Vasara tapo nebe darbymečiu, o laukiamu metų laiku, kuris geru oru, saule ir vandens pramogomis kvietė pasinerti į vasaros malonumus. Kaip mėgo atostogauti darbų nualinti kauniečiai? Kur vyko susigrąžinti „geros nuotaikos kapitalą“, „dvasines spėkas“ ir paruošti kūnus darbingam rudens sezonui?

Atokvėpis nuo miesto

Į atostogas nebuvo žvelgiama vien kaip į poilsį, pramogas ar malonumus. Atostogų svarba akcentuota „proto darbininkams“, nes kasdienė intelektinė veikla išsunkia fiziškai, protiškai ir emociškai. Dėl to ir spaudoje populiarinant atostogų idėją pabrėžta poilsio nauda žmonių sveikatai: „Atgaivinti sveikatą tiek fiziniai, tiek psichiniai reikia kiekvienam. Ir tvirčiausios sveikatos žmogus privalo per metus bent kartą kuriam laikui atsipalaiduoti nuo savo kasdieninių pareigų ir rūpesčių.“

Neužmiršti buvo ir įvairių dirbtuvių darbininkai, kuriems taip pat rekomenduotos bent trumpos atostogos vasaros metu, kad nuilsintas darbo ir miesto dulkių žmogus atsigautų, o jo kūną užpildytų nauja energijos banga.

Kiekvienas kaunietis, įvertinęs nuovargio lygį, poilsio poreikius ir turimus finansus, pagal tai planavo atostogas ir ieškojo vietos, kur galėtų vasaroti.

Žinoma, pailsėti ir susigrąžinti jėgas buvo galima ir mieste: kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiama 9–12 viešų paplūdimių, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau per žiemą bent vieną kitą litą sukaupę miestiečiai rinkdavosi pabėgti nuo šurmulio, dėl to, vos atšilus orams, ištuštėdavo mokyklų suolai ir miesto gatvės.

Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.

 

Nepigus malonumas

Madinga ir naudinga vasarojimo vieta buvo kurortas su pušynais, parkais, maudynėms tinkamomis pakrantėmis, poilsio ir sveikatinimosi centrais. Kurortu buvo vadinama vieta, pritaikyta patogiai pailsėti ir sveikatą pataisyti, turėjusi gydomųjų šaltinių, purvo gydyklų.

Kurortų sezonas įprastai prasidėdavo apie gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio viduryje. Kauniečiai prieš išvykdami į kurortą turėjo nusiteikti gerokai ištuštinti pinigines. Pirmiausia reikėjo išsinuomoti vilą ar geresnį kambarį vasarnamyje už 10–15 litų per parą, apmokėti kelionės išlaidas, o kur dar kurorto rinkliavos mokesčiai, kurie asmeniui galėjo siekti nuo kelių iki 20 litų už sezoną.

Pasipiktinę dėl nemažų išlaidų vasarotojai spaudoje skundėsi prasta kurortų infrastruktūra: „Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.“ Spaudoje buvo skundžiamasi, kad Palangoje ir Birštone yra vos keletas labiau poilsiui pritaikytų vilų ir pensionatų.

Valstybės teatro operos solistė Gražina Matulaitytė-Rannit su sūnėnu Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju atostogų Italijoje metu. XX a. 3–4 deš. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros nuotr.

Kūnui ir sielai

Trumpesnėms ar kuklesnėms atostogoms kauniečiai rinkosi netoli įsikūrusius ir patogiai miesto viešuoju transportu pasiekiamus Aukštosios Panemunės, Lampėdžių, Kačerginės ar Kulautuvos kurortus. Prezidentas, politikas ir gydytojas Kazys Grinius taip pat mėgo lankytis Kauno apylinkėse buvusiuose kurortuose. 1936 m. K. Grinius su šeima atostogavo Kulautuvoje, o 1929 m. ir 1937 m. – Aukštojoje Panemunėje.

