– Profesoriau, kokia yra to referendumo reikšmė? Kaip žinome, plebiscito rezultatai net nėra įpareigojantys, tik simboliniai. Tai kas iš to?
– Pradėčiau nuo to, kad Kurdistano valstybingumo kūrimo procesas vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius. Ir galime kalbėti apie de facto nepriklausomo ir suverenaus Kurdistano egzistavimą, bet dar negalime kalbėti apie de jure egzistavimą.
Kurdistano valdžia užuot, sakykime, vienašališkai paskelbusi apie nepriklausomybę, žinodama iš anksto, kad absoliuti dauguma gyventojų pasisakys už nepriklausomybę, suorganizavo tai, ką oficialiai pavadino neprivalomu referendumu. Kitaip tariant, tai (referendumas – aut. past.) yra tarsi politinė figūra, politinis judesys ir jo baigtis, kaip jau minėjau, buvo aiški iš anksto. T.y. žinant, kad Kurdistanas ir taip de facto yra nepriklausomas, kur didžioji dalis žmonių jaučiasi saugūs ir savo vietoje, iš anksto buvo aišku, kad tas referendumas pavyks.
Po referendumo Kurdistano valdžia jau gavo tokį simbolinį įgaliojimą tą de facto nepriklausomybę pamažu paversti de jure nepriklausomybe.
Tiesa, kaip gerai buvo pasakyta, pats referendumas ar jo rezultatas automatiškai nereiškia, kad Kurdistanas į nieką nebeatsižvelgdamas eis tuo savo suverenumo keliu.
Viskas dabar yra tokio politinio žaidimo lygio. Sakyčiau, labai išmintingai buvo pasielgta ir labai laiku, nes kai yra visiškai žlugęs Irakas, ypač po Kalifato sutriuškinimo, kai Irakas yra kaip niekuomet silpnas, vadinasi, centrinė Bagdado valdžia, nepaisant, sakykime, palojimo, jokių realių veiksmų savarankiškai imtis negalėtų, tai kurdų vadovybė tiesiog paskaičiavo, kad kaimyninės šalys šiuo metu tikrai nesiimtų gadinti padėties.
Kitaip tariant, jei būtų suorganizuota invazija sausumos pajėgų į Kurdistaną, tai reikštų visų tų laimėjimų, kurie buvo pasiekti prieš Kalifatą, nubraukimą. Ir to kitos šalys negali sau leisti.
– Kurdai gyvena ne tik Šiaurės Irake, bet ir Turkijoje, Irane, Sirijoje. Ar nepriklausomybės idėja vyrauja ir ten?
– Šiuo metu mes neabejotinai kalbame tik apie Erbilio (Kurdistano autonominio regiono sostinė – aut. past.) valdžiai pavaldžius regionus. Kitaip tariant, apie tą Kurdistaną arba apie tuos etninius kurdus, kurie yra išsirinkę valdžią, esančią Erbilyje.
Kurdistanas, kaip funkcionuojantis politinis vienetas su rinkimais, yra labai lengvai atpažįstamas. Ir ten, kur tie rinkimai vienaip ar kitaip įvyko, kur ta valdžia buvo išrinkta, kuri dabar suorganizavo tą plebiscitą, tai tas regionas ir yra.
Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad kai mes kalbame apie etnines grupes, šiuo atveju apie kurdus, tai, jeigu žvelgsime per kalbinę prizmę ir įsivaizduosime, kad būtinai visi kurdai dėl to, kad kalba ta pačia kalba (beje, kurdai nekalba ta pačia kalba, o skirtingais dialektais), būtinai nori gyventi toje pačioje valstybėje, tai galime paklausti, kodėl austrai nenori gyventi Vokietijoje? Ko gero, dėl to, kad austrai nėra vokiečiai, nors kalba vokiškai. Arba, kodėl kosoviečiai siekė nepriklausomybės arba nepriklausomo Kosovo, o ne tapo Albanijos provincija?
Kitaip tariant, kurdai, kaip vieninga nacija, nors ir egzistuoja tas pankurdiškas idealas, de facto tikrai neegzistuoja. Veikiau, galėtume kalbėti tik apie Kurdistano arba Erbilio valdžios paramą Turkijos kurdų separatistams.
