„Edukacijos atspirties taškas tapo raidė „ė“, kuri neturi atitikmenų jokioje kitoje kalboje. Šios raidės unikalumas lėlininkams yra ypač svarbus, nes žodis „Lėlė“ turi net dvi „ė“. Tai suteikia žodžiui, galima sakyti, magiškų savybių –  lėlininkams tai ypač svarbu, nes tam, kad atgaivintum lėlę, paprastų žodžių neužtenka, tam reikia burtažodžių!“ – savo mintimis dalinosi režisierius Andrius Žiurauskas.

„Šios edukacijos premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – norėjosi įprasminti ir paminėti Lietuvai ypatingai svarbią šventę – Valstybės atkūrimo dieną! Tai puiki proga švęsti ir didžiuotis mūsų kultūra bei kalba.

D. Stankevičius nuotr.

Tuo pačiu ši edukacija kartu su spektakliu „Sesytė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“, kurio premjera numatoma šių metų gegužės pirmąjį savaitgalį – Mamos dienos proga, taps dalimi didžiulių gastrolių po visa Šiaurės Ameriką. Šį turą organizuojame kartu su JAV lietuvių bendruomenės „Kultūros taryba“. Lankant abipus Atlanto emigracijoje gyvenančius lietuvius ir jų vaikus, norisi žaismingai pasakoti apie Lietuvą ir jos turtingą kultūrą, perteikti svarbiausias mūsų tautos vertybes, pasitelkiant lėlių teatro magiją, auginti savo tautinį identitetą suvokiančią ir kūrybingą asmenybę“, – mintimis dalinosi teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Rasa Bartninkaitė. D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – tai nuotaikingas žaidimas su kalba ir nuoširdus didžiavimasis lietuvių kalbos ir kultūros lobiais. Edukacijos metu dalyviai daug sužinos ne tik apie skirtingus lietuviškos kultūros simbolius, bet ir mitinius veikėjus. O kokius burtažodžius reikia ištarti norint atgaivinti lėlę – sužinosime jau vasario 16 ir 17 dienomis, 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre!

D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – interaktyvi edukacija visai šeimai:

Vasario 16 ir 17 d., 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Idėjos autorius ir režisierius – Andrius Žiurauskas.

Andrius Žiurauskas. D. Stankevičius nuotr.

Dailininkas – Artūras Šimonis.

Kompozitorius – Stanislovas Stavickis-Stano.

D. Stankevičius nuotr.

Vaidina:

Arvydas Šaučiūnas / Darius Krapikas /  Augustas Gudelis.

Rūta Kumpikaitė / Audronė Grėbliauskienė / Laima Strazdauskienė.

Trukmė: 45 min.

N-5. 

Elektroakustinis performansas

Šiandien 21.30 val. „Apeirono“ teatre vyks Simono Nekrošiaus (Lietuva) elektroakustinis performansas savadarbiais instrumentais „Paraobjektai“.

„Paraobjektai“ – tai gyvo garso pasirodymas savadarbiais instrumentais, sujungiantis netradicinius garso generacijos būdus bei principus.

Tai autoriaus įgalinta fantazijos ir interpretacijų išraiška, individualiais, asociatyviais judesiais kurianti pasakojimą tarp to, kas yra norma, ir kas už jos ribų, tarp realybės ir absurdo.

Performanso kūrėjas kviečia atsiriboti nuo klišinio mąstymo apie muziką, standartinių muzikos kūrybos kanonų bei patirti naują ryšį su mus supančia aplinka.

Lėlininko kiemas

Rytoj, gegužės 6 d., 10–16 val. jaukiajame Klaipėdos lėlių teatro edukacinio centro kiemelyje (Vežėjų g. 4) ir šiemet įsikurs „Lėlininko kiemas“.

Patrauklios ir įdomios edukacijos kvies visus atrasti ir pažinti slėpiningus lėlių teatro pasaulius.

Nuo 10 val. 5–10 m. vaikams vyks „Teatro kišenėje“ edukacija „Pirštų lėlės ir jų pasakėlės“. Edukacijos dalyviai, pasirinkę savo mėgstamiausią pasaką ir jos veikėją, pasigamins po vieną pirštų lėlę, įkūnijančią tą personažą, ir susikurs jo gyvenamąją erdvę – pakabinamą paveikslėlį.

Pasigaminus pirštų lėles, bus kuriamas lėlių teatro pasirodymas. Edukacijos dalyvius atradimų ir patyrimų keliu ves aktorė, lėlininkė Andžela Vitauskaitė.

12 val. Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos edukatoriai kvies į muzikines patyrimines improvizacijas, žaidimus su muzikos instrumentais, kūno, judesio, balso perkusija, burtis į vieningą „orkestrą“, pasitelkus vaizduojamąsias priemones bei pasirinktus žodžius kurti įvairių muzikos stilių dainas.

Edukacija „Muzikinės improvizacijos ir meno žaismas“ yra nemokama, tačiau būtina išankstinė registracija e. p. leliuedukacija@gmail.com.

14 val. 9–15 m. dalyviai laukiami edukacijoje „Komiksų ir veikėjo kūrimo dirbtuvės“.

Festivalis kviečia pamatyti, koks platus ir įvairus gali būti lėlių teatro kosmosas.

Kas yra komiksai, kaip jie kuriami ir ar jie privalo būti juokingi? O kaip atsiranda patys garsiausi kompiuterinių žaidimų veikėjai? Edukacijos metu knygų iliustruotoja bei komiksų kūrėja Greta Alice vaikams trumpai papasakos apie komiksų atsiradimo istoriją, pagrindinius komiksų kūrimo principus, veikėjų dizaino subtilybes, atskleis paslapčių, kaip net patį rimčiausią nutikimą paversti juokinga istorija, gyvai iliustruodama pristatys skirtingus komiksų stilius bei pakvies pasitelkti burtus ir visiems kartu sukurti netikėtą veikėją.

16 val. mokyklinio amžiaus vaikai bus kviečiami į 2 val. trukmės antigravitacinį eksperimentą – kūrybines scenarijaus ir lėlių dirbtuves „Kopūstgalvio cirkas“.

Tai – atvira „Psilikono teatro“ vaizdo laboratorija, kur kiekvienas užsukęs gali atlikti akrobatikos ir kitus labai pavojingus cirko pratimus visiškai saugiai: treniruodami miniatiūrines silikono lėles, kurių atliekami cirko numeriai tampa matomi dideliame ekrane.

„Kopūstgalvio cirko“ trupė nepavaldi gravitacijos dėsniams ir juda visai kitu principu, o trupės narių sėkmė priklauso nuo animatoriaus rankų miklumo.

Apie žuvis ir žmones

Susitikti Teatro aikštėje rytoj, gegužės 6 d., 18 val. kvies Klaipėdos lėlių teatro lauko reginys „Apie žuvis ir žmones“.

Svajingas ir elegantiškas skrydis danguje, aukštyn ir žemyn, dangaus mėlį skrodžiantis, bet lengvas lyg plunksnos krytis, grakštus kaip žuvies uodegos vikstelėjimas vandenyno gelmėje.

Unikalus, efemeriškas, kas akimirką kintantis didelių iš polietileno plėvelių pagamintų lėlių judėjimas vieniems primins sklendžiantį paukštį, kitiems – plaukiančią žuvį, vienus nukels į povandeninį pasaulį, kitus – į dangaus aukštybes, o gal – prie dangaus skliautais nardančių jūros gyventojų.

Ir pakvies pamatyti gražų, ramų, galbūt kiek liūdną jų šokį. Gyvybė atėjo iš vandens, vadinasi, ir žmogus. Jeigu visą okeaną nuklojęs ir visa dusinantis plastikas palengva iš namų išstumia jo gyventojus, jeigu vietoj medūzų bangos skalauja polietileninius maišelius, o nykstančias ir išnykusias žuvų rūšis vandenynuose keičia plastikiniai indai, tai kas laukia žmogaus?

Šešias dienas truksiantis festivalis „Materia Magica“ šįkart – apie gravitaciją. Festivalis kviečia pamatyti, koks platus ir įvairus gali būti lėlių teatro kosmosas – lėlių teatras ne tik spektakliuose, bet ir performansuose bei edukacijose, ne tik scenoje, bet ir kine, ne tik teatruose, bet ir lauke.

Per šią beveik tris dešimtmečius trunkančią kelionę išryškėjo, kaip kinta lėlių teatro laukas, vis drąsiau įsileisdamas daugybę kitų žanrų – šokį, judesį, tapybą, fizinį teatrą, kiną.

Menų sintezė, anksčiau buvusi išskirtinai ryškiu blykstelėjimu tradiciniame lėlių teatro kontekste, šiandien jau nieko nebestebina.

Taip plečiantis lėlių teatro kosmoso riboms šiemet organizatoriai kvies apmąstyti, kas lėlių teatras yra dabar.

Ką galime vadinti jo gravitaciniu centru, aplink kurį ir sukasi viso šio rafinuoto meno pavyzdžiai, nerimastingai bandantys išsprūsti į kitas galaktikas?

Per šiuos beveik tris dešimtmečius festivalis atsinešė ir lėlių teatro suaugusiesiems patirtį bei tradiciją.

Neretai lėlių teatras vis dar siejamas su išskirtinai vaikų auditorijoms subalansuotu teatru, tačiau, kaip ir kas kartą, taip ir šiemet festivalio organizatoriai turi gerų naujienų – lėlių teatro visatoje yra vietos ir suaugusiesiems.

Šiais metais suaugusieji festivalyje turės galimybę pamatyti tikrų lėlių teatro žvaigždžių darbus: Natachos Belovos ir Teresitos Iacobelli, Ari Tepebergo, Jono Klinkenbergo, Michal Svironi, Gintarės Radvilavičiūtės, Matija Solce, Natalia Sakowicz ir kitų tarptautinio įvertinimo bei pripažinimo sulaukusių kūrėjų spektaklius.

Nevaikiškai nevaikiškomis temomis bus kalbama apie beprotystę, Holokaustą, į karą išėjusiuosius, giminės istoriją, praradimą, vienatvę, toksiškus santykius ir priklausomybę. Kviečiame susipažinti išsamiau.