Apie atostogas Panemunėje K. Griniaus bičiulis V. Jakelaitis rašė: „Daktaras dažniausiai sėdėdavo verandoje į laikraštį įsikniaubęs, kartais užeidavo į savo sanatoriją, vaikštinėdavo po šilą ar Panemuniais. <...> Šiaip jau jie buvo kaip ir visi kiti vasarotojai: kasdien užsako šilto pieno, daržovių, uogų, naminės kaimiškos duonos.“

Sveikata susirūpinę kauniečiai rinkosi Birštoną, kuris buvo ramesnis, vystytas kaip sveikatingumo kurortas, į kurį vykta gydymosi ir profilaktikos tikslais. Birštone buvo įrengtos gydyklos su mineralinėmis, vadintomis „angliarūgšties“, ir purvo voniomis. Poilsiautojams buvo organizuojama keletas pramogų: vasaromis gastroliavo pučiamųjų orkestras, kurio 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atvykdavo pasiklausyti Kauno aukštuomenė, ir dukart per savaitę, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, buvo rengiami šokiai.

Be orkestro koncertų, į Birštoną kartais atvykdavo ir garsių solistų iš Kauno, kurie rengdavo labdaringus koncertus neturtingiems gydyklų pacientams, pavyzdžiui 1935 m. koncertavo valstybės teatro solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Dėl daugėjančių pramogų į Birštoną pradėta vežtis ne tik chalatą, bet ir išeiginį kostiumą.

Elitas traukė į Palangą

Ilgesnėms vasaros atostogoms daugelis Kauno kultūrinio ir politinio elito atstovų rinkosi vasaros sostinės Palangos kurorto paplūdimius. Daugiausia vasarotojų į Palangą suvažiuodavo liepą, o išvažiuodavo po rugpjūčio 20 d.

Palanga viliojo ne tik sveikatinimosi galimybe, bet ir daug įvairesnėmis pramogomis, vasarą persikeliančiomis iš Kauno restoranų ir koncertų salių į Palangos kurhauzą ir J. Basanavičiaus gatvę.

Iš Kauno restorano „Versalis“ į Palangą vasarai atvykdavo Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, o vakarais pašokdinti Onytę kviesdavo Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.

Apie įžymių kauniečių (politikų, menininkų, artistų) atvykimą į Palangą buvo pranešama vietinėje spaudoje. Pvz., 1931 m. vasarą spauda rašė, kad Palangoje jau atostogauja gausus būrys politinio ir kultūrinio elito: „Šiomis dienomis į Palangą su šeima atvyko žemės ūkio ministeris Aleksa. Netrukus žada atvykti ir J. E. Respublikos Prezidentas su ponia. <...> Jau atvyko: artistas Viktoras Dineika su žmona; artistas Staniulis; solistas Puškorius; balerina Adomavičiūtė ir „radio dėdė“ Petras Babickas.“ Ilgamečiais Palangos gerbėjais buvo tapę daugelis to laikmečio įžymybių: rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius ar kiekvienos damos slapta simpatija – operos solistas Kipras Petrauskas! Teisingai pastebėjo Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris, vykdamas į Palangą Smetonų kvietimu: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas.“

Prezidentas: Antanas Smetona jodinėja Aukštosios Panemunės kurorto miškuose su žmona Sofija ir palyda. XX a. 3–4 deš. Stopkadras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Su adjutantu ir automobiliu

Tarp garsių svečių Palangoje buvo galima išvysti ir visus nepriklausomos Lietuvos prezidentus. Apie prezidentą Antaną Smetoną galima kalbėti kaip apie ištikimą Palangos vasarotoją. Eidamas prezidento jis pareigas iki 1937 m. (išskyrus 1930 m., kai vyko gydytis į Čekoslovakiją) kasmet atostogavo Palangos pajūryje, kur 4–6 savaitėms apsistodavo „Baltojoje viloje“.

Prezidentas atvykdavo ne tik su šeima, bet ir su gausia palyda. Du kambariai viloje buvo parengti prezidentą atlydėjusiam adjutantui ir darbo reikalais pas prezidentą į Palangą atvykstančiam kanceliarijos viršininkui kun. Pijui Bielskui. Į pajūrį Smetonos vykdavo automobiliu, o nuo 1931 m. – specialiu traukiniu, kuriuo buvo atgabenamas ir prezidento automobilis. Automobilis buvo reikalingas ekskursijoms ir norint aplankyti Klaipėdą ir kitas apylinkes, taip skatinant turizmą ne tik Palangoje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse.

