Ministras pridūrė, kad Lenkija nuolat ieško daugybės karo metais prarastų meno kūrinių, taip pat tų, kurie dingo XX amžiaus antrojoje pusėje ir naujausiais laikais.

„Dėl karinių operacijų, planuoto vokiečių ir sovietų okupantų plėšikavimo, taip pat dėl grobstymo ir vagysčių chaotišku pokario metu iš Lenkijos valstybinių, privačių ir bažnytinių kolekcijų dingo daugiau kaip pusė milijono vertingų meno kūrinių“, – pridūrė kultūros ministras.

P. Glinskis sakė, kad po Antrojo pasaulinio karo, ypač komunistiniu ir pokomunistiniu laikotarpiu, dingo arba buvo pavogta daug meno kūrinių.

„Tais laikais daiktai iš karto būdavo išvežami į užsienį ir parduodami“, – sakė jis.

„Dėl tinkamų apsaugos priemonių nebuvimo, nepakankamo bendradarbiavimo su su teisėsaugos institucijomis Vakaruose, JAV ir šioje geležinės uždangos pusėje, iš Lenkijos muziejų pavogtų meno kūrinių nepavyko rasti daugelį metų“, – teigė jis.

Tačiau Kultūros ministerijos pastangomis pastaraisiais metais pavyko susigrąžinti apie 700 daiktų, sakė ministras.

„Šiandien šiems daiktams atsidūrus pasaulinėje meno rinkoje, užsienio aukcionų namuose ar muziejuose, turime įvairių ir didesnių galimybių juos susekti ir apsaugoti“, – sakė P. Glinskis.

„Interneto ir naujųjų technologijų plėtra, taip pat modernūs atkūrimo metodai bei didėjantis visuomenės sąmoningumas dėl kultūros vertybių praradimo gerokai palengvina šį darbą“, – teigė jis.

Kaip trečiadienį pranešė Kultūros ministerija, kartu su Turkija, Brazilija, Kinija, Iranu, Zambija, Egiptu, Palestina ir Azerbaidžanu į komitetą išrinkta Lietuva rinkimuose įveikė antrajai kadencijai savo kandidatūrą teikusią Rusiją. Antroje rinkiminėje komiteto grupėje buvo laisvos dvi vietos.

„Darbas 1970 m. Konvencijos komitete suteiks galimybę Lietuvai aktyviai prisidėti stabdant kultūros vertybių grobstymus visame pasaulyje, įskaitant ir Ukrainoje, kurios kultūros vertybes vis dažniau nelegaliai išveža agresorė Rusija“, – Užsienio reikalų ministerijos pranešime cituojama Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Jolanta Balčiūnienė.

Pasak ministerijos, Pagalbinis komitetas formuojamas remiantis geografinio balanso ir sąžiningos rotacijos principais.

Minima konvencija skirta valstybių narių kultūros paveldo apsaugai nuo vagystės, plėšikavimo bei grobstymo, kontrabandos, taip pat nuo jų priverstinio išvežimo ar nuosavybės teisės perdavimo okupavus šalį.

Ji taikoma ne vien istorinius, archeologinius ar meninius požymius turintiems kultūros paveldo objektams, bet ir tiems, kurie yra reikšmingi mokslui.

Kultūros vertybių sugrąžinimas ir restitucija yra itin svarbus konvencijos elementas.

Valstybės narės įsipareigoja įteisinti būtinas saugos priemones: uždrausti muziejams įsigyti kultūros vertybes, kurios buvo neteisėtai išvežtos, uždrausti įvežti kultūros vertybes, pavogtas iš muziejų ar valstybės, savivaldybių, visuomeninių institucijų įsiteisėjus šiai konvencijai.

Konvencija taip pat įsipareigojama valstybės, kuriai pagal kilmę priklauso kultūros vertybė, prašymu surasti ir sugrąžinti iš jos pavogtą ir įvežtą kultūros vertybę.

„Kultūros vertybių sugrąžinimas ir restitucija yra itin svarbus konvencijos elementas“, – nurodoma pranešime.

Šią 1970 metais priimtą konvenciją yra ratifikavusios 143 valstybės, Lietuva prie jos prisijungė 1998 metais.

„Komitetas, kurio nare Lietuva pirmą kartą išrinkta ketveriems metams, yra atsakingas už konvencijoje nustatytų tikslų propagavimą, nacionalinių ataskaitų dėl konvencijos įgyvendinimo peržiūrą, dalijimąsi gerąja patirtimi ir rekomendacijų teikimą, probleminių sričių ir iššūkių įgyvendinant konvenciją nustatymą ir kitus susijusius klausimus“, – nurodo ministerija.

Anot jos, Rusijai vykdant karinę agresiją prieš Ukrainą, nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo klausimai Europos regionui, taip pat ir Lietuvai, tapo dar aktualesni.

Naujai išrinktų narių ir viso komiteto darbas prasidės birželio 1–2 dienomis.

Kauno apygardos teismui perduota byla dėl pasikėsinimo gabenti didelės vertės kultūrinių-archeologinių daiktų kontrabandą, dalis jų – daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo, ketvirtadienį pranešė prokuratūra.

Muitinės kriminalinės tarnybos atlikto ikiteisminio tyrimo duomenimis, išgabenimui paruoštose siuntose pareigūnai rado archeologinius radinius, kurių vertė – apie 59 tūkst. eurų.

Bylos duomenimis, 2020 metų gruodžio mėnesį, oro uoste, pareigūnams patikrinus kaltinamojo M. Š. paruoštas siuntas, jose buvo rasti didelės vertės kultūriniai objektai.

Gavėjo duomenis surašė neegzistuojančius, nes žinojo, jog neturi būtino tokioms siuntoms Kultūros paveldo išduoto leidimo.

„Išsiuntimui į užsienio valstybes buvo paruoštos keturios senovinės metalinių šarvų dalys, kojų blauzdų apsaugos, bei dar dvi siuntos su senoviniais žalios spalvos metaliniais karių šalmais. Visose trijose siuntose M. Š. savo duomenų nenurodė, o gavėjo duomenis surašė neegzistuojančius, nes žinojo, jog neturi būtino tokioms siuntoms Kultūros paveldo išduoto leidimo“, – rašoma pranešime.

