Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) BNS informavo iki šiol gavęs 36 savivaldybių užklausas ir prašymus įvertinti jų teritorijoje esančius gatvių, įstaigų pavadinimus, stovinčius paminklus, skulptūras, atminimo lentas, namų fasadų papuošimus ir pan.

„Keista, kad tik tiek. Galbūt savivaldybės tariasi su visuomene ar kitaip sprendžia tuos klausimus. Tik norisi tikėti, kad Ukrainos karo akivaizdoje matome, kokį vaidmenį vaidina Rusijos propaganda“, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė desovietizacijos įstatymo iniciatorė, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Klausimai dėl rašytojų, sovietinių veikėjų

Genocido centro duomenimis, tarp užklausas atsiuntusių savivaldybių yra ir didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Alytus.

Prašymų įvertinti kai kuriuos pavadinimus ir simbolius taip pat sulaukta iš Akmenės, Alytaus, Anykščių, Biržų, Joniškio, Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Molėtų, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Rokiškio, Šalčininkų, Šiaulių, Šilalės, Šilutės, Širvintų, Švenčionių rajonų savivaldybių.

Kol kas dažniausiai kreipiamasi dėl rašytojų ir buvusių sovietinių veikėjų Petro Cvirkos, Liudo Giros, Salomėjos Nėries gatvių pavadinimų, taip pat klausimų kelia Kosmonautų, Pionierių, poetų Juliaus Janonio, Aleksandro Puškino, mokslininko Ivano Mičiurino, Tarybų, Partizanų, Veteranų ir panašūs iš sovietmečio likę pavadinimai.

Šiaulių apskrities žydų religinė bendruomenė prašė išaiškinti, ar įstatymui neprieštarauja mieste kabanti atminimo lenta karininkui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Taip pat keltas klausimas dėl paminklinio akmens partizanui Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) Ukmergėje, atminimo lentos su bareljefu sovietų rašytojui ir veikėjui Antanui Venclovai ir kt.

Tarpinstitucinės komisijos, nagrinėjančios šiuos kreipimusis, pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS sakė, kad daugiausia užklausų gaunama dėl gatvių pavadinimų.

Anot jo, nepaisant to, kad klausimai kartojasi, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai.

Kai kam jos asocijuojasi su sovietmečiu, bet tai tikrai ne sovietiniai pavadinimai, tai profesijoms skirti pavadinimai. Net prieškariu Kaune buvo Šaltkalvių gatvė.

„Ant mūsų komisijos pyksta Signatarų klubas, kad nepriimame vieningo sprendimo, jog, pavyzdžiui, vienu sprendimu visų Salomėjos Nėries vardu pavadintų objektų pavadinimai turi būti pakeisti. Mes to negalime padaryti, ir, sakyčiau, labai protingai įstatymo leidėjas padarė, kad kiekvienas atvejis būtų nagrinėjamas individualiai“, – sakė V. Karčiauskas.

Anot jo, kadangi gatvių pavadinimų keitimą reikia aptarti su bendruomene, kaskart yra proga prisiminti istoriją ir padiskutuoti apie jos vertinimą.

„Juk kiekvienas gatvės pakeitimas yra diskusija, istorijos prisiminimas, tamsiosios istorinės pusės prisiminimas“, – tvirtino komisijos vadovas.

Kita vertus, jis pripažino, kad neretai tenka neatsižvelgti į visuomenės nuomonę dėl pavadinimo keitimo.

„Pavyzdžiui, Liudas Gira. Daug kas nesupranta, kodėl jo vardu pavadinta gatvė, turi būti pakeista“, – sakė V. Karčiauskas.

Rašytojas L. Gira kolaboravo su sovietų okupacine valdžia, 1940 metais jis vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų „priimta“ į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Diskusijos – dėl bendrinių pavadinimų

Anot komisijos pirmininko, nepaisant to, kad užklausos kartojasi, dar likę daug nenagrinėto sovietinio palikimo.

„Nesvarbu, kad kreipėsi 36 savivaldybės, bet jos pateikė po vieną–du objektus, o kur dar jų miesteliai, kaimai. Ir įstatymas numato, kad mažiausiai vieną kartą per metus jos turėtų revizuoti savo viešąsias erdves, tai yra procesas“, – aiškino V. Karčiauskas.

Jo teigimu, didžiausių diskusijų komisijoje kyla dėl bendrinių pavadinimų – tokių, kaip Taikos, Kosmonautų ar Šaltkalvių gatvės.

„Kai kam jos asocijuojasi su sovietmečiu, bet tai tikrai ne sovietiniai pavadinimai, tai profesijoms skirti pavadinimai. Net prieškariu Kaune buvo Šaltkalvių gatvė“, – BNS teigė V. Karčiauskas.