Gegužės 4 d. 20 val. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre Žvejų rūmai vyks „Belova & Iacobelli Company“ (Belgija) lėlių spektaklis LOCO.

Spektaklį LOCO įkvėpė rusų rašytojo N. Gogolio apysaka „Pamišėlio užrašai“, paties N. Gogolio gyvenimas ir psichikos liga, o iš dalies ir mūsų pačių patirtys.

„Pamišėlio užrašai“ – tai absurdiškas pasakojimas apie ploną ribą tarp proto ir beprotybės. Pats autorius – gan prieštaringa asmenybė: turėdamas ukrainietiškų šaknų, galiausiai atmetė visa, kas susiję su jo gimtąja vieta ir šaknimis, ir tapo rusiškos kultūros, gyvenimo būdo, imperialistinio mąstymo būdo puoselėtoju.

Vis dėlto, kaip kartais nutinka, jo kūryba pralenkė gyvenimą, o savo kūryboje jis atskleidė ir dekonstravo tokį mąstymo būdą, kuris yra viena šiuo metu Europą niokojančio karo priežasčių.

Šis tas apie gravitaciją

Šiais metais organizatoriai kviečia reflektuoti gravitacijos tema.

Gravitacija – visą mūsų pasaulį apimanti jėga, palaikanti dermėje ir tvarkoje ne tik planetas, bet ir žmones.

Kartais atrodo, kad žemė išslydusi iš po kojų, gravitacijos nėra. Kaip vėl atstatyti tvarką, tikėjimą, pasitikėjimą?

Gausioje spektaklių vaikams programoje mažieji žiūrovai išvys, kaip per meilę pasauliui vėl užmezgamas ryšys su žeme, kaip draugystė padeda griauti stereotipus, kaip kosmoso tamsoje pamatyti šviesą ir su ja susidraugauti, kaip svarbu neprarasti santykio su kitu, su savo praeitimi, istorija, gimine.

O kur dar įspūdingieji pasaulėliai, prasiversiantys patiems mažiausiesiems. Šių metų festivalio šūkis – „Gravitacijos yra!“. Kviečiama ją atrasti drauge.

Žvilgsnis į gamtą

Festivalio spektaklių programą gegužės 4 d. 11 ir 18 val. atidarys „The Train Theatre“ (Izraelis) spektaklis „Kartą pasaulyje“.

Vaikams nuo 4 metų skirtame spektaklyje matysime iš tolimiausios Antarktidos atvykusį pingviną – mažas ir drąsus išdykėlis kartu su mumis leisis į netikėčiausias keliones po pasaulį, pakeliui parodydamas, kokie esame panašūs į kitas nuostabias greta mūsų Žemėje gyvenančias būtybes.

Scenoje regėsime skirtingus gyvūnus įkūnysiančias šokėjas, kurios savo judesiu, pokštais ir meile kvies mus ir vėl užmegzti ryšį su žeme ir mus supančiu gamtos pasauliu.

Gegužės 5 d. 10 ir 11.30 val. scenoje – nuotaikingasis Panevėžio lėlių vežimo teatro (Lietuva) spektaklis „Skani istorija“.

Ar kada nors matėte, kaip gimsta lėlės? Spektaklyje „Skani istorija“ ne tik tai pamatysite, bet ir patys daug ko išmoksite – čia kiekvienas atras, kaip paprastomis priemonėmis galima sukurti lėles ir netgi spektaklį.

Šiuolaikiškas ir interaktyvus spektaklis „Skani istorija“ savo žaidybine forma įtrauks 3–6 metų vaikus į kūrybinį procesą, atvers fantazijos kupiną pasaulį, kuriame įmanoma viskas.

Čia sutiksime Vilką, kuris nė už ką nenorės ėsti pas jį į svečius atėjusios avytės. Matysime, kaip Vilkas rūpinasi ja, nerimauja, kad avytė nepakliūtų į pavojų.

Taip užsimezga tvirta, neišardoma draugystė. Pagrindinė spektaklio idėja – „Niekada neskaudinkime ir neskriauskime kitų“. Ar gyvenime tai įmanoma? Žinoma.

Apie humorą ir drąsą

Gegužės 5 d. 17 val. – svečias iš Slovėnijos: „Teatro Matita“ spektaklis „Trumpos vakaro istorijos“.

Spektaklis rekomenduojamas vaikams nuo 8 m. ir suaugusiesiems, mėgstantiems juodąjį humorą.

Kai sutemus trumpam nurimsta kasdienybės šurmulys, rašytojas prisėda rašyti apsakymo.

Pavargęs jis užmiega, o sugalvoti personažai ir daiktai atgyja jo sapne ir pradeda austi savas istorijas. Originalias lėles spektakliui sukūrė ir scenoje valdo Matija Solce.

Paskutinės festivalio dienos rytą pradės Klaipėdos lėlių teatro (Lietuva) ir Liublianos lėlių teatro (Slovėnija) šviesos ir materijų spektaklis vaikams nuo 5 m. „Tunelis“.

2023 m. „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs „Tunelis“ – nepaprastas spektaklis, kuriuo siekiama susidraugauti su tamsa ir mėgautis šviesa lyg gardžiausiu desertu.

Pradžioje gali pasirodyti, kad šviesą galima kontroliuoti, o tamsos – nepažinios, keliančios grėsmę, – ne.

Vis dėlto spektaklyje ši išankstinė nuostata akimirksniu apverčiama aukštyn kojomis – žiupsnelis drąsos ir bendrystės mums leidžia prisijaukinti tamsą ir išmokti ja mėgautis. Spektaklis „Tunelis“ – gegužės 7 d. 11 val.

Nepamiršti ir kūdikiai

Interaktyvus Kauno valstybinio lėlių teatro (Lietuva) judesio spektaklis 10–24 mėn. mažyliams „Pasaulėliai“ uoliausius teatro gerbėjus pasitiks gegužės 6 d. 10.30 ir 12 val.

Kiekvienas mažylis – tai pasaulėlis, spalvotas ir nenuspėjamas, siautulingas ir ramus, linksmas ir liūdnas, visad pilnas pažinimo džiaugsmo ir teikiantis laimę aplinkiniams.

„Pagrindinė interaktyvaus judesio spektaklio mažyliams idėja – kūdikio savęs, kaip vientisos būtybės, suvokimas ir kito atpažinimas. Pastatyme taikomas interaktyvumo metodas, kai kūdikiai-žiūrovai bet kuriuo spektaklio metu, iškilus poreikiui, gali patyrinėti spektaklio lėles, leis mažyliams patirti teigiamus emocinius išgyvenimus, kilusius būnant meninėje aplinkoje“, – tikino spektaklio režisierė Birutė Banevičiūtė.

Apie ryšio prasmę

Gegužės 6 d. 14 val. – abejingų nepaliksiantis RAUXA CIA (Ispanija) spektaklis „Popieriaus teatras“ nukels mus į šiuolaikinio cirko pasaulį, kur objektų valdymas, klounada, fizinis teatras ir ypatingų marionečių kolekcija pasitelkiama tam, kad pamatytume, kokia didelė yra mūsų vaizduotės galia.

„Popieriaus teatras“ taip pat yra ir žmogus, paskendęs savo vienatvėje. „Popieriaus teatras“ – tai vakarėlis be meilikavimų, tai – monodialogas, kur vaizduotė palengvina vienatvės naštą, kad atvertų kelią poetiškam, svajingam pasauliui.

„Popieriaus teatras“ – tai pauzė, trikdis paspartintoje sistemoje. Tai – sustabdyta akimirka, kai pasaulis nustoja judėjęs, o poezija šoka.

Gegužės 7 d. 14 ir 16 val. spektaklių vaikams programą vainikuos Andrea Díaz Reboredo (Ispanija) spektaklis žiūrovams nuo 11 m. „M. A. R“.

Spektaklyje „M. A. R“ manipuliacija objektais tyrinėjama per choreografinį kūno performansą.

Tam pasitelkiamos statybinės medžiagos, daiktai, kurie naudojami statant ypatingą vietą – namus.

Šiame kūrinyje susipina du pasakojimai: šeimos namų istorija ir pamąstymai apie erdves bei jų reikšmę.

Medis, popierius, nuotraukos, kasdieniai įrankiai, piešiniai – visi šie daiktai ir medžiagos, pavirtę pavienių fizinių judesių seka, kuria nuolat kintančią mąstymo erdvę.

Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ – jau visai netrukus Klaipėdos scenose. Festivalis laukia savo žiūrovų, su kuriais kartu daugiasluoksniuose lėlių teatro spektakliuose galės atrasti naujas visatas, kosmosus, pasaulius. Daugiau informacijos apie festivalį – www.materiamagica.lt arba festivalio feisbuko paskyroje Materia Magica / Lėlių teatro festivalis / Puppet Theatre Festival.

„Po vandeniu“

Šį savaitgalį monospektaklį jaunimui „Po vandeniu“ pristatys jaunosios kartos KVLT trupės aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Spektaklyje ji ne tik vaidina, bet ir jį režisuoja, kuria jam dramaturgiją ir muziką. Pirmose pozicijose ji jau yra išbandžiusi savo jėgas anksčiau, o kaip kompozitorė pasirodo pirmą kartą. Pagrindinė spektaklio tema – vienatvė.

Monospektaklio koncepciją aktorė gvildeno ne vienus metus. Jis paremtas jos bakalauro Vaidybos studijų programos Vytauto Didžiojo universitete baigiamuoju darbu. Tuomet imtis vienatvės temos Dominyką inspiravo baimės persmelkta būsena, kai atrodė, kad nėra nieko baisiau už vienatvę. Norėdama labiau suprasti šį jausmą, ji ėmėsi monospektaklio žanro ir scenoje pasirodė visiškai viena.

Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka.

Vaidinimas, kuriame ji su žiūrovams pasakojo apie savo pačios išgyvenimus, ją stipriai paveikė, kaip efektyvi terapija. Šiandien jaunosios kūrėjos požiūris į vienatvę pasikeitęs, ji atrado kitų požiūrio taškų, pajuto, kad vienatvė – ne tokia baisi. Šia subrandinta patirtimi ji nori pasidalyti naujoje spektaklio versijoje su žiūrovais, kurie jaučiasi vieniši, o galbūt dar stipriau ir nesusidūrė su šiuo jausmu.

