymus į daugybę žiūrovų klausimų. Vis prisimenu mūsų paskelbtą konkursą ,,Daina krepšiniui“, kai 1993 m. pavasarį, išaiškinus tris gražiausias iš 22 atsiųstų, baigiamojoje laidoje dalyvavo ir iš NBA grįžęs Šarūnas Marčiulionis. Jis teigė, kad net krepšinio gimtinėje niekas tokių konkursų nesugalvojo. Žiūrovai turėtų pasakyti, kurios laidos buvo įdomiausios, kurios – blogiausios. Norėčiau sužinoti, ar yra tokių, kurie matė pirmąją, o dabar ir jubiliejinę laidą.

– Kada buvo sunkiausia?

– Kiekviena laida reikalauja nuolatinių ieškojimų ir atradimų, taip pat sveikatos, kai reikia atiduoti paskutines jėgas. Sunkiausia būna, kai sergu ir naktimis sapnuoju, kad rengiu interviu, filmuoju.

Prabundu, o aš – ligoninės palatoje. Būtų dar didesnis skaičius laidų, jeigu ne ligoninėje praleisti ištisi mėnesiai. Tik praėjusį mėnesį, nors ir sirgau, ne tik laidos buvo rodomos, bet ir aš jas vesdavau. Tai iš anksto padariau prieš stuburo operaciją. Sunkiausia buvo ir yra surasti lėšų programos rengimui. Aš niekada negaudavau atlyginimo už laidą, nes buvau direktorius, pavaduotojas, skyriaus vedėjas. Laidas kūriau savo malonumui. Kai praėjusių metų pavasarį kreipiausi į Lietuvos krepšinio federaciją, kad finansiškai paremtų, iš vieno atsakingo darbuotojo išgirdau: ,,Kokia nauda krepšiniui iš tos laidos?“. Tuomet įsižeidžiau. LKF reikia tik pinigų, visa kita yra nulis! Gerai, kad ne valdininkams, o žiūrovams, iš kurių gauname labia daug padėkų, dirbame. Jeigu ne ,,Tete-a-tete“ kazino parama ir ,,Lietuvos ryto“ televizijos suteiktas eterio laikas, nebūtume sulaukę 25-ojo laidos jubiliejaus.

– Kurį krepšinio pasaulio žmogų labiausia gerbiate/vertinate?

– Man labiausiai patinka pokalbių laidos. Kiekvieną, kuris sako tai, ką galvoja, nevynioja žodžių į vatą, yra nuoširdus, paprastas ir iškalbus. O tokių ,,Krepšinio pasaulyje“ buvo labai daug. Tai žaidėjai: Modestas Paulauskas, Vitoldas Masalskis, Mindaugas Arlauskas, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Jonas Valančiūnas, Mindaugas Kuzminskas ir dešimtys kitų. Puikūs žurnalistų pašnekovai yra treneriai Vladas Garastas, Aleksandras Kosauskas, Antanas Sireika, Rimantas Endrijaitis, Tomas Pačėsas, Virginijus Šeškus, Kęstutis Kemzūra, Rimantas Grigas, Ramūnas Butautas. Taip pat teisėjai: Kęstutis Pilipauskas, Raimundas Barauskas. Visų neišvardinsiu, nes jų daug ir 90 proc. iš jų atsako į pačius nemaloniausius klausimus. Liko mūsų archyve puikių klubų vadovų Adomo Klimavičiaus, Pauliaus Motiejūno, Žydrūno Urbono, Osvaldo Kurausko, Gedvydo Vainausko ,,auksinės mintys“. Negaliu nesidžiaugti, kai interviu ,,Krepšinio pasaulyje“ ,,Lietuvos ryto“ prezidentas G. Vainauskas prisipažino, kad jis televizijoje kalba pirmą kartą ir atskleidė savo gyvenimo detales apie tai, kaip buvęs dviratininkas tapo žurnalistu, didelės žiniasklaidos grupės savininku ir krepšinio prezidentu. Tokius žmones gerbiau ir gerbsiu! Beje, laidoje dalyvavo visi Lietuvos prezidentai ir premjerai. Tikrai susitiksiu ir apie krepšinį pasikalbėsiu su Sauliumi Skverneliu, nes kažkada su juo krepšinio dėka susipažinau Kauno sporto halėje.

