Tačiau Ranua laukinės gamtos parko superžvaigždė – baltoji meška Vynus. Gruodį ji daugiausia laiko snaudžia savo guolyje.

„Vynus dabar maždaug devyniolikos metų. Didžiąja savo gyvenimo dalį ji praleido čia. Šiuo metų laiku Vynus reikia poilsio, nes laukinėje gamtoje poliarinės meškos būtent dabar susilaukia jauniklių ir eina į savo urvą“, – pasakojo zoologijos sodo direktorė Heini Niinimaki.

Orams atšilus kasmet šimtai žmonių važiuoja pažiūrėti būtent į ją. Šįkart Vynus pasirodyti nesiteikė – liko savo guolyje. Todėl dalis lankytojų šiek tiek nusiminė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Atvykau į zoologijos sodą, nes norėjau pamatyti baltąją mešką, nes Afrikoje jų neturime“, – sakė mainų studentė iš Pietų Afrikos Tsungi Chokuda.

Laukinės gamtos mėgėjai gali pamatyti ir vilkus. Šiuo metu laukinės gamtos parke gyvena šeima, kurią sudaro suaugusiųjų pora ir du pusantrų metų jaunikliai.

„Vilkai – ypač socialūs gyvūnai. Jie tarsi šeima, todėl tarpusavio ryšys jiems be galo svarbus. Vilkams būtina palaikyti ryšį su savo grupe“, – aiškino zoologijos sodo direktorė.

Ranua laukinės gamtos parkas – vienintelis arktinių gyvūnų parkas visoje Skandinavijoje. Jame gyvena ir dvi poliarinės lapės, turinčios storą kailį ir mėgstančios užkasti maistą sniege.

Skaičiuojama, kad Suomijoje liko vos dešimt poliarinių lapių. Ši rūšis sparčiai nyksta, nes jų guolius vis dažniau užima rudosios lapės. Parke taip pat gyvena kelių rūšių šiauriniai elniai.

Gerai meno mokyklose besimokantys vaikai vienai dienai išsiruošė į Laplandiją pas patį tikriausią Kalėdų senelį.

Atvykę į Laplandiją, kiekvienas jų gavo šiltų drabužių komplektą. Jame - batai, vilnonės kojinės, pirštinės, kombinezonas, kepurė.

Tiesa, kiekvienas drabužius gauna dydžiu didesnius. Laplandijoje sakoma, kad kuo didesnis atrodai, tuo geriau. Vadinasi, tikrai nesušalsi.

Suomijos šiaurėje, kur diena trunka vos kelias valandas, vaikai spėjo ne tik pamatyti patį patį senelį, bet ir pasivažinėti šiaurės elnių traukiamomis rogėmis bei haskių kinkiniais.

Ten laidos kūrėjai vyko su specialia misija – į Lietuvą parvežti Kalėdų dvasią ir garsiausio pasaulyje pilvoto baltabarzdžio senelio linkėjimus. „Interviu su Kalėdų seneliu pačiame jo darbų įkarštyje – misija ne iš lengvųjų“, – juokiasi Edvardas, Šiaurės ašigalyje viešėjęs prieš porą savaičių. Tačiau Kalėdų Senelis vis dėlto rado kelias minutes pakalbėti su svečiais iš Lietuvos, atviravo apie viso pasaulio ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų prašymus šioms šventėms, bei praskleidė asmeninio gyvenimo širmą. „Seneli, atrodote pavargęs, ką šiuo metu veikia jūsų žmona – ponia Kalėda?“, – šmaikščiai paklausė E. Žičkus, neslepiantis, kad pokalbis su garsiausiu pasaulio seneliu buvo smagus ir lengvas.

Kalėdų senelis žurnalistą ne tik pakvietė pasižvalgyti po jo valdas, pavažinėti šiaurės elnių traukiamomis rogėmis, bet ir leido įkišti nosį į trečią dešimtmetį skaičiuojančią savo Kalėdų pašto tarnybą, į kurią kasdien suplaukia dešimtys tūkstančių laiškų iš viso pasaulio.