Į atostogas prezidentą išlydėdavo ministrų kabinetas, karininkai, diplomatinio korpuso atstovai ir kiti artimi prezidentui asmenys, o atvykus iškilmingai sutikdavo Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas. Iškilmingų sutikimų sulaukdavo ir kiti įžymūs asmenys atvykę iš laikinosios sostinės. 1931 m. kurorto leidinyje „Pliažas“ aprašytas nuotaikingas K. Petrausko sutikimas: „Delegacija įteikė jam raktus, kaipo išrinktam į Kauno miesto tarybą savivaldybių rinkimuose, pasitiko su jūrų vandeniu ir pliažo smėliu. Artistas Dineika padeklamavo tam momentui pritaikintus dzinguliukus.“

Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais.

 

Poilsį derino su darbu

Prezidentas Aleksandras Stulginskis pailsėti į Palangą taip pat atvykdavo su šeima. Prezidentas dažnai viešėdavo bohemiška aura garsėjusioje viloje „Anapilis“. Tai buvo ne tik A. Stulginskio, bet ir meno, scenos ir literatūros pasaulio atstovų mėgstama atostogų vieta.

Palangą rinkosi ir K. Grinius, nors prezidentavimo laikotarpiu Palangoje apsilankyti nespėjo dėl tą vasarą suplanuotų kelionių po Lietuvą – aplankė Šiaulius, Klaipėdos kraštą. Vis dėlto kitomis vasaromis jis pasisvečiuodavo Palangoje, kur mėgo leisti laiką paplūdimyje su žmona Kristina ir sūnumi Liūtu.

Prezidentai atostogų metu mėgavosi maudynėmis. Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose. Po pietų prezidentai mėgo pasivaikščioti su šeima, o A. Smetona kartais jodinėdavo žirgais. K. Grinius labiausiai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus parką ir pajūrį, o A. Smetona keliaudavo pasižiūrėti vakarėjančios jūros nuo Palangos tilto.

Laisvesniu metu prezidentai dalyvaudavo vasarai į Palangą persikėlusiuose pramoginiuose renginiuose, noriai lankėsi koncertuose, vaidinimuose, vakarienėse ir pan. Tačiau atvykę pailsėti negalėdavo atitrūkti ir nuo valstybės reikalų. Ona Stulginskienė skundėsi, kad prezidento poilsis dažnai būdavo sutrukdomas ir A. Stulginskiui ne kartą buvo tekę grįžti į Kauną, o ir ministrai ar kariuomenės atstovai nevengdavo sujaukti atostogų ir patys atvykdavo į prezidento vilą posėdžiauti.

Ir Neringoje, ir sodžiuje

Po truputį tarp kauniečių populiarėjo nauja atostogų kryptis – Kuršių nerija. Kauniečiai Neringos kurortus rinkdavosi rečiau, dėl to spaudoje raginta ieškančius tylos ir ramybės rinktis Smiltynės, Juodkrantės ar Nidos kurortus.

Juose buvo puikiai įrengtų viešbučių ir vilų, o taupesni galėjo nuomotis kambarius pas vietinius gyventojus. Į šį gamtos kampelį viliota aktyviomis veiklomis: maudynes mėgstantys poilsiautojai galėjo rinktis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų, žygeiviai galėjo išbandyti 60 km miškų takelių, turistauti mėgusiems buvo siūlomos naktinės išvykos į Klaipėdą ar Smiltynę, o Juodkrantėje buvo galima pažaisti elito pamėgtą tenisą įrengtame aikštyne.

Nidoje vasaroti dažniausiai rinkdavosi Kauno menininkai, kurie dalydavosi miesteliu su vokiečių menininkais – rašytoju Thomu Mannu, dailininku Fritzu Burmannu ir kitais. Juos čia viliojo stulbinanti gamta, geras oras ir tyla, kurios daug mažiau būta Palangoje. Skatinant kauniečių smalsumą, „Lietuvos aide“ rašyta: „Kuršių Nėringa yra tokia graži, jog pamatyti ji verta lygiai kaip Ispanija ar Italija.“

Pamatyti verta buvo ne tik Kuršių neriją, bet ir kitas Lietuvos apylinkes. Puiki proga pailsėti ir aplankyti kitus Lietuvos miestus ir miestelius – atostogos sodžiuje. Tokias atostogas ypač mėgo kauniečiai, turėję sodybas, tėvus, giminaičių ar draugų, gyvenančių provincijoje ir vasarą siūliusių kaimo pramogų. Poilsiautojai kaime rinkdavosi labai aktyvų laisvalaikį: šienapjūtės ar rugiapjūtės malonumus, maudynes ežere, baidarių žygius, žvejybą, uogavimą ar grybavimą, pasivažinėjimus dviračiu ar pasivaikščiojimus pamiškėse, ekskursijas po apylinkes.

Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose.

 

Atostogas kaime labai mėgo ir K. Grinius, kuris kasmet su šeima išvykdavo paviešėti į gimtinę Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav.) ir būtinai aplankydavo netoliese gyvenusią seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę, kur atsipalaiduodavo dirbdamas ūkio darbus. Sūnus Liūtas prisimena: „Kastuvas, šluota, grėblys, o kiek anksčiau ir dalgis jam nebuvo svetimi.“

Geresnių atostogų nei kaime neįsivaizduodavo ir Valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis. Jis pjaudavo žolę, veždavo šieną, sodindavo ir grybaudavo, bet labiau už viską mėgo virti naminį alų. Poetas Kazys Binkis taip pat iškeisdavo rašiklį į bambuko meškerę ir ištisas dienas mirkdavo ežere.

Nuo 1937 m. atostogas Palangoje į atostogas kaime Užugirio dvare iškeitė ir prezidentas A. Smetona. Įsirengęs vasaros rezidenciją prezidentas mieliau rinkosi ramiai vasaroti Lietuvos provincijoje, kur galėjo labiau atsipalaiduoti.

Viliojo ir užsienis

Dar viena kauniečių atostogų kryptis – užsienis. Kauniečiai pamažu poilsį ėmė tapatinti su kelionėmis ir tai tapo miestietiško gyvenimo išraiška, neatsiejama Kauno populiariosios kultūros dalimi. Gerėjančios ekonomikos sąlygos leido susipažinti su kitomis valstybėmis, tautomis ir jų kultūra. Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais. Iš Kauno buvo patogus traukinių susisiekimas iki Berlyno (o iš ten jau į plačią Europą), Rygos ar iš Klaipėdos su keltais su Skandinavijos valstybėmis.

Kauniečiai lankė žymiausius to meto kurortus prie Viduržemio jūros ir didžiąsias sostines: Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą, bet nepamiršti buvo ir kaimyninių valstybių Latvijos ir Rytprūsių kurortai. Lenkijoje populiarus buvo kalnų miestelis Zakopanė, įsikūręs Tatrų kalnų papėdėje. Itin keliones po kalnus mėgo rašytojas Balys Sruoga. Jis keliavo ne tik į artimiausius Zakopanės kalnus, bet ir po Alpes Austrijoje ir Italijoje.

Keliauti užsienyje buvo labai brangu, todėl dažnai atostogos derintos su kitomis veiklomis. Įprasta praktika buvo aplankyti užsienyje dirbančius giminaičius ar išvykus į komandiruotę ar darbo reikalais į užsienį dar keletą dienų praleisti turistaujant.

Taip darė ir gydytojas prof. Pranas Mažylis. 1937 m. jis ne tik dalyvavo Tarptautinėje ginekologų-akušerių konferencijoje, bet ir kartu su žmona aplankė Amsterdamą. Po Braziliją pakeliauti galimybę turėjo ir gamtininkai Tadas Ivanauskas, Konstantinas Aris, J. Faustilis ir Alfonsas Palionis, kurie išvyko į ekspediciją medžioti eksponatų Vytauto Didžiojo universiteto Zoologijos muziejui – parodai „Atogrąžų gyvūnai“. Šios kelionės metu jie turėjo progą susipažinti su Brazilijos flora ir fauna, Amazonės miškais ir vietine kultūra. Apie šią ekspediciją yra išleista T. Ivanausko knyga „Trys mėnesiai Brazilijoj“.

Kas? Paroda „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“.

Kur: Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada: veikia iki spalio 31 d.

Anot savivaldybės administracijos Statybos valdymo skyriaus vedėjo Vigimanto Abramavičiaus, statybas planuojama baigti metų viduryje, savivaldybė tam skyrė 750 tūkst. eurų.

„Nauju konkursu perkame dalį projekte suprojektuotų objektų, kurie neturėtų iššaukti ginčo tarp statybos dalyvių. (...) Planuojama įrengti irklavimo trasą bei jos eksploatavimo sudedamąsias dalis“, – BNS teigė V. Abramavičius.

