Renginio pradžioje LATGA tarybos pirmininkė, kompozitorė Raminta  R. Naujanytė-Bjelle pakvietė į žaismingą klausimų ir atsakymų sesiją, kurioje LATGA teisininkės Radvilė Bieliauskienė ir Justina Madatovienė susirinkusiuosius supažindino su autorių teisių pagrindais, apimančiais natų leidybą. Kada galima kopijuoti natas? Ar teisėta kopijuoti natas asmeniniam naudojimui? Ar užrašius kūrinį natomis iš klausos galima jas naudoti, o gal net ir pardavinėti? Nuskambėjus atsakymams į šiuos ir kitus klausimus, pereita prie gerųjų pavyzdžių ir sėkmės istorijų.

Geroji praktika

Kompozitorius, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro koncertų vadybos, rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vedėjas Kristupas Bubnelis ir jo atstovaujamas kolektyvas prie legalių natų perėjo natūraliai, kai atnaujino savo repertuarą, o prie to prisidėjo ir Kultūros ministerija.

„Kai išsigryninome savo žanrinę definiciją kaip simfoninio pučiamųjų orkestro, reikėjo suformuoti naują repertuarą. Atsirado šiuolaikinių kūrinių, skirtų būtent šiai sudėčiai, poreikis. O tokių kūrinių Lietuvos kontekste nėra daug. Teko nuomotis arba pirkti natas iš užsienio leidyklų ir numatyti šias išlaidas biudžete“, – pasakojo K. Bubnelis. Diskusijoje jis pristatė iškalbingą statistiką: natų įsigijimui, nuomai orkestras pernai išleido dvigubai daugiau nei 2021 m.

Choro „Jauna muzika“ meno vadovas, dirigentas, kompozitorius Vaclovas Augustinas minėjo užsienio šalių pavyzdžius. Pasak jo, norint dalyvauti tarptautiniuose profesionalių chorų konkursuose, kartu su atliekama programa reikia atsiųsti komisijos nariams skirtų originalių natų leidinių, o apie tai, kad choristai dainuotų iš kopijuotų natų, negali būti nė kalbos.

„Tai susiję su didele kontrole. Kai kuriose šalyse koncertų metu specialių organizacijų atstovai ateina patikrinti, ar muzikantai groja ar dainuoja iš originalių natų. Jeigu nustatoma, kad buvo naudojamos kopijos, organizatoriai gauna milžiniškas baudas. Taip per tą baudų baimę senosios demokratijos šalyse išsiugdė įprotis pirkti natas, nors naujosios demokratijos šalyse, kaip ir Lietuvoje, natos vis dar yra kopijuojamos“, – pasakojo V. Augustinas.

Pavyzdžiai: K. Bubnelis (kairėje) ir V. Augustinas apeliuoja į muzikos kolektyvų sąžiningumą, kompozitorius ragina būti sąmoningesniais. / L. Borotinsko nuotr.

Neišnaudotos galimybės

K. Bubnelis atkreipė dėmesį, kad natų leidyba yra nemažas ekonominis segmentas, kurį ignoruojant prarandama didelė pridėtinė vertė, nes kompozitoriai, natų leidėjai, leidinių maketuotojai negauna atlygio už savo darbą.

Jis akcentavo ir kitą problemą – ne visos lietuvių kompozitorių kūrinių natos yra išleistos šiuolaikišku pavidalu, neretai grojama iš senų, nesutvarkytų natų. „Man buvo šokas, kai pamačiau iš kokių natų grojama Juliaus Juzeliūno simfonija... Absoliutus apsileidimas, atrodome kaip skurdžiai“, – sakė K. Bubnelis, svarstydamas, kad šią problemą galima išspręsti sukūrus vieningą elektroninę sistemą.

Kad sutvarkyti lietuvių autorių natų archyvą yra būtina, pritarė ir natų leidyba užsiimančio Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) vadovė Radvilė Buivydienė.

„Daug kūrinių nesaugoma, išmėtyta, patys dažnai sulaukiame klausimų, kur yra vienas ar kitas kūrinys. Tikrai stengiamės sisteminti tuos kūrinius ir dėliojame prioritetus, nuo ko pradėti. Dažnai kalbamės su tais, kurie tas natas naudoja. Pavyzdžiui, pasidarėme muzikos mokyklų apklausą. Sužinojome, kad moksleiviai norėtų atlikti lietuvių kūrinius. Jiems nesvarbu, koks tas leidinys – skaitmeninis ar popierinis“, – sakė R. Buivydienė.

Pasak jos, šiuo metų natų leidyba Lietuvoje yra itin nuostolinga veikla: „Aš gerai žinau, kokie čia yra pinigų srautai ir poreikiai. Kiekvienas natų projektas, kurį sugalvojame kartu su autoriais, yra tragiškai nuostolingas – apie 10 tūkst. eurų minusas, geriausiu atveju.“

34-erius metus esame nepriklausomi, o mūsų muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose tai vis dar vyksta.

Pirkti it teptukus

Gudravimai, manipuliavimai ir bandymai išsisukti nuo natų pirkimo, anot R. Buivydienės, ypač ėmė erzinti per ekonominę krizę, kai suvokė, kad būtent dėl šios problemos autoriai negauna tinkamo atlygio.

„Kai ištiko sunkmetis, ateidavo autoriai ir klausdavo, kodėl iš savo visų per gyvenimą sukurtų kūrinių uždirbo vos 30 eurų. Mus tai sukrėtė. Pradėjome narstyti situaciją ir ieškoti priežasčių, kodėl tie pinigai neateina. Priežastis – natų kopijavimas, apie kurį šiandien ir kalbame“, – kalbėjo LMIC vadovė.

R. Buivydienės teigimu, natų kopijavimo praktika užgimė ne sovietiniais laikais, o jau atkūrus nepriklausomybę. Ji siūlo užuot ieškojus kaltų ieškoti būdų, kaip problemą išspręsti. Pradėti reikėtų, įsitikinusi R. Buivydienė, nuo ugdymo įstaigų, kad nauja karta netęstų šios ydingos praktikos. Juolab kad nupirkti legalias natas vaikui nėra labai brangu, užtenka vos poros eurų kūriniui.

„Žinau, kiek kituose edukaciniuose procesuose už įvairias priemones reikia mokėti – už teptukus, popierių, dažus, instrumentus, kompiuterius, jų programos. Natos yra lygiavertis dalykas. Natūraliai kyla klausimas: kodėl mes vis dar bandome tai apeiti?“ – retoriškai klausė R. Buivydienė.

Pasak jos, reikėtų kuo skubiau suburti darbo grupę, kurioje dalyvautų valdžios atstovai, leidėjai, kūrinių naudotojai, kompozitoriai. „Turime sukurti bendrą sistemą, kuri visiems tiktų ir niekam nebereikėtų gudrauti. Sumokėtų, pavyzdžiui, mokykla per metus 500 eurų, ir moksleiviai galėtų naudotis visomis lietuviškomis natomis. Žinoma, su sąlyga, kad netiražuotų, nedalintų kitiems“, – pavyzdį pateikė ji.

„Kitaip tariant, kūrybos, leidybos ir kūrinių naudojimo ratas nebesisuka, jeigu išimame vieną iš dėmenų – natų pirkimą. Todėl siekdami kokybiškos lietuvių autorių kūrybos turime suprasti visų muzikos vartojimo ir kūrybos procese egzistuojančių veiksmų svarbą“, – akcentavo R. Naujanytė-Bjelle.

Laura Baškevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrėjų atsakomybė

V. Augustinas sako, kad neretai prie problemos didėjimo prisideda ir patys autoriai. „Pirmiausia, kompozitoriai neturėtų patys dalinti savo kūrinių už dyką į kairę ir į dešinę. Ypač tie, kurių kūriniai yra populiarūs. Kuo kūriniai populiaresni, tuo didesnė rizika, kad natos bus kopijuojamos. Pavyzdžiui, manęs paprašo kažkokio kūrinio, aš nurodau leidėją ir siūlau nusipirkti“, – pasakojo kompozitorius.

K. Bubnelis pritarė, kad sprendžiant šią problemą turi prisidėti ir patys menininkai. Jie turi išmanyti autorių teises ir nebijoti kovoti už save: „Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kiekvienas autorius turi asmeninę pareigą susipažinti su autorių teisių pagrindais. Pats esu atsidūręs kurioziškose situacijose, kai gaudavau iš prestižinių koncertinių įstaigų sutartis su tokiomis keistomis sąlygomis, kad nežinojau, kaip ir reaguoti. Po to su LATGA teisininkų pagalba tas sutartis koregavome“, – sakė kompozitorius.

Pasak LATGA vadovės Lauros Baškevičienės, autoriai turi turėti savo kainą ir jos nesigėdyti. „Taip, mes esame autorių atstovai. Bet mes būsime ne tokie stiprūs, jeigu autorius tas teises kam nors perleis, dalins į dešinę ir į kairę ir negalvos, kaip protingai įdarbinti savo kūrybą, kad kūriniai teiktų finansinę naudą ir tuo laikotarpiu, kai autorius nebebus labai produktyvus“, – akcentavo LATGA atstovė.

L. Baškevičienė sakė nesuprantanti, kodėl autoriams taip norisi teises atiduoti už dyką arba už simbolinę kainą. „Juk į kūrinius jie investuoja savo laiką, pinigų. Labai norėtųsi, kad autoriai labiau gerbtų savo kūrybą ir dažniau demonstruotų orumą. Tada tiek mes, tiek kitos organizacijos, tokios kaip LMIC, galėsime tvirčiau veikti“, – kalbėjo LATGA vadovė.

Problemų autorių teisių srityje netrūksta, nes kūrinių naudotojai tiesiog ima ir naudoja kūrinį, dažnu atveju apie autorius nepagalvodami.

