Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė primena, kad tuo atveju, kai darbuotojas neturi teisės į apmokamą pusdienį, o priklausančiu „mamadieniu/tėvadieniu“ jau yra pasinaudojęs, darbo santykių šalims rekomenduojama susitarti dėl neapmokamo laisvo laiko pagal Darbo kodekso 137 straipsnio 3 dalį. Be to, darbuotojo, auginančio vaiką iki 14 metų, prašymu darbdavys turi tenkinti nemokamų atostogų prašymą pagal Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Svarbu pastebėti, kad Darbo kodeksas nenumato „mamadienių/tėvadienių“ sumavimo tuo atveju, kai yra skirtingi „mamadienio/tėvadienio“ suteikimo pagrindai. VDI laikosi pozicijos, kad esant keliems skirtingiems pagrindams turėtų būti suteikiamas palankiausias variantas.

Darbo teisės skyriaus vedėja I. Piličiauskaitė akcentuoja, kad Darbo kodekso 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta lengvata yra nustatyta, atsižvelgiant į 8 valandų darbo dieną bei 40 valandų darbo savaitę. Kitu atveju, jeigu darbuotojas dirba ne visą darbo laiką, pavyzdžiui, 20 valandų per savaitę, jam turėtų būti suteikiamas 4 valandų papildomas poilsis per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas 1 valanda per savaitę), o jeigu dirbama ir pagal susitarimą dėl papildomo darbo, pavyzdžiui, 60 valandų per savaitę, tuomet darbuotojui turėtų būtų suteikiama proporcingai ilgesnė papildoma poilsio diena, t. y. 12 valandų per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas 3 valandomis per savaitę).

Jeigu darbuotojas dirba ilgesnėmis negu 8 darbo valandos pamainomis, jo prašymu turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti visa laisva darbo diena (pamaina), papildomą poilsio laiką sumuojant, pavyzdžiui, darbuotojai, kurie dirba 12 valandų per parą, visa laisva pamaina galėtų pasinaudoti kas 1,5 (pusantro) mėnesio, o tie, kurie dirba 24 valandas, – kas 3 mėnesius.

I. Piličiauskaitė atkreipia dėmesį, kad darbuotojams, kuriems numatytas papildomas poilsio laikas vieną kartą per tris mėnesius, bet jie dirba ilgesnėmis negu 8 darbo valandos pamainomis, pavyzdžiui, kurie dirba 12 valandų per parą, visa poilsio diena susidarytų ne per 3 mėnesius, jei darbo pamaina trunka 8 val., – per 4,5 mėn.

Jis trečiadienį įregistravo tą numatančias Atmintinų dienų, Švenčių dienų įstatymų ir Darbo kodekso pataisas.

Anot jo, ši diena Lietuvoje – sovietinis palikimas.

„Jeigu valomės nuo imperinės praeities likučių, padarykime tai iki galo. Su Rusija nutraukėme prekybą ir diplomatiją, šaliname rusų primestus paminklus, todėl laikas atsisakyti ir bolševikinės Rusijos išpopuliarinto Gegužės 1-osios fetišo“, – pranešime teigė parlamentaras.

„Mes seniai nebevaikštome į darbininkų demonstracijas, todėl švęsti šitos dienos nebeliko jokio pagrindo. Darbą švęskime ilgiau atostogaudami“, – pridūrė jis.

Gegužės 1-oji, kaip stojimo į Europos Sąjungą ir darbo diena, liktų atmintinąja.

Pasak Seimo nario, vietoje gegužės 1-osios laisvadienio papildžius kasmetinių darbuotojų atostogas viena diena, žmonėms būtų suteikta teisė patiems apsispręsti, kada skirti laiką poilsiui, šeimai, draugams.

Remiantis pataisomis, samdomiems darbuotojams būtų suteikiamos 21 darbo dienų (vietoje 20) arba atitinkamai 25 darbo dienų (vietoje 24) kasmetinės atostogos.