Anot jo, anksčiau irklavimo bazę stačiusios bendrovės „Statybų kodas“ ir „Hidrum“ ne visus darbus atliko tinkamai, todėl kai kuriuos jų, pavyzdžiui, išvalyti Lampėdžio ežerą, įrengti finišo bokštelio polius, reikės daryti iš naujo.

Ankstesnis rangovas polius įrengė netinkamai. Dėl šios priežasties juos būtina demontuoti.

„Ankstesnis rangovas polius įrengė netinkamai. Dėl šios priežasties juos būtina demontuoti. (...) Pagal atliktus batimetrinius tyrimus dugnas nėra lygus. Dar tebėra teršalų“, – BNS teigė V. Abramavičius.

Šiam projektui įgyvendinti Kauno savivaldybė naudos tą patį statybos leidimą, dėl kurio praėjusiais metais įvyko ginčas.

„Statybos leidimas nesikeičia, kadangi nesikeičia ir statybos leidime esantys rodikliai. (...) Iš anksto užtikrinti statybų eigos neįmanoma. Tai yra bendras užsakovo, projektuotojo bei rangovo darbas“, – BNS teigė V. Abramavičius.

2020 metų birželį 3,2 mln. eurų vertės konkursą laimėjęs „Statybų kodo“ ir „Hidrum“ konsorciumas iki 2022 metų birželio turėjo baigti tarptautinius reikalavimus atitinkančios irklavimo trasos ir kitų inžinerinių statinių Lampėdžio ežere statybos darbus, bet konkurso laimėtojas spėjo tik išvalyti ežerą bei įrengti dalį infrastruktūros – apie 80 proc. planuotų darbų.

Rangovai sutartį praėjusių metų vasarį savo iniciatyva nutraukė motyvuodami, kad savivaldybės pateikto techninio projekto sąlygos kardinaliai skyrėsi nuo numatytų statybų leidime.

Įmonės ir miesto valdžios ginčas dėl to pernai gegužę pasiekė Kauno apygardos teismą, tačiau vėliau išspręstas taikiai, BNS šią savaitę patvirtino „Statybų kodo“ ir „Hidrum“ konsorciumo atstovė Eglė Aleksiejeva.

Lampėdžio sporto bazės įrengimas dėl teisinių ginčų strigo ir anksčiau.

2020 metų balandį paskelbus bazės statybų konkursą, jame dalyvavusios „HSC Baltic“ pasiūlymas atmestas, o bendrovei tokį sprendimą apskundus, kol teismas porą mėnesių aiškinosi savivaldybės veiksmų teisėtumą, konkursui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl jų nebuvo galima pasirašyti sutarties su laimėtoju – įmonių „Statybų kodas“ ir „Hidrum“ konsorciumu.

Planuojama įrengti irklavimo trasą bei jos eksploatavimo sudedamąsias dalis.

Projektui vėluojant, savivaldybė nespėjo iki numatyto termino panaudoti Vyriausybės skirtų 2 mln. eurų – laiku panaudota 1,63 mln. eurų.

Likusią sumą savivaldybė prilygino „HSC Baltic“ padarytai žalai ir Vilniaus apygardos teismo prašė, kad ji būtų atlyginta, tačiau šis 2021 metų birželį ieškinį atmetė konstatavęs, jog nuostolių nebuvo, nes vietoj negautos dotacijos dalies miestas skyrė atitinkamą finansavimą iš savo biudžeto lėšų.

Šį teismo sprendimą savivaldybė skundė kaip nepagrįstą, 2022-ųjų balandį Apeliacinis teismas priteisė jai žalą, tačiau po „HSC Baltic“ kasacinio skundo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino sprendimą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Po pakartotinio nagrinėjimo Apeliacinis teismas kovo 15 dieną dar kartą nurodė, kad įrodytas ir priežastinis ryšys tarp „HSC Baltic“ neteisėtų veiksmų bei savivaldybės patirtos 368 tūkst. eurų žalos ir įpareigojo įmonę ją atlyginti.

Šiuo sprendimu dar kartą panaikintas žemesnės instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas savivaldybės ieškinys.

„Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl netinkamai nustatė bei įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir dėl šių pažeidimų neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą“, – teigiama Apeliacinio teismo sprendime.