Tyrimo metu gautose išvadose teigiama, jog II-I amžiaus prieš Kristų senovinės metalinių šarvų dalys, blauzdų apsaugos, yra didelės kultūrinės vertės archeologinis radinys, atspindintis Romos Respublikos laikų apsauginės ginkluotės istoriją. Blauzdų apsaugų vertė – 26 tūkst. eurų.

Vienas iš šalmų – Chalkidikės tipo didelės kultūrinės vertės objektas, priklausantis helenizmo epochai, tai unikalus pavyzdys atspindintis vėlyvosios Graikijos laikų apsauginės ginkluotės istoriją. Šio šalmo vertė – 18 tūkst. eurų.

Kitas išsiuntimui paruoštas šalmas – Montefortino tipo, archeologinis radinys, taip pat didelės kultūrinės vertės objektas, jo vertė – 15 tūkst. eurų.

M. Š. pareikšti kaltinimai dėl pasikėsinimo kontrabandai. Ikiteisminiam tyrimui vadovavusi Kauno apygardos prokuratūros prokurorė prašo kaltinamajam paskirti 5 tūkst. eurų dydžio baudą, o sulaikytus antikvarinius daiktus perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Fontanas atspindės pastatus

Dabar tvarkoma Raudondvario dvaro pietų oficina, darbus žadama užbaigti iki vasaros pabaigos. „Šiuo metu vyksta darbai pastato viduje: lupamos senos grindys, atkasamas rūsys, archeologai tikrina, kur buvo perdangos. Išvalius palėpes, paaiškėjo, kur reikia sutvirtinti perdangas. Praktiškai tai, ką reikėjo išimti, išėmėme, matome, kas atsidengė, jau pradėtos vežti naujos statybinės medžiagos. Galima sakyti, kad darbai persivertė į antrą pusę. Labai norime prikelti pastatą naujam gyvenimui. Skubame, nes laiko nedaug“, – pasakojo Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė.

Anksčiau buvo numatyta, kad į atnaujintą pietų oficiną persikels Kauno rajono muziejaus administracija ir jo fondai. Dabar situacija šiek tiek keičiasi, čia turėtų įsikurti Civilinės metrikacijos skyrius su archyvu, buvusioje oficinoje numatoma registruoti santuokas, išduoti naujagimių kraitelį, registruoti gimimo ir mirties atvejus. „Mums trūksta kabinetinių erdvių, norime, kad pilis atlaisvėtų, tuomet galėtume surengti daugiau ekspozicijų. Tikriausiai dalis patalpų tam ir tarnaus“, – sakė S.Navickienė.

Snieguolė Navickienė: jei parką projektuodavo italai, fontanas jame visuomet būdavo. / Kauno raj. sav. nuotr.

Atšilus orams, Raudondvario dvaro sodyboje prasidės fontano įrengimo darbai, projektas su Kultūros pavaldo departamentu jau suderintas. „Ekspertai ir paveldosaugininkai pripažįsta: jei parką projektuodavo italai, fontanas jame visuomet būdavo. Tiesa, mes pasirinkome įdomesnį sprendimą, o ne tradicinį itališką fontaną su skulptūromis. Tai bus šiuolaikinis veidrodinis apie 3 m skersmens ritulys, kuriame atsispindės istoriniai pastatai“, – sumanymą atskleidė įstaigos vadovė.

Aplink fontaną bus sutvarkyti takeliai, atnaujinta veja. „Ant pievos bus galima statyti staliukus, tai leis šiek tiek prasiplėsti restoranui, nes situacija vis dar tokia, kad daug kas turi būti daroma lauke, todėl ir lauko zonų turi būti daugiau“, – teigė Raudondvario dvaro direktorė.

Įtiks išlepintiems lankytojams

Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pabrėžė, kad abiejuose objektuose – A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejuje ir Tado Ivanausko sodyboje suplanuoti darbai yra svarbūs ne tik Kauno rajono bendruomenei, bet ir visai Lietuvai.

Atskirs: atnaujinant A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus pastatą bus atidalytos muziejaus ir tarnybinio buto muziejininkui erdvės. / Kauno raj. sav. nuotr.

Kauno rajono savivaldybė rengia A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus pastato atnaujinimo techninį projektą. Pagal jį bus atidalytos muziejaus ir tarnybinio buto muziejininkui erdvės. „Tai turėtų suteikti naują kokybę pastatui ir muziejaus veikloms. Bus rekonstruota katilinė, pastato rūsyje atsiras sanitarinis mazgas, kad lankytojams atvykus į muziejų nereikėtų galvoti apie kokius nors nepatogumus. Mes jau esame išlepę, visuomenės požiūris keičiasi, galų gale privalome paisyti tam tikrų standartų. Kai nėra tam tikrų patogumų, muziejus praranda dalį savo vertės. Sanitarinių sąlygų pakeitimai ir tarnybinio buto suformavimas prie muziejaus pastato bus vienas iš įdomesnių paveldosaugos sprendinių pakaunėje“, – įsitikinęs Z.Kalesinskas.

Uždės naują kepurę

Obelynėje suplanuota parengti pagrindinio Tado Ivanausko gyvenamojo pastato techninį projektą ir darbų pradžia. Numatyta pakeisti stogo dangą ir laiko pažeistas stogo konstrukcijas, sutvirtinti pamatus, įrengti hidroizoliaciją, suremontuoti sienas.

„Šie darbai svarbūs ne tik vizualiai, bet ir techniškai pastatas yra gerokai nugyventas, stogo danga apgailėtinos būklės, akivaizdžiai nutriušusi, joje jau atsiranda kiaurymių. Bus uždėta gera nauja kepurė ant istorinio gyvenamojo namo. Sienos taip pat įgaus pirmapradį vaizdą, kuris šiuo metu yra pakitęs, nes tinkui buvo suteikta faktūra, nudažyta kita spalva. Rudenėjant Tado Ivanausko sodyba-memorialinis muziejus lankytojus pasitiks visiškai atnaujintas ir autentiškos išvaizdos“, – pažadėjo Kauno rajono muziejaus direktorius.

Kadangi Obelynė vis populiaresnė tarp lankytojų, skubama įrengti takus, kad net ir lyjant būtų galima pasivaikščioti parke. „Architektė Violeta Beigienė yra parengusi projektą, pagal jį sukursime patrauklią aplinką lankytojams negriaudami senųjų takų ir pievučių struktūros. Manau, kad ne vien man labai svarbu, kad Obelynė netaptų urbanizuota vietove“, – sakė Z.Kalesinskas.