Noriu pasakyti, kad tikimybė, jog susikurtų suvereni dar viena etninių kurdų daugumos valstybė, yra gerokai didesnė, nei Turkijos kurdai prisijungtų prie Erbilio Kurdistano. Dėl daugybės istorinių, lingvistinių, gentinių priežasčių jie tiesiog neturi tiek daug bendro, kiek galėtų pasirodyti. Sirijos kurdai galėtų potencialiai būti artimesni, nors ir jie iš tiesų nėra ta pati grupė.
– Apibendrinant, Kurdistanas de facto egzistuoja. Esminis klausimas yra tai, kada kurdų valstybė bus pripažinta de jure?
– Taip, Kurdistanas egzistuoja, kaip savarankiška valstybė. Tarkime, ar galime atskaitos tašku vadinti oro linijų reisus į Kurdistaną? Juk vokiečių "Lufthansa", austrų ir kitos oro linijos skraido į Erbilį, kaip į atskirą vienetą, valstybės sostinę. Ir tai yra faktas.
Klausimas yra tai, kiek to fakto (Kurdistano nepriklausomybės – aut. past.) institucionalizavimas yra tikėtinas, kokiomis formomis tai įvyks ir kaip greitai? Ar kas nors pamėgins pasipriešinti kurdų savarankiškos valstybės formalizavimui? Pabrėžiu, ne kūrimui, o formalizavimui.
Dabar šis klausimas tarsi yra pakibęs ore, nes viskas priklauso nuo Bagdado veiksmų: ar Irako valdžia tik retoriškai priešinsis tam, o gal ir kokių veiksmų imsis? Galbūt bus įtrauktos ir trečiosios šalys? Nuo to ir priklausys, kiek šis projektas (Kurdistano nepriklausomybės – aut. past.) bus sėkmingas.
Netgi sakyčiau, kad reikėtų klausti ne to, ar Kurdistanas išliks kaip valstybė, bet kurioje teritorijoje išliks? Šiuo metu kurdai yra užgrobę labai didelę teritoriją. Kyla klausimas, ar visa jų šiuo metu valdoma teritorija gali būti traktuojama Kurdistanu? Atsakymas, manyčiau, yra natūralus – negali.
Kita vertus, kadangi referendumas vyko visur, tai ten, kur kurdai galės parodyti tuos skaičius, esą ir šioje dalyje žmonės balsavo už nepriklausomybę, tai suprask, šioje vietoje irgi yra Kurdistanas. O tai gali būti ir Kirkukas, ir kitos teritorijos, kurios yra labai ginčytinos. Dėl tų teritorijų, matyt, ir bus didysis mūšis – galbūt diplomatinis, galbūt net ir ginkluotas. Bijau prognozuoti.
– Kitų pasaulio valstybių, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, reakcija: ar labai klystu sakydamas, kad palaikymas Kurdistanui nėra didelis?
– Tarptautiniuose santykiuose visuomet yra tai, kas yra vieša ir kas ne vieša. Sakyčiau, Ribentroppo-Molotovo paktas ir jo slaptieji protokolai – chrestomatinis pavyzdys.
Natūralu, kad Jungtinės Valstijos negali sau leisti oficialiai pasakyti, kad mes remia separatizmą ir nacionalinių valstybių dezintegraciją. Mat didele dalimi tai, ką JAV darė, o ir tebedaro, pavyzdžiui, Irake ar Afganistane, tokiu atveju tampa beprasmiška. T.y., kam reikia demokratizuoti šalį, jei galvoji, kad visi išsivaikščios.
Kalbant apie praktinius veiksmus ar taktinį lygį, manau, palaikymas kurdams egzistuoja. Ar tas palaikymas yra absoliutus, ar sąlyginis, aš bijau pasakyti.
Bet bent jau kol kas JAV, kaip minėjau, suvokia, kad be Kurdistano kariuomenės išlaikyti vakarinės Irako dalies Bagdado įtakoje beveik neįmanoma. Kitaip tariant, jeigu kurdai atsitraukia, išeina iš tų užimtų teritorijų, tai mes vėl kalbame apie Faludžą, apie Ramadį, kaip "Islamo valstybės" centrą. Ir viskas, ko buvo ar yra siekiama, tampa beprasmiška.
Kitaip tariant, geriau jau turėti, jeigu ir oficialiai nepripažintą, bet de facto nepriklausomą, palankų bei parankų Kurdistaną, nei leisti nepatikimai Bagdado valdžiai mėginti susigrąžinti tas teritorijos ir pridaryti dar daugiau problemų.
