Filmą pristatys kino kritikas Gediminas Jankauskas. Nemokamus bilietus į šį seansą bus galima atsiimti „Romuvos“ kino centro kasoje likus kelioms dienoms iki seanso. Filmas bus rodomas su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems, filmo pristatymas – su vertimu į gestų kalbą.

Kino kritikės Rasos Paukštytės teigimu: „1985 metais režisieriaus R. Banionio debiutinis ilgametražis filmas „Mano mažytė žmona“ į lietuvišką sovietmečio kiną sugrąžino miesto jaunimo temas, kurios kine nebuvo giliau tyrinėjamos nuo sėkmingiausių Algirdo Aramino filmų „Kai aš mažas buvau“ (1969 m.), „Maža išpažintis“ (1972 m.). Būtent miesto jaunimas, jo kasdienybė, problemos, svajonės R. Banionio filme tapo jo stiprybe ir išskyrė šį filmą iš tuometinio lietuviško kino konteksto.“

Organizatorių nuotr.

Restauruoto filmo premjera sutampa su šiemet režisieriaus R. Banionio minimu 65 metų jubiliejumi. „Mano mažytė žmona“ tai – jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį restauravo Lietuvos kino centras. Prieš tai restauruoti darbai – „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1991 m.) ir „Neatmenu tavo veido“ (1990 m.).

Po premjeros Kaune filmą galės išvysti ir kitų miestų žiūrovai rugpjūčio 3–4 d. Lietuvos kino centro rengiamų Lietuviškos kino klasikos dienų metu. Vilniuje, rugpjūčio 3 d., „Pasakos“ kino teatre filmą pristatys režisierius R. Banionis ir kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė.

Filme vaidina Eleonora Koriznaitė, Saulius Balandis, Ingeborga Dapkūnaitė, Linas Paugis, Juozas Marcinkevičius, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Paukštė, Eleonora Matulaitė, Antanas Barčas, Dalia Melėnaitė, E. Sedrisovaitė, Galina Dauguvietytė, Arnis Licitis, Regina Zdanavičiūtė, Vaclovas Blėdis, Tauras Čižas, Virginija Kelmelytė, Gražina Balandytė, Raimundas Banionis ir kt.

Kino juostą skaitmenino Lietuvos centrinis valstybės archyvas, vaizdo restauravimo darbus atliko lietuvių kino post-produkcijos studija „Madstone“, garso takelį restauravo kompozitorius Sigitas Mickis. Filmo restauravimo procese konsultuotasi su režisieriumi R. Banioniu ir operatoriumi Algimantu Mikutėnu.

Po pristatymo visuomenei filmas taps atviru demonstravimui visoje Lietuvoje suderinus leidimus su Lietuvos kino centru. Leidimą legaliam rodymui bei aukščiausios kokybės kopiją gali gauti bet kuri įstaiga, kultūros centras, nevyriausybinė organizacija, pasaulio lietuvių bendruomenės ar kita oficiali iniciatyvinė grupė.

„Man labai patiko. Man patiko jausmas, kad yra įtampa. Visą laiką. Ir aš jaučiu tokį virpulį vien dėl to, kad nesuprantu pradžioje, kas vyksta. Ir tai yra visai kitaip, negu tu esi įpratęs matyti. Įtampa kyla, kyla, kyla, paskui pradedi suprasti, kas gi čia vyksta. Tave įtraukia. Dramaturgija yra akivaizdžiai stipriausia šito filmo pusė, bet tai ir yra svarbiausia kine“, – filmą komentavo visuomenininkas Edmundas Jakilaitis.

„Einant į filmą, apie kurį jau daug kalbėta, yra susiformavęs kažkoks lūkestis. Atrodo, na, kaip turi atrodyti lietuviškas filmas, kuris gavo Venecijos liūtą?“ – retoriškai klausia rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė. Išėjusi iš kino salės ji prisipažino, kad pati spėliojo, kaip galėtų atrodyti pasaulyje apdovanoti L.Bareišos „Piligrimai“, kurių premjeros Lietuva laukė iki šio balandžio.