Spektaklyje siekiama į vienatvę pažvelgti ir iš pozityvios pusės, tai užkoduota ir jo pavadinime „Po vandeniu“.

„Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka. Spektaklyje yra ir gražių, prasmingų, meditatyvių momentų, absurdo, juoko. Vienatvės tema gvildenama per populiariąją psichologiją, gyvūnijos pasaulį, muziką ir mano asmeninius išgyvenimus. Minimi banginiai, kurie yra prisitaikę gyventi po vandeniu, bet jiems kartkartėmis reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Spektaklis ir vyksta tokiu povandeninių plaukiojimų ritmu – įkvepiame ir vėl leidžiamės gilyn“, – pasakojo D.Budinavičiūtė.

Spektaklyje gali drąsiai lankytis tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Aktorė pabrėžia, kad jis aktualus žmonėms nuo keturiolikos metų iki 100. Būtent nuo panašaus amžiaus prasideda kelionė vienatvės jausmo link, pradedant pajusti tuštumą ir beprasmybę. Mažosios salės kamerinėje erdvėje rodomas spektaklis turėtų būti suprantamas ir artimas kiekvienam. Čia vaizduojamas aktorės kambarys, kuriame ji vaidina įprastai, ar, tiksliau, labiau būna savimi. Naudojami ir objektų, šešėlių teatro elementai, leidžiantys pavaizduoti tam tikras būsenas.

Kalbama ir apie vienatvę, išgyvenamą įžymių žmonių. Dažnai pastebime, kad žmogaus įvaizdis viešojoje erdvėje atrodo vienaip, o tikras gyvenimas, kaip paaiškėja, būna visiškai kitoks. „Toks, koks žmogus būna vienas, atsiveria labai retai, net ir draugams. Labai sunku yra išlikti tokiam pat, koks esi būdamas vienas, kai kažkas yra šalia ir tave stebi. Tai labai keistas jausmas. Būdami vieni galime elgtis neįprastai, todėl dažnai galvojame, kad jeigu būsime savimi iki galo su kitais, atrodysime keisti. Visi esame keisti. Nereikėtų įsivaizduoti, kad namuose visi elgiasi kaip reklamoje. Gal tavo natūrali būsena yra melancholiška ar tu juokingai supyksti. Tai yra visiškai normalu. Noriu, kad žmonės, kuriems atrodo, kad jie elgiasi keistai, pasižiūrėję spektaklį nurimtų. Vienatvė – ne vien neigiamas dalykas. Joje yra labai daug kūrybos, joje gimsta įdomių idėjų“, – patirtimi dalijosi D.Budinavičiūtė.

„Nykstantys žmogeliukai“

Lapkričio pirmąjį savaitgalį Didžiojoje salėje pasirodys „Nykstantys žmogeliukai“ – Agnės Sunklodaitės režisuojamas šešėlių spektaklis be žodžių.

Režisierė jau seniai gvildeno idėją sukurti spektaklį, kuriame istorija būtų pasakojama vien vaizdais ir garsais. Tokį sprendimą paskatino ir siekis su mažaisiais žiūrovais kalbėtis apie neapčiuopiamus, sunkiai žodžiais įvardijamus dalykus – artimo žmogaus netektį ir prisiminimus.

Spektaklį įkvėpė australų rašytojos Elizabethos Mary Cummings knygos „Nykstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Tai vaikams skirtos knygos, kuriose rašytoja jiems suprantama kalba pasakoja apie tokius sudėtingus dalykus kaip liga ir mirtis.

Vaizduojamos trys istorijos, kurias pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo.

„Spektaklyje kalbame apie nematomus, bet tikrai egzistuojančius dalykus – atmintį, emocijas. Ypač apie meilę, plačiąja prasme. Kas lieka žmogui, kai miršta jo artimas žmogus? Lieka prisiminimai. Kas lieka, jeigu pradingsta ir prisiminimai? Lieka emocinis ryšys, kuris yra kartu ir atmintis, kadangi ji slypi ne vien galvoje ir dažnai mes atsimename jausmą, nebūtinai susietą su konkrečiu faktu. Norime žiūrovus inspiruoti pajusti žmones siejančius jausminius ryšius. Dabar daug kalbame apie tai, kokie esame vieniši. Vis dėlto tarp mūsų nusidriekia nematomi ryšiai ir jeigu jie užsimezga nuoširdžiai, mes nesame vieniši“, – pasakojo A.Sunklodaitė.

Nors spektaklis skiriamas vaikams nuo septynerių metų, į jį kviečiama visa šeima, mat į minėtus dalykus žvelgiama ir vaiko, ir suaugusiojo akimis. Stebėdami spektaklį be žodžių, it nespalvotą filmą, kiekvienas savo vaizduotėje galės regimus įvykius nuspalvinti norimomis spalvomis. Spektaklyje vaizduojamos trys istorijos, kurias, kaip vaikystės prisiminimus, pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo, – jai prarandant atmintį, o galiausiai iškeliaujant iš šio pasaulio.

Šešėlių teatras leidžia istoriją pasakoti metaforomis, simboliais, kurti iliuziją to, ko negalima perteikti žodžiais. Spektaklyje žiūrovui gali susidaryti įspūdis, lyg jis stebėtų ekrane transliuojamą kino filmą, bet vaizdo kameros čia nenaudojamos. „Istorijai pasakoti naudojame kelis šešėlių teatro kūrimo principus: tai apšviečiamo objekto šešėlio projekcija ekrane, kuri judant šviesai leidžia sukurti judančio vaizdo įspūdį, ir vintažinių grafoprojektorių panaudojimas. Spektaklis tarsi nespalvotas kinas, nunešantis į prisiminimus su minimaliu spalvos akcentu. Šešėlį meta tik tai, kas egzistuoja, o kas nyksta, tarsi ištirpsta erdvėje“, – patirtimi dalijosi dailininkė Giedrė Brazytė.

Nemažai iššūkių lydėjo ir muziką kūrusį Deividą Gnediną, kuris tapo ir kompozitoriumi, ir garso dizaineriu. Kūrybos procesas prilygo animacinio filmo kūrybai, kai muzikiniai akcentai buvo pritaikyti prie vaizdo. Muzika čia – ne iliustruojantis elementas, kaip dažnai pasitaiko teatre, o toks pat pasakotojas kaip ir vaizdiniai.

„Išnaudojau visą teatro erdvinę sistemą, kuri Lietuvos teatruose vis dar yra naujovė, o KLT yra tarp tų nedaugelio šalies teatrų, turinčių ir išnaudojančių visą šią sistemą. Muzika ir realistiniai aplinkos garsai kuria skirtingas veiksmo vietas ir atmosferą, žiūrovas salėje kai kuriuos elementus girdi iš šono, kitus iš nugaros, dar kitus – iš priekio ir pan.“, – sako kūrėjas.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Po vandeniu“ kūrybinė komanda: autorė, aktorė, režisierė, kompozitorė Dominyka Budinavičiūtė, dailininkas Rokas Lažaunykas, medijų menininkas Titas Jurjonas, kūrybinis mentorius Arvydas Dapšys.

Premjera – spalio 29 d. 17 val. Spektaklis nuo 14 metų.

Spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ kūrybinė komanda: režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, aktoriai Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Arvydas Šaučiūnas. Istorijas užrašė Milda Mičiulytė.

Premjera – lapkričio 5, 6 d. 12 val. Spektaklis nuo 7 metų.

Teatrališkas reginys aikštėje

Šį šeštadienį Klaipėdos lėlių teatras pradės sezoną visus klaipėdiečius ir miesto svečius kviesdamas į Teatro aikštę – čia 12 val. vyks teatrališkas reginys „Apie žuvis ir žmones“. Svajingas ir elegantiškas skrydis danguje – aukštyn ir žemyn, dangaus mėlį skrodžiantis, bet lengvas lyg plunksnos krytis, grakštus kaip žuvies uodegos vikstelėjimas vandenyno gelmėje. Unikalus, efemeriškas, kas akimirką kintantis didelių iš polietileno plėvelių pagamintų lėlių judėjimas vieniems primins sklendžiantį paukštį, kitiems – plaukiančią žuvį; vienus nukels į povandeninį pasaulį, kitus – į dangaus aukštybes, o gal – prie dangaus skliautais nardančių jūros gyventojų. Ir pakvies pamatyti gražų, ramų, galbūt kiek liūdną jų šokį.

Rugsėjo 17 d. Klaipėdos lėlių teatre vyks teatro archyvinių spektaklių lėlių parodos atidarymas. Parodoje bus eksponuojamos Jūratės Januškevičiūtės, Gintarės Radvilavičiūtės, Živilės Dargytės, Aušros Bakanaitės sukurtos lėlės, lankytojus nukelsiančios į pamėgtus, išsiilgtus spektaklius „Mama“, „Žirafa su kojinėmis“, „Baubas“, „A-pa-pa“, „Kiškio pasakos“ ir kitus.

Naujas spektaklis – apie baimes

Spalio 29 d. Klaipėdos lėlių teatras pakvies į šviesų ir objektų spektaklio „Tunelis“ premjerą. Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Liublianos lėlių teatru (Slovėnija), spektaklio režisierius – Miha Golobas. Įdomus ir unikalų braižą turintis režisierius savo kuriamuose spektakliuose linkęs naudoti vaikų aplinkoje randamus objektus – dažus, smėlį, šviesą. Pagarbiai, atsakingai, tarp savęs, suaugusiojo, ir vaikų distancijos nekuriantis režisierius ir šį kartą kalbės vaikams itin aktualia tema – apie baimes. Žaisdama su šviesa ir tamsa, spektaklio kūrybinė komanda kvies pamatyti savo baimes kitaip, taip, kad gal net pavyks su jomis susidraugauti.

2023 m. gegužės 4–7 d. vyks tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“. Nuo 1997 m. kas dvejus metus Klaipėdos lėlių teatro organizuojamas festivalis kiekvieną kartą siekia pristatyti amžiaus ir įsišaknijusių stereotipų ribas peržengiantį lėlių teatro meną, jungiantį tradicinę šios teatro rūšies raišką su naujosiomis bangomis ir eksperimentiniais ieškojimais, tarpdisciplininę jo prigimtį – su grynomis formomis.

