Patyrusi itin skaudžią dvigubą mylimo vyro išdavystę, moteris ne tik nepalūžo, bet ir iš naujo peržvelgė savo vertybes bei atrado naujus talentus. Prabangių automobilių versle ir modelių pasaulyje kadaise aktyviai  karjeros laiptais kilusi moteris šiandien savo laimę kuria rašydama knygas ir vesdama saviugdos kursus.

Devynerius metus Anglijoje gyvenanti socialinių tinklų žvaigždė G. Melrose – itin ryški, drąsi ir smalsi asmenybė. Nors moteriai dar tik 29-eri, ji jau spėjo nuveikti tiek, kiek kiti nespėja per visą savo gyvenimą. Pradėjusi nuo paprastesnių darbų, vėliau ji savo jėgas išbandė sporto trenerės, aktorės, modelio, o galiausiai ir verslo plėtros vadovės  pozicijose.

„Mes turėjome superautomobilių narystės klubą, kuriame žmonės, susimokėję tam tikrą pinigų sumą už taškus gali vairuoti skirtingus automobilius“, – pasakojo verslą plėtojusi lietuvė.

Turėdama galimybę ne tik nusifotografuoti, bet ir pati išbandyti prabangius automobilius, Gabriela savo įžvalgomis apie juos ėmė dalintis „YouTube“ kanale. Automobilių aistruoliai noriai stebėjo ne tik savo mėgstamų modelių galimybes, bet ir gražuolę juose. Peržiūros ir lietuvės populiarumas sparčiai augo.

Buvo taip, kad vienas klientas manęs neišleido iš automobilio gerą pusvalandį.

„Tai buvo marketingo dalis, aš ne tik patraukiau dėmesį, bet ir buvau jų bendruomenės dalimi, vaikščiojau į renginius, įvairius susitikimus. Labai daug žinojau apie mašinas“, – pasakojo Gabriella, kuri prisipažino, kad ne visada jautėsi saugiai. Jauna, išskirtinės išvaizdos mergina atviravo: pasitaikydavo įvairių situacijų, tačiau ji visada mokėjo užbrėžti konkrečias ribas, todėl ir vyrai prie jos priartėdavo tik tiek, kiek ji pati leisdavo. Pavyzdžiui, kartą važiuodama į renginį, mergina susidūrė su itin įžūliu kolegos elgesiu. „Buvo taip, kad vienas klientas manęs neišleido iš automobilio gerą pusvalandį. Bandė įkalbėti kartu eiti į restoraną ir kartu gerai praleisti laiką, tačiau aš tokiose situacijose būnu kategoriškai griežta“, – dalinosi Gabriella.

Moteris gali būti ideali, ji gali ir namus prižiūrėti, ir rūpintis vyru, ir gražiai atrodyti, bet vyras ją vis tiek išduos.

Kai atrodė, jog profesiniame Gabriellos kelyje nieko netrūko, visus jos darbus sustabdė netikėtai pasaulį sukausčiusi COVID-19 pandemija. Visą gyvenimą sėkmingai kopusi karjeros laiptais, Gabriella padarė pauzę ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Moteris patyrė skaudžią išdavystę. Buvęs mylimasis ne tik pasisavino judviejų kurtą verslo idėją, bet ir apgavo moterį su artima jos drauge. Iš skaudžios emocinės būsenos išsivaduoti Gabrielai padėjo anksčiau įgytos saviugdos žinios. „Moteris gali būti ideali, ji gali ir namus prižiūrėti, ir rūpintis vyru, ir gražiai atrodyti, bet vyras ją vis tiek išduos“, – sakė knygų autorė bei saviugdos mokymų vadovė Gabriella.

Kaip susitaikyti su vyro išdavyste, neprarasti pasitikėjimo savimi ir suprasti, kada santykiai eina ne ta kryptimi, kuria norėtume, knygų autorė, saviugdos mokytoja bei Didžiojoje Britanijoje išgarsėjusi socialinių tinklų žvaigždė G. Melrose laidoje „Bus visko“ dalinsis šį antradienio vakarą, 20 val., per LNK.

Politikai Jungtinėje Karalystėje vengia kalbėti apie tai, kaip pasikeistų laisvas darbo jėgos judėjimas šaliai išstojus iš ES. „Ši tema labai nepatogi, nes šalyje dirba milijonai imigrantų, kurių dauguma yra įleidę šaknis į vietines bendruomenes ir juos visus išprašyti būtų labai sunku“, – sako LRT Radijo korespondentas Jungtinėje Karalystėje Paulius Kaliačius. LRT.lt pašnekovai svarsto porą galimų scenarijų, kas išstojimo atveju lauktų imigrantų iš kitų ES šalių.

Šiemet Jungtinės Karalystės laukia labiausiai nenuspėjami parlamento rinkimai per pastarąjį šimtmetį. Ir nors Britanijoje tradiciškai buvo dvipartinė sistema, dabar populistai gauna vis daugiau balsų.