„Viena žvelgti sovietinio laikmečio akimis, grįžti į tą laiką ir pamatyti tą gatvės pavadinimą kaip sovietinį sistemą garbinantį pavadinimą ir kitaip matyti iš šiandienos pozicijos tą patį pavadinimą. Yra tokių pavadinimų, kurie skirtingai žiūrisi“, – sakė komisijos vadovas.

Kita vertus, jis atkreipė dėmesį, kad dėl kai kurių pavadinimų būna sunku nuspręsti, ta riba, ar viešasis užrašas neprieštarauja įstatymui, būna labai plona. Pavyzdžiui, vertinant dėl Jurijaus Gagarino gatvės Šiaulių rajone, Gruzdžiuose, svarstyta, kad tai pirmasis žmogus, pakilęs į kosmosą, kita vertus, jis buvo ir sovietų kariškis.

„Ilga diskusija buvo, kaip pasielgti“, – prisiminė V. Karčiauskas.

Tuomet komisija nusprendė, kad šį pavadinimą reikia keisti, nes jis turi ideologinį šleifą, J. Gagarino pavardės naudojimas gatvės pavadinime turi sovietinį ideologinį kontekstą.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo šių metų gegužės.

Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

„Tokio desovietizavimo, dekomunizavimo reikia ir Europai. Jos viešosiose erdvėse yra išlikę tiek vietovardžių, šlovinančių sovietinius laikus, tiek paminklų“, – sakė P. Kuzmickienė.

Anot Seimo narės, reikia kovoti dėl bendros Europos istorinės atminties.

Dokumentuose – svarbios užuominos

„Archeologinių tyrimų metu bus ieškoma iki šiol nerastų 43 aukų palaikų, sušaudytų buvusiame MGB (KGB) kalėjime Vilniuje. Taip pat tikimasi, kad čia gali būti užkasti ir pokariu Vilniaus apylinkėse nukautų laisvės gynėjų – partizanų palaikai. Šių žmonių netektys ir paaukotos gyvybės lėmė ir tai, kad šiandien vėl gyvename savo nepriklausomoje valstybėje“, – sako LGGRTC vadovas dr. Arūnas Bubnys.

1944–1947 m. Vilniaus MGB kalėjime buvo įvykdytos 767 mirties bausmės. Nepriklausomybės laikotarpiu, t. y. 1994–1995 ir 2003 m., archeologinių kasinėjimų metu, rasti 724 palaikai, taigi, nerasti dar 43 sušaudytųjų palaikai. Tikėtina, kad Tuskulėnų parke gali būti užkasti ir septyni vadinamieji mirtininkai, kurie bausmės nesulaukę mirė kalėjime.

Kitame paieškoms svarbiame dokumente – 1952 m. LSSR MGB A skyriaus viršininko Pavelo Grišino pažymoje Sovietų Sąjungos MGB vadovybei – rašoma, kad Vilniaus teritorijoje esančioje masinėje kapavietėje „buvo laidojami sušaudyti pagal mirties bausmės nuosprendžius, to dvaro teritorijoje palaidota ne mažiau kaip 1 000 žmonių”.

Sovietų Sąjungos KGB vadovas Viktoras Čebrikovas savo pasirašytame 1971 m. dokumente patikslina, kad, be mirtininkų, Tuskulėnuose buvo užkasami ir žuvę partizanai: „Archyviniais duomenimis, palaidota apie 1 000 lavonų. Pagal įvykdytus nuosprendžius 1944–1947 m. užkasta 780 lavonų. Likę – ginkluotųjų gaujų, likviduotų Vilniaus apylinkėse, dalyviai.“

Išsamesnių slaptų dokumentų KGB archyve rasti nepavyko, nes sovietai labai slėpė masinius jų nusikaltimus liudijančias vietas.

Atkūrus nepriklausomybę, baisiąją Tuskulėnų paslaptį atskleidė žmogus, sovietų paskirtas šią paslaptį saugoti, – buvęs šių nusikaltimų netiesioginis dalyvis, Tuskulėnų parko prižiūrėtojas. Tačiau jo nurodytose ir kitose paieškų vietose rastos ne visos aukos.

Dvasininkas: KGB kalėjime sušaudytas ir Tuskulėnuose užkastas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. / LGGRTC archyvo nuotr.

Išvežti nežinoma kryptimi

Tuskulėnų parko teritorijoje iki šiol gali būti užkasta dar beveik 300 palaikų. Jų bus ieškoma buvusiame lenkų inžinieriaus Francišeko Valickio vilos sklype: 1944 m. MGB F. Valickį suėmė dėl bendradarbiavimo su Armija Krajowa, o vilą savo reikmėms nusavino MGB ministras. Nepriklausomybės laikais LGGRTC vilą restauravo, pavadino Baltuoju dvareliu ir įrengė muziejų.