Ruošiasi premjeroms, gastroliuoja

Savaitgaliais Klaipėdos lėlių teatras kviečia į repertuarinius spektaklius, ruošiasi naujoms lėlių spektaklių premjeroms. Spektaklį vaikams Klaipėdos lėlių teatre kurs režisierė Olga Lapina, suaugusiesiems – režisierė A. Bakanaitė. Be to, teatras gastroliuos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Praėjusį ketvirtadienį klaipėdiečiai lėlininkai dalyvavo Panevėžio lėlių vežimo teatro organizuojamame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Lėlė gatvėje 2022“, kuriame rodė lauko reginį „Apie žuvis ir žmones“. Rugsėjo pabaigoje į Liublianos lėlių teatro (Slovėnija) organizuojamą festivalį „Lutke“ Klaipėdos lėlių teatras nuveš spektaklį „Didysis sprogimas“.

Ne mažiau įdomių veiklų numatyta ir Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre – rugsėjis prasidėjo trečiosiomis meistriškumo dirbtuvėmis. Šį sykį penkių dienų trukmės dirbtuvėse dalyviai kartu su kino ir teatro dramaturge Tekle Kavtaradze tyrinėja dramaturgijos pasaulius: iš pradžių buvo supažindinti su dramaturgijos teorija, kurią vėliau dalyviai turėjo galimybę išbandyti praktikoje, teorinius pagrindus jungdami su kūrybinio rašymo praktikomis ir tokiu būdu vystydami atsineštas ar čia pat kilusias idėjas. Dirbtuvės skirtos visiems, norintiems susipažinti su teatro dramaturgija ir išbandyti šį žanrą.

Instaliatyvi paroda ir edukacijos

Netrukus po dirbtuvių Klaipėdos lėlių teatro edukacinio centro erdvės užsipildys nauja ekspozicija – spalio 7 d. duris atvers interaktyvi kino ir teatro dailininko, iliustratoriaus Antano Dubros kurta paroda „Dzotukės“ (dzūkiškai – slaptavietės, būstinės) apie slaptavietes ir jų ieškojimą (ir radimą?). Instaliatyvi paroda, kurioje kiekvienas galės atrasti, pasislėpti ar iš slaptavietės stebėti pasaulį ir kitų gyvenimus. Paroda subalansuota šeimoms, organizuotoms mokinių grupėms, draugų būreliams ir tiems, kurie bus pasiryžę draugų susirasti „Dzotukėse“.

Organizuotos mokinių grupės ir šiemet bus ypač laukiamos Klaipėdos lėlių teatro edukaciniuose užsiėmimuose. Teatrinėje edukacijoje „Mechaninis stebuklas“ vaikai nuo penkerių turės galimybę susipažinti su mechanikos principais ir veikimu natūralioje aplinkoje, „Iliuzija lėlių teatre“ atskleis lėlių teatro paslaptis, o „Lėlių teatro magija“ pristatys svarbiausius lėlių teatro istorijos ir raidos momentus, patys pasigaminę po lėlę edukacijos dalyviai galės išbandyti ir atrasti pagrindinius lėlių teatro veikimo principus.

Mokyklėlė ir Kalėdos

Ikimokyklinio amžiaus vaikai nuo vienerių laukiami „Karakumų Asilėlio mokyklėlėje“. Mokyklėlės tikslas – supažindinti vaikus su lėle, lėlių teatru, puoselėti žmogiškąsias vertybes, mokyti vaikus būti grupėje, reikšti mintis, nebijoti savęs ir kitų. Lėlių teatro mokyklėlėje tėvai turi galimybę praleisti vertingą valandėlę su vaiku, o vaikai – bendrauti su Karakumų Asilėlio mokyklėlės vadovėmis, lėlėmis, bendraamžiais, pažinti sudėtingą pasaulį paprastomis priemonėmis. Registruotis į „Karakumų Asilėlio mokyklėlę“ galima iki rugsėjo 12 d., pirmieji susitikimai – jau rugsėjo 13 ir 14 d.

Turbūt vienas laukiamiausių metų įvykių uostamiesčio Lėlių teatre – tradicinis kalėdinis renginys „Kalėdų Senelio namelis“. Kaip ir 2021 m., taip ir šiemet Kalėdų Senelis lauks visų jaukiajame fachverkiniame Klaipėdos lėlių teatro edukacinio centro namelyje. Į kokius stebuklingus pasaulius vaikus ir suaugusiuosius Kalėdų Senelis nusives šį kartą? Kokių staigmenų yra paruošęs? Kokios išdaigos laukia visų susirinkusiųjų? Šie ir kiti klausimai atsakymus ras gruodį – „Kalėdų Senelio namelis“ duris atvers gruodžio 3 d.

30-ąjį rudenį skaičiuojantis Klaipėdos lėlių teatras džiaugiasi pasitikdamas dar vieną teatrinį sezoną. Per šiuos metus teatras užaugo ir vis taip pat aistringai eina meno keliu: siekia sudominti, atvesti ir išlaikyti mažus ir didelius žiūrovus. Jis siekia lėlių teatro meno grynumo, atgijimo stebuklo, įsikūnijimo magijos. Gryno, laisvo ir jaudinančio lėlių teatro, kuris įkvėptų ir pačius, ir kitus.

Mitinis Žvėris

Festivalis truko penkias dienas, kurių metu nuo ryto iki vėlyvo vakaro buvo rodomi spektakliai vaikams, jaunimui, visai šeimai ir suaugusiesiems. Iš viso parodyta daugiau nei trys dešimtys spektaklių iš Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Ukrainos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Japonijos. Surengti edukaciniai užsiėmimai vaikams ir kūrybinės dirbtuvės profesionalams, vyko ir moksleivių teatrų pasirodymai.

Lietuvoje turime nedaug ir retai vykstančių būtent šios krypties teatro festivalių, tad buvo labai džiugu, įdomu, o ir netikėta pamatyti ne tik pačiame Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT), bet ir kitur (Kauno kameriniame teatre, Lietuvos aviacijos muziejuje ir viešose miesto erdvėse) pasklidusią įvairiomis kalbomis kalbančią lėlininkų bendruomenę. Po rekonstrukcijų jau pakankamai šiuolaikiškame KVLT pamatyti naujausias tarptautines šių dienų lėlių teatro tendencijas – iš tiesų unikali patirtis. Kartu su kitais mieste vykusiais renginiais festivalis Kauną pavertė visaverte Europos kultūros sostine.

Būdama teatrologė neišvengiamai turiu savitą ryšį su teatru: labiausiai jis traukia, nes leidžia stipriai pajusti žmogų visais jo pjūviais – fiziniu, emociniu, mentaliniu, energetiniu. Jei leisimės gilyn į tą žmogaus šerdį, kurioje slypi jau žemiškomis kategorijomis sunkiai įvardijami aspektai, – dar ir dvasiniu.

Visa tai su kaupu leido patirti festivalis „Kaunas Puppet 22“.

Peržiūrėjusi vieną po kito tokią gausą festivalio spektaklių, penkias dienas kone gyvendama lėlių teatre, imi pastebėti ir pajusti neįprastus dalykus. Pirmiausia tai lėlių teatro magija.

Ji, žinoma, lydi kiekvieną teatro repertuaro spektaklį, tačiau čia jos intensyvumas visiškai kitoks. Nors ir skyrėsi  spektaklių temos, lėlių, objektų panaudojimas ir, žinoma, savita, konkrečiai šaliai būdinga aura, buvo galima justi, kad juos visus vienija kažkokia paslaptinga energija. Vienu metu net rodėsi, kad ši energija įgauna pavidalą. Tarsi koks Mitinis Kauno Žvėris. Perfrazuojant, būtų galima pasakyti, kad tai – Mitinis lėlių teatro žvėris.

Ši scenoje atgyti lėles priverčianti jėga į tvirtą komandą subūrė ir pačius festivalio organizatorius. Nuoširdumas, tikėjimas lėlių teatro reikalingumu ir žiūrovus, spektaklius kartu stebėjusius ne vieną dieną, vertė užmegzti emocinį ryšį. Galiu tik paliudyti: lėlių teatras gali tapti priklausomybe gerąja prasme, nes jis – it kokia terapinė priemonė, išvalanti sielos teršalus – baimes, išankstinius įsitikinimus, nepasitikėjimą, stereotipus, neviltį, nusivylimą, pyktį ir kt.

Svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre.

Visi spektakliai kalbėjo apie šiuolaikinį žmogų, kartu paliesdami amžinąsias vertybes. Norėjosi vis bėgti į kitą spektaklį, patirti vis kažką naujo, netikėto, pasijusti viduje vis atviresniam.

Kūrybinės jungtys

Festivalis leido įžvelgti ir bendras Europos lėlių teatro kalbos tendencijas. Nors pačioje programoje ir nebuvo tiesiogiai akcentuojamos, jas buvo galima įžvelgti stebint ir lyginant spektaklius. Daugelyje jų svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre, kai aktoriai vaidina su marionetėmis, lazdelinėmis ar kitomis lėlėmis.

Tai galima laikyti ir privalumu, ir trūkumu. Trūkumu, nes kelia baimę, kad lėlių teatras lėlę išstums, ją laikydamas it nebepatraukliu ar atgyvenusiu elementu. Kita vertus, šie kūrybiniai eksperimentai stipriai išplečia pačią lėlės sampratą. Lėles keičia objektai – paprasti, kasdienėje buityje aptinkami ar specialiai sukonstruoti daiktai.

Pavyzdžiui, Mariboro ir Rijekos lėlių teatro (Kroatija ir Slovėnija) spektaklyje „Nauji karaliaus drabužiai“ personažais tapę audiniai, virvės ir siūlai vaikams pasakojo apie suaugusiųjų pasaulio ydas.

„Lizdas“ / D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklyje „Lizdas“ veikia elektros skydinė, kištukinis lizdas ir elektros laidai. Vyresnei publikai skirtas spektaklis kuria visiškai netikėtą ir absurdiškai komišką šių dienų pasaulio atspindį.

Agnės Sunklodaitės Balstogės (Lenkija) lėlių teatre režisuotame spektaklyje „Robotas ir peteliškė“ vaidina keisti metaliniai robotų pasaulio gyventojai.