Panoramas atvers piliakalniai

Kauno rajone yra net 24 piliakalniai, du iš jų – Pyplių ir Pakalniškių – sutvarkyti kompleksiškai, kiti taip pat kruopščiai prižiūrimi. Šiais metais planuojama tvarkyti Jadagonių piliakalnį.

Darbai bus tęsiami ant Lantainių piliakalnio. Pernai spėta pašalinti menkaverčius želdinius šiauriniame šlaite, užbaigti pirmojo pakilimo laiptus į piliakalnį nuo kelio Kaunas–Šėta.

Bendradarbiavimas: Jadagonių piliakalnio tvarkymo darbai dar pernai aptarti su bendruomene. / Kauno raj. sav. nuotr.

Šiemet numatyta įrengti likusią piliakalnio laiptų dalį. Čia dar reikės suformuoti projekte numatytus takus ir mažosios architektūros objektus: ugniavietę, dviračių stovus. Tikimasi, kad, įrengus naujus laiptus, šį kultūros paveldo objektą bus galima pasiekti gerokai patogiau, o atsivėrę vaizdai sužavės dar daugiau lankytojų.

Dėmesys Holokausto vietoms

Kaip ir kasmet, daug dėmesio bus skiriama Holokausto vietoms. „Su Babtų seniūnija planuojame atnaujinti Babtų Vandžiogalos žydų žudynių vietos memorialą. Kadangi tai miško teritorija, šlaitas, laukia labai sudėtingi darbai“, – sakė Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Eglė Knygauskaitė-Liakienė.

Numatyta atnaujinti želdinius ir sutvarkyti paminklą Zapyškio žydų žudynių vietos memorialo teritorijoje. „Žadame sutvarkyti ir Zapyškio senųjų žydų kapinių teritoriją, įrengti naują tvorą, genėti savaiminius želdinius, juos šalinti, kiek leidžia žydų palaidojimo vietų tvarkymo reglamentas“, – darbus vardijo Urbanistikos skyriaus vyr. specialistė.

Komentaras

Diana Varnaitė,

ilgametė paveldosaugininkė

Diana Varnaitė. / G. Dabašinsko / BFL nuotr.

Kauno rajonas pelnytai gali didžiuotis turtingu ir išskirtiniu kultūros paveldu, kuris sudaro svarbią mūsų tapatybės dalį ir atspindi šio unikalaus krašto savastį. Ilgametė mano patirtis liudija, kad Kauno rajono savivaldybė jaučia didelę atsakomybę už istorinio palikimo išsaugojimą, geba sumaniai pritaikyti paveldo objektus šiandienos visuomenės poreikiams, aktyviai plėtoja turizmą.

Kauno rajono savivaldybės pastangomis atgaivinami iškiliausi paveldo pastatai, archeologijos paminklai, įamžinami istoriniai įvykiai ir Lietuvai nusipelniusios asmenybės, prižiūrimi Holokausto aukų kapai, prisidedama apie sakralinių pastatų apsaugos, įrengiamos nuorodos, patraukliai tvarkomos viešos erdvės, skatinama istorinės atminties įprasminimo sklaida.

Anksčiau nuveikti darbai ir artimiausi Kauno rajono savivaldybės planai skirti lėšų ir tvarkyti Raudondvario dvaro pietų oficiną ir svirną, Tado Ivanausko sodybą Obelynėje, A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejų, Čekiškės buvusią žydų sinagogą, Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią, Jadagonių piliakalnį rodo nuoseklumą, pagarbų ir kompleksišką požiūrį į buvusių kartų mums perduoto paveldo puoselėjimą. Džiugina ir tai, kad prie istorinės atminties išsaugojimo aktyviai prisideda vietos bendruomenės, jaunimas.

Kauno rajono savivaldybė didelį dėmesį skiria Holokausto aukų atminimui, 2022 m. planuose – Holokausto aukų kapaviečių atnaujinimo darbai Kluoniškių, Dievogalos, Rinkūnų kaimuose ir Jagintų miške.

Vasaris ir kovas – tai laikas, kai švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventes. Kauno rajone apstu vietų, kurios primena Lietuvos nepriklausomybės kūrėjus ir gynėjus: Juozo Lukšos-Daumanto gimnazija ir muziejus Garliavoje, „ab“ spaustuvė Domeikavos seniūnijoje, 1991 m. sausio 13 d. įvykius menančios Juragių ir Sitkūnų radijo stotys, kompozitoriaus, choro dirigento Juozo Naujalio gimtinės vieta ir ekspozicija Raudondvaryje. Prižiūrimas Kauno rajono Paštuvos kapinėse palaidoto Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio kapas. Įamžintas Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo Kazio Veverskio atminimas. Visur juntamas Kauno rajono savivaldybės dėmesys.

Per pastaruosius keliolika metų Kauno rajonas sukūrė sėkmės istoriją, kuri tęsiasi, atveria naujų galimybių ir iš kurios pravartu pasimokyti. Už nuoseklumą, ilgalaikį matymą, už rūpinimąsi kultūros paveldo atgaivinimu norėtųsi padėkoti Kauno rajono merui Valerijui Makūnui, jo komandai ir visiems žmonėms, kurie prisideda prie to, kad gyventume santarvėje su praeitimi, vienas su kitu, kad praturtintume savo dvasią ir viltingai žvelgtume į ateitį.

Įstatymo pakeitimai priimti įgyvendinant 2019 m. balandžio 17 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kultūros vertybių įvežimo ir importo. Šis Importo reglamentu vadinamas dokumentas įpareigoja valstybes nares nustatyti kompetentingą viešąją instituciją, kuri išduos kultūros vertybių importo licencijas, taip pat ir sankcijas už Importo reglamento pažeidimus.

Importo reglamente pabrėžiama, kad kultūros vertybėms (ypač archeologijos objektams, monumentų dalims) kyla ypač didelė plėšimo ar sunaikinimo grėsmė, todėl siekiama numatyti griežtesnį tikrinimą prieš leidžiant kultūros vertybes įvežti iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungos (ES) muitų teritoriją pirmą kartą.

