Apie parodos inspiracijas ir idėją autorė pasakojo: „Šiuo metu, studijuodama meno doktorantūroje, tyrinėju (Melo)dramatiškus kūniškumo įvaizdžius. Kurdama darbų ciklą „(Melo)dramos. Isterija“ domėjausi XIX a. prancūzų neurologo Jeano Martino Charcot sukurta isterijos ikonografija. Šio fotografinio isterijos simptomų sąvado vaizdus gretinau su anuo laikmečiu populiaria belle epoque estetika ir vaizdais, kuriuos radau skaitmeniniame mūsų dienų informacijos sraute, kur apstu keistų patetiškų kūno laikysenų, grimasų, mėšlungiškų pozų, puikiai iliustruojančių mus supančią šių dienų potyrių kultūrą, kurioje idealai konstruojami be normatyvinio pagrindo ir kurios gyvavimo sąlyga yra individo troškimų nepatenkinamumo palaikymas, neretai sąlygojantis sunkiai pakeliamą jausmų ir emocijų kaitą.
Kurdama šiuos darbus sąmoningai rėmiausi belle epoque stilistika.
Vizualinius emocinius impulsus, išprovokuotus atsitiktinai internete į akis pakliuvusių vaizdų, paverčiau savo kūrinių simptomais. Akcentavau perviršį, estetiškumą, isterišką laikyseną, tam tikrą maištingumą, nenuspėjamumą, ironiją, kovą be taisyklių.
Menas nėra geras elgesys. Menas turi pasėti nerimą. Tai alcheminis įžūlumas, pakeičiantis medžiagų, vaizdų ir tekstų reikšmes į kažką kita, sukuriantis tam tikras vizualines „taškines“ galimų istorijų užuomazgas. Šiuose darbuose tai – nuorodos apie vaizdo apgaulingumą, emocingumą, tam tikrą grožio represyvumą, vertybes išbalansuojančią ironiją, pasipriešinimą nusistovėjusioms ideologinėms nuostatoms.
Parodoje kaip meninės išraiškos priemonę akcentuoju savo sukurtų vizualinių pasakojimų neužbaigtumą ir siūlau žiūrovams tapti bendraautoriais interpretuojant, kuriant naujas prasmes ir įvairius siužetus. Nes mūsų realybės vaizdą lemia mūsų pačių padėtis laike ir erdvėje. Todėl kiekviena būsima šių darbų interpretacija pagrįsta unikalia kiekvieno žiūrovo padėtimi ir patirtimi. Ir tai man labai įdomu.“
Parodos kuratorė – Laima Kreivytė.