„Tai nieko panašaus, ką kas nors galėtų įsivaizduoti, ir nieko panašaus į tai, ką būtumėte matę, ypač lietuviškame kine“, – po filmo seanso sakė A.Kavaliauskaitė. Ji nudžiugo ekrane pamačiusi daug jaunų, bet savo talentus jau įrodžiusių aktorių, taip pat žavėjosi natūraliais dialogais: „Šiame filme merginos taip organiškai keikiasi, kad aš kiekvienu keiksmu tikrai tikėjau.“

Tai nieko panašaus, ką kas nors galėtų įsivaizduoti, ir nieko panašaus į tai, ką būtumėte matę, ypač lietuviškame kine.

Aktorius Martynas Nedzinskas po filmo, kuriame du herojai – Indrė ir Paulius – atvažiuoja į miestelį, kur nužudytas jų artimas žmogus, ir ten ieško atsakymų, tvirtino esantis šiokiame tokiame šoke. „Tokia mintis išsigrynino po filmo, kad gyvieji vis tiek galvoja apie mirusius, bet daugiau reikėtų galvoti apie žmones, esančius šalia. Neišleisti jų į lietų vienų“, – teigė teatro aktorius ir prisipažino, kad „Piligrimuose“ jam patiko sunkiai pastebimos, lyg atsitiktinės detalės, kuriančios kino žavesį.

„Labai ryškus filmas, meistriškai sukurtas“, – komplimentų kolegos darbui negailėjo režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Jai pasirodė, kad „Piligrimai“ itin aktualiai tiria, kur žiaurumas susitinka su normalumu. „Man atrodo, kad režisierius be galo, be galo gerai pažįsta žmones. Ne psichologizuoja profesionalia prasme, bet be galo gerai juos atskleidžia situacijose.“

Kine dirbanti režisierė taip pat atkreipė dėmesį į garso režisieriaus, operatoriaus darbą, filmo dailę, kostiumus, kurie tiksliai atspindi charakterius: „Nieko ypatingo, ir būtent tame „nieko ypatingo“ yra meistriškumas. Ir vaidyba, kai atrodo, kad aktoriai kalba ne tai, kas jiems buvo parašyta, o tai, kas kyla spontaniškai – viskas labai labai vientisa.“

„Kiną reikia žiūrėti kine. Tam jis ir padarytas, kinas – kinui. Televiziją reikia žiūrėti per televizorių, o naujienas – per telefoną. Viskam sava vieta ir sava platforma“, – pabrėžė ir E.Jakilaitis.

„Piligrimai“ jau kino teatruose visoje Lietuvoje. Filmą sukūrė kino gamybos kompanija „Afterschool“. Filmo pristatymą finansavo Lietuvos kino centras.

Pagrindinėje konkursinėje programoje tarp penkiolikos filmų iš viso pasaulio į geriausiojo titulą pretenduos naujausias lietuvių režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Sinefilija“. Devynias tarpusavyje susietas istorijas, kuriose susipina skirtingi herojų likimai, pasakojantis filmas Varšuvoje ne tik sieks apdovanojimo, bet ir švęs pasaulinę premjerą. Lietuvos žiūrovai šį filmą kino teatruose turėtų išvysti gruodžio mėnesį.

Antrasis – režisieriaus Ernesto Jankausko ilgametražis filmas „Man viskas gerai“. Jis varžysis Varšuvos kino festivalio konkursinėje programoje, skirtoje debiutiniams ir antriesiems režisierių filmams. Komiška E. Jankausko drama su fantastikos elementais premjerą Lietuvoje planuoja  kitų metų rudenį.

Varšuvoje dėl prizo kovos ir lietuvių režisierės Saulės Bliuvaitės trumpametražis dokumentinis filmas „Limuzinas“. Filmas varžysis trumpametražių konkursinėje programoje, o pergalės atveju dar ir pelnys galimybę patekti į trumpametražių dokumentinių filmų kvalifikacinį sąrašą „Oskarų“ apdovanojimams. Filme pasakojama apie skirtingas žmonių kompanijas, besivažinėjančias išnuomotuose limuzinuose naktinėmis Vilniaus gatvėmis, kurie neturėdami aiškaus tikslo, išgyvena pykčio, laimės ir liūdesio akimirkas.

Šiais metais spalio 8–17 d. vykstantis tarptautinis Varšuvos kino festivalis yra vienas iš svarbiausių A klasės festivalių Europoje, drauge su Berlyno, Venecijos, Kanų, Lokarno, San Sebastiano ir kitais tarptautiniais kino festivaliais.

