Ochsentalerio ledynas stipriai aptirpęs, bet vis dar įprastas alpinistų maršrutas, nors dėl daugybės plyšių į jį kopti tenka apsiginklavus tik specialia įranga.

Austrijos Alpių asociacija savo naujausioje ledynų matavimo ataskaitoje įspėjo, kad tokių Austrijos ledynų nebeliks.

„Po kelių dešimtmečių Austrijos ledynų nebeliks. Gali būti, kad šešėlyje esančiose vietose bus jų likučių. Galbūt prie Glocknerio ledyno šiaurės rytų pusėje, kai kuriose vietovėse Oetztalio slėnyje. Bet faktiškai po 40 ar 45 metų visa Austrija bus beveik be ledo“, – prognozavo ledynų matavimo tarnybos vadovas Andreas Kellerer-Pirklbauer.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Per porą metų šalyje sparčiai sumenko visi 93 tirti ledynai. Labiausiai ledo prarado Pastercės ledynas. Skaičiuojama – 203 metrus ledo.

„Nebeįmanoma išgelbėti Austrijos ledynų, nes jų sistemos pernelyg vangios. Vadinasi, ledynų nykimas nebesustabdomas. Aukštesnėse ledynų vietose turėtų pradėti formuotis sniego atsargos, kad ledynai artimiausiais metais stabilizuotųsi, o gal net augtų. Bet tokiems dariniams reikia dešimtmečių, o laikas išseko. Viskas jau prarasta“, – konstatavo geografas Gerhard Lieb.

Mokslininkai tikisi, kad šie tyrimai suveiks kaip dar vienas pavojaus signalas politikams pagaliau pabusti, nes šylanti ir teršiama planeta keičiasi pernelyg greitai.

Apie tai plačiau papasakojo Klaipėdos universiteto profesorius Sergejus Oleninas.

– Man asmeniškai tai buvo jau aštunta ekspedicija. Mes pradėjome tyrimus dar 2005 m. lenkų poliarinėje stotyje. Šitoje vietoje, kur buvome dabar, vykome jau ketvirtą kartą. Kas mus ten traukia? Viskas, ką ten padarysi, bus nauja, niekas iki tavęs to nedarė. Klimato pokyčiai ir to padariniai ten matosi žymiai akivaizdžiau nei pas mus, nei mūsų platumose. Tai, kaip dabar formuojasi šis vandens telkinys ir jo ekosistema, primena tai, kas buvo Baltijos jūroje prieš 10 tūkst. metų. Tuo metu ledynas atsitraukė iš Baltijos jūros.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kam buvo skirta ši ekspedicija? Ko ieškojote ir ką ten radote?

– Mes norėjome sudaryti šitos naujai besiformuojančios lagūnos ekosistemos aprašą. Norėjome aprašyti, iš kokių elementų ji susideda, kuo skiriasi jos dalys. Kai kurios jos dalys formavosi jau kelis dešimtmečius, o kitos dalys atsiranda dabar. Palyginus su pernai metais, pastebėjome, kad ledynas dar toliau atsitraukė į žemę. Nuo jo nuskilo didelis ledkalnis, kuris stovi ant dugno ir tirpsta. Tikiuosi, kad mums pavyks aprašyti šią sistemą.

– Apie tirpstančius ledus kalbama jau seniai. Jei taip bus ir toliau, jei mes nesugebėsime sustabdyti klimato kaitos, kada Arktis liks be ledo?

– Sunku pasakyti. Geriau klausti klimato kaitos specialisto. Liūdna žinia yra ta, kad procesas pats save dabar skatina. Ta ledyno dalis, kuri atsitraukia, anksčiau ji buvo vandenyje, dabar ji ant žemės. Žemė vasarą įšilo ir tai provokuoja tolimesnį tirpimą. Procesas tapo sunkiai sustabdomas. Tai kelių dešimtmečių reikalas, kada ledynai ištirps, priklausomai, kaip toliau atšilimas vyks.

– Kas kenčia labiau dėl klimato kaitos – Arktis ar Antarktida?

Tai kelių dešimtmečių reikalas, kada ledynai ištirps, priklausomai, kaip toliau atšilimas vyks.

– Arktyje šie pokyčiai labiau matomi. Kiek man teko kalbėti su tyrėjais, kurie dirba Antarktidoje, ten dar yra vietų, kur ledynai dar nepajudėjo. Tačiau irgi yra vietų, kur ledynai pradėjo trauktis. Bet Antarktidoje tie procesai vyksta žymiai lėčiau.

