– Simona, nuo ko prasidėjo mokslas Kauno technikos kolegijoje, kodėl pasirinkote būtent Orlaivių mechanizmų techninio eksploatavimo studijas?

– Pradžioje galvojau studijuoti aviaciją užsienyje, bet taip jau susiklostė, kad nusprendžiau pasilikti Lietuvoje. Tuo metu Kaune buvo du pasirinkimai: arba Kauno technikos kolegija arba KTU. Man pačiai norėjosi gauti daugiau praktikos, norėjosi greičiau pradėti dirbti, o iš giminaičių žinojau, kad universitetuose yra daug teorijos, todėl rinkausi praktika grįstas studijas.

Stojau į KTK, kadangi čia greičiausiai prasideda praktika ir yra suteikiama galimybė greičiau prisiliesti prie pačio darbo bei pačio lėktuvo. Kaip minėjau norėjau turėti tvirtus karjeros pagrindus, pajausti ar tai yra mano profesija, todėl džiaugiuosi, kad KTK man suteikė galimybę pasibandyti ir suprasti, kad šios studijos yra mano kelias.

– Jūsų asmenine patirtimi, koks yra didžiausias šių studijų išskirtinumas?

– Reikia pripažinti, kad kuomet mes pradėjome studijas buvome nauja karta ir nuo to laiko įvyko ganėtinai daug pasikeitimų. Tačiau itin džiaugiuosi, kad mano studijavimo laikotarpiu gavome labai daug praktikos. Džiugino, tai, kad nelaukėme paskutinio kurso, kad galėtume prisiliesti prie įrankių. Atsimenu, kolegijoje jau pirmaisiais metais turėjome 2 savaičių praktiką Pociūnuose. Žinoma ten mums niekas techninių dalykų daryti neleido, buvome dažytojai, bet tai vis tiek jau buvo pirmas prisilietimas prie lėktuvo.

Aviacija – tai praktika, todėl labai svarbu kuo anksčiau prisiliesti prie visų techninių komponentų. Iš savo instruktorės praktikos galiu teigti, kad tikrai labai matosi, kada pas mus ateina dirbti žmogus su teorinėmis, o kada jau su stipriomis praktinėmis žiniomis. Šie skirtumai labiausiai atsiskleidžia tuomet, kai žmogus pradeda dirbti vienas angare, tuomet pasimato tikrieji jo akademinio paruošimo rezultatai.

Žavi ir tai, kad turiu galimybę prisiliesti prie pačios įrangos, kuri kitiems žmonėms galbūt atrodo paslaptinga.

– Kaip manote, kokių savybių reikia, norint dirbti šioje sferoje?

– Mano nuomone užsispyrimas ir natūralus domėjimasis aviacija jau yra vieni iš kertinių rodiklių, nurodančių, kad ši specialybė yra tavo kelias. Žinoma, tam tikras žinių bagažas ir pats bendrinis supratimas kas yra aviacija bei ką aš galiu joje daryti taip pat yra vienas iš neatsiejamų aspektų.

Svarbiausia yra būti ryžtingam ir nebijoti klausti patyrusių darbuotojų jei kas nors neaišku, ar ko nors nesupranti. Iš patirties tikrai matau daug žmonių, kurie pradėdami savarankiškai dirbti angare pradeda abejoti savo galimybėmis ir praranda drąsą atlikti tam tikrus dalykus. Aviacija jau toks dalykas – reikia bendrauti ir klausinėti. Darbuotojai, kurie neklausinėja dažniausiai daro labai daug klaidų ir sukelia sau papildomų problemų. Todėl manau, kad tas natūralus žingeidumas, ryžtas ir noras sužinoti yra vienos pagrindinių savybių šioje sferoje, kurios gali pagelbėti daugybėje situacijų.

– Kas jus žavi jūsų pasirinktoje profesijoje?

– Žavi informacijos valdymas. Kaip instruktorė turiu žinoti ir teorinės ir praktinės dalies dalykus. Juk negaliu mokyti žmonių jei pati nesuprasčiau to ką aš darau. Nes tikrai yra tokių specifinių aspektų, kurių nerasi knygose, bet aš jau juos žinau per praktiką, todėl suprantu tuos procesus ir galiu juos sėkmingai perduoti kitiems.

Turbūt žavi ir tai, kad turiu galimybę prisiliesti prie pačios įrangos, kuri kitiems žmonėms galbūt atrodo paslaptinga, nors iš tikrųjų tai yra dar viena mašina, kuri tiesiog yra įdomi savo mechanika. Ir žinoma žiūrint iš istorinės pusės, mes kaip žmonės skraidome tikrai trumpą laiką, beveik 100 metų, tai mano nuomone yra dar vienas aspektas, suteikiantis šiai profesijai egzotikos prieskonį.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Mano darbo diena priklauso nuo sezono. Dabar yra vasaros sezonas ir mes turime mažiau žmonių. Kadangi visi atostogauja, darbo yra truputėlį mažiau ir tas pats darbas yra jau daugiau prie kompiuterio. Tenka tvarkyti įvairius dokumentus ir kitus biurokratinius dalykus.

KTK nuotr.

Sezono metu darbo tikrai yra, nes pas mus ateina nauji žmonės ir aš jiems turiu paruošti medžiagą. Tokiomis dienomis mano darbo diena prasideda tuo, kad aš pasiruošiu visą medžiagą ką ketinu papasakoti. Tuomet vyksta susitikimas, mes pabendraujame, pasikalbame apie naujai atėjusių darbuotojų planus, ko jie nori ir tikisi bei apskritai ar žino kas tai yra aviacija. Tuomet visą dieną tęsiame mokymus.

Šioje profesijoje nebūna vienodų dienų, nebent išskyrus vasarą. Bet likusius kitus 9 mėnesius kiekviena diena įvyksta kažkas naujo. Tai kokius nors įrankius reikia paruošti, tai einame dirbti prie lėktuvo, tai avionikams ar mechanikams reikia padėti pasiruošti. Galiu pasakyti drąsiai – savo darbe tikrai neturiu rutinos.

– Jūsų nuomone, koks turėtų būti būsimas aviacijos inžinerijos studentas?

– Jeigu būsimas studentas domisi naujienomis apie aviaciją, tai yra seka socialinių medijų puslapius, naujienas Youtube, tam tikrus influencerius, kurie yra susiję su aviacija, tai jau yra gerai. Ir jeigu jiems tai yra įdomu, tai ženklas, kad verta stoti į aviacijos inžineriją.

Jeigu tikrai yra domėjimasis tada dažniausiai žmonės pataiko ten kur reikia. Ir žinoma, jei jau domėjimosi didelio nėra, tai tada tikrai su laiku pradės kilti klausimas ar žmogus tikrai pasirinko tinkamą kelią.

Tačiau tiems, kurie jau yra apsisprendę ir žino, kad tikrai nori studijuoti aviaciją, tai tikrai rekomenduoju studijuoti KTK. Čia tikrai gausite taip reikalingą ir naudingą praktiką. Iš savo asmeninės patirties tikrai žinau, kad kuo greičiau studentas paliečia įrankius, ir patį lėktuvą, tuo jis greičiau suprasti, ar tai yra jo kelias. Ir jei tai jo specialybė, įgauta praktika bus neįkainojama ateities darbo vietoje.

Skatina didžiuotis savo istorija

Iniciatyvūs kauniečiai ir aviacijos gerbėjai Kauno technikos kolegijoje pirmą kartą paminėjo pasaulinę vėjo dieną ir pagerbė vieną žymiausių šalies aviakonstruktorių Jurgį Dobkevičių, sukurdami jo lėktuvo modelio „DOBI-1“ prototipo vėjarodę.

Pasak iniciatyvos autoriaus Jono Oškinio, idėja pagerbti aviakonstruktorių gimė Žaliakalnyje veikiančio labdaros ir paramos fondo „Gyvenimo vartai“ socialinėse medžio dirbtuvėse „Auksinės rankos“.