Ne viename spektaklyje naudotas vaizdo kamera tiesiogiai filmuojamas ir čia pat dideliame ekrane rodomas vaizdas – it stebėtum ne spektaklį, o filmą. Pati scena virto filmavimo aikštele – jos erdvėje įrengtos filmavimo salelės su skirtingų spektaklio scenų objektais ir dekoracijomis. Aktoriai su kamera rankose juda po kiekvieną jų filmuodami stambiu planu.

Įdomu stebėti, kokie realūs yra tarsi niekuo neypatingi daiktai ir kaip jie atgyja ekrane. Retsykiais net sunku patikėti, kad tai – tas pats objektas. Tokius spektaklius festivalyje pristatė lietuviai, italai, slovakai.

Italijos lėlių teatro kompanijos „UnterWasser“ šešėlių teatro spektaklyje „Labirintas“ ekrane projektuojami iš vielos, kartono, medžio ir vandens kuriami žmonių veidų, miesto objektų šešėliai, pasakojantys poetiškai vizualinę (nenaudojant teksto) šių dienų žmogaus gyvenimo kelionę.

Klaipėdos lėlių teatro ir Izraelio teatro „Intim Ensemble“ bendrame darbe „Didysis sprogimas“ filmuojamos išardytų kompiuterių ir elektroninių prietaisų detalės, iš kurių kuriama įtikinama robotų planeta ir jos gyventojai.

Įsiminė ir Bratislavos lėlių teatro spektaklis „Laiko nykštukai“, pasakojantis nuotykingą ir filosofinę istoriją apie vieną laiko nykštukų šeimyną, labai artimą žmonėms, tik tiek, kad nykštukų pareiga – viską aplink sendinti ir gadinti, ardyti, braižyti, rūdinti įvairius žmonių daiktus, daryti drabužiuose skyles ir dėmes. Čia taip pat tiesiogiai filmuojamos mažytės lėlės. Kūrybingai apgalvota kiekviena laiko nykštukų pasaulio detalė – net ir jų auginamų pelėsių laboratorija. Šiandien namie pamačius susidėvėjusį daiktą, iš atminties išnyra tie laiko nykštukai.

Naujos formos ir patirtys

Galima buvo pasimėgauti ir tikru lėlių teatru suaugusiesiems. Tai skaudžia tema pakvietęs pamąstyti KVLT spektaklis „Dievų miškas“ ir Vilniaus teatro „Lėlė“ absurdo ir grotesko kupinas „Karalius UBU“. Spektakliuose veikia įspūdingos žmogaus ūgio lėlės. Ukrainiečių šešėlių teatro „Papasony“ spektaklyje „Pasąmonės šnabždesys... Sapnai“ (rež. Andrii Leliukh) už širmos vaidinę aktoriai kūnų šešėliais tragikomiškai pasakojo savo pačių pasąmonėje gyvuojančią istoriją.

„Karalius UBU“ / Organizatorių nuotr.

Svarbiausia festivalio momentas – teatro „KTO“ (Lenkija) darbas „Peregrinus“. Tai Laisvės alėjoje vaidinimą surengęs teatras, kada didžiules vienodas galvas mūvintys aktoriai įkūnijo labai panašiai besielgiančius, tų pačių tikslų siekiančius, vienodus laimės ir nusivylimo jausmus išgyvenančius biuro darbuotojus.

Festivalio programoje išsiskyrė Japonijos rankų šešėlio teatro „Kakashiza“ kūrinys „Animare“. Tai visiškai kitokią šešėlių teatro ir kultūrinę patirtį leidęs pajusti renginys. Neįtikėtina, kad aktoriai tiesiog rankomis kūrė įvairiausių gyvūnų šešėlius. Su tokiu rankų šešėlių teatru gyvai teko susidurti pirmą kartą, tad šis pasirodymas paliko labai stiprų įspūdį. Netikėta buvo ir tai, kad pasibaigus spektakliui aktoriai liko scenoje ir dėkodami išlydėjo žiūrovus, nors paprastai Europoje po plojimų pirmieji išeina aktoriai.

Norėtųsi paminėti lauko erdvei skirtą Ispanijos teatro „Campi Qui Pugui“ spektaklį „Asteroidas“. Kauno pilies amfiteatre buvo įrengta iš dangaus nukritusį asteroidą menanti konstrukcija. Jį apžiūrėti leidosi trijų aktorių gyvu planu kuriamų komiškų personažų „Kosmoso apsaugos“ komanda. Priėjus prie asteroido ir užlipus ant jo, išlindo ateiviai (lėlės) ir pradėjo vykti kiti keisti kosminiai reiškiniai. Spektaklis novatoriškas savo forma, žaismingas ir linksmas, tačiau kiek nuvylė turinio prasme, nes gilesnės ir edukacinės istorijos sukurti nepavyko.

Pabaigoje noriu pasidžiaugti dar keliais festivalio „Kaunas Puppet 22“ aspektais. Festivalyje pristatyti visi Lietuvos lėlių teatrai ir jų darbai, tad buvo galima puikiai susipažinti, kokiomis idėjomis gyvena mūsų šalies lėlininkai. Kai kurie spektakliai, deja, neprilygo užsienio darbams, tačiau kiti netgi juos pranoko. Apibendrinus, džiugu, kad mūsų teatrai noriai eksperimentuoja, ieško visiškai naujų lėlių teatro galimybių. Ypač jaunieji kūrėjai, kaip minėtą „Lizdą“ režisavęs Motiejus Ivanauskas ar KVLT jaunimui skirto spektaklio „Aš – Žvėris“ režisierius ir scenografas Rokas Lažaunykas.

Likus su nekantrumu laukti kito festivalio su dar kitomis patirtimis, norisi nuoširdžiai rekomenduoti apsilankyti festivalio metu atidarytoje ir iki rugpjūčio pabaigos Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“. Joje galima susipažinti su S.Ušinsko – profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko – tarpukariu sukurtų marionečių kolekcija, saugoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. S.Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ ir filme vaidinusių marionečių brėžiniai yra įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Užsukus į KVLT prie pagrindinio įėjimo galima patiems pabandyti valdyti pagal senuosius brėžinius teatro atkurtą S.Ušinsko marionetę „Dainininkė“.

Ieškoti atsakymų leidomės į Kauno valstybinio lėlių teatro dirbtuves, kuriose sutikome daugiau nei 20 metų teatre dirbantį dailininką Sergejų Bocullo ir visiškai naujai dirbtuves įrengusį prieš dvejus metus į teatro kolektyvą įsiliejusį konstruktorių Audrių Bartninką, pasidalijusius įdomybių kupina lėlių gamybos patirtimi.

3D spausdintuvo galybė

Įžengus į po teatro rekonstrukcijos šiuolaikiškai įrengtas dirbtuves dėmesį patraukia keistų instrumentų gausa. Kai kurie jų atrodo it dantų grąžtai odontologo kabinete, tad sukelia ne pačių maloniausių asociacijų. Konstruktorius patikslina: tai drožinėjimo įrankiai, leidžiantys sukurti smulkiausias detales, suteikiančias lėlėms tikroviškumo.

Nors dirbtuvės gana nedidelės, stebina kūrybiškai suplanuota erdvė, kur kiekvienas įrankis turi savo vietą. Visi instrumentai išdėlioti keliais aukštais prie sienų įrengtose lentynose ir staluose aplink patalpos centre stovintį didelį stalą, kurį galima reguliuoti – pakelti ar nuleisti.

Prie skirtingų detalių reikia dirbti skirtingomis technologijomis, tad ši funkcija leidžia tai daryti fiziškai patogiai, prisitaikant prie kiekvienos situacijos. Stalą galima nuleisti ir iki vaikų ūgio, kai vyksta edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai supažindinami su lėlininkystės istorija ir lėlių gamyba.

Čia konstruojamos lėlės, dekoracijos ir butaforija. Netoliese įrengtos staliaus dirbtuvės ir kitos patalpos, kuriose siuvama, dažoma. Tačiau, prieš patekdami į jas, lėlių kūnai gimsta čia iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt., priklausomai, kokia tai lėlė – žmogus, gyvūnas ar objektas. Pagrindinės medžiagos – įvairi mediena, fanera, plastikas, porolonas, polistirenas. Procesas toks: dailininkai atsineša lėlių, dekoracijų, butaforijos eskizus ir kartu su konstruktoriumi sprendžia, kaip tai bus gaminama – senaisiais metodais ar jų maketai bus kuriami kompiuterinėmis programomis ir atspausdinami 3D spausdintuvu ar išpjaustomi frezavimo staklėmis.

„Tūrinėms lėlėms patys pasigaminome specialias stakles. Jose yra rėmelis, į kurį reikia įspausti medžiagos (plastiko ar kitokios, kurią galima kaitinti), įkaitinti ir kelti ant specialaus pado, prie kurio prijungtas siurblys. Taip vakuuminiu būdu suformuojamos tūrinės dalys. Dažnai naudojame juodos spalvos medžiagą „EVA Foam“, kuri  populiari Holivude gaminant įvairius šarvus. Ją lengva pjaustyti, šlifuoti“, – rodydamas žmogaus ūgio juodą plastikinį manekeną pasakojo A.Bartninkas.

Chirurgija: lėlių kūnai randasi iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Lėlių kūnų gamyba – tik vienas galutinio rezultato etapų. Paskui lėlės  rengiamos, joms yra pritaikomi valdymo mechanizmai. Apskaičiuojama, ar bus patogu jas transportuoti. Įsitikinama, ar tikrai būtent toks lėlės modelis pasiteisins – kartais, pagamintą lėlę perdavus į aktorių rankas, šios sugrįžta atgal į dirbtuves, mat reikia kažką pakeisti.

Sudėtingesnėms lėlėms išsibandyti pradžioje tenka pasigaminti mažus maketus. Gamybos laikotarpis priklauso nuo lėlės sudėtingumo, tačiau paprastai vieno spektaklio lėlėms pagaminti užtrunkama iki dviejų trijų mėnesių.

