Visur – akys ir ausys

Šiemet birželį sukaks 115 metų nuo žydų poeto H. Ošerovičiaus gimimo.

Šio iš Panevėžio kilusio litvako likimas keistai persipynęs su Klaipėda, nors čia jis lankėsi, galima spėti, tik kartą, tačiau to pakako, kad užsitrauktų sovietų valdžios nemalonę.

H. Ošerovičius dar prieškariu baigė teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Jis išvengė holokausto, nes karą praleido evakuacijoje Alma Atoje (Kazachstane), beje, kartu su rašytoju Petru Cvirka.

Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomos H. Ošerovičiaus baudžiamosios bylos matyti, kad jau ten jis turėjo bent tris saugumo „aukles“. Skundikai nuosekliai informavo organus apie kiekvieną „neteisingą“ H. Ošerovičiaus žodį ir mintį.

Agentas Julijanas cituoja H. Ošerovičių: „Viskas, kas rusiška, – netobula ir yra blogai. Europoje visur matyti kultūros ženklai, o čia, SSRS, klesti absoliuti ne kultūra – nevykę daiktai, tokie pat meno kūriniai, tokia pat ir vidaus politika. Bet kuris vokiečių poetas – Rilkė ar Gerderlingas – kur kas aukščiau nei Puškinas“ (1941 09 22).

Kai kurie sovietų rašytojai dėl sunkių savo gyvenimo sąlygų priversti į savo kūrybą įtraukti ir maldas bolševizmui.

„H. Ošerovičius aiškino, kad evakuotųjų koncentracija Pietuose liudija, jog daugelis viliasi, kad bus perbraižytos valstybių sienos“, – ataskaitoje rašė tas pats Julijanas.

Agentas „Šolom“ referavo: „H. Ošerovičius pasakojo apie savo buvusį gyvenimą, kaip priklausė sionistų organizacijai ir kaip nekenčia visko, kas rusiška“ (1941 10 11).

Agentas Julijanas perdavė H. Ošerovičiaus pamąstymus: „Kai kurie sovietų rašytojai dėl sunkių savo gyvenimo sąlygų priversti į savo kūrybą įtraukti ir maldas bolševizmui. Jis sakė, kad sovietizmu sotus iki kaklo, ir kad visai kitų jausmų vedinas galėtų eiti į amerikiečių ar anglų savanorių legioną“ (1942 04 21).

Agentas Roma tvirtino, kad „H. Ošerovičius šaltiniui perdavė antisovietinius gandus, kuriuos girdėjo per vokiečių radiją“ (1942 12 04 ir 1942 12 08).

Agentui Kantui, kuris ataskaitą savo šeimininkams apie stebimąjį perdavė 1943 m. kovo 4 d., pasirodė, kad H. Ošerovičius yra karjeristas, ir jį įskundė dėl vokiečių radijo klausymo.

Agentas Roma 1943 m. lapkričio 18 d. informavo, kad H. Ošerovičius išreiškė palaikymą L. Trockiui ir šmeižikiškai kalbėjo apie Sovietų Sąjungos vadovybę.

Pagal NKVD agentų ataskaitas, tiksliai žinoma, kad 1944 m. balandį H. Ošerovičius gavo siuntinį iš Palestinos ir po to „šmeižė Sovietų Sąjungos tautų kultūrą“.

„Sunku pasakyti, kuo visa tai baigsis, aišku viena, kad 1917 m. revoliucinės internacionalizmo ir socialistinės romantikos idėjos žlugo ir jokia jėga jų Sovietų Sąjungoje nebeatgaivins“, – pranešime sovietų saugumiečiams perduodamas H. Ošerovičiaus nuomonę 1944 m. liepos 16 d. rašė agentas Julijanas.

Istorija: H. Ošerovičius po komandiruotės į Klaipėdą 1948 m. savo straipsnyje gerokai pagražino situaciją mieste, nes dar po gero 10-mečio gatvėse buvo ne viena tokia griuvėsių krūva. A. Stubros nuotr.

Iš Klaipėdos – į Karagandą

Nors vien jau šių skundų buvo daugiau nei pakankama net ir aukščiausiai bausmei, H. Ošerovičius buvo suimtas tik po penkerių metų, kai Sovietų Sąjungoje įsisiūbavo stalininė antisemitinė kampanija.

Po karo Hiršas grįžo į Lietuvą, kur su žmona Rivka Šmukleryte-Ošerovič (gim. 1911 m.) apsigyveno Vilniuje, tuometėje M. Melnikaitės gatvėje 10–8 (dabar A. Juozapavičiaus g.) ir užsiėmė žurnalistiniu darbu.

G. Ošerovičiaus 1945–1948 m. buvo Žydų antifašistinio komiteto žurnalo „Einigkeit“, leisto Maskvoje jidiš kalba, korespondentas Lietuvoje.

Iki suėmimo jis dirbo ir žurnalo „Švyturys“ redaktoriaus pavaduotoju.

1948-aisiais „Einigkeit“ redakcijos jis komandiruojamas į Klaipėdą, kad parašytų straipsnį apie kylantį naują sovietinį uostamiestį.

Žurnalistas vargiai galėjo įsivaizduoti, kad ši kelionė ir jo straipsnis bus lemtingas tolesniam jo gyvenimui ir kitus septynerius metus jam teks praleisti Karagandos priverstinio darbo lageryje.

Atskleidė slaptą informaciją?

Šiandien skaitant šį straipsnį sunku įsivaizduoti, kad už tai žmogus galėjo būti apkaltintas tėvynės išdavimu ar darbu užsienio žvalgyboms.

Straipsnyje „Klaipėda“ žurnalistas aprašė dabartinę Martyno Mažvydo aikštę, kur 1949 m., kai čia buvo atvykęs H. Ošerovičius, ant aukšto keturkampio postamento jau stūksojo patranka. Jos vamzdis simboliškai buvo nukreiptas į Vakarus.

H. Ošerovičius gana poetiškai aprašė, kaip vokiečių agresorius sulaužytu stuburu paskandintas mariose, kaip ne sykį Dangė (autorius savo straipsnyje keliose vietose ją kažkodėl vadina Range) buvo pasruvusi krauju, kaip ne kartą per visus 700 metų miestas buvo trypiamas sunkiais prūsiškais batais ir kad „prūsokai čia buvo pernelyg dažni svečiai“, kaip šešerius metus Klaipėda kentėjo nuo vokiečių okupantų.

Šiandien skaitant šį straipsnį sunku įsivaizduoti, kad už tai žmogus galėjo būti apkaltintas tėvynės išdavimu ar darbu užsienio žvalgyboms.

Straipsnio autorius netgi prisiminė Versalio sutarties 99 paragrafą, kuriuo Klaipėda buvo perduota Lietuvos valstybei A. Smetonos laikais ir kaip naciai vėl užgrobė miestą.

Bet pagaliau, anot H. Ošerovičiaus, atėjo 1945-ųjų sausio 28 d., kai „pergalingoji sovietinė armija išlaisvino Klaipėdą“.

Toliau H. Ošerovičius aprašė, koks buvo miesto vaizdas į jį įžengus: „Daugiau nei savaitę čia siautė gaisrai, liepsnojo namai, į orą vis išlėkdavo uosto įrengimai, griuvo mokyklos ir ligoninės. Miestas skendo pragariškuose dūmuose, o kai viskas nurimo, atsivėrė šiurpus miesto vaizdas.“

Autorius rašė, kad naciai sudegino 10 mokyklų, miesto ligoninę, ambulatoriją, polikliniką, iš uosto ir upės uostų liko tik griuvėsiai.