Naujos irklavimo bazės statybos vyksta nuo 2019 metų. Anksčiau vietoj sporto mokyklos „Bangpūtys“ senojo pastato iškilo naujas, jo pirmajame aukšte įsikūrė mokyklos administracija, įrengta pirtis ir dušai bei sportininkų persirengimo kambariai, o antrajame – konferencijų ir dvi treniruočių salės.

Dalyvavimui viešajame konkurse paraiškas rangovai gali reikti iki balandžio 12 dienos.

Pasak laikinojo Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus Tado Metelionio, miesto valdoma įmonė už surinktas lėšas nusiteikusi daugiau investuoti į poilsio zonos infrastruktūrą ir plėsti joje teikiamų paslaugų spektrą.

„Dėl šių pokyčių paslaugų kiekis ir kokybė kempingo teritorijoje nenukentės, o tik gerės. Kauniečiai ir miesto svečiai gaus viską, ką turėjo iki šiol ir dar daugiau. Apie tai visuomenę plačiau informuosime ateityje.

Šįmet ryškesnių pokyčių nenumatyta, nes dabartinė nuomos sutartis baigsis jau įpusėjus vasaros sezonui. Kai tik ligšioliniai nuomininkai perduos turtą savivaldybei, jį patikėsime miesto valdomai įmonei“, – paaiškino T. Metelionis.

Dėl šių pokyčių paslaugų kiekis ir kokybė kempingo teritorijoje nenukentės, o tik gerės.

Remiantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymu, materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, įskaitant ir nuomos termino pratęsimą. Apie tai savivaldybė nuomininką jau informavo.

Kauno savivaldybei Vilijampolėje, adresu Raudondvario pl. 161A ir 161B, priklauso šis nekilnojamasis turtas: trys kempingo pastatai, aikštelės su takais ir laiptais, automobilių stovėjimo aikštelė ir du paplūdimio pastatai.

BĮ „Parkavimas Kaune“ poilsiautojų bei kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla užsiima jau ne vienerius metus. Biudžetinė įstaiga patikėjimo teise valdo kempingo statinius Jonavos g. 51A. Šiuo metu teritorija laikinai pasitarnauja kaip koronaviruso patikros punktas.

Paprastai vasaros sezonu čia galima išsinuomoti gyvenamąjį namelį, vietą nuosavam nameliui ant ratų ar palapinei. Kempingo teritorijoje yra pirtis, kubilas, bendra virtuvė, vaikų žaidimo zona, lauko terasa su baseinu, tualetai, dušai, daiktų saugojimo ir skalbimo patalpos.

„Šiuo metu panašios paslaugos Kaune teikiamos ir savivaldybei priklausančioje teritorijoje Raudondvario plente. Ant Lampėdžio kranto veikiantis kempingas patogiai pasiekiamas tiek viešuoju transportu, tiek dviračiu, todėl neabejotinai sieksime maksimaliai išnaudoti šios vietovės potencialą“, – tikino BĮ „Parkavimas Kaune“ direktorius Justas Limanauskas.

Sprendimui nekilnojamąjį turtą Raudondvario plente patikėti biudžetinei įstaigai „Parkavimas Kaune“ pritarė antradienį posėdžiavusi Kauno savivaldybės taryba.

Atkreipė dėmesį

Lampėdžiuose esantis Salyno g. 18 sklypas šiuo metu pilnas medžių ir gausiai žaliuoja, tačiau ant kamienų atsirado žymėjimai. Aplinkiniai nerimauja, kad žaliosios erdvės greitai gali nelikti.

„Ir anksčiau buvo kėsintasi išpjauti didelį plotą pušų. Tačiau čia net krūmų negalima pjauti, nes Lampėdžiai yra saugoma teritorija, čia veikia paukščių ir kitų gyvių apsauga.

Medžiai jau sužymėti, tai gal vėl bandys viską išpjauti. Gudrus planas pastatyti čia apie dešimt ar net daugiau namų, nes netoli jau visas rajonas yra. Taip norima didelį medžių plotą tiesiog nušnioti“, – piktinosi „Kauno dienos“ skaitytojai.

Leidimų nėra

Vietos gyventojai pridėjo ir kelias nuotraukas, kuriose matyti, kad medžių kamienai yra pažymėti dažais. Tiesa, žymėjimas neįprastas.

Medžių kamienus kažkas pažymėjo dažais. (Skaitytojo nuotr.)

