– Nuo ko priklauso, ar mus lydės sėkmė?

– Priklauso nuo mūsų likimo, kurį galime perskaityti asmeniniame horoskope (Rytų filosofijoje tai vadinama karma), nuo bendrų pasaulinių astrologinių tendencijų. Tačiau ne viską lemia planetų išsidėstymas. Ar metai bus sėkmingi, ar ne, priklauso ir nuo to, kaip žmogus gyvena: kokios jo mintys ir elgesys. Gyvenimo būdas gali turėti didelę įtaką tam, kas su mumis vyksta.

– Ką galime padaryti, kad išnaudotume aplinkybes savo naudai?

– Kalbant apie astrologiją, kiekviena planeta atsako už tam tikrą sritį (santykius, sveikatą, materialinę gerovę ir kt.). Astrologui reikia užduoti konkretų klausimą apie dominančią sritį ir, išnagrinėjęs planetų išsidėstymą, jis pateiks atsakymą. Norint pagerinti situaciją konkrečioje srityje, reikia atlikti harmonizuojančius veiksmus. Kuo tikslesnis klausimas, tuo atsakymas bus konkretesnis.

Kai kurie klientai galvoja, kad astrologas – burtininkas, kuris turi pasakyti apie jį viską be jokios papildomos informacijos, o jeigu užduoda klausimų – jis šarlatanas. Žmogaus horoskopo analizę galiu palyginti su sveikatos patikrinimu. Gydytojas turi surinkti kuo išsamesnę anamnezę apie paciento būklę, tada parinkti rodiklius tyrimui, paskirti tyrimus ir iššifruoti gautus duomenis, paskirti gydymą. Horoskopo analizė visiškai atitinka šiuos etapus. Astrologui reikia pateikti kuo išsamesnę informaciją, tik tada astrologas parenka, kokius rodiklius horoskope tirs, po analizės pateikia atsakymą ir harmonizacijų planą.

– Ar harmonizacijos iš tiesų veikia?

– Taip. Prieš kurį laiką į mane kreipėsi moteris, kuri išgyveno itin sudėtingą gyvenimo periodą: po automobilio avarijos ji buvo labai silpnos sveikatos, negalėjo vaikščioti. Pateikiau jai harmonizacijų sąrašą, bet iš pradžių jaučiau pasipriešinimą, teisinimąsi, kad neturi jėgų. Vis motyvavau ją, kad atliktų harmonizuojančius veiksmus. Neseniai sulaukiau žinutės, kad moteris visiškai išgijo, yra laiminga, gali vaikščioti, grižo dirbti masažuotoja. Tai veikia, tik reikalauja laiko ir įdirbio. Kaip sako mano mokytojas Rami Blecktas, nenori keistis – kentėk!

Karmos taškų galima uždirbti besąlygiška tarnyste, nuoširdžia pagalba kitiems žmonėms. Taip susirinksime pliusiukų, kuriuos galėsime panaudoti savo materialiniams ar dvasiniams troškimams pildyti.

Labai rekomenduoju R. Bleckto knygas. Jis yra vienas iš dešimties garsiausių astrologų pasaulyje. Rašytojas, daugelio bestselerių, išverstų į dvylika kalbų, autorius, tyrėjas, mokytojas ir darnios asmenybės ugdymo šalininkas. Viena iš jo knygų vadinasi „Kaip krizę paversti didele pergale“. Joje rasite daug atsakymų. Kitos dėmesio vertos jo knygos – „Gyvenimo prasmės beieškant“ ir „10 žingsnių kelyje į laimę, sveikatą ir sėkmę“. R. Blechto knygas savo lėšomis verčiame, leidžiame ir nemokamai dalijame pataisos namuose, ligoninėse, neįgaliesiems, vienišoms mamos, onkologiniams ligoniams.

– Kiek sėkmė priklauso nuo mūsų ir kiek ją lemia aukštesnės jėgos?

– Esama įvairių teorijų, todėl įvardyti konkrečiai yra gana sunku. Vidutiniškai laikoma, kad apie 30 proc. yra iš anksto nulemtų, karminių įvykių. Jie įvyksta staiga ir mes niekaip negalime jų pakeisti, pavyzdžiui, kažkur tvarkingai važiuojame, laikydamiesi Kelių eismo taisyklių, bet į mus rėžiasi kitas automobilis. To išvengti niekaip negalėjome, bet galėjome pakeisti įvykio kritiškumą, padarinius. Jei horoskope yra kokia nors kritinė situacija, vienam žmogui ji gali pasireikšti labai sunkiai, o kitam – nežymiai, nes jų gyvenimo būdas, vidinė būsena skiriasi.

Šiuo metu mes gyvename ypatingu laikotarpiu, kai galime labai daug ką pakeisti dėl procesų, vykstančių kosmose. Anksčiau dvasia su viena užduotimi (pavyzdžiui, įveikti godumą), galėjo keliauti per šimtus gyvenimų, dabar mums atsiskleidė įslaptintos žinios, praktikos ir daug ką galime atidirbti per vieną gyvenimą. Kai susitvarkome su viena užduotimi, iš pasąmonės atkeliauja kita – taip nuosekliai dirbdami galime daug ką keisti.

– Nuo ko pradėti, jei norime, kad šie metai būtų sėkmės, pergalės?

– Visų pirma, nesipriešinti pokyčiams, kurie ateina į kiekvieno gyvenimą ir keičia ar atima tai, prie ko buvome prisirišę. Tie pokyčiai vyksta jau nuo 2020-ųjų: netenkame stabilumo, įprastos darbo rutinos, gyvenimo santvarkos. Šie pokyčiai yra globalūs, apimantys ne vien mūsų planetą. Svarbiausia yra būti lankstiems ir prisitaikyti, nes tie, kurie norės likti įsikibę į praeitį, gyventi kaip anksčiau, rizikuoja atsidurti kritinėse situacijose.