„Klaipėdoje, kuri anksčiau buvo pats stambiausias Lietuvos pramonės centras, neliko nė vienos veikiančios įmonės. Pačiais kukliausiais paskaičiavimais, nuostoliai siekė 500 milijonų rublių. Tačiau materialiniai nuostoliai dar ne baisiausia, miestas faktiškai liko be gyventojų“, – savo straipsnyje apie Klaipėdą rašė H. Ošerovičius.

„Pulsuoja darnus gyvenimas“

Žurnalistas į Klaipėdą atvyko po pusketvirtų metų nuo sovietų armijos įžengimo ir pamatė, kad čia „pulsuoja darnus sovietinis gyvenimas“.

„Mieste rūksta kaminai, gaudžia laivai, zuja automobiliai, skamba mokykliniai skambučiai, kur benueitum, visur vyksta užsiėmimai, kur bepasisuksi, vis rodoma, kas atsirado nauja, ko anksčiau nebuvo. Visur verda darbas. (…) Būsiu konkretus: per tuos trejus su puse metų atstatytas ir išplėstas Klaipėdos transporto mazgas. Kad būtų aišku, kas padaryta, pakaks užsiminti, kad per tuos nepilnus ketverius metus padaryta daugiau nei A. Smetonos laikais čia buvo investuota per 20 metų“, – rašė H. Ošerovičius.

Toliau straipsnyje užsiminta, kad atstatytas prekybos uostas, atstatyta laivų remonto gamykla, uosto įrangos gamykla, celiuliozės-popieriaus kombinatas, rašoma apie pačią didžiausią superfosfatų gamyklą „Artojas“, apie tekstilės fabrikus „Trinyčiai“ ir „Gulbė“, faneros kombinatą, galvaninių elementų gamyklą „Sirijus“, mėsos kombinatą, žuvų perdirbimo bazę, konservų ir degtukų fabrikus, metalo liejyklą, apie pastatytas keturias ligonines ir keturias poliklinikas, tris dispanserius, keturias gimnazijas, Mokytojų institutą, muzikos mokyklą ir vadinamąją jungų arba jūreivystės mokyklą.

„Dar įdomiau, kad Klaipėdoje šiandien mokosi ketvirtadalis visų gyventojų, veikia du teatrai, filharmonija, kultūros namai, 7 klubai, 37 raudonieji kampeliai, dvi bibliotekos, du kino teatrai, Pionierių namai. Prekiauja 19 prekybos organizacijų, kurios turi apie 200 parduotuvių ir keletą universalinių parduotuvių, kuriose galima gauti visko“, – rašė H. Ošerovičius apie 1949 m. Klaipėdą.

Apie uostą irgi parašyta gana išsamiai. Ten atstatytos prieplaukos ir sandėliai, krantinėse iškilo kranai, kurių čia yra 35, dar yra keturi labai galingi kranai.

Iš uosto driekiasi geležinkelis ir keliai. Į uostą atplaukia laivai iš Leningrado, Odesos, Murmansko, Archangelsko, Rygos, Talino ir kitur.

Iškraunama anglis, o kraunamas klaipėdietiškas superfosfatas.

Didžiausias darbymetis Klaipėdos uoste esą būna žiemą, kai visi kiti Baltijos jūros uostai užšalę. Uoste yra du plaukiojantys dokai.

Dar autorius džiaugėsi, kad uosto įrangos gamykloje dirba 193 stachanoviečiai ir 138 darbo didvyriai, o 115 darbuotojų savo darbo normas įvykdė 200 procentų.

Be to, mieste atstatyta du trečdaliai gyvenamųjų namų, darbininkai gavo gerus butus, ten, kur anksčiau gyveno „smetoninės Lietuvos ministras ar fabrikantai, dabar gyvena darbininkų tarnautojų šeimos“.

„Klaipėda pakilo iš pelenų. Išskirtinai sparčiai buvo atstatyta didžioji dalis mūrinių namų ir pramonės įmonių, kurios sparčiais žingsniais J. Stalino nubrėžto penkmečio keliu žygiuoja pirmyn, kurdamos klestintį sovietinį uostamiestį“, – rašė H. Ošerovičius.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Einigkeit“ jidiš kalba, paskui jį į rusų kalbą išvertė MGB vertėjas Špiro (vardo neparašė).

Visai netrukus, formuluojant kaltinimą, paaiškės, kad šiuo straipsniu H. Ošerovičius atskleidė valstybines paslaptis, kurias perėmė užsienio žvalgyba.

Apdainavo: H. Ošerovičius iškart po karo savo straipsnyje apie Klaipėdą aprašė „galingai atstatomą ir kylantį“ uostą, nors dar šešto dešimtmečio viduryje čia vaizdas buvo gana graudus. A. Stubros nuotr.

Baudžiamoji byla žurnalistui

H. Ošerovičiaus baudžiamoji byla nr. 16 367 saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, byla pradėta 1949 m. liepos 2 d., baigta tik 1956 m. gruodžio 13 d., kai poetas ir žurnalistas, praėjus daugiau nei trejiems metams po J. Stalino mirties, galiausiai buvo reabilituotas.

300 puslapių, 256 dokumentai – nuo arešto aprašymo ir KGB pažymų apie įskaitos korteles iki vertimų iš H. Ošerovičiaus užrašų ir kalinio fotografijų.

1949 m. birželio 28 d. dėl H. Ošerovičiaus nusikalstamos veiklos arešto nutarimą pasirašė Lietuvos SSR MGB 2-ojo skyriaus viršininkas majoras Kaplunas.

„Iki sovietų valdžios įtvirtinimo Lietuvoje H. Ošerovičius buvo sionistinės organizacijos dalyvis ir bendradarbiavo sionistiniame laikraštyje „Idiše Štime“ („Žydų balsas“). Per visą Didįjį tėvynės karą kartu su kitais žydų rašytojais dalyvavo aktyvioje nacionalistinėje veikloje, skleidė šmeižtą apie sovietinį gyvenimą, diskreditavo sovietų vyriausybės vadovus, propagavo kosmopolitizmo ideologiją. Dergė rusų tautą ir rusų klasikų darbus ir šlovino buržuazinių šalių literatūrą“, – tardymo protokole rašė MGB majoras.

Toliau dokumente užfiksuota, kad grįžęs į Vilnių savo nacionalistinės veiklos H. Ošerovičius nenutraukė, buvo susijęs su amerikiečių žvalgybos agentu Feferiu (Izaokas Feferis, žydų poetas ir žurnalo „Einigkeit“ redaktorius – A. D.), kuris areštuotas 1949 m.

Esą I. Feferio nurodymu H. Ošerovičius šnipinėjo ir rinko duomenis apie padėtį Lietuvoje, kad juos paskui perduotų Amerikos žvalgybai.

1946 m. pabaigoje H. Ošerovičius esą ne kartą susitiko su iš JAV į Vilnių atvykusiu amerikiečių žvalgybininku Pauliu Noviku, kuriam perduodavo žvalgybinio pobūdžio informaciją apie padėtį Lietuvoje.

„Nusikalstamą H. Ošerovičiaus veiklą patvirtina areštuoto I. Feferio parodymai ir kita medžiaga“, – ši išvada leido poeto ir žurnalisto bute M. Melnikaitės gatvėje atlikti kratą ir jį areštuoti.