„Nors su natų leidyba mes nesusiję, visi čia išsakyti dalykai, pavyzdžiui, nenoras mokėti ar nenoras ieškoti teisėtų šaltinių, dažnai tinka kalbant ir apie kitas mūsų administruojamas teises, – pastebėjo L. Baškevičieinė. – Vien dėl viešo atlikimo teisės anksčiau teko iškelti daug bylų, kol naudotojai suprato, kad tai ne fantazijos, kad veikiame pagal įstatymą ir kad tokia pati sistema galioja visame civilizuotame pasaulyje. Deja, tik per bausmės baimę išsiugdė įprotis naudoti kūrinius civilizuotai.“

Dabar teismuose bylinėjamasi rečiau, stengiamasi įvaldyti derybų, kurios yra ne tokia griežta priemonė kaip teismai, meną. Tačiau apginti autorių teises ir suderėti tinkamą ir proporcingą atlygį, anot LATGA vadovės, vis dar sudėtinga.

Natų leidyba yra nemažas ekonominis segmentas, kurį ignoruojant prarandama didelė pridėtinė vertė, nes kompozitoriai, natų leidėjai, leidinių maketuotojai negauna atlygio už savo darbą.

Pirkti it mikrofoną

Diskusiją apibendrinęs kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius akcentavo: nors natų kopijavimo problema ir nėra sovietinis palikimas, nepagarba intelektinei nuosavybei išsivystė būtent tuo laikotarpiu.

„Reikia pažiūrėti tiesai į akis ir pradėti keistis. Matau būtinybę pakviesti Kultūros ministerijai pavaldžias įstaigas nežiūrėti į šią problemą pro pirštus. Galime kalbėti apie resursus, kurių kartais nepakanka. Bet juk nusipirkti tiek mikrofoną, tiek natas yra lygiai tas pats. Atlikėjui reikia ir vieno, ir kito dalyko. Visi tiesiog turime persidėlioti prioritetus“, – kalbėjo jis.

Pasak viceministro, didelė problema yra tai, kad kopijavimo įpročiai pradeda vystytis jau mokyklose. „34-erius metus esame nepriklausomi, o mūsų muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose tai vis dar vyksta. Būtent čia ir susiformuoja šita tęstinė problema. Kalbant apie skaitmenines natų kopijas, gal tikrai galima rasti sprendimų dėl prenumeratų mokykloms, kurios galėtų būti kompensuojamos iš valstybės lėšų. Žinoma, resursai yra baigtiniai, bet dažnai pritrūkstama ne jų, o politinės valios“, – pabrėžė V. Gasparavičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad valstybinės įstaigos dažnai elgiasi neetiškai autorių atžvilgiu ir parengia kūrėjams tokias sutartis, kuriose jie verčiami perleisti visas teises į kūrinius.

„Kalbant apie teisingą atlygį autoriams, valstybė yra suinteresuota, kad jai pavaldžios įstaigos jį mokėtų. Supratimas apie autorių teisių principus turėtų ateiti iš valstybinių įstaigų, jos turėtų rodyti pavyzdį kitiems“, – teigė ministerijos atstovas.

– Tokia graži šventė, susitinka viso pasaulio lietuviai, gražiausi lietuviški muzikos kūriniai. Kur bus vagiama toje šventėje?

–  Nesakyčiau, kad pačioje Dainų šventėje kažkas ką nors vogs. Ten – licencijuoti kūriniai ir dainuos dainininkai, autoriams mokėdami pinigus. Klausimas, kada Dainų šventė prasideda? Jeigu ruošiasi ir dalyvauja atrankoje apie 39 tūkst. choristų, kyla klausimas, iš ko jie dainuoja, kokias natas jie naudoja? Čia klausimas Dainų šventės kontekste, gal nevertėtų pačios Dainų šventės apkaltinti, kiek visą sistemą iš principo.

Vaikams nuo pat mažumės, kai jie mokosi muzikos mokykloje, greičiausiai nėra duodamos originalios natos, jie naudoja kopijas. Ir tas kopijavimas – niekaip nereglamentuotas. Mokytojai arba chorai įsigyja vieną kopiją natų ir paskui jas padaugina ir naudoja. Kitaip tariant, kiekvienas turėtų naudoti teisėtai įgytus kūrinius, o šiuo atveju visi kūriniai – pavogti.  

–  Kaip turėtų atrodyti tas naudojimas, kad jis nepadarytų žalos kūrinių autoriams?  

–  Turėtų būti legaliai išleisti natų rinkiniai, oficialiai reikėtų, kad ir valdžia tam surastų lėšų. Kiek girdėjau, argumentas toks, kad tam lėšos – nenumatytos. Jis, švelniai tariant, keistas, nes jeigu nenumatyta lėšų kažkam pirkti, tai nereiškia, kad galima vogti. Yra tokių teiginių, kad lig šiol nebuvo precedento tam. Taip, lig šiol nebuvo, bet galbūt Dainų šventę būtų galima paversti atvirkščiai, ne didžiausia autorių teisių vagyste, o didžiausiu autorių teisių sutvarkymu ir reglamentavimu Lietuvoje.   

Kiek girdėjau, argumentas toks, kad tam lėšos – nenumatytos. Jis, švelniai tariant, keistas, nes jeigu nenumatyta lėšų kažkam pirkti, tai nereiškia, kad galima vogti.

–  Ar tokių argumentų, kad pasaulyje niekur už natas nemokama, nėra?  

–  Visur yra mokama už natas, aš net negirdėjau, kad kažkas būtų nemokamai. Yra kūriniai, kuriuos galima naudoti arba atlikinėti, bet visur nuo bilietų mokama autoriams arba mokama autoriams už panaudojimą.  

–  Ar galėtų būti įvesta panaši praktika, kaip, pavyzdžiui, su piratiniais filmais? Žiūrime per legalias platformas arba muzikos klausomės per muzikines platformas.  

–  Šiai dienai tai būtų normaliausias sprendimas. Nebūtinai tas natas reikia spausdinti. Vaikai turi telefonus, planšetes. Svarbiausia, kad ta kopija būtų legaliai įgyta. Klausimas apie nelegalų kopijavimą. Jis išnyra šioje vietoje pačiu netikėčiausiu atveju, jeigu anksčiau kalbėjome apie piratavimą, tai buvo apie popmuziką arba filmus. Pasirodo, kad dabar pirataujama visiškai nebe šitoje srityje, o toje, kuri lietuviams laikoma sakraline – Dainų šventė, šimtmetis. Visas sakralumas paremtas viena didele vagyste. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa pakomentavo susidariusią situaciją.

–  Pasirodė klaidinga informacija. Norėčiau paneigti, kad Dainų šventė pažeidinėja autorių teises. Mes užsakinėjame kūrinius Dainų šventei ir už visus kūrinius, kuriuos užsakome Dainų šventei, su jų autoriais atsiskaitome ir dar kartą autoriai gauna per Lietuvos Autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą (LATGA), kada jie atliekami viešai mūsų šventės renginiuose.

Įsigyjame iš autorių teisę tiek platinti, tiek atlikti tuos kūrinius viešai. Platinimo teisė irgi yra įsigyta ir kiekvienoje sutartyje nurodome, kad platinimas – įvairiausiais būdais. Nebūtinai natų leidyba, nes iš natų leidybos niekada nėra jokios prievolės autoriams dar papildomai mokėti. Čia visai kita kūrybinės industrijos sritis – natų leidyba. 

–  Ar už tas natas, kurios yra padauginamos ir visiems dalinamos, atsiskaityti su autoriumi nereikia?  

–  Turime teisę platinti natas Dainų šventės dalyviams ir pasirenkame, ar leidinį leisti, ar platinti elektroniniu būdu. Pagal visas prievoles, kurios yra mums suteiktos, mes taip ir elgiamės.  

–  Ar kas bandė skaičiuoti, kiek per praėjusią Dainų šventę buvo sumokėta muzikos kūrinių autoriams?  

–  Mes esame vieni didžiausių, kurie daugiausiai skiria lėšų autoriams. Kiekvienais metais įsigyjame iš autorių naujus kūrinius, skatiname jų kūrybą. Kiekvienais metais autoriams sumokame per 50 tūkst. Taip pat, kaip minėjau, po Dainų šventės dar per LATGA atsiskaitome už viešą atlikimą.  

–  Autorių teisių tvarka, įsigijimas ir visa kita, ar yra pakankamai aišku, ar reikėtų įvesti daugiau taisyklių, daugiau tvarkos, kad nekiltų tokių ginčų?  

–  Aš nemanau, kad čia ginčas. Čia – iš kažkur paleista informacija. Mes atsiskaitome ir elgiamės pagal įstatymus, tačiau yra tam tikrų klausimų dėl pačių natų leidybos, dėl administravimo. Supraskite teisingai, Dainų šventė vyksta vieną kartą į ketverius metus, o šį kartą po pandemijos ir šešerius metus, o kasdienis gyvenimas vyksta kasdien ir tai – ne vien Dainų šventė. Kalbamės ir su Kompozitorių sąjunga, ir su muzikos informacijos centru, ir su LATGA, ir ministerijoje dar kartą turėjome pokalbį, pasitikrinome sutartis, ar jos atitinka teisės aktus. Reiktų eiti į priekį ir išsiaiškinti nesklandumus bei neaiškumus.

Nuramino nuogąstaujančius dėl autorių teisių

Antradienį Dainų šventės organizatoriai pateikė savo atsaką, nuramino nuogąstaujančius dėl autorių teisių.

Spaudoje pasirodžius muzikos prodiuserių nuogąstavimams, kad artėjant jubiliejinei Dainų šventei bus neatsiskaityta su muzikos autoriais, sureagavo šventės organizatoriai. Jų teigimu, šie nuogąstavimai – nepagrįsti, o autorių teisių užtikrinimas – svarbi šventės organizavimo proceso dalis, kuriai kaskart skiriama daug dėmesio.