ES valstybėse narėse taikomos skirtingos kultūros vertybių importo į ES muitų teritoriją taisyklės. Importo reglamentu priimtos bendros prekybos su trečiosiomis šalimis taisyklės padės užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo neteisėtos prekybos kultūros vertybėmis, užkirsti kelią pinigų plovimui išplėštas vertybes parduodant ES esantiems pirkėjams.

Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo projekte nustatyta kompetentinga viešoji institucija, kuri išduos importo licencijas – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (KPD). Taip pat nustatoma, kad kultūros ministras tvirtins tvarką, kurioje bus detalizuotos licencijų išdavimo procedūros. Prašymas KPD išduoti licenciją bus teikiamas per Europos Komisijos kuriamą elektroninę sistemą, kuri pradės veikti ne vėliau kaip iki 2025 m. birželio 28 d. Kartu keičiamas Kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo tarybos pavadinimas į Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos tarybą, taip pat patikslinamas straipsnis, kuriuo galimas kultūros objektų grąžinimas trečiosioms užsienio valstybėms ir iš trečiųjų užsienio valstybių pagal ES sudarytas sutartis.

Griežtesnis kultūros vertybių įvežimo ir importo reglamentavimas padės veiksmingiau apsaugoti kultūros vertybes nuo plėšimo, vandalizmo ar sunaikinimo grėsmės.

„Apstu liūdnų pavyzdžių, kai trečiojo pasaulio šalyse įsigalėję teroristiniai režimai niokoja paveldą ir išplėštas vietos kultūros vertybes bando parduoti pirkėjams užsienyje. Taip vietos kontekstai netenka reikšmingo kultūrinio pamato, o nusikalstamos struktūros finansuoja savo veiklas, į šį mechanizmą įtraukdamos ir užsienio šalių piliečius. Parengti teisės aktų projektai užpildys ikišiolines teisinio reglamentavimo spragas ir padės užkirsti kelią tokioms veikoms“, – sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Parengti pakeitimai leis visiškai įgyvendinti 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kultūros vertybių įvežimo ir importo. Jais taip pat nustatyta kompetentinga institucija, kuri išduos kultūros vertybių importo licenciją.  Šiuo reglamentu priimtos bendros prekybos su trečiosiomis šalimis taisyklės, siekiant užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo neteisėtos prekybos kultūros vertybėmis ir jų praradimo ar sunaikinimo, kad būtų išsaugotas žmonijos kultūros paveldas ir užkirstas kelias išplėštas kultūros vertybes parduoti ES  esantiems pirkėjams.

Apstu liūdnų pavyzdžių, kai trečiojo pasaulio šalyse įsigalėję teroristiniai režimai niokoja paveldą ir išplėštas vietos kultūros vertybes bando parduoti pirkėjams užsienyje.

Reglamente taip pat pabrėžiama, kad kai kurių kategorijų kultūros vertybėms (ypač archeologijos objektams ir išardytų meno ar istorinių monumentų arba archeologinių vietovių dalims) kyla itin didelė plėšimo ir sunaikinimo grėsmė. Todėl siekiama numatyti griežtesnį tikrinimą prieš leidžiant kultūros vertybes įvežti į ES muitų teritoriją. Taikant šią sistemą turi būti reikalaujama dar iki minėtų kultūros vertybių išleidimo į laisvą apyvartą ES arba iki specialiosios muitinės procedūros įforminimo pateikti valstybės narės kompetentingos viešosios institucijos išduotą tų kultūros vertybių importo licenciją.

LR kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo projektu numatoma, kad importo licenciją išduos Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Prekių turėtojai, siekiantys gauti minėtą licenciją, turės atitinkamais patvirtinamaisiais dokumentais įrodyti kultūros vertybių eksporto iš šalies, kurioje jos buvo sukurtos ar rastos, teisėtumą.

Kultūros ministras taip pat tvirtins tvarką, kurioje bus patikslintos importo reglamente nustatytų importo licencijų išdavimo procedūros, o Administracinių nusižengimų kodeksas nustatys sankcijas už melagingus pareiškimus, melagingos informacijos pateikimą dėl kultūros vertybių įvežimo ir importo pažeidžiant importo reglamento nuostatas.

Bendras ES kultūros vertybių prekybos su trečiosiomis šalimis reglamentavimas iki importo reglamento priėmimo Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje nebuvo įteisintas ir reguliuojamas, nebuvo numatytos sankcijos.

Patikslintame kriterijų apraše numatoma, kad sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojama ar kurių sudedamoji dalis yra už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai. Iki šiol galiojęs įsakymas numatė, kad sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami yra tik tie objektai, kuriuose vaizduojami Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovai.

„Patikslintas kriterijų aprašas yra argumentuotas, aiškus ir konkretus pagrindas, padėsiantis  vertinimo taryboms kaskart priimti argumentuotus sprendimus sprendžiant dėl konkretaus objekto teisinės apsaugos“, – sakė kultūros ministras S. Kairys. 

Patikslinimas nevertinti su minėtų asmenų atvaizdais susijusių objektų teisinės apsaugos reikalingumo nėra taikomas neveikiančių kapinių, kapų, palaikų laidojimo ar užkasimo vietų atžvilgiu. 

Įsakymas „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo patvirtinimo“ taip pat numato, kad sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojama arba kurių sudedamoji dalis yra nacistinės Vokietijos vėliava, herbas, nacistinė svastika, nacistinis SS ženklas; SSRS ar Lietuvos SSR vėliava, herbas, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklas ar sovietinė penkiakampė žvaigždė; nacistinių ar komunistinių organizacijų simboliai; minėtų simbolių pagrindu sudaryti ženklai arba į juos klaidinančiai panašūs antikonstitucinių organizacijų simboliai.

Ministrų kabinetas trečiadienį pritarė tokioms Kultūros ministerijos parengtoms Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos pataisoms. Pataisas dar turės priimti Seimas.

Įstatymo pakeitimai parengti siekiant įgyvendinti 2019 metais priimtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kultūros vertybių įvežimo ir importo.

Importo reglamentu vadinamas dokumentas įpareigoja valstybes nustatyti instituciją, kuri išduos kultūros vertybių importo licencijas, taip pat sankcijas už reglamento pažeidimus.

Kova su piktavališku elgesiu būna ypač sudėtinga, kai kultūros vertybės kerta valstybių sienas, tad atsekti tikrąją jų kilmę bei prekybos motyvus tampa nelengva.