2015-aisiais taip pat turi būti priimtas sprendimas dėl šalies narystės ES. Konservatorių partija, vadovaujama premjero Davido Camerono, žada referendumą, jei jie liks valdžioje po šiais metais vyksiančių rinkimų. D. Cameronas yra žadėjęs surengti referendumą vėliausiai iki 2017 m. pabaigos, tačiau tai esą galėtų įvykti ir anksčiau. Tuo metu sparčiai populiarėjanti Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija (UKIP) žada pasitraukti iš ES be referendumo.

Apklausų duomenimis, šiuo metu daugiau žmonių pasisakytų už išstojimą iš ES. Pavyzdžiui, anot apklausos duomenų, kurią „OpinionWay“ institutas atliko Prancūzijos laikraščio „Le Figaro“ užsakymu, 42 proc. britų yra už išstojimą iš Bendrijos, 37 proc. norėtų joje likti.

„Pasitraukimas suduotų skaudų smūgį Londonui“

Kaip pasakoja LRT Radijo korespondentas Jungtinėje Karalystėje P. Kaliačius, UKIP partijos lyderis Nigelas Farage`as aiškina, jog pasitraukus iš ES Jungtinė Karalystė atgautų ekonominę nepriklausomybę, šaliai taip pat nereikėtų mokėti įmokų į Sąjungos biudžetą ir, svarbiausia, Britanija atgautų sienų kontrolę ir galimybę spręsti, kuriuos žmones įleisti į šalį. N. Farage`o manymu, Britanija galėtų išsiderėti palankias derybų  sąlygas su ES bei spręsti, su kuo ir kaip bendradarbiauti pasaulinėje rinkoje.

„Opozicijoje esantys leiboristai teigia, kad pasitraukimas iš ES atneštų daugiau žalos nei naudos. Jie teigia, kad Jungtinė Karalystė turėtų pasilikti ES sudėtyje dėl laisvos darbo rinkos bei palankių ekonominių sąlygų. Partijos lyderis Edas Milibandas taip pat pabrėžė, kad ES suteikia šaliai daugiau saugumo – kovoti su terorizmu kur kas lengviau turint didelį partnerių tinklą“, – komentuoja P. Kaliačius.

Pasak LRT Radijo korespondento, ES šalininkų stovyklai atstovaujantys ekonomistai taip pat teigia, kad pasitraukimas iš ES suduotų skaudų smūgį Londonui, nes tai miestas, į kurį investuoja ne tik pasiturintys ES piliečiai, bet ir rusai, kinai bei milijonieriai iš Vidurio Rytų valstybių.

„Jiems Londonas patogus ne tik dėl palankios ekonominės atmosferos pasiturintiems žmonėms, bet ir dėl bevizės prieigos prie ES rinkos. Praradus šiuos ryšius, nuvertėtų miesto nekilnojamasis turtas bei būtų prarastos investicijos, kurios nutekėtų į kitus ES didmiesčius“, – aiškina P. Kaliačius.

A. Užkalnis: išstojimas realus, bet procesas užtruktų

Apžvalgininkas Andrius Užkalnis portalui LRT.lt teigė, jog Jungtinės Karalystės išstojimas yra pakankamai realus, tačiau pats procesas esą neišvengiamai būtų su labai ilgomis derybomis ir dar ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu. Tuo metu Marius Skuodis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, magistrantūros studijas baigęs Londono ekonomikos mokykloje, netiki, kad Jungtinė Karalystė išstos iš ES.

„D. Camerono biuras yra daręs vertinimus įvairiose srityse, kur britai patiria sąnaudų [dėl narystės]. Jie nieko išskirtinio nerado. Jie teigia, kad administracinę naštą reikia ir galima mažinti, bet britai nepatiria didelių sąnaudų dėl buvimo ES. Verslas taip pat skundžiasi dėl reguliavimo, tačiau kuris verslas dėl to nesiskundžia? Londono Sičio atstovai nori būti bendroje rinkoje, britų kova už vieningos rinkos gilinimą rodo, kad jiems buvimas ES yra naudingas. Taigi nemanau, kad jie gali išstoti, nes kai reikėtų dėl to spręsti, būtų rimta diskusija, ir, manau, už ES pasisakančios jėgos nusvertų“, – teigia M. Skuodis.

Pasak TSPMI dėstytojo, jei taip atsitiktų, kad Jungtinė Karalystė išstotų iš ES, išstojimo procesas iš tiesų ilgai užtruktų. „Negali taip būti, kad nusprendė ir išstojo. To dar nėra buvę, todėl teisiškai turėtų būti pakankamai ilgai deramasi, ką galima atskirti, o ko nereikėtų. Pavyzdžiui, Norvegijos santykiai su ES yra specifiniai, praktiškai jie yra ES nariai, pagrindinis skirtumas tik tas, kad neturi jokio balso priimant sprendimus. Tai ar britai norėtų tokiu pačiu statusu dalyvauti, kur jie neturėtų jokio balso sprendžiant esminius klausimus dėl tolesnės ES raidos, man yra didelis klausimas“, – LRT.lt komentavo M. Skuodis.

