Pritardamas poetui, tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ kviečia šeštadienio (gegužės 7 d.) vakarą į „naktinę kavinę“, kuri duris atvers bare ir koncertų erdvėje „Sandėlis“ (Muziejaus g. 8).

„Naujame festivalio formate suteikiame erdvę šmaikštuoliams ir padaužoms, literatūros ir muzikos, literatūros ir teatro sintezei. Vakaro vinis – iš Rygos atvykstantis garsios tarpdisciplininių menininkų grupės „Orbita“ lyderis Semionas Chaninas“, – teigė festivalio meno vadovas Laurynas Katkus.  

Anot paties S. Chanino, „Orbita“ yra bendradarbiavimo su įvairiais menininkais, muzikantais, autoriais sistema, kurios esmė – ne užsidaryti kiaute, o bendrauti. Paties Chanino poezija yra versta į daugelį kalbų, lietuviškai pasirodė dvi knygos – grupės antologija „Prekės iš kosmoso“ ir šviežia autorinė – „Praleistos smulkmenos“ (Kauko laiptai, 2021). Būtent šios knygos tekstais paremtas intriguojantis poeto performansas su gitaristu Aleksandru Aleksandrovu, su kuriuo poetas paskutiniu metu glaudžiai bendradarbiauja.

Kauno dramos teatro aktorius ir režisierius Motiejus Ivanauskas („Širdys“, „Ne sau žmonės“, „Pasaulio bamba“) pateiks savą legendinių Kęstučio Navako parodijų ir  šmaikščių kupletų interpretaciją.

Vakarą pratęs konceptualus didžėjų kolektyvas „DJs Smetona“ – jį sudaro keturios personos, prisistatančios kaip ministeris Voldemaras, generolas Raštikis, poetas Binkis bei prelatas Olšauskis, žinomas kaip linksmų karnavalų, o ypač – kaip geriausios lietuviškos popmuzikos žinovas. Nuo 2009 metų „Smetona“ grojo visose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, dažniausiai per tautines šventes, o specialiai šiam renginiui pažadėjo puokštę dainų apie Kauną.

Gegužės 4–8 d. vykstantis Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Knygą „Nakvynė Berlyne“ gali vadinti nauju etapu rašytojo kūryboje. Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Knygoje esantys tekstai ne tik turi gana ryškų pasakojimo ritmą, jie kalba apie mums aktualų, vis dar nepasibaigusį laiką. O jei grįžtama į praeitį, tai tik iš dabarties perspektyvos.

Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

Knygos „Nakvynė Berlyne“ istorijose L. Katkus jungia socialinį realizmą ir pasakiškus, fantastinius elementus, neapsieina ir be magiškojo realizmo orientyrų. Vaikinas pamilsta bendrakursę, kuri labiau nei žmonėmis domisi paukščiais. Į Berlyną atvykęs menininkas negali atsikratyti įspūdžio, kad jį stebi šeimininko palikta matrioška. Tame pačiame pastate šalia prašmatnių influencerio apartamentų kali būrys vyrų. Dėl ko jie čia pakliuvo? Ko laukia, kodėl neišeina į laisvę?

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka“, – apie knygą atsiliepia poetas Donatas Petrošius.

L. Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas, išleidęs tris eilėraščių rinkinius, paskutinis – „Už 7 gatvių“, esė rinkinį „Sklepas“, studiją apie tremtį poezijoje „Tarp Arkadijos ir Inferno“. 2012 metais L. Katkus išleido romaną „Judantys šešėliai“, o 2014-aisiais pasirodė jo sudaryta geriausių lietuviškų apsakymų rinktinė „Troleibuso istorijos“. Anglų ir vokiečių kalbomis pasirodė penkios autoriaus knygos.

