– Kaip apibūdintumėte 2022-uosius? Kokie jie buvo olimpiniam judėjimui?

– Tai buvo antri iš eilės olimpiniai metai. Pekino žiemos olimpinės žaidynės buvo tikrai labai sudėtingos – tiek logistiniu, saugumo požiūriu, tiek oro sąlygomis. Didžiuojuosi komanda, kuri susitvarkė su iššūkiais ir užtikrino mūsų sportininkams geriausias sąlygas.

Noriu pasidžiaugti šiemetinėmis mūsų sportininkų pergalėmis. Europos ir pasaulio čempionatų olimpinėse rungtyse iškovota 14 medalių. Labai tikiuosi, kad kitąmet prasidėjus Paryžiaus olimpinei atrankai sportininkai apsukų nemažins. Taip pat nudžiugino jaunieji atletai, Europos jaunimo vasaros olimpiniame festivalyje Banska Bistricoje iškovoję 10 medalių. Tai geriausias Lietuvos pasirodymas istorijoje.

Dar šiais metais buvo keičiama sporto politika, bandoma įgyvendinti dar vieną skubotą sporto reformą, kuriai iki galo nebuvo pasiruošta.

Ir galiausiai visus palietęs Rusijos Ukrainoje sukeltas karas. Jis paveikė visą pasaulį ir visas sritis, ne tik sportą. Didžiuojuosi Lietuvos ir pasaulio olimpine bendruomene, kuri neliko abejinga ir susivienijo padėti Ukrainai. Vieni padėjo finansiškai, kiti priėmė sportininkus, rinko humanitarinę pagalbą. Labai linkiu ir tikiuosi, kad kitais metais kartu su ukrainiečiais švęstume pergalę.

Tai geriausias Lietuvos pasirodymas istorijoje.

– Vis pasigirsta kalbų apie Rusijos ir Baltarusijos sportininkų grąžinimą į tarptautines varžybas. Kiek tai realu?

– Sprendimas dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo tarptautinėse varžybose priklauso nuo kiekvienos sporto šakos tarptautinės federacijos. Kol kas dauguma jų vadovaujasi Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) rekomendacijomis neleisti minėtų šalių atletams ir oficialiems asmenims varžytis tarptautinėje arenoje. Mes, Baltijos šalys, Skandinavija šias rekomendacijas palaikome ir nemanome, kad jos turėtų keistis, kol vyksta karas.

Europa šiuo klausimu gana vieninga, bet reikia pripažinti, kad kituose žemynuose padėtis dažnai kitokia.

– Į sunkią padėtį pateko bokso bendruomenė, sulaukusi TOK grasinimų pašalinti boksą iš 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių programos. Kaip manote, ar gali taip atsitikti?

– Bokso situacija išties sudėtinga. TOK buvo pateikęs daugybę reikalavimų ir spragų, kurias Tarptautinė bokso federacija turėjo sutvarkyti. Nebuvo laikomasi gerojo valdymo principų, pažeidimai fiksuoti rinkimų procese. TOK reikalavo nutraukti santykius su rusų „Gazprom“. Užuot tą padariusi, federacija besibaigiantį kontraktą pratęsė. Laukiame TOK sprendimo, bet tikimybė, kad Paryžiuje bokso neišvysime, – nemaža. Ir, kaip visada, nuo neapgalvotų ir savanaudiškų vieno oligarcho veiksmų nukentės sportininkai. Būtent jų labiausiai gaila.

– Grįžkime į Lietuvą. Užsiminėte apie įgyvendinamą aukšto meistriškumo sporto reformą. Nuo tada, kai visą sporto finansavimą perėmė valstybė, praėjo pusmetis. Kaip dabar šią reformą vertinate jūs ir sporto federacijos?

– Negaliu vertinti gerai, nes pokyčiams nebuvo pasiruošta. Pernai Seimui priėmus Loterijų įstatymo pataisas, iki tol olimpiniam judėjimui skiriami 8 proc. UAB „Olifėja“ apyvartinių lėšų nuo šių metų liepos patenka į valstybės biudžetą. Buvo žadama, kad po reformos LTOK biudžetas didės, bet jis sumažėjo beveik dukart. Buvo žadama, kad didės sporto finansavimas, bet dabar matome, kad tuo augimu laikomos lėšos, kurios buvo perimtos iš LTOK. Kitaip tariant, pinigai tie patys, tik juos skirsto kita ranka.

Nesakau, kad reformos yra blogai. Bet kartojau ir kartosiu, kad kiekvienas pokytis turi būti labai gerai apgalvotas, išdiskutuotas ir suplanuotas, nes reformų pasekmes jaučia ne valdininkai, o žmonės, kurių nuomonės dažniausiai neklausiama. Šiuo atveju – sportininkai ir federacijos.

Ką turime po šių pokyčių? Aukštus tikslus, tačiau jokio veiksmų plano, kaip juos pasiekti. Valstybė iškėlė tikslą į 2028 m. Los Andželo olimpines žaidynes nuvežti šimtą sportininkų. Tačiau, pavyzdžiui, stipendijos skiriamos tik pagal rezultato kriterijų, visiškai neatsižvelgiant į potencialą. Ar neatrodo keista, kad jaunas sportininkas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, įgijęs neįkainojamos patirties ir motyvacijos dar smarkiau dirbti ir tobulėti, negauna jokios stipendijos, nes neužėmė atitinkamos vietos? Juk kriterijai patekti į olimpines žaidynes be galo aukšti, į jas susirenka viso pasaulio elitas, o užimtas vietas dažnai teskiria centimetrai arba milisekundės.

Federacijų pečius prislėgė dar didesnė biurokratinė našta, kuri, bent jau kol kas, irgi dar nėra iki galo aiški. Nerimą kelia kasmet vėluojantis valstybės finansavimas, dėl to gali būti sunku atlikti mokėjimus už metų pradžioje vykstančias treniruočių stovyklas ir varžybas.

Kartu su kolegomis iš kitų organizacijų, Sportininkų komisijos atstovais prašėme, kad būtų panaikintas punktas, reikalaujantis turėti 10 proc. savų lėšų nuo valstybės gaunamo finansavimo, tačiau šis procentas buvo sumažintas iki 5 proc. Iki šiol federacijos tuos 10 proc. finansuodavo iš LTOK gaunamomis lėšomis. Dabar bus sunkiau, reikės ieškoti rėmėjų, kas šiais laikais praktiškai neįmanoma.

– Nors LTOK biudžetas kitąmet sumažės beveik du kartus – iki 3,8 mln. eurų, vis tiek planuojate skirti dotacijas sporto federacijoms. Tam numatyta 790 tūkst. eurų. Kodėl?

– Nenoriu, kad tai nuskambėtų banaliai, bet priežastis paprasta – norime padėti. Į 30 metų sėkmingai veikusią finansavimo sistemą kėsintasi ne kartą. Tai matydami taupėme, kad galėtume susikurti finansinę pagalvę. Todėl dar turime lėšų ne tik išgyventi, bet ir kitąmet išvežti net keturias rinktines į olimpinius renginius.

Suprantame, kad šiemet įvykdyti finansavimo pokyčiai nebuvo lengvi nei mums, nei sporto federacijoms, todėl numatėme pagalbą joms. Tikimės, kad dotacijos padės finansuoti valstybės reikalaujamus 5 proc. savų lėšų nuo gaunamo finansavimo.

– Kaip atrodė LTOK veiklos šiais metais?

– Augome. Smagu, kad ir šiemet galėjome prisidėti prie sporto vadybininkų ugdymo. Išleidome dar tris laidas specialistų, išklausiusių sporto administravimo kursą. Džiugu, kad grįžę į savo organizacijas jie jau panaudojo įgytas žinias ir, pavyzdžiui, pritraukė naujų rėmėjų.

Turime unikalią galimybę dirbti su TOK Olimpiniu solidarumu, todėl stengiamės padėti federacijoms gauti finansavimą plėtros projektams įgyvendinti. Šiemet Olimpinio solidarumo stipendijas gavo penki talentingi sportininkai: disko metikas Mykolas Alekna, plaukikas Aleksas Savickas, penkiakovininkė Elzbieta Guoda Adomaitytė, irkluotojas Povilas Stankūnas ir boksininkė Gabrielė Stonkutė. Šiemet jie pasiekė puikių rezultatų.

Net penkios Lietuvos sporto federacijos – čiuožimo, buriavimo, teniso, stalo teniso ir imtynių – šiemet organizavo Olimpinio solidarumo finansuotus treneriams skirtus techninius kursus. Be to, rengtis Paryžiaus olimpinėms žaidynėms moterų tinklinio ir krepšinio rinktinėms buvo skirtos Olimpinio solidarumo dotacijos.

Stiprėjo olimpinio švietimo sritis. Šiemet pradėjome kurti unikalų fizinio raštingumo modelį, kurį jau kitąmet įdiegsime savo projektuose. Lietuvoje įgyvendinama Olimpinių vertybių ugdymo programa sulaukė TOK dėmesio, buvome pakviesti pasidalyti patirtimi Lozanoje. Pradinukams skirtas projektas „Olimpinis mėnuo“ pirmą kartą sutraukė dalyvių iš visų Lietuvos savivaldybių. Esame labai dėkingi pirmajai poniai Dianai Nausėdienei, kuri ne tik globoja Lietuvos mažųjų žaidynes, bet ir stipriai prisideda prie vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo skatinimo.

Lietuvos olimpinio fondo renginiai kasmet tampa vis žinomesni. Olimpinė diena, kuri šiemet vyko Kaune, olimpinis festivalis „Beijing 2022“, Sporto kino festivalis – tai projektai, kurie mums padeda visuomenę supažindinti su olimpinėmis vertybėmis, suteikti galimybę išbandyti įvairiausias sporto šakas, skatinti judėjimą. Tikime, kad pasikeitus fondo vadovybei plėtra dar labiau stiprės.

Metus vainikavo Lietuvos sporto apdovanojimai, per kuriuos kartu apdovanojome ir olimpinio, ir paralimpinio sporto atstovus. Su Lietuvos paralimpiniu komitetu glaudžiai bendradarbiaujame, vieni kitus palaikome, todėl smagu, kad galime kartu pagerbti sportininkus.

Baigiantis metams noriu padėkoti visai LTOK komandai už didžiulį darbą, kurį jie kasdien daro Lietuvos sporto labui. Kitąmet nesustosime – į olimpinius renginius vešime net keturias rinktines: vyks Europos jaunimo žiemos ir vasaros festivaliai, Europos žaidynės, pasaulio paplūdimio žaidynės. Metai bus intensyvūs, tačiau darysime viską, kad mūsų sportininkai visuose renginiuose turėtų geriausias sąlygas, o sporto federacijoms galėtume toliau padėti. Gal finansiškai ne tiek kiek anksčiau, bet dar stipriau dalinsimės savo žiniomis ir kompetencijomis.

Buvęs krepšininkas pakomentavo kiekvieną savo pasirinkimą, tad aistruoliams bus įdomu išgirsti, kaip prasčiausiam „Žalgirio“ sezonui artėjant į pabaigą, Eurolygos čempionas komplektuotų naują komandą. Pokalbyje taip pat atiduosime duoklę tikrai krepšinio legendai – Pauliui Jankūnui, pakalbėsime apie Lietuvos krepšinio rinktinę ir jos laukiantį pasirodymą Europos čempionate.

Šį sezoną krepšininko karjerą baigęs J. Mačiulis dirbo Kėdainių „Nevėžio“ klube, nors žodis „dirbo“ čia ir netinka, kadangi jis negavo jokio atlygio. Tačiau Jonas savo tolimesnį gyvenimą sieja su krepšiniu, tad dabar semiasi patirties ateičiai. Aptarsime, kodėl buvę krepšininkai retai renkasi trenerio profesiją ir kodėl „Žalgiris“ tapo nepalankia vieta atsiskleisti jauniesiems krepšininkams bei pakalbėsime apie sporto situaciją Lietuvoje apskritai.

Kviečiame žiūrėti išsamų ir atvirą pokalbį „Kauno dienos“ studijoje.

Tokijo olimpinės žaidynės atskleidė tragišką Lietuvos sporto būklę. M.Špokas šiandien revizuoja ir inventorizuoja visą Lietuvos sporto sistemą. Oficialiai M.Špokas dirba Švietimo, Mokslo ir Sporto ministerijos sporto grupės vadybos konsultantu.

Sunku patikėti, tačiau šiuo metu visa sporto sistema neturi koordinuojančio ir administruojančio vieneto. Tokia situacija susiklostė, kai 2019 m. valdžioje buvę „valstiečiai“ panaikino Kūno kultūros ir sporto departamentą.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įtaka irgi slopsta, nes Seimui pakeitus loterijų rinką reguliuojančius įstatymus, LTOK nuo liepos neteks maždaug 8 mln. eurų dukterinės įmonės „Olifėja“ paramos. Vyriausybė nutarė įkurti Nacionalinę sporto agentūrą, kuruosiančią visą sporto sistemą ir valdysiančią apie 60 mln. eurų biudžetą. Šios agentūros veiklos gaires ir dėlioja M.Špokas, „Kauno dienos“ studijoje pasidalinęs mintimis apie visą fizinio aktyvumo piramidę – nuo vaikų judrumo ir sveikatinimo sistemų, iki profesionalių sportininkų finansavimo bei sporto bazių strategijos.

Ėmėsi iniciatyvos

"Sportininkai imasi iniciatyvos, nes mūsų negirdi. Grįžę iš Tokijo olimpinių žaidynių sulaukėme kritikos, kad rezultatai prasti, kad kaltas vienas ar kitas, kad reikia skubių permainų, tačiau niekas neklausia, kodėl taip nutiko. Susidariusi situacija mums kelia nerimą. Tad nutarėme nieko nelaukti ir patys ieškoti galimybių šalies sporto ateičiai sukurti", – sakė vienas iš forumo iniciatorių olimpinis vicečempionas irkluotojas Mindaugas Griškonis.

Anot jo, Lietuvos sporto bendruomenė buvo ignoruojama, vieną skubotą reformą keisdavo kitos, kurios padarinius sportininkai jaučia iki šiol. Sporto politikos funkcijos nuo vienos ministerijos perkeltos kitai, o dabar Seime svarstomi sporto finansavimo klausimai, kurie turės itin didelę reikšmę visai sporto bendruomenei, nors apie tai su ja net nediskutuota.

"Kertinis dalykas – 2017-aisiais sužlugdyta kelis dešimtmečius veikusi aukšto meistriškumo sporto sistema. Nebeliko pasirengimo olimpinėms žaidynėms programos, panaikintas Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), netekome medicinos, metodininkų, ten dirbo daug trenerių", – pareiškė Londono olimpiados čempionė ir Tokijo žaidynių vicečempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

"Kai buvo sugriautas Olimpinis sporto centras, kalbėta, kad padidės finansavimas, federacijos galės geriau tvarkytis, o tiesa visiškai kita – visas sportas vis labiau rieda nuokalnėn. Ar tokio modelio mums reikia?" – kalbėjo žinoma treko dviratininkė Simona Krupeckaitė.

Klaidų buvo padaryta, reforma įvykdyta, bet neužbaigta – pusiau skusta, pusiau lupta.

"Parengti kineziterapeutą, mano galva, reikia dešimties metų. Panaikinus Olimpinį sporto centrą, šie specialistai persikėlė į privatų sektorių ir, neabejoju, kad ten sėkmingai dirba. Praradome visus medicinos komandos narius, kurie buvo ruošiami ne vieną olimpinį ciklą. Matyt, mūsų šalis labai turtinga, kad galimi tokie dalykai. Labai gaila, bet didelių perspektyvų nematau, mūsų laukia didžiuliai iššūkiai, nes tas įdirbis, kuris buvo, suniveliuotas iki nulio", – svarstė Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Barkauskas.

A.Sysas – apie lakštingalas

Dalis sporto bendruomenės nuogąstauja, kad Seime svarstomos Loterijų bei Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymų pataisos gali turėti neigiamos įtakos sporto finansavimui.

Dabar pagal įstatymą loterijų organizatorius moka 5 proc. išplatintos bilietų nominalios vertės mokestį į valstybės biudžetą ir 8 proc. skiria paramos gavėjams. Pataisomis loterijų organizatoriams siūloma nustatyti 13 proc. mokestį į biudžetą, o valstybės pinigus federacijoms ir sportininkams dalytų Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Didžiausia loterijų organizatorė yra "Olifėja" (75 proc. rinkos), kurios 51 proc. akcijų valdo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), numatytą dalį mokesčių dabar pervedantis sau kaip paramą. Pernai 95 proc. LTOK pajamų sudarė "Olifėjos" skiriama parama (6,8 mln. eurų) ir įmonės išmokėti dividendai (3,5 mln. eurų).

"Jei tos pataisos bus priimtos, neteksime apie 6 mln. eurų paramos, – tvirtino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. – Lėšos sportininkams rengti, federacijų finansavimas, premijavimai, apdovanojimai, inventorius dubliuosis su ministerijos lėšomis, o pagal įstatymą lėšos dubliuotis negali."

"Paralimpiniam komitetui 420 tūkst. eurų skiria loterijų bendrovė "EUloto", valstybė – 80 tūkst. eurų. Pagal šiandien galiojančius finansavimo kriterijus iš valstybės negauname nieko naujų sportininkų klasifikacijai, treniruočių stovyklas rengiame ir perspektyvius atletus į varžybas vežame už rėmėjų pinigus. Neįgaliųjų sporto nebeliks, jei finansavimas eis vien per biudžetą", – sakė Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) prezidentas Mindaugas Bilius.

"Kas bus ateityje, kai įsigalios įstatymo pataisos? Iš kur paimsime pinigų? Saldžių lakštingalų girdžiu kasdien. Per 30 metų sportas ir kultūra visada turėjo paskutinę likutinę vertę. Valstybė turėjo didinti paramą sportui ir jau paskui galvoti, kaip loterijų paramos pinigai atsirastų ižde, o dabar pirmiausia siekiama atimti ir aiškinama, kad rytoj bus gerai. Nebus", – dėstė Seimo narys Algirdas Sysas, praeityje vadovavęs Orientavimosi sporto federacijai.

Argi galima reikalauti iš žmogaus rezultato, jeigu jis dirba be atlyginimo?

Ironija ir nerimas

Forumo dalyviai akcentavo socialines šalies sporto aktualijas.

"Kodėl sportininko stažas negali būti skaičiuojamas kaip darbo stažas? Kodėl nesiūlomi Darbo kodekso pakeitimai? Ne visi sportininkai žino, kad būtina susimokėti privalomą sveikatos draudimą ir stebisi, kai metų viduryje ar jiems baigiantis tiesiog nurašoma tam tikra suma. Gal tuo galėtų pasirūpinti valstybė, mokėdama stipendijas? Socialinės garantijos svarbios daugumai, nes ne visi yra krepšininkai, pasirašantys milijonines darbo sutartis", – teigė Rio de Žaneiro olimpiados bronzos medalio laimėtojas baidarininkas Aurimas Lankas.

"Trenerių meistriškumas yra labai sumenkęs, jų žinios – žemiau grindjuostės, – ironizavo lengvosios atletikos treneris Vaclovas Kidykas. – Ką turiu galvoje? Ogi tai, kad buvusio Kūno kultūros ir sporto departamento buvusiam direktoriui Edžiui Urbanavičiui šovė mintis perpus sumažinti trenerio kvalifikacinės kategorijos už itin aukštus pasiekimus galiojimą – nuo aštuonerių iki ketverių metų – ir panaikinti Lietuvai nusipelniusio trenerio vardą. Galbūt jis tikrai pamanė, kad trenerių profesinis lygis Lietuvoje taip smarkiai krito? Nors niekas iš tikrųjų nepasikeitė, mūsų žinios tik dar pagilėjo."

"Pas mus už darbą su rinktine treneriai negauna nieko, jie – kaip savanoriai, nes pagrindinė darbovietė – ne federacija, o sporto mokyklos, klubai. Argi galima reikalauti iš žmogaus rezultato, jeigu jis dirba be atlyginimo?" – stebėjosi dziudo imtynininkė Sandra Jablonskytė.

Itin katregoriškas buvo regbio treneris Irmantas Kukulskis – jo nuomone, einama sporto visiško sunaikinimo link.

Žada daugiau pinigų

"Keičiasi finansavimo mechanizmas, bet jis niekaip neapriboja sportininkų stipendijų, trenerių atlyginimų. Be to, finansavimas didės, pinigų tikrai nebus mažiau. Nuo mūsų priklausys, kaip juos išleisime, – tvirtino Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. – Klaidų buvo padaryta – ir dėl Olimpinio sporto centro, ir dėl medicinos paslaugų, tai faktas. Reforma įvykdyta, bet neužbaigta – pusiau skusta, pusiau lupta. Peržiūrėsime aukštojo sportinio meistriškumo rengimo modelį, infrastruktūros dalykus – tiesiog reikia judėti į priekį. Baimių gali būti, bet noriu jas išsklaidyti. Manau, natūralu, kad lėšos sportui eis per valstybės biudžetą."

Anot ministrės, Seimui pakeitus loterijų organizatorių apmokestinimą, šalies sportas kitąmet gautų pora milijonų eurų daugiau, nei numatyta dabar.

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas pripažino, kad pinigai sportininkus pasiekia vėluodami, tad tvarka bus keičiama.

Į forumą kviestas, tačiau jame dėl užimtumo nedalyvavęs Seimo narys, dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna interviu LRT sakė nesutinkąs su nuomonėmis, kad Lietuvos sportas – dugne.

"Tik prasidėjus reformai ji buvo sustabdyta. Daug metų aukšto meistriškumo sportui nebuvo skiriama papildomų lėšų, todėl jis negalėjo visokeriopai vystytis. Tačiau situacija keičiasi į gera", – kalbėjo V.Alekna.

Pasak vienų, Lietuvos sportas sparčiai rieda nuokalnėn, anot kitų, jis – jau dugne.

Taip buvę ir esami Lietuvos olimpiečiai kalbėjo trečiadienį per Seime surengtą Lietuvos sporto ateities forumą.

„Visa sistema veikia blogai“, – konstatavo penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, vienintelė Lietuvos atstovė, Tokijo olimpinėse žaidynėse iškovojusi medalį.

Sportininkai nuogąstavo, kad atėmus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) jiems skiriamas lėšas, aukšto meistriškumo, paralimpinis sportas tiesiog neišgyvens.

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė savo ruožtu ramino, kad olimpinio sporto finansavimas nemažės.

Nesuprantama sistema

Forume dalyvavusi treko dviratininkė Simona Krupeckaitė tvirtino, kad būdama profesionali sportininkė jaučiasi lyg užstrigusi mokykloje lankydama sporto būrelį.

„Sportininkai negauna atlyginimo, kuris jiems suteiktų socialines garantijas, kuris duotų pasitikėjimą ir verstų didvyriškai sakyti iškėlus nosį, kad mes esam sportininkai. Mes lyg būrelius mokykloj lankome, iki dabar užstrigę ten. Čia apie tai, kaip aš jaučiuosi“, – sakė ji.

Dviratininkė tvirtino nesuprantanti, kas šalyje yra atsakingas už sportininkų rengimą.

„Problema, kad federacija nėra rengiančioji organizacija. Tai lyg ir derybų stalas, prie kurio sėdi lyg ir mama, Vyriausybė, kuri teikia finansus, duoda pinigų, sėdi tėtis – Olimpinis komitetas, į kurį dažnai kreipiamės pagalbos, ir sėdi federacijos atstovai – treneriai ir sportininkai. Sportininkai federacijai surenka taškų, tada mama Vyriausybė išmoka už tai federacijai pinigų, jeigu gerai sekasi, ir tėtis prisideda prie to stalo. Tada sportininkai dalijasi tuo lobiu“, – kalbėjo S. Krupeckaitė.

„Bet tas lobis, ta pica yra po juodu dangčiu. Nematome, kiek gausime. Lyg ir visi žinome, kad po dangčiu yra pica, bet kokį gabalėlį gausime, nežinome. Dėl to šiandien yra didelis nepasitenkinimas federacija, nėra užtikrintumo, nėra stabilumo. Federacija neteikia jokių ataskaitų ir jų niekas nekontroliuoja“, – tvirtino sportininkė.

Ir ji, ir kiti sportininkai minėjo, kad vienas blogiausių sprendimų buvo panaikinti Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC) bei atiduoti lėšas tvarkyti sporto šakų federacijoms. Centre dirbę treneriai, medikai neteko darbo ir nuolatinių pajamų, nes ne visos federacijos galėjo juos įdarbinti.

„Panaikinome LOSC, suteikėme ferederacijoms šansą gauti daugiau finansų, pakelti sportą, bet kaip matome, tas sportas dideliu greičiu rieda į nuokalnę. Nežinau, ar verta toliau rutulioti tą modelį“, – kalbėjo S. Krupeckaitė.

Buriuotoja Viktorija Andriulytė sakė, kad federacijos nebuvo pasiruošiusios perimti LOSC funkcijas, joms trūksta kompetencijų.

„Žinojome, kad ištikus traumoms ar kilus reikalui buvo galima kreiptis į LOSC ir viskas buvo sprendžiama. (...) Finansavimo nuleidimas į federacijas, gal ir buvo geras sprendimas, bet jos nebuvo tam paruoštos, jos galbūt nelabai suvokia, kas yra aukšto meistriškumo sportininkų rengimas ir koks yra pasiruošimo procesas“, – tvirtino sportininkė.

Ji sakė šiuo metu gaunanti LTOK stipendiją, ir tai yra jos pragyvenimo šaltinis.

Dziudo imtynininkė Sandra Jablonskytė teigė, kad jos gaunama LTOK stipendija yra didesnė už ministerijos mokamą.

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė trečiadienį minėjo, kad pagal Seime svarstomas įstatymo pataisas, komitetas nebegalės mokėti stipendijų sportininkams.

Baidarininkas Aurimas Lankas stebėjosi, kodėl sportininko stažas neskaičiuojamas kaip darbo stažas.

Lėšų trūksta

S. Jablonskytė stebėjosi, kaip galima reikalauti medalių olimpinėse žaidynėse, čempionatuose, kai treneriai už darbą negauna nė cento. Jie priversti susirasti kitą darbą, kad galėtų pragyventi.

„Už darbą su rinktine jie negauna nieko. Kaip gali reikalauti iš žmogaus rezultato, jeigu jis nieko iš to negauna?“ – sakė sportininkė.

Ji minėjo, kad ir federacijoms iš valstybės biudžeto skirtos lėšos yra gerokai per mažos.

„Šiais metais, olimpiniais metais, Dziudo federacija gavo 46 tūkst. eurų iš Švietimo ir sporto ministerijos. Už tuos pinigus reikia surengti čempionatus, išmokėti atlyginimus dviem darbuotojams, tai kas lieka sportininkams? Už ką ruošti jaunimą? O per pandemiją viskas yra pabrangę. Kaip su tokiu biudžetu galima ruoštis žaidynėms ir siekti aukštumų?“ – teigė ji.

Pasak L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės, skirstant lėšas federacijoms pagrindiniu kriterijumi padarius tos sporto šakos masiškumą, šiuolaikinė penkiakovė neteko trečdalio finansavimo.

„Kertinis dalykas – 2017 metais sužlugdyta kelis dešimtmečius veikusi aukšto meistriškumo sporto sistema. Nebeliko pasirengimo olimpinėms žaidynėms programos, panaikintas LOSC, netekome medicinos, metodininkų, ten dirbo daug trenerių, ne visus galėjo įdarbinti“, – sakė ji.

Regbio treneris Irmantas Kukulskis stebėjosi, kaip galima planuoti veiklą, jei valstybės finansavimas sportininkus pasiekia balandį.

„Šiandien manau, kad peržengtos visos linijos ir einame prie sporto sunaikinimo, jokių sporto įstatymų, sporto rėmimui skirtų įstatymų nėra sukurta, jokių įrankių sportui savarankiškai veikti tiesiog nėra“, – tvirtino jis.

Daugelis kalbėjusių sportininkų pabrėžė, kad LTOK skiriamos lėšos jiems padeda išgyventi.

Svarstomos pataisos

Rugsėjį Seime pradėtos svarstyti Loterijų bei Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymų pataisos, kad LTOK ir Lietuvos paralimpiniam komitetui finansavimas būtų skiriamas iš biudžeto, jie nebegautų dalies lėšų už išplatintus loterijų bilietus.

Dabar pagal įstatymą loterijų organizatorius moka 5 proc. išplatintos bilietų nominalios vertės mokestį į valstybės biudžetą ir 8 proc. skiria paramos gavėjams. Pataisomis loterijų organizatoriams siūloma nustatyti 13 proc. mokestį į biudžetą, atitinkamai padidinant Olimpinio ir Paralimpinio komitetų finansavimą.

Vieno iš pataisų iniciatorių, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko teigimu, daugumoje Europos Sąjungos valstybių nacionaliniai olimpiniai komitetai finansuojami iš biudžeto ir tik keliose šalyse, įskaitant Lietuvą, jų pajamos siejamos su parama iš loterijų.

Pranašauja mirtį neįgaliųjų sportui

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė trečiadienį sakė, kad komitetas 80–95 proc. finansuoja aukščiausio meistriškumo sportininkus.

Anot jos, priėmus minėtas pataisas, komitetas negalės skirti didžiosios dalies lėšų sportininkams.

„Visas pasirengimas, federacijų finansavimai, premijavimai, apdovanojimai, inventorius dubliuos su ministerijos lėšomis, o pagal įstatymą, lėšos dubliuotis negali“, – aiškino LTOK prezidentė.

Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius tvirtino negalįs patikėti tuo, kas vyksta.

„Paralimpiniam komitetui 400 tūkst. eurų skiria loterijų bendrovė „EUloto“, valstybė – 80 tūkst. eurų. (...) Paralimpinio sporto nebeliks, jei viskas eis per biudžetą“, – kalbėjo jis.

M. Bilius tvirtino, kad matant dabartinį dėmėsį ir finansavimą, valstybei neįgaliųjų sportas yra neįdomus.

„Valstybė sako: Europoje – penktas? Neįdomu“, – kalbėjo Paralimpinio komiteto vadovas.

Jis ragino politikų neskubėti priimti minėtų pataisų, išdiskutuoti ir būtinai palaikyti dialogą su sporto bendruomene.

Sportininkai, treneriai, sporto medikai, federacijų atstovai trečiadienį pakviesti pasirašyti rezoliuciją-kreipimąsi į atsakingas institucijas, kad būtų atstatytas aukšto meistriškumo sportininkų sportinio rengimo centras, užtikrintos tinkamos sąlygos aukšto meistriškumo sportininkams ruoštis žaidynėms, kad nemažėtų jų finansavimas, būtų preinamas medicininis ir mokslinis aptarnavimas, socialinės garantijos, užtikrintos orios darbo vietos treneriams ir visam personalui, sporto bendruomenė įtraukta į sporto politikos formavimą.

„Ilgus metus buvome politikų negirdimi, jie mus prisimindavo parvežus medalius oro uoste, o sprendimai buvo priimami už uždarų durų nesitariant su sporto bendruomene“, – sakė irkluotojas Mindaugas Griškonis.

Žada daugiau pinigų

Forume dalyvavusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė patvirtino, kad sporto finansavimo mechanizmas bus keičiamas, bet garantavo, jog finansavimas tikrai nemažės, atvirkščiai – jis bus didesnis.

„Finansavimas ne mažėja, o didėja, natūralu, kad finansavimas eina per valstybės biudžetą“, – sakė ji.

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas taip pat tvirtino, kad olimpines sporto šakas kitąmet turėtų pasiekti gerokai didesnis finansavimas.

„Kitąmet papildomai 2,5 mln. eurų planuojama skirti“, – teigė L. Obcarskas.

Viceministras pripažino, jog pinigai sportininkus pasiekia pernelyg vėlai, todėl ši tvarka bus keičiama.

„Garantuotai turime keisti modelį, galbūt turime sausį skirti vieną dvyliktąją biudžeto, kad lėšos ateitų operatyviai“, – svarstė jis.

J. Šiugždinienė minėjo, kad aukšto sporto meistriškumo sportininkų rengimo modelį bus stengiamasi peržiūrėti. Tam sudaryta speciali darbo grupė.

Viceministras pranešė, kad bus kuriamas Kompetencijų centras, kur sporto federacijų atstovai kels kvalifikaciją ir kompetencijas.

„Manome, kad nebuvo kryptinga sporto infrastruktūros plėtra. Identifikuotos pagrindinės kryptys, bus kuriamas sporto registras, kuriame bus matoma tiek regioninė, tiek aukšto meistriškumo infrastruktūra“, – teigė L. Obcarskas.

Forumą, skirtą Lietuvos sporto ateičiai, inicijavo patys olimpiečiai.

Į jį atvyko keli parlamentarai. Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Virgilijus Alekna renginyje nepasirodė, nors jam buvo numatytas laikas pasisakyti.

„Lietuvos sportui reikia jėgos“, – penktadienį socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje akcentavo G. Nausėda.

„Lietuvos sportui ir sportininkams reikia padėti. Apie tai kalbėjomės su švietimo, mokslo ir sporto ministre bei sporto bendruomenės atstovais. Turime kuo greičiau parengti šalies sporto strategiją. Jos pamatas – masinis sportas, vaikų ir jaunimo fizinis aktyvumas, geresnė infrastruktūra“, – teigė prezidentas.

Penktadienį prezidentas susitiko su švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene, LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte, vienintelį medalį Tokijo olimpiadoje iškovojusia penkiakovininke Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene bei sporto šakų, kurių atstovai šiemet dalyvavo Olimpiadoje, federacijų vadovais.

Kaip po susitikimo sakė prezidento patarėjas švietimui, mokslui ir kultūrai Paulius Baltokas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengti Sporto įstatymo pakeitimai nėra pakankami.

„Turbūt svarbiausias momentas ir šios diskusijos esmė yra tai, kad turi atsirasti sporto strategija, plėtros programa, kuri atsakytų ir nuramintų sporto bendruomenę, visuomenininkus, kurie užsiima sporto populiarinimu, dėl kol kas įstatymo redakcijoje neatsakytų klausimų“, – teigė patarėjas.

Apie poreikį, kad reikia pertvarkyti aukšto meistriškumo sportininkų rengimą imta garsiau kalbėti po Tokijo olimpinių žaidynių. Jose Lietuva laimėjo tik vieną medalį, sidabro.

Dviratininkai kartais dar prisimena, kad su J.Šulginu siejama dviračių sporto pradžia Lietuvoje, o bendražygis Steponas Garbačiauskas straipsnyje apie sporto pradžią Lietuvoje nenutylėjo, kad buvo ir toks J.Šulginas, kuris nemažai nuveikė (Sportas. 1959, saus. (Nr. 1), p. 15). S.Garbačiauskas įvertino 1922 m. Lietuvos šaulių sąjungos pasikviestą sporto instruktorių Jurgį Šulginą kaip energingą sporto organizatorių su didele komercine gyslele bei pripažino jo nuopelnus Lietuvos dviratininkų sąjungai ir sporto spaudos leidybai. Steponas Garbačiauskas taip pat atskleidė, kad jis nebuvo vienas tų Lietuvos sporto lygos vadovų, kurie nustūmė J.Šulginą į Lietuvos sporto užribį.

Pasekime J.Šulgino kelią iki lemtingųjų 1928 m., kai jis tarsi išnyko iš Lietuvos sporto pasaulio.

Švietėjiška veikla

1896 m. Kijeve gimęs Jurgis Šulginas, Ukrainoje susipažino su tremtine iš Lietuvos, 1899 m. Girkalnyje, Ariogalos valsčiuje, gimusia Joana Lukštaite. Ją vedęs 1921 m. atvyko į Lietuvą (kur jau buvo Joana) bei greitai išmoko lietuviškai rašyti ir kalbėti.

Lietuvos sporto lygos vadovybė nepalaikė 1928 m. Kaune organizuoto didelio imtynių čempionato. Vienas jo organizatorių buvo J.Šulginas.

Iš pradžių dirbo banke, bet nuo 1922 m. kovo buvo pakviestas dirbti Šaulių sąjungos sporto instruktoriumi. Juo buvo iki 1922 m. spalio ir rašė sporto klausimais specialiai jo pareigybei įvestame "Trimito" žurnalo sporto skyrelyje. Ten jis ne tik skelbė sporto kroniką, bet ir davė patarimų, nurodymų šauliams sporto reikalais.

"Trimito" puslapiuose J.Šulginą pakeitė Karolis Dineika, įvedus skyrelį "Jėga ir grožis". Būtent Karolis Dineika nuo 1922 m. gruodžio 1 d. tapo šaulių sąjungos sporto instruktoriumi.

1923-ieji Jurgio Šulgino biografijoje pažymėti dviem svarbiais įvykiais. 1923 m. rugsėjo 27 d. buvo įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga, kurios vienu steigėju bei centro valdybos pirmininku nuo įsikūrimo iki 1928 m. buvo Jurgis Šulginas.

Tais pačiais 1923 m. J.Šulginas pradėjo leisti sporto ir fizinio auklėjimo iliustruotą žurnalą "Sportas", kurį oficialiai redagavo redakcinė komisija (redaktoriai, atsakomieji redaktoriai, redakcinės komisijos nariai), bet faktiškuoju redaktoriumi visą leidimo laikotarpį (1923–1928 m.) buvo J.Šulginas, rūpinęsis ir žurnalo administravimu, finansais, leidyba (oficialiai jis buvo tai žurnalo reikalų vedėju, tai redaktoriumi-administratoriumi, tai redakcinės komisijos nariu).

Nusipelnęs ne vienai šakai

Žurnalas iš pradžių atstovavo Moterų sporto mėgėjų rateliui (taip pat vadovaujamam J.Šulgino) ir Lietuvos dviratininkų sąjungai, paskui įtraukta daugiau sporto organizacijų. Jo leidėju visą laiką buvo Lietuvos futbolo lyga. "Sporto" žurnalo redakcija ir administracija buvo Telšių g. 3, ten pat, kur gyveno ir pats J.Šulginas su šeima (žmona Joana ir 1924 m. gimusiu sūnumi Michailu). Po garsiojo J.Šulgino konflikto su Lietuvos sporto lyga "Sporto" žurnalas nebuvo leidžiamas, o J.Šulginas, tuo metu "Lietuvos aido" bendradarbis, persikėlė gyventi į Malūnų g. 56.

Būdamas Lietuvos dviratininkų sąjungos centro valdybos pirmininku bei Lietuvos sporto lygos sunkiosios atletikos bei dviračių ir motociklistų komitetų pirmininku, J.Šulginas ne tik prisidėjo prie šių sporto šakų organizavimo, populiarinimo, techninės bazės kūrimo, bet ir pats aktyviai sportavo.

Po konflikto su Lietuvos sporto lygos centro komitetu, siekiant sumenkinti J.Šulgino nuopelnus kaip Lietuvos dviračių sporto, bokso, sunkumų kilnojimo, imtynių pradininko, buvo rašoma, kad jis kaip sportininkas niekuo nepasižymėjo, o jo pastangomis Kaune, Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės kampe pastatytas tuo metu pirmas ir vienintelis Lietuvoje velodromas buvęs primityvus ir nevykęs.

Realybė buvo kiek kitokia. J.Šulginas buvo pasiekęs lengvosios atletikos, sunkumų kilnojimų, dviračių sporto rekordų. 1924 m. pradžioje vykusiose pirmosiose sunkiosios atletikos pirmenybėse J.Šulginas nugalėjo lengvo svorio (61 kg) sunkumų kilnojimo rungtį, pasiekęs išmetimo ranka ir išspaudimo dviem rankomis Lietuvos lengvo svorio rekordus. Tiesa, šių pirmenybių prancūzų imtynių finale netikėtai greitai pralaimėjo Viktorui Gulmanui. 1924 m. pasiekė ir dviračių trumpų distancijų rekordą. Dar vienas 70 km distancijos su Lietuvos dviratininkų sąjungos komanda rekordas buvo pasiektas be konkurencijos (važiavo tik L.D.S. komanda) ir tas rezultatas 3 val. 18 min. buvo tiesiog užfiksuotas kaip pirmas šios distancijos rezultatas, kuris vėliau buvo gerinamas.

Velodromas Kaune buvo pastatytas per labai trumpą laiką dėl J.Šulgino atkaklumo ir organizacinių sugebėjimų. Kokius kryžiaus kelius J.Šulginas praėjo, kol buvo gautas sklypas velodromui, liudija 1925 m. vykęs jo vadovaujamos Lietuvos dviratininkų sąjungos susirašinėjimas su Kauno m. valdyba ir Kauno burmistru (KRVA, f. 60, ap. 1, b. 105, l. 2, 39 ; b. 106, l. 1-20). J.Šulginui pavyko ne tik pastatyti, įrengti velodromą, bet ir sėkmingai jį išlaikyti panaudojant reklamą, pakviečiant sportininkus užsieniečius. Žmonės ėjo į velodromą nepaisydami didelių kainų už įėjimą.

Policininkams ir sunkiaatlečiams

J.Šulginas taip pat pasižymėjo kaip sunkiosios atletikos sporto šakų vadovėlio, skirto apsiginti bei apginti nuo užpuolikų plikomis rankomis, autorius. Ši 1924 m. Vyriausiojo štabo karo mokslo skyriaus išleista knyga J.Šulgino bendražygio Lietuvos sporto lygos sunkiosios atletikos komitete K.Markevičiaus buvo įvertinta kaip gerai atliktas visapusiško sportininko ir sunkiosios atletikos pradininko darbas, privalomas kiekvienam knygoje aprašomų sporto šakų entuziastui, o taip pat labai reikalingas kariams, policijai, šauliams ir apskritai visuomenei. (Sportas.1924, geg. 25 (Nr. 12-13), p. 102).

Dar vienoje nedidelėje knygos recenzijoje akcentuota iš tikrųjų didelė knygos kaina: dvylika litų (Lietuvos žinios. 1924, liep. 9 (Nr. 152), p. 4). Ją tikriausiai padidino gausios žinomų lietuvių sportininkų atliekamų veiksmų iliustracijos, fotografas R.Domeika. K.Markevičius pagrįstai pripažįsta, kad tos iliustracijos – knygos privalumas. Knygos priešlapyje įdėta ir paties autoriaus nuotrauka, pirmą kartą atspausdinta "Sporto" žurnale, kaip 1924 m. lengvo svorio sunkumų kilnojimo nugalėtojo (Sportas. 1924, saus. 25 – vas. 10 (Nr. 4–5), p. 33). Prie šios nuotraukos yra autoriaus autografas, dedikuotas p. Jurgelevičiui.

Likimo ironija, bet būtent Antanui Jurgelioniui-Jurgelevičiui vadovaujant Lietuvos sporto lygai J.Šulginas buvo išmestas iš visų sporto organizacijų, kurioms vadovavo. Dar viena likimo ironija, kad ir 1928 m. Jurgio Šulgino redaguotą ir išleistą "I Lietuvos sporto almanachą kalendorių" pradeda J.Šulgino įžanga, o po jos įdėtas Lietuvos sporto lygos komiteto pirmininko A.Jurgelionio portretas ir jo leidiniui dedikuoti žodžiai. Su šiuo veikėju bei kai kuriais kitais Lietuvos sporto lygos vadovais sukonfliktavęs J.Šulginas ir nulėmė savo tolesnį likimą.

Konfliktas su Sporto lyga

Konflikto pradžia buvo sunkiosios atletikos komiteto atsistatydinimas prieš pat pasirengimą olimpinėms žaidynėms, sąlygotas Lietuvos sporto lygos vadovybės požiūrio į sunkiosios atletikos sporto šakas.

Be to, Lietuvos sporto lygos vadovybė nepalaikė 1928 m. Kaune organizuoto didelio imtynių čempionato, kuriame dalyvavo ir Amerikos lietuviai sportininkai. Šio čempionato vienas organizatorių buvo J.Šulginas, vadovavęs specialiam Amerikos lietuvių imtynininkams pagerbti komitetui.

Lietuvos sporto lygos vadovai ne tik nepasitiko atvykusių Amerikos lietuvių sportininkų, bet ir kliudė surengti čempionatą. J.Šulginas "Sporto" žurnalo Nr. 63 (paskutinis išėjęs šio žurnalo numeris) slapyvardžiu Nels. paskelbė straipsnį "Be vairo", kuriame apkaltino Lietuvos sporto lygą nieko neveikimu rengiantis olimpiadai ir atskirų klubų bei atskirų sporto šakų protegavimu.

Primintas ir konfliktas, kai atsistatydino sunkiosios atletikos komitetas su J.Šulginu priešakyje, o Lietuvos sporto lyga paskyrė, J.Šulgino žodžiais, nelabai kompetentingą veikėją sunkiosios atletikos reikalams tvarkyti. Straipsnyje aprašytas ir paskutinis konfliktas dėl imtynių čempionato, kurį organizuoti sporto lyga leido labai nenoriai (Be vairo / Nels [Jurgis Šulginas] // Sportas.1928, birž. (Nr. 63), p. 747–748). Tokie J.Šulgino pareiškimai neliko be atsako.

Lietuvos sporto lygos vadovybė perėjo į kontrpuolimą ir apkaltino J.Šulginą pinigų prašymu iš valstybės įstaigų Lietuvos dviratininkų sąjungai bei panaudojimu nežinia kam. Tokie J.Šulgino veiksmai, pasak Lietuvos sporto lygos centro komiteto, buvę netaktiški, daryti pikta valia ir žalingi Lietuvos sportui, todėl centro komitetas pasiūlė pašalinti J.Šulginą iš Sporto lygos visų organų ir pareikalavo, kad visos sporto organizacijos ir atskiri sportininkai nutrauktų su juo sportinius ryšius.

Be to, komitetas įspėjo, jog bet kokie su sportu susiję J.Šulgino žygiai nuo 1928 m. liepos 17 d. Lietuvos sporto nesankcionuojami (Lietuvos aidas. 1928, liep. 23 (Nr. 139), p. 6). Tame pačiame numeryje (prisiminkime, J.Šulginas ir "Lietuvos aido" laikraščio bendradarbis) išspausdintas ir Lietuvos dviratininkų sąjungos atsakas, nesutinkantis su tokia Lietuvos sporto lygos CK pozicija (Lietuvos aidas. 1928, liep. 23 (Nr. 139), p. 5). Jame L.D.S. pažadėjo dėl tokių nepagrįstų kaltinimų jų pirmininkui kreiptis į teismą, įžvelgė kerštą dėl straipsnio "Be vairo" ir pareiškė padėką visiems pažadėjusiems ginti J.Šulginą teisme bei Lietuvos sporto lygos suvažiavime. Deja, tokių neatsirado, o pati L.D.S. dėl šio pareiškimo buvo kurį laiką pašalinta iš Lietuvos sporto lygos.

Likimas nežinomas

J.Šulgino pirmas bandymas apginti save teisme buvo nesėkmingas dėl to, kad konfliktą pagal Lietuvos sporto lygos statutą pirmiau turėjo spręsti Lietuvos sporto lygos suvažiavimas, o J.Šulginas iš karto kreipėsi į teismą.

1928 m. rugpjūčio 20 d. "Lietuvos aidas" pranešė apie paskirtą naują dviratininkų komiteto pirmininką, o rugpjūčio 21 d. apie rugpjūčio 19 d. nutarimą pašalinti L.D.S. iš Lietuvos sporto lygos, kol ši neatšauks savo pozicijos J.Šulgino klausimu (Lietuvos aidas. 1928, rugpj. 21 (Nr. 163), p. 5).

Po dar vieno ieškinio teismui, kai vėl Lietuvos sporto lygos Centro komiteto nariai buvo išteisinti, kaip nepadarę tokių pažeidimų, dėl kurių juos būtų galima kaltinti Baudžiamojo statuto 531 ir 533 str. (Lietuvos aidas. 1928, rugs. 4 (Nr. 175), p. 5), J.Šulginas pasidavė. Netrukus Lietuvos sporto lygos CK spaudimui pasidavė ir L.D.S., atšaukusi savo ankstesnį nusistatymą dėl J.Šulgino (Lietuvos aidas. 1929, vas. 28 (Nr. 49), p. 5). O pats J.Šulginas 1929 m. su žmona Joana visam laikui išvyko iš Lietuvos į Lenkiją.

Koks buvo jo likimas, deja, nežinoma. Yra informacija Kauno regiono valstybės archyvo dokumente dėl J.Šulginienei prašomų atsiųsti Kaune išduotų dokumentų kopijų, liudijanti, kad ji 1940 m. gyveno Varšuvoje (KRVA, f. 66, ap. 21, b. 342, l. 3). Ir pats J.Šulginas kiek anksčiau užfiksuotas gyvenantis Varšuvoje.

Gal atsiras žmonių, galinčių pateikti tikslesnių žinių apie šio nepelnytai nustumto į užribį ir užmiršto nusipelniusio Lietuvai žmogaus likimą?

Skundai – į visas instancijas

Lietuvos laipiojimo sporto asociacija, nepraėjus net mėnesiui iš olimpinio fondo vadovo pareigų valdybai atleidus jos vadovą, buvusį V.Romanovo bendražygį V.Vasiliauską, suraitė skundą Tarptautiniam sporto arbitražo teismui Lozanoje.

Asociacija vien tik šiuo skundu neapsiribojo – panašūs raštai skriejo ir Lietuvos Prezidentės, Seimo pirmininko, premjero adresu. Nepamirštas liko ir Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas.

Laiškuose rašoma, kad sausį vykusioje LTOK Generalinėje asamblėjoje nebuvo pateikta audituota finansinė atskaitomybė, be kurios Generalinė asamblėja esą net negali vykti, nors pats LLSA asamblėjoje tokios pozicijos neišsakė.

Atstovavo V.Vasiliauskas

"Sunku patikėti, kad LTOK per Generalinę asamblėją pati pažeidinėtų Olimpinę chartiją, bet patys buvome to liudininkais. Deja, tik keletas jos dalyvių pastebėjo, kad vietoj audituotos finansinės ataskaitos buvo pateikta tik LTOK 2017 m. biudžeto įvykdymo apyskaita ir 2018 m. biudžetas. Tačiau buvo bandoma sudaryti įspūdį, kad tvirtinama audituota ataskaita, kadangi pranešimą skaitė "PwC" auditorius, o LTOK Revizijos komisijos pirmininkas pažymėjo, jog jokių pažeidimų nėra. Tai yra labai aiškus ne tik LTOK įstatų, bet ir pačios Olimpinės chartijos pažeidimas", – viešai pareiškė naujai išrinkta LLSA prezidentė Margarita Smirnovienė, kuriai generalinėje LTOK asamblėjoje atstovavo tuomet vos prieš kelias savaites su Olimpinio fondo vadovo pareigomis atsisveikinęs, prieštaringai vertinamas LLSA viceprezidentas V.Vasiliauskas.

Raštuose teigiama, kad, remiantis neaudituota finansine ataskaita, patvirtintas ir 2018 m. LTOK biudžetas – pinigų sportui paskirstymas.

Anot M.Smirnovienės, tik po to, kai LTOK gavo informaciją apie ginčą Tarptautiniame sporto arbitražo teisme, LTOK priėmė sprendimą šaukti neeilinę LTOK asamblėją, kurioje būtų tvirtinama audituota finansinė ataskaita.

Deja, bet panašu, kad visus raštus, kliauzas tik pasirašinėja asociacijos prezidentė, o rengia būtent jis.

Auditas pažeidimų nerado

Įstatymai reikalauja, kad juridiniai asmenys finansines ataskaitas pateiktų iki kiekvienų metų gegužės pradžios. Tad kyla klausimas, ar LTOK finansinę ataskaitą galėjo pateikti sausio mėnesį vykusioje Generalinėje asamblėjoje? Ar LTOK turėjo laukti gegužės ir tik tuomet skirti lėšas, vos galą su galu nuo šių metų sausio 1 d. suduriančioms sporto federacijoms?

"Praėjusiųjų metų lapkričio mėnesį buvo pakeista komiteto išorinio audito bendrovė, kuria tapo tarptautinė finansinio audito įmonė "PricewaterhauseCoopers". Ji audituoja ir kitus ES tautinius olimpinius komitetus. Tik šių metų kovo pabaigoje ji baigė LTOK auditą, kuris nustatė, kad finansinės ataskaitos parodo tikrą ir teisingą komiteto finansinės padėties ir finansinės veiklos rezultatų vaizdą, nerado jokių teisės aktų ar įstatymų pažeidimų", – dienraščiui sakė LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras.

Pašnekovo teigimu, LLSA priekaištai yra ne tik nepagrįsti, bet jiems nėra ir jokio pagrindo: "Vykstant Generalinei asamblėjai, visi jos dalyviai ne tik buvo informuoti apie dienotvarkę, bet, kilus neaiškumų, turėjo galimybę klausti. Nė vienam delegatui nekilo klausimų dėl finansinės ataskaitos. Dar daugiau –  auditorius aiškiai nurodė, kad auditas dar nėra galutinai baigtas, tad tokią mūsų naujojo nario poziciją, nurodytą viešuose kreipimuose, galėjo paskatinti arba suklaidinimas, arba nepakankamas įsigilinimas į asamblėjos veiklos principus."

Delsti negalėjo

"Jei LTOK būtų delsęs šaukti Generalinę asamblėją ir laukęs galutinių audito išvadų, sporto federacijos iki gegužės mėnesio liktų be finansavimo iš LTOK, negalėtų vykdyti finansinės veiklos", – tvirtino V.Paketūras.

Jis apgailestavo, kad LLSA, LTOK nariu tapęs tik praėjusiais metais, iš karto nesikreipė į komitetą, o pasirinko sunkiai sporto bendruomenei suprantama kelią – kenkti visai olimpinei sporto bendruomenei.

Maža to, šių metų sausio 1 d. buvo pradėta įgyvendinti prieštaringai vertinama KKSD sporto reforma. Pagal ją daugelis olimpinių sporto šakų prarado milžiniškas pajamas ir buvo priverstos pačios įdarbinti ne tik trenerius, bet ir medicinos personalą.

LTOK atstovų teigimu, net ir minimalus vėlavimas skirti lėšas  būtų atsisukęs prieš šalies sportą – apie tai ne kartą viešai kritinę nuomonę išsakė garsiausi šalies sportininkai, treneriai, federacijų vadovai. Dalis jų prabilo ir apie emigraciją iš Lietuvos.

V.Romanovas ir V.Vasiliauskas/Reuters nuotr.

Asmeninis kerštas?

Dienraščio paklaustas, kas vis dėlto gali būti pagrindinis konflikto organizatorius ir žaidėjas, V.Paketūras atviravo: "Manau, kad tai greičiausiai naujasis LLSA viceprezidentas V.Vasiliauskas, buvęs mūsų Olimpinio fondo vadovas. Tik jo motyvai sunkiai suprantami. Deja, bet panašu, kad visus raštus, kliauzas tik pasirašinėja asociacijos prezidentė, o rengia būtent jis. Praradęs olimpinio fondo vadovo pozicijas, jis asmeniškai dalyvavo Generalinėje asamblėjoje kaip jos narys, nors, mano žiniomis, galbūt asociacijos viceprezidentu buvo išrinktas po asamblėjos."

Šių metų sausį V.Vasiliauskas šalių susitarimu buvo atleistas iš Olimpinio fondo vadovo posto, kuriame išbuvo beveik penkerius metus.

"Paprašėme, kad paliktų darbą. Mat kilo nepasitikėjimas galbūt neskaidria Olimpinio fondo veikla. Valdybos posėdyje buvo pritarta jo atleidimui. Tada jis prašė nepagrįstai didelės išeitinės išmokos, mes su tuo nesutikome. O po kelių savaičių prasidėjo šita nesąmonė", – labiausiai tikėtiną skandalo eigą ir priežastis įvardijo V.Paketūras.

Jis negalėjo atskleisti, kokia išeitinė išmoka buvo išmokėta V.Vasiliauskui, nes to neleidžia padaryti teisiniai įsipareigojimai, ginantys darbuotoją. Tačiau "Sodros" informacija leidžia teigti, kad išmokos būta solidžios. Darbą jis paliko gavęs mažiausiai 14 tūkst. eurų kompensaciją. Tai leido Olimpiniam fondui sausio mėnesį patekti į didžiausius atlyginimus išmokėjusių įmonių Lietuvoje dešimtuką.

"Sodros" duomenimis, sausį vidutinis atlyginimas Olimpiniame fonde, kurį kontroliuoja LTOK, buvo 7 524 eurai (neatskaičiavus mokesčių), dar gruodį jis nesiekė 4 tūkst. eurų. Per visus praėjusius metus vidutinė alga fonde svyravo apie 3–4 tūkst. eurų.

Šiuo metu Olimpiniame fonde atliekamas išplėstinis finansinis ir veiklos auditas.

Pasak V.Paketūro, apie kokias nors išvadas kalbėti dar anksti, tačiau kai kurie faktai "verčia antakius pakelti": "Įtarimų kelia nemažai sutarčių. Klausimų daugiau nei atsakymų. Jau atsirado ir liudytojų, kurių nuomone, dalis fondo lėšų galėjo būti skiriama ir V.Vasiliausko artimai aplinkai."

Įtartina praeitis

V.Vasiliauskas – ne naujokas sporto padangėje. Iki 2004 m. jis vadovavo Vilniaus sporto ir koncertų rūmams (VSKR), kuriuos nugyveno taip, kad jie buvo paskelbti pavojingais lankytojams.

VSKR užsidarė tada, kai atsidarė "Siemens" arena". Atsitiktinumas ar ne, bet kaip tik tuo metu Sporto rūmus įsigijo kauniečio bankininko Vladimiro Romanovo bendrovė ŪBIG. V.Romanovas planavo šioje vietoje statyti modernų pastatų kompleksą, į kurį (kartu su greta esančiu stadionu) planavo investuoti apie 200 mln. eurų.

Galima įtarti, kad už Sporto rūmus V.Vasiliauskui buvo savotiškai atsidėkota – V.Romanovas jį buvo paskyręs atsakingu už sporto rinkodarą "Hearts" klube, keturis mėnesius jis vadovavo Kauno "Žalgirio" krepšinio klubui.

Ir dabar V.Vasiliauskas murgdosi verslo vandenyse – Registrų centro duomenimis, jis yra vienintelis darbuotojas ir direktorius UAB "Seven Entertainment", kuri skelbiasi esanti didžiausia pramogų verslo grupė Baltijos šalyse. Šiai grupei priklauso UAB "Universali arena", valdanti Vilniaus "Siemens" areną, taip pat UAB "Panevėžio arena", valdanti "Cido" areną. Grupei priklauso dar trys bendrovės ir informacinis pramoginis portalas.

Dienraštis bandė susisiekti su V.Vasiliausku, tačiau skambučiai buvo atmetami.

Tam davė, o... Kadaise populiaraus televizijos žaidimo pavadinime paslėpta mintis, kad kažkam vis tiek nedavė, šiomis dienomis tapo itin aktuali kai kurioms šalies sporto šakų federacijoms.

Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) šiemet rekordiškai anksti paskelbė apie paramos 2015-iesiems paskirstymą. Tarp laimingųjų, pasidalijusių daugiau nei 11 mln. litų (3,28 mln. eurų) – per 60 federacijų. Įvairiausių sporto šakų – nuo pas mus beveik sudievinto krepšinio iki Lietuvoje daug kam neįprasto kendo. Tiesa, pernai nuo sporto pinigų pyrago nubyrėjo ir ne mažiau egzotiškoms sporto šakoms – kuraš, bočiai, ušu ar muai tai. Šiemet šių federacijų sąraše nebeliko. Tačiau nepasitenkinimą lėšų dalybomis reiškė ne tik jų atstovai ir propaguotojai.

Pirmieji apie, jų nuomone, patirtą neteisybę prakalbo Lietuvos regbio federacijos (LRF) vadovai. Rekordiškai kilę daugumos amžiaus grupių ir rungčių rezultatai, įspūdingai laimėtas Europos A diviziono septynetukų čempionatas Kaune, ir pirmą sykį istorijoje gauta teisė grumtis dėl patekimo į olimpines žaidynes. Kaip to įvertinimas – tik regbis ir krepšinis iš vyrų komandinių sporto šakų yra įtraukti į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto programą "Rio 2016", t.y. laikomi oficialiais olimpiniais kandidatais į 2016 metų žaidynes Brazilijoje. O visų šių pasiekimų finansinė išraiška – minus 12 proc. Vietoj pernai gautų 137 tūkst. litų šiemet paskirta kiek daugiau nei 34 tūkst. eurų (120 tūkst. litų).

"Mes – šokiruoti!", – pakomentavo LRF vadovai.

"Keista, bet dauguma federacijų nesirūpina savo sporto šakos populiarinimu", – užsiminė KKSD direktorius Edis Urbanavičius.

Regbio federacija 2014-aisiais populiarindama šį Lietuvoje dėmesiu nelepinamą sportą vertėsi per galvą. Ne veltui tradiciniuose Lietuvos sporto žurnalistų federacijos rinkimuose Metų sporto renginiu buvo išrinktas ne koks krepšinio, bėgimo ar plaukimo turnyras, o būtent Europos regbio-7 čempionatas.

Visi argumentai lyg ir regbininkų pusėje, o finansavimas padidintas, pavyzdžiui, lengvaatlečiams, kurių medalių derlius 2014-aisiais buvo vienas tuščiausių per visą istoriją.