Nori imigraciją sumažinti, tačiau imigrantų padaugėjo

Jungtinė Karalystė jau kurį laiką diskutuoja, kaip mažinti iš kitų ES šalių atvykstančių imigrantų skaičių. D. Cameronas yra pažadėjęs jį mažinti, tačiau statistika rodo, kad, jam būnant premjeru, imigrantų skaičius kaip tik išaugo. Konservatoriai nori išsiderėti išlygas, kurios leistų imigrantams netaikyti mokestinių lengvatų ir nemokėti pašalpų už vaikus. Šiuo metu tokias lengvatas ir pašalpas gauna daugiau nei 300 tūkst. ES piliečių. Pasak D. Camerono, neišpildžius šių sąlygų, Jungtinė Karalystė turėtų atsisakyti narystės ES.

Kaip teigia P. Kaliačius, kol kas politikai Jungtinėje Karalystėje vengia kalbėti apie tai, kaip pasikeistų laisvas darbo jėgos judėjimas, jei šalis išstotų iš ES. „Ši tema labai nepatogi, nes šalyje dirba milijonai imigrantų, kurių dauguma yra įleidę šaknis į vietines bendruomenes ir juos visus išprašyti būtų labai sunku“, – sako LRT Radijo korespondentas.

Jo teigimu, šiuo metu dauguma šalies politikų nori sumažinti naujų imigrantų skaičių. Anot politikų, imigracija prastina gyvenimo kokybę, nes imigrantai sutinka dirbti už mažus atlyginimus ir taip išstumia britus iš darbo vietų bei iškreipia darbo rinką. „Taip pat dėl imigrantų didėja viešųjų įstaigų darbo krūvis: darželių, mokyklų bei ligoninių, kurios nesusitvarko su padidėjusiu gyventojų skaičiumi“, – pasakoja P. Kaliačius.

Anot LRT Radijo korespondento, UKIP partija teigia, kad Jungtinėje Karalystėje galėtų pasilikti darbą, gyvenamąją vietą ir sveikatos draudimą turintys žmonės: „Tokios pačios taisyklės galiotų naujai atvykstantiems imigrantams. Į šalį nebūtų įleidžiami žmonės, neatitinkantys šių reikalavimų, taip pat iš šalies turėtų išvykti bedarbiai iš ES šalių.“

Pavyzdys – JAV?

Portalui LRT.lt pasiteiravus A. Užkalnio, kaip Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES pakeistų emigrantų gyvenimą, ne vienerius metus Anglijoje gyvenęs ir dirbęs apžvalgininkas teigia, jog tokio masto pasikeitimai neįvyktų per savaitę ar mėnesį.

„Jau esantiems šalyje migrantams turbūt būtų leista pasilikti neterminuotai ir bet kokie pasikeitimai įtakos turėtų tik naujai atvykstantiems. Tačiau jie būtų įvedami ne per kelias savaites – virsmas tęstųsi mėnesius ir metus. Seniau atvykusieji vis tiek turi teisę gyventi ir dirbti be apribojimų – jos niekas neatšauktų. [...] Naujų migrantų priėmimas galėtų būti selektyvus, kaip dabar JAV. Tai netobula sistema, bet ji veikia ir yra įgyvendinama“, – sako A. Užkalnis.

Jo teigimu, esamų imigrantų selektyvus išprašymas nebūtų realistiškas – Jungtinei Karalystei esą sunkiai sekasi kasmet išsiųsti daugiau nei kelis šimtus nusikaltėlių ir nelegalų, o čia kalba eitų apie dešimtis tūkstančių. „Šalis neturi nei teisinių, nei įgyvendinimo, nei administracinių resursų šiam tikslui [įgyvendinti]“, – portalui LRT.lt kalbėjo A. Užkalnis.

A. Užkalniui pritaria ir TSPMI dėstytojas M. Skuodis, pasak kurio, užtenka pažiūrėti, kiek laiko užtrunka įgyvendinti kokią nors rimtą reformą. „Įsivaizduokite: to nepavyksta padaryti normaliomis sąlygomis, kai nėra didelės konfrontacijos, o čia reikėtų kažką išsiųsti ekstremaliomis sąlygomis. Tai būtų sudėtinga“, – neabejoja M. Skuodis.

Šiuo metu į Jungtinę Karalystę atvyksta daugiau nei ketvirtis milijono žmonių per metus. Užsienyje gyvena per 619 tūkst. lietuvių, kas penktas iš jų – Didžiojoje Britanijoje.

Angela Merkel 2010 m. pareiškė kad daugiakultūriškumas Vokietijoje "absoliučiai žlugo". Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas kalba apie naujas priemones imigracijai stabdyti. Prancūzijoje rinkėjų simpatijas užkariauja prieš imigraciją pasisakantis Nacionalinis Frontas. Logiška. Tik ar be imigrantų – tiksliau, pigios darbo jėgos, senosios Europos šalys išsivers?