– Ką jums reiškia apdovanojimas už gyvenimą, paskirtą sporto žurnalistikai?

– Nežinau, geras ar blogas charakteris, bet išgirstas ar perskaitytas apie mane neteisingas ir įžeidžiantis žodis – dar labiau įkvepia kurti laidas apie krepšinį. Įrodyti, kad aš nesiruošiu išeiti pensijon ir neprivalau atsisakyti ,,kūdikio“, kurį pats ,,pagimdžiau“. Nebus manęs – nebus tokiu vardu ir TV laidos. Praėjusiais metais buvau labai pamalonintas ir apdovanotas ,,ordinais ir medaliais“, net keliolikos tūkstančių žiūrovų plojimais palydėtas ,,Žalgirio“ , ,,Siemens“, Utenos arenose. Tačiau, kai Lietuvos sporto žurnalistų federacija mane pagerbė už ,,visą gyvenimą“, o ,,Olifėja“ įteikė a.a. Aleksandro Krukausko, talentingo žurnalisto, iš kurio pats mokiausi, vardo premiją, širdis tikrai suspurdėjo. Tik kolegos žino ir supranta, koks nelengvas yra mūsų darbas, todėl tik jie gali objektyviai įvertinti tavo sugebėjimus ir paliktą pėdsaką žurnalistikoje. Juo labiau, kai mes labai retai kada džiaugiamės vieni kitų žurnalistiniais pasiekimais. LSŽF daro ne tik kartą per metus!

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės ir NCAA lygoje rungtyniaujančios Gonzagos „Bulldogs“ komandos žaidėjas devyniolikametis Domantas Sabonis  TV mikrofoną su oranžiniu kamuoliuku  į rankas  paėmė, kai jam buvo vos...  penki mėnesiai.

1996-ųjų gegužės trečiąją Jungtinėse Amerikos valstijose, Portlande, gimęs trečiasis Ingridos ir Arvydo Sabonių sūnus kartu su broliais Žygimantu ir Tautvydu tų metų rudenį įveikė Atlanto vandenyną ir pasiekė Lietuvą.

Tais metais, kai TV laida „Krepšinio pasaulyje“ parengė interviu su  laiminga gimtinėn grįžusia mama Ingrida Saboniene, rankutes į mikrofoną ištiesė Domantėlis. Apžiūrėjo, apčiupinėjo, bet dar nepasakė nė žodžio... Tik 1997-ųjų rugsėjį, kai jam buvo  pusantrų metukų, jau po iškilmių Kauno arkikatedroje bazilikoje, kur su sesute Aušrine Marija buvo pakrikštytas, ir atidarius Sabonio sveikatingumo centrą Baršausko gatvėje, Domantas prie mikrofono vienu žodžiu atsakė į pirmąjį gyvenime reporterio klausimą.

Po aštuoniolikos metų 2015-ųjų rudenį  tas pats TV žurnalistas Vidas Mačiulis jau  parengė kol kas ilgiausią, net dvidešimt minučių trukusį interviu su 211 centimetrų ūgio puolėju D. Saboniu. Devyniolikos su puse metų kuklus žaidėjas prisipažino, kad jam nepatinka „prie visų“  kalbėti ir atsakinėti į žurnalistų klausimus. Nors Domantas laisvai kalba angliškai, ispaniškai, lietuviškai, jam lengviausia savo mintis reikšti anglų kalba.

Išskirtinis Vido mačiulio interviu su talentingiausiu jaunuoju žaidėju – BTV laidoje ,,Krepšinio pasaulyje su Vidu Mačiuliu“ sekmadienį 9.30 val.