Ant medžių kamienų dažais yra nubrėžtos linijos. Paprastai želdiniai ženklinami kitaip: tašku, jei medis bus genėjamas, arba kryžiuku, jei medį planuojama visai nukirsti. Tad neatmetama, kad kažkas taip pažymėdamas Salyno g. 18 sklype medžius norėjo žmones suklaidinti.

Svarbu paminėti, kad tai kartu yra ir miško sklypas, kuriame neatlikta išmiškinimo procedūra.

Kauno miesto savivaldybė taip pat „Kauno dienai“ nurodė, kad jokių leidimų minėtame sklype medžių kirtimo darbams neišdavusi.

Nuo statybų neapsaugoti

Visgi Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Jurga Pakrosnienė pažymėjo, kad minėtas Lampėdžių sklypas yra privatus, todėl statybos jame galėtų vykti. Tačiau dėl teritorijos specifinių savybių visi darbai turi būti griežtai derinami su savivaldybe.

„Minimas sklypas yra privatus, kuriame, pagal bendrąjį planą, leidžiama vienbučių ir dvibučių namų statyba. Svarbu paminėti, kad tai kartu yra ir miško sklypas, kuriame neatlikta išmiškinimo procedūra. Dėl šių priežasčių visi veiksmai šioje teritorijoje privalo būti derinami“, – nurodė specialistė.

Pasak J.Pakrosnienės, Kauno savivaldybė nesulaukusi jokios informacijos apie savininkų ketinimus, o per pastaruosius kelerius metus (nuo pat 2018 m.) nebuvo pateikta ir projektų derinti dėl Salyno g. 18 sklypo. Todėl šiuo metu neaišku, ką savininkai sklype planuoja daryti ir kada galėtų būti šis sklypas pritaikomas asmeniniams poreikiams.

Paplūdimiuose įrengtos skaityklos suteikia galimybę knygas pasiimti vietoje, tad jų į pliažą nereikės neštis patiems. Šių lauko bibliotekų lentynose galima rasti kelis šimtus lietuvių ir užsienio autorių knygų tiek suaugusiems, tiek vaikams ar paaugliams, įvairių žurnalų. Knygų tematika įvairi, daugiausia čia neįpareigojančios, pramoginės literatūros, tačiau galima rasti ir filosofinių kūrinių, programinės literatūros moksleiviams. Biblioteka taip pat rūpinasi, kad lentynose visad būtų knygų užsienio kalbomis.

Šiemet kauniečius ir miesto svečius vėl džiugins dvi vasaros skaityklos po atviru dangumi – Lampėdžiuose ir Panemunėje. Abi bibliotekos įrengtos bendradarbiaujant su privačiu verslu – paplūdimiuose veikiančiomis kavinėmis ir yra puikus pavyzdys, kaip verslas gali prisidėti prie kultūros iniciatyvų įgyvendinimo.

Prie Lampėdžių karjero esančio „Sunny Beach Kaunas“, Raudondvario pl. 161 B, terasoje paplūdimio biblioteka veiks jau ketvirtus metus iš eilės. Esant geram orui, ji skaitytojų laukia kiekvieną dieną nuo 8 iki 20 val., o vasaros sezonui įsibėgėjus – ir iki 22 val. Bibliotekos partneriai „Sunny Beach Kaunas“ taip pat džiaugiasi šia iniciatyva, pritraukiančia į paplūdimį knygų mylėtojų. Pasak baro vadovės Eglės Gaudinskaitės, paplūdimio bibliotekos lentyna poilsiautojų mėgstama ir nuolat lankoma, jie knygas ne tik paskaitę grąžina, tačiau ir papildo lentyną naujais skaitiniais. Kai kurie nuolatiniai bibliotekos lankytojai užsuka net ir prastesniu oru, sugrįžta ieškodami dar neskaitytų knygų.

Trečius metus Panemunės paplūdimyje veikianti biblioteka įrengta bendradarbiaujant su Panemunės šašlykine, A. Smetonos al. 4. Ji lankytojams atvira visomis dienomis bet kuriuo metu. Šiame paplūdimyje knygų lentyna taip pat dažnai lankoma tiek poilsiautojų, tiek ir šašlykinės klientų ar vaizdingose apylinkėse pasivaikščioti arba pasivažinėti dviračiais išsiruošusių kauniečių.