Rytų Europos nukraujavimas

Tapusios ES narėmis, daugelis Rytų ir Vidurio Europos valstybių neteko nemažos dalies gyventojų. Lietuva, pavyzdžiui, kelių šimtų tūkstančių...

Priežastis – paprasta. Geriau mokamas darbas Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Airijoje – viliojantis pasiūlymas, ypač kai tėvynėje nėra nei darbo, nei normalaus pragyvenimo šaltinio.

Vakarų Europos šalys buvo atviros imigrantams – nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Augant ekonomikai reikėjo darbo jėgos. Tačiau šiuo metu Vakarų šalių ekonomika, jei ne auga, tai smunka. Imigrantų poreikis mažėja, tačiau niekas imigracijos nestabdo.

ES iš esmės negalioja jokie įstatymai, kurie įpareigotų darbdavius kitose Bendrijos šalyse mokėti nekvalifikuotiems atvykėliams bent vidutinę tų šalių, į kurias šie atvyksta, darbuotojams mokamą algą... Panašus įstatymas galioja Japonijoje. Todėl šalis apsaugota nuo imigrantų antplūdžio. Turbūt vienintelis miestas visoje Japonijoje – sostinė Tokijas, kuriame pamatysi daugiau užsieniečių.

Kita vertus, daug vakariečių verslininkų nemažai uždirbo iš pigios, bet gan kvalifikuotos ir disciplinuotos, jei lygintume su besivystančių šalių, tokių kaip Pakistanas, Indija ar Bangladešas gyventojų, naujųjų europiečių darbo jėgos.

Tačiau lazda visuomet turi du galus. Verslas uždirbo, ekonomika gyvavo, tačiau Vakarų Europos šalių visuomenę apėmė pyktis. Žinoma, kai kurių darbų vakariečiai nemėgsta dirbti, tad visai nieko tokio, kad juos nudirba koks Rytų europietis.

Lenkai, lietuviai ir kitų šalių piliečiai užtvindė darbo rinką. Britams tapo sunku rasti darbo vietą tėvynėje. Ypač pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės metais, kai daugelio Vakarų šalių ekonomika susitraukė, o vyriausybėms teko imtis griežtų taupymo priemonių.

Taigi, žalą dėl nekvalifikuotos darbo jėgos migracijos patiria tiek šalis, iš kurios išvyksta darbininkas, tiek šalis, į kurią atvyksta. Kiek kitokia situacija su kvalifikuota darbo jėga. Žinoma, šiuo atveju kalbama ne apie protų nutekėjimą, o protų mainus.

Imigrantų integracijos problema

Londone, taip pat kituose Didžiosios Britanijos miestuose, ilgainiui susiformavo vadinamosios imigrantų kloakos.

Atvykėlių bendruomenės čia – gausios. Imigrantams kasdieniame gyvenime nereikia bendrauti su, pavadinkime, išore, be to, reikšmingi ir kultūriniai skirtumai.

Vargu ar Pakistano pilietis turi daug ką bendro su Didžiosios Britanijos kultūra, išskyrus tai, kad prieš daugiau nei pusę amžiaus Pakistanas kartu su Indija buvo britų kolonija.

Žinoma, daugelis atvykėlių į Didžiąją Britaniją pramoksta vietos kalbą arba, kaip lietuviai, puikiai moka. Tačiau daugeliui vietos kalba – darbo kalba, o gimtoji kalba, kai aplink gyvena tėvynainių būrys, – kasdienė.

Gimę imigrantų šeimose vaikai anaiptol nėra britai, vokiečiai, švedai ar kt., priešingai, jie pirmiausia jų bendruomenių, o ne visuomenės dalis.

Taip susiformuoja uždaros bendruomenės. Londone yra net kvartalai: ten dominuoja pakistaniečiai, ten – Rytų europiečiai, ten – indai...

Panašios "kloakos" – ne naujiena Švedijos, Norvegijos, Airijos, net Vokietijos miestuose. Švedijoje imigrantų sostine vadinamas ištisas miestas – Malmė. Čia imigrantai net kartais pasiautėja, neva dėl prastų gyvenimo sąlygų.

Vokietijoje gyvena apie 7 mln. užsieniečių, apie 4,3 mln. jų yra musulmonai, daugiausiai turkai. Šalyje yra daugiau kaip 3 tūkst. mečečių. Kaip rodo apklausos duomenys, daugelis vokiečių imigrantus laiko veikiau našta nei nauda.

Prancūzijos rinkėjai vis dažniau žvalgosi į prieš imigraciją nusistačiusias partijas, tokias kaip Nacionalinis frontas. Tiesa, apie imigracijos pavojus kalbėjo ir buvęs šalies prezidentas Nicolas Sarkozy. Jis pareiškė: "Mes per daug rūpinomės atvykstančio žmogaus tapatybe ir per mažai šalies, kuri jį priima, tapatybe".

