Likimai susikirto Klaipėdoje

Prieš pat Jūros šventę iš kapitono A.Romaškino buto sklido A.C.Debussy preliudo "Burės" garsai.

Jo žmona Tatjana – pianistė, muzikos profesorė kaip tik repetavo šį kūrinį savo vyro burlaivių modelių parodos atidarymui.

Paradoksalu, bet šie du iš Ukrainos kilę, abu graikų kraujo turintys žmonės – Tatjana ir Aleksandras susitiko būtent Klaipėdoje.

Tatjana yra iš Mariupolio Ukrainoje, turi Pontijos graikų šaknų.

Aleksandras – taip pat, jo mamos pavardė buvo Kirijadžė, ji irgi – iš Pontijos graikų, kurie kažkada gana gausiai apsigyveno Juodosios jūros pakrantėje.

Aleksandras gimė Odesoje jau po karo. O kai 1941-ųjų vasarą naciai įsibrovė į Sovietų Sąjungą, jo mama jau turėjo du mažus vaikus ir laukėsi trečiojo.

Pasitraukti su jais į užnugarį nespėjo ir visą vokiečių okupacijos metą ištvėrė Odesoje.

Kai 1944-aisiais naciai buvo išguiti, užgriuvo kita grėsmė. Prasidėjo pokario trėmimai. Iš Krymo tremiami buvo ne tik totoriai, bet ir kitų tautybių žmonės. Tuomet užkliuvo ir Aleksandro mama su vaikais.

Ji su mažaisiais jau buvo atvaryta į geležinkelio stotį, kai moterį kažkas užsistojo, pareikšdamas, kad ji yra ne graikė, o rusė, esą jos pavardė – Kirijadžova.

Taip pavyko išvengti tremties, kurią vargiai būtų išgyvenusi su tokiais mažais vaikais.

Pro kalnų perėją matydavau jūrą, kuri man visada dvelkė kažkokia paslaptimi.

Vėliau moteris ištekėjo už Aleksandro tėvo. Jis buvo iš Briansko. Šis miestas, kažkada buvusi tvirtovė, priklausė Maskvos kunigaikštystei.

Paskui Brianską prie Lietuvos valstybės prisijungė kunigaikštis Algirdas.

Tokie štai simboliniai ryšiai būsimą kapitoną siejo su Lietuva, į kurią jis atvyko dirbti baigęs Odesos aukštąją jūreivystės mokyklą.

Užvirė baltas pavydas

Paklaustas, gal jo giminėje buvo ir daugiau jūrininkų, kapitonas A.Romaškinas, nusišypsojęs atsakė, jog jis – pirmasis.

"Su tėvais gyvenome 20 kilometrų nuo jūros, kalnuose. Pro kalnų perėją matydavau jūrą, kuri man visada dvelkė paslaptimi. Vaikystėje iki jūros su draugais dažnai važiuodavome dviračiais. Ji mane traukė jau tada", – kalbėjo Aleksandras.

Kaip pats teigė, baigęs vidurinę mokyklą, taip ir nenusprendė, kur nori mokytis.

Tą vasarą, nuvažiavęs su bičiuliais aplankyti į Jaltą bendramokslių, kurios įstojo mokytis į kulinarijos technikumą, pirmąkart išvydo iš keleivinių laivų išlipančius jūrininkus.

"Kaip jie puikiai atrodė. Tada apėmė toks berniukiškas pavydas. Po to labai greitai buvau pašauktas karinei tarnybai, kurią atlikau Kronštate, buvau torpedinio katerio jūreivis. Grįžęs įstojau į Odesos aukštąją jūreivystė mokyklą. Tokių Sovietų Sąjungoje buvo tik trys – dar Vladivostoke ir Leningrade. Tai buvo prestižinė aukštoji mokykla", – teigė A.Romaškinas.

Tais metais įstojo 130 studentų, baigė maždaug 90. Kai kurie atkrito jau po pirmosios praktikos.

Aleksandras tikino, kad jis sąmoningai pasirinko jūrininko profesiją ir gavo kapitono diplomą.

Kaip atsidūrė Lietuvoje?

Praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio viduryje Lietuvos jūrų laivininkystė dar buvo labai jauna, tik kūrėsi ir plėtėsi.

Todėl, teigė Aleksandras, čia jis matė perspektyvų savo karjerai.

"Kuo greičiau tapti laivo kapitonu – normalus jauno jūrininko noras. Žinoma, galėjau likti ir Odesoje, tačiau suvokiau, kad svajonių laukimas čia gali prailgti. Taip atsidūriau Klaipėdoje. Ir čia mažiau nei per 10 metų tapau kapitonu", – šypsojosi A.Romaškinas.

Taip iš Ukrainos, iš Krymo, nuo senosios Tauridės krantų, kilęs kapitonas giliai šaknis įleido Klaipėdoje.

Pirmasis laivas, kuriame Aleksandras pradėjo savo kapitono karjerą, vadinosi "Pravda" (paskui – "Pakruojis").

To laivo jau seniai nebėra, kai jis buvo nurašomas, A.Romaškinas paprašė, kad atminimui leistų pasiimti sekstantą ir vairą.

Jie dabar puošia namų sieną ir primena "Pakruojį" – pirmąjį laivą, kuriame Aleksandras pradėjo tolimojo plaukiojimo kapitono karjerą Lietuvoje.

Laimingas, atradęs jūrą

Kapitonas tikino, jog per 40 metų, praleistų pasaulio vandenyse, buvo visko – taip pat ir labai sudėtingų situacijų, tačiau niekada nesigailėjo pasirinkęs jūrininko profesiją.

Netgi tada, kai Barenco jūroje, plaukiant su laivų karavanu, užklupo štormas, ir, regis, jau nebebuvo jokios vilties, nes mediena krautas laivas pavojingai pasviro ir grėsė pražūtis.

Nostalgija: kai laivą "Pakruojis" nurašė sunaikinimui, A.Romaškinas, jame pradėjęs kapitono karjerą, atminimui pasiėmė sekstantą ir laivo vairą, kurie dabar puošia jo namų sieną. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Visi suvokėme, kad galas jau čia pat. Tačiau net tada pavyko išlaikyti savitvardą. Paliepiau krovinį išmesti už borto. Laivas atgavo lygsvarą ir tai mus išgelbėjo. Tai buvo vienintelis šansas išgyventi", – apie laimingai pasibaigusį vieną sudėtingiausių susidūrimų su neįveikiama stichija pasakojo tolimojo plaukiojimo kapitonas.

Dėl saldainių – problemos

Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos jūrininkai turėdavo nemažai problemų dėl nelegalų, ypač Šiaurės Afrikos pakrantėse.

"Turiu ir aš karčios patirties. Daug bėdų dėl jų būdavo, pasislėpdavo kur nors laive. Buvo įvairių nuotykių ir ties Alžyru, ir ties Maroku, o Libijoje net buvau teisiamas", – keistą istoriją pradėjo kapitonas.