„XIX amžiuje, kai gamybos procesas buvo nuožmus ir žmonės dirbo sunkiomis sąlygomis, tokios šventės kaip Gegužės 1-oji turėjo aiškią prasmę. Vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai ir vis plačiau samdomą darbą keičiant savarankišku darbu, šventės idėja liko neaktuali“, – sakė A. Bagdonas.

Idėja atsisakyti laisvadienio gegužės 1-ąją Seime nėra nauja. Anksčiau ne kartą bandyta ją išbraukti iš šventinių dienų sąrašo, bet pasiūlymas nesulaukdavo reikiamo palaikymo.

Darbdaviui su darbuotoju susitarus, vietoj laisvadienio per tą patį laiką darbuotojui galėtų būti sutrumpinamas darbo laikas aštuoniomis valandomis.

Seimas, be kita ko, nusiteikęs darbdavį įpareigoti suteikti nemokamą laisvą laiką darbuotojui, jei tai susijęs su skubiomis šeiminėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju. Dabar galimas tik susitarimo variantas. 

Parlamentarai taip pat ketina nustatyti, kad terminuotą darbo sutartį sudarant trumpiau negu šešiems mėnesiams, išbandymo terminas turėtų būti trumpesnis negu trys mėnesiai. 

Seimas antradienį po svarstymo bendru sutarimu pritarė tokioms Darbo kodekso pataisoms. Galutinis balsavimas dėl jų – kitame posėdyje.

„Apie diskriminaciją tikrai negalime kalbėti – yra sudaroma papildoma alternatyva tiems tėvams, kurie dirba viešajame sektoriuje. Jeigu pažvelgsime į tai, kaip gali konkuruoti viešasis sektorius su privačiu, akivaizdu, kad užmokesčio dydžiu negali konkuruoti, gali konkuruoti didesnėmis garantijomis. Ir dabar jau taip yra, tai galima kalbėti nebent tik apie pozityvią diskriminaciją, bet ne apie negatyvius galimus padarinius tokio sprendimo“, – žurnalistams Seime ketvirtadienį sakė V. Čmilytė-Nielsen.

„Viliuosi kad po diskusijos Seime balsavimas bus teigiamas ir bus sudaryta papildoma galimybė tėvams, kurie augina vaikus iki trejų metų, anksčiau grįžus į darbą iš vaiko priežiūros atostogų turėti papildomą laisvą dieną ir taip patogiau ir geriau derinti įsipareigojimus šeimai ir darbą“, – pridūrė ji.

Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas Linas Kukuraitis kalbėjo, kad sprendimas yra svarbus, tačiau vertinamas nevienareikšmiškai, nes sudaro skirtingas sąlygas šeimoms.

„Džiugu, kad žengėm svarbų žingsnį dėl 32 valandų savaitės, atrodo, kad priimamas šis įstatymas. Mano galva, jis labai nevienareikšmiškai vertintinas, nes sudaro sąlygas vien viešajame sektoriuje dirbančioms šeimoms. Darbo ir šeimos derinimo klausimuose turėtume maksimaliai išlaikyti vienodas sąlygas visur“, – žurnalistams Seime sakė L. Kukuraitis.

„Simboliškai tai labai svarbus žingsnis Lietuvai, kad Darbo kodekse įvedame tokį darbo savaitės standartą tiems, kurie prižiūri vaikus iki trejų metų. (...) Bet šeimų paketas, kurį pristatė Seimo pirmininkė, deja, vis labiau virsta į šeimų paketą tik viešajame sektoriuje dirbančioms šeimoms“, – pridūrė jis.

Parlamentas ketvirtadienį apsispręs dėl dviejų siūlymų, kaip tėvams lengviau derinti darbą ir įsipareigojimus šeimai.

V. Čmilytė-Nielsen siūlo Darbo kodekso pataisą, pagal kurią iki keturių dienų būtų sutrumpinta darbo savaitė mažus vaikus auginantiems tėvams, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimu – įteisinti vaikų kambarius trumpalaikei priežiūrai.

Abi pataisos įsigaliotų nuo 2023 metų sausio.