„Kiekvienais metais skiriame apie 50 tūkst. eurų naujiems kūriniams sukurti ir jų teisėms įsigyti, – komentavo Dainų šventės organizatoriaus Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius S. Liausa. – Autoriai, kurių kūrinių teisės įsigyjamos, suteikia teisę naudoti, platinti ir atlikti kūrinius, tad jiems yra sumokama už Dainų šventėje naudojamus kūrinius, įskaitant ir tų kūrinių natas. Be to, kaip ir per kiekvieną Dainų šventę už atliktus kūrinius bus mokama LATGAI, kuri gautas pajamas paskirstys autoriams. 2024 m. numatyta pakankamai lėšų naujiems kūriniams įsigyti ir už kūrinių atlikimą sumokėti LATGAI“.

Organizatorių teigimu, vis daugiau dėmesio skiriama naujų kūrinių įtraukimui į Dainų šventę, premjeroms, repertuaro atnaujinimui. „Kasmet organizuojame viešus naujų kūrinių konkursus, kuriuose dalyvauja ir geriausi Lietuvos kompozitoriai, ir karjerą tik pradedantys jauni kūrėjai,  –  pasakojo S. Liausa. – Šiuose konkursuose premijuojami kūriniai siūlomi Dainų šventės renginių programas sudarančioms kūrybinėms grupėms. Sukurti ar aranžuoti kūrinį specialiai Dainų šventei – nemažas iššūkis, tad kasmet šiuos konkursus plečiame ir pritraukiame vis daugiau kūrėjų“.

Organizatoriai skaičiuoja, kad šiemet Dainų šventėje nuskambės net 40 valandų programos, kurią sudarys ir autentiška folkloro muzika, ir šiuolaikinių kūrėjų premjeros, ir lietuvių liaudies dainų aranžuotės. Šimtmetį mininti Dainų šventė prasidės birželio 29 d. Kaune, o nuo birželio 30 iki liepos 6 d. tęsis Vilniuje ir iš viso apims 14 renginių. Šventę vainikuos Dainų diena Vilniaus Vingio parko estradoje, kurią žiūrovai kviečiami nemokamai stebėti Vingio parko pievoje arba įsigyti bilietus į organizatorių paruoštas sėdimas vietas.

Grožinės literatūros sąrašo pirmoje vietoje – I. Buivydaitės-Kupčinskienės knyga „Mėnesiena ir tu“. Jos romanui „Rožių dvaras“ skirta antroji vieta, Jolitos Herlyn „Moterų sodas“ atsidūrė trečioje vietoje, Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ (I dalis) – ketvirtoje vietoje, o penktoje I. Buivydaitės-Kupčinskienės „Tikros ir netikros seserys“.

Šeštoji ir septintoji vietos skirtos rašytojos Ginos Viliūnės romanams „Spąstai pirklio žudikui“ ir „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“, o aštuntoje ir devintoje vietose – Juozo Gaižausko „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“. Dešimta vieta skirta K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ (II dalis).

Lietuviškos vaikų ir jaunimo literatūros autorių kategorijos pirmojoje vietoje – rašytojas Tomas Dirgėla, antroje – Lina Žutautė. Trečią vietą populiariausių jaunimo ir vaikų autorių sąraše užėmė rašytojas Vytautas Račickas.

Tuo metu pirmoje mokslinės ir dalykinės literatūros knygų sąrašo vietoje atsidūrė Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, antroje – Giedriaus Petkevičiaus „Karo anatomija“.

Populiariausių mokslinės ir dalykinės literatūros autorių sąrašo pirmoje vietoje – žurnalistas Dovydas Pancerovas.

Užsienio literatūros knygų sąrašo pirmojoje vietoje, kaip ir pernai bei užpernai, yra Delios Owens (Delios Ovens) knyga „Ten, kur gieda vėžiai“ (vertėjai Anita Kapočiūtė, Vidas Morkūnas). Antroje vietoje – Lucindos Riley (Liusindos Raili) „Meilės laiškas“ (vertė Kristina Miliūnienė) ir Karen Swan „Vasara Kornvalyje“ (vertė Rita Kaminskaitė).

Populiariausia bibliotekose pernai tarp knygų dailininkų – Asta Puikienė, tarp knygų iliustruotojų – Greta Alice, o tarp vertėjų – Viktorija Uzėlaitė-Kirilova.

LATGA populiariausių knygų ir autorių bibliotekose sudaro remdamasi bendro jungtinio bibliotekų katalogo duomenimis, kuriuos susistemina ir pateikia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Duomenis pateikia 74 šalies bibliotekos.

Kaip pirmadienį pranešė Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija (LATGA), dėl piratinės svetainės administravimo asmeniui skirta 15 tūkst. eurų dydžio bauda.

Taip pat iš jo priteisti 38 tūkst. eurų LATGA naudai ir per 11 tūkst. eurų „All Media Lithuania“ naudai pagal pateiktus civilinius ieškinius. Taip pat priimtas sprendimas iš nuteistojo konfiskuoti turto už beveik 200 tūkst. eurų.

Antrąjį kaltinamąjį teismas išteisino.

„Apkaltinamasis Kauno apylinkės teismo nuosprendis „Filmai.in“ byloje sukuria tam tikrą autorių teisių apsaugos standartą, lemiantį griežčiausios teisinės – baudžiamosios – atsakomybės pritaikymą autorių teises pažeidžiantiems asmenims“, – sako asociacijai LATGA byloje atstovaujantis „Noor“ advokatas Vykintas Gutauskas.

Sprendimas dar gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui.

Renginį pradėjo Vilniaus universiteto pučiamųjų orkestras „Oktava“, jau pirmu kūriniu – ukrainiečiu liaudies daina „Hej, Sokoly!“ (aranž. Michalo Woreko) – išreikšdamas palaikymą Ukrainai ir jos kūrėjams.

Orkestrą scenoje pakeitė dvynių seserų Irinos ir Tomos Butko duetas „BeTwins“ iš Ukrainos. Grupė duetu virto neatsitiktinai – vyriškoji grupės dalis įstojo į Ukrainos savanorių armijos gretas. Seserys pasirodymo metu dėkojo lietuviams už palaikymą visose srityse. Savo koncertą jos baigė ekspromtu atlikdamos patriotinę ukrainiečių dainą „Oi u luzi chervona kalyna“ „Ой у лузі червона калина“.

Didžiulio palaikymo sulaukė ir įspūdingą pasirodymą su DJ Ighnahz ir gitaristu Dominyku Morkūnu surengęs jaunimo numylėtinis Free Finga, kuris kartu su renginį vedusia Raminta Naujanyte-Bjelle (ji taip pat yra ir LATGA Tarybos pirmininkė) ragino žiūrovus nepamiršti, kad Ukrainoje karas nesibaigė, todėl ukrainiečiams reikalinga mūsų pagalba.

Free Fingą scenoje pakeitė grupė „Biplan“, kurie savo palaikymą nuo Rusijos agresijos kenčiančiai šaliai išreiškė atlikdami net tris savo dainas ukrainietiškais tekstais – „Amore“, „O mes prie jūros“ ir „Sapnų gaudyklė (Hey Ya Ho)“.

Po „Biplan“ sekė populiari Ukrainos grupė „Druga Rika“, kurie taip pat nepamiršo padėkoti Lietuvai ir LATGAI už autorių palaikymą. Minioje netrūko ukrainiečių, kurie dainavo kartu su grupės lyderiu Valerijumi Charčyšynu, labai šiltai grupę palaikė ir į renginį susirinkę vilniečiai.

Paskutinis į sceną lipo Vidas Bareikis, kuris LATGA Autorių namų scenoje surengė savo naujo albumo „Fortūna“ pristatymą, tačiau pasirodymo metu skambėjo ir senesni šio muzikos autoriaus ir atlikėjo hitai, tokie kaip „Ežero dugne“, „Pažiūrėk į mane, mama“ ir kt.

Tarpuose tarp pasirodymų iš ekrano sveikinosi ir savo kūrybą pristatė Lietuvos ir Ukrainos vizualiųjų menų atstovai – grafikė Kristina Norvilaitė, tarpdisciplininių menų atstovė Živilė Minkutė, fotografas Valentynas Odnoviunas ir tapytojas Vilmantas Marcinkevičius bei Irina Nagorianska.

Po koncerto Rotušėje vyko naktiniai poezijos skaitymai. Renginio metu savo eiles ir ukrainiečių poetų kūrinių vertimus skaitė žinomi Lietuvos poetai Dainius Gintalas, Antanas A. Jonynas, Aušra Kaziliūnaitė, Antanas Šimkus, Sara Poisson, Aistis Žekevičius, Ramunė Brundzaitė, Donatas Petrošius, taip pat dalyvavo viešnia iš Ukrainos Lesia Mudrak. Renginį moderavo poetė Marija Mažulė.

„Šiuo renginiu siekėme atskleisti mūsų atstovaujamų autorių kūrybos įvairovę bei platinti žinią, kad autoriai yra pati svarbiausia intelektinio turinio kūrimo grandis. Tuo pačiu norėjome išreikšti palaikymą Ukrainos autoriams, kurie šiuo metu neturi sąlygų kurti ir skleisti savo kūrybą gimtojoje šalyje, todėl jiems reikalinga mūsų visų pagalba“, – sako asociacijos direktorė Laura Baškevičienė

Mūsų šalies autorius vienijanti asociacija ieško būdų, kaip pagelbėti nuo Rusijos agresijos kenčiančios Ukrainos kūrėjams, taip pat su Estijos ir Latvijos kolektyvinio teisių administravimo bendrijomis reikalauja pašalinti Rusijos autorių bendrijas iš didžiausios pasaulyje tarptautinės autorių teisių organizacijos CISAC, pažymima LATGA pranešime.