– Ką reiškia darbas Arktyje? Žinoma, jūs buvote vasaros laiku. Tikriausiai tos sąlygos nebuvo tokios atšiaurios.

– Kai važiuoji ten, žinai, kad gyvensi palapinėje, kad nebus nei normalaus dušo, nei tualeto, kad maitinsiesi sausu maistu. Bet tai apsimoka, ne tik todėl, kad ten mes gauname labai unikalius rezultatus, bet ir todėl, kad pamatai tokį grožį, kurio niekur kitur nepamatysi.

Jei kylantys vandenynai negąsdina, yra kitų grėsmių, kurios privers susimąstyti. Niujorkas, prie Atlanto ir Hadsono upės žočių, sėda nuo dangoraižių ir asfalto svorio. Kasmet megapolis sudumba apie 1–2, o kai kur net ir 4,5 mm. Dalis miesto galop atsidurs po vandeniu.

„Neišvengiama, kad žemė leidžiasi žemyn, o vanduo kyla į viršų. Kažkuriuo metu lygiai susieis, tik negaliu nurodyti datos“, – teigė amerikiečių mokslininkas Tomas Personas.

Vien penkiuose miesto rajonuose – per milijoną pastatų. Tai prilygsta tokiam betono, metalo ir stiklo kiekiui, kiek sugrūdus 4 700 „Empire State“ dangoraižių. Tik nedaug Niujorko statinių stovi ant uolienų, o Bruklino, Kvinso ir Manhatano centras grimzta greičiau, nes žemė čia puri.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Pagrindinė priežastis – paskutinio ledynmečio poveikis, dėl kurio žemyno vidurinė dalis nusileido, o išilgai rytinės pakrantės – pakilo. Kai ledas ištirpo, viskas pasidarė priešingai, taigi žemyno vidurys kyla, o rytinė pakrantė grimzta maždaug 1–2 mm per metus. Tai pirmasis signalas. Be to, Niujorke yra įvairaus grunto, įskaitant dirbtinį užpildą, kuris buvo supiltas plečiant teritorijas. Šis gali smegti vien dėl savo svorio, nes yra prastai sutvirtintas. Jei ant tokio statote – tai dar labiau blogina situaciją“, – teigė mokslininkas.

Pagrindinė priežastis – paskutinio ledynmečio poveikis, dėl kurio žemyno vidurinė dalis nusileido, o išilgai rytinės pakrantės – pakilo.

Tačiau tyrėjai ramina – gelbėjimosi ratų skubėti pirkti nereikia, nes procesas lėtas, prireiks daug šimtmečių, kol Niujorkas taps amerikietiška Venecijos versija. Tiesa, Manhatanas gali grimzti greičiau. Be to, kadangi vandenynas kyla panašiu greičiu kaip smenga sausuma, besikeičiantis žemės klimatas gali dar labiau pagreitinti miesto dalių panirimą po vandeniu, jei dažnės liūtys ir uraganai.

JAV nacionalinio sniego ir ledo informacijos centras (NSIDC) ketvirtadienį pranešė, kad šią savaitę Pietų vandenyno ledo plotas sumažėjo iki 1,91 mln. kvadratinių kilometrų, o tai yra mažiausias ledo plotas nuo 1979-ųjų, kai buvo pradėti rinkti tokie duomenys.

Ankstesnis žemiausias rodiklis buvo užfiksuotas praėjusiais metais.

„Tikėtina, kad iki tirpimo sezono pabaigos liko dar pora savaičių, todėl manoma, kad jis dar labiau sumažės, kol pasieks metinį minimumą“, – teigiama NSIDC pranešime.

Tirpstantis jūros ledas neturi pastebimo poveikio jūros lygiui, nes ledas jau yra vandenyje.

Tačiau jūros ledas supa didžiulius Antarktidos šelfinius ledynus – nuo žemyno šliaužiančių ledynų tęsinius, keliančius katastrofiško jūros lygio kilimo per ateinančius šimtmečius pavojų, jei kylant pasaulinei temperatūrai jie ir toliau tirps.

NSIDC nurodo, kad „didžiojoje Antarktidos pakrančių dalyje“ vanduo dabar yra be ledo, todėl „šelfiniai ledynai, besiribojantys su ledo skydu, yra veikiami bangų ir šiltesnių sąlygų“.