Nuogąstaujama, kad dalis ieškomų palaikų gali būti iškasta ir sunaikinta sovietmečiu Tuskulėnuose, statant Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmus. Buvęs šių statybų inžinierius liudijo, kad, kasant pamatų duobę ir įvadines trasas, buvo iškasta nemažai palaikų. Atvykę kagėbistai paaiškino, neva čia buvusios kapinės, tačiau statybininkų tai neįtikino, nes kaukolėse būta šautinių sužalojimų. Tada statybų darbams buvo atvežti kaliniai, o kur išvežti atkasti palaikai – nežinoma.

Ankstesnių archeologinių paieškų Tuskulėnuose vadovo Vytauto Urbonavičiaus teigimu, 2008 m. tvarkant gatvelę palei rytinę VRM kultūros rūmų sieną buvo rasta žmonių kaulų ir šovinys, o tvarkydami aukų kolumbariumo šlaitą prie teniso kortų darbininkai rado kaukolę.

Atsižvelgiant į šiuos duomenis, Tuskulėnų parke atnaujintos palaikų paieškos. LGGRTC darbuotojai paieškas vykdo kartu su VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“, paieškos bus tęsiamos ir kitąmet.

Budelis: daugiausia – 650 žmonių nužudęs MGB papulkininkis, komunistas Vasilijus Dolgirevas. / LGGRTC archyvo nuotr.

Didžioji paslaptis

Tragiška Tuskulėnų masinės kapavietės istorija prasidėjo 1944 m. rugsėjo 28-osios naktį, kai į dvarvietę įsuko brezentu dengtas sunkvežimis ir nuvažiavo į rytinėje parko pusėje buvusias dvaro arklides. Užsidarius arklidės vartams iš sunkvežimio buvo ištraukti dešimt sušaudytų palaikų ir suversti į iš anksto iškastą didelę duobę.

Čia buvo suvežti nužudytieji už labai skirtingas veikas: partizanai, jų rėmėjai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, Armijos Krajowos kariai ir rėmėjai, taip pat apkaltinti karo ar kriminaliniais nukaltinimais, dalyvavimu Holokauste.

Labai įvairios ir aukų tautybės: 559 lietuviai, 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, devyni ukrainiečiai, trys žydai ir kt.

Antropologai nustatė, kad dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu, panašiu į kirtiklį ar plaktuką – taip žudyti draudė net komunistų baudžiamoji teisė. Trylikai kalinių į galvą buvo šauta po keturis kartus, keturiems kaliniams – po penkis kartus ir dviem kaliniams net po šešis kartus.

Tuskulėnų tragedijos tyrėjas Severinas Vaitiekus daro išvadą, kad žiauriausiai buvo žudomi partizanai ir lietuviai, nacių okupacijos metu tarnavę vokiečių administracijoje ar jų kariniuose daliniuose.

Tęsinys: atnaujintos paieškos Tuskulėnuose – LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys, paieškų dalyvis Eimantas Aranauskas, LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys. / LGGRTC archyvo nuotr.

1946 m. lapkričio 18 d. buvo nužudyta trylika asmenų, šešių palaikai identifikuoti. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai rasti be kankinimo žymių, su šautiniu sužalojimu, tuo tarpu Viešvėnų klebonas Pranas Gustaitis buvo uždaužytas – jo kaukolė sužalota dviem stipriais smūgiais. Vyskupo ir klebono bendrabylis, buvęs Lietuvos konsulas, Plungės burmistras, Žemaičių legiono štabo ryšininkas Eduardas Misevičius buvo tris kartus badytas, o paskui nušautas.

Ypač sadistiškai užmušti jauniausi mirtininkai, Marijampolės 1-osios gimnazijos moksleiviai, Tauro apygardos Vytenio būrio partizanai Vincas Baronas-Vyšnelis, Jurgis Bekampis-Šalmas, Algimantas Gustaitis-Kimas, Alfonsas Žukauskas-Lizdeika: nužudymo metu jie buvo badyti, durti, daužyti, kapoti ir šaudyti.

Tokį žiaurumą galėjo lemti ir budelių charakteriai, ir tai, kad per egzekucijas ir užkasant užmuštuosius buvo stipriai girtaujama: duobkasiai degtinę gerdavo nusikaltimo vietoje, tuščius butelius sumesdami tiesiai į duobę ant aukų. Budeliams buvo leidžiama gerti tik po šaudymo, bet, sprendžiant iš nužudymų braižo, šio nurodymo dažnai nebuvo laikomasi. Pinigai gėrimui ir užkandai žmogžudysčių metu buvo skiriami iš MGB-KGB biudžeto.

Pasmerktuosius mirti MGB savo dokumentuose vadino kontigentu, o jų palaikų užkasimą – evakuacija arba kontingento išmetimu.