Senieji metodai

Techninė įranga leidžia atkurti ir senas lėles, susidėvėjusias ar išlikusias tik brėžiniuose. Taip neseniai buvo atkurta profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininko Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė“, pristatyta teatre vykusio tarptautinio lėlių festivalio metu. Originali marionetė 1937 m. buvo pagaminta iš medžio ir papjė mašė – ant iš molio pagamintos formos klijuojamas popierius, vėliau molis pašalinamas ir lieka lėlė.

Paklausus, iš ko dar, be minėtų medžiagų, anksčiau buvo gaminamos lėlės, dailininkas S.Bocullo įvardija rudos spalvos jūrinį putplastį, kuris šiandien jau nebegaminamas: „Tai labai kieta ir tanki medžiaga, kuri netrupa, laikui bėgant nepakinta ir atrodo kaip medis. Dabartinis kietas polistirenas vis vien minkštas kaip plastikas, o šis jūrinis – rupus, gerai šveičiasi, jį gali ne tik skaptuoti, bet ir apdirbti naudodamas šlifavimo priemones. Net medis yra minkštesnis nei ši medžiaga, pavyzdžiui, liepa.“

Vilmanto Raupelio nuotr.

Anksčiau lėlės gamintos rankomis. Pirmiausia būdavo piešiami eskizai, tuomet parenkama medžiaga ir iš jos formuojama lėlė; neretai kai kurie kūrybiniai sprendimai gimdavo darbo metu. Dailininkas prisipažįsta, kad šiandien jam kartais norėtųsi ilgesnio šio kūrybinio proceso, kad lėlę būtų galima labiau išjausti, išanalizuoti.

„Kartais trūksta laiko, kad galėčiau sumodeliuoti lėlę pats, nes reikia viską daryti greičiau, o ir daug ką atlieka naujosios technologijos. Iš kitos pusės, pradėjus jas naudoti atsivėrė daug naujų galimybių. Dirbti teatre pradėjau 2000-aisiais, kai buvo dirbama dar tradiciniais būdais, buvo tam tikros technologijos, kurias buvome įvaldę, jas tobulinome, bet nebuvo proveržio. Dabar daug kas pasikeitę ir keičiasi toliau, tad ir pačiam reikia prisitaikyti ir daug ko išmokti“, – patirtimi dalijosi S.Bocullo.

Yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti.

Konstruktorius A.Bartninkas pritarė, kad šiandien lėles gaminti yra kur kas įdomiau, nes nėra rutinos, nebijoma eksperimentuoti, tačiau reikia įdėti ir nemažai pastangų norint tobulėti. Tad nereikėtų manyti, kad gaminti lėles šiuolaikiškomis technologijomis yra lengvas ir greitas darbas. Kartais tai ilgesnis ir sudėtingesnis procesas nei lėlę gaminti kaltu.

„Yra posakis „devyni amatai, dešimtas badas“. Pradėjęs dirbti teatre, supratau, kad yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti. Iki darbo teatre buvau profesionalus odininkas. Mokausi ir kitų amatų – medžio drožimo, virinimo technologijos, domiuosi technine, programine įrangomis, 3D modeliavimu ir kt. Turi į daug ką įsigilinti. Manau, neužteks laiko viskam išmokti iki senatvės“, – juokiasi meistras.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Sukurti aktoriaus antrininką

Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius.

Skirtingų kartų lėlininkai ne prieštarauja, o papildo vienas kitą ir turi bendrų svajonių, kokias lėles norėtųsi kurti jiems patiems. Sudėtingiausios tos lėlės, kurios turi daugiau valdymo mechanizmų. Jiems ir norėtųsi sukurti būtent tokią, kuri būtų kuo gyvesnė: judintų ne tik kojas, rankas, galvą, bet ir akis, burną. Šiandien lėlių formas keičia besikeičiantis lėlių teatras – scenoje dažnai vaidyba lėlėmis jungiama su vadinamuoju gyvu planu.

„Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius. Paprastai tokią lėlę valdo du ar trys aktoriai, nes neužtenka rankų funkcijoms užtikrinti. Daugelis lėlių teatre dirbančių režisierių apsiriboja senąja praktika ir per mažai galvoja apie naujas galimybes. Dažnai tenka susidurti su tuo, kad statomame spektaklyje dominuoja aktorių saviraiška, o lėlės atlieka pagalbinę funkciją, it žaislai. Norėtųsi tokio lėlių teatro, kuriame lėlė būtų kuo gyvesnė ir per ją būtų perteikiamos idėjos“, – pasakojo dailininkas.

Meistrai svajoja ir apie tokias lėles, kurios scenoje veiktų pačios, be aktorių. Panašiai kaip nuotoliniu būdu valdomi dronai. Kad personažas neturėtų aktoriaus šleifo – jo balso, savybių, būtų pats sau ir įtaigus. Juokaudami garsiai pasvarsto, kad ateityje galbūt ir pavyks sukurti tokių lėlių, nes žada ir toliau plėsti dirbtuves – kūrybinių eksperimentų laboratoriją.

Nuo pat karo pradžios kovo 24-ąją Lvivas tapo stambiausiu pabėgėlių centru Ukrainoje. Mieste nevyksta karo veiksmai, tačiau kartkartėmis iš rytų pusės atskrenda raketos, oro pavojaus sirenos dirba kasdien, mieste gausu uniformuotų žmonių. Vietiniai, tie. kurie neišėjo kariauti į priešakines linijas, savo frontą laiko mieste, padėdami šimtams tūkstančių mieste gyvenančių karo pabėgėlių, organizuodami pagalbą kariuomenei. Tuo užsiima ir miesto Lėlių teatras, kuriame Eltos žurnalistas praleido savaitę.

Kaip sako Lvivo gyventojai, teatro rūsys yra pati linksmiausia slėptuvė mieste. Čia galima ne tik saugiai praleisti laiką, bet ir stebėti repeticijas, spektaklius ar net dalyvauti ukrainietiškų šokių vakaruose. Teatro patalpose glaudžiasi ir kelios dešimtys pabėgėlių, laikoma ir paskirstoma humanitarine pagalba, daugiausia atvežama iš Lietuvos.

Teatras kaip karo atspindys

Lvivo lėlių teatro direktorė Ulyana Moroz pasakojo, kad kai prasidėjo karas, teatrui svarbiausia buvo neprarasti to, ją jie turėjo.

„Mes suslėpėme visą vertingesnę techniką, išjungėme šildymą, ir ėmėme laukti. Laikas ėjo skausmingai lėtai, tad nutarėme kažką daryti. Suvokėme, kad vyrams, kurie išėjo kariauti, trūksta daugybės dalykų, pradedant miegmaišiais, baigiant maistu. Mūsų teatras įsikūręs puikioje vietoje, senamiesčio širdyje, ji ideali tam, kad žmonės iš viso miesto čia galėtų nešti daiktus. Paskelbėme, kad teatras gali būti pagalbos kariuomenei surinkimo punktas. Taip viskas ir prasidėjo“, – sakė direktorė.

Jos teigimu, tuo pat metu teatro aktoriai pradėjo savanoriauti padėdami pabėgėliams ir pranešė, kad Lvivo geležinkelio stotis perpildyta, ten susigrūdę šimtai žmonių. Buvo iškelta idėja – priimkime bent dalį tų pabėgėlių, čia, teatre.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

„Iš pradžių suabejojau, mes ne viešbutis, neturime sąlygų apgyvendinti žmones. Bet man buvo pasakyta, ten dar blogiau. Moterys, vaikai stotyje laukia paromis, net atsisėsti vietos ten nebuvo, nekalbant apie miegą, maistą, higieną. Na, ir sako man, sugalvok ką nors“, – šyptelėjo U. Moroz.

Planavome priimti kelias dešimtis mamų su vaikais, o išėjo, taip, kad mūsų patalpose apsigyveno kone šimtas žmonių su vaikais, šunimis, katėmis, lagaminais.

Teatro direktorei kilo mintis panaudoti mažąją vaikams skirtą salę, kur yra kondicionierius, o grindys ten išklotos minkšta medžiaga.

„Nors šildymas atjungtas, turėjome pledų, turėjome šiokią tokią vietą miegui, nusprendėme atverti duris tiems, kam to labiausiai reikėjo. O norinčiųjų buvo daugybė. Planavome priimti kelias dešimtis mamų su vaikais, o išėjo, taip, kad mūsų patalpose apsigyveno kone šimtas žmonių su vaikais, šunimis, katėmis, lagaminais, kuriuose – visas šeimų gyvenimas. Teatras buvo perpildytas žmonėmis, jie buvo visur, ne tik salėje, bet ir koridoriuose, fojė, ant scenų“, – sakė U. Moroz.

Teatro direktorės teigimu, pirmosiomis karo dienomis, šalyje buvo jausmas, kad saugių vietų čia nebėra.

„Rusai smūgiavo visuose rajonuose, žmonės bėgo, nusidriekė kilometrinės eilės, Lvivas buvo tiesiog persmelktas panikos, baimės, nerimo. O teatras tapo mažu viso to atspindžiu. Pas mus vyko nuolatinis judėjimas, vieni išvykdavo, kiti atvykdavo, ir taip tęsėsi maždaug iki kovo pabaigos“, – sakė ji.

Moteris prisipažino, kad darbas keliais frontais, priimant pabėgėlius ir renkant paramą kariuomenei, teatro bendruomenę visiškai išsunkė.

„Turėjome įveikti daugybę iššūkių, įrengti dušą, miegamąsias vietas, pavyzdžiui, paklodes susiveikėme iš scenai skirtos medžiagos, ją tiesiog karpėme gabalais, bet visa tai dar reikia ir išskalbti, išdžiovinti, o juk šalta. Galų gale ryžomės įjungti šildymą, nors tai beprotiškai brangu ir pavojinga karo metu. Tuo metu turėjome tokią svajonę, kad galbūt tai tęsis tik kelias savaites, deja, ji neišsipildė“, – sakė U. Moroz.

Vietoj aktorių matė lavonus 

Anot direktorės, pirmosiomis karo savaitėmis teatras net negalvojo vykdyti kultūrinės veiklos.

„Komanda išsibarstė, persiorientavome ten, kur tuo metu reikėjo labiausiai – kas skirstė paramą, kas skalbė, kas šlavė, kas rūpinosi vaikais, kas išėjo kariauti. Apie spektaklius ir repeticijas tuomet nė kalbos nebuvo. Juo labiau kad pas mus apsistoję žmonės, ypač vaikai, buvo totaliai išsekę. Tai buvo siaubingas vaizdas“, – sakė ji.

U. Moroz iš tų dienų ryškiausiai mena teatro erdvėse gulinčius vaikus. „Aš pati turiu tris mažus vaikus, jie niekada neguli, beveik nebūna ramiai, nebent jiems įjungtum kompiuterinius žaidimus. O čia – jie gulėjo nejudėdami, nieko neveikdami, visiška apatija. Tik po kelių dienų jie pradėjo atsigauti, smalsauti, vaikštinėti. Tuomet ir pasakiau aktoriams, reikia juos užimti, kitaip ir iš teatro nelabai kas liks. Pradėjome su jais piešti, žaisti, bet, žinoma, to buvo mažoka“,– juokėsi moteris.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Tuomet į Lvivo lėlių teatrą atvyko režisierė Irena iš Bučos, taip pat karo pabėgėlė, ir pareiškė norą pastatyti spektaklį, kuris padėtų apmalšinti vaikų potrauminį sindromą.

„Tai buvo pagal specialią, beje, kartu su lietuvių kolegomis sukurtą, metodiką pastatytas kūrinys, tarsi ramybės kupolas su meditacine muzika, stipriai išreikštomis rankomis, kurios tarsi glosto vaikus. Jokio siužeto, jokio aktyvaus įtraukimo. Tas spektaklis po mėnesį trukusios beprotybės mus atgaivino kaip menininkus. Mes jį vaidinome slėptuvėje rūsyje, kaukiant oro pavojaus sirenoms, čia susirinkdavo tiek mažieji iš miesto, tiek ir „mūsiškiai“ vaikai. Beje, graudžiai ironiška, kad jis vadinasi „Saulėtas dangus“, – sakė U. Moroz.

Suluošinta ištisa karta ir dievai žino, kiek metų turės praeiti po šio prakeikto karo, kol žmonės vėl ims jaustis normaliai.

Teatro direktorė prisiminė įspūdžius, kai spektaklį žiūrėjo čia prisiglaudę mažieji iš Charkivo vaikų namų.

„Pasirodymo pradžioje aktoriai guli po didžiule peršviečiama balta medžiaga, tada po truputį pradeda judėti, formuoti įvairias figūras, medžiaga virsta dangumi ir panašiai. Tačiau tik prasidėjus spektakliui šie vaikai ėmė šaukti – čia lavonai! Mums visiems buvo šokas, supratome, kad šią mizansceną turime nedelsiant keisti. Kita pasirodymo dalis buvo susijusi su kibirėliais, kuriuose barška akmenukai, vienas berniukas užsidėjo tą kibirėlį ant galvos ir pareiškė, kad čia jo namai. Ir niekaip negalėjome jo iš ten ištraukti. Juk jis namuose. Įsivaizduojate, kaip karas paveikė tuos keturmečius, kokias traumas jie patyrė, kas dedasi jų galvelėse. Suluošinta ištisa karta ir dievai žino, kiek metų turės praeiti po šio prakeikto karo, kol žmonės vėl ims jaustis normaliai“, – sakė Ulyana.

Svajoja apie visaverčius spektaklius slėptuvėje

Lvivo lėlių teatras iki šiol išlieka svarbus logistikos centras, į kurį yra gabenama ir kur paskirstoma humanitarinė parama iš Lietuvos.

„Bendradarbiavimas su Lietuva prasidėjo seniai, dar Maidano laikais. Tada per mano brolį, kuris baigė karinius mokslus D. Britanijoje, susipažinome su Vygintu Usinsku. Šis žmogus jau daug metų padeda Ukrainai, ir šio karo metu su savo komanda užsiima paramos logistika į fronto linijas bei evakuoja žmones iš karo zonų. Jis mus davė daug neįtikėtinų užduočių, pavyzdžiui, per kelias valandas susiruošti priimti šešiasdešimt aklų vaikų iš evakuoto internato. Tai yra neįtikėtinai sunkus darbas“, – teigė U. Moroz.

Šiuo metu teatras atnaujino spektaklių rodymą, tačiau dėl oro pavojaus dauguma pasirodymų ir repeticijų vyksta slėptuvėje.

„Beveik visą savo kūrybinę veiklą perkėlėme į rūsį. Bet čia nėra nei normalaus teatrinio apšvietimo, nei garso. Sukamės praktiškai rankdarbiais, savadarbėmis priemonėmis. Perkelti tai, ką turime didžiojoje salėje, praktiškai neįmanoma, tad svajojame apie profesionalią garso ir apšvietimo sistemą. Tai leistų mums kokybiškai dirbti net ir kaukiant oro pavojaus sirenoms“, – sakė U. Moroz.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Su lietuvių dovanotais kompiuteriais galime normaliau funkcionuoti ir kaip teatras, ir kaip įstaiga, bandanti padėti kariaujančiai Ukrainai.

Direktorė pasidžiaugė neseniai paramos organizacijos „Šviesos kariai“ gautais kompiuteriais ir spausdintuvais. „Žinote, teatras ir apskritai kultūra pas mus visais laikais nebuvo aptekęs finansavimu, o karo metu apskritai esame basi, vos kvėpuojame. Iki tol turėjome tik prieštvaninius daiktus, kuriais praktiškai negalėjo naudotis nei buhalterija, nei kasa, nei mūsų technikai, nes viskas iškart „pakibdavo“. Su lietuvių dovanotais kompiuteriais galime normaliau funkcionuoti ir kaip teatras, ir kaip įstaiga, bandanti padėti kariaujančiai Ukrainai“, – teigė U. Moroz.

„Jie naikina mus kaip tautą“

Lvivo lėlių teatre nuolat glaudžiasi nuo šimto iki kelių dešimčių pabėgėlių. Trumpiausiai čia gyvena moterys su vaikais, per kelias dienas jos sulaukia evakuacinio transporto į Vakarų šalis, vyrai tuo tarpu užtrunka ir keletą mėnesių, susitvarko dokumentus, yra paskiriami tarnauti ar susiranda darbą.

Vienas ilgiausiai teatre gyvenančių karo pabėgėlių charkivietis Igoris Surkovas sakė, kad jam labai pasisekė. „Visų pirma mano šeima sveika ir gyva, jau persikėlė į Vokietiją, antra, gavau darbą čia pat, teatre. Kaip savanoris palaikau tvarką, pristatau maisto paketus, budžiu priimamajame, padedu, kur reikia, o dirbu scenos montuotoju, kol vietos vyrukas išvykęs kariauti“, – sakė teatrinį išsilavinimą turintis, Charkivo universitete sceninio judesio dėstytoju dirbęs vyras.

Nuo kovo vidurio teatre gyvenantis I. Surkovas sakė, kad pastaruoju metu čia ramu. „Karo pradžioje teatre nebuvo nė metro laisvo ploto, visur gulėjo žmonės. Dabar jų gerokai mažiau, tačiau bet kuriuo metu viskas gali pasikeisti. Lvive kartkartėmis nukrinta raketa, dažnai įjungiamos oro pavojaus sirenos, bet situacija dar pakenčiama. Juolab pagaliau čia šilta“, – sakė Igoris.

Vyro gimtąjį miestą Charkivą rusai intensyviai bombardavo nuo pat pirmos karo dienos. „Buvo didžiulė sumaištis, apie savaitę negalėjome išvykti iš miesto, nes visi keliai užsikimšę. Trečią karo dieną centras jau buvo praktiškai sugriautas, žuvo daug žmonių, supratome, kad šansų miestas jau nebeturi. Tapo akivaizdu, kad rusai elgiasi pagal geriausias Hitlerio ir Čingischano tradicijas, ruošiasi eiti iki galo, nušluoti mus su visomis moterimis ir vaikais, išnaikinti mus kaip tautą“, – teigė Igoris.

Vyrui pritarė šalia ant čiužinių gulinčios moterys, ką tik atvykusios iš Charkivo. „Žinote, sunku kalbėti. Mūsų gražus miestas žūsta akyse, milijonas žmonių pabėgo, šimtai, jei ne tūkstančiai jau žuvo. Neseniai rusai sugriovė ligoninę ir mokyklą, bombarduoja parkus, net cerkves ir kapines, dieną naktį griaudi sprogimai. Dieve, jie net mirusiųjų nepalieka ramybėje. Tai ne karas, ne teritorijos užkariavimas, tai net blogiau nei genocidas, tai velnio išmonė “, – su ašaromis akyse sakė septyniasdešimtmetė Tatjana.

Moteris pasakojo, kad mėnesį gyveno slėptuvėje ir meldėsi, kad neateitų rusai. „Dukra su anūkais buvo evakuota iš mokyklos, mus lietuviai išvežė kiek vėliau, atsidūrėme čia ,teatre, dabar laukiame autobuso į Kauną, ten jau apsigyveno ir mano anūkėliai, negaliu sulaukti, kol juos pamatysiu“,– - sakė charkivietė.

Sirenos gaudžia ir galvoje

Keturiasdešimt dvejų metų Denisas Kajukas iš Kryvoi Rogo Lėlių teatre glaudžiasi jau apie mėnesį ir kaip pats sako, dar nėra normaliai išsimiegojęs. Naktimis vyras blaškosi po teatro patalpas, o užmigęs sapnuoja košmarus ir garsiai šaukia. To priežastis – Denisas nežino, kur yra jo dešimtmetė dukra.

Mes ir patys išties daug ko nežinome, kas dedasi mūsų miestuose, mūsų valdžia taip pat daug ko nepasako.

„Taip išėjo, kad ją iš bombarduojamo miesto išvežė praktiškai be mano žinios. Nenoriu plėstis, bet jos mama geria, dukra nesirūpina, mes esame išsiskyrę. Dukrytė turėtų būti kažkur netoli Lvivo, čia yra keletas pabėgėlių centrų, skirtų vaikams, bet kol kas negaunu jokių žinių, kur tiksliai ji yra. Tai veda mane iš proto. O dar tos sirenos galvoje. Skirtingai nei Lvive, Kryvoi Roge jos gaudžia nuolatos ir labai garsiai, girdėjau jas gerą mėnesį kasdien, o būdamas čia kartais jau nesuprantu, ar girdžiu tikras sirenas, ar jos tik įsivaizduojamos, nebeatskiriu“, – prisipažino teisininko ir muzikanto išsilavinimą turintis vyras.