„Žaliakalnyje įkurtose socialinėse medžio dirbtuvėse savo idėjas įgyvendina ir prasmingai laiką leidžia ilgalaikiai bedarbiai bei asmenys sveikstantys nuo priklausomybių. Čia ir gimė idėja prisijungti prie „Iniciatyvos Kaunui“ programos ir pagerbti aviakonstruktorių Jurgį Dobkevičių. Vėjarodę pasirinkome todėl, nes mieste matome nemažai vėtrungių, kurios atkeliavo nuo Kuršių marių regiono, ar net raganų ant šluotų, iškeltų ant namų stogų. O juk Kaune tikrai turime kuo didžiuotis. Kaunas išsiskiria savo aviacijos istorija ir čia gyvenusiais bei lėktuvus projektavusiais inžinieriais. Vienas tokių, 1920-1926 m. gyvenęs, Jurgis Dobkevičius, kuris buvo karo lakūnas, aviacijos inžinierius ir lėktuvų konstruktorius. Pirmasis jo lėktuvas „DOBI-1“ buvo sukurtas dar 1922 m. ir jo paties išbandytas. Vėliau J. Dobkevičius spėjo sukurti dar du modelius ir 1926 metais tragiškai žuvo skrisdamas savo paties sukurtu „DOBI-III“ modeliu. Jo garbei ir buvo nuspręsta atkurti jo pirmąjį modelį kaip vėjarodę, kurios yra itin populiarios tokiose aviacijos šalyse kaip Vokietija ar Švedija“, – pasakoja iniciatyvos autorius J. Oškinis.

Modelis atkurtas pagal originalius brėžinius

Projektą įgyvendinti padėjo gausus būrys partnerių, tarp kurių ir Lietuvos dailininkų sąjunga bei Lietuvos aviacijos muziejus.

„Labai esame dėkingi visiems partneriams, kurie prisidėjo. Mus konsultavo Lietuvos aviacijos muziejaus specialistai, kurie ne tik papasakojo apie konstruktorių, bet ir perdavė jo originalius brėžinius, kad galėtume atkurti identišką modelį. Prie šių brėžinių ir projekto dirbo ir Lietuvos dalininkų sąjungos, Kauno skyriaus narys, skulptorius Mindaugas Jurėnas, kurio pagalba buvo sukurta 20 kartų sumažinta 1.5 m pločio ir 1m ilgio „DOBI-1“ modelio vėjarodė. Projektui įgyvendinti pasirinkome Kauno technikos kolegiją, kuri turi ilgaamžes aviacijos inžinierių ruošimo tradicijas, o dabar ir modernų Aviacijos inžinerijos centrą. Tai puiki ir simbolinė vieta pirmajai pasaulinei vėjo dienai paminėti bei J. Dobkevičiaus atminimui pagerbti. Visi kartu paruošėme ir edukacinę renginio programą, kuria norime šviesti nuo mažiausių iki vyriausių kauniečių ir parodyti, kad tikrai esame aviacijos miestas“, –  pasakoja J. Oškinis.

lt.wikipedia.org

Kartu auginame miesto potencialą

Renginio iniciatoriui pritaria ir Kauno technikos kolegijos direktorė dr. Lina Girdauskienė. Jos teigimu, Kaunas yra Lietuvos aviacijos centras, pasižymintis ne tik turtinga savo istorija, ruošiamais inžinieriais, bet ir vizionieriais, kurie ir toliau prisideda prie Kauno kaip aviacijos centro potencialo auginimo.

„Šiandien Kauno technikos kolegijoje ruošiame Avionikos sistemų ir Orlaivių mechanizmų techninio eksploatavimo inžinierius, neseniai duris atvėrė modernus Aviacijos inžinerijos centras, mieste veikia pasaulinio masto orlaivių priežiūros ir remonto kompanijos. Kaunas konkuruoja ne lokaliai, o globaliai. Tuo pačiu turime ir labai turtingą istoriją, kuomet prieš daugiau nei 90 metų KTK sklandytojų būrelio nariai pagamino pirmąjį sklandytuvą Lietuvoje, mieste turime daug žymių aviakonstruktorių. Neabejoju, kad jungiant praeities gijas su ateities potencialu galime pasiekti labai daug ir būti regiono lyderiais. Todėl tikrai labai malonu ir didelė pagerbti vieno iš Lietuvos aviacijos korifėjų atminimą ir prie mūsų centro turėti šią unikalią vėjarodę. Tikiuosi, kad ji ne tik džiugins miestiečius ir bendruomenę, bet ir parodys teisingą vėjo kryptį visiems inžinieriams“, – linki KTK direktorė dr. L. Girdauskienė.

LPF „Gyvenimo vartai“ projektą „Naujų kultūros tradicijų įgyvendinimas Žaliakalnyje“ pagal prioritetą „Atvira, integrali ir inovatyvi kultūra“ srityje „Kaunas – šiuolaikinė Europos sostinė“ iš dalies finansuoja Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.

– Tomai, kaip Jūsų gyvenime atsirado inžinerija ir meilė autosportui?

– Viskas prasidėjo 8-oje klasėje, kai mokyti fizikos mus pradėjo labai stiprus mokytojas, kuris specializavosi elektronikos srityje. Jis tikrai mus įtraukė, todėl net po pamokų pradėjome „lipdyti“ garso stiprintuvus, kas buvo tuo metu labai populiaru.

Tuo pačiu pradėjo patikti ir automobiliai, ir technika. Tad įsigijau motorolerį. Kažkodėl nusprendžiau, kad jį turint antrą dieną būtų gera mintis visą išardyti. Taip ir padariau, o tik tada supratau, kad viską reikės surinkti atgal.

Taip pamažu su draugais pradėjome rinkti atgal, viskuo domėtis, kaip sukasi varžtai, kas tas vidaus variklis, ieškoti medžiagos internete ir „Youtube“.

Taip ir užsikabinau, ir supratau, kad noriu eiti inžineriniu keliu. Mano pasirinkimą dar labiau sustiprino praleista vasara autoservise pas dėdę. Nuo tada abejonių nebeturėjau.

KTK nuotr.

– Turbūt apsispręsti, ką norite studijuoti taip pat nebebuvo sudėtinga?

– Mano tėvai yra pedagogai, tad iki 8-os klasės šeimoje visiems buvo neramu, kur link aš pasuksiu. Tačiau kai supratau, ko noriu, nerimo nebeliko.

Tėvai taip pat akcentavo, kad pasirinkti universitetą ir pagilinti teorines žinias visada spėsiu, o dabar man svarbiausia praktika. Tad išsirinkau Kauno technikos kolegiją (KTK), pasidomėjau studijų programomis ir nusprendžiau pasirinkti Autotransporto elektronikos studijų programą, į kurią ir įstojau.

Taip pat atradau, kad KTK turi savo autosporto komandą. Pirmą kartą ją išvydau „FASTLAP“ renginyje Kačerginėje. Įspūdis buvo dvejopas. Stebėdamas varžybas, pirma, pamačiau 6-7 automobilius priekyje ir tik po to sekė KTK autoklubo sportiniai automobiliai. Iškart pagalvojau, kad galima būtų ir geriau.

Tačiau matant studentišką lenktynių komandą trasoje, supranti, kad čia visko mokaisi per patirtį ir turi galimybę išbandyti savo rankomis.

– Ar pats norėjote kada nors lenktyniauti, matydamas kitus skriejant trasa?

– Lenktynininku niekada nebuvau ir juo nematau savęs. Aš inžinierius, man patinka inžinerija, duomenų analizė, informacijos apdorojimas, sprendimų priėmimas. Su greičiu nedraugauju ir sėdėdamas sportiniame automobilyje man vestibuliarinis aparatas greitai pasako, kad čia ne mano sritis.

– Šiandien jau esate KTK absolventas. Kaip vertinate studijų metus ir ką jos Jums davė?

– Studijos man tikrai labai patiko. Kaip ir šiandien sakau naujiems mūsų autoklubo nariams, pirmus metus studijuodamas turi atiduoti visą save. Jūsų lauks daug tiksliųjų mokslų. Retas kuris jau turi žinių bagažą, leidžiantį neinvestuojant laiko įveikti pirmus metus.

Antri metai jau bus lengvesni, o trečiaisiais gilinsite ir plėsite savo turimas žinias. Daugelis akcentuoja, kad studijuoja JAV prestižiniuose universitetuose dėl pažinčių. Galiu patikinti, kad Kauno technikos kolegija irgi suteikia platų pažinčių ratą, jei ne iš tavo kurso, tai iš prieš 5,10 ar 20 metų baigusių absolventų, kurie dirba visose inžinerinėse srityse ir tikrai mielai padeda.

– Kaip prasidėjo Jūsų veikla „KTK Racing Division“?

– Autoklubas visais laikais savo duris naujiems nariams atveria rugsėjo-spalio mėnesiais. Taip ir aš nuėjau pro atviras duris. Pamačiau, kad norinčių prisijungti yra virš 50-ies ir pagalvojau, kad nesu toks gabus, kad išlikčiau ir galėčiau konkuruoti su jais.

Visgi, pasirodo, kad man užteko noro ir užsispyrimo, kad įsitvirtinčiau. Kaip galima numanyti, daugelis autoklube nori būti inžinieriais ir iškart sukti varžtus. Aš pasirinkau kitą strategiją ir prisijungiau prie organizacinės grupės, kuri planavo ir organizavo renginius. Kai reikėdavo, padėdavau ir su inžineriniais darbais. Mano sprendimas labai pasiteisino, nes su laiku visus geriau pažinau, o vėliau ir gavau šansą dirbti inžinerinėje dalyje.

Šiandien esu atsakingas už visą techniką. Žinoma, dar daug ko turiu išmokti, klaidų taip pat pasitaiko, bet, manau, kad svarbiausia turėti noro augti ir tobulėti.

– Kokie didžiausi iššūkiai Jūsų laukia technikos direktoriaus pareigose?

– Turbūt galėčiau pasakyti, kad kiekvienas sezonas yra iššūkis. Įprastai, jei pirmame etape gerai atvažiuoji, tai ir visas sezonas klostosi neblogai. Tada žiemą tikslas yra tobulinti ir žengti žingsnį pirmyn.

Asmeniškai įsimintiniausias sezonas yra 2021 m., kai turėjome tik du automobilius, o po metų jau 4 „BMW“ ir tais metais tapome Baltijos šalių čempionato vicečempionais komandinėje įskaitoje. Per plauką likome nuo pirmos vietos, nes paskutiniame etape išbarstėme keletą taškų. Tas sezonas tikrai nepamirštamas ir jo metu žengėme didelį žingsnį į priekį.

Visada įsimena ir aukščiausio lygio technika. Praėjusiais metais prisilietėme ir prie „Porsche 911“. Tai ugdo kitą supratimo lygį, pedantiškumą ir tikslumą. Taip pat negaliu pamiršti ir nepaminėti visų 1000 km ilgio lenktynių.

Čia džiugūs momentai. Tačiau yra ir sudėtingesnių epizodų – „multitaskinimas“, tinkamas užduočių delegavimas ir sekimas, klaidų ieškojimas. Taip pat visada reikia suspėti su naujienomis. Kiekvienais metais komandos greitėja apie sekundę, tad reikia sekti tendencijas, technologines inovacijas, kad neatsiliktume nuo kitų.

KTK nuotr.

– Kokius tikslus keliate šiam sezonui?

– Panašu, kad šiemet suksimės apie 5 „BMW“ automobilius ir epizodiškai prisiliesime prie „Porsche“. Kiekis didesnis nei pernai – tas šiek tiek baugina. Tačiau ir mes tobulėjame, tad tikiuosi, kad šis kąsnis nėra per didelis.

Nesakome, kad būsime pirmi, tačiau norėtume turėti 2-3 vairuotojus TOP10 iš 43 dalyvių žiedinėse lenktynėse.

Taip pat keliame tikslą turėti kuo mažiau bėdų trasoje ir visas galimas problemas išspręsti dar garaže. Į lenktynes važiuojame lenktyniauti, o ne remontuotis. Norėčiau, kad trasoje man reikėtų stebėti tik temperatūrų pokyčius ir juos reguliuoti. Taip dirba visa Europa, taip turime judėti ir mes.

– Jūsų klubas visada atviras naujiems nariams. Ko jiems palinkėtume, jei jie svarsto apie autosportą ir inžinierių karjeras?

– Pirmiausia nuoseklumo. Siekite savo tikslo nuosekliai ir nesimėtykite. Neleiskite, kad už jus nuspręstų aplinkiniai. Turite klausyti savo širdies ir siekti tikslų. Taip pat neišsigąskite tiksliųjų mokslų, jie nėra tokie baisūs, kaip girdite kalbant. Tereikia šiek tiek pasistengti ir jūsų lauks tikrai perspektyvi inžinieriaus karjera, kurių šiandien reikia labai daug.

Kažkur vasarą pro akis prašvilpia įkaitusi magistralė, o mieste retkarčiais paburbuliuojame, jei dėl kelio darbų tenka palaukti spūstyse. Vis dėlto, jeigu nebūtų racionaliai, funkcionaliai suplanuotos, išvystytos ir prižiūrimos transporto infrastruktūros, mūsų visų gyvenimai keistųsi iš esmės. Ne tik mūsų. Be patogaus susisiekimo iš principo sustotų ekonomiką palaikantys visų sektorių procesai. Nenuostabu, kad istorijoje nestinga pavyzdžių, kai, praūžus karui, pirmiausia skubėta naujai tiesti sugadintus kelius ar geležinkelius, statyti susprogdintus tiltus.

Kad ir kaip sparčiai technologinė pažanga evoliucionuotų, stebintų robotizuotais sprendimais ir dirbtinio intelekto stebuklais, žmogus ir jo gebėjimai išlieka reikšmingi. Transporto infrastruktūra – ne išimtis. Jei pasiryšite savo profesinę ateitį sieti su kelių, geležinkelių ir miestų inžinerija, gausite ne tik progą suprasti, išmokti ir įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Svarbiausia yra tai, kad kasdien kursite matomus (kelių, gatvių, tiltų, geležinkelių) ir nematomus (susitikimo džiaugsmo) stebuklus.

Apie atradimus, sprendimus ir savo pasirinkimų keliones pasakoja kelių inžinierius ruošiančių šalies aukštųjų mokyklų absolventai: Kamilė Znutienė (Kauno technikos kolegija, KTK, ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VILNIUS TECH), Mantvydas Radžiūnas (KTK, VILNIUS TECH) ir Gustas Mensevičius (VILNIUS TECH).

Pradžia: AB „Kauno tiltai“ meistru dirbantis M. Radžiūnas kelių inžineriją atrado tik baigęs statybų krypties studijas KTK. (Partnerio nuotr.)

Visi trys kelių inžinerijos studijas atrado savaip. Kamilė nuo vaikystės su malonumu rausdavosi kelių projektų dėžėse, sklaidydavo brėžinius, kuriuos namo parsinešdavo dėdė. Nors jau būdama abiturientė ruošėsi stoti į kelių policijos specialybę, prieš pat stojamuosius lūžusi koja iš esmės pakeitė planus ir dabar pašnekovė – jau kone dešimt metų AB „Kauno tiltai“ projektų administravimo inžinierė. Pirmiausia ji mokslus krimto KTK, vėliau žinias gilino sostinėje, pasirinkusi VILNIUS TECH siūlytas išlyginamąsias kelių, geležinkelių ir miestų inžinerijos studijas.

Minėtoje įmonėje meistru dirbantis Mantvydas kelių inžineriją atrado tik baigęs statybų krypties studijas KTK. „Jau rašydamas baigiamąjį darbą supratau, kaip man patinka technika ir žemės darbai. Po studijų metus tarnavau inžineriniame J. Vitkaus batalione – kaip tyčia kuopoje, atsakingoje už žemės kasimo darbus. Ten dar aiškiau supratau, kad suksiu į kelių statybą.“ Pradėjęs kaip buldozerio mechanizatorius, įsidrąsinęs ir įgijęs patirties, jis nusprendė baigti porą metų trunkančias išlyginamąsias kelių, geležinkelių ir miestų inžinerijos bakalauro studijas: „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi, juolab kad darbdavys kompensuoja net 75 proc. studijų kainos. Šiuo metu jau esu meistras, dirbu Tauragės aplinkkelio statybos objekte.“

Gustas savo, kaip būsimojo kelių inžinieriaus, kelią rado paskatintas tėvų: „Mokykloje padariau namų darbus, t. y. labai stropiai domėjausi įvairiomis specialybėmis, konsultavausi su skirtingų sričių specialistais, kaip ir kas. Inžinerija tuo metu skambėjo labai paslaptingai, tačiau, pasitikėdamas tėvų pasiūlymu, nusprendžiau stoti į kelių, geležinkelių ir miestų inžineriją. Jau pirmaisiais metais supratau, kad esu savose rogėse.“

Kas labiausiai patiko kolegijos ir universiteto suole? Kamilė konkreti – kelių inžinerijos specialybės dalykai, planavimas, projektavimas, kelių, tiltų, geležinkelių statyba. „Laboratoriniai ir praktiniai užsiėmimai – visiška fantastika! Pamatai, kaip teorija įgauna realią praktinę išraišką ir vertę. Apskritai, ši sritis kol kas nepakankamai suprantama kaip novatoriška. Juk inovacijos neaplenkia nei projektavimo, nei statybos ar statinio priežiūros metodų. Vien kokios BIM (angl. Building Information Modelling) galimybės!“ Anot Mantvydo, universitete itin naudingos paskaitos apie medžiagotyrą, naujų technologijų taikymą, asfaltą. Studentai, pasitelkę programas, projektavo oro uostus, geležinkelius. „Juokauju, kad užsiimu ir edukacine veikla. Aplinkiniams reikia priminti, kad kelių inžinierius – jau seniai ne su šiupeliu švytuojantis kelio darbininkas, juk darbe daug 3D sistemų, kompiuterinių programų – tik mokykis!“

Būsimiesiems kelių inžinieriams nereikia nerimauti dėl darbo perspektyvų ar gresiančios monotonijos. Kamilei ginantis baigiamąjį darbą KTK, ją pastebėjo dabartinis AB „Kauno tiltai“ vadovas ir pakvietė prisijungti prie komandos. Taigi, iš studento suolo – tiesiai į didžiausius ir įdomiausius projektus. Jai antrina Gustas ir patikina, kad tiek jis, tiek jo kurso draugai jau pirmaisiais ar antraisiais studijų metais įsidarbino pagal specialybę. Būsimieji susisiekimo infrastruktūros inžinieriai jaučiasi laukiami įmonėse ir atlikti praktikos, kuri, beje, beveik visais atvejais atlyginama.

Kaip pasimatuoti, ar ši profesija – tau? Ko tikėtis ir kam nusiteikti? Pirmiausia – kad kelių inžinierių poreikis jau šiandien drastiškai auga. Juk gyvenimas nestovi vietoje, kelių, gatvių tinklai plečiasi drauge su augančiais miestais. Ši sritis reikalauja nuolatinio atnaujinimo, įvairių sprendinių. Kamilė pabrėžia, kad inžinieriaus darbas reikalauja daug kūrybos, tikslumo ir loginio mąstymo. „Kasdien ieškai galybės atsakymų, situacijos vertinimų, žongliruoji krūva skaičių ir viską sintetini, kad gautum geriausią rezultatą. Taigi, nuoboduliui praktiškai jokių šansų“, – sako ji. Mantvydui labiausiai patinka matyti, kaip plynoje vietoje atsiranda objektas: „Pradžioje žolė, paskui, žiūrėk, jau asfaltas garuoja, šaligatvio bortelius dedi ir galiausiai kelias ar viadukas, kuris išliks ilgam ir tarnaus visuomenei. Tas apčiuopiamumas gal labiausiai ir veža.“

Galiausiai, reikėtų žinoti, kad studentai kelininkai – smagūs, aktyvūs jaunuoliai. Gustas, jaunųjų kelininkų klubo „Kelelis“ prezidentas, pasakoja, kad šis klubas vienija skirtingų kursų studentus. „Organizuojame įvairius renginius, išvykas į įmones, statomus objektus, gamyklas. Tokiuose susibūrimuose susipažįstame su buvusiais kelių inžinerijos absolventais ir būsimaisiais kolegomis, vadovais.“

Šiuo metu Lietuvoje kelių inžinerijos krypties studijas siūlo dvi aukštosios mokyklos – Kauno technikos kolegija ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Regina Motienė, KTK Statybos inžinerijos krypties kelių studijų programos kuratorė

Mūsų kolegija gyvuoja daugiau nei 100 metų, o kelininkus su istoriniais pertrūkiais ugdome kone 90 metų. Taigi, esame toli gražu ne naujokai, o ilgametę patirtį turinti, gabius specialistus ruošianti institucija, itin orientuota į praktiškas studijas. Per trejus mokymosi metus mūsų studentai gauna aktualią, koncentruotą profesinę informaciją, išbando modernią skaitmeninio projektavimo laboratoriją. Didelis dėmesys skiriamas ne tik plataus profilio specialybės dalykams, bet ir praktikai, kai teorinės žinios pritaikomos dirbant realiuose objektuose. Siekiame parodyti studentams kelių inžinerijos srities profesines alternatyvas – nuo projektuotojo, darbų vadovo, profesionalaus sąmatų skaičiuotojo ar projektų administratoriaus iki su 3D sistemomis dirbančio geodezijos specialisto, laboratorijos aso. Dar daugiau – labiausiai motyvuoti studentai naudojasi progomis, sudarančiomis sąlygas išvykti mokytis į Europos universitetus pagal mainų programą „Erasmus+“, atlikti praktiką užsienio įmonėse. Verslo atstovai – socialiniai partneriai – skiria savo skatinamąsias stipendijas geriausiems, sumoka už studijas savo darbuotojams, prisideda prie pačios studijų programos ar baigiamųjų darbų vertinimo ir tobulinimo. Nestinga būdų, kaip skatinti ir plėtoti kelių inžineriją. Iš pačių studentų, žinoma, tikimės iniciatyvumo, matematinio mąstymo, atkaklumo, disciplinos ir pagarbos aplinkai ir kitiems.

Kviečiame savo profesinį kelią nutiesti tiesiant tikrus kelius!

Doc. dr. Viktoras Vorobjovas, VILNIUS TECH Kelių katedros vedėjas

VILNIUS TECH Kelių katedra kelių inžinerijos specialistus ruošia jau daugiau nei 100 metų – nuo 1922 m. Turėdami gilias studijų ir mokslo tradicijas, esame nuoseklūs, inovatyvūs ir atliepiantys laikotarpio iššūkius. Kas dieną kiekvienas iš mūsų vidutiniškai atlieka tris keliones – nesvarbu, kokia nuotaika ar oras už lango. Automobiliu, viešuoju transportu, traukiniu, dviračiu ar pėsčiomis – kiekvienai kelionei reikalinga infrastruktūra, kurią žmonės, baigę mūsų specialybę, planuoja, projektuoja, stato ir prižiūri. Ugdant būsimų specialistų inžinerinį mąstymą, gausios teorinės žinios įprasminamos praktiniuose užsiėmimuose arba atliekant laboratorinius darbus. Žinoma, neatsiliekama nuo mūsų srities aktualijų, tokių kaip informacinis statinio modelis, skaitmeninė statyba, aplinkos apsaugos užtikrinimas, poveikio aplinkai vertinimas ir pan. Studentus ugdome darbui įmonėse ir atveriame kelius į mokslo pasaulį. Jie turi galimybę dirbti universiteto mokslo institutuose arba laboratorijose, kur kuriamos naujos, inovatyvios, aplinkai draugiškos medžiagos ir technologijos, diegiamos inovacijos. Studijų metu aktyvūs mūsų socialiniai partneriai, įvairios įmonės, kurie skaito paskaitas, dalyvauja rengiant baigiamuosius darbus; vykstama į statybos objektus, skiriamos skatinamosios stipendijos, sudaromos galimybės atlikti praktiką kitų šalių kompanijose. Galimybių yra ir dar daugiau. Laukiame visų, norinčių studijuoti profesiją, apie kurią visada turėsi, ką papasakoti, ir pasiryžusių kurti savo ateities kelią, patogią ir saugią susisiekimo infrastruktūrą Lietuvoje.

Daugiau nei šimtmetį Lietuvai ir pasauliui inžinierius ruošiančios Kauno technikos kolegijos direktore tapo dr. Lina Girdauskienė. Naujai išrinktos vadovės teigimu, kolegija jau šiandien yra viena iš lyderiaujančių inžinerinės krypties aukštųjų mokyklų šalyje, subūrusi itin stiprią bendruomenę.

„Kolegijos vairą perimu iš jai vadovavusio Nerijaus Varno, kuris aukštai iškėlė KTK veiklos kokybės kartelę. Penkerius metus iš eilės Kauno technikos kolegija nacionaliniuose aukštųjų mokyklų vertinimuose patenka tarp 5-ių geriausių šalies kolegijų. Po tarptautinių ekspertų vizitų ir vertinimų, tiek pati institucija, tiek jos studijų programos yra akredituotos maksimaliam terminui. SKVC ekspertai kolegiją yra pripažinę kaip geriausią Lietuvoje MTEP veiklų kontekste. Taigi, kartelė yra iškelta aukštai ir ją reikės išlaikyti bei augti toliau: laukia naujai suformuoti kolegijų mokslo veiklos reikalavimai, kuriuos privalome įgyvendinti jau nuo 2024 metų ir pasiekti reikalingą lygį iki 2028 metų, kadangi po to vyks ekspertinis kolegijų MTEP veiklų vertinimas su pasekmėmis, naujas galimybes suteikia profesinės magistrantūros bei trumpųjų studijų įveiklinimo iššūkiai, laukia Lietuvos kaip inžinerijos šalies strateginio tikslo įgyvendinimo procesai, kuriuos šiandien inicijuoja beveik visos šio sektoriaus asociacijos ir įmonės, atsiveria mokymosi visą gyvenimą perspektyva ir rimtų europinių mokslo projektų veiklos.

Galiu tik pasidžiaugti, kad mane supa stipri ir ambicinga komanda, kuri padės įgyvendinti išsikeltus tikslus“, – sakė ji.

Vienas iš pagrindinių tikslų – tapti inžinerinių kompetencijų ugdymo centru tiek Lietuvoje, tiek sėkmingai konkuruoti Baltijos šalių regione.

Nauja kolegijos vadovė aukštąją mokyklą mato priklausančia Baltijos šalių techniškųjų aukštųjų mokyklų elitui.

„Vienas iš pagrindinių tikslų – tapti inžinerinių kompetencijų ugdymo centru tiek Lietuvoje, tiek sėkmingai konkuruoti Baltijos šalių regione. Formuosime kritinę tyrėjų masę, įgalintą rezultatyviai veikti taikomųjų tyrimų srityje, aktyviai besidalinančia žiniomis bei prisidedančia prie pažangios visuomenės ir pramonės raidos.

Nuolat gerinsime studijų kokybę, diegdami naujausias skaitmenines technologijas, dar labiau stiprinsime taikomąją mokslo veiklą ir mokymosi visą gyvenimą koncepciją, atliepiant inžinerinės pramonės poreikius, bei ypatingai didelį dėmesį skirsime darbuotojų gerovei ir tvariam organizacijos valdymui“, – veiklos kryptimis dalinasi kolegijos vadovė.

Dr. L. Girdauskienė paskutinius dvejus metus dirbo KTK direktoriaus pavaduotojos studijoms ir mokslui. Prieš tai daugiau nei dešimtmetį dirbo Kauno technologijos universitete docente, aktyviai vykdė pedagoginę, projektinę ir mokslinę veiklą. Ji turi ilgametę personalo vadovės bei įmonės vadovės patirtį privačiame sektoriuje.

Pirmieji žingsniai aukštojo mokslo link

Šiandien Kauno technikos kolegija yra žinoma ir pripažinta Lietuvoje valstybinė aukštoji mokykla, kuri kasmet patenka tarp geriausių, o jos socialinių partnerių sąrašą sudaro itin solidžios Lietuvos ir viso pasaulio įmonės, organizacijos bei aukštosios mokyklos. Tačiau pirmieji žingsniai kuriant KTK binarinėje aukštojo mokslo sistemoje, kurie buvo žengti dar prieš 20 metų, nebuvo lengvi.

Kolegija kaip institucija visada turėjo savo inžinerinį identitetą ir aiškią veiklos kryptį, todėl tuometinės švietimo politikos strategijos kontekste, kuria buvo siekiama steigti dideles kolegijas, geografiniu principu apjungiant tuomet veikusias aukštesniąsias mokyklas, sprendimas išlikti savarankiška kolegija, rengiančia išskirtinai techninės krypties specialistus buvo sudėtingas. Visgi, tokį sprendimą padarė Kauno aukštesniosios technikos mokyklos bendruomenė, vadovaujama direktoriaus dr. Jono Krivicko.

KTK nuotr.

Norint įgyvendinti šią svajonę laukė sudėtingas kelias ir iššūkiai. 2000-aisiais metais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija atliko pirminį 13 aukštesniųjų mokyklų vertinimą, siekdama nustatyti jų realias galimybes teikti aukštąjį išsilavinimą. Po vertinimo, institucija pateko į mokyklų pretendenčių tapti kolegijomis sąrašą, bet kolegija dar netapo. Tai iš dalies lėmė kolegijų tinklo formavimo politika: 2000-aisiais metais šalyje buvo numatyta steigti 3-4 valstybines ir 1-2 nevalstybines kolegijas. Nei vienoje apskrityje tuo metu nebuvo planuota steigti daugiau kaip vienos kolegijos. Viena iš to meto politikos nuostatų – tai steigiamų kolegijų daugiakryptiškumas, o KTK pirmtakė rengė tik vienos technologijų srities specialistus.

Visgi apsisprendus prasidėjo intensyvus pasirengimas tapti kolegija ir 2000-2001 metais buvo inicijuotas neuniversitetinių studijų programų rengimas. Siekiat tinkamai valdyti būtinas inovacijas ir jų diegimo procesus bei programų plėtrą buvo įsteigtas vadovo plėtrai, vystymui, ryšiams su užsieniu etatas, kuris valdymo lygmenyje buvo adekvatus direktoriaus pavaduotojo pareigybei. Eiti šias pareigas paskirta dr. Marija Jotautienė, jai deleguojant neuniversitetinių studijų programų rengimo bei strategijos tapti aukštojo mokslo institucija realizavimo koordinavimą. Pradėta formuluoti būsimosios kolegijos misija ir vizija.

Pokyčio procesai reikalavo ne tik didelio bendruomenės įsitraukimo, bet ir tikėjimo idėja bei begalinio noro išgyventi virsmo aukštąja mokykla sėkmę. Tuo metu jau buvo atlikti kai kurie kolegijos steigimui būtini struktūriniai pokyčiai. Aukštesniosios mokyklos struktūroje buvo suformuoti du fakultetai: Statybos ir Elektromechanikos.

Istoriniai 2002-ieji

2002-ieji metai tapo istoriniais. Jais tuometinė Kauno aukštesnioji technikos mokykla vėl pateikė prašymą dėl kolegijos steigimo. Tuos metus institucija pradėjo kaip Kauno aukštesnioji technikos mokykla, o rugsėjo 1-ąją jau startavo jau kaip Kauno technikos kolegija, valstybinė aukštoji mokykla.

Kauno aukštesniosios technikos mokyklos bazėje įsteigus Kauno technikos kolegiją (KTK), jos vadovu paskirtas dr. Jonas Krivickas.

2002 metų virsmas į aukštojo mokslo instituciją buvo nauja, iššūkių kupina pradžia, reikalaujanti susitelkimo, kūrybos ir bendruomeniškumo. Prasidėjo augimas tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Į pirmąsias programas Automobilių techninis eksploatavimas, Elektros energetika, Elektronikos technika, Kelių tiesimas ir Statyba buvo leidžiama priimti 300 dieninių ir 120 neakivaizdinių studijų studentų.

Suformuotos ir kolegijos savivaldos institucijos. Pirmoji jų – kolegijos Steigiamoji taryba, kuri atliko visuomeninės priežiūros funkciją. Jos pirmininku paskirtas dr. Jonas Biržiškis, ilgametis LR Susisiekimo ministras, dirbęs net su septyniomis Vyriausybėmis. Pagrindinis tarybos tikslas buvo formuoti kolegijos strateginius tikslus, siekti institucijos veiklos tobulinimo ir modernizavimo. Vienas svarbių prioritetų – bendradarbiavimo su socialiniais partneriais strateginė kryptis, plečiant ir modernizuojant kolegijos studijų bazės išteklius. Antroji savivaldos institucija – kolegijos Akademinė taryba, kuri tapo aukščiausia akademinės savivaldos institucija. Jos nutarimai tapo privalomi visiems kolegijos dėstytojams, darbuotojams ir studentams.

Kolegijos administracija pradėjo ieškoti naujų bendradarbiavimo su socialiniais partneriais formų. 2007 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Vokietijos koncerno BOSCH automobilinių sistemų padaliniu Lietuvoje ir jau po metų buvo atidarytas KTK BOSCH mokymo centras, skirtas kolegijos studentams bei automobilių priežiūros ir diagnostikos įmonių darbuotojams. Tuo metu tai buvo unikalus sprendimas ir patirtis, kadangi pradėtas diegti naujas bendradarbiavimo su socialiniais partneriais modelis. Tarptautinė įmonė investavo į naujausią diagnostinę įrangą, kurią studijų procese naudojo kolegijos studentai ir dėstytojai.

Mokslinė konferencija 2009 m./KTK nuor.

Lietuvos inžinierių kalvė

Virsmas ir pokyčiai, kuriuos prieš dvidešimtmetį inicijavo KTK bendruomenė, sunkus darbas siekiant tikslų ir proaktyvi veikla sudarė sąlygas institucijai stiprėti ir tapti viena geriausių kolegijų Lietuvoje.

Šiandien KTK išplėtė strateginius tikslus veiklos kontekste ir greta pagrindinių – studijų ir taikomųjų mokslinių tyrimų bei verslo poreikių atliepimo, prisiima sau ir trečią misiją – tapti mokslo, studijų ir verslo kompetencijų ir inovacijų centru ateities inžinieriams rengti. Toks centras kolegijos partnerių iš inžinerinės pramonės ir verslo pagalba leidžia studentams iš karto naudotis savo įgytomis žiniomis, pasitelkti jas realių problemų sprendimui ir naujų idėjų kūrimui bei įgyvendinimui. Šioje aplinkoje labai svarbūs yra taikomieji moksliniai tyrimai, kuriuos dėstytojai jau atlieka kartu su studentais ir tokiu būdu perduoda jiems naujausias žinias.

Šiandieninis pasaulis ir visuomenė vystosi bei įgauna naujus bruožus taip greitai, kad žinios pačios savaime jau nebetampa vertybe. Jos yra svarbios aukštų technologijų tinklaveikos mazguose. Todėl artimiausio laikotarpio perspektyva įpareigoja motyvuoti studentus mokytis valdyti žinias, ugdyti vaizduotę ir skatinti kūrybiškumą, kuris tampa ateities visuomenės konkurenciniu pranašumu.

Jau dabar KTK bendruomenė įžvelgia ateities visuomenės kaip idėjų visuomenės apraiškas, todėl kitas iššūkis, kurį reikės įveikti – tai mokytis patiems valdyti ir taikyti žinias atliepiant aplinkos poreikius, ugdyti ir ugdytis kompetencijas, generuoti idėjas ir kūrybiškai realizuoti strateginius uždavinius. Šiandien yra visos sąlygos ir galimybės, kad kolegija transformuotusi į kompetencijų ir inžinerinių inovacijų centrą, būsimą inžinerinės krypties taikomųjų mokslų universitetą.

KTK – absoliuti lyderė inžinerinėse kryptyse

Kauno technikos kolegija, remiantis žurnalo „Reitingai“ duomenimis ir atliktais vertinimais, tapo viena geriausių kolegijų šalyje, kurios du trečdaliai realizuojamų studijų krypčių įvertintos kaip geriausios Lietuvoje, o trečdalis užėmė labai aukštą antrąją vietą studijų programų krypčių reitinge. Toks rezultatas unikalus ir vienintelis Lietuvoje.

Viena iš lyderiaujančių šalyje kolegijų savo pavyzdžiu rodo, kad nuoseklus darbas, nuolatinis studijų procesų tobulinimas, verslo poreikių atliepimas bei artimas santykis su darbdaviais kasmet leidžia gerinti rezultatus.

Statybos inžinerija, Mechanikos inžinerija, Aeronautikos inžinerija ir Transporto inžinerijos studijų kryptys tapo geriausiomis Lietuvoje, o dar dvi – Elektronikos inžinerija ir Elektros inžinerija užėmė antras vietas studijų krypčių vertinime.

Automobilių techninio eksploatavimo ir Statybos inžinerijos studijų programos šiemet tapo vienintelėmis daugiausia valstybės finansuojamų vietų (vf+vnf/st) studentų surinkusių studijų programų inžinerinėje kryptyje. Jos ir reitinge šiemet pakilo į pirmąsias vietas. Šias studijų programas Kauno technikos kolegijoje pasirinko net 112 studentų.

Lyderio pozicijas kolegija išlaikė Aeronautikos inžinerijos kryptyje, pakilo ir tapo geriausia – Mechanikos inžinerijos kryptyje. Ši studijų kryptis surinko maksimalius darbdavių vertinimų balus – 30 iš 30 galimų.

Dvi antrosios vietos

Elektronikos inžinerijos ir Elektros inžinerijos kryptys šiemet išsirikiavo antroje reitingų pozicijoje. Elektros inžinerija surinko vieną didžiausių balų pagal darbdavių vertinimus, taip pat abi kryptys yra vertinamos aukštais balais tarptautinių ekspertų.

Elektronikos inžinerijos kryptyje šiemet buvo priimti 72 studentai. Tai vienas geriausių rezultatų šalyje, ypač vertinant, kad Kauno regionas – elektronikos įmonių investicijų ir plėtros centras.

Labai svarbu, kad toks rezultatas pasiektas laikantis aukščiausių kokybės reikalavimų stojimo kartelės kontekste. Kauno technikos kolegija buvo viena iš tik dviejų valstybinių kolegijų Lietuvoje, kurios laikėsi aukštesnių nei nustatyta reikalavimų, priimant pirmakursius į valstybės nefinansuojamas vietas, ir vienintelė, priimanti išskirtinai tik būsimus inžinierius. Tai labai svarus rezultatas, žinant, kad kitos kolegijos priėmimo kartelę buvo maksimaliai nuleidę žemyn, kai kur net iki 1 balo, kai LR ŠMSM ministrės nustatytas minimalus balas į vf vietas kolegijose yra 4,3.

Iš viso žurnalas „Reitingai“ įvertino 51 profesinio bakalauro kolegijų studijų kryptį. Vertindami kolegijų bakalaurų rengimo kokybę, reitingų sudarytojai kolegijas vertino pagal tuos pačius parametrus kaip ir universitetų bakalaurų rengimą. Svarbiausias parametras – kiek darbdavius tenkina kiekvienos krypties absolventų parengimo kokybė. Tai sudarė net 30 taškų iš 100 viso reitingo svorio.

KTK nuotr.

Taip pat, remiantis Vyriausybės strateginės analizės centro STRATA duomenimis, buvo įvertintas absolventų įsidarbinamumo ir atlyginimo pokytis per trejus metus.

Atsižvelgta, kiek geriausių abiturientų, tų, kurie valstybinius egzaminus išlaiko nuo 86 iki 100 balų, pasirinko konkrečios krypties studijas 2022 m. Anot sudarytojų, kuo tokių studentų daugiau, tuo tikėtina bus aukštesnė studijų ir absolventų kokybė.

Reitingai pateikia kiekvienos krypties priimtų į valstybės finansuojamas ir valstybės nefinansuojamas studijų vietas balo vidurkį, atsižvelgiama į studentų nubyrėjimo ir kitus duomenis.

Tikimąsi, kad paskelbti žurnalo „Reitingai“ duomenys padeda aiškiai atskirti, kas geriausiai iš visų Lietuvos kolegijų parengia tam tikros srities specialistus bei padeda pasirinkti atitinkamą karjeros kelią būsimiems studentams.

– Povilai, autoklubas skaičiuoja jau septintąjį sezoną. Kaip vertinate šiuos metus?

– Taip, tikrai turime jau sukaupę nemažai patirties, nes autosporto varžybose dalyvaujame jau septynerius metus. Aišku, nuolat kai kurių dalykų mokomės, nes esame studentiška komanda, vieni baigia studijas ir palieka autoklubą, kiti prisijungia ir vėl turi praeiti visą mūsų mokyklą.

Tad vienareikšmiškai vertinti sezono negaliu. Visada stengiamės maksimaliai pasiekti užsibrėžtus tikslus, kartais tai pavyksta, o kartais ne. Šis sezonas mums šiek tiek sunkesnis, nors ir pradėjome ganėtinai ambicingai.

Organizatorių nuotr.

Sezono startas pavasarį buvo puikus. Nors ir neturėjome išskirtinai aiškių pilotų kaip kitais sezonais, tačiau automobilius mūsų inžinieriai paruošė puikiai. Padarėme visus namų darbus ir laukėme pirmų Žiedo čempionato varžybų Latvijoje. Išvažiavome optimistiškai nusiteikę, žinojome trasą, jokių netikėtumų nebuvo ir pasiektas rezultatas mus tenkino.

Visada stengiamės maksimaliai pasiekti užsibrėžtus tikslus, kartais tai pavyksta, o kartais ne.

Kas nustebino – dalyvių gausa. Praėjusiai metais „BMW CUP 325“ turėjome apie 30 automobilių, o šiemet jų prie starto linijos išsirikiavo virš 50-ies. Paaugo ne tik dalyvių kiekybė, bet ir kokybė.

– Kada pajutote, kad konkurencija sustiprėjo?

– Ypač stipriai tai pajutome Suomijoje, kur likome antro dešimtuko gale, nors esame įpratę būti TOP10. Tačiau šita tendencija matosi pažvelgus į visus etapus, nes TOP10-tukas nebėra taip lengvai pasiekiamas bet kuriame etape.

Visgi, Suomijoje turėjome daugiausia problemų. Mums buvo pirma tokia tolima išvyka ir ji tapo sudėtinga visais aspektais net ir kalbant apie logistiką, nes dalis komandos važiavo automobiliais ir kėlėsi keltais, kita dalis skrido. Reikėjo viską suderinti ir suplanuoti.

Taip pat turėjome didesnių tikslų trasoje, nei pavyko pasiekti. Galima sakyti patys save nustebinome su prastesniu pasirodymu nei tikėjomės.

Nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, taip pat dar turėjome avariją, kur vienas iš mūsų automobilių apsivertė. Varžovai taip pat buvo labai stiprūs. Esame įpratę būti Top 10, o Suomijoje tai mums nepavyko.

Tad iššūkių ir sunkumų, kaip matote, buvo daug ir įvairių, tačiau susipažinome su trasa, matome savo klaidas ir kitą sykį tikimės pasirodyti jau daug solidžiau nei šiemet.

– Šiemet jau ketvirtą kartą dalyvavote 1006 kilometrų lenktynėse Palangoje. Kaip sekėsi?

– Taip, komanda šiose prestižinėse lenktynėse dalyvauja jau 4-us metus iš eilės. Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, koncentravomės ties „BMW 325“ klase. Gaila, kad šiemet sumažėjo dalyvių skaičius: pernai jų buvo apie 40, o šiemet - 30. Gausiausiai dalyvių pritraukė „GT3“ ir „GTOPEN“ klasės, kur jau varžėsi prabangūs „Porsche“, „Audi“, „Mercedes-Benz“ ar „Lamborghini“ automobiliai.

Nors dalyvių ir mažiau, tačiau bendras sportinis lygis išaugęs. Tikriausiai konkurencija buvo didžiausia per visą mūsų dalyvavimo istoriją. Komandos turėjo konsultantus iš užsienio, kaip sakiau, daugiau buvo galingų ir brangių mašinų. Tai rodo, kad komandos turi didesnius biudžetas, daugiau investuoja ne tik į techniką, bet ir komandų pasiruošimą, strategiją ir kt.

Žvelgiant į mūsų komandos pasirodymą, tai esame tikrai juo patenkinti. Nors ir pralaimėjome savo tiesioginiams konkurentams, tačiau pasirodėme tikrai gerai. Klasėje varžėmės kaip lygūs su lygiais, kol nepatyrėme avarijos ir turėjome sustoti remonto darbams. Nors mūsų inžinierių komanda ir buvo paruošta bei dirbo fantastiškai – per minimalų laiką sutvarkė priekinę pakabos dalį, bet tai mums vis tiek kainavo šešis ratus, kuriais ir pralaimėjome.

Tačiau bendroje įskaitoje likome 22 vietoje, iš viso dalyvavo 31 komanda. Lenktynėse vis dar dalyvaujame su pačia lėčiausia technika, todėl, manau, kad tai tikrai geras pasirodymas.

Reikia atsižvelgti į tai, kad komandoje buvo ir du nauji pilotai, kurie pasirodė taip pat puikiai.

– Viena iš piločių buvo mergina. Tai ne toks dažnas reiškinys autosporte.

– Išties nėra dažnas. Bet mūsų komandos narė Emilija Ulvydaitė laužo visus stereotipus. Šiemet dar tik mokyklą baigusi sportininkė parodė, kad važiuoja greičiau nei dauguma vyrukų, priima drąsius ir greitus sprendimus. Džiaugiamės, kad ji prisijungė ne tik prie KTK „Racing Division“ komandos, bet ir papildė Kauno technikos kolegijos ruošiamų inžinierių gretas.

Norime, kad ji taptų pavyzdžiu, kad merginos autosporte gali varžytis kaip lygios su kitais ir čia laukiami yra visi, kurie tiesiog turi aistrą technikai.

Organizatorių nuotr.

– Kokie komandos artimiausi planai ir tikslai?

– Ruošiamės likusiems Žiedo etapams. Jau dabar matome, kad aukšto sportinio rezultato pasiekti nepavyks, tad orientuojamės į patirties ir žinių sėmimąsi – pradedant inžinieriais ir baigiant pilotais. Kaip minėjau, labai daug ko išmokstame ekstremaliose situacijose, kaip Suomijoje ar Palangoje, kai reikia dirbti neįprastose sąlygose, prie didelių karščių, užkaitusių stabdžių sistemų ir pan. Tada būna geriausia mokykla mūsų inžinieriams.

Taip pat ieškosime atsakymo, kodėl šiemet nesurandame savo greičio, ar problemos slypi technikoje, ar kiti ją tiek ištobulino ir į ją investavo, kad tiesiog nepavejame. O gal kažkur suklydome, kažko nepadarėme.

Tikrai galiu pagirti konkurentus. Labai jaučiame jų didelius žingsnius į priekį. Tačiau tikrai nesiruošiame pasiduoti ir stengsimės tobulinti tiek automobilius, tiek ir savo vairavimo techniką, komandinį susidirbimą ir kitus aspektus, kurių visuma nulemia pergales trasoje.

– Deividai, kaip prasidėjo jūsų kelionės ir karjera?

– Turbūt reikėtų sugrįžti dar į mokyklos laikus, kai nusprendžiau rinktis statybų inžinerijos studijas. Prieš tai kelerius metus buvau savanoriu ir man tikrai patiko tas gyvenimo būdas – svajojau tapti karininku. Visgi, pasirinkau statybų inžineriją ir savo karjerą pasukau šiuo keliu.

Baigęs mokyklą įstojau į Statybų inžinerijos studijas, bet pamačiau, kad reikia šiek tiek daugiau pinigų nei aš sau galėjau leisti. Tada su savo mergina nusprendžiau išvykti į Angliją ir šiek tiek užsidirbti mokslams, kaip darė dauguma tuo metu. Tas šiek tiek užtruko 18 metų.

– Kaip klostėsi gyvenimas ir karjera Jungtinėje Karalystėje?

– Galiu pasakyti, kad tuo metu lengva nebuvo. Tačiau buvau kupinas energijos, smalsumo ir ambicijos išmokti. Pradžioje įsidarbinau pagalbiniu šlavėju. Savo darbą atlikdavau nuoširdžiai ir gerai, tad neužilgo tapau jau šlavėjų grupės vadovu.

Pamažu pradėjau dirbti ir padėti statybininkui staliui. Po 6 mėnesių pamačiau, kad man viskas gaunasi ir jau gerai gaudausi. Tad nusprendžiau pradėti papildomai dirbti „iš šono“, važinėti į parodas, domėtis viskuo – įrankiais, visais procesais, technologijomis.

Plėtėsi mano žinių bagažas ir tai matė mano darbdaviai, todėl kažkur po metų mane pakėlė į brigadininko poziciją.

Būdamas 21-erių atsidariau savo įmonę. Įdarbinau keturis patyrusius meistrus ir pradėjome dirbti. Pradėjau kaupti patirtį kaip vadovas. Teko bendrauti su klientais, organizuoti darbą, derinti detales, suprasti procesus, kad galėčiau užtikrinti darbų kokybę.