„Džiaugiuosi kryptingu ir produktyviu bendradarbiavimu su savivaldybe. Šiame pristatyme tik atskleidžiame strategiją, link kur einame – tai nėra detalus planas. Esminis mūsų tikslas – pagarba tiems, kurie kovojo ir savo projektu norime suteikti kitą kokybę tiek įvykiui, tiek šiems ypatingiems žmonėms“, – sakė LGGRTC generalinio direktoriaus vyresnysis patarėjas profesorius Algis Vyšniūnas.

Architektas Vytenis Rudokas pabrėžė, kad mūšio vietą reikia įamžinti kuriant memorialinį ansamblį.

Tvarkant turime išsaugoti tai, kas svarbiausia, ir sukurti būtiną infrastruktūrą.

„Perduoti ateities kartoms ir parodyti kiekvienam atvykstančiajam tos vietos svarbą – ir mūsų teisė, ir pareiga. Tvarkant turime išsaugoti tai, kas svarbiausia, ir sukurti būtiną infrastruktūrą“, – kalbėjo Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė.

Į kalnelį, kaip siūloma, vestų akmeniniai laiptai, kalno papėdėje būtų įrengta nuolatinė scena. Ansamblį papildytų pastatyta simbolinė koplytėlė, puošta Vyčio kryžiumi, takas vestų ir į simbolinį žuvusių partizanų kapą.

Šių metų gegužę, siekiant įamžinti istorinę vietą, Lazdijų rajono savivaldybė su centru pasirašė bendradarbiavimo sutartį, tad centras parengė pristatytą viziją.

Kalniškės miške įvyko vienas pirmųjų ir didžiausių mūšių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės armijos. 1945 metų gegužės 16 dieną puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno vadovaujami partizanai priešinosi kelis kartus gausesniam NKVD kariuomenės pulkui. Per mūšį žuvo 44 partizanai.

Visus, žinančius ar girdėjusius apie Lietuvos partizanų užkasimo vietas, taip pat žuvusių ir nerastų laisvės kovotojų giminaičius kviečiame susisiekti su centru.

Anot centro, net ir praėjus 70 metų nuo laisvės kovų jų dalyvių paieškos vykdomos dėl keleto priežasčių – dauguma laisvės kovotojų norėjo būti palaidoti oriai, pagal šimtmečius gyvuojančią Lietuvos tradiciją mirusiuosius laidoti specialiai tam skirtose ir pašventintose vietose.

Taip pat pat siekiama, kad būtų įvykdytas teisingumas ir šalies didvyriai nebūtų pamiršti, o paieškų metu sukauptos žinios, pasak LGGRTC, priartina tautą prie teisingesnio Lietuvos istorijos supratimo.

Kaip skelbiama pranešime, sovietiniai okupantai stengėsi amžiams paslėpti laisvės kovotojų palaikus, taip bandydami juos suniekinti, „be menkiausios žymės ištrinti iš istorijos ir atminties“.

Paieškos svarbios ne tik dėl žuvusių, bet ir dėl gyvųjų, nes „kiekvienas būsimas laisvės gynėjas turi žinoti, kad valstybė nepamirš jo aukos“, pabrėžia centras.

LGGRTC žiniomis, savo žuvusių tautiečių net svetimuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje ieško ir jų atminimą pagerbia vokiečiai, prancūzai, lenkai, žydai, anglai ir kitos tautos, nors jų kariai yra žuvę gerokai anksčiau nei Lietuvos partizanai.

Centras kviečia atsiliepti laisvės gynėjų giminaičius, nes suradus palaikus būtina nustatyti, kieno jie yra. Anot įstaigos, tai galima padaryti tik vienu būdu: laisvės kovotojo biologinį (DNR) mėginį sulyginus su jo artimųjų biologiniu (seilių) mėginiu. Tinkamiausi palaikams identifikuoti žuvusio asmens vaikų ir seserų, brolių DNR mėginiai. Taip pat tinkami tiek vaikų, tiek seserų, brolių palikuonių – anūkų, sūnėnų, dukterėčių ir jų palikuonių mėginiai.

DNR (seilių) mėginio ėmimo procedūra trunka kelias minutes, atliekama nemokamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre (Vilnius, Gedimino pr. 40, dešiniajame sparne, antrame aukšte, 204 kab.). Centro pranešime akcentuojama: procedūra atliekama nuo 9 iki 17 val., prieš tai svarbu paskambinant tel. +370 646 41 626 arba pranešti e. p. paieskos@genocid.lt.

„Jei negalite atvykti, prašom apie savo norą duoti DNR mėginį pranešti nurodytais būdais. Imant mėginį surašomas protokolas, kas mėginį davė ir kokiam asmeniui atpažinti“, – rašo LGGRTC.

Laisvės kovotojų palaikai laidojami už valstybės ir savivaldybės lėšas. Vietos klausimą sprendžia giminės ir šiuo klausimu sudaryta atitinkamos savivaldybės ar Vyriausybės komisija.