Panašius žodžius kartojo Australijos buvęs ministras pirmininkas Johnas Howardas ir buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Jose Maria Aznaras. Jų nuomone, daugiakultūriškumo politika nepadeda sėkmingai integruoti imigrantų. Bet ar yra kokia nors politika?

Prancūzijoje imigracijos klausimas – opus. Didžiulė armija imigrantų šalį užplūdo ekonomikos augimo metais, daugiausiai iš Afrikos, kurioje Prancūzija kadaise šeimininkavo.

Tačiau pastaruoju metu daugelis prancūzų ne tik nenori daugiau imigrantų, tačiau ir pasisako už imigracijos ribojimą. Antai, nelegalių imigrantų Prancūzijoje atsisakoma paprasčiausiai juos deportuojant.

Problemos dėl imigracijos būdingos net Rusijai. Ypač problema opi didžiuosiuose Rusijos miestuose: sostinėje Maskvoje, Sankt Peterburge, į kuriuos plūsta buvusių SSRS šalių gyventojai. Vien kirgizų Rusijoje darbuojasi daugiau nei milijonas. Rusijos sostinės policijai dažnai tenka tramdyti neramumus, kurie įsiplieskia tarp rusų ir  imigrantų.

"Ko nors už nieką" kultūra

Didžiosios Britanijos Torių partijos vedlys D.Cameronas sako, kad vyriausybė paruoš naujas priemones, kaip apsaugoti šalį nuo nevaldomos imigracijos. Nenuostabu, kad paruoš, nes rinkimai – ne už kalnų.

Viena vertus, D.Camerono sprendimas – politinis, siekiant palenkti rinkėjus savo pusėn, mat šie vis dažniau žvalgosi labiau į dešinę. Kita vertus, logiškas (socioekonomine prasme). Didžiosios Britanijos ekonomika – stoja. Vyriausybė šiuo metu taupo visur, kur gali. Daug, kad ir pigios, darbo jėgos paprasčiausiai nereikia, o imigrantų bedarbių armija gula mokesčių mokėtojams ant pečių.

Didžiojoje Britanijoje pernai skandalą sukėlė populiaraus bulvarinio dienraščio "The Sun" publikacija. Herojė, rodos, buvo Lietuvos pilietė Natalija Belova. "The Sun" tada tvirtino, kad Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojai ne tik apmoka moters sąskaitas, tačiau net ir atostogų išlaidas. Esą N.Belova iš valstybės susižerdavo po 14,5 tūkst. svarų sterlingų (daugiau nei 60 tūkst. litų) kasmet.

D.Cameronas ne sykį kalbėjo, kad imigrantams bus taikomi įvairūs ribojimai. Pavyzdžiui, socialinių išmokų ribojimas, jei imigrantas neįrodys, kad Didžiojoje Britanijoje dirba ir nori dirbti.

"Vidutinis imigrantų skaičius turi smarkiai sumažėti – nuo šimtų tūkstančių per metus iki dešimčių tūkstančių, – kalbėjo D.Cameronas. – Negalime kurti "ko nors už nieką" kultūros".

Žinoma, kuo daugiau D.Cameronas kalba, tuo daugiau yra kritikuojamas, ypač tų, kurie apskritai mano, jog ES daro žalą Didžiajai Britanijai.

Britų Nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Nigelas Farage'as, beje, puikiai pasirodęs rinkimuose į EP, pareiškė, kad britų vyriausybė, kalbėdama apie priemones prieš imigraciją, meluoja visuomenei.

"Vienintelis būdas sustabdyti imigraciją iš ES ir apsaugoti Didžiosios Britanijos socialinės apsaugos sistemą – išstoti iš ES", – dėstė N.Farage’as.

N.Farage’as pastaruoju metu "vagia" balsus iš konservatorių. Pačių Torių partijos narių gretose dažnai maištaujama dėl pernelyg nuosaikaus partijos lyderio tono.

Liko dešimt mėnesiu iki rinkimų Didžiojoje Britanijoje. Todėl D.Cameronas neturi kur trauktis. Rinkimų į EP metu gegužę Torių partija liko trečioje vietoje, nusileido tiek opoziciniams leiboristams, tiek UKIP. Šiuo metu, remiantis apklausomis, Leiboristų partija pagal populiarumą nedideliu atotrūkiu lenkia konservatorius. Leiboristus remia 33 proc. respondentų, konservatorius – 27 proc., o UKIP – 17 proc. rinkėjų.

Migracija eksperto akimis

Sociologas Vladas Gaidys pastebi, kad viena svarbiausių priežasčių, dėl ko kinta vakariečių požiūris į imigrantus, kad imigracijos proceso nebeįstengiama suvaldyti.

– Kaip manote, kodėl pasikeitė Vakarų Europos šalių požiūris į imigrantus?