„Kultūros vertybės toli gražu ne visada atsiduria vien jas puoselėti norinčių geranoriškų žmonių rankose. Kova su piktavališku elgesiu būna ypač sudėtinga, kai kultūros vertybės kerta valstybių sienas, tad atsekti tikrąją jų kilmę bei prekybos motyvus tampa nelengva“, – Kultūros ministerijos pranešime cituojamas ministras Simonas Kairys.

Anot jo, griežtesnis kultūros vertybių įvežimo ir importo reglamentavimas padės veiksmingiau apsaugoti kultūros vertybes nuo plėšimo, vandalizmo ar sunaikinimo grėsmės.

Seimui teikiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad kompetentinga viešoji institucija, kuri išduos importo licencijas, būtų Kultūros paveldo departamentas (KPD). Taip pat nustatoma, kad kultūros ministras tvirtins tvarką, kurioje bus detalizuotos licencijų išdavimo procedūros.

Prašymas KPD išduoti licenciją bus teikiamas per Europos Komisijos kuriamą elektroninę sistemą, kuri pradės veikti ne vėliau kaip iki 2025 metų birželio pabaigoje. Kartu keičiamas Kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo tarybos pavadinimas į Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos tarybą.

Kaip informuoja ministerija, ES valstybėse narėse taikomos skirtingos kultūros vertybių importo į ES muitų teritoriją taisyklės.

Anot pranešimo, Importo reglamentu priimtos bendros prekybos su trečiosiomis šalimis taisyklės padės užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo neteisėtos prekybos kultūros vertybėmis, užkirsti kelią pinigų plovimui išplėštas vertybes parduodant ES esantiems pirkėjams.

Vyriausybė taip pat teikia Administracinių nusižengimų kodekso pataisas numatant sankcijas už Importo reglamento nuostatų, susijusių su importo licencijos išdavimo reikalavimais, pažeidimus. Už melagingų pareiškimų ir informacijos pateikimą dėl kultūros vertybių įvežimo ir importo pažeidžiant Importo reglamento nuostatas numatyta bauda nuo 300 iki 540 eurų.

Didelio masto operacija buvo vykdoma 103 šalyse. Per ją buvo konfiskuota įvairių istorinių laikotarpių monetų, archeologinių radinių, keramikos dirbinių, ginklų, paveikslų ir fosilijų, sakoma pasaulio policijos agentūros pranešime.

Afganistano muitinės pareigūnai Kabulo oro uoste konfiskavo 971 kultūrinę vertybę, turėjusią iškeliauti į Stambulą.

Ispanijos policija, bendradarbiaudama su Kolumbijos pareigūnais, surado virtinę retų ikikolumbinių laikų vertybių, įskaitant unikalią Tumako auksinę kaukę, auksinių statulėlių ir senovinių papuošalų. Šios vertybės buvo vogtos. 

„Ispanijoje buvo suimti trys kontrabandininkai, o Kolumbijos pareigūnai per kratas namuose Bogotoje konfiskavo dar 242 ikikolumbinių laikų daiktus – daugiausiai per visą šalies istoriją“, – sakoma pranešime.

Argentinos policija konfiskavo 2 500 senovinių monetų ir atlieka tyrimą dėl jų pardavinėjimo internetu. Tuo metu Latvijos pareigūnai konfiskavo dar 1 375 monetas.

„Organizuotas nusikalstamumas turi daug veidų“, – sakė Interpolo generalinis sekretorius  Juergenas Stockas (Jurgenas Stokas).

„Kultūros vertybių kontrabanda yra vienas iš jų. Tai nėra užburiantis puošnių padirbinėtojų verslas, o tarptautinių nusikaltėlių gaujų (darbas), – kalbėjo Interpolo vadovas. – Kova su ja [kultūros vertybių kontrabanda] yra neatsiejama nuo kovos su narkotikų ar ginklų kontrabanda. Mes žinome, kad (tuo užsiima) tos pačios grupuotės, nes tai neša didelį pelną.“

Prekyba artefaktais taip pat atveria galimybes pinigų plovimui, sukčiavimui ir organizuotų nusikaltėlių tinklų finansavimui, sakė J. Stockas.

Per operaciją, kurią koordinuoja Pasaulio muitinių organizacija, Interpolas ir Europolas, pradėta maždaug 300 tyrimų. 

„Teisėsaugos pareigūnai ypatingą dėmesį skiria internetinių prekybos vietų ir pardavimų svetainių stebėjimui, kadangi didelė dalis nelegalios prekybos kultūrinėmis vertybėmis vyksta internetu“, – nurodoma pareiškime.

Iš viso buvo konfiskuota 8 670 kultūrinių vertybių, pardavinėtų internetu. Jos sudaro beveik trečdalį visų per operaciją rastų vertybių.

„Atsižvelgiant į tai, kad tai yra pasaulinio masto reiškinys, pasireiškiantis visose mūsų planetos šalyse – jos gali būti kilmės, tranzito arba paskirties šalimis – labai svarbu, kad visų šalių teisėsaugos pareigūnai su juo kovotų išvien“, – nurodė Interpolas.

Saugomų – tūkstančiai

Duomenys apie nekilnojamąsias ir kilnojamąsias kultūros vertybes kaupiami Kultūros vertybių registre, kuris pradėjo veikti 2005 m. Jis įsteigtas vietoj Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registrų, o jo valdytojas ir tvarkytojas yra Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos.

Kaip dienraštį informavo Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič, nekilnojamosios kultūros vertybės įrašomos į Kultūros vertybių registrą remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva.

Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami departamento ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka.

Kultūros ministerijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Kultūros vertybių registre yra 25 765 nekilnojamosios kultūros vertybės, 3 088 iš jų – Vilniaus miesto savivaldybėje, ir 7 219 kilnojamųjų kultūros vertybių. Registras kasmet pasipildo keliais šimtais naujų įrašų. 2018 m. į jį buvo įrašyta 672 nekilnojamosios ir 203 kilnojamosios kultūros vertybės, vien per šiuos metus – 345 nekilnojamosios kultūros vertybės.

Pasak J.Mikulevič, kultūros paveldo objektai iš Kultūros vertybių registro nėra išbraukiami, tačiau Vertinimo tarybos sprendimu jiems gali būti panaikinama teisinė apsauga. Sprendimas naikinti teisinę apsaugą gali būti priimtas, jeigu kultūros paveldo objektas yra sunykęs, prarastos jo vertingosios savybės ir kitais atvejais.