„Dar aną savaitę susisiekėme su Ukrainos autorius vienijančia asociacija UACRR, išreiškėme visokeriopą palaikymą tiek visai šaliai, tiek jos autoriams bei pasidomėjome, kaip galėtume tiesiogiai padėti ukrainiečių menininkams. Neseniai sulaukėme bendrijos laiško, kuriame jos atstovė teigė, kad „daugelis mūsų narių kūrėjų šiuo metu drąsiai gina mūsų žemę, todėl prašome jūsų melstis už juos“. Taip pat Ukrainos autorių vardu ji paprašė Lietuvos kūrėjų „atšaukti renginius Rusijoje bei viešai pasmerkti karą, smurtą ir žiaurumus, vykdomus laisvoje demokratinėje šalyje“. Labai prašome savo narių išgirsti šį kolegų iš Ukrainos prašymą. O visų kūrinių naudotojų (radijo stočių, televizijų, organizatorių ir pan.) savo ruožtu prašome naudoti kuo daugiau ukrainiečių autorių kūrinių, kad galėtume jiems surinkti ir pervesti kuo didesnį autorinį atlygį“, – sakė asociacijos LATGA direktorė Laura Baškevičienė.

Asociacija LATGA ieško ir kitų būdų pagelbėti karo baisumus patiriančiai Ukrainai. „Kaip ir daugelis šalies organizacijų, pervedėme pinigų Ukrainai paramą renkančiai organizacijai „Blue Yellow“. Šiuo metu kartu su Taryba svarstome, kokiais būdais galėtume tiesiogiai paremti būtent Ukrainos autorius, kurie šiuo metu yra atsidūrę itin sunkioje padėtyje“, – kalbėjo beveik 6000 Lietuvos autorių vienijančios asociacijos vadovė.

Be to, asociacija LATGA kartu su Estijos autorių bendrija ir Latvijos autorių bendrija AKKA/LAA aktyviai bendrauja su 228 bendrijas iš 120 pasaulio šalių vienijančia Tarptautine autorių ir kompozitorių bendrijų konfederacija CISAC dėl Rusijos autorių bendrijų pašalinimo.

„Pagrindinis reikalavimas, kurį CISAC išreiškėme ir pokalbio metu, ir oficialiame laiške, – sustabdyti visų Rusijos Federacijos kolektyvinio administravimo asociacijų narystę CISAC dėl karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu“, – teigė LATGA direktorė L. Baškevičienė. LATGA aktyviai ragina ir kitas Europos šalis pareikalauti Rusijos organizacijų pašalinimo iš tarptautinės konfederacijos.

Bjelle neapsiriboja muzikine kūryba – dalyvauja visur, kur jaučiasi reikalinga ir galinti pagerinti aplinką. Taip sako įprasminanti savo būtį ir jaučianti gyvenimo pulsą. Apie kūrybą, įvairias veiklas, stereotipus ir spalvotus plaukus – pokalbis su R.Naujanyte-Bjelle.

– Turite daug ir įvairių veiklų – studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (MLTA) doktorantūroje, dėstote, esate asociacijos LATGA tarybos prezidentė, dalyvaujate edukaciniuose projektuose. Kaip suspėjate? Ar tokia plati veikla neatitraukia nuo pačios esmės – muzikos?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad neatitraukia. Ir nepasakyčiau, kad viską spėju. Prioritetus skirstau pagal laiką, visi mano darbai turi tam tikrus ciklus. Pernai daugiau dėmesio skyriau asociacijai LATGA, nes tai buvo nauja veikla, taip pat koncentravausi į akademinę veiklą – doktorantūros studijas. Šią vasarą laiko skyriau įvairiems edukaciniams projektams. Bet žingsnis po žingsnio visos mano veiklos ima sietis. Man patinka, kad vienoje sferoje galima atrasti tiek daug skirtingų kampų, tuomet aš jaučiuosi patogiai, nes mano asmenybei tai labai priimtina. Bet kartais gailiuosi, kad tenka dalytis kūrybos laiku su kitomis veiklomis. Kita vertus, kūryba irgi turi tam tikrų etapų, tad nors jai laiko lieka mažiau, negaliu sakyti, kad neužtenka. Galbūt kūriniai gimsta ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau jie būna brandesni, labiau išgyventi.

– Kažkada, dar bebaigdama kompozicijos magistro studijas LMTA, sakėte, kad norite sujungti du skirtingus savo kūrybinius veidus – akademinį ir tą, kuris matomas populiariojoje kultūroje. Kaip sekasi vykdyti kūrybinę sintezę?

– Dabar jau galiu sakyti, kad nebekuriu tik akademinei arba tik populiariajai erdvei. Skirtingos muzikinės sferos mano kūryboje jau pradėjo jungtis ir kuo toliau, tuo organiškiau. Labai džiaugiuosi, kad LMTA mano iniciatyva atsirado dainų rašymo disciplina. To labai norėjau – kantriai ėjau mažais žingsniais, laukiau, ir noras išsipildė. Man nebesinori vartoti terminų "akademinė muzika" ir "populiarioji muzika". Supratau, kad netelpu nė į vienos sferos rėmus, o kūryboje paisyti reglamentų ir vadovautis standartais man yra labai svetima. Radau tarpinį variantą ir savo dualumą sujungiu į vientisą darinį. Tai yra labai patogu ir malonu, nes anksčiau, skirstydama save į akademinę Bjellę ir populiariosios kultūros Bjellę, jaučiausi lyg vienu metu nešiočiau džinsus ir pūstą suknelę.

R. Naujanytė-Bjelle. / I. Avižinio nuotr.

– Kaip šią jūsų koncepciją priima publika? Ar nesumažėjo klausytojų ratas?

– Mano klausytojų ratas pasipildė tais, kurie labiau supranta mano kūrybą. Iš tiesų pastaraisiais metais gerokai sumažinau savo sceninę veiklą. Dariau tai labai sąmoningai, ne vien pandemija turėjo įtakos. Šiuo metu bręsta mano naujas albumas, su sena kūrybine medžiaga eiti į sceną natūraliai norisi rečiau. Žinojau, kad visa koja būdama scenoje nesugebėsiu kokybiškai dėstyti ir skirti pakankamai laiko doktorantūrai. Retesni koncertai būna išskirtiniai, įdomesni, o kai išleisiu naują albumą, natūraliai norėsis koncertuoti daugiau. Kai atradau akademinę veiklą, scena man nebėra siekiamybė, o tik priemonė pasiekti savo tikslą – skleisti kūrybą, kad ji būtų išgirsta.

– Apie albumą lengviau kalbėti tada, kai jis jau išleistas. Vis dėlto gal prasitartumėte, kuo jis bus ypatingas ?

Skirstydama save į akademinę Bjellę ir populiariosios kultūros Bjellę, jaučiausi lyg vienu metu nešiočiau džinsus ir pūstą suknelę.

– Jame integruoju savo disertacijos projekto elementus – interaktyvius muzikos instrumentus. Jaučiuosi subrendusi albumui, kuriame būčiau nepriklausoma nuo aplinkos. Iki šiol jaučiausi įsipareigojusi klausytojui, stiliui. Dabar jau to nebesinori. Nebebijau rašyti ir paprastai, ir eksperimentuoti. Šiuo metu man svarbu ištransliuoti idėjas ir mintis taip, kaip įsivaizduoju, kad jos skambės tiksliausiai. Jau po truputį pritaikau interaktyvius, gestais valdomus instrumentus gyvuose pasirodymuose. Nežinau, ar klausytojas atkreipia dėmesį į pokytį, bet man tai didelis įvykis, nes galutinai niveliuojasi riba tarp to, ką veikiu LMTA, ir populiariosios muzikos scenoje.

– Kas yra šiandienos kompozitorius? Jo įvaizdis neretai romantizuojamas – tarsi įsivaizduojama, kad kompozitorius sėdi naktimis prie stalo, laukia įkvėpimo.

– Kompozitoriai šiandien dažniau sėdi prie kompiuterio. Ar rytą, ar vakarą – čia jau individualus reikalas. Vieni jų naudojasi natų rašymo, kiti dirba įvairiomis garso redagavimo programomis. Pastebiu, kad jaunoji kompozitorių karta dažnai atlieka kūrėjo ir atlikėjo vaidmenis. Anksčiau kompozitoriai būdavo stereotipiškai tapatinami su popieriais apsivertusiu kompozitoriumi, kuris lyg išradėjas ar mokslininkas ieško naujos reliatyvumo teorijos, o dabar daugeliu atveju muziką kuriantys žmonės patys groja kokiu nors instrumentu, dainuoja ir prodiusuoja savo kūrinius. Manau, kad šiuolaikinis kompozitorius bent iš dalies turi būti ir prodiuseris ar bent jau suprasti kompiuterines muzikos kūrimo ir redagavimo programas bei mokėti elektroninės muzikos pagrindus. Kartu labai tikiuosi, kad neišnyks ir simfoninės muzikos kūrėjai, kurie šiandien, bent jau mano aplinkoje, tampa ekskliuzyvu.

– Ar kompozitorius turėtų būti matomas visuomenėje: vykdyti socialinę, administracinę ar kitokią nekūrybinę veiklą?

– Kiekvienas žmogus renkasi, kiek yra socialiai atsakingas. Yra kompozitorių, kurie žinomi ne dėl kūrybos, bet dėl to, kaip atrodo ir ką kalba. Yra ir kompozitorių, kurie nedemonstruoja savo asmeninio gyvenimo, bet yra itin populiarūs. Šiandien mes gyvename nuomonės formuotojų pasaulyje, bet tai jau ima pabosti, tad ieškoma įdomesnių, išskirtinių informacijos sklaidos būdų. Mokėti komunikuoti ir skleisti savo žinią kūrėjui yra ganėtinai natūralu, svarbu pasirinkti patogią formą. Žvelgiant 200 metų į praeitį, nesunku pastebėti, kad ir tada egzistavo tam tikros taisyklės, kaip populiarinti savo kūrybą. Neužteko vien parašyti natas – reikėjo komunikuoti su atitinkamais asmenimis, kažkam jas paduoti ir parduoti. Sklinda daugybė legendų apie didžiųjų kompozitorių asmenybes, ir tai galima įvardyti kaip viešųjų ryšių strategiją. Kuo daugiau turiu istorinių žinių, tuo labiau suprantu, kad keičiasi tik priemonės ir aplinka, tačiau meno sklaida vyksta tuo pačiu principu. Svarbu, kad žaidimas su publika neperžengtų ribos ir neužgožtų esmės – pačios muzikos.