Įvairių Seimo frakcijų atstovai parengė ir registravo naują Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo redakciją.

Pagal ją, šią instituciją siūloma pervadinti į Totalitarinių okupacijų ir rezistencijos tyrimo centrą.

„Pasirinktas optimaliausias ir aiškiausiai institucijos veiklą nusakantis pavadinimas – totalitarinės okupacijos, rezistencija. Jis leis visiems geriau ir aiškiau suprasti institucijos paskirtį“, – BNS sakė viena iš projekto iniciatorių, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Tirs totalitarinius režimus

Anot jos, nauju pavadinimu siekiama pabrėžti centro atliekamus totalitarinių režimų tyrimus.

„Šie tyrimai ypač svarbūs Ukrainos karo kontekste, svarbu ne tik ištirti, bet ir papasakoti visuomenei, atskleisti suprantama kalba“, – teigė parlamentarė.

Projekte numatyta, kad centras yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 metų Sovietų Sąjungos ir vėliau Rusijos vykdytą agresiją, jos padarinius.

Taip pat numatyta, kad įstaiga inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, be to, užsiima laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimu, skelbia surinktą medžiagą, užsiima totalitarinių režimų nužudytų, dingusių be žinios, represuotų asmenų palaikų paieška, laisvės kovotojų, laisvės gynėjų ir genocido aukų teisinio statuso pripažinimu, politinių kalinių ir tremtinių, jų šeimų narių grįžimo į Lietuvą koordinavimu.

Tarp centrui keliamų uždavimų numatytas ir dalyvavimas steigiant kovų ir kančių memorialą Vilniuje, buvusių KGB rūmų priežiūra.

Veiktų patariamoji taryba

Kita naujovė – siūloma iš išorės ekspertų sudaryti tarybą, kuri patartų centrui dėl tyrimų krypčių ir tuo pačiu atliktų jos priežiūros funkciją.

Dabar tokio darinio nėra.

„Tokia išorinė taryba, manau, padės centrui sustiprinti savo veiklas. Ji prisidės ir prie centro veiklos akcentų, tam tikro susikoordinavimo, spręs dėl tyrimų krypčių, taip pat padės administruoti centro veiklą“, – teigė Seimo komisijos pirmininkė.

Tarybą sudarytų 11 asmenų – visuomenės ir mokslo veikėjų, skiriamų penkerių metų kadencijai. Juos deleguotų prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos gynybinius pajėgumus padedančių stiprinti nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba, Muziejų asociacija, Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas ir Lietuvos istorijos institutas.

Tarybos nariais negalėtų būti Seimo, Vyriausybės nariai, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, o partijų nariai privalėtų sustabdyti savo narystę šioje organizacijoje.

Rinktų direktorių

Taryba dalyvautų ir parenkant naują centro direktorių. Ji skelbtų bei organizuotų atranką į generalinio direktoriaus pareigas.

„Ta išorinė taryba atliktų atrankos procedūras, išrinktų geriausią, labiausiai atitinkantį reikalavimus kandidatą ar keletą kandidatūrų ir teiktų Seimo pirmininkui apsispręsti. Žinoma, Seimo pirmininkas gali motyvuotu sprendimu kitaip nuspręsti ir teikti visai kitą kandidatūrą“, – BNS sakė P. Kuzmickienė.

Centro vadovą ir toliau skirtų Seimas.

Šį įstatymo projektą planuojama pateikti parlamento pavasario sesijoje, ši prasidės kitų metų kovo mėnesį.

Pasak P. Kuzmickienės, siekiant užtikrinti sklandesnį įstaigos darbą ieškoma galimybių į vieną pastatą sukelti keliose Vilniaus vietose išsimėčiusius centro padalinius.

„Atrodo, rastas visai neblogas variantas Pamėnkalnio gatvėje, centras galėtų įsikurti vienose patalpose“, – teigė ji.

Seimo valdyba šią savaitę patvirtino didesnį leidžiamą etatų skaičių šioje įstaigoje – vietoj 147 jų gali būti iki 159, tai yra papildomai numatoma įsteigti 12 naujų etatų.

„Mes planuojame lapkričio mėnesį (įkurti – BNS), jeigu viskas sklandžiai vyktų. Šiuo metu kaip tik vyksta pokalbiai su darbuotojais iš tų skyrių, kurie ir taip dirbo šį darbą“, – BNS sakė LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.

„Mes labai stengiamės jį įkurti šiemet, nes šiuo metu tuos darbus atliko žmonės, dirbdami kituose skyriuose, faktiškai jie būtų perkelti į naują skyrių ir liktų naujas etatas tame skyriuje, kur jie dirba“, – aiškino jis.

Genocido centro generalinio direktoriaus Arūno Bubnio teigimu, Partizanų paieškos ir identifikavimo skyriui reikia septynių etatų.