„Nėra skirtumo, iš kur atvykstate – Lietuvos, Anglijos, Suomijos, Afrikos ar Australijos. Man visi vaikai ir jų norai vienodai svarbūs. Vaikai visame pasaulyje prašo tokių pačių dovanų: žaislų, artumo, šokolado. Jie tiki stebuklu Kalėdų vakarą. Juk būtent tada visi berniukai ir mergaites, jų tėveliai ir seneliai nori daugiau laimės, taikos pasaulyje, svajonių išsipildymo ir geros sveikatos. To ir noriu palinkėti visiems žmonėms. Kalėdos – didinga ir prasminga šventė. Ji turi būti puoselėjama ir saugoma. Kaip tik dabar yra metas, kai kiekvienas savo širdyje turime įžiebti Kalėdų dvasią“, – interviu laidai sako Kalėdų Senelis. 

Rovaniemio miestelį Suomijos Šiaurėje nuo Lietuvos skiria pusantro tūkstančio kilometrų. Greta poliarinio rato įsikūrusią Kalėdų senelio rezidenciją kasmet aplanko arti milijono svečių. Būtent iš ten su televizijos žiūrovais šį vakarą 19.30 val. sveikinsis laidos „Gyvenimas“ vedėjas E. Žičkus. Ten šventinį interviu apie Kalėdas, vaikystę, dovanas, iki šiol puoselėjamas tradicijas bei palinkėjimus Lietuvos žmonėms davė ir mūsų šalies vadovė D. Grybauskaitė.

Pasak Prezidentės spaudos tarnybos, į susitikimą su Kalėdų Seneliu nuskrido 100 Lietuvos vaikų, kuriuos burtų keliu atrinko visą mėnesį savo svajones piešę mažieji mūsų šalies gyventojai. Daugiavaikių šeimų atžalos turėjo džiaugsmo susipažinti su Kalėdų Seneliu, aplankyti haskių ir šiaurės elnių parkus, pamatyti poliarinio rato paslapčių kambarius ir pasivaikščioti po Rovaniemio Kalėdų miestelį.

Šią unikalią socialinę akciją „Misija Laplandija“ antrą kartą surengė prie Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ prisijungęs naujienų portalas Delfi, ją parėmė lietuviška įmonė „Norfa“. Akcija, kurios metu Lietuvos vaikai buvo kviečiami nupiešti savo svajones ir padovanoti daugiavaikėms šeimoms kelionę į Laplandiją, subūrė pusantro tūkstančių pačių jauniausių piešėjų.

Prezidentės teigimu, akcijoje dalyvavę vaikai - geriausias įrodymas, kad stebuklus kuriame patys. Dalindamiesi gerumu, padėdami vaikams įgyvendinti didžiausias ir gražiausias kalėdines svajones, auginame gražesnę, atsakingesnę ir tvirtesnę Lietuvos ateitį.

Pasak Prezidentės, didelei daliai vaikų iš gausių šeimų Laplandija atrodė kaip nepasiekiama svajonė, todėl toks nuoširdus visos šalies įsitraukimas į šią iniciatyvą rodo, kokia graži, mokanti atjausti ir norinti padėti yra jaunoji Lietuvos karta.

Akcija „Misija Laplandija“ vyksta antrus metus. Pernai į susitikimą su Kalėdų Seneliu drauge su Prezidente nukeliavo 100 šalies globos įstaigų auklėtinių, primenama Prezidentės spaudos tarnybos pranešime.

Butkų Juzės gatvėje įsikūrę svečių namai nakvynę siūlo itin patraukliomis kainomis, tačiau jų savininkė pasakojo sulaukianti tokių įdomių svečių, kokių kiti viešbučiai tikrai neišvystų.

"Šis jaunas italas keliauja į Laplandiją, Rovaniemio miestą, kuris įsikūręs 10 km į pietus nuo poliarinio rato. Taip, pas Kalėdų Senelį susiruošė žmogus", – juokėsi svečių namų savininkė Jurgita Jurkšienė.

Klaipėdiečiai, išvydę italo mašiną, pagalvojo, jog į miestą atvyko važiuojanti palapinė.

"Piaggio" triratis automobilis buvo aptemptas specialiu tentu, o po juo buvo įtvirtintas keliautojo dviratis. Priekyje vairuotojas prisitvirtino dvi atsargines padangas, nes veikiausiai tinkamų tokiai retai transporto priemonei svetimoje šalyje nerastų.