Libija – musulmoniška šalis, kuri nedraugauja su Izraeliu, tad bet kokiame atvykėlių laive tikrintojų aptiktas net menkiausias žydiškas simbolis gali būti neteisingai suprastas.

Tačiau kapitonas A.Romaškinas libiams "užkliuvo" ne dėl Dovydo žvaigždės ar saujos šekelių.

"Kažkas iš įgulos turėjo suomiškų saldainių su likerio įdaru. O Libijoje alkoholis draudžiamas. To pakako pretenzijai pareikšti. Saldainius, žinoma, konfiskavo. Pradžioje viso to neįvertinau rimtai. Tačiau jau kitą dieną mane iškvietė į muitinę", – prisiminė Aleksandras.

Ten kapitonui surašė protokolą dėl jo laive rasto "alkoholio".

"Paprašiau, kad jie man parodytų tą alkoholį. Jie rodo tuos suomiškus saldainius. Rašo protokolą, kažką man kalba, o patys tuos konfiskuotus saldainius ryja. Pakišo pasirašyti kažkokį popierių, pasirašiau, o kitą dieną atėjo pareigūnai į laivą ir išsivežė mane į teismą", – pasakojo kapitonas.

Patarė vengti Libijos

Prieš išvykstant į nežinią, Aleksandras vyriausiam padėjėjui davė nurodymus: jei jo nesulauks, tegul atsišvartuoja ir plaukia.

"Atvykome į teismo rūmus. Vietoj advokato buvo laivo agentas. Jis man liepė tylėti ir klausytis. Vyksta posėdis, jie kažką kalba arabiškai. Sėdžiu, nieko nesuprantu. Ir taip dvi valandas. Kažkaip nejauku pasidarė, vis galvojau, ar padėjėjas pajėgs pats išplaukti iš to uosto, jei mane pasodins į kalėjimą. Paskui žiūriu, iš dokumentų segtuvo jie paėmė mano pasą ir ištiesė man. Supratau, kad paleidžia", – kalbėjo Aleksandras.

Po to agentas paaiškino, kad kapitoną A.Romaškiną už tuos suomiškus saldainius libiai nuteisė pusei metų lygtinai.

"Agentas man patarė tą pusmetį geriau nesirodyti Libijos uostuose, nes, jei kokia smulkmena vėl užklius, tada jau man grėstų reali laisvės atėmimo bausmė", – teigė A.Romaškinas.

Įžvelgė "rasizmo" grūdą

Prieš išeinant užtarnauto poilsio, A.Romaškino vadovaujamas laivas krovinius gabeno netoli Centrinės Amerikos krantų, Meksikos įlankos.

"Iš Amerikos teko nemažai kartų plaukti į Haitį su ryžių ar medienos kroviniu. Dažniausiai bendraudavau vis su tuo pačiu agentu. Sutvarkę visus reikalus, visada draugiškai susėsdavome pasišnekučiuoti ir išgerti po taurelę. Kaip tik neseniai vedė mano sūnus. Aš jam parodžiau nuotraukas iš vestuvių šventės. Ir pamačiau, kaip jo veidas paniuro", – prisiminė kapitonas.

Aleksandras teigė iš pradžių nesupratęs, kas nutiko, kodėl agento nuotaika taip pasikeitė.

Tačiau visai netrukus paaiškėjo priežastis, kai išgirdo klausimą.

"Jis pažiūrėjo man į akis ir paklausė: "Kapitone, tu – rasistas?" Labai nustebino jo klausimas. Sakau: "Iš kur ištraukei?" O tada išgirdau argumentą: "Tavo sūnaus vestuvėse nebuvo nė vieno juodaodžio". Pasakiau jam, kad pas mus Klaipėdoje juodaodžių nėra. Jis nepatikėjo, nes esą jų yra visur. Dar perklausė: "Net ir muzikantų juodaodžių nėra?" Patvirtinau, bet, manau, kad jis nepatikėjo", – šypsojosi Aleksandras, prisiminęs kultūrinių skirtumų susidūrimą.

Hobis ir kalbų studijos

Aleksandras pripažįsta, kad kai prieš septynerius metus išėjo į pensiją, gyvenimas tarsi trumpam sustojo.

Tačiau jis atrado, ką veikti. Jūrininkas staiga tapo meistru, jis ėmė kurti burlaivių modelius.

"Burlaiviams silpnybę jaučiau seniai. Praktiką taip pat atlikau burlaivyje. Po antro kurso 1974 metais burlaiviu "Tovarišč" dalyvavome regatoje Baltijos jūroje. Ten laimėjome pirmąją vietą. Kadangi tai buvo sportinės varžybos, kapitonui buvo suteiktas tarptautinės klasės sporto meistro vardas, šturmanams ir bocmanams – SSRS sporto meistrų vardai. O septyniems kursantams, tarp jų ir man, suteikti kandidatų į SSRS sporto meistrus vardai", – pasakojo A.Romaškinas.

Paskui tas pats "Tovarišč" kapitonas pasiūlė burlaivyje padirbėti jūreiviu. Tai esą buvo puiki patirtis.

Galiausiai prie burlaivių A.Romaškinas netikėtai sugrįžo jau baigęs savo karjerą Lietuvos jūrų laivininkystėje.

"Norėjau kuo nors maloniu nustebinti savo artimuosius. Pabandžiau kurti burlaivių modelius. Nesu stalius, nei laivų statytojas, bet, pasirodo, galiu ką nors pagaminti savo rankomis. Dabar vartydamas kai kuriuos modelių brėžinius, matau klaidas, kurias gali įžvelgti tik tas, kas gerai išlandžiojęs ir žino burlaivius iš vidaus", – kalbėjo Aleksandras, kurio modelių kolekcija dabar eksponuojama Dievo Motinos Globėjos ir Šv.Mikalojaus parapijos parodų salėje.

Be burlaivių modelių kūrimo Aleksandras sumanė išlavinti ir lietuvių kalbos įgūdžius, nes dirbant dažniausiai vartojo anglų ir rusų kalbas.

"Lankau lietuvių kalbos kursus, anksčiau tam nebuvo laiko. O kalbas žinoti būtina, sūnus vedė lietuvaitę, auga dvi anūkėlės, draugų taip pat daug turiu lietuvių, todėl kalbą lavinti labai svarbu. Kai gerai išmoksiu lietuviškai, imsiu mokytis graikų – gimtosios savo mamos kalbos", – šypsojosi optimizmo nestokojantis klaipėdiečiu tapęs jūrininkas iš Odesos.

Išleido šimtus laivų virėjų

Lietuvoje laivų virėjus ruošia vienintelė Klaipėdos laivininkų mokykla. Ši specialybė mokykloje yra tokia pat svarbi, kaip jūreiviai ar laivų motoristai.

1978 m. pradėjusi ruošti jūreivius, tuomet dar Klaipėdos 14-oji technikos mokykla Lietuvos jūrų laivininkystės pageidavimu ėmėsi ruošti ir laivų virėjus kepėjus. 1990 m. tapusi Klaipėdos laivininkų mokykla, 1996 m. pertvarkė laivų virėjų kepėjų programą. Laivynui pradėti ruošti jūreiviai virėjai.