– Pamenu, prieš daugiau nei du dešimtmečius pirmąsyk išvažiavau į Vakarus. Norvegijoje buvo nemažai atvykėlių, ypač Oslo centre. Su kolegomis iš Norvegijos diskutavome šiuo klausimu. Jie žiūrėjo gana geranoriškai. Kad visos kultūros – geros, kad praturtina vietinę kultūrą kažkuo, kad visi žmonės vienodai vertingi, kad reikia padėti visiems žmonėms.

Mano argumentas buvo tas, kad 100 JAV dolerių Osle – niekas, na, o kokioje Afrikos valstybėje, jei tas 100 dolerių būtų investuotas, pavyzdžiui, kasant šulinį, tai jau būtų solidi pagalba. Žinoma, jie sutiko su mano aritmetika, tačiau požiūris į pagalbą trečiosioms šalims kiek skyrėsi.

Dar kas matyti – kad daugelio Vakarų valstybių visuomenėse, ypač tų, kurios anksčiau valdė kolonijas, yra toks lyg vidinis skolos jausmas. Dažnai toks jausmas būdingas inteligentijai. Tarsi norima padėti toms trečiojo pasaulio šalims. Tos idėjos – stiprios, taigi ypač anksčiau į imigrantus nebuvo žiūrima priešiškai.

Žinoma, šiuo metu daug kas pasikeitė. Daugelį atvykstančių asmenų darosi sunku sukontroliuoti. Anksčiau buvo paprasčiau. Dabar pabėgti lengviau nei anksčiau... Vakarų Europos politikai mato, kad procesas – nekontroliuojamas. Juk akivaizdu, kad visų žmonių negali priimti pas save. Natūraliai kyla poreikis riboti imigraciją. Daugelis žmonių, atvykusių iš kitur, nesiintegruoja į visuomenes, kaip buvo planuojama. Taigi  atitinkamai matome, kokias partijas rinkėjai renka Europoje į valdžią.

Be to, pastaruoju metu kyla įvairių grėsmių. Čia kalbu apie terorizmo pavojus.

– Na, o kalbant apie vadinamuosius darbo imigrantus... Tarkime, Japonijoje nekvalifikuotiems darbuotojams, regis, turi būti mokamas vidutinio dydžio atlyginimas, tai atbaido vietos verslą nuo imigrantų antplūdžio... Ar Europoje neturėtų kažko panašaus būti?

– Teko girdėti, kad Japonijoje kažkas panašaus yra. Atrodo, japonams verslininkams net reikia mokėti didesnę algą atvykėliams nei vietiniams. Tai, žinoma, stabdo darbo imigraciją. Europoje neteko girdėti apie kažką panašaus. Manau, kad visas verslo pasaulis būtų prieš tokias priemones.

Čia, matote, yra du klausimai – vienas tų pabėgėlių, apie kuriuos kiek anksčiau kalbėjau, o kitas – darbo imigrantų. Lietuvoje juk taip pat jau matome, kad daugelį, pavadinkime, juodų darbų atlieka ne lietuviškai kalbantieji. Mūsų verslas taip pat nori kviestis atvykėlius, vykdomas tam tikras lobizmas.

– Dažnas reiškinys Vakarų Europoje – vadinamosios imigrantų bendruomenės. Bendruomenių narių skaičius – gana didelis, kad jiems pakaktų bendrauti tarpusavyje. Kaip vertinate tokį procesą: ar jis negatyvus, o gal, priešingai, nieko čia blogo?

– Tiesa. Daugelis imigrantų suvokia, kad jiems pakanka gyventi savo bendruomenėje, o tai stabdo jų integraciją į vietos visuomenę. Na, pavyzdžiui, lietuviai Londone. Jiems net nebūtina anglų kalbos mokėti. Yra lietuviško maisto parduotuvių, lietuviški internetiniai puslapiai, tau net gali padėti susirasti darbą. Žinoma, tokioje terpėje daugelis visai neblogai gyvena.
Žinoma, dažnai sakoma, kad žmogui geriau gyventi savo tėvynėje, tačiau šis klausimas – filosofinis.

Priemonių prieš imigrantus paketas

Britų premjeras D.Cameronas, straipsnyje "The Telegraph", išdėstė ką nuveikė stabdydamas imigraciją ir ką planuoja.

– Emigrantams iš Europos bedarbio pašalpos bus mokamos tik tris mėnesius vietoje buvusių šešių mėnesių.

– Vyriausybė taip pat smarkiai ribos automatinius skelbimus apie laisvas darbo vietas Didžiojoje Britanijoje bendrame ES įdarbinimo portale.

– Įdarbinimo agentūroms bus draudžiama siūlyti darbą Didžiojoje Britanijoje vien žmonėms iš užsienio. Bus reikalaujama, kad darbo pasiūlymus agentūros skelbtų anglų kalba.