„Rašytojas, priklauso LSSR rašytojų sąjungai, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs (žmona Rivka Šmuklerytė-Ošerovič, 1911 m. gimimo). Jis pats vidutinio ūgio (iki 170 cm), vidutinio kūno sudėjimo, plaukai juodi, akys rudos, veidas trikampio formos, kakta aukšta, didelė nosis, siauros lūpos, išskirtiniai bruožai – apgamas ant dešinio skruosto“, – rašoma H. Ošerovičiaus byloje.

Tardė majoras Leonovas

Apklausos protokolas rašytas ranka, po kiekvienu atsakymu apklausiamasis pasirašė.

Tąkart tardė majoras Leonovas, bet turbūt protokolą pildė ne jis, nes tam veikiausiai jis neturėjo laiko.

Matyti, kad tardytojui nebuvo taip lengva, nes H. Ošerovičius buvo baigęs teisės mokslus ir, panašu, žinojo, kad atsakymuose neturi būti nė vieno papildomo žodžio.

Majoras Leonovas klausė: „Jūs areštuotas už antitarybinę nacionalistinę veiklą ir nusikalstamus ryšius su užsieniu. Papasakokite apie savo antisovietinę veiklą.“

H. Ošerovičiaus atsakymas: „Nusikalstamų ryšių su užsienio valstybėmis neturėjau, jokios antisovietinės veiklos nevykdžiau. Todėl atsakyti į iškeltą klausimą negaliu.“

Paskui buvo klausiama apie užsienyje gyvenančius giminaičius.

Pasirodo, Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune, gyveno jo sesuo Hana Džeison, tuomet 45 metų. Ji iš Lietuvos išvyko 1928 m. Metais anksčiau ten išvažiavo jos vyras Faibė Džeisonas.

Kuo jie ten užsiimantys, H. Ošerovičius teigė nežinantis, nes paskutinio laiško iš jų sulaukė 1947 m.

Čikagoje, JAV, gyveno jo dėdė, motinos brolis, per 70 metų. Laiško H. Ošerovičius iš jo sulaukė 1944 m. pabaigoje ar 1945 m. pradžioje, jis klausė, ar gyva Hiršo motina.

Jis jam esą neatsakė, nors motina mirė (ar buvo nužudyta nacių okupacijos metais Lietuvoje).

Palestinoje gyveno teta, motinos sesuo. Ji taip pat parašė 1945 m., jis jai neatsakė.

1942–1943 m. Hiršas gyveno Alma Atoje, tuomet iš PAR iš savo sesers gavo laišką bei siuntinį, tuo pat metu ir vieną siuntinį iš tetos, gyvenusios Palestinoje.

1949 m. liepos 8 d. tardytojas paprašė papasakoti apie darbą sionistinėje organizacijoje, kuriai esą priklausė.

H. Ošerovičius: „Sionistinei organizacijai nepriklausiau, todėl šiuo klausimu neturiu ką pasakyti.“

Majoras Leonovas: „Jūs ne tik priklausėte sionistinei organizacijai, bet ir bendradarbiavote su vienu jų centriniu spaudos organu Kaune. Kodėl jūs tai slepiate?“

H. Ošerovičius: „Aš niekada neslėpiau, kad 1936–1940 m. buvau etatinis sionistų laikraščio „Jidiš Štimė“ darbuotojas. Bet sionistinėje organizacijoje nedalyvavau.“

Liudijo redaktorius ir kiti

1949 m. vasarą H. Ošerovičius buvo areštuotas I. Fefero parodymų pagrindu, taip pat remiantis agentūrine medžiaga.

„Kaltinamasis I. Feferas patvirtino, kad, anot amerikiečių korespondento P. Noviko, H. Ošerovičius su juo užmezgė nusikalstamus ryšius ir perdavinėjo jam žvalgybinius duomenis“, – tvirtinama 1953 m. rugsėjį saugumiečių rašytame paaiškinime SSRS vidaus reikalų ministrui generolui pulkininkui I. Serovui, atsakant į prašymą peržiūrėti H. Ošerovičiaus bylą.

Kaltinamasis H. Žicas liudijo, kad H. Ošerovičius į žurnalą „Einigkeit“ siuntė straipsnius ir apybraižas, kurie turėjo ir slaptumo elementų, ir esą visas tas medžiagas Žydų antifašistų komitetas persiųsdavo į Ameriką.

„H. Ošerovičius iš tiesų „Einigkeit“ redakcijos buvo komandiruotas į Klaipėdą 1948 m., kad surinktų medžiagą straipsniui apie liaudies ūkio atstatymą Klaipėdos mieste. Galiausiai po komandiruotės H. Ošerovičius parašė straipsnį „Klaipėda“, kuris buvo atspausdintas „Einigkeit“. Šiame straipsnyje H. Ošerovičius detaliai aprašė Klaipėdos prekybos uosto atstatymą, atskleidė techninius jo pajėgumus. Be to, H. Ošerovičius įvardijo visą eilę Klaipėdoje atkurtų laivų statyklų ir kitų gamyklų bei fabrikų, nurodydamas konkrečius jų pajėgumus ir išleidžiamos produkcijos kiekius“, – 1949 m. spalio 12 d. apklausoje paliudijo H. Žicas.

Liudininkas S. Konicas patvirtino, kad H. Ošerovičius 1925–1929 m. priklausė sionistinei organizacijai „Hašomer-Hacoir“, ir ilgainiui išlaikė tas pažiūras, be to, jis turi giminių Pietų Afrikoje ir Palestinoje, iš kurių gaudavo materialinės pagalbos.

Kaltinamasis E. Raizė patvirtino, kad H. Ošerovičius 1941–1946 m. buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, dėstė antisovietines nacionalistines pažiūras (liudijimas dokumentuose pabrauktas raudonu pieštuku).

Byloje teigiama, kad liudininkai (visi žydų kilmės ir buvę Hiršo bendradarbiai) su H. Ošerovičiumi „neturėjo pagrindo jokių sąskaitų suvedinėjimui ir apkalbėti jo neturėjo jokio pagrindo, tad liudijimai yra teisingi“.

Todėl tas žmogus nuteistas teisingai, reziumavo sovietiniai saugumiečiai.

Po šių kančių jo laukė ilga kova dėl teisės išvykti į istorinę tėvynę, kur poetas ir žurnalistas, taip keistai susisaistęs su Klaipėda, gyveno iki mirties.

Ilga kelionė namo

H. Ošerovičius rankų nenuleido per visą laiką, kol kalėjo lageryje Karagandoje, jis ir parašė skundus SSRS generaliniam prokurorui Romanui Rudenkai, tam pačiam, kuris buvo pagrindinis sovietų kaltintojas nacių lyderių teisme Niurnberge.

Prokuratūra H. Ošerovičiaus prašymą persiuntė sovietų vadovybei.

Po to H. Ošerovičius išdrįso parašyti ir pačiam pirmajam SSRS komunistų partijos sekretoriui Nikitai Chruščiovui.

H. Ošerovičius vylėsi, kad po J. Stalino mirties jam pavyks save išteisinti.

1955 m. jis pasiuntė jau mašinėle išspausdintą kreipimąsį į SSRS rašytojų sąjungą, kurios narys buvo iki arešto, išdėstydamas, kad jokios išdavystės nebuvo ir jis yra apkalbėtas bei neteisingai nuteistas, nes nei įrodymų, nei dokumentų nesurasta.

„Jau baigiasi 20-as mėnuo nuo tada, kai išsiunčiau jums laišką, kuriuo prašiau peržiūrėti mano bylą ir pakeisti kaltinamąjį nuosprendį už nusikaltimus, kurių nepadariau“, – rašė H. Ošerovičius generaliniam prokurorui R. Rudenko.