Šiais metais surinkta 10 laivų virėjų grupė – 9 vaikinai ir viena mergina. Prieš 5–10 m. būdavo surenkamos dvi grupės po 15–20 mokinių. Jaunuolių, norinčių būti laivų virėjais, mažėja dėl emigracijos ir jūreivio specialybės prestižo nykimo.

Susitikimas: virtuvės šefas iš šiaurės Norvegijos Edmundas Cikas Klaipėdoje susitiko su būsimuoju laivo virėju Salvijumi Urniku. (Klaipėdos laivininkų mokyklos nuotr.)

Virėjai mokykloje yra rengiami ir budėjimui laivuose, ir išgyvenimui jūroje, ir apsisaugojimui nuo piratų. Jiems išduodami dokumentai, kurie suteikia teisę dirbti viso pasaulio laivuose.

Per 26 metus mokykla išleido šimtus laivų virėjų. Dauguma jų įsidarbino Lietuvos jūrų laivyne.

Šiuo metu apie 30 proc. baigusių Klaipėdos laivininkų mokyklą priima danų laivybos kompanija „DFDS Seaways“.

Geri virėjai laivuose yra ypač vertinami, kompanijos juos graibsto, jų atlygis būna gerokai aukštesnis nei paprastų laivo jūreivių.

Virtuvės šefų pamokos

Dalis buvusių mokyklos moksleivių dirba ir kitų šalių laivuose, daugiausia prekybos ir žvejybos. Laivų virėjų parengimo lygis Klaipėdoje yra aukštas. Baigusieji mokyklą nesunkiai susiranda darbą laivuose.

Pasauliniame laivyne dominuoja virėjai iš Azijos, tačiau Europos laivuose labiau pageidaujama virėjų europiečių. Jūreivių virėjų laivuose netgi trūksta.

Mokslas: laivo virėjai mokosi apdoroti žuvis. (Klaipėdos laivininkų mokyklos nuotr.)

Klaipėdos laivininkų mokyklą sieja draugystė su Lenkijos Darlovo jūreivystės mokykla, bet ten virėjų grupės nėra. Anksčiau bendradarbiauta su virėjus rengusia Kaliningrado jūreivystės mokykla, bet virėjų grupė ten panaikinta.

Kasmet vyksta įvairūs renginiai, kaip „Europos profesinių gebėjimų savaitė“, mokykloje lankosi profesionalūs virtuvės šefai iš kitų šalių. Šiemet buvo atvykęs šiaurės Norvegijos „Tysfjord Turistsenter“ virtuvės šefas Edmundas Cikas. Klaipėdos laivininkų mokyklos moksleiviams ypač vertingos buvo jo žuvų išdarinėjimo ir paruošimo pamokos.  

Virėjus į laivus jų savininkai renkasi ypač kruopščiai.

„Laivo virėjas privalo mokėtų gaminti tarptautinės virtuvės patiekalus, atsižvelgiant į kultūrinius ir religinius reikalavimus, gerai išmanyti maisto higieną, per maistą plintančių ligų simptomus, mitybos fiziologiją, mokėti maitinti įgulą esant nenumatytoms situacijoms, bei turėti daug kitų kompetencijų, kurios nereikalingos kranto virėjams“, – teigė Klaipėdos laivininkų mokyklos profesinio mokymo metodininkė Jūratė Cikienė.

Reise: prekybinio laivo jūreivis virėjas Valentinas Zyrianovas. (Klaipėdos laivininkų mokyklos nuotr.)

Jei laive yra vienas virėjas, o nedideliuose laivuose taip ir būna, jis negali sirgti ar skųstis jūros liga, nes tris kartus per dieną reikia maitinti įgulą, o naktį pasirūpinti ir tais, kurie budi laive.

Ir patiekalai turi būti skanūs, nes ilgą laiką būnant laive maistui teikiama dar didesnė reikšmė. Geras maistas pagerina jūrininkų nuotaiką ir darbingumą. Dėl blogo maisto netgi gali prasidėti patyčios.

Iš reisų grįžę jūrininkai yra pasakoję, kaip iš prastai iškeptos duonos lipdo skulptūrėles, taip tarsi reikšdami nepasitenkinimą laivo virėju.

Jūrinio ugdymo stagnacija

Pasaulinei laivų virėjų rinkai specialistus teikianti Klaipėdos laivininkų mokykla priversta konkuruoti su kitų šalių analogiškomis mokyklomis.

Po užsitęsusių reformų, jūrinius reikalus suprantančių žmonių nebuvimo valdžioje, jūrinės valstybės svarbos nesuvokimo, jūrinis ugdymas yra savotiškos stagnacijos būsenos.

Patirtis: virtuvės šefas Ruslanas Bolgovas (trečias kairėje) virtuvės paslapčių mokė DFDS laivų virėjus, tarp kurių yra ir buvusių Klaipėdos laivininkų mokyklos mokinių. (Klaipėdos laivininkų mokyklos nuotr.)

„Vienos profesinės mokyklos darbuotojų pastangų nepakanka pakeisti situaciją iš esmės. Trūksta susikalbėjimo tarp miesto valdžios ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Susisiekimo ministerija, kuri daugelyje valstybių aktyviai dalyvauja ir prisideda prie jūrinio ugdymo strategijų, yra atsiribojusi nuo eilinės sudėties jūrininkų rengimo“, – svarstė mokyklos direktoriaus pareigas einanti direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jelena Korch.

Jūrine dvasia vaikai turėtų būti auklėjami nuo mažens. Pasigendama nacionalinių jūrinių renginių, kurie puoselėtų jūrinę kultūrą, stiprintų jūrinį mentalitetą, propaguotų Lietuvos jaunimui jūrines specialybes.

Jūrinis rengimas turėtų tapti mūsų valstybės vienu iš mokymo prioritetų, nes jūrininkai, tarp jų ir laivų virėjai, neemigruoja. Dirbdami kad ir kitų šalių vėliavų laivuose, jie po reiso grįžta namo, parveža pinigų į savo šeimas, Klaipėdą, kur šie skatina visos Lietuvos ekonomikos vystymą.

Valstybė jau nukentėjo

Klaipėdos apygardos teisme vėl atversta teismo byla, kur vokiečių draudimo kompanija  „Lampe & Schwarce K.G“ iš Lietuvos jūrų laivininkystės ir Lietuvos geležinkelių prašė priteisti 785 tūkst. JAV dolerių su palūkanomis.

Kadangi Lietuvos jūrų laivininkystė jau kaip ir užbaigė egzistavimą, nuo jos nukentėjusiai bendrovei „Lampe & Schwarce K.G“ pinigus kaip ir turėtų sumokėti jos laivų įkeitimo  perėmėja Lietuvos geležinkelių bendrovė.

Beje, viena valstybės įmonė šioje istorijoje jau yra nukentėjusi. Lietuvos jūrų laivininkystei gelbėti 500 tūkst. eurų buvo skyrusi „Smiltynės perkėla“. Jai už tai buvo įkeista dalis laivo „Venta“. Tačiau teismuose atsiradus bendrovės „Lampe & Schwarce K.G“ ieškiniui šis įkeitimas juridiškai jau yra panaikintas. Teoriškai valstybė, tiksliau jos valdoma įmonė, dėl to jau yra nukentėjusi, nes nebeliko jokių galimybių jai atgauti pinigų.

Lietuvos jūrų laivininkystės žlugimas paliko skolas ir Sodrai – per 263 tūkst. eurų. 

Dar didesnį nuostolį valstybė gali patirti, jei bus priteista pinigų suma iš Lietuvos geležinkelių.

Išlaisvino ir sugrąžino laivą

Yra didelė tikimybė, kad Lietuvos geležinkeliams gali tekti sumokėti bendrovės „Lampe & Schwarce K.G“ prašomą sumą.

Pinigai yra realiai išleisti. Pagal sutartį su Lietuvos jūrų laivininkyste „Lampe & Schwarce K.G“ sumokėjo JAV Naujojo Džersio valstijos Kamdeno uoste areštuoto laivo „Venta“ skolas, mokėjo už įgulos maitinimą, kurą, padėjo jam sugrįžti į Klaipėdą.

Tai buvo daroma todėl, kad vyko šios bendrovės bei Lietuvos jūrų laivininkystės ir Lietuvos geležinkelių atstovų susitikimas, kur buvę pažadėta, kad patirtos išlaidos bus sumokėtos pardavus laivą „Venta“. Bet kai laivas grįžo į Klaipėdą pažadas tarsi ir buvo pažeistas. „Lampe & Schwarce K.G“ pinigų negavo, Lietuvos geležinkelių bendrovės atstovas nuo derėjimosi dėl laivo sugrąžinimo atsiribojo, nes jis be valdybos sprendimo negalėjęs priimti jokio sprendimo, o valdybos posėdis taip ir nebuvęs sušauktas.

„Lampe & Schwarce K.G“ atstovai teikdami ieškinį tikino, kad Lietuvos geležinkelių bendrovei atstovavęs vyriausiojo finansininko pavaduotojas juos suklaidinęs, nes buvo leista manyti, kad pardavus laivą „Venta“ pirmiausia su jais bus atsiskaityta. Laivas „Venta“ prieš tai jau buvo įkeistas kaip tik Lietuvos geležinkeliams už tai, kad gelbėdama Lietuvos jūrų laivininkystę ji jai buvo suteikusi 3 mln. eurų tikslinę paskolą. Šie pinigai buvo sumokėti bankui, kad jam priklausęs laivų įkeitimas būtų perduotas Lietuvos geležinkeliams.

Nesėkminga gelbėjimo operacija

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 6 d. „Lampe & Schwarce K.G“ pretenzijas Lietuvos geležinkeliams atmetė. Buvo konstatuota, kad susitikimo metu Lietuvos geležinkelių atstovas neturėjo galimybių sudaryti sutartį, kuriai reikėjo valdybos pritarimo.

Buvo palikta ir „Smiltynės perkėlos“ naudai už 500 tūkst. eurų paskolą sudaryta laivo „Venta“ dalies įkeitimo sutartis.

Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 16 d. panaikino laivo dalies įkeitimo „Smiltynės perkėlos“ naudai sutartį, bet kitą bylos dalį jis paliko nepakeistą.

Lietuvos aukščiausiasis teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi grąžino bylą nagrinėti iš naujo dėl nuostolių atlyginimo bendrovei „Lampe & Schwarce K.G“. Šio teismo nuomone byloje nebuvo įvertintos aplinkybės apie tai, kokie buvo „Lampe & Schwarce K.G“ santykiai su Lietuvos geležinkeliais iki minėto susitikimo, kuriame dalyvavo Lietuvos geležinkelių atstovas. Kai laivas „Venta“ jau buvo įkeistas Lietuvos geležinkeliams kas ir kokiu pagrindu pažadėjo, kad, jei „Lampe & Schwarce K.G“ finansuos laivo sugrąžinimo operaciją, jai bus sumokėta pirmiausiai, kai tik laivą „Venta“ parduos.

Šioje situacijoje labiausiai nukentėjusi yra „Lampe & Schwarce K.G“, nes ji išleido pinigus už jai suteiktą pažadą. Po Lietuvos aukščiausiojo teismo sprendimo jai atsirado viltis, kad dalis pinigų iš „Lietuvos geležinkelių gali būti priteista. Bus apklausiami liudininkai, aiškinamasi dėl pažadų draudimo bendrovei „Lampe & Schwarce K.G“.

Nesėkminga Lietuvos jūrų laivininkystės gelbėjimo operacija dar gali padidinti valstybės valdomo verslo išlaidas.

Lietuvos jūrų laivininkystė, kurios veikla juridiškai jau pasibaigė, 144 kreditoriams liko skolinga 17 mln. 194 tūkst. eurų. Didžiausiai 9,11 mln. eurų skolą iš Lietuvos jūrų laivininkystės paveldėjo SEB bankas, 2,59 mln. eurų Lietuvos geležinkeliai, 899 tūkst. eurų jau minėta „Lampe & Schwarce K.G“.

Gelbėjo laivą „Venta“

„Lampe & Schwartze K. G“ paprašė priteisti iš „Lietuvos geležinkelių“, kaip buvusios laivininkystės turto perėmėjos, 785 tūkst. JAV dolerių nuostolį. Iš Lietuvos jūrų laivininkystės nebėra ko ir reikalauti. Ji nuo 2016 m. birželio yra bankrutavusi, o šiuo metu ir likviduota. Lietuvos jūrų flagmano egzistavimas baigėsi maždaug su 17 mln. eurų skola.

Skola kompanijai „Lampe & Schwartze K. G“ susidarė prie ketverius metus. 2015 m. pavasarį Lietuvos jūrų laivininkystės laivas ,,Venta“ su krovinį dėl įsiskolinimų už degalus buvo areštuotas JAV. ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ negalėjo padengti laivo skolas, todėl „Lampe & Schwartze K. G“ sumokėjusi skolą, padėjusi laivui grįžti į Klaipėdą.

Ji su ,,Lietuvos jūrų laivininkyste“, dalyvaujant „Lietuvos geležinkelių“ atstovui, sudariusi žodinę sutartį dėl skolos grąžinimo pardavus laivą „Venta“. Skola taip ir nebuvusi grąžinta, o laivas „Venta“ už kitas skolas buvęs įkeistas laivininkystę gelbėjusios Lietuvos valstybės įmonėms „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Smiltynės perkėla“.

Kai 2015 m. gruodžio 14 d. „Lietuvos jūrų laivininkystei“ iškėlė bankroto bylą paaiškėjo, kad ji „Lampe & Schwartze K. G“ iš viso skolinga per 985 tūkst. eurų.

Žodinis susitarimas neįtikino

„Lampe & Schwartze K. G“ dėl jos patirtų nuostolių kaltina ir „Lietuvos geležinkelius“. Neva abi kompanijos žodžiu prisiėmusios įsipareigojimą jai atlyginti laivo grąžinimo į Klaipėdą išlaidas. Bet kai laivas grįžęs į Klaipėdą žodinis susitarimas buvęs pažeistas.

Pirmą kartą ši byla Klaipėdos apygardos teisme nagrinėta 2017 m. spalio 6 d. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. vyko „Lampe & Schwartze K. G“ jūrų krovinių vadovo, „Lietuvos jūrų laivininkystės“ vadovo ir „Lietuvos geležinkelių“ vyriausiojo finansininko pavaduotojo susitikimas. Buvo parengtas dokumentas, bet jį pasirašęs tik „Lietuvos jūrų laivininkystės“ atstovas. „Lietuvos geležinkelių“ atstovas nepasirašė, nes neturėjęs valdybos sutikimo.

Klaipėdos apygardos teismas nelaikė šio susitikimo svarbiu, dalį bylos jis nutraukė, dalį ieškinio atmetė. Jis nustatė, kad laivas „Venta“ jau buvo įkeistas, pradžioje SEB bankui už 2008 m. paskolą, paskui nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. „Lietuvos geležinkeliams“ už suteiktą 3 mln. eurų paskolą. Nuo 2015 m. spalio 26 d. „Venta“ buvo įkeista ir „Smiltynės perkėlai“ už 500 tūkst. eurų paskolą, tačiau Apeliacinis teismas šį sandorį vėliau pripažino negaliojančiu. Laivininkystei gelbėti skirti „Smiltynės perkėlos“ pinigai taip ir liko įšaldyti. Kitoms Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalims apeliacinis teismas pritarė.  

Byloje ieškos sąžiningumo

Lietuvos aukščiausiasis teismas šiemet balandžio 24 d. priėmė laivininkystę gelbėjusiems Lietuvos ūkio subjektams nepalankią nutartį. Jis atmetė anksčiau teismų priimtus sprendimus dėl to, kad nuostoliai kompanijai „Lampe & Schwartze K. G“ neturėtų būti atlyginti.

Bylos dalį dėl nuostolių atlyginimo Lietuvos aukščiausiasis teismas grąžino Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, kad teismas jau turės eiti kitu keliu nei iki šiol. Reikės ieškoti, kas privalėtų atlyginti nuostolius, nes grąžinant į Klaipėdą laivą „Venta“ jie buvo.

„Lampe & Schwartze K. G“ argumentai paprasti - laivas grįžo į Klaipėdą, o tai reiškia, kad kompanija pagal žodinį susitarimą investavo lėšas, todėl ir kita šalis privalanti įvykdyti žodinio susitarimo įsipareigojimus.

Lietuvos aukščiausiasis teismas nurodė, kad prieš tai Klaipėdos apygardos teisme priimant sprendimą nebuvo vertinami šalių santykiai iki žodinio susitarimo, veiksmai, kurie lėmė, kodėl prisiimtas įsipareigojimas sugrąžinti „Ventą“ į Klaipėdą. Turės būti atsakyta ir į klausimą, ar derybos buvo sąžiningos? Ar nebuvo sąmoningai įrašyta sąlyga dėl valdybos pritarimo? Ar partneris su kuriuo buvo sutarta žodžiu nebuvęs sąmoningai klaidinamas? Ar nebuvo sąmoningai dideliam sandoriui sudaryti pristatytas mažus įgaliojimus turintis Lietuvos geležinkelių bendrovės atstovas? Gal žodinio susitarimo šalys nebuvusios pakankamai apdairios?  

Tai reiškia, kad Klaipėdos apygardos teismui reikės pasikapstyti giliau. Pagal tarptautinę juridinę praktiką yra buvę atvejų, kai net ir nesudarius raštiškų sandorių, o esant tik žodiniams susitarimams, kaip šiuo atveju, nuostolius teko atlyginti. „Lietuvos geležinkeliams“ tai būtų skaudus smūgis, nes ji, gelbėjusi Lietuvos jūrų laivininkystę ir taip „įmerkė“ ir nebesusigrąžino per 2,8 mln. eurų.

Tik po daugiau nei pusės metų Klaipėdos jūrinei bendruomenei pavyko pasiekti, kad miesto taryba pritartų Lietuvos jūrų laivininkystės įkūrėjo ir ilgamečio vadovo A.Ramanausko (1969–1989) įamžinimui uostamiestyje.

Formalumai užtruko, nes teko patikrinti, ar šis asmuo nebuvo susijęs su represinėmis okupacinės valdžios struktūromis.

Vasario 2 d. A.Ramanauskui būtų sukakę 90 metų. Būtent šią dieną buvo planuotas ir jam skirtos atminimo lentos atidengimas. Tačiau tik likus dviem dienoms iki sukakties, Klaipėdos miesto taryba pritarė šio garbaus klaipėdiečio įamžinimui.

"Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras mus informavo, kad centro administruojamose duomenų bazėse nėra duomenų, kad A.Ramanauskas, gimęs 1929 m., buvo susijęs su sovietinėmis represinėmis struktūromis ar slaptosiomis tarnybomis", – patvirtino Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Raimonda Mažonienė.

Ši informacija atvėrė kelius A.Ramanausko įamžinimui. Teigiama, jog būtent jo vadovaujama Lietuvos jūrų laivininkystė (1969–1989) tapo viena pirmaujančių laivybos kompanijų Sovietų Sąjungoje.

Kaip prašyme dėl įamžinimo rašė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža, A.Ramanausko iniciatyva ir energija buvo pastatyti Lietuvos jūrų laivininkystės pastatų kompleksas, Jūreivių mokykla Minijos gatvėje, poilsio namų kompleksas Vanagupėje, prisidėta prie Klaipėdos jūrininkų ligoninės pastatymo.

Ant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos pastato, esančio J.Janonio g. 24, sienos šiandien atidengta atminimo lenta.

A.Ramanausko atminimas įamžintas Lietuvos jūrininkų sąjungos iniciatyva.

Laivą vadavo vokiečiai

Per teismus ritosi ir Lietuvos apeliaciniame teisme neseniai nagrinėta byla dėl didžiausio buvusios Lietuvos jūrų laivininkystės laivo „Venta“.

2015 m. pavasarį „Venta“ išplaukė iš Indijos į JAV su kompanijai „Salzgitter Mannesmann“ priklausančiu kroviniu. Jį apdraudė vokiečių kompanija „Lampe & Schwartze K. G.“ iš Bremeno.

Laivas buvo skolingas už kurą, todėl JAV naujojo Džersio Kamdeno uoste jį areštavo. Į skolas jau įklimpusi Lietuvos jūrų laivininkystė nebeturėjo pinigų padengti skolą. 785 tūkst. JAV dolerių skolą pagal susitarimą su Lietuvos jūrų laivininkyste padengė „Lampe & Schwartze K. G.“. Laivininkystės skola jai išaugo iki 985 tūkst. eurų.

Ji teismuose ir ieškojo, kas sumokės skolą, nes Lietuvos jūrų laivininkystė bankrutavo taip ir  nesumokėjusi.

Lietuvos jūrų laivininkystės skolą „Lampe & Schwartze K. G.“ pabandė prisiteisti iš valstybės valdomos Lietuvos geležinkelių bendrovės, nes jai buvo įkeistas laivas „Venta“. 

„Lampe & Schwartze K. G.“ aiškino, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo susitarta, jog skola jai bus sumokėta, kai „Lietuvos geležinkeliai“ parduos įkeistą laivą „Venta“. Po šio pažado buvę skirti draudėjo pinigai laivo agentų, uosto, kuro, įgulos maitinimo ir būtinųjų reikmių išlaidoms apmokėti.

Kaltino nesąžininga veikla

Reikalavimą priteisti iš Lietuvos geležinkelių nuostolius „Lampe & Schwartze K. G.“ grindė tuo, kad Lietuvos geležinkeliai tiesiogiai vykdė Lietuvos jūrų laivininkystės valdymą, tapo jos akcijų dalininke, šios bendrovės vadovu buvo paskyrę savo atstovą Sigitą Dobilinską.

„Lampe & Schwartze K. G.“ kaltino Lietuvos valstybės valdomą geležinkelių bendrovę, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybę, kuri valdė 56,66 proc. Lietuvos jūrų laivininkystės akcijų.  Neva esant Lietuvos jūrų laivininkystei nemokiai elgtasi nesąžiningai perimant jos laivus ir taip pažeidžiant kitų kreditorių, tarp jų ir „Lampe & Schwartze K. G.“ interesus. 

Neva įkeitus laivą „Venta“ buvęs užtikrintas konkretus tarpusavyje susijusių šalių interesas. Tiek Lietuvos jūrų laivininkystę, tiek Lietuvos geležinkelius valdžiusi ta pati Susisiekimo ministerija. „Lampe & Schwartze K. G.“ vertinimu, tai patvirtina nesąžiningumą. Netgi iškelta prielaida, kad dėl tokių sąsajų užsitikrinus galimybę susigrąžinti pinigus Lietuvos jūrų laivininkystė galėjusi būti sąmoningai stumiama link bankroto.   

„Lampe & Schwartze K. G.“ reikalavo, kad būtų Lietuvos jūrų laivininkystės laivų įkeitimo sutartys ne tik su Lietuvos geležinkeliais, bet ir su „Smiltynės perkėla“. Lietuvos geležinkeliai laivininkystės laivams gelbėti buvo skyrę 3 mln. eurų, „Smiltynės perkėla“ – 500 tūkst. eurų.

Įsipareigojimų neprisiėmė

Klaipėdos apygardos teismas buvo atmetęs „Lampe & Schwartze K. G.“ reikalavimus. Jis konstatavo, kad Lietuvos geležinkeliai neturintys dengti buvusių Lietuvos jūrų laivininkystės skolų. Kai atsirado skola laivas už jo pirkimui suteiktą paskolą buvo įkeistas SEB bankui.

Skola „Lampe & Schwartze K. G.“ atsirado 2015 m. pavasarį. Laivas „Venta“ Lietuvos geležinkelių naudai įregistruotas tų pačių metų rugsėjį, „Smiltynės perkėlai“ už paskolą įkeistas spalį.

Susitarimas, kad pardavus „Ventą“ bus atsiskaityta su „Lampe & Schwartze K. G.“ buvęs. Jį pasirašė tik Laivininkystės atstovai. Lietuvos geležinkelių atstovai jokių įsipareigojimų neprisiėmę. Atskiri asmenys negalėję ko nors įsipareigoti, nes nebuvo Lietuvos geležinkelių valdybos sprendimo.

„Lampe & Schwartze K. G.“ nesąžiningu veiksmu pavadino ir tai, kad po vykusio pokalbio, kur dalyvavę ir Lietuvos geležinkelio atstovai, nebuvęs sušauktas valdybos posėdis dėl minėto susitarimo. Taip neva buvusi suklaidinta „Lampe & Schwartze K. G.“. Jai sumokėjus pinigus laivas „Venta“ sugrąžintas į Klaipėdą.

Teismai – ne užsieniečių naudai

Tai, kad Lietuvos geležinkeliai vykdė kai kurių Lietuvos jūrų laivininkystės skolų dengimą ir tiesioginę paskolintų lėšų kontrolę teismo nebuvo laikoma prisiimta atsakomybe už Lietuvos jūrų laivininkystės veiklą ir skolas. Taip Lietuvos geležinkeliai iš esmės kontroliavo tik savo laivininkystei suteiktą 3 mln. eurų sumą.

Teisme konstatuota, kad suteikdami tikslinę paskolą Lietuvos geležinkeliai siekė, kad Lietuvos jūrų laivininkystės laivams būtų nuimti areštai. Tokias paskolas sunkioje padėtyje atsidūrusiai laivininkystei suteikė ne tik geležinkeliai, bet ir „Smiltynės perkėla“, SEB bankas ir iš esmės ta pati „Lampe & Schwartze K. G.“.

Tuo metu, kai „Lampe & Schwartze K. G.“ dengė laivo „Venta“ skolą jis dar nebuvo niekam įkeistas. Todėl teismas nelaikė, kad Lietuvos geležinkelių veiksmai buvo kokie nors nesąžiningi. Be to, laivo įkeitimas jau buvęs numatytas prieš tai pasirašytoje laivininkystės ir Lietuvos geležinkelių sutartyje dėl paskolos.

Laivas „Venta“ dar nuo 2008 m birželio buvo įkeistas SEB bankui už suteiktą paskolą. Jo įkeitimas panaikintas Lietuvos geležinkelių naudai, kai šie siekdami stabilizuoti Lietuvos jūrų laivininkystės padėtį suteikė paskolą.

Lietuvos apeliacinis teismas nepakeitė Klaipėdos apygardos teismo sprendimo nuostatos, kad Lietuvos geležinkeliai neprivalo atlyginti jos dėl „Ventos“ vadavimo JAV patirtų nuostolių.

Pats laivas „Venta“ vienai užsienio kompanijai buvo parduotas 2016 m. liepą už 1,4 mln. JAV dolerių.

Lietuvos lygis

Paryžiaus memorandumas, kuris vertina kiek kokios šalies vėliavos laivai padarė pažeidimų, yra svarbus vertinant vienos ar kitos šalies jūrinės sampratos lygį. Iš viso vertinamos 73 jūrinius registrus turinčios valstybės.

Lietuva pagal šį lygį pasaulyje yra 46 vietoje. O tai atitinka pilkąjį sąrašą, kuris prasideda nuo 43 vietos. 

Kartu su Lietuva į pilkąjį sąrašą pateko Korėja, Lenkija, Kuveitas, Šveicarija. Libija, Marokas, Albanija, Indija, Libanas, Egiptas, Azerbaidžanas, Bulgarija, Ukraina.