Romanas „Kruzas“ – tai poetiškas ir daugiasluoksnis L.Seilerio kūrinys, 2014 m. įvertintas prestižine Vokietijos knygos premija bei Uweʼės Johnsono prizu ir įrašęs autorių tarp žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų. Šiemet gegužę pasirodė kokybiškos literatūros mėgėjų lauktas „Kruzo“ vertimas į lietuvių kalbą (vertėja Zita Baranauskaitė-Danielienė, leidykla „Kitos knygos“). Lietuvos skaitytojams autorius jau žinomas kaip poetas – 2003 m. jis lankėsi festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“. Dabar galima susipažinti ir su jo proza.

Pagal šią L.Seilerio knygą Vokietijoje pastatyti keturi spektakliai, sukurtas meninis filmas, filmuotas Lietuvos pajūryje.

Sodria kalba, poetiniais motyvais, tvirta kompozicija išsiskiriančiame L.Seilerio romane pasakojama apie žmones, nusprendusius kurti autonomišką bendruomenę ir taip priešintis totalinei valstybės galiai. Romano veiksmas vyksta VDR gyvavimo pabaigoje Hidenzės saloje Baltijos jūroje. Tai svajotojų ir autsaiderių sala: už 50 km jūros – Danija, skatinanti desperatišką poelgį – pabėgti iš VDR. Ieškodamas priebėgos nuo asmeninės netekties, į salą atvyksta literatūros studentas Edas Bendleris. Jis įsidarbina svečių namų kavinėje, kurioje taip pat dirba Aleksandras Kruzovičius, visiems žinomas kaip Kruzas. Jis tampa artimu Edo draugu. Abu vyrus sieja aistra poezijai, gamtai ir praradimo patirtis. Tarsi saugodamas nuskendusios sesers atminimą, Kruzas jaučia, jog jo pareiga suteikti prieglobstį ir sąlygišką laisvę atstumtiesiems, kad šie nerizikuotų gyvybe jūroje. Gyvenimas saloje grindžiamas Kruzo puoselėjama utopija sukurti šalies laivo „sudužėlių“ bendruomenę, kurios nariu tampama per tris naktis pasiekus „laisvės ištakas“. 1989-ųjų įvykiai sudrebina salą. Prasideda kova tarp gyvybės ir mirties.

Iš 1989-ųjų vasaros romane tiesiamas tiltas į dabartį: bandžiusiųjų bėgti iš šalies per Baltiją ir pradingusiųjų be žinios pėdsakai nuveda iki Danijos policijos katakombų. Tačiau šis romanas – ne to meto įvykių kronika, o subtilus ir gilus jų išgyvenimas.

Pagal šią L.Seilerio knygą Vokietijoje pastatyti keturi spektakliai, sukurtas meninis filmas, filmuotas Lietuvos pajūryje.

Birželį lietuvių skaitytojai turi galimybę susitikti su L.Seileriu – kelionių ir viešumos nemėgstantis rašytojas atvyko į Lietuvą, čia surengs knygos turą. Tai bus vieninteliai autoriaus knygos pristatymai užsienyje šiemet.

Organizatoriai: leidykla „Kitos knygos“, Goethe’s institutas, Thomo Manno kultūros centras, MO muziejus.

Poetas, vertėjas, rašytojas Laurynas Katkus Lietuvoje ir užsienyje garsėja ne tik savo kūryba, bet ir kūrybinio rašymo praktikomis. Įvairiapusis pašnekovas sutiko pasidalyti įžvalgomis apie rašytojo ir mokslininko vietą visuomenėje ir kūrybines nišas.

– Neseniai dalyvavote Birmingamo literatūros festivalyje. Kokios tai patirtys? Ar rašytojas nūdienos Lietuvoje vis dar turi būti socialus?