R. Naujanytė-Bjelle. / I. Avižinio nuotr.

– Šiandien įvairių sričių menininkai aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, skleisdami ne tik savo kūrybą, bet ir siekdami formuoti visuomenės nuomonę. Kaip į asmenybės raišką socialiniuose tinkluose žiūrite jūs?

– Visai nežaidžiu nuomonės formuotojos žaidimo. Turiu profilius socialinėse medijose ir žinau, kad juose lankosi šiek tiek daugiau žmonių nei įprastai, tad mėgstu dalytis informacija. Savo nuomonę įvairiais klausimais reiškiu labai retai, nes nemanau, kad ji labai svarbi. Manęs niekas neklausia, o kai paklaus – tikriausiai pasakysiu. Dalytis informacija man atrodo svarbu, nes jaunajai kartai, kuri socialiniuose tinkluose yra labai aktyvi, to reikia. Drąsių ar sarkastiškų dalykų viešai stengiuosi nesakyti, nes nenoriu nieko įžeisti, juk žmonių interpretacijos gali būti labai skirtingos. Matau kolegas, kurie dirba su publika, socialiniuose tinkluose juos seka šimtai tūkstančių žmonių, jiems tai yra labai svarbu. Mano nuomonės formavimo sfera yra dėstymas, į kurį žiūriu labai rimtai ir jaučiu didelę atsakomybę.

– Pedagoginės veiklos turite daug – dėstote LMTA, VILNIUS TECH, dirbote "Muzikalkėje", čia galima minėti ir įvairias vasaros akademijas ar LRT projektą "Įdomiosios atostogos", kuriame šią vasarą dirbote vedėja. Kuo jums svarbi ir įdomi pedagoginė veikla?

– Paskaitų kasmet vis daugėja, ir tuo labai džiaugiuosi. Vasarą buvo beprotiškai smagus laikas, kai ne tik mokiau, bet ir mokiausi pati, pačia lengviausia ir maloniausia forma. Kai buvau maža, svajojau būti muzikos mokytoja – galbūt todėl, kad mano muzikos mokytoja man atrodė tarsi idealas. Šis noras dabar transformuojasi į kiek kitokias formas – dirbti muzikos mokytoja man būtų sunku dėl tam tikrų švietimo sistemos ypatumų. Bet sukauptomis žiniomis nesidalyti su kitais man atrodo neteisinga. Jaučiu vidinę pareigą padėti kitiems, nes mokyti yra net prasmingiau, nei kurti ar dainuoti. Pedagoginis darbas yra pats prasmingiausias, kurį sugebu daryti, todėl jis pats mane susiranda įvairiomis formomis. Visi randame savo mokinius ir mokytojus – kažkas moko mane, kažkam galiu padėti ir aš.

– Šalia kūrybos ir pedagoginės veiklos esate ir asociacijos LATGA tarybos prezidentė. Kodėl ten esate ir kokia yra jūsų, kaip prezidentės, misija?

– Nuo paauglystės mėgau ne tik kūrybines, bet ir įvairias organizacines veiklas, susijusias su muzika. Autorių teisių tema man labai įdomi, tad į LATGA ėjau norėdama tapti tarybos nare, kitokių ambicijų neturėjau. Taip susiklostė, kad per rinkimus buvau pasiruošusi kalbą ir gavau daugumą balsų. Po tarybos rinkimų turo aplinkiniai skatino dalyvauti LATGA tarybos prezidento rinkimuose. Pati apie tai net negalvojau, tačiau klausydama pretendentų kalbų pamačiau, kad nėra nė vienos kandidatuojančios moters. Tuomet manyje užsidegė ugnelė, kuri leido išsakyti ir kitą akivaizdžią problemą – atskirtį tarp populiariosios ir akademinės sferų kūrėjų. Akcentavau jungtį ir tai, kad reikia labiau atsižvelgti į pasaulines tendencijas ir technologijų panaudojimo galimybes, nes akademinė ir populiarioji muzika viena kitą įkvepia ir viena iš kitos perima tendencijas, tad nei viena, nei kita, nėra mažiau ar daugiau vertinga. Ir išrinko! Pradžioje buvo sunku, nes pokyčiai nevyko taip greitai, kaip norėjosi, tačiau dabar jau atsirado tėkmė. Man svarbi vienybė, stengiuosi, kad visi kūrėjai būtų išgirsti. Jaučiuosi reikalinga, esanti būtent tokio charakterio, kokio dabar reikia šiai asociacijai.

Kartais atrodo, kad žmonės tarsi įlenda į tunelį ir juo keliauja link gyvenimo pabaigos.

– Ar egzistuoja atskirtis ne tik tarp akademinės ir populiariosios sferų, bet ir tarp jaunosios ir vyresniosios kartos kūrėjų?

– Pavadinčiau tai ne atskirtimi, o žinių kaita. Jaunoji karta koncentruojasi į elektroninės muzikos tendencijas, o vyresniojoje yra labai daug skirtingų kūrėjų tipažų. Kai kurie jų žengia koja kojon su jaunąja karta, o kai kurie turi savo nuosaikų, laiko patikrintą stilių. Nuostabu, kad atradę savo kūrybinį veidą, sugeba jį išlaikyti aktualų. Vyresniosios kartos žinios jaunam kūrėjui padeda neišsiblaškyti ir išsigryninti, tad į vyresniąją kompozitorių kartą žiūriu su didele pagarba, nors kartais pagalvoju, jog būtų smagu, jeigu ji aktyviau domėtųsi naujomis tendencijomis. Viliuosi, jog aš pati visą gyvenimą sieksiu suprasti naujoves technologijų srityje ir jausiu dabarties muzikos pulsą. Sunku kalbėti su žmogumi, kuris mano kūrybinės kalbos nesupranta, be to, pats nemokėdamas manosios, reikalauja, jog aš mokėčiau jo. Tačiau čia reikėtų kalbėti apie sistemas, kurios nesugeba būti šiuolaikiškos ir atsilieka nuo pasaulinių tendencijų, neskatina tobulėti. Kalbu apie šiuolaikiškumą, bet noriu pabrėžti, kad senoji muzika ir klasikinės kompozicijos pagrindai yra labai naudingi ir prasmingi kuriančiam žmogui. Tiesiog aš labai neigiamai žiūriu į žmogaus nenorą tobulėti. Matydama asmenį, kuris yra pasiryžęs plėsti akiratį, tobulėti, siekti tikslų ir gerinti savo ir kitų aplinką, jaučiu didelę pagarbą net ir tuo atveju, jeigu jam kas nors nepavyksta.

– Išsiskiriate savo įvaizdžiu, kurio būtinas atributas – spalvoti plaukai. Kas jums yra įvaizdis: saviraiška, galbūt savotiškas protestas?

– Išvaizda atspindi mano vidines būsenas. Turiu būti spalvotais plaukais ar bent dažnai keisti spalvas, nes kitaip jaučiuosi lyg slėpčiau savo asmenybę. Kartais norisi ryškiau, kartais ramiau – savęs nevaržau. Jeigu reikia pasipuošti, renkuosi atitinkamus įvaizdžius, bet dabartinėje aplinkoje turiu didelę laisvę atrodyti kaip noriu. Buvau susimąsčiusi: galbūt jau reikėtų surimtėti? Bet iš tiesų žmogus labiausiai mėgstamas tuomet, kai jaučiasi savimi. Išvaizda yra saviraiškos priemonė, kurią išnaudoja kiekvienas – juk visi einame į kirpyklą, perkame drabužius. Man patinka atkreipti į tai dėmesį, bet įvaizdis tikrai neužima didžiosios mano gyvenimo dalies.

– Esate užsiminusi, jog eidama į sceną susiduriate su spaudimu laikytis išvaizdos klišių – avėti aukštakulnius, vilkėti atvirą vakarinę suknelę ir kitaip atitikti moteriškumo standartą.

– Pamažu ateina toks laikas, kai spaudimo kaip atrodyti jaučiu vis mažiau, o laisvės išsakyti savo nuomonę, kas man priimtina ir kas ne, atsiranda vis daugiau. Galiausiai sutinku ir kolegų, kurie padeda apsirengti suprasdami mano asmenybę. Aukštakulnius ir vakarinę suknelę dėvėti tikrai galiu, tačiau man norisi visiems parodyti, kad nestandartinis įvaizdis irgi yra gražu ir patrauklu. Su stereotipais kur kas dažniau susiduriu lyties aspektu, kartais net ir ūgio. Maža, jauna moteris, kuri yra naivi ir nieko nesupranta – toks seksistinio atspalvio turintis požiūris į mane dažnai išreiškiamas tarp eilučių. Anksčiau tikėjau, kad pasaulis yra gražus, tačiau dabar aiškiai suprantu, kad lyčių stereotipai ir seksizmas tikrai egzistuoja. Man atrodo absurdiška, kad vis dar jautru kalbėti apie moterų ir homoseksualių asmenų teises, skirstyti žmones pagal lytį ar seksualinę orientaciją. Kartais atrodo, kad žmonės tarsi įlenda į tunelį ir juo keliauja link gyvenimo pabaigos. Taip, mes gyvename stereotipų pasaulyje, mano mąstysenoje jų irgi yra, tačiau kai griežtai jų laikantis vertinamas visas pasaulis, atsiskleidžia vidiniai ne vertinamųjų, o vertintojų kompleksai.

– Ar muzikos pasaulyje vis dar ryški lyčių nelygybė?