Dabar centre tuo užsiima trys darbuotojai: du dirba pilnu etatu ir vienas puse etato, tačiau jų pareigybių aprašymuose nėra paieškų funkcijos. Šis darbas jiems – papildomas, greta tiesioginių funkcijų.

„Tokia situacija gerokai apsunkina paieškų darbą ir tempą“, – Seimo valdybai teigė A. Bubnys.

Per pastaruosius ketverius metus, atlikus tiriamąjį darbą ir pasitelkus archeologus, Valstybinės teismo medicinos ekspertizės bei Vilniaus universiteto darbuotojus, rasti ir identifikuoti šešių partizanų palaikai Našlaičių kapinėse Vilniuje, taip pat aptikti 31 partizano palaikai, iš kurių 15 identifikuoti, ir dviejų rėmėjų palaikai Druskininkų savivaldybės Leipalingio kapinėse.

A. Bubnio teigimu, šie rezultatai paskatino žmones kreiptis į Genocido centrą dėl jų giminaičių paieškos. Per keturis šių metų mėnesius sulaukta 15 tokių kreipimųsi.

Pasak V. Lukšio, kitąmet neabejotinai bus tęsiama vieno žinomiausių partizanų Juozo Lukšos-Daumanto palaikų paieška.

„Taip pat yra labai daug prašymų, ypač po Vanago suradimo, gauname ir visuomeninių organizacijų, ir atskirų žmonių prašymų atlikti vieno ar kito partizano paiešką. Tokiu būdu būtų sudarytas (paieškų) planas“, – BNS sakė Genocido centro generalinio direktoriaus pavaduotojas.

Pokariu Lietuvoje žuvo arba buvo nužudyti apie 20 tūkst. partizanų, daugumos jų palaikai nerasti, dar 23 tūkst. politinių kalinių mirė arba buvo sušaudyti lageriuose, kalėjimuose, o jų kūnai užkasti bet kur. Prognozuojama, kad visų jų palaikų paieškos ir identifikavimas užtruks keletą dešimtmečių.

Dar penkių naujų etatų LGGRTC reikia rūpintis Tuskulėnų memorialiniame komplekse atidaryta ekspozicija „Projektas - Homo sovieticus“.

Pasak A. Bubnio, ji atidaryta pasitelkus vidinius resursus, tačiau toliau ją vystyti būtinos papildomos pajėgos.

LGGRTC kitąmet tikisi papildomai gauti 392 tūkst. eurų. Šios lėšos būtų skirtos ne tik naujiems etatams, bet ir kitoms reikmėms, darbo užmokesčio kėlimui.

A. Bubnys per Seimo valdybos posėdį atkreipė dėmesį, kad Genocido centrui rengiamasi pridėti dar vieną funkciją – rūpintis laisvės gynėjo statuso suteikimu.

„Čia yra didelis naujas darbas, kadangi reikės ieškoti informacijos archyvuose, kandidatų gauti laisvės gynėjų statusą bus tikrai labai daug, manau, kad bus mažiausiai keli tūkstančiai iš pradžių žmonių, reikės rengti pažymėjimus, gaminti juos. Tiesiog daug visokių techninių dalykų“, – tvirtino centro vadovas.

LGGRTC skaičiavimu, šiai funkcijai reikėtų dar mažiausiai penkių papildomų etatų su 112 tūkst. eurų metams.

Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininkas P. Prusaitis-Lapė KGB kalėjime Vilniuje sušaudytas 1963 metais.

35-erių partizano palaikai buvo paslėpti, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse, rasti ir identifikuoti.

„Dauguma partizanų ginkluotą kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Dešimt metų vykęs pasipriešinimas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal trukmę, visuotinumą ir partizanams nepalankų jėgų santykį. Praeities laisvės kovos mus įkvepia ir primena, kokia didžiulė yra nepriklausomybės kaina“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Pranciškus Prusaitis-Lapė

Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės atstovai. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliko pagarbos ir atminimo salves, skambėjo Karinio oro pajėgų orkestro trimitininko atliekamos melodijos. 

A. Pliadžio nuotr.

P. Prusaitis gimė 1928 metais Grinkiškio miestelyje, dabartiniame Radviliškio rajone. 1948 metų gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, jis įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.

1949 metų rugpjūtį P. Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos, dalis partizanų žuvo, bet P. Prusaičiui-Lapei su keliais pavyko prasiveržti.

Anot Genocido centro, P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka vyrui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką. Po šio įvykio jam suteiktas grandinio laipsnis.

1950 metų rugpjūčio 9 dieną žuvus Jaunučio būrio vadui, P. Prusaitis-Lapė paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.

1952 metais P. Prusaitis už drąsą kautynėse apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos trečio laipsnio kryžiumi.