Tačiau specialistams į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų gausa ir tikroji vertė kelia abejonių. Pavyzdžiui, vis dar daug diskusijų kelia į registrą 1993 m. įtrauktas sovietmečiu statyto Vilniaus oro uosto senojo terminalo pastatas ar kiti panašūs objektai.

30 nepriklausomybės metų gyvenančiai visuomenei dažnai kyla klausimų, kodėl saugoma menkavertė sovietinė architektūra, pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas.

Nauda neaiški

Dienraščio kalbintas architektas ir urbanistas Gintautas Tiškus teigė, kad problemų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityje yra labai daug.

"Pirminė objektų apsauga – įtraukiami į Kultūros vertybių registrą. Po to nustatinėjamos vertingosios savybės. Vertingosioms savybėms nustatyti, mano galva, jie aiškios metodikos neturi, – teigė specialistas. – Pavyzdžiui, kaip vertingosios savybės nurodomas "plytų mūras" ar "šlaitinis stogas". Arba, kaip Lukiškių aikštės atveju, – lygus reljefas. Argi čia vertingoji savybė? Vertingoji savybė turi išsiskirti iš kitų ir būti kažkuo ypatinga, jos vertė turi būti identifikuota, o ne aprašyta konstrukcija. Kuo vertingas plytų mūras, jeigu jis neišsiskiria iš tūkstančių kitų?"

G.Tiškus atkreipė dėmesį ir į realius sostinėje esančius objektus: Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios arba Misionierių sodo atvejai, kai yra nustatytos vertingosios savybės, objektai yra Kultūros vertybių registre, tačiau susirenka Kultūros paveldo vertinimo taryba ir pakeičia vertingąsias savybes. Tad staiga tai, ko anksčiau ten daryti buvo negalima, dėl kažkokių priežasčių tampa galima.

Kitas klausimas – kas iš to, kad objektas patenka į Kultūros vertybių registrą? Anot specialisto, įtraukimas į registrą nieko neduoda tam objektui. Objektas įtraukiamas, jis sunyksta, tada išbraukiamas. Tas įtraukimas į registrą turi būti susijęs su tam tikrais kitais veiksmais, valstybės įpareigojimais tam pačiam Kultūros paveldo departamentui kažką daryti, su lėšų skyrimu tiems objektams saugoti. Juk tai valstybės registras, ne privatus. Tad jeigu apsiimame saugoti, tai valstybė turi turėti pajėgumų ir lėšų tuos klausimus vienokiu ar kitokiu būdu spręsti. Jeigu mes to neturime, kažkas negerai su šita sistema.

"Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva, – sakė G.Tiškus. – Tarkime, kad ir Lentvario dvaras. Jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau kažkas plytas išvogė, ir tik tada, kai žmonės apie tai praneša, Kultūros paveldo departamentas važiuoja žiūrėti, ar iš tiesų taip yra. Bet juk jeigu tu kažkokį turtą turi ir dar teigi, kad saugai, tu turi tą turtą prižiūrėti. O jeigu turi tiek daug turto, kad jo jau negali prižiūrėti, tai jį paprasčiausiai išvagia arba jis sunyksta. Galbūt per daug apsižiota? Galbūt tas registras yra išpūstas? Gal kai kurie objektai į jį įtraukiami visai nepagrįstai, nes kažkam tiesiog to reikia? Aš tokių atvejų tikrai žinau, kai staiga paukšt – įtrauktas objektas į Kultūros vertybių registrą ir jam jau pradinė apsauga taikoma. Tačiau ar jis iš tikrųjų vertas būti tame registre – klausimas."

Didelė rizika

Mūsų įstatymai, G.Tiškaus teigimu, buvo pradėti "gadinti" 2004–2005 m., ir dabar jau jie visai išbalansuoti ir niekas nežino, kas ką turi daryti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas irgi buvo pakeistas 2004 m., ir vietoj saugomų pastatų atsirado pastatų vertingosios savybės. Bet juk pastatas yra visuma – vieną vertingąją savybę išsaugoti, o kitų – ne, irgi nėra labai teisinga.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri tas vertingąsias savybes nustato, sudaryta iš įvairių specialistų, kurie nedirba valstybinėje tarnyboje – KPD arba Kultūros ministerijos sistemoje. Jie yra deleguoti įvairių kūrybinių sąjungų, kitų institucijų. Tačiau ši Kultūros paveldo vertinimo taryba, anot pašnekovo, už savo veiksmus niekuo neatsako. Tokia taryba susirenka į posėdį, Kultūros paveldo centras pateikia kažkokią informaciją ir jie net nesugeba į ją įsigilinti, todėl vertingąsias savybes keičia ar jas nustato per daug neanalizavę. G.Tiškui nesuprantama, kaip galima nebūti atsakingam už priimamą sprendimą, kuris turi didžiules pasekmes? Juk kai objektas įtraukiamas į Kultūros vertybių registrą, tai apsunkina bet kokią ne tik su tuo objektu, bet ir su aplinkine teritorija susijusią veiklą. Prieš imantis tvarkybos darbų nekilnojamosios kultūros vertybės zonoje gali būti reikalinga atlikti teritorijos detaliuosius ar istorinius tyrimus. Tačiau situacija tampa absurdiška, jei to objekto teritorijoje, pavyzdžiui, yra penki tarybinių laikų bendrabučiai.

"Turi būti labai aiškūs ir skaidrūs kriterijai, o dabar keičiamos vertingosios savybės priklausomai nuo užsakovo noro. Kad ir Vilniaus Sapiegų parke. Susirenka taryba ir nusprendžia: gal šitie medžiai, kurie anksčiau buvo vertingoji savybė, jau nebėra vertingoji savybė. Bet taip iš esmės keičiamos galimybės naudotis šia teritorija. Arba Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios situacija: pasakoma, kad tas buvęs užstatymas, kuris buvo vertingoji savybė, ir galėjo būti naudojamas tik atstatant, dabar jau nėra vertingoji savybė. O ką tai reiškia? Kad toje vietoje gali atsirasti visiškai naujas užstatymas. Tas vertingosios savybės pakeitimas daro įtaką  užstatymui, plėtrai ir visiems kitiems dalykams. Jeigu kažką panaikiname, atsiranda didžiulė laisvė. O atsakomybės už tą sprendimą nėra", – pabrėžė urbanistas.