– Lietuvoje literatūros festivaliai apsiriboja vienu žanru, dažniausiai lyrika, o Birmingamo festivalio programa nepaprastai įvairi: nuo poezijos iki memuarų, nuo komiksų iki "storytellerių" (tai yra istorijų pasakotojų iš atminties, kurie pastaruoju metu labai išpopuliarėjo Anglijoje). Aš su Indre Valantinaite ir latvių prozininku Paulu Bankovskiu dalyvavome "Baltiškuose pusryčiuose". Kitą dieną buvo surengtas vakaras Notingame, buvusių anarchistų knygyne. Birmingame paklausus, ar kas supranta lietuviškai, iš gana gausios publikos neatsiliepė niekas, o Notingame tarp klausytojų buvo keletas naujosios bangos išeivių. Į vakarą atėjo ir anglų rašytojas Stephenas Collishaw, dešimtajame dešimtmetyje gyvenęs Žirmūnuose, Vilniuje. Kadangi skaičiau esė ištrauką, kurioje pasakojama apie kitą Lietuvos sostinės rajoną, Šnipiškes, kalbos mums nepritrūko.

Į klausimą dėl rašytojo socialumo bendro atsakymo neturiu. Tai priklauso nuo temperamento, įpročių, siekių. Tarkim, man patinka dalyvauti skaitymuose, patinka rimtai ir nerimtai bendrauti su literatūra besidominčiais žmonėmis. Skaitydamas viešai pasitikrinu savo tekstus, ir pastebiu tai, ko nepastebėčiau skaitydamas pats vienas. Bet kitam gal kitaip.

– Ar rytais vis dar rašote daugiabučio rūsyje? Kodėl renkatės tokią uždarą erdvę?

– Dirbu rūsyje todėl, kad neturiu kito tokio ramaus kampo. Dabar ir kaimynai jau žino, kad ten ne vaiduoklis krebžda. Prie šitos darbo vietos taip pripratau, kad jeigu kas pasiūlytų virš žemės esančias patalpas, kažin ar sutikčiau.

– Kauniečiai jus prisimena iš tarpmedialių susitikimų "Kafkart", kuriuose skaitėte kūrybinio rašymo paskaitas. Kaip išlaisvinama rašančiojo vaizduotė? Koks jūsų, kaip lektoriaus, unikalus metodas?

– Mano supratimu, kūrybinio rašymo seminarų tikslas yra ne išlaisvinti rašančiojo vaizduotę – tai paties kūrėjo reikalas, bet pasidalyti patirtimi, pasimokyti kritikuoti ir priimti kritiką. Stebuklingo metodo neturiu. Stengiuosi, kad iš anksto nebūtų nurašomas nė vienas dalyvis, kad būtų diskutuojama atvirai, bet geranoriškai. Nežinau, ar tai visada pavyksta, bet iš atgarsių atrodo, kad Kauno seminare pavyko šį tą sudaiginti. Bet tai pirmiausia organizatorių, surinkusių spalvingą dalyvių chebrą, nuopelnas.

– Esate tarptautinis rašytojas, verčiamas į pagrindines pasaulio kalbas. Kaip pasiekiama užsienio skaitytojų auditorija? Ar skiriasi jūsų kūrybos vertinimai Lietuvoje ir užsienyje?

– Vokiškai ir angliškai yra pasirodžiusios kelios mano knygos, bet iki tarptautinio rašytojo man dar toli.

Mane stebina, kaip mūsų inteligentija vertina literatūros sklaidą už šalies ribų. Viena vertus, nuolat aimanuojama, kad lietuvių literatūra nesidomima, kad ji nežinoma, neverčiama ir t. t. Tuo pat metu į verčiamus kūrinius žiūrima įtariai. Jau du dešimtmečius akylai sekama, kad tik kas neparašytų europoezijos, euroromano (suprask, pirmiausia užsienio publikai skirto kūrinio – nors kaip tai nustatyti, niekas nežino), net jaunos kritikės samprotauja, kad apie sovietinius laikus rašoma todėl, kad jie tampa apsimokančia preke, skirta sovietmečio realijomis besižavintiems Vakarams.

Toks požiūris rodo menką Vakarų išmanymą ir kartu labai arogantišką požiūrį į juos. Sovietinė egzotika seniai nebėra populiariausia tema. O jeigu galvojama, kad Vakarų leidėjas ar redaktorius yra visiškai praradęs nuovoką ir skonį, ir, vos pamatęs sovietinę egzotiką, tuojau pat atriša didelį dolerių maišą – ką čia dar pridurti, čia dėdės Semo karikatūros sovietinių laikų "Šluotoje", ne kas kita!