Archyviniai laidos vaizdai primins Domanto vaikystę, jo žaidimą Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo, taip pat Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėse. Krepšininkas atsakys, kada jis pradėjo kartu žaisti su broliais ir tėveliu, kodėl JAV pasirinko Gonzagos universitetą, kodėl jam sunku žaisti prieš vyrų krepšinio rinktines, kuo vienas nuo kito skiriasi jo buvę ir esantys treneriai. Tik į klausimą, kada išsipildys jo svajonė žaisti NBA ir Kauno „Žalgirio“ komandose, D. Sabonis neatsakė, nes nežinia, kada tai bus. Tačiau  JAV krepšinio specialistai jam, vienam iš trisdešimties  geriausių NCAA žaidėjų, pranašauja, kad jau artimiausiais metais atsivers Nacionalinės krepšinio lygos durys.

Rugsėjo 15-ąją, sekmadienį, 9.30 val. BTV kanalas parodys pirmąją laidą „Krepšinio pasaulyje su Vidu Mačiuliu“, kuri, gimusi Lietuvos televizijoje dar 1992-ųjų sausio 11-ąją, šios programos kūrėjams jau bus... 900-oji !

"Sunku šiandien tv žiūrovus kuo nors nustebinti, tačiau gyvenimas įrodo, kad galima, - internetinei svetainei www.kaunozurnalistai.lt teigia nepakeičiamas legendinės laidos kūrėjas Vidas Mačiulis. – Kai rugpjūčio 27-ąją Vilniuje vyko BTV naujos laidos „Yra kaip yra“ filmavimas su IX ir X pasaulio „Ekstrasensų mūšių“ finalininku Maksimu Gordejevu iš Ukrainos, negalėjau neparengti interviu apie būsimą Europos vyrų krepšinio čempionatą, kuriuo jis visiškai nesidomi, bet labai gerai žino futbolo peripetijas... Į klausimą, kelias pergales Slovėnijoje per penkerias pogrupio rungtynes pasieks Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, 26 metų aiškiaregis M.Gordejevas iš karto atsakė: tik trejas, nes žaidėjai per daug gerai apie save galvoja, nors treneris yra puikus ir visiems suteikia galimybę atsiskleisti... Gal išsipildys ir dar viena jaunojo žiniuonio pranašystė, kad lietuviai XXXVIII  Europos čempionate iškovos medalius?

TV programa „Krepšinio pasaulyje su Vidu Mačiuliu“ parodys ne tik šį išskirtinį interviu, bet ir primins, kad lygiai prieš dvidešimt metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pralaimėjo 1993-ųjų Europos čempionato atrankos turnyrą Vroclave. Ką 1993 metais kalbėjo Vladas Garastas, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Artūras Karnišovas, Alvydas Pazdrazdis ir Darius Sirtautas?

2003 metais Švedijoje mūsų nacionalinė rinktinė trečiąkart iškovojo Europos aukso medalius. Reportažas primins, kaip šią vasarą Joniškyje buvo pagerbta auksinė Senojo žemyno komanda, išgirs vyr. trenerio Antano Sireikos ir kapitono Sauliaus Štombergo prisiminimus.

Įdomu, ką palikdami Lietuvą, išvykdami Slovėnijon kalbėjo vyr. treneris Jonas Kazlauskas, žaidėjai Robertas Javtokas, Linas Kleiza, Mantas Kalnietis, Darjušas Lavrinovičius, Martynas Pocius, Jonas Mačiulis, Donatas Motiejūnas, Mindaugas Kuzminskas ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis.

Religingi žmonės bažnyčioje meldžiasi , o antrosios „religijos“ - oranžinio kamuolio mylėtojai jau dvidešimt antrąjį sezoną ir toliau sekmadienio rytą  galės būti „Krepšinio pasaulyje“, tik dabar BTV eteryje.