Antarkties ciklas kasmet smarkiai kinta, bet per pastaruosius keturis dešimtmečius šis regionas nepatyrė tokio spartaus ledynų tirpimo, nuo kurio dėl visuotinio atšilimo kenčia Grenlandija ir Arktis.

Vis dėlto nuo 2016 metų stebimas didelis tirpimas verčia nerimauti dėl galbūt įsivyraujančios reikšmingos mažėjimo tendencijos.

Jūros ledo tirpimas kelia problemų, nes dar labiau skatina visuotinį atšilimą.

Kai vietoje balto jūros ledo, kuris iki 90 proc. Saulės energijos atspindi atgal į kosmosą, atsiranda tamsus neužšalęs jūros vanduo, jis sugeria panašią dalį Saulės šilumos.

Pernai vasario mėnesį Pietų vandenyne plūduriuojančio ledo plotas pirmą kartą pasidarė mažesnis nei du milijonai kvadratinių kilometrų.

Praėjusią savaitę Europos Sąjungos klimato kaitos tarnyba „Copernicus“ (C3S) pranešė, kad sausio mėnesį ledo plotas jau buvo rekordiškai mažas.

Visame pasaulyje praėję metai buvo penkti ar šešti šilčiausi per visą istoriją, nepaisant vėsinančio natūralaus meteorologinio reiškinio „La Nina“ poveikio.

Visą šią ypatingą kelionę jau nuo šiandien galima pamatyti Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume. Režisierius Mykolas Vildžiūnas sukūrė nuotaikingą, prasmingą ir spalvingą, Kalėdų dvasia ir rūpesčiu gamta alsuojantį pasakojimą.

Pasakos su delfinais – visada išskirtinės: jos priverčia mus užmiršti rūpesčių pilną kasdienybę ir leistis į stebuklingą kelionę kartu su išmintingaisiais delfinais ir linksmaisiais kaliforniniais jūrų liūtais.

Deja, ir Kalėdoms jau kyla pavojus, nes jas gali ištirpdyti kylanti oro temperatūra ir nuskandinti pasaulinio vandenyno lygis. Kalėdų Senelis – sunerimęs, bet jam į pagalbą atskuba Juodosios jūros afalinos. Lietuvos jūrų muziejaus delfinai, nieko nelaukdami, pradeda Kalėdų ir pasaulio gelbėjimo operaciją! Jie apiplauks visas pasaulio jūras ir vandenynus, perduos Kalėdų Senelio prašymą kiekvienam banginiui, ruoniui ir net rykliui, įspės visas žuvis, medūzas, jūros žvaigždutes ir arkliukus.

Bet ar tikrai delfinams pavyks iki Kalėdų apiplaukti visą pasaulį, ar nesušals jie nuožmiuose Šiaurės jūros vandenyse, ar neperkaitins jų karštoji Golfo srovė, ar nepraras budrumo pasiekę Ramųjį vandenyną ir ar neįvilios į pasalą jų Karibų jūros piratai? Visa tai – kalėdinėje pasakoje.

Pasirodymą papildo įspūdingos vaizdo projekcijos. Dvi jaunos dalininkės – Vilma Razmutė ir Ramunė Umbrasaitė – sėkmingai išnaudojo vieną didžiausių Baltijos šalyse projekcinių ekranų, jo plotas – 123 kv. m, atgaivindamos jame jūrų platybes, gelmes ir Kalėdų stebuklus.

Mindaugas Lukošius, Delfinariumo gyvūnų priežiūros skyriaus vedėjas, pabrėžia, kad delfinai pasirodymo metu nedaro nieko kito, ko nedarytų natūralioje gamtoje. Jie ir jūroje atlieka tokius pat šuolius bei suktukus – manoma, kad sklindančiomis skirtingo ilgio vandens bangomis perduoda informaciją savo gentainiams.

Delfinariumas pastatytas netrukus po Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo – 1993 metais. Pirmieji delfinai – Juodosios jūros afalinos – atgabenti iš Sevastopolio. Nuo 1996 metų čia gyvena ir kaliforniniai jūrų liūtai. Gyvūnus prižiūri penkiolika specialistų – trenerių, biologų, veterinarijos gydytojų.

Prieš septynerius metus atlikta delfinariumo rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė delfinų gyvenimo ir jų trenerių darbo sąlygas, buvo įkurtas Delfinų terapijos centras, pastatytas baseinas po atviru dangumi – Saulės įlanka.

Delfinai gyvena būriais, kuriuose visi – giminaičiai. Šeimose gali būti iki 10 narių. Šeimą sudaro motina, suaugę vaikai ir jų palikuonys. Būtent todėl tarpusavio ryšiai ir parama vienas kitam tokie stiprūs.