Tą patį patyrė ir ankstesnių kartų rašytojai, pavyzdžiui, Tomas Venclova ar Ričardas Gavelis, taigi istorija kartojasi. Jiems irgi nuolat prikaišiota, kad yra nelietuviškai intelektualūs, nusisukę nuo kaimo, kad mokosi iš kitataučių autorių, kad rašo norėdami įsiteikti rusų disidentams, žydams, Vakarų liberalams. O iš dabartinės perspektyvos matome, kad jų kūrybinė pozicija yra pilno, neprovincialaus, europietiško geriausia prasme lietuviškumo pavyzdys.

– Humanitarinių mokslų daktaro disertacijos pagrindu išleidote monografiją apie Rytų Prūsijos poeto Johannesso Bobrowskio ir lietuvių išeivio Alfonso Nykos-Niliūno lyriką, tačiau mokslininko situacijos apmąstymas jaučiamas ir jūsų romane "Judantys šešėliai". Koks, jūsų akimis, yra dabartinės Lietuvos mokslininko portretas? Ar emigracija yra vienintelis kelias į prasmingą būtį?

– Galiu kalbėti tik apie humanitarinius mokslus, pirmiausia, apie filologiją. Apskritai situacija nebloga, net, sakyčiau, gera. Dirba nemažai vyresnių ir jaunesnių mokslininkų, turinčių kritinę nuovoką ir platų akiratį. Didžiausia problema dabartinėje akademijoje – darbo ir materialinės sąlygos, solidų mokslo lygį už elgetišką atlygį palaikančių intelektualų išnaudojimas (čia šis žodis visiškai tinkamas ir atitinka esmę). Tačiau išaugę su tradicija, kur kultūros žmogus negali susiteršti socialiniu veikimu ir apskritai žemomis materijomis, humanitarai linkę pavieniui ir pasyviai kentėti. Iš jų neišskiriu ir savęs praėjusiame filologo gyvenime.

– Esė rinkinyje "Sklepas ir kitos esė" kalbate apie posovietinio žmogaus ištrūkimą į laisvąjį pasaulį. Kokiam skaitytojui adresuojate šią knygą: įstrigusiam laike ar besiveržiančiam į Vakarus? Ar Lietuvoje jau yra laisvas skaitytojas?

– Iš tikrųjų laisvės tarp mūsų skaitytojų dar trūksta. Egzistuoja stiprūs, vos ne karminiai stereotipai ir labai apibrėžti lūkesčiai. Viena, gal didžiausia grupė nori, kad literatūra pateiktų unikaliai dorų ir dvasingų lietuvių portretus ir prisidėtų prie Lietuvos įvaizdžio gerinimo. Kitai grupei literatūros vardo vertas tik rašymas apie rašytojo gyvenimą, priešpriešinamą runkelių, popsininkų ir buržujų gyvenimui. Dar kita laukia nesulaukia lietuviško Dano Browno, kurio aštriųjų siužetų bučinys mūsų literatūrą iš negrabios varlės pavers "cool and sexy" karalaite (keista, bet tarp jų nemažai intelektualų).

Vis dėlto yra Lietuvoje ir skaitytojų, kurie tiesiog domisi ir netgi myli šiuolaikinę literatūrą, kurie nesitenkina stereotipiniais vertinimais, o stengiasi patys susidaryti nuomonę, kurie džiaugiasi jos sėkmėmis, išgyvena dėl nesėkmių ir stengiasi išsiaiškinti priežastis; kurie suvokia, kad žodžio menas yra sąžiningas įrankis apmąstyti ir įamžinti vienintelį mums duotą gyvenimą, kad nedidelėje šalyje skaitytojų vaidmuo kuriant literatūrą yra svarbesnis, nei paprastai manoma.

Penktadienį 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kieme (Bažnyčių g. 4) rengiamas literatūros vakaras, kuriame svečiuosis rašytojas bei vertėjas Laurynas Katkus.