... Šeimos klinikoje X pas gydytoją Y atlydima devintą dešimtį įpusėjusi pacientė Z, išgąsdinusi artimuosius atminties duobėmis ir neadekvačiu elgesiu. Pacientės Z kraujospūdis ir tyrimai – puikūs, sveikata, anot Y, – kaip septyniasdešimtmetės. Atliekamas ankstyvosios demencijos nustatymo testas: ką valgė pusryčiams, kokia šiandien diena ir t.t. Visi atsakymai – į dešimtuką (apie tai, kad sergant demencija būna prašviesėjimų – nė žodžio). Ko čia tie artimieji nori? Slaugos, vaistų? O jei vėl pasikartos agresijos priepuolis? „Duokite valerijonų“, – pataria gydytojas.

Valstybei geriau savo senelius susodinti ant rogių ir – į mišką. Kuo toliau nuo akių.

Anot LSMU Geriatrijos klinikos specialistų, Lietuvoje užregistruotų sergančių demencija gyventojų skaičius nuo tikėtinai nediagnozuotų skiriasi beveik 20 tūkst. atvejų, didžiajai jų daliai būtina nuolatinė priežiūra ir globa. Jei Lietuvoje demencijos sindromo atpažinimas ir diagnozavimas būtų pakankami, tokių ligonių, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, globa ir slauga, būtų dvigubai daugiau. Bet ar tai sužinoti valstybei naudinga? Kiek tuomet reikės globos įstaigų, kompensuojamųjų slaugos priemonių, brangiai kainuojančių vaistų. Valstybei geriau savo senelius susodinti ant rogių ir – į mišką. Kuo toliau nuo akių.

Ir jau artimųjų rūpestis, kad gyvenimo realybę prarandantis senolis kiek įmanoma oriau ateitų iki savo gyvenimo galo. Valerijonai – tobulas receptas! Galima jį išrašyti ir kitais atvejais. Dienų dienomis neprisiskambinate gydytojui, mėnesių mėnesiais nepatenkate gyvybiškai reikalingo tyrimo, neturite pinigų privačioms medikų konsultacijoms (tokią akimirksniu gautumėte susimokėję), nes pensijos užtenka vos šildymui ir košei? Ir išvis – blogai jums Lietuvoje? Išgerkite valerijonų! Tai pas mus – prieinamiausia pagalba.

Atitinkamus pakeitimus teikiantis E. Sabutis pabrėžia, kad dirbantys žmonės iki šiol neturi ar turi labai ribotas galimybes keisti darbo laiką, kad būtų galima pasirūpinti senyvo amžiaus tėvais. Jo nuomone, dabar veikianti sistema dirbantiems žmonėms neleidžia lanksčiau derinti įsipareigojimus darbui ir šeimos nariams, ypač vyresniems tėvams.

Parlamentaro teigimu, turime suprasti, kad senoliams reikia skirti ir laiko, ir bendravimo, o dirbančiajam tai padaryti šiandien yra ganėtinai sunku. Net senolių nuvežimas į gydymo įstaigas, maisto prekių ar vaistų nupirkimas, reikalingiausių popierių sutvarkymas, socialdemokrato nuomone, tampa itin sudėtingu reikalu, ir tai nėra normalu.

Norint turėti išeiginę tam, kad galėtum pasirūpinti senyvo amžiaus šeimos nariais, žmogui tenka dirbti viršvalandžius ar dirbti pagal besikeičiančius darbo grafikus, o tai daro neigiamą poveikį.

„Žmogus, kuris turi slaugyti senyvo amžiaus tėvus, yra priverstas panaudoti nemokamas atostogas, pasirinkti individualų darbo laiko režimą ar tartis su darbdaviu, kad būtų suskaidytos darbo valandos. Matome, kad Darbo kodeksas iki galo neužtikrina laisvesnio laiko darbuotojui. Norint turėti išeiginę tam, kad galėtum pasirūpinti senyvo amžiaus šeimos nariais, žmogui tenka dirbti viršvalandžius ar dirbti pagal besikeičiančius darbo grafikus, o tai daro neigiamą poveikį ne tik tokio darbuotojo pajamoms, bet ir psichologinei savijautai“, – sako socialdemokratas.

