Šios permainos be jokių abejonių kelia grėsmę Antarktyje perinčių pingvinų populiacijai.

Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas prieš kelias savaites lankėsi Antarktidoje, norėdamas savo akimis pamatyti grėsmingai spartėjantį ledo tirpsmą.

A. Guterresas ir jo palyda apkeliavo ledynus, lankėsi Čilės Eduardo Frei oro pajėgų bazėje Karaliaus Džordžo saloje.

Antarkties viduryje dar žėri ledas, tačiau jis taip pat trapus. O tai pavojinga tūkstančiams čia nuolat perėti susirenkantiems pingvinams.

Šis aukšto JT pareigūno vizitas Antarktyje buvo susijęs su Dubajuje vykusiomis pasaulinėms deryboms dėl klimato kaitos ir dėl to kylančių grėsmių planetai.

A. Guterresas pabrėžė, kad tai rimtas priminimas tautoms, jog pasaulis turėtų palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro, kad būtų išvengta blogiausių planetos atšilimo padarinių – grėsmės, kuri vieną dieną gali sunaikinti šių išskirtinių paukščių populiaciją.

Grenlandijos ledynai nuo matavimų pradžios 2002-ųjų balandį neteko apie 4 700 gigatonų savo masės, rodo iki praėjusių metų rugpjūčio surinkti palydoviniai programų „Grace“ ir „Grace-FO“ duomenys.

Tai reiškia, kad didžiausią pasaulio salą dengiantis ledas tirpsta, ypač vakarinėje pakrantėje. Viena gigatona lygi 1 mlrd. tonų.

Grenlandija yra autonominė Danijos teritorija. Šią salą itin smarkiai veikia klimato kaita, kadangi Arkties regionas iki šiol atšilo gerokai labiau, nei bet kuris kitas regionas Žemėje.

Ten esantys ledynai taip pat tirpsta greičiau nei bet kuriame kitame pasaulio regione, ir grasina beveik 2 mlrd. žmonių vandens atsargoms. Daugiau ledo nei Himalajuose yra tik Antarktidoje ir Arktyje.

„Mūsų išvados aiškiai rodo, kad Himalajų ledynų ledas šiuo metu tirpsta greičiu, kuris yra beveik 10 kartų didesnis už vidutinį kelių pastarųjų šimtmečių greitį, – sakoma pagrindinio tyrimo autoriaus, Lidso universiteto profesoriaus Jonathano Carrivicko pranešime. – Šis greičio padidėjimas pasireiškė tik per pastaruosius kelis dešimtmečius ir sutampa su žmogaus sukelta klimato kaita.“

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad Himalajų ledynai nuo septintojo dešimtmečio sumažėjo apie 40 proc. Ledynai aprūpina vandeniu kalnuose ir tokių upių, kaip Gango, Indo ir Brahmaputros slėniuose gyvenančius žmones.

J. Carrivicko kolega nurodė, kad mažėja laiko užkirsti kelią šios nelaimės masto padidėjimui. „Šis tyrimas yra tik dar vienas patvirtinimas, kad šie pakitimai spartėja ir turės daug įtakos ištisoms žmonių tautoms ir regionams“, – teigė vienas tyrimo autorių, Dandžio universiteto mokslininkas Simonas Cookas.

Iki praeito amžiaus paskutiniojo ir šio šimtmečio pirmojo dešimtmečių mokslas įgudo gana gerai prognozuoti šiuos procesus, bet ankstesnių dešimtmečių tyrimai buvo mažiau patikimi, nes technologijos buvo mažiau pažengusios.

Dabar mokslininkai iš naujo apskaičiavo nuo 1972 metų Grenlandijos prarastą ledo kiekį. Būtent tais metais buvo paleistas pirmieji „Landsat“ sistemos palydovai, pradėję reguliariai fotografuoti šią Danijos teritoriją.

„Kai peržvelgi kelis dešimtmečius, geriau atsisėsti ant kėdės, prieš pamatant rezultatu, nes šiek tiek bauginama pamatyti, kaip sparčiai viskas keičiasi“, - pažymėjo prancūzų glaciologas Ericas Rignot (Erikas Rinjo), dirbantis Kalifornijos universitete Ervaine.

E. Rignot kartu su bendradarbiais iš Kalifornijos, Grenoblio, Utrechto ir Kopenhagos universitetų tyrimų rezultatus apžvalgia straipsnyje, paskelbtame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America“ (PNAS).