– Vyriausybė siekia palengvinti nelegalių imigrantų identifikavimą ir jų deportavimą. Šiuo tikslu nuo lapkričio gyvenamojo būsto nuomotojai bus teisiškai įpareigoti tikrinti nuomininkų imigracinį statusą.

– Gruodį taip pat įsigalios naujos taisyklės, dėl kurių nelegalūs imigrantai negalės atsidaryti sąskaitos banke. Vyriausybė jau pradėjo anuliuoti nelegalių imigrantų vairuotojo pažymėjimus.

– Koledžai bus spaudžiami nuodugniai tikrinti būsimus studentus, kad tarp jų nepakliūtų asmenų, kuriems gali būti atsisakyta išduoti vizas. Mokymo įstaigos praras licencijas, jei tarp priimamų studentų bus 10 proc. asmenų, kuriems atsisakyta išduoti leidimus.

Lietuviai myli Didžiąją Britaniją

Remiantis surašymo duomenimis, 2011 m. kovą Anglijoje gyveno 95 730 Lietuvoje gimusių žmonių, Didžiosios Britanijos sostinėje Londone – 39 817. Daugiausia Lietuvos piliečių į Didžiąją Britaniją išvyko Lietuvai prisijungus prie ES 2004 m. Lietuviai sudaro apie 0,2 proc. Anglijos bei Velso gyventojų ir 0,5 proc. Londono gyventojų. Iš Anglijos grafysčių daugiausia lietuvių gyvena rytuose esančiame Linkolnšyre. Šioje grafystėje, surašymo metu, gyveno 4322 lietuviai. Kiek piečiau esančioje Norfolko grafystėje buvo 4079 lietuviai. Velse gyveno 1353 lietuviai.

Praėjusį sekmadienį A47 greitkelyje prie Didžiosios Britanijos Terrington St Johno kaimelio keistomis aplinkybėmis žuvo jaunų lietuvių pora, skelbia Anglija.lt su nuoroda į vietos leidinį „The Fenland Citizen“.

Liudininkai prieš tai matė, kaip lietuvių pora basi ėjo palei greitkelį ir sustojo prie „Worzals Farm“ parduotuvės, kurioje sunkiai susišnekėdami jie paprašė iškviesti policiją. 

Apie 14.15 val. jie galėję susistumdyti kelyje link King's Lynno ir taip pakliūti po „Kia“ automobilio ratais. Jie žuvo prie „Mill Road“ tarp Walton Highway'aus ir Terrington St Johno.

Vietos policija paprašė visuomenės informuoti ką nors žinančius numeriu 101. 

BBC.com skelbia, kad žuvusieji - 24 metų Nonita Karajevaitė ir 26 m.Tadas Zaleskas.

Dar 1967-aisiais Kernavėje po ilgokos pertraukos įvyko pirmoji Rasos šventė, ženklinusi naująją lietuviško atgimimo erą. Po daugybės metų lietuviai susitelkė ir atkūrė Rasos šventę – žmonių tarpusavio laimingo sambūvio ir darnos su gamta, Žeme, Dangumi šventę, vykstančią tuo metu, kai aukščiausiai metuose pakyla Saulė, gamta prisipildo gyvybės, vaistažolės turi didžiausių gydančių galių.

Trumpiausią naktį žmonės savo šventiniais veiksmais ir ugnimi nušviečia pasaulį, pagerbdami ir pavaduodami gyvybės, šviesos ir šilumos teikėją Saulę.

„Šiandien Rasos šventės esmė yra iškreipta ir vasaros saulėgrįža švenčiama tik kaip Jonų vardadienis. Beje, Jonų vardadienių per metus kalendoriuje pažymėta net keletas. Jonams kabinami vainikai, už kuriuos reikia atsilyginti svaigalais – būtiniausiu šventės elementu žmonėms, praradusiems žinojimą, kaip atsipalaiduoti nesikvaišinant“, – laidos „Tapatybė.LT“ kūrėjams teigia etnografas Valdas Rutkūnas.

„Tuo metu, kai tauta buvo pažeminta, bežlunganti, nualinta sceninio netikrumo ir alkoholinio kvaitulio, Rasos šventė atvėrė kitą – tautos kilimo ir stiprėjimo kelią. Šio kelio nesugebėjo užtverti nei sovietinio saugumo persekiojimai, o vėliau – nei vartotojiškas nužmogėjimas. Dėl švietimo ir kultūros sistemų stingulio, didžioji tautos dalis vis dar neturi supratimo apie šventės esmę. Todėl tik palyginti nedaugelis turi laimę ir galimybes dalyvauti tikroje Rasos šventėje“, – samprotauja V.Rutkūnas.

Po Antrojo pasaulinio karo į Jungtinę Karalystę atklydę pabėgėliai lietuviai siekė išlaikyti lietuviškus papročius. Surinkę lėšas ir netoli Londono, Hempšyre, įsigiję Lietuvių Sodybą su nemažu žemės plotu, pieva ir mišku, jie stengėsi palaikyti bei tvirtinti lietuvybę. Sodyboje buvo pradėtos švęsti įvairios lietuviškos šventės. Viena iš jų – Joninės – šiemet bus švenčiamos ypatingai.