Per dvi renginio dienas net 12-oje Lietuvos miestų ir miestelių, 15-oje kino teatrų ir kultūros centrų bus parodyti 35 kino seansai. Visi jie – nemokami ir atviri visuomenei. Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Utenoje, Ukmergėje, Rokiškyje, Varėnoje ir Zarasuose. 

Lietuviškos kino klasikos dienų metu 10-yje projekte dalyvaujančių kino teatrų įvyks ir ypatinga premjera – šiemet restauruotas Algimanto Puipos filmas „Velnio sėkla“ (1979) pirmą kartą bus parodytas didžiuosiuose kino ekranuose. Vilniuje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje filmą pristatys kino kritikė Neringa Kažukauskaitė. Žiūrovai taip pat turės galimybę išgirsti filmo režisieriaus A. Puipos prisiminimus apie filmo gamybos užkulisius. O Kaune „Romuvos“ kino centre filmą pristatys kino kritikas Gediminas Jankauskas.

Filmus savo repertuarams iš Lietuvos kino centro restauruotų filmų katalogo pasirinko patys kino teatrai. Renginio metu žiūrovai turės galimybę pamatyti ir šiemet restauruotą A. Puipos filmą „Amžinoji šviesa“ (1987), kurio premjera 10-tyje Lietuvos miestų vyko birželio mėnesį. „Skalvija“ kino teatro repertuarui filmą parinko ir pristatys režisierius Jurgis Matulevičius.

Į programą įtrauktas dar vienas A. Puipos darbas „Moteris ir keturi jos vyrai” (1983). Žiūrovai galės pamatyti ir Arūno Žebriūno darbus „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Velnio nuotaka“ (1974), „Riešutų duona“ (1978), Vytauto Žalakevičiaus filmą „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), Gyčio Lukšo dramą „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), Algirdo Aramino „Maža išpažintis“ (1971), Raimondo Vabalo „Laiptai į dangų“ (1966), Raimundo Banionio filmą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990).

Šis projektas – viena iš Lietuvos kino centro iniciatyvų prisidedant prie kino klasikos populiarinimo.

Rugpjūčio 5 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje vyks režisieriaus Algimanto Puipos restauruoto ir suskaitmeninto filmo „Velnio sėkla“ (1979)  premjera. Renginį ves kino kritikė Neringa Kažukauskaitė. Žiūrovai taip pat turės galimybę išgirsti filmo režisieriaus A. Puipos prisiminimus apie filmo gamybos užkulisius.

A. Puipos „Velnio sėkloje“ jau akivaizdūs savito tada dar tik pradedančio režisieriaus stiliaus bruožai: vizualumas, polinkis į siurrealistines detales, sugebėjimas derinti psichologišką aktorių vaidybą ir originalią pasaulio viziją.

Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti įprastas sovietmečio lietuvių kinui filmas, išaugęs iš tradicijos rodyti tarpukario Lietuvos kaimą kaip klasinių kovų, išnaudojimo ir beteisiškumo areną. Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, laisvai interpretavęs Petro Cvirkos prozą, neatsisakė pažįstamų personažų – bedalių samdinių ir godžių, žiaurių buožių. Tačiau tai tik išeities taškas: „Velnio sėklos“ personažai nueis daug toliau, nei leidžia schema, o V. Žalakevičius ir A. Puipa suteiks pasakojimui apie „mergos vaiką“ Jonį (Kostas Smoriginas) netikėtų siužeto ir likimo posūkių. Būtent tai ir daro „Velnio sėklą“ ne dar viena drama apie kaimą, o autoriniu filmu, pasvarstymu apie žmogaus prigimtį, gal net refleksija apie lietuvišką mentalitetą.

Laikantis saugumo reikalavimų, žiūrovai įleidžiami tik pagal išankstinę registraciją ir ne anksčiau nei likus 15 min. iki renginio.

Pasak „Keliauk Lietuvoje“ turinio projektų vadovės Snieguolės Valiaugaitės, kino turizmas, kaip kultūrinio turizmo dalis, laikomas tarptautiniu fenomenu. Anot jos, Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija skelbė per pastaruosius metus fiksuojanti vis augančius turistų srautus, kurių kelionės krypties pasirinkimą lemia motyvacija aplankyti žymių filmų lokacijas.

„Atsižvelgus į tendencijas ir, žinoma, šiandienius keliavimo apribojimus, šį mėnesį nusprendėme pristatyti lietuviškų kino filmų virtualų lokacijų žemėlapį. Tiesa, rengiant informaciją pastebėjome, kad visi turinyje aptariami filmai – apsupti įdomių, netikėtų meilės istorijų ir romantikos, todėl priėmėme sprendimą jų peržiūrai pakviesti artėjant būtent Valentino dienai“, – kino kelialapio kūrimo procesu dalinasi S. Valiaugaitė.

Keliautojai kino kelialapiu kviečiami virtualiai atrasti: kelią į Salų dvarą, kuriame ryžtingai dėl gyvenimo ir meilės kovojo paauglių „Širdys“; kaimą, kuriame vis dar kvepia romantika ir „Riešutų duona“; vietas, tinkančias „Tobulam pasimatymui“; Kuršių neriją „Tarp pilkų debesų“; paslaptingą Kauno mečetę, šalia kurios gyveno „Mano mažytė žmona“ ir kitas, didžiajame ekrane įamžintas vietas.

1. „Širdys“ (2018 m.): Rolandas Kazlas ir paauglių širdies reikalai Rokiškyje

Rokiškio rajone, Salų miestelyje tyvuliuojančio Dviragio ežero saloje, stūkso didingomis kolonomis papuoštas Salų dvaras. Čia įamžintas ir režisieriaus Justino Krisiūno kino filmas „Širdys“ (2018 m.). Pagrindiniai filmo herojai – paaugliai, sergantys širdies ligomis, vasarą turintys praleisti sanatorijoje. Juos globoja auklėtojas, dėl paauglių net savo asmeninį gyvenimą aukojantis Andrius (aktorius Rolandas Kazlas).

„Tai – didžiausias mano vaidmuo kine. „Širdys“ yra šviesus, nevulgarus, dinamiškas ir lengvai nenuspėjamas filmas apie širdžių susitikimą, apie pirmąją meilę“, – teigė R. Kazlas.

Filmo scenos yra nufilmuotos ne tik Salų dvare, bet ir prie išskirtinės, saloje esančios medinės Šv. Kryžiaus bažnyčios. Romantiški pagrindinių herojų Mildos ir Sauliaus maudynių kadrai – iš Salas supančio Dviragio ežero.

Stop kadras iš filmo „Širdys“, V. Juozėno nuotr. 

2. „Riešutų duona“ (1977 m.) vis dar kvepia kaimelyje prie Druskininkų

Arūno Žebriūno režisuota pirmoji lietuviška tragikomedija „Riešutų duona“ (1977 m.) apie kaimynų nesantaiką ir pirmąją Andriaus Šato (aktorius Algirdas Latėnas) bei Liukos Kaminskaitės (aktorė Elvyra Piškinaitė) meilę, kvepiančią riešutų duona, nufilmuota Žiogelių kaime, Druskininkuose.

Pasak Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro, Žiogeliai – miškų apsuptyje įsikūręs etnografinis panemunių dzūkų kaimas. Prie upės atsiveria vaizdas į kitame Nemuno krante esančius Liškiavos bažnyčią ir vienuolyną. Kaime dar išlikusi ir autentiška dviejų galų dzūkiška sodyba, matoma filme.

Tiesa, žiūrėdami šią kino juostą nusikelsite ir prie Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštų (Molėtų r.), ir prie Užutrakio rūmų laiptų (Trakų r.).

3. „Tobulas pasimatymas“ (2020 m.) arba Ateities pasimatymų gidas

Romantinė komedija „Tobulas pasimatymas“ (rež. Robertas Razma) gali tapti puikiu stilingų Vilniaus restoranų ir barų, itin tinkančių ateities pasimatymams, gidu.

Filmo gamybos vadovė Valdonė Ovadnevienė pasakoja, kad visi pasimatymai nufilmuoti populiariuose, vietinių mėgstamuose Vilniaus baruose. Tik filmo pagrindinių veikėjų Linos (aktorė Jurgita Jurkutė) ir Tomo (aktorius Leonardas Pobedonoscevas) pažintis įvyksta Trakuose, restorane „La Esperanza“.

„Tobulas“ herojų pasimatymas filmo pabaigoje persikelia į klasicizmo stiliaus Verkių dvaro rūmus. Pasak filmo kūrėjų, Verkių parkas buvo pasirinktas ne tik dėl ypatingos vietos grožio, bet ir dėl galimybės atlikti sudėtingą kaskadinį triuką su žirgais.

Stop kadras iš filmo „Tobulas pasimatymas“, V. Ovadnevo nuotr.

4. Šūsnis kino sukurtų pasaulių – Kuršių nerijoje

Kiek pasaulių telpa Baltijos Sacharoje – Kuršių nerijoje? Regis, šį smėlio ruožą tarp dviejų vandenų myli ne tik keliautojai, bet ir kino kameros akis. „Dėdė, Rokas ir Nida“ (J.Krisiūnas, 2015 m.), „Rūgštus miškas“ (R. Barzdžiukaitė, 2018 m.) – tik pora juostų, gimusių Neringoje. Vėjo pustomose smėlio kopose kinematografininkai sukūrė ir Smaragdo šalį („Geltonų plytų kelias“, rež. A.Einikytė, 1993 m.), ir rožių sodą Mažojo Princo planetoje („Mažasis princas“, rež. A.Žebriūnas, 1966 m.).

Tiesa, filme „Tarp pilkų debesų“ (rež. M. Markevičius, 2018 m.) smėlio plynės buvo paverstos ir Sibiru. Kur net baisiomis ir atšiauriomis tremties sąlygomis užgimė trapūs dviejų jaunų žmonių – Linos (aktorė Bel Powley) ir Andriaus (aktorius Jonah Hauer-King) jausmai. Tremtinių stovykla, matoma filme, buvo nufilmuota prie Parnidžio kopos Nidoje, taip pat – ant užšalusių Kuršių marių.

Stop kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“, Tauras films nuotr. 

5. „Mano mažytė žmona“ (1984 m.): romantikos apsupta istorija Kaune

Įsimylėjėlių Lino (aktorius Saulius Balandis) ir Rūtos (aktorė Eleonora Koriznaitė) pažintis ir savarankiško gyvenimo pradžia filme „Mano mažytė žmona“ (1984 m.) buvo užfiksuota Kaune, o didžioji dalis –  Lietuvos zoologijos sode. Jame filmo veikėjai Rūta ir Linas maitina ruonį žuvimis, stebi, kaip flamingams pakerpami sparnai, kaip voljere ratus suka gepardai.

Užsimezgusią meilės istoriją filme įprasmina santuoka, kuri taip pat įamžinta Kaune, prie Rotušės. Keliuose kadruose galima atpažinti ir Kauno mečetę. Režisierius R. Banionis tvirtina, kad mečetę juostoje užfiksuoti buvo svarbu, nes tai – tarsi egzotika. Mat 1930 m. pastatyti musulmonų maldos namai (Totorių g., Kaunas) su minaretu yra vienintelė mūrinė mečetė Baltijos šalyse.

Stop kadras iš filmo „Mano mažytė žmona“, V. Aleksandravičiaus nuotr. 

Tai jau antrosios lietuviško kino dienos Kijeve. Iniciatyva ukrainiečiams pristatyti Lietuvos kino kūrėjų darbus gimė 2019 metų pavasarį. Šiemet ukrainiečiai turės galimybę pamatyti naujausią Algimanto Puipos dramą „Kita tylos pusė“ (2019) ir Ernesto Jankausko vaidybinį filmą „Čia buvo Saša“ (2019).

Kijeve taip pat bus pristatytos dvi dokumentinės istorijos: Andriaus Lekavičiaus „Spec. Žvėrynas“ (2018) ir Vytauto Puidoko „El Padre Medico“ (2019). Kaip ir pernai, Kijevo žiūrovai bus kviečiami pažinti ir Lietuvos kino klasiką – šiais metais jiems bus parodyta 1988-ųjų Raimondo Banionio vaidybinė drama „Neatmenu tavo veido“. Šis kino darbas žiūrovams bus demonstruojamas skaitmeniniame formate su restauruotu vaizdu ir garsu.

Lietuvos ambasados Ukrainoje kultūros atašė Ina Kniurienė džiaugiasi, kad nors šiais metais renginį lydėjo iššūkiai – dėl pasaulinės pandemijos planuota lietuviško kino šventė net kelis kartus buvo atšaukta ir nukelta, renginys vis dėlto įvyks ir žiūrovus pakvies į kino sales.

„Kijeve tikrai yra lietuviško kino gerbėjų, laukiančių galimybės tiek pamatyti mūsų naujienas, tiek prisiminti klasiką. Ir svarbiausia – visa tai pamatyti didžiajame ekrane. Pandemijos pakoreguotos aplinkybės šiek tiek pakeitė renginio formatą – ribojamos žiūrovų vietos salėje, į susitikimus su Ukrainos žiūrovais neatvyks pristatomų filmų kūrėjai. Tačiau jie parengė specialius sveikinimus, kurie nuskambės iš ekrano. Tiesa, Ukrainoje, kaip ir kitose šalyse, renginiai yra ribojami, tačiau kino teatrų veikla, su sąlyga, kad bus laikomasi visų saugumo reikalavimų, nestabdoma. Aplinkybės išties nepaprastos, tačiau, kaip bebūtų, mes džiaugiamės, kad turime galimybę papildyti kino teatrų programas lietuvišku turiniu ir kino kalba tęsti mūsų kultūrų dialogą,“ – pasakoja Lietuvos ambasados Ukrainoje kultūros atašė I. Kniurienė.

Visų lietuviškų filmų seansai Kijevo kino teatre „Lyra“ – nemokami ir atviri visuomenei.

Lietuviško kino dienas Kijeve rengia Lietuvos kino centras, Lietuvos Ambasada Ukrainoje ir Kijevo kino teatras „Lyra“.

Šventinę liepos 6-ąją nuo 20 val. bus galima stebėti ir tiesioginę LRT transliaciją nuo Karaliaus Mindaugo tilto – išvysime, kaip 12-ąjį kartą visame pasaulyje vienu metu suskambės „Tautiška giesmė“.

Kaip praneša savivaldybė, iškart po himno giedojimo, nuo 21. 05 val. kinas „Gimtinė“ žiūrovus perkels į ne tokią jau tolimą praeitį – 1992-uosius. Ekrane atgims kelerių metų Nepriklausomos Lietuvos vaizdas iš Amerikos į gimtinę grįžusios Viktorijos (akt. Severija Janušauskaitė) ir už Atlanto gimusio jos sūnaus Kovo akimis.

Antradienio vakarą (liepos 7 d.) ekrane lauks istorija, palietusi tūkstančius lietuvių – „Tarp pilkų debesų“. Liepos 8 d. bus demonstruojama įtempto siužeto drama apie kovą už laisvę sovietinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje „Emilija iš Laisvės alėjos“. Liepos 9 d. prie ekrano Lukiškių aikštėje pakvies dokumentinis filmas „Pakilau skrydžiui“: trijų sklandytojų, pilotų pirmasis istorijoje tokio pobūdžio skrydis bemotorėmis priemonėmis, kuriuo siekta paminėti Lietuvos šimtmetį ir įkvėpti Lietuvos žmones veikti, o Ukrainos – siekti savo laisvės.  Liepos 10-ąją jautrus kinas „Širdys“ nukels į praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvą, sanatoriją, kur sergantieji širdies ligomis viltingai laukia donorų. Liepos 11-osios vakaras primins carinę Lietuvą ir kovas už laisvę, teisingumą, meilę – bus galima išvysti legendą „Tadas Blinda. Pradžia“, kuri primins vertybes, dėl kurių verta gyventi, kautis ir mirti.

Sekmadieniai skirti šeimoms, tad liepos 12 d., 11 val. vaikų lauks popietė su animatoriais. „Istorija pagal mus“ pakvies pažinti Lietuvos istoriją kitaip, supažindins vaikus su svarbiais mūsų šalies istoriniais įvykiais, žymiais žmonėmis, jų nuveiktais darbais ir kasdienybe. Vaikai turės galimybę ir patys suvaidinti žinomus Lietuvos istorijos įvykius ir susikurti „mini“ filmą apie istorinį įvykį. Lukiškių aikštėje lauks edukacija ir geras laikas su draugais, prisimenant įdomiausius Lietuvos istorijos faktus.