E. Sabučio nuomone, vis garsiau turi būti kalbama, kad artimuosius slaugantys žmonės neretai susiduria su streso, depresijos ir nerimo simptomais, todėl itin svarbu, kad įstatymiškai būtų sudaromos kuo geresnes sąlygos šiems gyventojams. Pasak jo, šiuo projektu siekiama nusiųsti aiškią žinią, kad valstybė supranta, su kokiomis problemomis žmonės susiduria, ir jiems yra pasiryžusi padėti.

Seimo narys atkreipia dėmesį ir į demografines problemas, su kuriomis gyvena ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga (ES). „Visuomenė sparčiai sensta, o artimuosius slaugančiųjų gyventojų skaičiaus auga nuolat. Problema su kiekvienais metais tik gilės, todėl būtina reaguoti į šiuos pokyčius ir plėsti teisinį reguliavimą. Senstančių tėvų priežiūra turėtų pagaliau tapti ypatingos svarbos klausimu“, – teigia E. Sabutis.

Jo teigimu, diskusijos dėl platesnių sąlygų slaugantiems tėvus yra ne naujiena, prieš porą metų Lietuvoje apie tai buvo kalbama gana garsiai, tačiau sulaukus tiek darbdavių, tiek kitų verslo atstovų pasipriešinimo – diskusijos nutilo.

„Tuo tarpu ES brėžia aiškias kryptis, kuriomis valstybės turės judėti. Matydama tai, kad profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra daugeliui darbuotojų, kurie turi priežiūros pareigų, tebėra didelis iššūkis, 2019 m. galutinai priėmė direktyvą, kuria numatoma, kad valstybės narės turi imtis būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, jog kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į papildomas prižiūrinčiojo asmens atostogas. Lietuva turės įteisinti įstatymais šios direktyvos dalį, o socialdemokratų frakcijos narių teikiamas projektas ir atitinka minėto dokumento nuostatas“, – pabrėžia Seimo narys.

Darbo kodekso pataisose numatoma, kad viena papildoma poilsio diena per mėnesį, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį, būtų suteikiama darbuotojams, turintiems tėvus, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros poreikis, taip pat turintiems tėvus, kuriems 75 metai ir daugiau.

Ketvirtadienį premjerą pavaduoja energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.

Nereikia savęs apgaudinėti. Ne visa Lietuva iš širdies pasineria į vieno iš trijų valstybės gimtadienių šventimą. Vieniems tai – prisidurta prie atostogų dienelė, kitiems – proga, jei ne "paarti", tai bent susitvarkyti kasdienius reikalus, tretiems ar Mindauginės, ar Joninės – kad tik taurelę pakiloti, o ketvirtiems išvis atsibodo švęsti, nes ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, ir Liepos 6-ąją – "tas pats per tą patį".

Žinoma, galima dejuoti, kad visų švenčių scenarijai – nugroti. Šv.Mišios, iškilmingi paminėjimai, koncertai, laužai, bėgimai, viena kita pilietinė iniciatyva – taip minėti valstybines šventes Lietuvoje tapo įprasta. Ir jei patys nepripildysime jas turinio, nepadės nė išradingiausi scenarijai ar renginių gausa.

Ne valstybės, visuomenės, mokyklos, o visų pirma tėvų pareiga išmokyti vaiką, kad valstybinė šventė – ne Išsikepk šašlykų ar Apsipirk Lenkijoje diena. Iškalus svarbiausias savo istorijos datas, reikšmingiausias tautos žmonių pavardes, piliečiais netampama. Jie gimsta šeimoje, kur tėvai augina Lietuvą vaiko širdyje. Gal nusiveža į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, gal suburia šeimą ir draugus pažymėti ne tik savo, bet ir valstybės gimtadienį. Ir taip labiau už visas valdiškas kalbas pasako, kad švęsdami valstybines šventes kaskart švenčiame savo laisvę.