Ir tik 1956 m. balandžio 26 d. SSRS Baltijos apygardos karinis prokuroras Riabcevas, peržiūrėjęs bylą, pasirašė dokumentą, kuriuo nurodoma paleisti H. Ošerovičių į laisvę, nenustačius nusikaltimo sudėties.

1956 m. gegužės 18 d. Karagandos pataisos darbų lagerio viršininkas pasirašė vyro išleidimo dokumentą.

Po šių kančių jo laukė ilga kova dėl teisės išvykti į istorinę tėvynę, kur poetas ir žurnalistas, taip keistai susisaistęs su Klaipėda, gyveno iki mirties.

H. Ošerovičius mirė 1994 m. birželio 6 d. Tel Avive.

„Bezymyannoje kaime esančios stovyklos buvo paverstos tikru getu Mariupolio gyventojams... Beveik prieš keturias savaites okupantai jėga išvežė visus vyrus iš Guglino, Mirnio ir Volonterovkos rajonų. Bezymyanoje ir Kozatskoje kaimuose buvo apgyvendinta apie du tūkstančius žmonių. Jiems nebuvo leista su savimi pasiimti jokių asmeninių daiktų, atimti pasai ir kiti dokumentai tapatybei nustatyti“, – pasakojo pareigūnas.

Be Rusijos karinės palydos jiems neleidžiama išvykti iš lagerio teritorijos. Liudininkų teigimu, koridoriuose žmonės priversti miegoti ant grindų. Medicininė pagalba jiems neteikiama. Stovykloje taip pat užfiksuotas pirmasis tuberkuliozės atvejis, o Kozatskoe kaime – pirmoji vyro mirtis po to, kai Rusijos kariai atisakė nukentėjusiajam iškviesti greitąją medicinos pagalbą.

Pasak UNIAN, du kartus per dieną – ryte ir 21 val. okupantai žada suintensyvinti kankinimus ir griebtis suimtųjų šaudymo. Visi sulaikytieji, tarp jų – ir žmonės, turintys negalią, verčiami dirbti, lydimi Rusijos karių.

„Okupantai dar nėra apsisprendę, ar šie žmones bus išnaudojami kaip darbo jėga išvežant iš Mariupolio griuvėsius, ar verčiami telktis į Rusijos kariuomenę ir dalyvauti gegužės 9-osios parade, – pažyėjo P. Andriuščenka.

Guglino, Mirnio ir Volonterovkos rajonuose moterys, likusios be vyrų, slapstosi nuo užpuolikų, bijodamos būti išprievartautos, nes Rusijos kariai aktyviai apiplėšinėja namus.

Ypatingųjų lagerių tinklui priklausiusio Kengyro lagerio prižiūrėtojų išpuolis 1954 metų pavasarį įžiebė stichišką kalinių pasipriešinimą, kuris virto sukilimu. Įkalintieji užėmė visą kalėjimo teritoriją, įvedė savo tvarką, iškėlė reikalavimą sutrumpinti bausmes politiniams kaliniams iš Baltijos šalių ir Ukrainos. Kalinių užimtas lageris tapo didžiuliu miestu su maisto sandėliais, dirbtuvėmis, savo budėtojais ir perimta ligonine.

Vieni pagrindinių ypatingojo Kengyro lagerio sukilimo idėjinių vadų buvo Ukrainos pasipriešinimo judėjimo lyderiai, tarp aukščiausių politinių sukilimo vadų pateko ir lietuvis teisininkas Juozas Kondratas. 42 dienas trukęs sukilimas tapo ypatingu istoriniu įvykiu, nulėmusiu Gulago – sovietinės įkalinimo ir prievartinio darbo sistemos – griūtį.

Sukilimo Kazachstane liudininku ir ilgamečiu tyrinėtoju buvo šių metų sausį miręs Antanas Seikalis, kurio našlei ir sūnui šiemet kovo 11-ąją Seime įteikta skulptūra „Laisvės žinia“. Šis apdovanojimas politiniam kaliniui, žurnalistui A. Seikaliui po mirties skirtas už nuopelnus saugant Lietuvos laisvę.

Žurnalistės Ž. Petrauskaitės istorinės dokumentikos knygą „Gulago bėgliai“ išleido leidykla „Alma littera“.

Kur iškasenos – ten ir lageriai

Kalinių streikas Kengyro ypatingajame lageryje buvo ypatingas to meto įvykis. Išviję prižiūrėtojus sukilėliai įsivedė savivaldą, kurią pavadino Kengyro kalinių laisvąja respublika, išsilaikiusią beveik pusantro mėnesio.

Asmeninio archyvo nuotr.

1954-ųjų pavasario ir vasaros sandūros įvykiai minimi rusų disidento, rašytojo, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino knygoje „Gulago archipelagai“. Vis dėlto šis sukilimas lietuvių istorikų ligi šiol nėra nuodugniai ištyrinėtas, Rusijos ir Kazachstano archyvai, kuriuose laikomi vertingi dokumentai, tebėra neprieinami.

Kaip pastebi istorikas, Vilniaus universiteto docentas, daktaras Algirdas Jakubčionis, didesnė tikimybė, kad atsivers kazachų archyvai, tačiau tam mes nesame pasiruošę – jaunieji Lietuvos istorikai nebemoka rusų kalbos. Gal karas Ukrainoje paskatins pokyčius ir šioje srityje?

Karo belaisviams įkurtas Žezkazgano lageris 1948-aisiais buvo performuotas į Kengyro ypatingąjį lagerį, priklausantį Steplagui – ypatingųjų lagerių tinklui Kazachstano stepėse ir pusdykumėse. Šių lagerių režimas prilygo kalėjimui, darbo dienos trukmė buvo ilgesnė, maisto daviniai mažesni nei kituose lageriuose, kaliniai nešiojo specialius numerius. Požemiuose kasant vario rūdą kildavo dulkės, kaliniai neturėjo jokių apsaugos priemonių, plaučiuose nusėdęs sunkusis metalas sukeldavo sunkių padarinių sveikatai: sutrikdavo kepenų, kasos, inkstų, širdies veikla, iš virškinamojo trakto pasipildavo kraujas, kankindavo galvos skausmai, silpnumas.

Pasak architekto, profesoriaus, tremtyje Kazachstane gimusio Algio Vyšniūno, ypatingieji lageriai įkurti po to, kai buvo įkalinta tūkstančiai laisvės kovotojų iš Baltijos šalių, pirmiausia Lietuvos ir Vakarų Ukrainos. „Sovietų valdžia juos laikė ypatingais „liaudies priešais“, kuriuos reikia įkalinti specialiuose, ypač žiauraus režimo lageriuose“, – pabrėžia profesorius. Būtent todėl ypatingųjų lagerių negalima vadinti darbo lageriais, o jų kalinių – tremtiniais.

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš pradžių Gulago valdyba ypatinguosiuose lageriuose ketino įkalinti 145 000 nuteistųjų, tačiau jau po ketverių metų, 1952-aisiais, juose kalėjo net 257 000. Ypatinguosiuose lageriuose vienam kaliniui buvo skirtas vos vienas kvadratinis metras ploto, o amžinas maisto trūkumas – šiurpi kasdienybė. „Turėjome vienintelį tikslą: išlikti gyvi, kol ateis laisvė. O išlikti galėjai tik tuo atveju, jeigu galėjai prieiti prie duonos, ji buvo auksas. Duona lageryje buvo svarbiausias dalykas, tik ji galėjo išgelbėti gyvybę“, – knygoje „Gulago bėgliai“ prisimena A. Seikalis, būdamas septyniolikos, įkalintas už paramą lietuvių partizanams.