"Automobilyje nėra šildymo sistemos, tad jis nėra skirtas žiemos kelionėms. Bet jis įtaisė kažkokį šildytuvą pats ir važiuoja į Laplandiją. Tokių automobiliukų galima išvysti pietų Italijoje. Jis – kaip triratis motoroleris", – pasakojo moteris.

J.Jurkšienė pridūrė, jog šie svečių namai mėgstami keistuolių keliautojų.

"Prieš keletą metų pas mus buvo užsukęs keliautojas, kuris yra visiškai aklas, tačiau žmogus keliauja aplink pasaulį. Neseniai žinomas televizijos kanalas BBC parodė reportažą apie šį keliautoją. Tai tik įrodo, kad net pėsčiomis ir būdamas aklas gali keliauti", – pastebėjo moteris.

Šis keistuolis į Klaipėdą atvažiavo iš Kauno autobusu. Žmogų iki svečių namų atlydėjo autobuso vairuotojas.

"Va taip, naktį mums vairuotojas paskambino į duris, ir mes svečią priėmėme. Žmogus Klaipėdoje gyveno keturias dienas. Kitam gali atrodyti, kokia prasmė keliauti, kai esi aklas? Jo visai kiti tikslai nei mūsų. Jam tai – gyvenimo džiaugsmas. Jo gyvenimas pilnas potyrių. Jis sakė specialiai keliavęs vienas, nes, jei kas būtų jį lydėjęs, reikštų, kad ne vienas apkeliavo pasaulį", – prisiminė svečių namų savininkė.

Kalėdų Senelis visą gruodį čia sulaukia daugybės gerbėjų prieš išskrisdamas į „pasaulinį kalėdinį turą“, kad apdovanotų viso pasaulio vaikus.

Savo megztas kepures rankose laikantys lankytojai kantriai laukia pasimatymo su Kalėdų Seneliu, suomiškai vadinamu „Joulupukki“, kad galėtų su juo nusifotografuoti.

„Mes esame mate daug Senelių, tačiau jie nebuvo tikri. Mums sakė, kad šitas yra tikras“, – sakė iš Sauthamptono kartu su tėvais ir broliu bei seserimi atvykusi aštuonmetė Mary (Merė).

Nuo 2010 metų Laplandijos administracinis centras Rovaniemis, esantis vos už dešimties kilometrų nuo Šiaurės Ašigalio, vadina save „oficialiais Kalėdų Senelio namais“. Čia atvykę turistai skuba apsilankyti Kalėdų Senelio kaime ir susitikti su juo medinėje trobelėje.

Skaičiuojama, kad kiekvienais metais Kalėdų Senelis priima daugiau nei 300 tūkst. lankytojų. Esu labai laimingas. Ir pavargęs, žinoma, kartkartėmis pavargstu“, – sakė jis.

Kaip gi Senelis gauna energijos? „Mėgstu karts nuo karto numigti. 15 minučių miego ir vėl viskas gerai“, – atskleidė Senelis.

Beje, nuotrauka su Kalėdų Seneliu – ne pigus malonumas. Viena nuotrauka kainuoja 30 eurų. Savo telefonais ar fotoaparatais fotografuoti draudžiama, nes tai sugadins visą akimirkos magiškumą, sako kaimo darbuotojai.

Atvykę į Laplandiją turistai gali taip pat pasimėgauti pasivažinėjimu su šiauriniais elniais. Vienas toks sniego „safaris“ 400 metrų trasa vaikui kainuoja 14 eurų, o suaugusiajam – 18 eurų. Lankytojų neatbaido ir 13 laipsnių Celsijaus šaltukas.

„Viskas, ką man vaikystėje pasakojo, išsipildė“, – sakė turistė iš Dubajaus Perpetua.

„Mes tikėjomės magijos ir ją čia randame, – jai pritarė turistas ir Italijos Maxas (Maksas). – Viskas čia atrodo magiška: šviesos, pati vieta, viskas.“

Tačiau jo tautietė turi kitokią nuomonę. „Vieta yra tikrai graži. Tačiau manau, kad viskas per daug sukomercinta“, – sakė pagal mainų programą Laplandijoje besimokanti Miriana.

Laplandijos Kalėdų Senelis dirba Rovaniemyje, esančiame kiek piečiau poliarinio rato. Su šio regiono Kalėdų Seneliu susitiksianti D. Grybuaskaitė „pasidalins ir savo svajone – Lietuva be globos namų“, teigiama pranešime.

„Pasak šalies vadovės, Lietuva be globos namų gali tapti Kalėdų stebuklu, tačiau tam reikia ne tik Kalėdų Senelio, bet ir visų mūsų pastangų“, – rašoma jame.

Lietuvoje dar veikia daugiau nei 90 vaikų globos įstaigų, jose gyvena beveik 3 tūkst. vaikų. Didžioji dalis jų Kalėdas sutinka ne namuose, o globos institucijose.

Anot Prezidentūros, D. Grybauskaitės kvietimas piešti piešinius Kalėdų Seneliui ir taip suteikti globos namų vaikams galimybę apsilankyti Laplandijoje sulaukė didelio atgarsio – prie akcijos prisijungė beveik 3 tūkst. vaikų, siuntusių savo piešinius ir žymėjusių globos namus, kurių vaikams norėtų padovanoti kelionę.

Burtai lėmė, kad kelionė atiteko šimtui vaikų iš globos namų, esančių Klaipėdoje, Mažeikiuose, Tauragėje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Alytuje, Panevėžyje, taip pat Šiaulių, Anykščių ir Šalčininkų rajonuose.

Ši byla sukrėtė šalį ir atspindi šalies valdžios ir tos autochtonų samių bendruomenės, kuriai priklauso dauguma aukų ir įtariamųjų, seną abipusį nepasitikėjimą.

Tyrimas buvo pradėtas laikraščiui „Verdens Gang“ pernai paskelbus 11 vyrų ir moterų liudijimus, kad jie Tiusfiordo bendruomenėje už poliarinio rato, kurioje gyvena mažiau nei 2 tūkst. žmonių, patyrė smurtą.

Naujoje policijos ataskaitoje minimos 82 aukos nuo ketverių iki 75 metų amžiaus ir 92 įtariamieji, tarp kurių yra trys moterys. Kai kurie asmenys patenka į abi kategorijas.

Maždaug 70 proc. minimų žmonių yra samiai, kurie anksčiau buvo vadinami lapiais. Daugelis jų taip pat priklauso konservatyviam liuteronybės revivalistiniam lestadianizmo judėjimui.

Kol kas dviem asmenims pateikta iš viso 10 kaltinimų užpuolimu, nurodė policija ir pridūrė, kad kaltinimų gali būti pateikta daugiau.

Ataskaita rodo, kad iš 151-os lytinio smurto bylos, įskaitant 43 išžaginimo atvejus, tarp kurių yra trys vaikų išžaginimo atvejai, daugiau kaip 100 bylų buvo nutraukta, daugiausia – dėl senaties termino. Kai kurie įtariami užpuolimai įvyko dar 1953 metais.

„Skausmas ir pasididžiavimas“

„Policija neturi priežasties manyti, kad įvykę užpuolimai paaiškinami etnine priklausomybe ar religiniais įsitikinimais“, – spaudos konferencijoje sakė policijos pareigūnė Tone Vangen (Tonė Vangen).

Tačiau ji pabrėžė, kad tam tikri „mechanizmai“ šioje bendruomenėje apsunkino šių faktų iškilimą į dienos šviesą. Pasak pareigūnės, kai kurie įtariamieji atgailai rinkosi religiją, o ne kreipėsi į teisėsaugą.

„Atsidūrus situacijoje, kai į tave žiūri visa Norvegijos visuomenė, (yra) didelis poreikis susitelkti uždarame šeimos rate“, – pridūrė T. Vangen.

Tačiau ji taip pat atsiprašė už policijos neveiklumą gavus kelis skundus.

Tiusfiordo samių kultūros centro direktorius Larsas Magne Andreassenas (Larsas Manė Andresenas) naujienų agentūrai AFP sakė, kad jaučia ir „skausmą“, ir „pasididžiavimą“.

„Skausminga pastebėti, kad tiek daug metų buvo tiek daug atvejų ... ir rimtų“, – sakė jis, bet išreiškė ir „pasididžiavimą, kad visuomenė išdrįso prabilti“.

„Tiusfiordo atveju, aukų tylą atitiko panaši pareigūnų tyla, – sakė jis. – Čia ne taip svarbu faktas, kad samiai turi kultūrinę problemą, kurią mes turėtume išspręsti, kaip faktas, kad niekas jų nesiklausė.“

„(Faktų) apimtis didžiulė“, – Norvegijos naujienų agentūrai NTB sakė Tiusfiordo meras Toras Asgeiras Johansenas.

„Tai maža bendruomenė ir tai, žinoma, ją veikia“, – pridūrė jis.

Samių Norvegijoje yra 40-60 tūkstančių. Tikslų skaičių nustatyti sunku dėl migracijos srautų ir etninio maišymosi.

1997 metais Norvegijos karalius Haraldas oficialiai atsiprašė samių už diskriminavimą.

Jų gyvenimo būdui, kuris yra glaudžiai susijęs su gamta, pavojų kelia kasyba, vėjo jėgainių parkai ir intensyvus miškų kirtimas, dėl kurių nuolat mažėja šiaurinių elnių ganymo plotai ir žvejybos teritorijos.

O ir krūvos sniego buvo kiek pasiilgtos – per parą, kol nukeliavome iš Vilniaus iki Kalėdų Senelio būsto Rovaniemyje, Lietuvoje seniai nematytą tikrą žiemą su speigais ir pusnimis sutikome tik ten, kur prasideda poliarinis ratas.

Atgal į vaikystę

Kelionės planas paprastas – pagaliau paspausti ranką Kalėdų Seneliui bei išsiaiškinti dėl kasmetinių radybų po egle. O ir data pasirinkta neatsitiktinai – Naujieji metai, kai ir nuotaika dar kalėdiška, ir miestai dar spindi nuo dekoracijų gatvėse.

Nukeliauti lėktuvu iki Suomijos Šiaurėje, jau Laplandijos regione esančio Rovaniemio, kur gyvena su dovanomis pro kaminus į namus įsibraunantis raudonanosis, sudėtinga. Į Oulu, kuris yra daugiau nei 200 kilometrų nuo kelionės tikslo, galima nuskristi bent porą kartų persėdant ir sumokant ne mažiau kaip 150 eurų į abi puses. Galima keliauti iki Švedijoje esančio Lulea miesto (apie 250 kilometrų iki Rovaniemio), tačiau bilietai vos 50 eurų pigesni, o persėdimai vargina. Be to, dar reikėtų paskaičiuoti ir automobilio nuomą.

Problema buvo įveikta paprastai – nuspręsta keliauti automobiliu. Į kompaktišką „Renault Scenic“ pridėta visko, ko tik įmanoma. Telpa ir kelionėje pravertęs rusiškas virdulys – samovaras, bet tik dėl to, kad bagažinė dviguba, o konservuoti produktai įgrūdami ir specialioje ertmėje po keleivių kojomis. „Kontrabandininkų automobilis“, – juokauja kolega.

Taip ruoštasi neatsitiktinai, mat maistas Suomijoje brangesnis. Pavyzdžiui, pigiausias sumuštinis su pora griežinėlių kumpio užkandinėje Laplandijoje, kur gyvenimo lygis – žemiausias šalyje, kainuoja 3,5 euro.

Kadangi automobilis kompaktiškas, tai ir degalų sąnaudos negąsdina – vidutinės degalų išlaidos siekė 5,3 litro/100 km. Iš viso nukeliauta 3 423 kilometrai, arba 75 eurai žmogui keliaujant keturiese. Kalbant apie finansus, vienam asmeniui beveik savaitės trukmės kelionė atsiėjo kiek daugiau nei 200 eurų.

Kelininkų žiema neužklumpa netikėtai

Vilniuje prasidėjęs kelionės maršrutas driekėsi pro Baltijos šalis iki Talino, kur mūsų, keturių Kalėdų Senelio fanų, laukė keltas. Tuomet – pirmyn iki pat Suomijos Šiaurės. Iš viso – 1 500 kilometrų, arba para automobilyje į vieną pusę.