Įspėjimas paskelbtas atlikus 18 600 ledynų 50-yje pasaulio paveldo objektų, užimančių maždaug 66 000 kv. km plotą, tyrimą, kurio metu nustatyta, kad trečdalyje objektų ledynai „pasmerkti išnykti“.

Tyrimas „rodo, kad šie ledynai nuo 2000-ųjų sparčiau traukiasi dėl anglies dvideginio išmetimo, dėl kurio kyla temperatūra“, teigė UNESCO.

Agentūra paaiškino, kad ledynai kasmet netenka 58 mlrd. tonų ledo, t. y. tiek, kiek vandens per metus sunaudoja Prancūzija ir Ispanija, ir lemia beveik 5 proc. stebimo pasaulinio jūros lygio kilimo.

„Trečdalyje iš 50 pasaulio paveldo vietovių ledynai gali išnykti iki 2050 metų, nepaisant pastangų apriboti temperatūros kilimą“, – sakė UNESCO.

„Tačiau likusiuose dviejuose trečdaliuose vietovių vis dar įmanoma išsaugoti ledynus, jei temperatūra nepakils daugiau kaip 1,5 laipsnio, palyginti su temperatūra, buvusia iki pramonės revoliucijos“, – pridūrė agentūra.

Šalys įsipareigojo užtikrinti, kad pasaulinis atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio Celsijaus, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu.

Planetą jau dabar alina su klimato kaita susijusios karščio bangos, audros ir potvyniai, nors temperatūra yra padidėjusi tik 1,2 Celsijaus laipsnio. Tačiau, pasak ekspertų, pasaulis vis tiek nesiima pakankamų veiksmų taršai šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis (ŠESD) mažinti.

„Ši ataskaita – tai raginimas imtis veiksmų“, – sakė UNESCO vadovė Audrey Azoulay (Odri Azulė) kelios dienos prieš Egipte prasidėsiantį COP27 aukščiausiojo lygio susitikimą klimato kaitos klausimais.

„Ledynus ir nuo jų priklausančią išskirtinę biologinę įvairovę galima išsaugoti tik sparčiai sumažinus išmetamo anglies dioksido kiekį. COP27 turės lemiamą vaidmenį padedant rasti šios problemos sprendimus“, – kalbėjo ji.

UNESCO įspėjo, kad iki 2050 metų greičiausiai nebeliks ledynų visose pasaulio paveldo vietovėse Afrikoje, įskaitant Kilimandžaro nacionalinį parką ir Kenijos kalną.

Europoje kai kurie ledynai Pirėnuose ir Dolomitinėse Alpėse taip pat tikriausiai išnyks per tris dešimtmečius.

Tas pats pasakytina ir apie ledynus Jeloustouno ir Josemičio nacionaliniuose parkuose Jungtinėse Valstijose.

Vasarį paskelbtoje Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitoje teigiama, kad ledo ir sniego tirpimas yra viena iš 10 pagrindinių klimato kaitos keliamų grėsmių.

„Per dešimt metų 500 metrų ledyno tiesiog ištirpo ir tai rodo mastelį, kokiu greičiu tirpsta ledynai ir kokiu greičiu ten vyksta pokyčiai“, – teigė mokslininkas Andrius Šiaulys.

Pirmoji problema, su kuria susidūrė mokslininkai – turėti žemėlapiai nebetinkantys, mat dėl tirpstančio ledo viskas jau buvo pasikeitę. Tai buvo rimta, mat ekspedicija buvo planuota pagal nebevartotinus žemėlapius.

„Visas kraštovaizdis tiek pasikeitė, kad mes negalėjome nuplaukti, kur planavome“, – pasakojo A. Šiaulys. Vyras tikino, kad teko ir klimpti, ir valtis vilktis krantu, kur seniau buvo vanduo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Paseklėjo tos vietos, kur iš pradžių atrodė, kad yra gilios. Kelionė buvo komplikuota, bet tai sukėlė atradėjo emocijas, nes plaukėme į nežinomybę“, – dalijosi A. Šiaulys.

Tyrimo objektas, ledyno atidengta lagūna, yra net 35 metrų gylio ir tris kartus druskingesnė už Baltijos jūrą.

„Lagūnos viršuje gėlas vanduo, kaip Kuršių mariose, ties Juodkrante. O trijų metrų gylyje druskingumas jau kaip Baltijos jūroje“, – pasakojo mokslininkas Sergej Olenin. Mokslininkams buvo netikėtas toks vandens tankis.

Tačiau didžiausia mįsle išlieka tai, kaip lagūnoje atsirado jūrinio vandens. Tvirtinama, kad ekspedicijos dalyviai kelionės metu nematė, kad per potvynius į lagūną įeitų jūrinis vanduo.

Kuo sotesnė meška – tuo laimingesni mokslininkai.

„Galbūt sezoniniai štormai, o gal toks vanduo iš tirpstančių ledynų“, – spėliojo S. Olenin.

Akį traukianti, bet pavojinga aplinka

Savaitę gyvenant palapinėse ekstremalus oras nebuvo vienintelis pavojus, su kuriuo susidūrė mokslininkai. Arktyje yra iki 3,5 tūkst. baltųjų lokių, tad vyrams teko pakaitomis budėti naktimis. Laimei, aplink lagūną buvo itin daug ruonių, kurie yra šių žvėrių maisto šaltinis.

„Kai pamatėme mešką, ji atrodė stora ir patenkinta. Ten joms maisto yra ištisus metus, o kuo sotesnė meška – tuo laimingesni mokslininkai. Mažėja tikimybė, kad ji norės mumis paskanauti“,  – juokavo A. Šiaulys. Tiesa, tai nebuvo vieninteliai gyvūnai, su kuriais teko susitikti septyniems mokslininkams.

Grožintis amžino įšalo kraštu, tundromis, pasirodydavo ir delfinų, ir banginių.

„Staiga delfinai, staiga banginis. Ir į mus pažiūrėkit!“ – juokėsi S. Olenin.

„Pilnas komplektas. Ten gamta yra labai turtinga“, – tęsė S. Olenin.

Pasak mokslininkų, Arktis yra svarbi, nes leidžia suprasti, kaip kadaise traukiantis ledynams atrodė Baltijos jūra. Viliamasi, kad į tokias ekspedicijas bus vykstama dažniau ir bus daugiau įvairių sričių specialistų. 

Stebėsenos grupė „Koperniko klimato kaitos tarnyba“ (Copernicus Climate Change Service, C3S) nustatė, kad liepą jūrinio ledo laukų Antarktyje bendras plotas buvo 1,53 mln. kv. kilometrų, tai yra apie 1,1 mln. kv. km mažesnis nei būdavo vidutiniškai liepos mėnesį 1991–2020 metais.

Liepą jūrinio ledo danga buvo mažiausia nuo stebėjimų iš palydovų pradžios prieš 44 metus. Birželį ledo plotas taip pat buvo rekordiškai mažas.

Pasak C3S, mažesnis nei vidutiniškai tą mėnesį jūrinio ledo plotas stebimas nuo vasario.

Tarnyba savo mėnesio pranešime rašo, kad Pietų vandenyne praeitą mėnesį stebėtos „didelės teritorijos, kuriose jūrinio ledo telkiniai buvo mažesni nei vidutiniškai“.

Tuo metu Arkties jūrinio ledo plotas buvo 4 proc. mažesnis nei vidutiniškai. Šis liepos rodiklis buvo 12-as mažiausias iš fiksuotų per daugiamečius stebėjimus.

Liepą kai kur Vakarų ir Šiaurės Europoje bei Jungtinėje Karalystėje buvo užregistruota karščio rekordų, o C3S nurodė, kad šis mėnuo didžiojoje žemyno dalyje buvo sausesnis nei vidutiniškai. Be to, keliose srityse buvo fiksuotas rekordiškai mažas kritulių kiekis.

„Šio sąlygos lokaliai veikia ekonomiką ir skatina gamtinių gaisrų plitimą ir intensyvėjimą“, – pažymėjo tyrėjai.

C3S nurodė, kad liepa taip pat buvo neįprastai sausa didžiojoje dalyje Šiaurės ir Pietų Amerikos, Centrinėje Azijoje ir Australijoje.

Dėl klimato kaitos ekstremalios karščių bangos ir sausros tampa vis labiau dažnėja.

„Galime tikėtis toliau matyti dažnesnius ir ilgesnius itin aukštos temperatūros laikotarpius, toliau kylant pasaulio temperatūrai“, – sakė C3S vyresnioji mokslo darbuotoja Freja Vamborg (Frėja Vamborg).

Tačiau tarnyba taip pat nurodė, kad praeitas mėnuo buvo drėgnesnis nei įprasta Rusijos rytuose, Kinijos šiaurėje ir plačioje juostoje nuo Rytų Afrikos iki Indijos šiaurės rytinės dalies.