Specialiai siekė įžiebti neramumus

1954-ųjų pavasarį Sovietų Sąjungos Ministrų taryba įsaku įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją „pagerinti darbą“ Žezkazgano vario kombinate ir rūdos kasyklose. Į perpildytą Kengyro lagerį buvo atvežta dar 500 kriminalinių kalinių, kriminalinėse zonose ir kalėjimuose kalėjusių už sunkius nusikaltimus. Juos apgyvendino šalia moterų zonos.

„Tada visi svarstė, kodėl politinių kalinių kalėjime atsirado nusikaltėlių? Tuo metu po Stalino mirties buvo peržiūrimos kalinių bylos, daugėjo paleidimų, kalinių mažėjo – iš lagerio egzistavimo duoną valgantys darbuotojai sunerimo, kad neteks darbo. Siekdami įrodyti savo reikalingumą, išsaugoti darbo vietas, jie sugalvojo įžiebti konfliktą tarp politinių ir kriminalinių kalinių, – aiškina A. Vyšniūnas ir priduria: – Kitokio paaiškinimo nėra, kodėl nei iš šio, nei iš to į ypatingąjį lagerį, kuriame nėra kriminalinių kalinių, staiga jų atvežama. Aiškiai tam, kad išprovokuotų neramumus. Tai padaryti nebuvo sunku: politinių kalinių nepasitenkinimas buitinėmis sąlygomis, tuo, kad žadamas bylų peržiūrėjimas vis neprasideda, jau ir iki tol buvo didelis. O čia dar šalia moterų, tautiečių atsiranda kalinių su specifiniu elgesio kodeksu.“

Kengyro lageris, kaip ir dauguma Sovietų Sąjungoje veikusių lagerių, buvo suskirstytas į atskiras dalis: kalinimo, darbo, administracijos, vyrų ir moterų gyvenamąsias zonas. Visos buvo atskirtos mūrinėmis tvoromis, o sujungtos koridoriais. Moterų zonoje kalėjo lietuvių ir ukrainiečių politinių kalinių žmonos, motinos, dukros, seserys, ryšius su giminaičiais, pažįstamais ar mylimaisiais jos palaikydavo laiškeliais. „Laiškeliai skraidydavo per tvorą, pasiekdavo ir per ligonines, kitas tarnybas“, – apie trapius, bet vis dėlto egzistavusius ryšius tarp atskirų zonos dalių yra pasakojęs A. Seikalis.

Leidėjų nuotr.

Atsidūrusioms šalia recidyvistų moterims iškilo pavojus būti užpultoms ir išniekintoms. Kuo ne pretekstas kilti konfliktui tarp įkalintų banditų ir dėl savo giminaičių, žmonų, mylimųjų susirūpinusių politinių kalinių? Tačiau laikas bėgo, o planuotų konfliktų tarp politinių ir kriminalinių kalinių vis nekilo. Atvirkščiai – skirtingų pasaulėžiūrų kaliniai surado bendrą kalbą.

„Ligi šiol niekas nesupranta, kodėl kriminalinė lagerio pusė susiliejo su politine. Regis, politinių kalinių garbės kodeksas padarė įspūdį kriminaliniams ir abi pusės stojo išvien prieš administraciją“, – svarsto profesorius A. Vyšniūnas. Daug įtakos turėjo ir tai, kad Kengyre kartu su lietuviais kalėjo ukrainiečiai iš Ukrainos sukilėlių armijos (Ukrajinska povstanska armija, UPA), su bolševikais kovojusios nuo 1918 metų.

Įvedė savo valdžią

Kengyro lagerio prižiūrėtojai rankų nenuleido, toliau ieškojo būdų, kaip išprovokuoti nesantaiką tarp nuteistųjų. Kartą prižiūrėtojas iš automatinio ginklo į kalinių koloną paleido šūvių seriją. Tarp trylikos vietoje žuvusių kalinių buvo ir A. Seikalio brolis Povilas, kuriam prieš savaitę buvo sukakę 25-eri.

Lagerio prižiūrėtojų išpuolis įžiebė stichišką nuteistųjų pasipriešinimą. Kitą dieną kaliniai išgriovė tvorą tarp lagerio skyrių ir pradėjo veržtis į politinių kalinių moterų zoną. Politiniai kaliniai po daugybės atskirties metų susitiko su žmonomis, seserimis ir mamomis! „Sutikti savo artimuosius – didžiulė šventė! Nors paskui enkavėdistai viską apvertė aukštyn kojomis – neva, čia buvo baisus įvykis, prievartavo moteris, plėšikavo. Bet niekas netikėjo šita propaganda. Politiniai kaliniai buvo perspėję kriminalinius: jeigu kas atsitiks mūsų moterims, iš karto lėks galvos, tad šie elgėsi labai mandagiai ir gražiai“, – knygoje „Gulago bėgliai“ pasakoja A. Seikalis.

Suvaryti kalinius atgal į savo zonas lagerio vadovybė iš pradžių bandė apgaule, paskui iš automatų atidengė ugnį. Kalinių, vyrų ir moterų, minia dar labiau sujudo, išsigandę prižiūrėtojai iš gyvenamosios zonos ir ūkinio kiemo pasitraukė.

Kalinių užimtas lageris tapo didžiuliu miestu su maisto sandėliais, dirbtuvėmis, savo budėtojais, perimta ligonine. Kaliniai nutarė steigti Streiko komisiją, kuri vestų derybas su lagerio administracija. Streiko komisijai oficialiai vadovavo Kapitonas Kuznecovas. „Lietuviai ir ukrainiečiai suprato, kad, jei jie imsis vadovauti sukilimui, iškart bus apšaukti nacionalistais ir sunaikinti. Tad į priekį iškėlė rusą Kuznecovą, tiesa, įvertinę ir pavojų, kad prieš savo valstybę jis kovos tik iki tam tikros ribos“, – pasakoja A. Vyšniūnas. Pogrindiniam konspiraciniam centrui, kontroliavusiam K. Kuznecovo ir Streiko komisijos veiksmus, vadovavo laisvės kovotojas iš UPA Geršas Keleris, generolo Andriejaus Vlasovo Rusijos išvadavimo armijos (Русская освободительная армия, ROA) karininkas Engelsas Slučenkovas-Glebas, inžinierius, rusų žvalgas Jurijus Knopmusas, UPA aktyvistas, ukrainietis Omeljanas Sunyčiukas ir lietuvis teisininkas J. Kondratas.

A. Vyšniūnas. / Asmeninio archyvo nuotr.

A. Vyšniūno žiniomis, dar vienas neoficialus, išvis niekur neįvardytas sukilimo vadas – 2005 metais prezidento Viktoro Juščenkos dekretu Ukrainos didvyriu paskelbtas Michailas Soroka. UPA neleido jam oficialiai dalyvauti sukilime, nes esąs ukrainiečių pasipriešinimo – Ukrainos nacionalistų organizacijos (Організація Українських Націоналістів, OUN) ir UPA – legenda, simbolis, todėl negali žūti.

Lietuvis J. Kondratas buvo atsakingas už kalinių skundų dėl lagerio administracijos piktnaudžiavimo fiksavimą ir nagrinėjimą. Vienintelis lietuvis tarp aukščiausių Kengyro sukilimo vadų liks gyvas, atlikęs už dalyvavimą sukilime jam skirtą papildomą 10 metų įkalinimo lageryje bausmę, grįš į tėvynę, dar dvejus metus pakvėpuos jos oru, po mirties atguls Saltoniškių kapinėse Vilniuje.

Kova virto skerdynėmis

Kalinių peticijoje, nors K. Kuznecovas ir dvejojo, vis dėlto atsirado politiniai reikalavimai: sutrumpinti bausmes nuteistiesiems 25 metams lagerio, atšaukti privalomąją tremtį paleistiesiems iš ypatingųjų lagerių, tai buvo aktualu Baltijos šalių ir Ukrainos laisvės kovotojams.

„40 dienų niekas nedirbo, o vario perdirbimo gamykla negavo rūdos. Spalvotosios ir juodosios metalurgijos ministrai kreipėsi į Gulago ir Vidaus reikalų ministerijos vadovybę: darykite tvarką. Raginimą „darykite tvarką“ kariškiai supranta tik – „darykite tvarką jėga“, – Maskvoje priimtą sprendimą žiauriai užgniaužti sukilimą aiškina A. Vyšniūnas.

Kalinių ir reguliariosios sovietų kariuomenės kova virto skerdynėmis, aktyvus pasipriešinimas, kuriame dalyvavo 500 kalinių, numalšintas per pusantros valandos, 42 dienas gyvavusios Kengyro kalinių laisvosios respublikos nebeliko. „Paskui tankus ėjo kareiviai, rinko lavonus. Išvežė ir užkasė bendroje duobėje maždaug toje vietoje, kurioje minint 65-ąsias sukilimo metines 2019 metais pastatėme paminklą“, – pasakoja A. Vyšniūnas.

A. Seikalis skerdynių išvengė. Jis tuo metu kalėjo netoliese, darbo lageryje prie rūdos kasyklų, iš kurių iškasenos keliaudavo į brolio Povilo lageryje įrengtą vario rūdos liejyklą. Prasidėjus kalinių sukilimui Kengyre, rūdos kasėjai paskelbė streiką, jame dalyvavo ir A. Seikalis. „Mus irgi apsupo tankais, bet nešaudė, nė vienas kalinys nežuvo“, – buvęs politinis kalinys tuo metu dar nežinojo nei apie brolio, nei apie kitų sukilėlių žūtį Kengyre.

Asmeninio archyvo nuotr.

Po žiauriai nuslopinto Kengyro sukilimo Sovietų Sąjungos represinės struktūros buvo priverstos keisti Gulago valdymo metodus. Švelnėjant režimui daugelis likusių gyvų sukilimo dalyvių buvo paleisti, kai kuriems pavyko grįžti į Tėvynę.

Remiantis įvairiais duomenimis, per sukilimą Kengyro ypatingajame lageryje žuvo apie 700 kalinių, tarp jų – apie 150 lietuvių, bet viešai skelbiamos tik šešios pavardės: A. Seikalio brolis Povilas Seikalis, Kazimieras Šiugždinis, Balys Leipus, Vytautas Markevičius, Stasys Daraškevičius, Kazys Rimdeika. Kitos pavardės nėra žinomos iki šiol – viskas tebėra įslaptinta.

„Gulago bėgliai“ – tai penkios lietuvių išsiveržimo iš sovietinio Gulago istorijos, artimos įtempto veiksmo filmo scenarijui. Pabėgimai iš deportacijos vietų, priverstinio darbo stovyklų, sukilimai ypatinguosiuose lageriuose – nedaug kam žinoma lietuvių pasipriešinimo sovietinei Gulago sistemai pusė. Išsiverždami iš itin griežtai saugomų įkalinimo zonų, rizikuodami savo gyvybe, vykdami į gimtinę be dokumentų šie žmonės siekė ne asmeninės laisvės, o turėjo tikslą grįžti ir kovoti dėl okupuotos Lietuvos nepriklausomybės. Knygos herojai apie šį savo jaunystės epizodą kalba be patetikos, gyvai, su įdomiomis detalėmis ir pastebėjimais.

Trys trėmimo etapai

Prieš 70 metų kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros. 1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., spalio 2–3 d. ir lapkričio 30 d. – iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5 139 šeimos – 20 357 žmonės.

Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Rugsėjo 20–21 d. į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3 072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.

Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad "buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą", vyko 1951 m. spalio 2–3 d.

Nežinia: tremiami žmonės suvaryti į surinkimo punktą buvusioje Juknaičių parapijos bažnyčioje. Tauragės r., 1951 m. lapkričio mėn. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis Jakovas Jedunovas. Joje dalyvavo 3 818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8 000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3 000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus.

Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), du stribai, du MGB kariuomenės kariai ir sovietų partiniai aktyvistai. Kaip teigia parodos autoriai, viena grupė galėjo dalyvauti tremiant nuo vienos iki trijų šeimų (atsižvelgiant į šeimos narių skaičių, atstumą nuo gyvenamosios vietos iki geležinkelio stoties ir pan.). Operatyvinės grupės pagal iš anksto parengtus sąrašus turėjo atlikti vadinamąjį šeimos pakėlimą: blokuoti tremiamųjų ūkį, neleisti pabėgti šeimos nariams, patikrinti, ar visi sąrašuose įrašyti žmonės yra namuose, ar teisingai užrašyti jų asmens duomenys ir pan., susodinti šeimą į transporto priemonę ir konvojuoti į surinkimo punktą – geležinkelio stotį, kur stovėjo paruošti vagonai. Čia grupės viršininkas perduodavo tremtinius ešelono viršininkui, atsakingam už tremtinių nugabenimą į paskirties stotį.

Turtas – kolūkiams

1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: dešimt – į Krasnojarsko kraštą, šeši – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai.

Darbas: 1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Net ir tokios tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, išgyvenimo laimė.

Ištremiami visam gyvenimui žmonės galėjo su savimi paimti 1 500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašydavo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.

1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.

Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas.

Atminties keliu

Šiai skausmingai tautos naikinimo operacijai atminti surengtą virtualiąją parodą galima aplankyti adresu https://bit.ly/3uucGTD.

Projekte panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.

Virtualiąją parodą sudaro šešios dalys: "Juos ištrėmė 1951 m. rudenį", "Darbas tremtyje", "Tremties metų kasdienybė", "Sibiro mokykla", "Netektys" ir "Sugrįžimas", iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.

Simbolis: savadarbė Lietuvos trispalvė, kuri 1951 m. nežinomo tremtinio buvo išvežta į Sibirą ir sugrąžinta atgal į Lietuvą. / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Apsnigtos žieminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo laimė.

Parodos lankytojų negali nesukrėsti dokumentai, kuriuose pranešama apie pasmerktųjų bandymus pabėgti ar pažįstamiems slapta perduoti ir taip nuo tremties išgelbėti kūdikius, pakeliui į Sibirą gimusius vaikus.

Parodoje – unikalios nuotraukos, kuriose įamžinti nedrąsios vilties vedami į Lietuvą grįžtantys lietuviai. Atsisveikindami su tremties broliais ir seserimis, jie leidžiasi ašaromis nulaistytu keliu į vakarus, į gimtinę. Kas vežinas Sibire gimusia atžala, kas – išsaugota savadarbe trispalve, jie kyla į tolimą kelionę nė nenutuokdami, koks skausmingas jų laukia susitikimas su gimtine, su svetimiems žmonėms atiduotais namais.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis, kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), rašytas paprastu pieštuku mažoje 5x7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu. „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis“, – pabrėžia jis.