D. Kajuk mano, kad karo metu dezinformacija ateina ne tik iš karą pradėjusios Rusijos, nežinioje laikomi ir patys ukrainiečiai. „Su Rusija viskas aišku, ten žmonės ir taip yra tarsi zombiai. Bet mes ir patys išties daug ko nežinome, kas dedasi mūsų miestuose, mūsų valdžia taip pat daug ko nepasako, bent jau oficialiais kanalais. Esu savo šalies patriotas, suprantu, karo metas ir panašiai, bet tai, kad negaunu jokios informacijos apie savo dukrą, tai jau virš visko. Bet kokiu atveju dabar turiu du tikslus – susirasti dukrytę ir padėti Ukrainai kuo tik galiu, galiu dirbti bet ką“, – tikino karo pabėgėlis.

Festivalis suburs kūrybingiausius Europos lėlininkus, kurie dalinsis patirtimi ir pakvies į spektaklius įvairaus amžiaus žiūrovus. Tarptautiniame festivalyje dalyvaus kolektyvai iš Japonijos, Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Anglijos, Estijos, Latvijos ir net iš karo siaučiamos Ukrainos! Lietuvos lėlininkų kūrybą pristatys 8 geriausios profesionalaus lėlių teatro trupės! Per penkias festivalio dienas bus parodyta daugiau nei 30 spektaklių ne tik uždarose, bet ir atvirose miesto erdvėse. Taip pat numatytos kūrybinės dirbtuvės, parodos, moksleivių kolektyvų pasirodymai. Festivalio organizatoriai pasiūlys spalvingą ir įdomią programą, skirtą įvairaus amžiaus ir skonių žiūrovams.

„Kaunas Puppet 22“ startuos prisimenant pirmąjį profesionalių Lietuvos marionečių kūrėją – Stasį Ušinską.

Festivalio išvakarėse gegužės 19 d. 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bus atverta unikali lėlių paroda „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika” atkeliavusi iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus saugomų fondų. Gegužės 20-ąją, pirmąją festivalio dieną, teatro prieigose bus atidengta specialiai išdidinta Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė”, kurią pagal senuosius, UNESCO saugomus, brėžinius naudodami 3D technologijas pagamino Kauno lėlių teatro meistrai. Drabužiai marionetei sukurti remiantis teatro mylėtojų apklausomis ir vaikų piešiniais. Lankytojai turės galimybę ne tik apžiūrėti įspūdingo dydžio marionetę, bet ir pabandyti ją valdyti kaip tikri lėlininkai. Tai viena iš tarptautinio projekto „Didžiųjų marionečių magija viešosiose erdvėse“ dalių.

Mitinis Kauno Žvėris pradės ir užbaigs pirmąją festivalio dieną Vidiniame teatro kiemelyje spektaklio „Kauno Žvėris“ personažai Rotušė ir Fontanas kvies žiūrovus užuosti, išgirsti, susekti, pamatyti, paliesti ir, jei labai pasiseks – sugauti senamiesčio požemiuose šimtus metų snaudžiantį Mitinį Kauno Žvėrį. Vakare Žvėris taip pat pasirodys ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Nuotaikingas grotesko, magiškojo realizmo, šiuolaikinės muzikos ir šokio elementų kupinas spektaklis „Aš – Žvėris!“ vaizdų kalba pasakos apie jaunosios kartos žmogų, kuris atranda savyje kūrybos „Žvėrį“.

Organizatorių nuotr.

Svečiai iš Japonijos prabils šešėlių teatro kalba Į Kultūros sostine šias metais tituluojamą Kauną žada atvykti Japonijos šešėlių teatras „Kakashiza“ su spektakliu, skirtu šeimai, „Animare“. Tai pirmasis profesionalus šiuolaikinis šešėlių teatras Japonijoje, keliaujantis po visą pasaulį ir surengiantis 1200 pasirodymų per metus. Jų spektakliuose pagrindinį vaidmenį vaidina šviesa ir šešėlis, meistriškai kuriami aktoriaus rankų ir kūno judesių dėka. Gegužės 21 d. Didžiojoje lėlių teatro scenoje aktorių rankomis sukurti gyvūnų šešėliai pasakos meilės ir humoro kupinas istorijas.

Vizualaus teatro trupė iš Italijos pavedžios po žmogaus sąmonės labirintus Gegužės 22 d., sekmadienį, Didžiojoje lėlių teatro scenoje pasirodys eksperimentinio teatro trupė „Unterwasser“, kurią 2014 m. įkūrė italės – Valeria Bianchi, Aurora Buzzetti ir Giulia De Canio. Aktorių rankomis kuriami trimačių skulptūrų šešėliai projektuojami dideliame ekrane. Vizualinėmis raiškos priemonėmis kuriamame spektaklyje nėra teksto, tačiau originalus garso takelis persipina su šešėlių teatro scenomis ir tampa esmine pasakojimo dalimi. Jaudinančios scenos, primenančios vizualius eilėraščius, vaizduoja brangių ir reikšmingų gyvenimo akimirkų nuotrupas, žmogaus gyvenimo cikliškumą, egzistencinės prasmės paieškas. Kiekvienas žiūrovas yra kviečiamas užbaigti, užpildyti pasakojimo paliktas erdves savo patirtimis.

Dėmesys ukrainiečių tautai Festivalio metu ypatingas dėmesys bus skiriamas sudėtingą laikmetį išgyvenantiems Ukrainos žmonėms. Gegužės 20 d. 18 val. prieš spektaklį „Aš – Žvėris!“ nuskambės „Tylos maršas“ – lopšinė, skirta žuvusiems ir kenčiantiems Ukrainos vaikams. Ją atliks folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, saksofonistas Petras Vyšniauskas, ukrainietė dainininkė Marina Pilipenko, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir V. Povilionienės anūkai – Mantautas, Daugirdas, Norvidas Povilioniai. Mažiesiems ukrainiečiams, radusiems prieglobstį Lietuvoje, gegužės 21 d. 17 val. Panevėžio lėlių vežimo teatras padovanos nuotaikingą, interaktyvų ir pamokantį spektaklį „Skani istorija“, apie Vilko ir Avytės bičiulystę. Gegužės 21 d. vakarą lėlininkų kolektyvas „Papasony“ iš Kyjevo (Ukraina) Kameriniame teatre parodys šešėlių spektaklį suaugusiesiems „Pasąmonės šnabždesys… Sapnai“, ne kartą nominuotą aukščiausiam apdovanojimui šalies ir tarptautiniuose festivaliuose.

Organizatorių nuotr.

Prie Kauno pilies laukite nukrentančio „Asteroido“ Dalis spektaklių festivalio metu persikels į atviras erdves – Kauno pilies prieigas: Ispanų trupės „Campi Qui Pugui“ spektaklis „Asteroidas“ pakvies žiūrovus į teatralizuotą mokslinį meteorito tyrimą, kuriame per absurdišką humorą parodoma, ką mes galvojame apie tai, ko nepažįstame ir nesuprantame bei kaip sprendžiame kultūrinius skirtumus. Britų lėlininkas Nikas Palmeris (trupė „Noisy Oyster“, UK) žada interaktyvų nuotykį po „Paprastojo Bobo“ skėčiu esančiame pasaulyje. Stebint žiūrovams, scena bus kuriama čia ir dabar, iš lagaminų, skėčio ir lietpalčio, o drąsiausieji galės asistuoti aktoriui pasirodymo metu. Įspūdingas teatro „Kto“ iš Lenkijos pasirodymas „Peregrinus“ Laisvės alėjoje kvies žiūrovus per 50 minučių kartu „nugyventi“ vieną įprastą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dieną. Spektakliai bus rodomi po keletą kartų gegužės 21 ir 22 dienomis.

Kaimyninių šalių ir Lietuvos lėlininkų pasirodymai Turtingą festivalio programą papildys kaimynų iš Estijos, Lenkijos, Latvijos ir, žinoma, mūsų šalies lėlininkų spektakliai: Estijos jaunimo teatras iš Talino pasiūlys užsukti po „Raudonu skėčiu“, Latvijos lėlių teatras supažindins su „Žuviedrų karaliene“, Balstogės lėlių teatras (Lenkija) pakvies į mechaninio herojaus nuotykius spektaklyje „Robotas ir peteliškė“. Su geriausiais spektakliais pasirodys Lietuvos lėlininkai iš Vilniaus teatro „Lėlė“, Klaipėdos lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Stalo teatro, šeimos teatro „Lino lėlės“.

Lėlių teatras kaip pažinimo erdvė Į kūrybines dirbtuves ir parodos „Mano vaikystės kodai“ atidarymą gegužės 20 d. pakvies grafikė, festivalio grafikos dizainerė Kristina Norvilaitė. Gegužės 21 ir 22 d. savo dirbtuvėse su edukacine programa „Magiška lėlių istoriją: teatre ir animacijoje“ lauks Kauno lėlių teatro konstruktorius Audrius Bartninkas. Užsiėmimų metu lėlininkas vaizdžiai ir patraukliai pristatys lėlininkystės ir animacijos pradininkus Lietuvoje – S. Ušinską ir V. Starevičių. „Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernytė pasiūlys drauge pasigaminti individualizuotą sensorinį žaislą – vikšrelį, kuris padės susikaupti, atsipalaiduoti ar paleisti susikaupusią energiją.

Festivalį vainikuos „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Gegužės 22 d. penkias dienas truksiantį festivalį pabaigs suaugusiesiems skirtas Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Dievų miškas“, pagal B. Sruogos romaną, šių metų pavasarį apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. „Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Kaunas Puppet 22“ ryškiai įžiebs kultūros ugnį ir praneš visam miestui, kad 2022 m. Europos kultūros sostinė yra čia – Kaune! Atėjo metas „pabusti“, išlaisvinti savo kūrybingumą, padrąsinti savo vaikus, įkvėpti savo kaimynus ir išeiti į pavasarėjančias Kauno gatves švęsti Kultūros šventės!“ – kviečia Kauno valstybinio lėlių teatro vadovė ir festivalio direktorė Rasa Bartninkaitė.