Pasak „Didžiųjų Joninių UK“ organizatorių, lankytojų lauks net septynių atlikėjų ir grupių iš Lietuvos koncertas bei įvairios atrakcijos. Visi, norintys iš aukštai pamatyti nuostabią Lietuvių Sodybos aplinką, su oro balionu galės pakilti į viršų ir pasidairyti po kraštovaizdį. Vyks įvairūs konkursai, skirti ir vaikams, ir suaugusiems. Festivalyje veiks mugė, lietuviškų patiekalų, šalto gyvo alaus bei kitų gardumynų turgus. Renginį vainikuos fejerverkų šou.

„Tapatybė.LT” – jau šį šeštadienį per LRT Lituanicą 23.00 val. Lietuvos laiku. Laidą tiesiogiai galima matyti ir portale LRT.lt.

Filologė, žurnalistė ir rašytoja Zita Čepaitė populiariausiame Anglijos lietuvių portale turi savo skiltį, kurioje publikuoja straipsnius apie lietuvių gyvenimą Jungtinėje Karalystėje. Ironiški ir kartais aštrūs Zitos Čepaitės komentarai apie išeiviams svarbias problemas bei aktualijas neretai sukelia nemažą rezonansą ir sulaukia kontroversiškų atsiliepimų iš skaitytojų.

Su Z. Čepaite galima nesutikti, galima jai pritarti, tačiau viena yra akivaizdu – žurnalistė bei rašytoja visuomet pasižymi originaliu ir jaunatvišku požiūriu į aktualijas ir supančio pasaulio prieštaravimus.

Laidos „Tapatybė.LT” kūrėjams Z. Čepaitė prisipažįsta, kad Anglijoje jaučiasi sava, nes atranda daug kultūrinių panašumų su Lietuva: „Ar galėčiau save laikyti pasaulio žmogumi, pasaulio piliete? Tikrai ne. Ar galėčiau save laikyti Europos kultūros žmogumi? Taip. Nes lietuviška tapatybė labai glaudžiai susijusi su Europos. Pavyzdžiui, aš keletą kartų anksčiau ėjau pas anglus mokytis šokti. Jie turi savo folklorinių šokių grupes, kurias moko šokio paslapčių. Daug žmonių susirenka į tas pamokas – ir japonai, ir vokiečiai, ir vietiniai anglai, ir kiti atvykėliai iš svečių šalių. Ir ką aš pamačiau? Kad tie folkloriniai anglų šokiai labai panašūs į tradicinius lietuvių liaudies šokius. Ir ritmika panaši, ir judesiai, ir net tam tikra emocinė atmosfera, juntama tarp šokančių porų.”

Pasakodama apie lietuvių gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, Z. Čepaitė džiaugiasi, jog tautiečiai iš svetimos kultūros perima daug teigiamų dalykų.

„Pastebiu pasikeitimus, kurių gan nemažai, tarkim, mandagumo, paslaugumo perėmimą. Čia einant gatve ir netyčia prisilietus prie kito žmogaus, labai natūralu iškart pasakyti „Sorry” (liet. – atsiprašau). Tiesiog automatiškai iš burnos išsprūsta šis žodis, nes aplinkui visi taip sako. O Lietuvoje atsiprašinėti kartais reiškia nusižeminti. Dar Anglijoje visai kitokia vairavimo kultūra nei Lietuvoje, kurioje vairuotojams kiti kelių eismo dalyviai neegzistuoja. Nors mūsų čia labai daug, tačiau juntamas dėmesys vienas kitam. Pažiūrėkite, kaip žmonės elgiasi metro. Jie labai tvarkingai juda, nes žino, kad jei pradės stumdytis alkūnėmis, sukels chaosą ir judėjimas išėjimo link nefunkcionuos. Visi supranta, kad draugiškumas bei pagarba vieni kitiems yra socialiai labai efektyvūs. Būtent šiuos dalykus Anglijoje įsikūrę lietuviai gana greitai perima ir jų laikosi. Beje, čia tautiečiai dažniau šypsosi”, – sako rašytoja.

Jau keletą metų Jungtinės Karalystės Lietuvių Bendruomenei vadovaujanti Z. Čepaitė teigia, kad mūsų tautai išlikti bei gyvuoti gali padėti bendri siekiai, prie kurių įgyvendinimo prisidėtų viso pasaulio lietuviai: „Žmones sieja bendra geografinė vieta. Kai jos nėra, žmones sujungia bendras darbas, bendra užduotis, bendras kažko siekimas.”

„Tapatybė.LT” – jau šį šeštadienį, balandžio 19 d. 23:15 val. Lietuvos laiku per LRT Lituanicą. Laidą tiesiogiai galima matyti ir portale LRT.lt.

Projektas „Tapatybė.LT” iš dalies finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis.