Kaip nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šią savaitę priimtoje neskundžiamoje nutartyje, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo tarybos aktą ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą panaikinti pastato registraciją Kultūros vertybių registre.

2012 metais pastato savininkas gavo leidimą rekonstruoti jį į parduotuvę ir teigė, jog nežinojo, kad ketinama suteikti pastatui teisinę apsaugą. Jis teigė, jog pastato vertinimo procesas nebuvo atliktas išsamiai, o nurodytos išvados nesuteikė pagrindo konstatuoti vertingųjų savybių buvimo.

„Pastatas mažai skiriasi nuo šalia toje pačioje gyvenvietėje esančių skirtingais laikotarpiais pastatytų pastatų, kurių dauguma yra stačiakampės formos, su raudonų plytų dūmtraukiais bei horizontalaus apkalimo medinėmis lentelėmis“, – teismo nutartyje cituojami pareiškėjo argumentai.

Jis taip pat abejojo, ar aplinkybė, jog šios sinagogos pastate 1941 metais prieš išvežant sušaudyti kelias dienas buvo saugomi žydai, savaime sudaro pagrindą pripažinti jį vertybe, neatsižvelgiant į memorialinę reikšmę.

Kultūros paveldo departamentas teigė, jog įrašant pastatą į registrą, buvo atlikti istoriniai tyrimai, kurie apėmė literatūros ir kitų įmanomų rasti šaltinių analizę, tuo tarpu pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, galinčių paneigti komisijos nustatytas aplinkybes.

Atmetęs skundą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šis pagrįstai pripažintas vertybe.

Pastatas mažai skiriasi nuo šalia toje pačioje gyvenvietėje esančių skirtingais laikotarpiais pastatytų pastatų.

„Iš Tarybos narių diskusijų metu pateiktų argumentų buvo matyti, kad Tarybos nariai akcentavo aplinkybę, jog Pastatas primena įprastą pastatą ir gali susidaryti įspūdis, jog jame nėra reikšmingų savybių. Tarybos nariai pažymėjo, kad sinagogos buvo neišvaizdžios, daug kur labai sunku atskirti, kad ten ne sandėlis, o sinagoga“, – nutartyje minimi Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentai.

Šią poziciją patvirtino ir apeliacine tvarka skundą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jis, be kitų dalykų, atkreipė dėmesį, kad savininko neinformavimas apie jo turto svarstymą dėl vertybės statuso suteikimo nėra pagrindas naikinti tokį sprendimą.

„Tokią išvadą lemia būtinybė operatyviai apsaugoti nekilnojamojo turto vertybės vertingąsias savybes, bei tai, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė“, – paskelbė teismas.

Iš Austrijos parvežta vėlyvosios gotikos XVI amžiaus medžio skulptūra „Prisikėlęs Kristus“ bus saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, pranešė Kultūros ministerija.

Kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijai priklausiusi skulptūra po jo mirties iš Lietuvos nelegaliai išvežta 2000–2001 metais.

Skulptūros grąžinimas Lietuvai užtruko daugiau nei dešimt metų – tiek laiko praėjo nuo Austrijos sostinėje Vienoje atliktos skulptūros identifikavimo ekspertizės, kuri patvirtino, kad tai yra ieškoma iš Lietuvos neteisėtai išvežta kultūros vertybė.

„Tas procesas buvo ilgas, sudėtingas, jame dalyvavo daug mūsų šalies kultūros institucijų, mūsų užsienio diplomatai. Visų bendromis pastangomis ši vertybė pagaliau sugrįžta į Lietuvą“, – pranešime cituojamas kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Tas procesas buvo ilgas, sudėtingas, jame dalyvavo daug mūsų šalies kultūros institucijų, mūsų užsienio diplomatai.

Kultūros ministerija pažymi, kad tai pirmas kartas, kai taikant Europos Tarybos direktyvą dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo nelegaliai išvežta kultūros paveldo vertybė grąžinama Lietuvai.

Kultūros viceministrės Ingridos Veliutės teigimu, kultūros vertybė „Prisikėlęs Kristus“, apie kurią 1930 metais rašė dailės istorikas, profesionaliosios muziejininkystės pradininkas Paulius Galaunė, dar 1928 metais pakliuvo į generolo Vlado Nagevičiaus kolekciją, kurį laiką buvo Babtyno dvare Žemaitkiemyje.

1992–1996 metais ši skulptūra jau priklausė kunigui R. Mikutavičiui ir buvo atiduota restauruoti į tuomečio Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centrą.

Anot jos, nors Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba kovą pasisakė už skulptūrų išbraukimą iš vertybių registro, per šį laiką sulaukta ir priešingų nuomonių.

„Vienų siūlymai yra vieni, kitų - kiti, ministras turi priimti sprendimą. Tai dar norime pasišnekėti, pasitarti, kad visiems viskas būtų vienodai aišku. Galvoju, kad ministras kitą savaitę šauksis ekspertus, nes laiko daug nėra, ir sprendimas bus priimtas“, - sakė D.Vencevičienė.

Anot jos, bus tariamasi su ministerijos ir Kultūros paveldo departamento specialistais. Ministro patarėja tvirtina, kad buvo vertinti ir vieši kai kurių ekspertų pasisakymai, ir raštiški institucijų bei asmenų kreipimaisi į ministeriją.

„Taip, galbūt jas reikėtų saugoti ateities kartoms, bet nebūtinai jos turėtų grįžti ant tilto. Gali būti ir toks variantas, nes tokių pasiūlymų irgi yra. Ministerija yra atvira pasiūlymams, kas norėtų jas globoti, pristatyti savo ekspozicijose, kai jau jos bus restauruotos“, - sakė D.Vencevičienė.

Daugiau nei 60 metų ant Žaliojo tilto Vilniuje buvusios sovietinės skulptūros nukeltos pernai liepą, motyvuojant, kad jos yra avarinės būklės ir kelia pavojų saugumui. Jų nukėlimo oponentai argumentavo, kad skulptūros buvo neatskiriama tilto dalis bei kaltino valdžią politikavimu ir istorinių sąskaitų suvedinėjimu.

Vilniaus savivaldybė buvo sulaukusi kelių pasiūlymų atiduoti ar parduoti skulptūras, tarp jų – iš Grūto parko, liberalo Vilniaus tarybos nario Vidmanto Martikonio, taip pat skulptūras priglausti siūlėsi Rusijos atstovai – Sovetsko miesto vadovas, Pskovo jaunimo organizacija.

Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Vilniaus Žaliojo tilto pastatytos 1952 metais. Pasisakantieji už nukėlimą sako, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos.

Kultūros vertybių registrą papildė naujas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas ─ namas Kalvarijų g. 20 Vilniuje, kuriame 1904-1906 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. Taip pažymėta svarbi išlikusi vieta sostinėje, susijusi su iškiliausiu lietuvių bendrinei kalbai nusipelniusiu žmogumi.

“Kalbininko Jono Jablonskio gyvenimo darbas turėjo pamatinės reikšmės, randantis naujų laikų Lietuvai ─ tautai, visuomenei, valstybei. Jis paliko mums vieningai sunormintą, taisyklingą ir nuo svetimybių apvalytą literatūrinę, mokslinę bei politinę lietuvių kalbą. Jo atminimas ─ labai gerbtinas, ir namas Vilniuje, Kalvarijų g. 20, išsaugotinas kaip istorijos ir kultūros palikimas”, ─ įsitikinęs politikas, kultūros istorikas bei muzikas prof. Vytautas Landsbergis. ─ Tai yra viešasis interesas, kuris gali turėti ir oponentų. Viešasis arba kultūros interesas turėtų būti svarbesnis”.

Dėl teisinės apsaugos suteikimo J.Jablonskio  namui Vilniuje, Kalvarijų g. 20, į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kreipėsi prof. Vytautas Landsbergis, prof. Arnoldas Piročkinas, dr. Rimutė Rimantienė bei Eglė Griciuvienė (Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja, dviejų knygų apie Jablonskių šeimą autorė). 

“Vilniaus laikotarpis buvo itin reikšmingas J.Jablonskio mokslinei, darbo ir politinei veiklai. Džiaugiamės, kad jį menantis statinys, balsavus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą“,  ─ sako Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė D.Varnaitė.

Anot filologo ir istoriko prof. Arnoldo Piročkino, Rusijos ministrų tarybos nutarimas, kurį 1904 m. balandžio 24 d. (pagal dabartinį kalendorių ─ gegužės 7 d.) patvirtino caras, ne tik panaikino 40 metų trukusį lietuviškos spaudos lotyniškomis ir gudiškomis raidėmis draudimą, bet ir sudarė sąlygas Jonui Jablonskiui palikti Šiaulius, kuriuose jis gyveno prižiūrimas policijos po tremties Pskove: „Puikiai suvokdamas atsivėrusias galimybes lietuvių kalbai ir bundančiai Lietuvai, tų metų rudens pradžioje jis persikėlė į Vilnių. Name Kalvarijų g. 20 gyveno dvejus metus, kol 1906 m. rugsėjį išvyko į Panevėžį, kur gavo galimybę dėstyti lietuvių kalbą mokytojų seminarijoje. Tie dveji metai Vilniuje buvo labai įtempto darbo ir įvairios veiklos periodas. J.Jablonskis dirbo pradėtame leisti pirmajame lietuviškame „Vilniaus žinių“ laikraštyje, 1905 m. pabaigoje tapo “Lietuvos ūkininko“ redaktoriumi. Laiko taip pat reikalavo rūpesčiai jo įkurtoje „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje. Į jį kreipėsi pagalbos įvairūs autoriai, kad suredaguotų jų rašinius. Pats J.Jablonskis daug rašė laikraščiams aktualiais to meto klausimais: per dvejus metus Vilniuje juose paskelbė apie 50 straipsnių. 1906-ųjų vasario pabaigoje pradėjo keturiose Vilniaus vidurinėse mokyklose dėstyti lietuvių kalbą susibūrusiems negausiems lietuvių mokinių fakultatyvų būreliams.Vilniaus mokslo apygardos vadovybei talkininkavo rengiant numatomas lietuvių kalbos programas. Aktyviai dalyvavo 1905-ųjų  gruodžio pradžioje įvykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Visą laiką jį slėgė rūpestis dėl Juškų žodyno redagavimo, be to, - nuolatinis rūpestis, kaip išlaikyti šeimą, kurioje augo penki vaikai. Taigi gyvenimas Kalvarijų g. 20 J.Jablonskiui nebuvo lengvas”.

J.Jablonskis (slapyvardis ─ Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. gruodžio 30-ąją Kubilėliuose (dabartiniame Šakių rajone). 1881 m. jis aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Maskvos universitetą, kur įgijo klasikinių kalbų mokytojo diplomą. Caro valdomoje Lietuvoje mokytoju įsidarbinti jis negalėjo. Tad dirbo mokytoju Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija), buvo iškeldintas į Revelį (dab. Talinas, Estija). Ten vyko jo politinis persekiojimas, kratos, kalbininkas buvo ištremtas į Pskovą. Grįžęs iš tremties, J.Jablonskis gyveno Šiauliuose, 1904-1906 m. ─ Vilniuje (čia 1906 m. gimė jauniausiasis sūnus Jonas), vėliau persikėlė į Panevėžį.

Per I pasaulinį karą J.Jablonskis gyveno Rusijos imperijoje, kur vyko aktyvus lietuvių gyvenimas. 1917 m. pavasarį Petrapilyje vykstant Rusijos lietuvių suvažiavimui, įvairių partijų delegatai ginčijosi, kokiu keliu siekti Nepriklausomybės. Prieš 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą J.Jablonskis ir buvo vienas iš vadinamosios autoritetingosios Trijų tarybos (J.Jablonskis, P.Mašiotas ir K.Grinius) narių, pasirašiusiųių keletą dokumentų, kuriais kreipiamasi į partijas ir visuomenines organizacijas taikytis ir vienytis. To paskatinti lietuvių veikėjai apie būsimąją Nepriklausomybę jau kalbėjo vienu balsu. 1918 m. vasarą jis su šeima grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Vilniuje, bet po lenkų okupacijos persikėlė į Kauną, - ten gyveno ir dirbo iki pat mirties. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Liepos 4 dieną, šeštadienį, apyvartoje pasirodys pašto ženklas su į valstybės saugomų LR kultūros vertybių registrą įtrauktu Kretingos (Bajorų) geležinkelio tiltu.

Dailininko Tomo Dragūno kurtas pašto ženklas yra iš Lietuvos pašto leidžiamos pašto ženklų serijos „Lietuvos tiltai“. 0,87 centų vertės pašto ženklas bus išleistas 300 tūkst. tiražu. Liepos 4 dieną pašto korespondencija, apmokama naujaisiais pašto ženklais, Kretingos pašte bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.

1892 metais tiesiant geležinkelio Tilžė–Klaipėda atkarpą Klaipėda–Bajorai pastatytas tašytų akmenų mūro ir trijų arkų tiltas kerta Tenžės upę pietvakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje. 2005 metais tiltas pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.

Per metus Lietuvos paštas vidutiniškai išleidžia 25–30 pašto ženklų. Lietuvos paštas taip pat teikia pasiuntinių, logistikos ir finansinio tarpininkavimo paslaugas.