Sovietams pavyko į partizanų štabą darbui su pogrindine spauda infiltruoti savo agentą Čestnyj. Jis 1952 metų rugsėjo pabaigoje partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Šiems sublogavus agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo.

Supratęs klastą Lapė agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą sovietai suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.

Likęs vienas P. Prusaitis dešimt metų slapstėsi: dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.

1962 metais Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę areštuoti. Po pusmečio tardymo LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį.

1963 metų liepos 13 dieną Vilniuje, KGB kalėjime, 35 metų P. Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.

Jo teigimu, tokiai centro iniciatyvai pritarta tarpinstituciniame pasitarime, kuriame dalyvavo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys, Kultūros paveldo departamento atstovai.

LGGRTC teigimu, čia kalėjusių svarbių politinių kalinių būta per visus XX amžiaus Lietuvos okupacinius periodus: carinės Rusijos, pirmos vokiečių, lenkų, pirmos sovietų, antros vokiečių ir antros sovietų.

Lukiškių kalėjime kalintas Lietuvos himno autorius ir „Varpo“ redaktorius Vincas Kudirka, Vasario 16 akto signatarai Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška ir Vladas Mironas, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, rašytoja Žemaitė (Julija Žymantienė), rašytojas Kazys Boruta, poetė Ona Poškienė, Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys, lietuviškų leidinių redaktorius prof. kun. Petras Kraujalis, Vilniaus konferencijos dalyvis, redaktorius, dėstytojas, šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Kristupas Čibiras, knygnešė, „Lietuvos žinių” atsakingoji sekretorė Felicija Bortkevičienė, redaktorius, lietuviškų mokyklų ir darželių steigėjas kun. Nikodemas Raštutis, knygnešė Marija Žukauskaitė, Lietuvių mokslo draugijos vicepirmininkas, gydytojas Andrius Domaševičius, knygnešys, teisėjas, literatas Augustinas Janulaitis, žydų gelbėtoja, garsiausia lietuvių žvalgė Marcelė Kubiliūtė, Laivės premijos laureatai kardinolas Sigitas Tamkevičius ir Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas, politiniai kaliniai Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos partizanai Jonas Kadžionis-Bėda, Leonas Laurinskas, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, Petras Paulaitis, ir daugelis kitų.

Lukiškių kalėjime sušaudytas Lietuvos ministras be portfelio žydų reikalams, Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas, Lenkijos Seimo narys Jokūbas Vygodskis, ten nukankinti krašto apsaugos ministras, Vyriausiasis kariuomenės vadas Pranas Liatukas, aukštas Lietuvos saugumo darbuotojas Povilas Lašas-Spiridonovas ir kt.

„Buvęs Lukiškių kalėjimas istoriniu požiūriu yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu, įvairiais laikotarpiais čia buvo kalinti žymūs Lenkijos, Izraelio, Baltarusijos ir kt. politiniai, kultūriniai, kariniai veikėjai“, – rašoma pranešime.

Tarp kalintųjų – būsimasis Izraelio ministras pirmininkas, Nobelio taikos premijos laureatas Menachemas Beginas, Lenkijos mokslų akademijos narė, filosofijos prof. Barbara Skarga, lenkų rašytojas Leopoldas Tyrmandas, lenkų poetas ir gamtininkas Tomaszas Zanas, Baltarusijos valstybės steigėjas Vaclovas Lastauskis, baltarusių politiniai veikėjai, rašytojai Maksimas Hareckis, Franciszekas Olechnowiczius ir kt.

Pabrėždamas istorinę Lukiškių kalėjimo svarbą, 2018 metais Lenkijos Tautos institutas išleido knygą „Lukiškių kalėjimas Vilniuje 1939-1953“ („Więzienie na Łukiszkach w Wilnie, 1939-1953”).

LGGRTC teigia, kad iniciatyvą buvusiame Lukiškių kalėjime įrengti tarptautinį memorialą-muziejų remia ir visuomeninės organizacijos: Lapteviečių brolija, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba (NOKT), Sąjūdžio Kauno taryba ir kt.

1904-aisiais iškilusiame Lukiškių kalėjimo komplekse yra šeši pastatai: Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, administracinės, gamybinis patalpos, kalėjimas, taip pat sovietmečiu statyta kalėjimas-ligoninė, tvora su kontroliniu perėjimo postu. Jie įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir turi nacionalinės kultūros vertybės statusą.

Kaip laisvės atėmimo įstaiga kompleksas naudotas iki 2019-ųjų vasaros, vėliau čia vykdytos ekskursijos, kalėjimas naudotas kaip patraukli erdvė užsienio serialų ir kino filmavimams, šiuo metu čia nuomojamos patalpos.

Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti ir identifikuoti dveji sovietinių okupantų mirties bausme nubaustų ir sušaudytų partizanų palaikai: 33 metų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono štabo viršininkas Vytautas Miškinis–Viesulas (sušaudytas 1962 metais) ir 35 metų Prisikėlimo apygardos štabo aprūpinimo skyriaus viršininkas Pranciškus Prusaitis–Lapė – paskutinysis mirties bausme nubaustas partizanas (sušaudytas 1963 metais).

2019 metais Druskininkų savivaldybės Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš kurių jau atpažinti septynių partizanų ir dviejų rėmėjų palaikai, dar trijų asmenų palaikai baigiami identifikuoti.

Leipalingyje atpažinti 16 metų rėmėjas Alfonsas Bubnelis, 18 metų ryšininkas Vytautas Kauzonas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas 39 metų Petras Vilkelis–Barzdukas, Vytenio tėvūnijos partizanai: 21 metų Juozas Barkauskas–Vėjūnas, 21 metų Petras Žakevičius–Tautmylis, 26 m. VDU Medicinos fakulteto studentas Antanas Šerkšnas–Bijūnas, 31 metų Bolius Sotnikas–Milžinas, taip pat Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai: 19 metų Petras Videika–Klevas ir 25 metų Vladas Amšiejus–Neris.

Visi šie laisvės kovų dalyviai žuvo Leipalingio valsčiuje.

Šiame valsčiuje iš viso žuvo apie 170 partizanų ir jų rėmėjų, tačiau tik 34 iš jų kūnai rasti ir perlaidoti, o prieš dvejus metus reekshumuoti, siekiant tiksliai nustatyti tapatybes.

„Palaikai buvo reekshumuoti, sulaukus artimųjų prašymų identifikuoti žuvusiuosius. Mes ieškojome visų 170-ies žuvusiųjų asmenų artimųjų ir ėmėme jų DNR mėginius. Tai kol kas leido iš 34 reekshumuotų palaikų identifikuoti devynis kovotojus“, – pirmadienį po spaudos konferencijos BNS sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento vyresnysis patarėjas Eugenijus Peikštenis.

Pasak jo, likusiųjų kovotojų palaikų Leipalingyje toliau ieškoma.

Centro generalinio direktoriaus Ado Jakubausko teigimu, partizanų palaikų reekshumacija atlikta pirmą kartą.

Keturi iš jų žuvo 1949 metų kovo 9 dieną, kai okupantai aptiko Norkūnų kaime esantį bunkerį (žuvo partizanai Bolius Sotnikas–Milžinas ir Juozas Barkauskas–Vėjūnas) ir Smališkės kaime Onos Paliutienės namuose esantį bunkerį (iš čia žuvusių atpažinti partizanai Petras Vilkelis–Barzdukas ir Petras Žakevičius–Tautmylis). Iš stipriai sudarkytų palaikų galima daryti prielaidą, kad MGB-istai į O. Paliutienės namuose esantį bunkerį buvo įmetę granatą.

1949 metų lapkričio 14 dieną agentui smogikui suorganizavus fiktyvų susirinkimą Panaros pamiškėje žuvo partizanai Vladas Amšiejus–Neris ir Petras Videika–Klevas bei du ryšininkai, iš kurių atpažintas Vytautas Kauzonas.

Partizanas Antanas Šerkšnas–Bijūnas žuvo 1947 metais per čekistų surengtą pasalą Dulgininkų ir Valančiūnų kaimų sandūroje.

Jauniausio rasto pasipriešinimo dalyvio 16-ečio Alfonso Bubnelio palaikus čekistai buvo užkasę Leipalingio NKVD būstinės kieme. 

Kaip per spaudos konferenciją sakė A. Jakubauskas, iš viso laisvės kovose žuvo 20 tūkst. partizanų.

„Daugumos palaikai nerasti iki šiol. Iš aštuonių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio signatarų kapų šiai dienai rasti tik du. Centro pajėgomis rasti Adolfo Ramanausko-Vanago ir (...) Radviliškyje rasti bei ten palaidoti Broniaus Liesio-Nakties palaikai“, – sakė centro vadovas.

„Jono Žemaičio-Vytauto neberasime, nes, jį sušaudžius Butyrkų kalėjime Maskvoje, jo palaikai buvo kremuoti, o pelenai užkasti Donskoje kapinėse“, – pridūrė jis.

Pasak A. Jakubausko, artimiausiu meti tikimasi rasti partizanų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko palaikus.

„Centras ieško ir Juozo Lukšos-Daumanto palaikų, bet paieškos nėra lengvos, kol kas nenorime viešinti mūsų schemų, kurias nusibraižėme. (...) Džiaugiamės kiekvienu rastu partizanu, nes be eilinių pastangų nebūtų ir vadų šlovės“, – sakė jis.

Šiais metais Našlaičių kapinėse bus tęsiami archeologiniai tyrimai, Leipalingyje bus ieškoma ne tik dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti palaikai.