Anot jo, kadangi tų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nariai nėra valdininkai, jie už nieką neatsako, juos galima paveikti, jie gali būti suinteresuoti, ir niekas to nežino. Tad visai gali atsitikti taip, kad į registrą patenka objektai, kurie iš esmės nėra vertingi, o tai kas vertinga – nepatenka ir yra sunaikinama. Kai dar ir atsakomybės nėra, natūralu, kad rizikos faktorius yra didelis.

Sisteminė problema

Pasak G.Tiškaus, KPD pats ir politiką formuoja, ir ją įgyvendina, pats ir tikrina. Tai tarsi valstybė valstybėje. Kai institucija pati save kontroliuoja, nieko gero negali įvykti.

Iki 1997 m. KPD, tik kitu pavadinimu, buvo prie Statybos ir urbanistikos ministerijos. Anot urbanisto, tai buvo logiška – kultūros paveldas, urbanistika, architektūra. Po to jį perdavė Kultūros ministerijai, Aplinkos ministeriją sujungė su Statybos ir urbanistikos ministerija ir pastaroji išnyko – dabar Aplinkos ministerijoje yra tik vienas mažiukas departamentukas, kuriame urbanistikos ir architektūros specialistų beveik neliko. Tad problemos paveldosaugos srityje, galima teigti, sisteminės, nes nėra suformuotos tinkamos nekilnojamojo kultūros paveldo politikos. Susidaro vaizdas, kad pas mus viskas buvo daroma taip, kad modelis būtų kuo blogesnis, kuo mažiau atsakomybės.

"Neseniai Vilnuje ėjau pro Šv.Mikalojaus bažnyčią. Priešais ją – didžiulis pastatas. Mano galva, kur kas didesnis, nei ten galėtų būti. Juk yra ir gatvės perspektyva, ir siluetai, o tokie pastatai viską sunaikina. Yra reikalavimai, kad kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonoje esantys ar naujai statomi pastatai neturi nustelbti kultūros vertybės savo apimtimi, dydžiu ir tūriu. Bet tai labai sąlyginis dalykas – sakys, atsistokite priešais pastatą, žiūrėkite į vertybę ir niekas jums nieko nenustelbs. Arba prisiminkime kokius 2005-uosius. Tada kažkas norėjo statyti viešbutį už Energetikos muziejaus. Neleido, nes bus "nustelbta vertybė", tas Energetikos muziejus. Bet žiūrėkite dabar – puikiausiai statoma ir dar dalis Energetikos muziejaus pastato nugriauta. Arba Vilniaus pilių valstybinio rezervato teritorija, kuriai suteiktas rezervato statusas. Rezervate pagal įstatymą bet kokia ūkinė veikla draudžiama. O šio rezervato teritorijoje ir automobilių parkavimo aikštelė kitoje Vilnios pusėje yra, ir rotondos pastatą ruošiamasi rekonstruoti, pastatuose ant Barboros Radvilaitės ir Bernardinų gatvių kampo ūkinė veikla vykdoma. Tad visi šie dalykai, sakyčiau, yra konjunktūriniai, o kai jie konjunktūriniai, tada ir daryti įtaką galima", – svarstė G.Tiškus.

Dar vienas klausimas, kuris kyla daugeliui, – iš kur pas mus šimtai tų vertybių vis randasi kiekvienais metais? Specialisto manymu, atsakymas paprastas – jeigu yra sukurtos struktūros, jos turi turėti darbo.

"Ta paveldo saugojimo sistema man visada buvo neaiški, nesuvokiama, ypač dėl vertybių skaičiaus ir valstybės nesugebėjimo jų prižiūrėti. Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe", – apibendrino visuomenininkas.

Įžvelgė korupciją

KPD veiklą priimant sprendimus dėl objektų pripažinimo kultūros vertybėmis ir sudarant nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas pernai vertino Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) korupcijos prevencijos specialistai. Jie nustatė, kad šiuose procesuose egzistuoja korupcijos rizika.

Kaip pranešė STT, išanalizavus paveldosaugos teisinį reglamentavimą buvo nustatyta, kad nėra pakankamai apibrėžtų nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių atrankos ir vertinimo kriterijų. Taip pat pastebėta, kad nėra įvardytos prievolės informuoti nekilnojamojo kultūros objekto savininką ar valdytoją apie nustatytas jo pastato vertingąsias savybes ir nustatytą ar pakeistą reikšmingumo lygį.

STT korupcijos prevencijos specialistai įvardijo galimus korupcijos rizikos veiksnius nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sudarymo ir veiklos srityse. Pažymėta, kad nėra aiškios vertinimo tarybų sudarymo tvarkos, nėra nustatytų tarybų narių atrankos kriterijų ir jų kadencijų skaičiaus. Tarybų nariams nėra įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, viešųjų ir privačių interesų deklaracijos pildymo prievolės. Nustatyta atvejų, kai vertinimo tarybų nariai, būdami ir Mokslinės archeologijos komisijos nariai, vertina savo pačių, pavaldinių ar konkurentų darbus, kartu sprendžia ir dėl objektų vertingųjų savybių.

Nustatyta, kad tarp tarybų narių yra buvusių KPD ar valstybės įmonių, kurių savininkas yra KPD, darbuotojų. KPD samdo vertinimo tarybų narius viešųjų pirkimų neskelbiamos apklausos būdu, taip pat KPD skiria šių tarybų veiklai reikalingas lėšas, patalpas bei teikia techninę pagalbą. Dėl šių priežasčių vertinimo tarybos narių sprendimų nepriklausomumas gali būti nepakankamas.

STT rekomendavo Kultūros ministerijai ir KPD, atsižvelgiant į pateiktas išvadas, inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kad ateityje būtų išvengta korupcijos rizikos veiksnių.

Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe.

Diskusijų netrūksta

Ar į STT rekomendacijas buvo atsižvelgta, dienraštis teiravosi KPD vadovo Vidmanto Bezaro. Jo teigimu, po STT išvadų auditą departamente atliko ir Kultūros ministerijos komisija. Buvo sudarytas 10 priemonių planas, jis po truputį įgyvendinamas.