„Be to, tai veikia visą Grenlandijos plotą, o ne vien šiltesniąją dalį pietuose“, – aiškino jis.

Šešiskart spartesnis tirpsmas

Glaciologai ledo tirpsmo spartą matuoja trimis metodais.

Palydovai gali lazeriu išmatuoti reljefo aukštį. Jeigu ledas nutirpsta, fiksuojamas aukščio mažėjimas.

Antrasis metodas – įvertinti gravitacijos pokyčius, kai ištirpusi ledo masė apskaičiuojama pagal Žemės gravitacijos lauko pokyčius. Šis metodas tapo prieinamas nuo 2002 metų, kai buvo paleisti tokius matavimus galintys atlikti NASA palydovai.

Trečia, mokslininkai sukūrė vadinamuosius masės balanso modelius: lietaus ir sniego pavidalu susikaupianti masė lyginama su prarasta dėl ledo tėkmių ir apskaičiuojamas skirtumas.

Šie modeliai, kalibruojami pagal realius matavimus, nuo šio šimtmečio pradžios tapo labai patikimi, sako E. Rignot. Pasak tyrėjų, dabartinių skaičiavimų statistinė paklaida siekia 5–7 proc., o prieš kelis dešimtmečius ji galėjo būti iki 100 procentų.

Tyrėjų grupė pasinaudojo naujausiais modeliais, kad „atsuktų laiką atgal“ ir nustatytu, kokia buvo Grenlandijos ledynų masė 8-ame ir 9-ame dešimtmečiais.

Skaičiavimus patikslinti padėjo tuo laikotarpiu surinkti riboti duomenys: vidutinės kokybės palydovinės nuotraukos, aerofotonuotraukos, ledo kerno mėginiai ir kitų stebėjimų medžiaga.

„Pridėjome dalelę anksčiau neegzistavusios istorijos“, – sakė E. Rignot.

Rezultatai rodo, kad per 8-ą dešimtmetį Grenlandijoje kasmet susikaupdavo vidutiniškai 47 gigatonos ledo. Vėliau sala per 9-ą dešimtmetį lygiai tokį patį kiekį prarasdavo.

Tokia pati tirpsmo sparta laikėsi 10-ajame dešimtmetyje, bet mūsų šimtmečio pradžioje staigiai padidėjo iki 187 gigatonų per metus, o nuo 2010 metų – iki 286 gigatonų per metus.

Ledas dabar tirpsta šešiskart sparčiau negu 9-ame dešimtmetyje. Mokslininkai apskaičiavo, kad šioje saloje ištirpęs ledas nuo 1972 metų pasaulinio vandenyno lygį pakėlė 13,7 milimetro.

„Tai puikus darbas, atliktas autoritetingos tyrėjų grupės, naudojant naujoviškus metodus, kad iš turimų duomenų būtų išgauta daugiau informacijos“, – tyrimo išvadas komentavo Kembridže veikiančio Scotto (Skoto) poliarinių tyrimų instituto darbuotojas Colinas Summerhayesas (Kolinas Samerhejesas).

Ta pati tyrėjų grupė atliko panašią Antarktidos duomenų analizę, o naujoji studija suteikia galimybę tiksliau ir ilgesniam laikotarpiui prognozuoti spartų ledo tirpsmą, stebėtą Grenlandijoje pastaraisiais metais.

„Šie nauji duomenys leidžia mums geriau priderinti pastaruosius dramatiškus Grenlandijos indėlio į pasaulinio jūrų lygio kilimą pokyčius prie ilgesnio laikotarpio konteksto – ledo praradimas, kurį matėme per pastaruosius aštuonerius metus, yra tokio paties dydžio, kiek buvo prarasta per ankstesnius keturis dešimtmečius“, – sakė Lankasterio universiteto aplinkos duomenų mokslo lektorė Amber Leeson (Amber Lison).

Net pasiekus „patį ambicingiausią“ Paryžiaus susitarimo tikslą apriboti pasaulio šiltėjimą 1,5 Celsijaus laipsnio, trečdalis ledynų išnyktų, teigiama viešoje ataskaitoje „Hindukušo ir Himalajų įvertinimas“ (The Hindu Kush Himalaya Assessment).

Hindukušo ir Himalajų regiono ledynai yra itin svarbus vandens šaltinis maždaug 250 mln. žmonių kalnuose ir 1,65 mlrd. žmonių, gyvenančių žemiau esančiuose upių slėniuose, pažymima ataskaitoje.

Šie ledynai maitina 10 iš svarbiausių pasaulio upių sistemų, įskaitant Gangą, Indą, Geltonąją upę, Mekongą ir Ajejarvadį, taip pat tiesiogiai arba netiesiogiai aprūpina milijardus žmonių maistu, energija, švariu oru ir pajamomis.

Jeigu šie ledynai sunyktų, poveikis žmonėms bus įvairialypis: pradedant didesniu oro užterštumu, baigiant dažnesniais ekstremaliais meteorologiniais reiškiniais. Be to, sumažėjus vandens upėse iki musonų bus neigiamai paveiktos miestų vandentiekio sistemos, maisto ir energijos gamyba, perspėja studijos autoriai.

Sparčiai tirpstant ledui regione, kuriame yra tokie kalnai kaip Everestas ir K2, prieškalnėse jau susidarė šimtai pavojingų ledyninių ežerų, kurių vanduo gali prasiveržti ir sukelti potvynius.

Naująją ataskaitą paskelbė Nepalo sostinėje Katmandu įsikūręs regioninis tarpvyriausybinis tyrimų centras „International Centre for Integrated Mountain Development“ (ICIMOD). Nepalas yra viena iš aštuonių valstybių, atsidūrusių šio pavojaus priešakinėje linijoje.

Ataskaita buvo rengiama penkerius metus, dalyvavo daugiau kaip 350 mokslininkų ir politikos ekspertų, 185 organizacijos, 210 autorių, 20 redaktorių ir 125 kviestiniai recenzentai.

„Jei niekas nesikeis, pasaulinis atšilimas transformuos šaltas, ledynais padengtas viršukalnes... kiek mažiau nei per šimtmetį aštuoniose šalyse atidengdamas plikas uolas“, – sakoma ataskaitos parengimui vadovavusio Philippus Westerio (Filipo Vesterio) iš ICIMOD pareiškime.

„Tai klimato krizė, apie kurią negirdėjote“, – pridūrė jis.

Regionui iki 2030-ųjų reikės iki 4,6 mlrd. dolerių (4 mlrd. eurų) per metus adaptuotis prie klimato kaitos, o iki 2050-ųjų ši suma gali išaugti iki 7,8 mlrd. dolerių (6,8 mlrd. eurų), sakoma ataskaitoje.

„2003 metais per metus dingo 111 kubinių kilometrų ledo, o po 10 metų šis (metinis) skaičius išaugo beveik keturis kartus – iki 428 kubinių kilometrų“, – sakoma Danijos technikos universiteto (DTU) kosminių tyrimų laboratorijos pranešime.

Laboratorijos mokslininkai prisidėjo prie Grenlandijos ledo dangos pokyčių tyrimo, kurio rezultatai skelbiami JAV žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

„Ledynų tirpime pastebima aiškių ir stebinamų pokyčių“, – sakė DTU profesorius Shfaqatas Abbasas Khanas (Šfagatas Abasas Chanas).

Iki šiol Grenlandijos ledo skydo tirpsmas labiausiai pasireikšdavo salos šiaurės vakarinėje ir pietrytinėje dalyje esančiuose ledynuose.

Tačiau 2003–2013 metais didžiausia dalis ledo buvo prarasta Grenlandijos pietvakariniame regione, kur beveik nėra didelių ledynų. 

Ohajo valstijos universiteto profesorius Michaelas Bevisas (Maiklas Bivisas), vienas pagrindinių PNAS straipsnio autorių, sako, kad dabar tirpsta ledynų paviršiaus masė  – „iš pakrantės į salos gilumą.“

Tai reiškia, kad pietvakarinėje Grenlandijos dalyje formuojasi vis sraunesnės į vandenyną įsiliejančio vandens upės.

„Žinojome, kad viena didelė problema yra iš kai kurių didelių tekančių ledynų (outlet glaciers) išmetamo vis didesnis ledo kiekis, – sakė M. Bevisas. – Bet dabar pripažįstame antrą rimtą problemą: vis didesnis ledo masės kiekis išteka vandeniu – upėmis, įtekančiomis į jūrą.“

Mokslininkas perspėjo, kad tai sukels rimtų pasekmių ir spartins vandenyno lygio kilimą.

„Mes pastebime, kad ledynų danga pasiekė kritinį tašką“, – sakė jis.

Visą Grenlandiją dengiantis iki trijų kilometrų storio ledo skyde susikaupusios vandens atsargos, jeigu ledynai ištirptų, pakeltų pasaulio vandenyno lygį galėtų apie šešiais metrais.

Mokslininkų stebėtą ledynų tirpsmą lemia kylanti žemės paviršiaus temperatūra ir iš dalies faktas, kad ledynus skalauja vis šiltesnis vanduo.

„Palaipsniui kylant atmosferos temperatūrai mes neišvengiamai pastebėsime spartėjantį ledynų tirpimą“, – sakė Sh. A. Khanas.

Per XX šimtmetį pasaulinio vandenyno lygis pakilo vidutiniškai 20 centimetrų, nors šis skaičius įvairiuose regionuose skiriasi. Šiuo metu jis pakyla vidutiniškai 3,3 milimetro per metus.

Tyrimo rezultatai skelbiami specializuotame žurnale „Nature Climate Change“. Jais remiantis, ilgainiui sutirps 36 proc. ledynų.

Mokslininkų skaičiavimu, ledynai tirps nepriklausomai nuo to, ar globalios vidutinės temperatūros kilimas, kaip numatyta Paryžiaus susitarime, bus apribotas iki 2 arba geriausiu atveju iki 1,5 laipsnio, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu.

Netikėta ir nuvilianti išvada - tačiau tai vaidins tik nežymų vaidmenį, bent jau šį šimtmetį, sakė klimato tyrinėtojas iš Brėmeno Benas Marzeiponas. To priežastis: ledynai į klimato pokyčius reaguoja lėtai. Todėl, pasak mokslininko, tik kitą šimtmetį paaiškės, ar klimato apsauga buvo sėkminga. Mokslininkai apskaičiavo, kad dėl kiekvieno kilogramo anglies dvideginio, kuris šiandien patenka į atmosferą, ilgainiui vandeniu virs 15 kg ledo.

Studija rodo „istorinį mūsų atsakomybės būsimoms kartoms mastą“, - sakė tyrime nedalyvavęs ekspertas Torstenas Albrechtas iš Potsdamo klimato padarinių tyrimo instituto. Be to, esą aiškėja būtinybė „kiek įmanoma greičiau pamiršti“ iškastinio kuro naudojimo laikmetį.

Šiaurės ir pietų ašigalius gaubiančios ledo kepurės dengia 10 proc. mūsų planetos paviršiaus. Manoma, kad Žemėje yra 5 mln. kubinių mylių į ledą virtusio vandens. Kokie geografiniai pokyčiai ištiktų Žemę, jei visas tas ledas ištirptų? "National Geographic" sukūrė interaktyvių žemėlapių seriją, kuri iliustruoja katastrofinius žmonijai ledynų tirpsmo padarinius.

Jei ištirptų visas planetoje esantis ledas, jūros lygis pakiltų 65 metrais. Ar bereikia sakyti, kad toks pokytis paskandintų ne tik ištisus miestus, bet ir ištisas valstybes. Drastiškai pasikeistų ir žemynų kontūrai. Ženkliai pakistų ir populiacijų pasiskirstymas, tankis, dydis. Be to, visiškai ištirpę ledynai suduotų smūgį kitoms Žemės sistemoms (keistųsi vandenynų srovės, oro masių judėjimas, ekosistemos ir t.t.).

Tačiau grįžkime prie geografinių pokyčių. Europoje nebeliktų tokių miestų kaip Londonas ar Venecija – jie atsidurtų giliai po vandeniu. Neliktų visos Olandijos, beveik visos Danijos. Viduržemio jūra išsiplėstų ir susimaišytų su Juodąja ir Kaspijos jūromis.

Ekspertai tvirtina, kad ledynų kiekio mažėjimas priklauso nuo keleto faktorių, tarp kurių – šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis ir jo didėjimas, globalinių temperatūrų reakcija į tokių dujų kiekio didėjimą.

"Jei sudeginsime visus Žemėje slypinčius anglies, naftos ir gamtinių dujų išteklius, atmosferą papildysime 5 trln. tonų anglies, - aiškinama žurnale "National Geographic". – Tai reiškia, kad mūsų planetoje pasidarys nepaprastai karšta. Vidutinė temperatūra sieks nebe +14,4°C, o +26,7°C. Daugelyje planetos paviršiaus ruožu žmonėms gyventi pasidarys tiesiog per karšta."

Jei taip nutiktų, Žemė liktų be ledo. Tai būtų pirmas toks atvejis per pastaruosius 34 mln. metų.

Atlanto vandenynas iš Šiaurės Amerikos kontinento pasiglemžtų Floridos pusiasalį ir Meksikos įlankos pakrantę. Vakarinėje šio žemyno pakrantėje iš San Francisko liktų salelėmis virtusios didmiesčio kalvos, o San Diegas būtų paskandintas amžiams.

Katastrofiškesnė situacija susiklostytų Azijoje. Po vandeniu atsidurtų visas Bangladešas iš didžioji Kinijos dalis. Toje teritorijoje dabar gyvena apie 760 mln. žmonių. Smarkiai "aptirptų" ir Indijos pusiasalio kontūrai.

O štai Pietų Amerikos žemyne Amazonės ir Paragvajaus upių baseinai taptų Atlanto vandenyno įlankomis. Neliktų Buenos Airių, Urugvajaus pakrantės, dalies Paragvajaus.

Kiti kontinentai nukentėtų santykinai mažiau, tačiau globalinio potvynio įtaką pajustų ir jie. Pavyzdžiui, Afrikoje po vandeniu su visomis piramidėmis nugrimztų Egipto šiaurinė pakrantė. Australijoje susidarytų nauja vidinė jūra, tačiau žemyne būtų apsemtos pakrantės teritorijos, kuriose gyvena 4/5 Australijos piliečių.

Tačiau mums, ko gero, labiausiai rūpi Europos ir Baltijos regiono likimas. O jis, švelniai tariant, ne koks. Baltijos jūros regione tokių miestų kaip Ryga, Talinas, Kopenhaga, Sankt Peterburgas, Stokholmas, Helsinkis. Ne kažin kas liktų ir iš Lietuvos – geriausiu atveju, dalelė Žemaitijos aukštumos šiaurinės dalies ir rytinėje dalyje esančios aukštumos. Didžioji Lietuvos dalis, kaip galima spręsti iš fizinio žemėlapio, kuriame, deja, nenurodytas nė vienas Lietuvos miestas, atsidurtų Baltijos dugne.

Daugiau informacijos rasite "National Geographic" tinklalapyje.

2012 m. Arkties vandenynas neteko rekordinio kiekio ledo, o žmonija į atmosferą išmetė rekordinį kiekį šiltnamio efektą skatinančių dujų. Antradienį tokius duomenis paskelbė tarptautinė klimatologų komanda, skelbia cnbc.com.

2012–ieji taip pat buvo ir vieni šilčiausių stebėjimų istorijoje – vandens ir žemės temperatūra palyginus su kitais metais buvo daug aukštesnė (bet neaukščiausia), skelbiama JAV Vyriausybės užsakymu išleistame Klimato būklės ataskaitoje. Toks raportas JAV užsakymu yra rengiamas kasmet nuo 1994 m.

„Vertinant globaliai, 2012–ieji metai buvo aštuntoje ar devintoje vietoje pagal vidutinę temperatūrą nuo maždaug 1850–ųjų metų, kuomet buvo pradėti rinkti visos planetos temperatūros informacija“, – rašome ataskaitoje.

Arkties vandenynas pernai neteko rekordiškai daug ledo. Rekordiškai žemas ledynų kiekis buvo fiksuojamas rugsėjo mėnesį.

97 procentai Grenlandijos ledynų rodė vienokios ar kitokios formos tirpimo požymius. Beveik visi šiaurinės Aliaskos ledynai taip pat tirpo. Apskritai, ledynų tirpimas aliaskoje ir Grenlandijoje buvo apie 4 kartus intensyvesnis nei įprasta.

Vykstant globalinei kreditų krizei, CO2 išmetimai į atmosferą buvo kiek sumažėję, bet 2012 m. dėl atsigaunančios ekonomikos jie staigiai šovė į viršų ir viršijo visų laikų stebėjimų rekordus.

Dėl vykstančios klimato kaitos, pasaulis pernai kentėjo dėl didelio sausrų, lūčių ir kitų klimato ekstremalių reiškinių kiekio. Pavyzdžiui tokios, kaip šiaurės rytų Brazilijoje siautusios sausros vietiniai nebuvo matę kelis dešimtmečius. Tuo tarpu Karibų jūros regionas per sausąjį periodą sulaukė itin didelių liūčių ir audrų, o Afrikos Sahelio lietingasis sezonas buvo pats drėgniausias per 50 metų. Šia pokyčiai smarkiai veikia vietines gyvenimo, ekonomikos ir gamtos sąlygas.

Teigiamos naujienos: Žemės Pietų ašigalyje, apie Antarktidą, situacija išlieka stabili, o šilti orai lėnmė rekordiškai sumažėjusį ozono skylių skaičių.

Nuotraukose viršuje - situacija 2012 m. ir 1980 m.