Juodajame sąraše yra 12 valstybių. Iš Europos tik Moldova. Iš 515 jos laivų per 2014-2016 metų laikotarpį sulaikyti 85. Paskutinis sąraše Kongas, kur iš 86 jos laivų buvo sulaikyti net 24.

Lemia dalis nuo laivyno

Europos, JAV ir Kanados uostuose sulaikytų laivų kiekis skaičiuojamas pagal paskutiniuosius trejus metus. Sudarant 2016 metų Paryžiaus memorandumo sąrašą, kuris galios iki 2018 metų gegužės, nurodyta, kad iš atliktų 137 patikrinimų 6 laivai su Lietuvos vėliava padarė pažeidimus.

2014 m. du kartus buvo sulaikytas „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivas „Akvilė“. 2015 metais – tris kartus „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivai „Romuba“, „Venta“ ir „Voruta“ ir vieną kartą „Baltnautic shipping“ laivas „Lyrika“. 2016 metais nebuvo sulaikytas nė vienas Lietuvos laivas.

Tačiau tai nereiškia, kad vertinant 2017 m. Lietuvos situacija pagerės ir ji „išlips“ iš pilkojo sąrašo. Nors nebebus vertinami 2014 metai, bet skaičiuojant 2015-uosius jau bankrutavusi „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vis dar temps Lietuvą žemyn. Prie 3 Lietuvos laivų sulaikymų 2015 m. prisidės dar vienas šių metų atvejis, kai sausio 17 d. Prancūzijos Marselio uoste buvo sulaikytas „Baltnautic shipping“ laivas „Aquarius“.

Per tris metus sulaikyti 4 laivai, jei iki šių metų pabaigos nebus naujų sulaikymų, atrodytų lyg ir nedaug. Tačiau vietą Paryžiaus memorandumo sąraše lemia ne sulaikytų laivų vienetai, o jų procentas nuo viso laivyno. Kad Lietuva pakliūtų į baltąjį sąrašą per 3 metų laikotarpį turi būti sulaikyti ne daugiau kaip 3 laivai.

Šiais metais Lietuva turi mažiausiai laivų per visą jos laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo. Gegužės 1 dienos duomenimis, Lietuvos jūrų registre buvo registruoti 99 jūrų laivai. 2016 m. dar buvo 107 laivai. Verta prisiminti, kad 2003 metais buvo 202 jūrų laivai, 2011 m. – dar 140 laivų.

Aplenkti kaimynų

Galima laikyti neteisybe tai, kad Panama su 313 sulaikytų laivų ar Malta su 135 sulaikytais laivais yra Baltajame sąraše. Tačiau šiose pigių vėliavų šalių registruose registruota atitinkamai 6082 ir 4586 laivai.

Visos kaimyninės valstybės, išskyrus Ukrainą, yra aukščiau Lietuvos.

Latvijos laivų registre per 2014-2016 m. laikotarpį buvo registruoti 85 laivai. Per tą laikotarpį nefiksuotas nė vienas su ja susijęs pažeidimas. Latvija yra Baltajame sąraše – 26 vietoje. Estija taip pat Baltajame sąraše – 28 vietoje. Iš 79 jos registruotų laivų nė vienas nepakliuvo. Nors 2017 m. Estijos laivynas jau turi problemą. Neseniai buvo sulaikytas su jos vėliava plaukiojantis laivas „Acorus“, kuriame rasta tiek pažeidimų, kad jam netgi uždrausta įplaukti į ES uostus.

Baltajame sąraše (39 vietoje) ir Rusija, nors iš 1258 jos laivų per 2014-2016 m. laikotarpį buvo sulaikyti net 61.

12 vietoje yra Švedija. Iš jos registre registruoto 361 laivo per 2014-2016 laikotarpį pakliuvo tik 2.

Bendrovei anksčiau priklausęs pastatas Malūnininkų g. parduotas dar 2013 m. Tačiau bankrutavusios įmonės veikla vis dar rūpinasi jos darbuotojas Arvydas Stropus, kuris tvarko bendrovės archyvą išnuomotose patalpose šiame pastate.

Pasak bankroto administratoriaus Daliaus Volskio, su šiuo darbuotoju sudaryta darbo sutartis pratęsiama kas mėnesį.

"Nieko čia nebeliko. Sąvaržėlių krūva ir penki virduliai", – juokavo A.Stropus.

Nieko čia nebeliko. Sąvaržėlių krūva ir penki virduliai.

Šiu metu parduodamas smulkus turtas – kompiuteriai, kasos aparatai, kėdės, banketinis stalas, mini barai ir kt.

"Laivus pardavėme, pastatą pardavėme. Buvo likę keli automobiliai. Vienas mikroautobusiukas jau parduotas, kitas dar stovi kieme", – aiškino A.Stropus.

Anot jo, dėl lėšų trūkumo neveikia šios likviduojamos įmonės interneto tinklalapis. "Aš vienintelis likęs, daugiau darbuotojų nėra", – tikino A.Stropus.

Aplinkinių namų gyventojai "laivininkystei" priklausančio pastato naujuosius savininkus kaltina nevalyvumu.

"Vidinis kiemas skęsta lapų krūvoje. Niekas netvarko, neprižiūri aplinkos", – piktinosi gyventojai.

Skundą dėl netvarkos žmonės išsiuntė ir Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriui.

Šio skyriaus Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjas Vilius Valys tvirtino, kad teritorijos savininkui išsiųs privalomąjį nurodymą susitvarkyti biodegraduojančias atliekas.

"Dažniausiai po įspėjimų žmonės susitvarko. Jei nepaiso, dar primename. Reikėtų susitvarkyti aplinką, neturi tiek lapų būti", – akcentavo V.Valys.

Pasak bankroto administratoriaus D.Volskio, su bankrutavusios įmonės "Lietuvos jūrų laivininkystė" darbuotojais atsiskaityta, tačiau daug fizinių asmenų yra akcininkai.

"Tai 1 908 žmonės. Tikėtina, kad tarp jų yra ir įmonės darbuotojų. Visą turtą parduosime, liks tik debitoriai, su kuriais vyks teisiniai ginčai. Didžiausias pretenzijas šiuo metu kelia įmonės akcininkai. Tačiau, likvidavus bendrovę, pirmenybė teikiama darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Akcininkai neturėtų turėti vilčių, kad jiems kažkas liks", – patikino D.Volskis.

Pageidauja platesnės diskusijos

Giliau paanalizavus tarsi akivaizdu, kad Lietuva neteko savo laivyno. Tiesa, Lietuvos jūrinių laivų registre dar liko laivų, kurie plaukioja su Lietuvos vėliava. Tačiau Lietuvos jūrų laivininkystės išnykimas yra tarsi lemties ženklas.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijoje buvo svarstoma asociacijos „Jūros veteranai“ idėja Klaipėdoje pastatyti paminklą, kuris vadintųsi „Istorinis Lietuvos laivynas“.

Šioje komisijoje iš principo buvo pritarta tokio paminklo statybai. Tačiau, kaip teigė komisijos pirmininkas Vytautas Čepas, dar turėtų vykti diskusijos dėl pačios paminklo idėjos.