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje šie pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą.“

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos Daivos Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją.

„Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo.... komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado“, – sako D. Vilkelytė.

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis, kaip pažymima LGGRTC pranešime, atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos rajono Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado... Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai...

Šalies sostinėje Nursultane, Kazachstano tautos asamblėjoje, taip pat pristatyta paroda apie sukilime buvusius lietuvius.

Politinių kalinių sukilimas Kengyro ypatingojo režimo lageryje prasidėjo 1954 metų gegužę, jis numalšintas po daugiau nei mėnesio pasiuntus specialią vidaus kariuomenę.

Anot Genocido ir rezistencijos tyrimo centro, lageryje kalėję lietuviai buvo aktyvūs sukilimo dalyviai.

Šeši lietuviai – Povilas Seikalis, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeika, Kazimieras Šiugždinis, Stasys Daraškevičius ir Balys Leipus – žuvo malšinant maištą.

Žiauriausiai tarp lietuvių sužalota partizanų sesuo Vlada Miliūtė: ji pateko po įvažiavusio į moterų zoną tanko vikšrais, jai buvo sutraiškyta dešinė koja ir ranka, sulaužyti šonkauliai, sumušta galva. Po keturių operacijų 1961 metais moteriai pavyko grįžti į Lietuvą.

Monumentą Kengyro sukilėliams lietuviams sudaro keletas elementų, kurių dalis – autentiškos išlikusių vartų, vedusių į lagerio teritoriją, kolonos. Viena jų nuvirtusi, o jos vietą užėmė Vyčio kryžius, simbolizuojantis nepalaužiamą lietuvių valią priešinantis represijoms, teigiama pranešime.

Monumento projekto autorius yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, architektas Algis Vyšniūnas.

Parodoje apie Kengyro sukilėlius lietuvius paaiškinama, kas yra ypatingojo režimo lageris, kokie žmonės čia buvo kalinami.

Šie projektai sukurti dirbant su Užsienio reikalų ministerija ir Karagandos lietuvių bendruomene „Lituanica“, vadovaujama Lietuvos garbės konsulo Kazachstane Vitalijaus Tvarijono.

Ideologų pastangos – veltui

Pradėdamas pasakojimą apie save, J.Šilinskas prisiminė, jog apie laisvą Lietuvą svajojo nuo jaunumės.

1956-aisiais Jonui buvo trylika, kai netoli jo tėvų namų, Kelmės rajone, vyko dideli raudonarmiečių kariniai manevrai.

Paauglio sąmonėje tos pratybos esą buvo tarsi atgarsis kaip tik tuo metu vykusių kruvinų Vengrijos įvykių, kurie sukrėtė jaunuolį ir tik patvirtino jo mintis, kad už savo valstybės laisvę reikia kovoti.

Vėliau tarnyba sovietų kariuomenėje J.Šilinsko pasaulėžiūros irgi nepakeitė, juolab ten jis sutiko bendraminčių, manančių, jog Sovietų Sąjunga yra blogio imperija, engianti daugybę tautų, ir ji neturėtų egzistuoti.

"Buvo toks lenkas, kilęs iš Vakarų Ukrainos. Su juo radau bendrą kalbą, fantazavome, kaip galėtume sovietams pakenkti. Taigi kariuomenėje tarsi ir turėjo mus apdoroti ideologiškai, bet manęs kažkaip nepaveikė, kaip buvau, taip ir likau Lietuvos patriotas", – tvirtino J.Šilinskas.

Turėjo mus apdoroti ideologiškai, bet manęs kažkaip nepaveikė, kaip buvau, taip ir likau Lietuvos patriotas.

Trispalvės ir atsišaukimai

Po kariuomenės Jonas atsikėlė gyventi į Klaipėdą, kur jau buvo įsikūrusi jo sesuo, tad jam atsirado galimybė čia prisiregistruoti.

J.Šilinskas įsidarbino "Baltijos" laivų statykloje ir kartu mokėsi vakarinėje mokykloje. Imtis aktyvios antisovietinės veiklos, kaip pats teigė, jį paskatino 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje.

"Tada mokiausi vakarinėje mokykloje. Su keliais bendraminčiais radome medžiagos ir pasiuvome kelias lietuviškas trispalves. O 1969 m. balandžio 30-ąją iškėlėme. Vieną – miesto centre ant pastato stogo, kitą – ant statybinio krano", – pusės amžiaus senumo įvykius atsiminė J.Šilinskas.

Tada priešais "Vėtrungės" viešbutį Taikos prospekte kaip tik buvo statomas daugiaaukštis. Aukštai ant statybinio krano kabojo Sovietų Lietuvos vėliava.

J.Šilinsko bičiulis 20-metis Stasys Balkaitis užsliuogė į viršų, nuplėšė sovietinę vėliavą, nemetė ją žemyn ir iškėlė trispalvę.

"Paskui tą sovietinę vėliavą sudeginome ir mėtydami pėdas sprukome tolyn. Vėliau sužinojau, kad kitą dieną saugumiečiai už tai tampė krano darbininką, kuris buvo niekuo dėtas. Rudenį po miestą paskleidėme šūsnį antisovietinių atsišaukimų. Vėl pavyko išvengti tarnybų dėmesio. Paruošėme dar 800 lapelių artėjančios Vasario 16-osios proga. Šįkart trispalvę Stasiukas (S.Balkaitis – A.D.) iškėlė ant 100 metrų aukščio celiuliozės fabriko kamino, dabar to kamino jau nebėra. Paskui ėmėme platinti lapelius", – pasakojo J.Šilinskas.

Žiedas "užsiveržė"

Tąkart Vasario16-osios proga klaipėdiečiai rado atsišaukimų visame mieste. "Liaudies priešų" ir tada KGB išaiškinti nepavyko.

Žiedas "užsiveržė" 1970-ųjų liepos 23 d. J.Šilinską suėmė darbe, "Baltijos" laivų statyklos doke.

"Kai areštavo, iš karto išvežė į Vilnių. Ten tardė, bet nekankino. Jau buvo tas metas, kai kankinimai oficialiai buvo uždrausti. Paskui – teismas Klaipėdoje. Teismas buvo uždaras. Nuteisė penkeriems metams lagerio. Paskui mane vėl išvežė į Lukiškes, iš ten etapais – į Mordoviją", – vardijo J.Šilinskas.

Politinių kalinių solidarumas

Mordovijoje Jonas atsidūrė politinių kalinių lageryje. Net ir uždaryti jie sugebėdavo priešintis sistemai.

J.Šilinskas pamena, kaip pas juos atvežė žvalgybininką rusą, kuris, kaip paaiškėjo, dirbo Vakarams.

Kad naujokas per daug ko nors neišplepėtų ir neperduotų kokios nors svarbios informacijos, jį iškėlė į uždarą kalėjimą.

"Tada, pamenu, priėjo prie manęs toks žydas iš Klaipėdos ir klausia, ar galiu pabadauti, protestuojant dėl to žmogaus izoliavimo. Atsakiau, kad taip. Tada mes gal 12 žmonių paskelbėme bado streiką. Vienas toks rusas ištvėrė tik keturias paras. Turbūt buvo nepratęs. Iki tol jis buvo, nebepamenu kurio, Rusijos miesto antrasis komjaunimo sekretorius", – kalbėjo J.Šilinskas.

O politiniu kaliniu komjaunuolis tapo dėl savo "ideologinio nenuovokumo" arba, kaip pats teigė, "V.Lenino idėjų grynumo".