– Kai tapau LATGA tarybos prezidente, ne kartą girdėjau dviprasmiškų frazių, atskleidžiančių, jog kitų akyse esu vertinama kaip maža, jauna moteris. Bet su kiekvienu pokalbiu stengiausi keisti neigiamą požiūrį, ir jaučiu, kad tam tikruose kontekstuose tai pavyksta. Man tai buvo labai įdomu, bet tuo pačiu keista ir jautru. O jeigu šiandien dar kam nors atrodo, kad moteris valdančioje pozicijoje nėra priimtina, vertėtų apsidairyti aplinkui – Lietuvos Respublikos Seimui, LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.), asociacijai LATGA ir daugeliui kitų institucijų vadovauja moterys. Matydama tai, aš kaifuoju, nes tai reiškia, jog stereotipų laikams ateina pabaiga. Kita vertus, tikrai nesu nusiteikusi labai feministiškai, nes tai man nėra artima. Savo elgesiu stengiuosi naikinti lyčių stereotipus ir rodyti pavyzdį kitiems, nes kiekvienas mūsų kuriame pavyzdį, kokiame pasaulyje norime gyventi.

R. Naujanytė-Bjelle. / P. Butkaus nuotr.

– Dviprasmiškus komentarus tenka dažniau girdėti iš vyresniosios kartos atstovų, ar jie gajūs ir tarp jaunimo?

– Dažniausiai juos girdžiu iš vyriškos lyties atstovų, bet nebūtinai vyresniosios kartos. Vyresnioji karta savo požiūrį išreiškia tiesmukiau, grubiau. Aš stengiuosi nereaguoti asmeniškai – priimti tai kaip stereotipą, kurį bandau keisti. Tačiau diskusijose apie lyčių stereotipus yra tekę susilaukti didelės nepagarbos. Kita vertus, tokios situacijos užaugino, nes teko atrasti ir išmokti, kaip informaciją pateikti taip, kad būčiau išgirsta. Tiesa, bendraudama su paaugliais pastebiu, jog lyčių stereotipai mažėja, o jaunoji karta moko vyresniuosius. Kartais net atrodo, kad patekau į kitą visuomenę. Tuomet atsipučiu ir sakau sau, kad viskas bus gerai, nes auga puiki nauja karta. Daug stereotipų tarp kuriančių jaunų žmonių egzistuoja muzikinių žanrų ir stilių vertinimuose. Tačiau čia jau kita tema.

– Ar feministinė žinutė skleidžiasi jūsų kūryboje?

– Esu sukūrusi vieną kompoziciją merginų ansambliui "Melos", kurioje rėmiausi Madonnos kalba apie tai, kad populiariojoje kultūroje tikimasi, jog moteris scenoje save pateiks hiperseksualizuotai, tačiau nereikš savo nuomonės. Kitose mano dainose feministinė žinutė nėra akivaizdi, tačiau paminėčiau vieną, kurioje norėjosi kalbėti apie jaunos mažos mergaitės stereotipą, su kuriuo susidūriau. Ji vadinasi "Mano Hienos". Žmones, kurie taiko šį stereotipą, pavadinau hienomis. Jie savaime nėra nei geri, nei blogi, tačiau priverčia viduje jaudintis ir graužtis, o vėliau dar skatina susitaikyti su nusistovėjusiomis normomis. Teisybės ieškojimas ir tam tikros įžvalgos apie visuomenės funkcionavimą mano kūrybai būdingos. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus parašiau tekstą dainai "Susiderinam", kuris atspindi šiandien vykstantį visuomenės susiskaldymą. Jį jaučiau jau tada. Bet iš tiesų niekada nesistengiu socialines problemas kūryboje reflektuoti sąmoningai. Sąmoningai aš apskritai nekuriu – kuriu pagal struktūrą, į kurią sudedu intuityvų jausmą, savo pasaulio suvokimo atspindį.

– Tad socialinis kontekstas tavo kūryboje atsispindi?

– Taip, nes mėgstu stebėti ir tyrinėti aplinką, kūryboje ji nusispalvina metaforomis. Pastaruoju metu kūrybą man patinka sieti su konkrečiais, realiai gyvenančiais asmenimis. Juk niekam nebūtina apie tai žinoti ir suprasti, bet man asociacijos su patirtais išgyvenimais padeda kurti. Mano kūryboje atsispindi daug situacijų, įvykusių realiame gyvenime, kurios transformuojasi, tad faktai pakeičiami interpretacijomis. Kuriant niekam nereikia atsiskaityti ar teisintis – sakai tiesą, ar ne. Svarbesnis poveikis klausytojui.

– Ar menas gali būti socialiai atsakingas ir politiškai paveikti vartotoją?

– Tikrai taip. Žinutė siunčiama ne tik per kūrybą, bet ir per kūrėjų ir atlikėjų elgesį. Aš manau, kad menas nėra atskirtas nuo politikos, nes menas transliuoja tam tikrą vertybinę žinutę. Demokratija yra valstybės valdymo forma, kurioje renkame valstybę "vairuojančius" politikus, iš dalies atsakingus už kultūros gerovę, todėl manau, kad kultūra, savaime būdama gyvenimo dalimi, yra susijusi su politika. Įvairaus lygio menas atspindi tam tikrus socialinius vaizdinius, visuomenės būseną. Pavyzdžiui, mano daina "Brolužis" siejasi su valstybinėmis šventėmis, o nutrūktgalviška kūryba su grupe "Miško gyventojai" yra tam tikra laisvės išraiška, besipriešinanti sistemai, tad komunikuoja liberalizmo žinutę. Tiems, kurie vartoja meną ar tapatinasi su kūrėjais, menas daro milžinišką įtaką, o tai jau yra neatsiejama nuo bendruomeniškos visuomenės egzistavimo.

– Ar LATGA fiksavo šio renginio atlikėjų pasirodymus, ar pastebėjo pažeidimų ir kaip jūs tai vertinate?

– Pradėkime nuo to, kad visi renginiai Lietuvoje turi licencijuotis, kokia muzika grojama, ypač, koks LATGA autorių repertuaras. Tai nebuvo padaryta. Todėl LATGA administracija fiksavo, kokie yra skambantys kūriniai, kas vyksta, kokia muzika groja.

– Ar jūs turėjote kontaktą su organizatoriais ir ar įspėjote juos, kad jie turi pristatyti, kokį repertuarą naudos Vingio parke ar kitur, kur vyko šio mitingo sudedamosios dalys?

Jeigu autorius išreiškia valią, kad jis nenori, jog jo kūryba būtų siejama su tam tikromis vertybėmis, su kažkokiu renginiu ar tiesiog nenori, kad skambėtų jo kūrinys, jis tai gali padaryti, nes čia jo kūryba.

– Be abejo, buvo kreiptasi į organizatorius, kiek buvo įmanoma gauti jų kontaktus. Buvo priminta, kad jie turi pagal įstatymą licencijuotis muzikos kūrinius arba patį grojimą. Čia aš teisinių dalykų jau neįvardinsiu, bet jie to nepadarė. Jie gavo prie to rašto ir žmonių, kurie ir socialinėje erdvėje ir kurie kreipėsi tiesiai į LATGA, kad jie iš viso nesutinka, kad jų muzika skambėtų tame renginyje, mitinge.

– Kiek atlikėjų išreiškė tokią valią ir oficialiai kreipėsi į LATGA instituciją?

– Negaliu pasakyti tikslaus skaičiaus, nes buvo ir grupės, ir vieni asmenys. 40 manau, kad bus.

– Kalbant apie repertuarą, ar užfiksavote pažeidimų Vingio parke? Ir ar turite informacijos iš kitų taškų, kur prasidėjo Šeimos gynimo maršo kolonos, įvairiausios muzikos transliacija per kolonėles?

– Dabar tiksliai negalėčiau įvardinti, bet yra užfiksuota dalykų. Jau vien esminis dalykas, kad nebuvo licencijuota. LATGA autorių kūryba taip pat skambėjo, bet visų smulkmenų ir niuansų šiuo metu tikrai dar nepakomentuosiu. Ir papildomuose renginiuose girdėjome dainas, kurios negalėjo skambėti, nes autoriai patys nesutiko.

– Apie kokią sumą kalbame, jeigu jie būtų licencijavę kūrinius?

– Klausimas administracijai, aš tikrai dabar nesuskaičiuosiu. Esu tarybos prezidentė, tikrai nežinau šiai dienai.

– Kalbant apie pačių dalyvių elgseną: jie informavo, kad naudos atlikėjų kūrinius, ar jūs stebėjote jų reklaminę kampaniją? Ar jau tada buvo kažkokių neatitikimų su tuo, kaip autorių teises gina LATGA?

– Turbūt visi matėme, kad patys autoriai parodė socialinėje erdvėje, jog jau reklaminėje kampanijoje buvo panaudoti kūriniai. Jie išreiškė valią, kad nenori būti su tuo siejami. Nuo to viskas turbūt ir prasidėjo, kad buvo pastebėta. Kitas dalykas – grįšiu prie to pačio: pagal įstatymą nebuvo elgtasi. Visada taip yra, kai yra kreipiamasi, kai yra pastebima. Ypač tokio masto renginys.

Aš noriu, kad autoriai jaustųsi saugūs, globojami ir kad jais būtų rūpinamasi. Man atrodo, kad to nori kiekvienas menininkas.

– Buvo pastebėta iš periferijos dar neatvykus į Vingio parką, kad kai kurių atlikėjų dainos, kūryba buvo perdainuota kitų žmonių. Pavyzdžiui, „Sisters on wire“ grupė, feisbuke išplito poros vyrukų pasirodymas ir tos dainos atlikimas. Ar tai galima traktuoti kaip renginį toje vietoje? Ar jūs, kaip LATGA, traktuotumėte Vingio parke tai, kas vyko, kaip renginį? Teisiškai žiūrint, kokių svertų ir galių tai turi šioje vietoje?

– Norėčiau, kad teisinius dalykus komentuotų teisininkai. Muzika skambėjo, vyko renginys, vyko mitingas, kuriame buvo daug žmonių, žiūrovų. Muzika skambėjo nuo scenos. Kalbant apie Bistrampolį, kur grojo „Sisters on wire“ kūrinys, atliekamas kitų atlikėjų, tai taip pat atrodė, kad tai yra renginys. Mano vienasmenė nuomonė. Bet šiuo metu taip pat yra kontaktuojama su tais, kas davė leidimus, su pačiais organizatoriais, kuriuos, kaip minėjau, atrasti ne taip ir lengva.