Pirmoji kelionės dalis iki Estijos sostinės – vienas malonumas. Automagistralė „Via Baltica“ nušluota bei padengta druska, tad ir Talinas neatrodo toks tolimas – viso labo 7 valandos su ne vienu sustojimu raumenų pramankštinimui ir kavos pertraukėlėms.

Tačiau kuo toliau, tuo smagiau – kai Lietuvoje esame įpratę matyti bent jau pagrindinius kelius padengtus druska ir be menkiausio ledo gabalėlio, Suomijos Šiaurėje apie kelių barstymą turbūt yra tik girdėję. Visą parą dirbančios sniego valymo mašinos kelius tik nuvalo bei specialiai pašiaušia kelio dangą, kad ši sukibtų su padangomis. Tai gana logiškas sprendimas, nes jei žiema trunka pusę metų, tai, kaip sakoma, barstyk nebarstęs. Tiesa, pasirūpinti geromis padangomis prieš kelionę tiesiog būtina.

Greitis Laplandijoje, kaip ir visoje Suomijoje, ribojamas arba iki 80, arba 100 kilometrų per valandą. Tačiau kai didžiojoje, į pietus nuo Laplandijos besidriekiančioje Suomijos dalyje keliai sutvarkyti, valomi ir kuo geriausiai prižiūrimi, Laplandijoje važiuoti 100 km/val. sniegu, po kuriuo – ledas, kiek gąsdina. Ypač kai siaurais keliukais tenka prasilenkinėti su tik vos pristabdančiais medienos prikrautais sunkvežimiais. Tiesa, vėliau prie viso to tiesiog pripranti. Kaip ir prie apledėjusiais šaligatviais judančių dviratininkų – gyvenimas čia nesustoja jokiu oru.

Tokioje kelionėje paruošti reikia ne tik automobilį, bet pasiruošti ir morališkai, nes gamta čia mėgsta papokštauti. Jau keliaujant atgalios – iš Laplandijos į Helsinkį – pustė taip smarkiai, kad vienintelis orientyras buvo priekyje važiuojančių automobilių galiniai žibintai. Tiesa, kitaip nei Estijoje, kur mus pasivijo panašios oro sąlygos, eismas čia taip pustant nė trupučio nesulėtėjo. Nieko keisto, kad nemažai suomių galima sutikti ir autosporte.

A. Šarkūno nuotr.

Amžina tamsa ir Šiaurės pašvaistės medžioklė

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – sako lietuvių patarlė, kuri kuo puikiausiai pritaikoma ir Laplandijoje. Mat žiemą čia švinta apie 10 valandą ryto, temti pradeda jau apie pirmą dienos, o dar už poros valandų – aklina tamsa. Tiesa, tai turi ir savų pliusų atvykėliams – nors ir mažiau galimybių pasižvalgyti gamtoje, tačiau didėja galimybės išvysti Šiaurės pašvaistę, kam Laplandija – ideali vieta.

Tiesa, pašvaistes reikia medžioti, laukti prie lango ar lauke ir tikėtis dangaus pašviesėjimo Šiaurės Rytuose. Tuomet didžiulis, žalias debesis nuvinguriuoja per visą dangaus keterą. O jei dar nesi susipažinęs su šiuo gamtos reiškiniu, kai Saulės vėjas sukelia viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimą, tiesiog bėgioji pasiklykaudamas ratais, ieškodamas fotoaparato. Kartais pašvaistė trunka vos minutę, kartais dangus žaižaruoja ir pusvalandį ar daugiau.

Panorėjus galima sudalyvauti ir pašvaistės medžioklės turuose (100-150 eurų žmogui), tačiau ir jų organizatoriai 100 procentų negarantuoja, kad išvysite šį gamtos reiškinį. Taip pat siūloma užsisakyti paslaugą, kuri praneša apie danguje pasirodančią pašvaistę – 6 eurai dienai.

Speigas negąsdina

Panašią sumą kaip ir už turą galite sumokėti už nakvynę. Pavyzdžiui, trys naktys namelyje prie ežero 4 žmonėms per būstų nuomos sistemą „Airbnb“ atsiėjo 186 eurus, t.y. po 15,5 euro nakčiai. Aišku, yra ir brangesnių, ir pigesnių nakvynių, tačiau mūsiškė – idealus variantas: prie pat ežero, su pirtimi, virtuve, dviem didžiulėmis lovomis. Kitos dvi nakvynės – kiek brangesnės: jau po 20 eurų nakčiai vienam asmeniui.