Kai sovietai įžengė į Čekoslovakiją, jis pasakojo, jog pervertė visus V.Lenino raštus ir esą niekur nerado, kad kariuomenė turi teisę įžengti į svetimą valstybę.

Kai tai pareiškė garsiai, atsidūrė lageryje.

Spalvingų personažų netrūko

Be komjaunimo lyderio, staiga tapusio politiniu kaliniu, lageryje buvo ir daugiau spalvingų personažų.

Vienas jų – Stepanas Sapeliakas, prokurorės sūnus, kilęs iš Ukrainos.

"Jis su savo draugais viename mieste iškėlė nepriklausomos Ukrainos vėliavas. Pasakojo, kad rusai taip išsigando, jog iš ten pabėgo, manydami, kad ukrainiečiai nacionalistai įvykdė perversmą ir užėmė tą miestą. Tačiau susizgribę, jog jokio perversmo nebuvo, jie grįžo ir suėmė juos taip įbauginusius jaunuolius, tarp jų – ir prokurorės sūnų Stepaną", – pasakojo J.Šilinskas.

Buvo dar vienas toks rusas, sovietinio admirolo sūnus, nuteistas už politiką.

Jo pozicija nustebino Joną, o jo žodžiai įsiminė visam gyvenimui.

"Mes dažnai protestuodavome dėl žmogaus teisių pažeidimų, dėl smurto prieš politinius kalinius. Protestuodami atsisakydavome valgyti arba dirbti. Taip elgėsi lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, armėnai, bet ne rusai. Tai jis, susikvietęs savo tautiečius, sakė: "Kodėl jūs elgiatės kaip avys, kodėl, kai visi protestuoja, jūs einate dirbti? Bus laisva Rusija, kaip jūs žmonėms į akis pažiūrėsite?" Šviesus žmogus buvo, irgi nujautė, kad sovietai – ne amžini", – kalbėjo J.Šilinskas.

Iš Mordovijos Jonas su grupe nepaklusniausių ir nuolatos dėl ko nors protestuojančių politinių kalinių buvo suvaryti į vagonus ir vežami į Uralą.

"Buvome tikri, jog veža į šachtas. O ten darbas reiškė tik sunkią mirtį. Buvau taip prislėgtas, jog bandžiau įkalbėti bendražygius, kad įsiūbuotume vagoną iš vidaus ir įverstume jį į Volgą. Maniau, jau geriau mirtis Volgoje nei šachtoje. Tačiau mane atkalbėjo", – prisiminė J.Šilinskas.

Bičiuliai – visam gyvenimui

J.Šilinskas kalėjo kartu su kitu klaipėdiečiu Simu Kudirka (1930). Jis pagarsėjo, kai 1970 m. lapkričio 23 d. per JAV ir SSRS žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, Klaipėdos refrižeratorių laivyno plaukiojančioje bazėje "Tarybų Lietuva" perėjo į JAV kranto apsaugos laivą "Vigilant" ir paprašė politinio prieglobsčio.

Tačiau JAV kranto apsauga į laivą įleido sovietų pareigūnus, kurie sulaikė ir prievarta Simą grąžino į SSRS laivą.

Šiuos JAV ir sovietinių pareigūnų veiksmus smerkė didžiausi JAV dienraščiai, JAV lietuviška spauda, televizijos ir radijo stotys, ypač "Amerikos balsas", vyko protesto demonstracijos.

Ilgą laiką S.Kudirka buvo kovos dėl Lietuvos laisvės simboliu.

Paskui po kalėjimo jam leido emigruoti į JAV. 2000-aisiais jis grįžo į Lietuvą.

Jono ir S.Kudirkos ryšiai, užsimezgę dar Mordovijos lageryje, nenutrūko, šilti bičiuliški santykiai išliko iki šiol.

Dar vienas artimas bičiulis iš Mordovijos laikų – anykštėnas Jonas Kadžionis-Bėda.

Jis partizanavo Anykščių apylinkėse iki 1953 m. Vėliau buvo išduotas ir suimtas. Jis taip pat kalėjo kartu su J.Šilinsku.

"J.Kadžionio gyvenimas labai sudėtingas ir dramatiškas. Jo žmona partizanų bunkeryje pagimdė vaiką. Visi suprato, kad kūdikio po žeme neužauginsi. Sutarė su tokia moterimi, kad ji paims mažylį, tačiau tiesiogiai jai perduoti bijojo. Todėl susitarė, kad vaiką paliks prie kelio. Kai ta moteris atvažiavo, jo neberado, kūdikį, pasirodo, paėmė kiti anksčiau pro šią vietą važiavę žmonės ir jį augino", – bičiulio istoriją dėstė J.Šilinskas.

J.Kadžionis buvo nuteistas 25 metams. Jo žmona po kelerių metų kalėjimo grįžo į Lietuvą ir susirado savo vaiką.

Pačiam J.Kadžioniui po kalėjimo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir net daromos kliūtys įsidarbinti. Atkaklus žmogus su sovietų sistema kovojo už savo teises.

Pasiteiravus, kokių dar žmonių sutiko kalėdamas, J.Šilinskas teigė, jog labai daug, tačiau buvo ir tokių neakivaizdžių susitikimų.

"Dar prieš mano areštą Kretingoje buvo sulaikytas toks kunigas, kai jo bažnyčios sienoje rado paslėptą pistoletą. Tai vežamas etapais jo pavardę mačiau išraižytą ant kažkurios kameros sienos", – prisiminė J.Šilinskas.

Nė žingsnio – be agento

Nors praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta kankinti politinius kalinius, tačiau valdžia ramybės jiems duoti neketino.

Ar daug išdavikų buvo? Taip. Nemažai jų buvo užverbuotų.

"Visur stengėsi "prikabinti" po agentą. Kai dar Vilniuje buvau, į kamerą pasodino vieną tokį. Bet greitai jį perpratau ir, ko nereikia, nekalbėdavau. Kitas man vis šnekėjo, kad turi pakankamai pinigų ir ginklą, ir visa tai gali duoti man. Atsisakiau. Po jo mano kameroje atsirado tariamas bėglys. Jis vis bandė iškvosti, ar mane domina bėgimas per sovietų valstybės sieną. Pasakiau, kad nedomina. Tokių keistų veikėjų greta atsirasdavo nuolatos, labai gerai nujaučiau, kas jie tokie, todėl į artimus pokalbius nesileisdavau", – šypsojosi J.Šilinskas.

Ir pačiame lageryje tų provokatorių netrūko. Jonas sakė, kad ir taip buvo aišku, jog iš lagerio gyvam ištrūkti nepavyks. Todėl bet kokius "pasiūlymus" atmetė.

"Ar daug išdavikų buvo? Taip. Nemažai jų buvo užverbuotų. Vienas toks atgavus nepriklausomybę neištvėrė ir, bijodamas nešlovės, pasikorė. Mes tik vėliau sužinojome, kodėl. Juk, kai J.Kadžionis grįžo iš kalėjimo, jį irgi bandė verbuoti KGB, net sąlygas iškėlė, jei nesutiks bendradarbiauti, turės dingti iš Lietuvos. Jis nusprendė geriau išvykti į Kaliningrado sritį. Sudėtingas laikas buvo. Vieni ištvėrė, kiti – ne. Manęs irgi neperauklėjo sovietų lageris. Turėjau nuojautą, kad ta sistema sugrius ir Lietuva bus laisva", – teigė J.Šilinskas.