"Nuo to laiko jau daug kas buvo padaryta – tapo privalomas savo interesų deklaravimas, pasikeitė nemažai vertinimo tarybų narių. Dabar, atsižvelgiant į STT rekomendacijas, parengti vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai – jie jau baigiami derinti", – sakė V.Bezaras.

Anot jo, nors pagrindinę dokumentaciją ruošia Kultūros paveldo centras, Vertinimo taryba priima labai svarbius sprendimus – nustato vertingąsias savybes, kurios po to tampa pagrindu tiek planuotojams, tiek projektuotojams. Jos nariai dažniausiai yra žmonės, kurie pasiekę tam tikrą lygį moksle – turintys mokslinį laipsnį arba eksperto statusą.

Pakeisti vertingąsias savybes – ilgas procesas. Tačiau tokių prašymų, skundų KPD sulaukia nemažai. Prašymus departamentas perduoda Kultūros paveldo centrui, šis padaro pakartotinį vertinimą ir teikia Vertinimo tarybai, kuri ir priima galutinį sprendimą.

"Kartais vienos ar kitos vertingosios savybės netikslus įvertinimas arba sureikšminimas gali užkirsti kelią visam restauracijos, rekonstrukcijos projektui. Tad tokių atvejų, kai vertingąsias savybes prašoma peržiūrėti, tikrai yra. Pasitaiko net kuriozinių atvejų, kai, tarkime 1995 m. statyto pastato vertingąsias savybes ginčija pats projekto autorius. Arba, pavyzdžiui, diskusijos dėl Vilniaus oro uosto ir panašių šiuolaikinių statinių, dėl kurių vertingųjų savybių net ir profesionalai ne visada sutaria", – teigė KPD vadovas.

Pasak jo, Kultūros vertybių registre yra per 25 tūkst. nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, apie 17 tūkst. iš jų, t. y. apie 66 proc., turi nustatytas vertingąsias savybes. kiti 44 proc. – dar neturi. Tad intensyvaus darbo numatoma dar maždaug 3–4 metams, vėliau situacija aprims.

"Dabar kaip tik vyksta diskusijos Kultūros paveldo komisijoje, KPD, kad būtų labai naudinga peržiūrėti registrą ir kai kurių objektų atsisakyti arba tiesiog perkelti iš nacionalinio, regioninio lygmens į vietinį lygmenį. Ateityje, manau, bus rimtesnė diskusija apie tai, kaip pasidalyti atsakomybėmis tarp valstybės ir savivaldos institucijų, nes iš tiesų 25 tūkstančiai – didelis skaičius", – sakė V.Bezaras.

Pinigai, skiriami paveldui išsaugoti, jo teigimu, – atskira kalba. Mat visas KPD biudžetas su 5–6 programomis, paveldosauga, kompensavimu, skiriamu tam tikriems objektams, leidžia patenkinti tik apie 8 proc. komisijai dėl paramos teikiamų paraiškų. "Liūdna, bet už tuos pinigus tik vos vos galime finansuoti paveldo išsaugojimą", – sakė direktorius.

Komentaras

Algirdas Kaušpėdas

Architektas

Man sunku spręsti, pagal kokius kriterijus visi tie tūkstančiai nekilnojamųjų objektų pripažinti kultūros vertybe. Tai, kad tas absoliutus skaičius yra toks didelis, byloja, kad Lietuvoje yra daug kultūros paminklų, kad dar yra išlikę nemažai saugotinų pastatų ir dar kažko. Tačiau aš visada žiūriu į kultūros paveldo apsaugą tokiu proaktyviu žvilgsniu. Mano manymu, visi kultūros paminklai turėtų būti įveiklinti, jie turėtų tarnauti žmonėms. Jeigu sudaromos tokios sąlygos, kad visiškai neapsimoka to paminklo išsaugoti, atstatyti – jis paliekamas sunykti. Tai iš esmės yra neteisinga. Jeigu valstybė ėmėsi apsaugos priemonių, ji turi numatyti ir finansavimą tai įgyvendinti. Vien įtraukti į registrą ir pareikšti, kad objektas saugomas – ne išeitis.

Aš už kultūros paveldą – tai vertinga ir ateičiai, nes laikui bėgant daug ką prarandame. Tačiau jeigu neatsiranda vartotojo, institucijos ar žmogaus, kuris rūpinasi konkrečiu objektu, jis vis tiek sunyks. Labai dažnai taip būna, kad "uždėtos" tam tikros apsaugos garantuoja, kad tas objektas sunyks, nes įgyvendinti visą programą labai brangu, privatus asmuo to negali. Galbūt galima gauti europinių fondų finansavimą, bet tai labai sudėtinga, labai biurokratiška ir vis tiek reikia turėti nemažai savo pinigų.

Architektams tai – skaudi tema. Norisi, kad tas paveldas išliktų, bet norisi, kad jis būtų įveiklintas, restauruojamas, pritaikomas žmonių poreikiams.

Kitas klausimas – gal kartkartėmis reikėtų atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių "reviziją", nes registre tikrai yra abejotinų objektų. Pavyzdžiui, sovietmečiu statytas Vilniaus oro uosto pastatas. Arba Lazdynų mikrorajonas. Pastarasis buvo įvertintas kaip Sovietų Sąjungoje inovatyviausias projektas. Bet dabar mes esame Europos Sąjungos kontekste, ir tų sovietinių įvertinimų pripažinimas, sakyčiau, atrodo labai įtartinai. Ir tokių objektų, likusių iš sovietinių laikų, yra ir daugiau. Tad registrą tikrai reikėtų peržiūrėti.

Tiesa, 1970-ųjų architektūra madinga, iš jos galima kažką padaryti, bet ir vėl – turi būti lanksčios "žaidimo taisyklės". Tuos pačius Lazdynus galima būtų suintensyvinti – reikėtų renovuoti namus, iš esmės rekonstruoti centrą, kad jis tarnautų žmonėms, būtų lankomas, įdomus, atraktyvus ir pakankamai sodrus, kad jame būtų teikiama daug paslaugų ir pan. Tai yra vienas iš gyvo miesto principų – kiekvienas rajonas turi turėti savo labai gyvą, efektyviai veikiantį centrą, ir tie centrai turi būti sujungiami labai gerais viešojo transporto ryšiais. O vien viską saugodami gyvo miesto nepadarysime. Saugoti reikia, kaip sakoma, su protu. Sveikas protas čia tiek pat svarbus, kiek ir sveika kultūros atmintis.