Įprasta, kad paminklai statomi žymiems žmonėms ar įvykiams pažymėti.

Pats faktas, kad Lietuvos laivynas išnyko nėra nei žymus, nei reikšmingas, greičiau gėdingas. Ir ta dėmė krenta ant atkurtos nepriklausomos Lietuvos.

Tačiau galima pažvelgti ir kitaip – laivai buvo plaukiojo, juose dirbo žmonės ir juos verta prisiminti.

Siūlo žvelgti giliau

Pasakymas „Istorinis Lietuvos laivynas“ nėra daliai žmonių suprantama. Kad tokia sąvoka nėra suprantama pasisakė ir Jūrinės kultūros koordinacinė taryba prie Klaipėdos miesto tarybos.

Paminklo iniciatorės asociacijos „Jūros veteranai“ pirmininkas Vytautas Petrulis teigė, kad norint suvokti sąvoką „Istorinis Lietuvos laivynas“ reikia pažvelgti giliau – nuo laivyno kūrimosi kartu su atgauta nepriklausomybe XX amžiaus pirmoje pusėje iki laivyno, kuris tarybiniais metais buvo vienas didžiausių Europoje.

Pasiremdamas 2009 metais išleista flotilės admirolo Raimundo Baltuškos knyga „Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas“, V.Petrulis dėsto, kad 1939 metais Lietuvos prekybinį laivyną sudarė 11 įvairios paskirties laivų. Tarybiniais metais prekybos ir žvejybos laivyne, kur dirbo daug šiandieninių klaipėdiečių, buvo keli šimtai laivų. Pagal to paties R.Baltuškos pateiktus duomenis 1990 metais atkuriant nepriklausomybę Lietuvos prekybos laivyne buvo 69, žvejybos – 146 laivai. Šiandien šis didžiulis laivynas ir jo žmonės jau yra skaudi negrįžtama praeitis.

Iniciatoriai – žinomi jūrininkai

V.Petrulis ir kiti asociacijos „Jūros veteranai“ nariai mano, kad to prieškario ir pokario Lietuvos laivyno žmonės ir laivai turi būti prisiminti ir įamžinti. Ir tam geriausiai tiktų paminklas „Istorinis Lietuvos laivynas“.

Toks paminklas žmones, buvusią ir dingusią Lietuvos valstybės pamatinę vertybę – jos laivus.

„Paminklas Klaipėdos mieste, kur kūrėsi garbinga jūreivystės ir laivybos istorija, dabartinei ir ateities kartoms primintų laivyno reikšmę Lietuvai. Kiekvienas atvykęs iš svetur matytų ir galėtų suprasti, kad jis yra valstybėje, kuri turi ir gerbia savo jūrinį paveldą, kad jis yra mieste – jūros uoste“, – teigiama asociacijos „Jūros veteranai“ kreipimesi, kurį pasirašė žinomi klaipėdiečiai jūrininkai Vytautas Petrulis, Vilius Kaunietis, Dionyzas Varkalis, Drąsutis Kudzevičius, Petras Stalnionis, Kazimieras Povilaitis.

Jų nuomone, paminklas turėtų būti pastatytas Atgimimo aikštėje. Jo pagrindą galėtų sudaryti jūrinis simbolis vėjų rožė ir virš jo inkaro formos obeliskas į kurį atremtas laivo šturvalas. Tai tik vienas iš galimų variantų. Tikėtina, kad jei būtų apsispręsta statyti paminklą buvusiam laivynui ir jo žmonėms, galutinę jo formą, dydį, stilių siūlytų profesionalūs paminklų kūrėjai.

Šiuo metu esminis klausimas yra ar iš viso reikalingas paminklas, kurio idėja yra su pagarba prisiminti buvusį ir išnykusį laivyną, jo žmones.

Paminklo statybos iniciatorių nuomone, prie paminklo „Istoriniam Lietuvos laivynui“, panašiai kaip prie paminklo „Albatrosas“ Smiltynėje, prie Lietuvos jūrų muziejaus, būtų galima įteikti „Jūros veterano“ ženklą ir kitus apdovanojimus.

Iš penkių LJL laivų dar du liko neparduoti, o už parduotus tris laivus bus gauta 6,17 mln. eurų – tai sudaro beveik pusę įmonės skolos didžiausiam jos kreditoriui SEB bankui.

Elektroninių varžytinių sistemos duomenimis, neįvardijamam pirkėjui už 2,25 mln. eurų parduotas laivas "Voruta", o už 2,17 mln. eurų – "Romuva". Netoli Portugalijos esanti "Voruta" ir Klaipėdos uoste stovinti "Romuva" pakartotiniame aukcione buvo parduodami už 1,723 mln. eurų pradinę kainą.

"Varžytinės įvykusios, du laivai sulaukė pasiūlymų, kiti du – ne. Turtas bus parduotas, kai bus už jį atsiskaityta, tą pirkėjas turi padaryti per 30 dienų", – BNS sakė LJL bankroto administratorius Dalius Volskis

Jis teigė negalintis atskleisti laivų pirkėjų.

"Gautomis lėšomis bus atsiskaitoma su jūrininkais, o likusios lėšos skirtos kitiems kreditoriams", – kalbėjo LJL bankroto administratorius. Jis teigė tiksliai negalintis pasakyti, kokia suma bus skirta jūrininkams.

Pakartotiniame aukcione liko neparduoti du LJL laivai – "Venta" (pradinė kaina – 1,904 mln. eurų) bei "Raguva" (1,632 mln. eurų). Kovo pabaigoje pasibaigusiame pirmajame aukcione už 1,75 mln. eurų parduotas laivas "Deltuva".

"Dėl kitų laivų kreditoriai spręs susirinkime, kaip toliau juos pardavinės. Vienas variantas – trečios varžytinės sumažinta kaina, bet gali būti ir laisvas pardavimas. Kadangi laivas ir jo stovėjimo išlaikymas kainuoja, stengsimės, kad viskas vyktų kuo greičiau", – aiškino D.Volskis.

Laivai "Romuva" ir "Deltuva" – įkeisti SEB bankui. Šiam bankui taip pat yra įkeistas aukcione neparduotas laivas "Raguva", o "Venta" įkeista pagrindinei LJL akcininkei bendrovėms "Lietuvos geležinkeliai" bei Smiltynės perkėlai, kuri pernai gegužę LJL suteikė trumpalaikę 0,5 mln. eurų paskolą.

Laivų išlaikymui per mėnesį reikia apie 564 tūkst. eurų, šią sumą sutiko padengti "Lietuvos geležinkeliai" ir SEB bankas.

Teismui pernai gruodį iškėlus bankroto bylą LJL, skelbta, kad įmonės įsiskolinimai spalio pabaigoje viršijo 22,5 mln. eurų, iš kurių 12,814 mln. eurų – SEB bankui, o skola darbuotojams – 1,54 mln. eurų.

Dar apie 2,8 mln. eurų paskolą LJL yra suteikusi bendrovė "Lietuvos geležinkeliai".