– O grupė „Sisters on wire“ buvo išreiškusi valią, kad jų kūrinių nenaudotų, ar ne?

– Jie, pastebėję, kas vyksta, patys galėtų atsakyti, kaip į tai reagavo.

– Kokių dabar galite imtis žingsnių kaip LATGA? Kokie bus jūsų tolimesni veiksmai ginant autorių teises?

– Viskas bus vykdoma pagal įstatymą. Aš kartoju ir kartoju tuos žodžius ne veltui. Vėlgi, ką LATGA daro? Ji kolektyviai gina autorių teises. Jeigu matome, kad įvyko kažkoks pažeidimas ir autoriai išreiškė tam tikrą savo nuomonę, tai dialogo principu aiškinamasi situacija. Ir jeigu gražiuoju būdu nepavyks su organizatoriais ir tarp autorių susitarti, tai laukia kiti veiksmai. Viskas yra labai paprasta. Aš noriu, kad autoriai jaustųsi saugūs, globojami ir kad jais būtų rūpinamasi. Man atrodo, kad to nori kiekvienas menininkas. Nuo scenos skambėjo žodžiai, kad mes kažko, kaip asociacija, neleidžiame. Tai ne – mes norėjome padėti, kad jie tai darytų legaliai. Tai yra labai svarbu. Čia nėra kažkoks ginčas ar pasipriešinimas – tai yra paprasčiausiai prašymas veikti legaliai.

– Bet jeigu ir būtumėte leidę, tų atlikėjų, kurie draudė transliuoti jų kūrinius, jie ir negalėjo jų atlikti?

– Taip. Jeigu autorius išreiškia valią, kad jis nenori, jog jo kūryba būtų siejama su tam tikromis vertybėmis, su kažkokiu renginiu ar tiesiog nenori, kad skambėtų jo kūrinys, jis tai gali padaryti, nes čia jo kūryba.

– Kalbinau Bjellę, kaip LATGA tarybos prezidentę. O dabar kalbinu Bjellę, kaip atlikėją ir autorę. Iškart klausiu – ar teko matyti, kad ir tavo kūryba būtų naudojama Šeimos gynimo marše?

Tikrai skauda širdį matant, kai be kaukių, tokia didelė masė žmonių Vingio parke klausosi kūrybos, kalbų. Jiems tai galima, jiems suteiktas leidimas.

– Šeštadienį ryte gavau dalį kažkokios live transliacijos, po to pastebėjau, kad tai yra prie Šiaulių arenos, kur erdvėje, besirikiuojant mašinoms skambėjo mano kūrinys „Brolužis“.

– Transliavo per kolonėles, man atrodo, iš automobilio.

– Garsiai skambėjo. Dabar taip pat yra aiškinamasi, per kur skambėjo, kaip tai traktuoti.

– Ar tau tai patiko, ar tu nenorėjai, kad daina skambėtų?

– Aš garsiai ir viešai pasakiau, kad ne, nes aš nenoriu, kad su tokiomis vertybėmis, idėjomis būtų siejama mano kūryba. Aš tikrai tai gražiai, paprastai pasakiau, manęs nebuvo atsiklausta.

– O dabar klausiu ir kaip atlikėjos, ir kaip LATGA tarybos prezidentės. Matėme, kad Vingio parke buvo apie 10 tūkst. žmonių. Kaip minėjai – scena, bet organizatoriai traktuoja, kad tai nebuvo renginys. Kaip jūs traktuojate, ar tai buvo renginys?

– Žinote, kalbėkime iš esmės. Kultūros sektorius jau porą metų kantriai laukia, kai ateis diena, kada galės pilna koja dirbti. Dabar yra tikrai dideli ribojimai – 150 žmonių viduje. Tikrai skauda širdį matant, kai be kaukių, tokia didelė masė žmonių Vingio parke klausosi kūrybos, kalbų. Jiems tai galima, jiems suteiktas leidimas. Aš matau, kaip visiems autoriams, atlikėjams, kultūros atstovams tai yra nesuvokiama ir kaip niekas nenori dar daugiau pykčio, susipriešinimo ir baisių nemeilę ir netaiką siunčiančių žinučių. Todėl visi pasimetę. Aš gaunu daug nuomonių iš autorių ir drąsiai tai sakau ir pati matau: man tai skamba kaip dvigubi standartai. Kultūros sektorius turi kentėti, laukti ir kantriai po truputį skleisti savo kūrybą. O kažkas... Taip, sutinku, yra konstitucinė teisė, galimybė reikšti savo nuomonę. Bet iš šono atrodo labai negražiai.

– Ar LATGA nenorėtų kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ir paprašyti išduoti leidimą tarkime autorių mitingui, kuriame legaliai galėtų transliuoti savo dainas nuo scenos ir pakviesti į mitingą lygiai taip pat žmones?

– Aš nežinau, kodėl klausiate apie LATGA. Nes ji rūpinasi pačių autorių finansų surinkimu. Ir čia jau klausimas autoriams.

– Ar jūs, kaip autorė, nenorėtumėte tokios idėjos iškelti?

– Aš juokavau kažkada ir viešai: ar neateina diena, kai reikės galvoti, dėl ko galėsime tai daryti? Nes tikrai svyra rankos, kai stengiesi, lauki, supranti, kad situacija sudėtinga. Ir taip įvyksta. Taip pat aš suprantu ir laisvę reikšti savo mintis. Aš esu pasimetusi ir tikrai nenoriu, kad būtų dar blogiau ir sudėtingiau mūsų visuomenėje.

– Ar autoriai, kurių kūryba skambėjo ir pastebėjo, jie iš naujo susisiekė su LATGA, ar dar kartą išreiškė savo pasipiktinimą, poziciją po šio mitingo?

– Negaliu atsakyti į šitą klausimą, nes yra darbuotojai, aš esu tarybos dalis. Viskas daugiau vyko prieš, nes buvo pastebėta, kad kai kurių (muzika, – red. past.) jau naudojama, kad kai kurie visiškai nenori būti su tuo siejami.

Aš esu pasimetusi ir tikrai nenoriu, kad būtų dar blogiau ir sudėtingiau mūsų visuomenėje.

– Ar pati, kaip autorė, kreipsiesi į LATGA?

– Aš prieš renginį išreiškiau socialinėje erdvėje, kad aš nenoriu, jog mano kūryba, juo labiau vienas mano kūrinys, būtų ten ir skambėtų. Bet mano kūrinys nuskambėjo Šiauliuose, neaišku, kokia forma. Aš nedarau skandalo, tik noriu dar kartą pabrėžti, kad mes gerbiame autorius, jų teises. Nepamirškime, kad tai, ko neapčiuopiame, yra labai brangu ir svarbu, ką sukuria mūsų Lietuvos autoriai. Reikia gerbti jų pasirinkimą, jų norą ir vertybes.

Asociacijos paragino organizatorius nutraukti kūrinių viešą naudojimą.

„Reaguodami į jautrų politinį „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021“ kontekstą, informuojame AGATA narius bei visuomenę, kad nesame suteikę licencijos naudoti muziką šiame renginyje“, – pranešė AGATA.

Pasak asociacijos, „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ organizatoriai savo renginiuose naudoja Vytauto Kernagio, Ievos Narkutės ir kitų atlikėjų įrašus.

„Viešai prašome organizatorių nutraukti nelicencijuotą ir su kūrėjais ar jų atstovais nesuderintą muzikos viešą panaudojimą. To nepadarius – pažeistas kūrėjų teises ginsime teisinėmis priemonėmis“, – įspėja AGATA.

LATGA taip pat įspėjo, jog pagal galiojančius teisės aktus, kūrinius panaudoti norintys renginių organizatoriai į asociaciją turi kreiptis ne vėliau nei prieš dvi savaites iki renginio.

„Kol kas „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021“ organizatoriai to nepadarė“, – informavo asociacija.

LATGA penktadienį teigia priminusi organizatoriams apie pareigą sudaryti sutartį su ja, jei renginio metu bus grojami asociacijos atstovaujamų autorių kūriniai.

Viešai prašome organizatorių nutraukti nelicencijuotą ir su kūrėjais ar jų atstovais nesuderintą muzikos viešą panaudojimą.

„Taip pat organizatoriams pridėjome autorių ir kitų teisių turėtojų, kurie neleidžia minėtame renginyje naudoti jų kūrinių, sąrašą. Asociacija LATGA neturi teisinio pagrindo savo iniciatyva nesuteikti licencijos dėl viešo atlikimo. Autoriai, kurie nenori, kad jų kūriniai būtų viešai atliekami minėto renginio metu, turi teisę informuoti apie tai LATGA, kuri savo ruožtu informuos organizatorius“, – teigiama pranešime.

Asociacijos sureagavo po to, kai į jas kreipėsi Vytauto Kernagio fondas.

„Visa iki šiol leista muzika agitaciniuose „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021“ renginiuose skambėjo nelegaliai, nes organizatoriai nebuvo sudarę sutarčių su asociacijomis LATGA ir AGATA“, – pranešime teigė viena fondo steigėjų Eglė Kernagytė-Dambrauskė.

„Todėl lauksime asociacijų reakcijos ir veiksmų šiuo klausimu. Taip pat maršo organizatorių leksika, vertybės bei agresyvi, žeminanti laikysena kitų žmonių atžvilgiu niekaip nedera su V. Kernagio kūryboje nešta laisvės, pagarbos bei tolerancijos idėja. Todėl kategoriškai pareiškiame, kad nesutinkame, jog Vytauto Kernagio dainos ir jo asmenybė būtų kaip nors siejamos su šiuo renginiu ir visiškai nuo jo atsiribojame,“ – sakė V. Kernagio dukra.