Paplūdimio bibliotekose perskaitytas knygas ir žurnalus žmonės kviečiami grąžinti atgal į lentynas, tačiau knygas galima ir mainyti – patikusią knygą galima pasiimti namo vietoje jos palikus kitą.

Šis Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skaitymo skatinimo projektas sulaukė ir teigiamų miestiečių įvertinimų – Kauno menininkų namų organizuotuose Įsimintiniausios 2019 m. Kauno kultūros iniciatyvos rinkimuose Paplūdimio biblioteka pateko į finalinį šešetą.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia Lampėdžių ir Panemunės paplūdimiuose poilsiaujančius žmones laiką leisti su knyga ir tikisi, kad ši iniciatyva biblioteką dar labiau priartins prie skaitytojų, suteikdama jiems kokybiško laisvalaikio galimybę ne tik pačioje bibliotekoje, tačiau ir viešose miesto erdvėse.

Bus testuojamos pavojaus sirenos, esančios Lampėdžiuose (Kulautuvos g., Romuvos g.) ir Karkazuose (Karkazų Ratos g.).

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prašo gyventojų neišsigąsti kaukiančių sirenų ir laikytis rimties.

Sekmadienio pavakarę apie tai portalui kauno.diena.lt papasakojo paplūdimyje sutikti pažįstami.

"Į pliažą atėjome po pietų. Diena karšta, todėl nutarėme išsimaudyti. Norėjome maudytis kartu, todėl paplūdimio rankšluostį ir daiktus trumpam palikome be priežiūros. Maudėmės apie 7-8 minutes. Būdamas vandenyje, nuolat stebėdavau krantą, gal tik vieną minutę visiškai nepažiūrėjau", - pasakojo apvogtas vyras, nenorėjęs, kad būtų minimas jo vardas.

Pora teigė, kad grįžę po maudynių ant rankšluosčio pamatė svetimą 36 dydžio baltą basutę, todėl pradėjo dairytis, kas ją pametė. Poilsiautojai dairėsi aplinkui ir iš pradžių nepastebėjo, kad nebėra krepšio, kurį paliko uždengtą drabužiais.

Moteris suvaidino, kad nuvirto ant palikto rankšluosčio, o atsikėlusi nuo jo pagriebė krepšį.

"Jei būčiau tuojau pat pastebėjęs, kad nėra krepšio, gal rasčiau vagį, nes jis negalėjo toli nueiti. Tačiau netoptelėjo mintis, kad esame apvogti, galvojome, kas ant mūsų rankšluosčio pametė basutę", - sakė apvogtas vyras.

Dėl pavogtų daiktų jis neišgyveno, tik jam buvo pikta, kad nesugebėjo pastebėti momento, kai kažkas nugvelbė krepšį. Mat vyras nuolat stebėjo daiktus ir tik labai trumpam prarado budrumą.

Kaunietis džiaugėsi, kad vertingiausi daiktai, mobilieji telefonai liko nepaliesti.

"Dingo tik didžiausias krepšys, kuriame nebuvo nieko vertingo: termosas su arbata, uogos ir vaisiai", - teigė vyras.

Netrukus prie mūsų priėjo vyresnio amžiaus moteris, prisistačiusi Dana. Ji matė vagišių porelę, tik apgailestavo, kad nespėjo greitai susiorientuoti, ką reikėtų daryti.

"Mačiau, kaip prie be priežiūros paliktų daiktų atskubėjo apie 50-60 metų moteris ir vyras. Jie deginosi netoliese, nebuvo spėję net apsirengti. Moteris suvaidino, kad nuvirto ant palikto rankšluosčio, o atsikėlusi nuo jo pagriebė krepšį. Ji labai skubėjo, todėl pametė basutę. Truputį paėjusi, vagilė paprašė vyro, kad šis sugrįžtų ir paimtų basutę, tačiau vyras atsisakė. Jis pabijojo būti pastebėtas. Vagišiai greitai dingo", - pasakojo Dana.

Moteris teigė, kad vyras yra gerokai žilstelėjęs, o moteris, nugvelbusi krepšį, buvo juodai dažytais plaukais.

"Aš anksčiau į ją buvau atkreipusi dėmesį, nes ta moteriškė sėdėjo labai vulgariai išsižergusi", - sakė Dana.

Sekmadienį Lampėdžių paplūdimyje buvo daug poilsiautojų.