Derinau du darbus ir gavau pasiūlymą pereiti į kitą kompaniją dirbti brigadininku. Sutikau, bet padirbus daugiau nei pusmetį nusprendėme, kad Anglijoje mums jau užteks būti ir persikėlėme gyventi į Norvegiją.

– Ar buvo sunku startuoti vėl iš naujo? Juk turėjote įmonę, kurią teko uždaryti ir reikėjo mesti darbą?

– Nerimo buvo, tačiau nedvejojome. Kadangi aš nemėgstu būti ilgai be darbo, tad tik atvykus jį susiradau. Čia turėjau galimybę statyti karkasinius namus. Paprastai sakant, buvau stalius. Prisijungiau prie norvegų komandos, kuri tuo metu statė namą. Jį pastatėme per tris mėnesius. Pasitikėjau savimi ir darbdavių paprašiau, kad antrąjį namą leistų pastatyti man su mano komanda.

Projektą įgyvendinome dvejomis savaitėmis ilgiau nei norvegų brigada. Tačiau mūsų kokybė buvo labai gera. Taip įgavau didelį darbdavių pasitikėjimą.

Norvegijoje sekėsi tikrai puikiai ir po metų tapau komandos vadovu. Norvegijoje pradėjau galvoti apie savo išsilavinimą, todėl pradėjau mokytis profesinėje mokykloje, kad galėčiau turėti reikalingą kvalifikaciją, būti atsakingu už objektų pridavimą, pasirašyti už jų kokybę.

– Tačiau tai nebuvo paskutinės jūsų studijos?

– Tikrai taip. Visada norėjosi aukštojo mokslo diplomo ir išsilavinimo atveriamų galimybių. Nors norvegų kalbą jau ir gerai mokėjau, tačiau atsirado noras, kad diplomas būtų gerai vertinamas ir visur pripažįstamas.

Pradėjau domėtis universitetinėmis inžinerijos studijomis Kaune. Net grįžau į Lietuvą pasikalbėti su vieno universiteto atstovais apie studijas ir gaunamas praktines kompetencijas bei žinias, bet, deja, bendros kalbos neradome.

Tad nusprendžiau ieškoti kitos aukštosios mokyklos ir mano pasirinkimu tapo Kauno technikos kolegija (KTK). Nuėjus ten pasišnekėti, supratau, kad liksiu studijuoti. Pamenu, kad KTK atstovai pajuokavo, kad sulaukęs 30 metų padarai teisingus sprendimus. 2016 m. prasidėjo mano Statybos inžinerijos studijos kolegijoje.

KTK nuotr.

– Ar buvo lengva derinti studijas ir darbą? Turbūt ir mokytis nebuvo lengva po daugiau nei 10 metų pertraukos?

– Studijuoti įstojau į valstybės finansuojamą vietą, tad motyvacijos buvo daug. Žinoma, po daugiau nei 10 metų pertraukos tikrai nebuvo lengva. Tačiau prasilaužiau ir jau kitą semestrą norėjosi pasiekti dar geresnį rezultatą nei buvo prieš tai. Ypač „vežė“ braižyba ir projektavimas. Galėdavau tai daryti, pasileidęs džiazą, iki 3-4 nakties.

Žinoma, buvo sunku derinti studijas ir darbą Norvegijoje. Tekdavo išvykti mėnesiui, visko būdavo. Aišku, aš viską išdirbdavau iki kaulų smegenų ir palikdavau instrukcijas, planus ir grafikus mane pavaduojančiam asmeniui. Tačiau buvau gamybos vadovu, pareigos atsakingos, tad po paskaitų tekdavo daug laiko praleisti atsakinėjant į skambučius, laiškus ir viską planuojant. Tikrai buvo nelengva, bet studijas baigti pavyko diplomu su pagyrimu, o grįžus į darbą, pakėlė mane į projekto vadovo pareigas. Kompanija pagal dydį buvo antra Norvegijoje ir įgyvendino įvairiausius projektus nuo tiltų, kelių ir net iki naftos platformų statybų. Laikotarpis tikrai nebuvo lengvas, tačiau labai įdomus.

Ypač „vežė“ braižyba ir projektavimas. Galėdavau tai daryti, pasileidęs džiazą, iki 3-4 nakties.

– Atrodo, kad viskas klostėsi puikiai. Kodėl nusprendėte grįžti?

– Prasidėjo koronaviruso pandemija. Kita įmonė man pasiūlė dar geresnes sąlygas, nors sektorius ir nebuvo man visai pažįstamas. Kompanija specializavosi fasadų srityje ir dirbo su stikliniais dangoraižiais. Gavau du neužbaigtus projektus ir vieną naują. Tikrai reikėjo padirbėti iš peties. Prieš išvykimą pradėjome „Park Inn“ projektą viename iš Oslo oro uostų.

Buvo tikrai įdomu, bet vis stiprėjo tėvynės ilgesys. Žmona taip pat nusprendė pasirinkti studijas KTK. Beje, tą pačią Statybos inžineriją. Žinojau, kad studijuoti per atstumą nelengva, tad nusprendėme vėl surizikuoti ir pradėti iš naujo.

– Taip po 18 metų grįžote namo. Ar čia buvo lengva ar nenusivylėte?

– Kaip pats sakau, esu svetimas lietuvis Lietuvoje. Tačiau pilnavertis socialinis gyvenimas, draugai – daug svarbiau ir už didesnius pinigus. Suprasdamas, kad mano visa patirtis „užsienietiška“, planavau įsidarbinti asistentu, geriau susipažinti su darbo rinkos specifika ir tik tada jau kilti aukštyn.

Visgi, taip susiklostė, kad grįžus reikėjo užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Neužilgo pradėjau sulaukti įvairių pasiūlymų ir su vienu iš jų sutikau. Tada taip sutapo, kad įmonė laimėjo projektą modernizuoti KTK salių korpusą, o manęs paprašė pagelbėti, ir šalia projekto vadovo pareigų pavaduoti šio projekto darbų vadovą iki pat visų darbų pabaigos. Tikrai labai džiaugiuosi, kad taip nusišypsojo laimė ir galėjau prisidėti prie savo Alma Mater fizinių erdvių atsinaujinimo. Buvo išties gera ir malonu dirbti.

– Daug metų praleidote svetur, ar galite palyginti šias šalis ir darbų specifiką?

– Kaip yra Lietuvoje dar spręsti negaliu, nes neturiu pakankamai patirties. Į Angliją nuvykau prieš 18 metų. Tuo metu ten buvo nelengva situacija. Statybose niekas su niekuo nesiskaitė, o darbuotojus galėjo dažnai keisti, jų visiškai nevertino. Visgi, kokybės reikalavo. Buvo netgi kokybės inspektoriai, kurie griežtai vertino, ypač užsieniečių darbą, tačiau tuo pačiu daug ko ir išmokė.

Norvegijoje situacija kitokia. Ten kokybė ir žmogus eina greta. Bendrai kalbant – Anglijoje išmokau dirbti greitai, kokybiškai ir pakovoti už save, o Norvegijoje – vertinti žmogų. Lietuvoje kol kas pastebėjau, kad dažnu atveju įmonės netausoja savo darbuotojų.

– Per tiek metų dirbote prie daug skirtingų projektų. Ar turite savo mėgstamiausią?

– Tikrai teko dirbti prie įvairių projektų, tačiau labiausiai didžiuojuosi BISPEVIKA projektu Osle. Tai gyvenamieji namai pastatyti virš vandens. Tam buvo sukalti poliai, išsiurbtas jūros vanduo. Kasantis buvo rastas 500 metų senumo vikingų kaimelis su trobelėmis, nuskendusiais laivais, pinigais ir ginklais. Tai buvo visomis prasmėmis pats įdomiausias projektas, prie kurio prisidėjau ir aš, būdamas projektų vadovu.

Ir šiandien mano ambicija yra dirbti prie didelių projektų, kurie įeis į istoriją, kuriuos matys žmonės ir gerėsis jais. Visada norėjau ir noriu būti prie geriausių projektų, su geriausiais specialistais, ieškoti įdomių sprendimų ir įveikti sudėtingus iššūkius. Tikiu, kad ir Lietuvoje ilgainiui turėsiu galimybę prie to prisiliesti.