„V. Kernagis yra tapęs Lietuvos dainuojančiu laisvės simboliu, todėl labai svarbu, kad jo dainos ir būtų naudojamos būtent tame kontekste. Tai, kaip ir kokia forma savo idėjas skleidžia „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“, mūsų šeimai yra nepriimtina, todėl tėvo dainos tame renginyje skambėti negali. Viskas paprasta ir aišku“, – teigė maestro sūnus parlamentaras Vytautas Kernagis.

Vytauto Kernagio fondas prašė nesuteikti jokių licencijų naudoti maestro dainas Šeimos gynimo maršo renginiuose.

Šeštadienį Vilniuje rengiamas Šeimos gynimo maršas, kurio dalyviai siekia išreikšti protestą prieš Stambulo konvenciją ir kitoms iniciatyvoms, jų teigimu, nukreiptoms prieš tradicinę šeimą.

Organizatoriai teigia besipriešinantys valdančiosios daugumos iniciatyvoms, kurias laiko prieštaraujančiomis Konstitucijai, socialinių lyčių koncepcijos diegimui švietimo įstaigose. Pasak jų, svarstomos iniciatyvos prieštarautų konstituciniam principui, leidžiančiam tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Renginio iniciatoriumi ir vadovu nurodomas buvęs „tvarkietis“ Raimondas Grinevičius, tarp organizatorių yra ir humoristas Artūras Orlauskas, Nacionalinio susivienijimo narys Algimantas Rusteika, tinklalapio infa.lt vadovas Arvydas Daunys.

Prieš kelias dienas, balandžio 23-ąją, kalendoriai ragino švęsti Pasaulinę autorių teisių dieną. Apie daugiausia nuostolių autoriams pridarančius autorių teisių pažeidimus – neteisėtus turinio talpinimo internete atvejus – visuomenėje kalbama vis daugiau ir atviriau. Apie kitokius autorių teisių pažeidimus informacijos viešoje erdvėje yra gerokai mažiau. Su kokiais gi autorių teisių pažeidimais be piratavimo dažniausiai susiduria ir kaip su jais kovoja per 5,3 tūkst. šalies autorių atstovaujanti Asociacija LATGA?

Neseniai nuvilnijo žinia apie neteisėtą „Dinamika“ kūrinio „Meilės lietus“ perdarymą ir panaudojimą. Dainos autoriams atstovaujančios asociacijos LATGA teisininkai, sulaukę jų pagalbos prašymo, kreipėsi į galimai neteisėtai kūrinį panaudojusią viešąją įstaigą, prašydama jos atstovų susisiekti su autoriais. „Kiek žinome, abi pusės bendrauja, tariasi, kūrinys jau išimtas iš „YouTube“. Labai tikimės, kad ginčas bus išspręstas taikiai, be teismų. Mes dažnai tampame tarpininkais tokiuose autorių ir jų kūrinių naudotojų ginčuose, o jie dažnai taip ir baigiasi – taikiu susitarimu“, – sako asociacijos LATGA direktorė Laura Baškevičienė. Pasak jos, visuomenė apie panašius atvejus išgirsta palyginti retai, nes nei autoriai, nei jų teisių pažeidėjai dažniausiai viešumo nepageidauja.

Tiek tokie, tiek panašūs ginčai dažniausiai iškyla dėl to, kad kūrinių naudotojai nepasigilina į autorių teisių subtilybes. Pavyzdžiui, minėtu atveju galimai buvo pražiūrėta, kad mūsų Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme nėra išimties dėl kūrinių parodijų. 

„Anksčiau turėjome atvejį, kai viena įmonė panaudojo kūrinį reklamoje, turėdama tik įrašų gamintojo leidimą. Autorius pamatė reklamą su savo kūriniu ir susisiekė su mumis. Viskas baigėsi taikiu susitarimu, autorius gavo kompensaciją. Turbūt derėtų paakcentuoti, kad mes kolektyviai neadministruojame nei kūrinių panaudojimo kituose kūriniuose (kaip „Dinamika“ dainos atveju), nei kūrinių panaudojimo reklamose. Tokiais atvejais kūrinių naudotojai turi gauti tiesioginius autorių ir kitų teisių turėtojų leidimus. Dar susiduriame su tuo, kad verslininkai reklamuodami savo kažkokias prekes internete mėgsta naudoti autorių citatas. Toks kūrinio panaudojimas nėra citavimas įstatymo prasme ir tokiu atveju taip pat reikia gauti autoriaus sutikimą“, – sako LATGA vadovė. Pasak jos, muzikos srityje taip pat gana dažni tokie pažeidimai kaip naujos aranžuotės sukūrimas neturint kūrinio autoriaus sutikimo ar autoriaus vardo nenurodymas.

Beveik nuo jos įsikūrimo organizacijoje dirbanti Vizualiųjų menų poskyrio vadovė Gabrielė Naprušienė pasakoja, kad ilgą laiką visuomenėje vyravo sovietinių laikų požiūris į autoriaus teises, kad „menas priklauso liaudžiai“. „Naudotojai tiesiog atgamino, viešino ir kitaip naudojo kūrinius be jokių licencijų, nederindami su autoriumi, ir, suprantama, nemokėdami jokio autorinio atlygio. Dabar kūrinius naudojančios organizacijos (pavyzdžiui, leidyklos, aukštosios mokyklos, televizijos) gana gerai išmano autorių teises ir stengiasi jų nepažeidinėti. Kabant apie vizualiuosius menus, pagrindiniai pažeidimai dabar vyksta internete ir dažniausiai pažeidžiamos fotografų teisės – kūriniai naudojami be licencijos, vengiama nurodyti fotografo autorystę (dažnai tiesiog nurodoma iš kur paimta nuotrauka – iš asmeninio albumo, iš archyvo)“, – pasakoja ji.

Dramos poskyrio vadovė Evelina Brusokaitė sako, kad labai dažnai susiduria su atvejais, kai spektakliai statomi neturint pjesės autorių leidimo. „Vienas valstybinis teatras statė inscenizaciją pagal žinomą romaną ir tik pastatęs spektaklį kreipėsi į mus dėl licencijos. Paaiškėjo, kad romano autorius niekam pasaulyje neleidžia inscenizuoti jo kūrinio ir spektaklį teko atšaukti, teatras patyrė didelių nuostolių. Taip pat dažnai pamirštama, kad vertėjai (pjesės, knygos) taip pat yra autoriai, iš kurių irgi reikia gauti leidimą kuriant spektaklį“, – vardija ji.

Pasak E.Brusokaitės, dar gana dažnai pasitaiko kūrinio neliečiamybės teisės pažeidimų, kai režisieriai be autorių leidimo perdaro pjeses – trumpina, karpo, keičia pjesių scenas, prikuria personažų, keičia tekstą, jungia su kokiais nors kitais kūriniais. Kitas dažnas pažeidimas susijęs su autoriaus teise į vardą – pavyzdžiui, teatras pastato žymaus dramaturgo pjesę, o reklaminiame plakate nurodo tik režisierių.

„Mūsų pagrindinė mūsų funkcija yra rinkti autoriams atlyginimą iš kūrinių naudotojų už tas turtines teises, kurias jie perleido mums kolektyviai administruoti. Pavyzdžiui, iš teatrų, televizijų, radijo stočių, koncertų organizatorių, foninę muziką naudojančių parduotuvių, kavinių, kirpyklų ir pan. Šiais laikais didžioji dalis kūrinių naudotojų puikiai žino, kad privalo turėti mūsų licenciją. Esame jiems labai dėkingi, kad naudoja mūsų atstovaujamų autorių kūrinius. Vis dėlto pasitaiko tokių, kurie vengia mokėti atlyginimą autoriams, todėl kartais tenka eiti į teismus“, – sako LATGA vadovė L.Baškevičienė.

Pasak jos, autorių teisė yra viena sudėtingiausių teisės sričių, kadangi teisinis reguliavimas nespėja paskui naujai atsirandančius kūrinių naudojimo būdus. Akivaizdu, kad šiuolaikinės technologijos padidino intelektinio turinio sklaidą, bet tuo pačiu sukėlė daugiau galvos skausmo autoriams ir jų teisių gynėjams. „Pavyzdžiui, dažnai susilaukiame pranešimų apie pažeidimus feisbuke, kuriuos daro tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Nuostatose parašyta, kad galima kelti tik savo kūrinius, bet daug kas to nepaiso. Apginti autorius tokiais atvejais labai sudėtinga“, – sako L.Baškevičienė.

Pasak jos, daug problemų kyla ir todėl, kad patys autoriai gerai nežino visų autorių teisių subtilybių – ši sritis labai retai įtraukiama į mokymosi programas, tad edukacija rūpintis priverstos pačios autorių teisių organizacijos. „Dažnai savo iniciatyva vedame paskaitas įvairiose švietimo įstaigose ir sulaukiame klausimų, kokią dalį svetimo kūrinio galima paimti, kad perdirbus tą kūrinį, jis būtų jau tavo. Dabar ypač madingas ir populiarus apropriacijos menas, kai kūriniai kuriami kitų kūrinių pagrindu. Tenka autoriams aiškinti, kad kitą kūrinį savo kūrinio sukūrimui galima naudoti tik su originalaus kūrinio autoriaus leidimu. Dėl žinių trūkumo autoriai prisidaro problemų ir pasirašydami sutartis su naudotojais, kartais kone padovanodami jiems visas teises į kūrinį. Stengiamės keisti šią situaciją – kaip tik ruošiame tipinių sutarčių paketą, o taip pat gegužę surengsim kelis WEB seminarus įvairių sričių autoriams“, – pasakoja L.Baškevičienė.

Pasak Asociacijos LATGA specialistų, autorių teisių pažeidimų būtų gerokai mažiau, jeigu kūrinių naudotojai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) įsimintų, kad intelektinė nuosavybė – autoriaus turtas ir prieš pasinaudojant šiuo turtu būtina paklausti: ar galiu?