Ledynai, kurie sudaro daugiau nei 10 proc. šalies ploto, susitraukė iki 10 400 kv. km, sakoma Islandijos moksliniame žurnale „Jokull“ publikuotame straipsnyje.

Nuo 1890 m. ledynų plotas sumažėjo beveik 2 200 kv. km arba 18 proc. Vis dėlto, beveik trečdalis susitraukimo įvyko per pastaruosius du dešimtmečius, rodo glaciologų, geologų ir geofizikų skaičiavimai.

Ekspertai jau anksčiau įspėjo, kad Islandijos ledynai iki 2200 m. gali visiškai išnykti.

„Ledynų ploto kaita Islandijoje nuo 1890 m. rodo akivaizdų ryšį su klimato kaita. Visoje šalyje šie du dalykai kito iš esmės sinchroniškai, nors bangavimas ir poledyninių ugnikalnių aktyvumas taip pat paveikė kai kurių ledynų padėtį“, – teigia tyrimo autoriai.

Balandį žurnale „Nature“ publikuotame tyrime mokslininkai parodė, kad beveik visi iš pasaulyje esančių 220 tūkst. ledynų vis sparčiau netenka savo masės. Naudodamiesi NASA „Terra“ palydovo duomenimis, mokslininkai nustatė, kad 2000–2019 m. pasaulio ledynai kasmet netekdavo vidutiniškai 267 mlrd. tonų ledo.

„Bavarijos ledynų dienos suskaičiuotos. Ir dar greičiau nei tikėjomės“, – sakė šio pietinio regiono, kur stūkso apledėjusios Alpių viršukalnės, aplinkos apsaugos ministras Thorstenas Glauberis (Torstenas Glauberis).

„Paskutinis Bavarijos Alpių ledynas gali ištirpti po 10 metų“,  – perspėjo jis.

Anksčiau mokslininkai skaičiavo, kad ledas ant viršukalnių išsilaikys maždaug iki šio amžiaus vidurio.

Tačiau pastaraisiais metais jų tirpsmas labai paspartėjo.

Penki Cugšpicės rajone Berchtesgadeno Alpėse esantys Vokietijos ledynai per pastarąjį dešimtmetį neteko maždaug dviejų trečdalių savo tūrio.

Jų paviršiaus plotas taip pat sumažėjo trečdaliu – tiek ploto užima maždaug 36 futbolo aikštės.

Perspėdamas dėl klimato atšilimo padarinių Th. Glauberis pabrėžė, kad ledynai yra „ne vien sniego ir ledo pavidalo Žemės istorijos paminklas“.

„Jie – mūsų klimato būklės termometrai“, – pridūrė jis.

Trečiadienį paskelbti tyrimo rezultatai rodo, kad pasaulio ledynai vis greičiau netenka savo masės. Jų tirpsmas lėmė daugiau nei penktadalį jūros lygio pakilimo šiame amžiuje.

Tarptautinė mokslininkų komanda, ištyrusi NATO palydovo padarytas nuotraukas, nustatė, kad nuo 2000 iki 2019 metų pasaulio ledynai vidutiniškai netekdavo po 267 mlrd. tonų ledo per metus.

Tyrimo išvados paskelbtos Vokietijos meteorologams pranešus, kad šis balandis buvo šalčiausias per keturis dešimtmečius.

Vokietijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, pastaraisiais metais oro temperatūra nesilaikė įprastų normų. Po šaltos žiemos, kai vasarį termometro stulpeliai nukrito gerokai žemiau nulio, balandžio 1-ąją buvo registruota 25,9 laipsnio šiluma, o likusią mėnesio dalį dažniausiai buvo daugiau nei 15 laipsnių mažesnė.

Dėl tokių oro temperatūros permainų aplinkosaugininkai kaltina klimato kaitą ir ragina vyriausybes daryti daugiau, kad nerimą kelianti tendencija būtų pažabota.

Pagal 2015 metų Paryžiaus klimato susitarimą valstybės įsipareigojo siekti, kad iki šio šimtmečio pabaigos šiltėjimas būtų apribotas 1,5 Celsijaus laipsnio, lyginant su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos.

Klimato aktyvistai ketvirtadienį iškovojo istorinę pergalę prieš kanclerę Angelą Merkel, Konstituciniam teismui išaiškinus, kad Berlyno aplinkos apsaugos planas yra nepakankamas.