Gerai ir tai, kad daug kur yra stotelės su elektros lizdais – prie jų galima prijungti ir elektros laidus, ir, žinoma, jei turite, autonominio šildymo sistemą, pavyzdžiui „Webasto“. Degalams taip pat nereikėtų gailėti – rinkomės „NESTE PRO DIESEL“ degalus, kurie be problemų tarnavo visos kelionės metu. Be to, paprastos rūšies dyzelinių degalų Laplandijoje nerasi – jie gali užšalti esant maždaug 25 laipsniams šalčio, kai „PRO“ degalai tarnauja bent jau iki 10-15 laipsnių žemesnės temperatūros.

Nors didžiąją paros dalį spaudžia speigas ir yra visiškai tamsu, tačiau veikti tikrai yra ką – gyvenimas didesniuose miesteliuose ir miestuose verda iki pat vėlaus vakaro. Šventinė nuotaika kiek daugiau nei 60 tūkstančių gyventojų turinčiame Rovaniemyje juntama kiekviename žingsnyje, saikingai lempelėmis primargintos gatvės sufleruoja, kad jau šventės. Įdomu tai, kad, nors miestelį galima pavadinti Kalėdų sostine, jokios pompastikos nėra – net pagrindinės miestų eglės papuoštos vos vienos spalvos lemputėmis.

Lemtinga akimirka

Jau minėtame Rovaniemyje įsikūręs ir tas tikrasis Kalėdų Senelis, dėl kurio ir kilo idėja trenktis taip toli, tiesiai žiemai į nagus. Jo kalėdinis miestelis tiesiog pripildytas mažaisiais ir jau artėjančiais prie pensijos – pasisveikinti ir nusifotografuoti su Kalėdų simboliu nori kiekvienas. To kartais reikia laukti ir porą valandų, nors viešnagė pas patį šio pasakojimo herojų trunka vos akimirką. Kėdėje sėdintis žilabarzdis pasisveikina lietuviškai, teiraujasi, kaip sekasi, kviečia prisėsti šalia. Dar akimirka, keli fotografo mygtuko spustelėjimai, ir jau mojame jam, žadėdami greitai grįžti atgal.

Tuomet jau pasitinka jo padėjėjai ir didžiuliame ekrane rodo nuotraukas – itin kokybiškas, kurias siūlo atsisiųsti internetu už 40 eurų. Spausdintos vietoje – 10 eurų pigiau. Suvenyrų taip pat nors vežimu vežk. Galima įsigyti ir maišelį naudotų pašto ženklų, kuriuos greičiausiai atsakingai, siųsdami laiškus Kalėdų Seneliui, ant voko klijavo vaikai.

Naujieji ant ledo

Po pramogos Kalėdų Senelio kaimelyje laukė dar viena – Naujieji metai. Kadangi nuo Rovaniemio iki laikinųjų namų - apie šimtą kilometrų, o iki Naujųjų buvo likę daugiau negu 8 valandos, nusprendėme juos sutikti ten, kur ir apsistojome - ant ežero kranto. Tiek daug laiko iki Naujųjų liko, nes pas Kalėdų Senelį reikia atkeliauti kuo anksčiau – žiemą jis dirba iki 5 valandos vakaro, šventinėmis dienomis – pora valandų trumpiau. Kadangi jau pačios eilės kartais gniaužia kvapą, tai ir laiko apsilankymui skirti reikia tikrai daugiau nei pusdienį.

Nors Naujieji ir nebuvo sutikti Laplandijoje su gausybe fejerverkų ir minia suomių, tačiau gailėtis nebuvo nei ko, nei kada. Kai laikrodis mušė dvyliktą, užsilipome ant ledu padengto ežero ir klausėmės. Tai iš šen, tai iš ten pasiekdavo fejerverkų sukeltas aidas, vienas kitas šviesos žybsnis nušviesdavo ir dangų. Ne vien susitikimas su dovanas nešančiu pilvotu raudonanosiu, bet ir gamta čia užburia – Laplandija tinkama ir įvairiausių pramogų, ir nepaliestos gamtos išsiilgusiems žmonėms.