L.Katkus pristatys naujausią savo knygą – romaną „Judantys šešėliai“ (leidykla „Tyto alba“). Praėjusių metų pabaigoje pasirodęs romanas sukėlė ginčų ir sulaukė įvairiausių atsiliepimų – nuo pagyrimų dėl magiško realizmo tradicijos plėtotės iki priekaištų, neva ši knyga kompromituojanti filologus.

Pagrindiniai romano veikėjai yra universiteto dėstytojas Vytautas ir amžiaus pradžioje gyvenantis keliautojas, karys bei poetas Heinrichas, susijęs su Baltijos regionu. Iš pradžių, atrodo, visiškai skirtingi jų gyvenimai ima artėti vienas prie kito ir keistai susipina...

L.Katkus – rašytojas ir vertėjas, trijų poezijos rinkinių, esė rinktinės ir romano autorius, kurio knygos leidžiamos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje bei JAV.  Į lietuvių kalbą jis yra vertęs F.Hoelderlino, P.Handkės, S.Sontag, S.Dacho („Taravos Anikė“) ir kitų autorių kūrinius.

Vakarą moderuos žinomas poetas ir kritikas, Jaunojo Jotvingio ir Naujojo knygnešio premijų laureatas Marius Burokas. Su L.Katkumi jis kalbėsis apie romano „Judantys šešėliai“ priešistorę, siužeto posūkius ir veikėjų charakterius, lietuvių prozos situaciją ir skaitytojų lūkesčius.

Renginio metu L.Katkus taip pat  pasidalys įspūdžiais apie savo viešnagę Arenshopo (Vokietija) menininkų namuose „Lukas“ šių metų gegužę. Ten jį buvo komandiravęs KKKC, ne vienerius metus bendradarbiaujantis su šia įstaiga. Arenshopo menininkų namai „Lukas“ ir KKKC – partneriai, organizuojant tarptautinius rezidentų mainus.

Penktadienį, lapkričio 22 d., 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kieme (Bažnyčių g. 4) rengiamas literatūros vakaras, kuriame dalyvaus rašytojas bei vertėjas Laurynas Katkus ir moderatorius Marius Burokas.

L. Katkus pristatys naujausią savo knygą – romaną „Judantys šešėliai“ (leidykla „Tyto alba“). Praėjusių metų pabaigoje pasirodęs romanas sukėlė ginčų ir sulaukė įvairiausių atsiliepimų – nuo pagyrimų dėl magiško realizmo tradicijos plėtotės iki priekaištų, neva ši knyga kompromituojanti filologus.

Pagrindiniai romano veikėjai yra universiteto dėstytojas Vytautas ir amžiaus pradžioje gyvenantis keliautojas, karys bei poetas Heinrichas, susijęs su Baltijos regionu. Iš pradžių, rodos, visiškai skirtingi jų gyvenimai ima artėti vienas prie kito ir keistai persipina.

L. Katkus – rašytojas ir vertėjas, trijų poezijos rinkinių, esė rinktinės ir romano autorius, kurio knygos yra pasirodžiusios Vokietijoje, Austrijoje bei JAV.  Į lietuvių kalbą jis yra vertęs F. Hoelderlino, P. Handkės, S. Sontag, S. Dacho („Taravos Anikė“) ir kitų autorių kūrinius.

Vakarą moderuos žinomas poetas ir kritikas, Jaunojo Jotvingio ir Naujojo knygnešio premijų laureatas Marius Burokas. Su L. Katkumi jis kalbėsis apie romano „Judantys šešėliai“ priešistorę, siužeto posūkius ir veikėjų charakterius, lietuvių prozos situaciją ir skaitytojų lūkesčius.

Renginio metu L. Katkus taip pat  pasidalys įspūdžiais apie savo viešnagę Ahrenshopo (Vokietija) menininkų namuose „Lukas“ šių metų gegužę. KKKC ne vienerius metus bendradarbiauja su šia įstaiga – partneriai organizuoja tarptautinius rezidentų mainus.