Pagal vedų sistemą, pagrindinis dalykas, kuriuo žmogus turi užsiimti, yra besąlygiška tarnystė šalia esantiems. Kuo mažiau savanaudiškumo, tuo lengviau pergyvensime šį periodą. Dabar gyvenimas kiekvienam užduoda klausimą: kas tu esi iš tiesų? Visi įvykiai yra kaip egzaminas, kuris parodys, ką kiekvienas turime viduje. Nuo to priklausys, kaip klostysis mūsų likimas. Patarčiau visiems išlikti ramiems ir suvokti, kad tai, kas vyksta, galime tik su meile priimti, taip kurdami savo ateitį. Kuo harmoningesnis vidus, tuo harmoningesnė ir ateitis.

– Ar patartumėte užsirašyti savo tikslus, svajones, ar kaip nors kitaip jiems suteikti materialią formą?

– Planus būtina užsirašyti. Vieno mokslinio tyrimo metu žmonės buvo stebimi nuo universiteto laikų iki brandaus amžiaus. Paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie savo tikslus užsirašydavo, pasiekė daugiau nei kiti. Realizuoti planus tikrai padeda jų užrašymas, ypač astrologiškai stipriomis dienomis. Jų metu savo feisbuko paskyroje su sekėjomis kartu rašomės savo tikslus. Deja, šiais metais tos dienos nebus itin stiprios, nes jas veikia kiti reiškiniai, bet vis tiek vizualizuoti, užrašyti būtina. Tiesa, labai svarbu prie savo tikslų ir svajonių neprisirišti.

– Kodėl tai svarbu?

– Prie savo tikslų prisirišame, kai atsiranda baimė: „Jei tai neįvyks, gyvenimas nepasisekė.“ Jei taip galvojame, galime būti tikri, kad mūsų norai neišsipildys. Mes šiame gyvenime galime turėti tiktai tai, ko nebijome prarasti. Reikia užrašyti ir norėti, bet gale savo norų prirašyti: tegul bus pagal Kūrėjo valią. Kitaip savo norus galime realizuoti ateities karmos sąskaita.

Gimdami atsinešame tam tikrą karmą, trokštamų dalykų galime išprašyti, bet juos gausime kaip paskolą. Po gerojo periodo ateis laikas, kai teks grąžinti skolą, bet neturėsime iš ko, todėl galime sunkiai susirgti, susižeisti, bankrutuoti. Vizualizacijos nėra toks nekaltas dalykas, todėl rašykime, norėkime, bet pridėkime „pagal Kūrėjo valią“, taip parodydami, kad ir be išsipildžiusio noro ramiai gyvensime.

Tiesa, karmos taškų galima uždirbti besąlygiška tarnyste, nuoširdžia pagalba kitiems žmonėms. Taip susirinksime pliusiukų, kuriuos galėsime panaudoti savo materialiniams ar dvasiniams troškimams pildyti.

Ryšys: metai bus sėkmingi ar ne, priklauso ir nuo to, kaip žmogus gyvena, kokios jo mintys ir elgesys./ freepik.com nuotr.

– Ar tiesa, kad reikia svajoti plačiai, ar svajonės turėtų būti arčiau realybės?

– Klausimas, kas ta realybė? (Šypteli.) Pagal Rytų filosofiją, ši realybė yra iliuzija. Kiekvienas žmogus gyvena savo realybėje, savame pasaulyje. Tie, kurių realybė panaši, susitinka ir bendrauja, o jei nepanaši, gali būti artimiausiais kaimynais, tačiau niekada nesusitikti, nes kiekvienas gyvename savo realybėje. Turime suvokti, kad mes esame dvasios, Rytų filosofijos požiūriu, pilnos meilės ir kūrybos. Dvasiniame pasaulyje neturime jokių ribų, bet čia esame kažkiek apriboti savo karmos. Taigi, reikia svajoti plačiai, bet ir turėti omenyje, kad plačiai svajojant būtina daryti daug gerų darbų, kad Kūrėjas ar visata duotų galimybę tas svajones įgyvendinti. Svajoti vien tik tam, kad patenkintum savo ego, daug turėtum, pavojinga – galima prisišaukti daug problemų.

– Kokie ženklai rodo, kad galbūt pasirinkome ne tą kelią ar jo kryptį, norime siekti to, kas mums visai nereikalinga?

– Kad ne tuo keliu žengiame, turime pajusti patys. Jei nuolat save reikia motyvuoti išlipti iš lovos, kažkur eiti, daryti kažką, ko nelabai nori, reikėtų susimąstyti. Kiekvienas žmogus viską apie save žino, tik kartais mėgstame save apgauti, priimdami primestas socialines taisykles. Jei viduje žmogus atsibudęs, jis visada jaus, ar tai jo kelias, ar kažkieno kito primestas.

Susikirtę keliai

Gabus jaunuolis J. Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsč., Trakų apskr.–1934 m. spalio 24 d., Kaunas) iš pradžių baigė Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, bet neužsisklendė kunigystėje. Fribūro (Šveicarija) universitete baigė istorijos, filosofijos ir socialinių mokslų studijas, parengė disertaciją vokiečių kalba „Tikėjimo skilimas Lietuvoje 16 a. iki jėzuitų atvykimo“ (Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569: Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde von der hohen philosophischen Fakultät der Universität Freiburg in der Schweiz / vorgelegt von Joseph Puryckis. – Freiburg: Buchdruckerei Gebrüder Fragniere, 1919), ją 1919 m. apsigynė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

J. Purickis buvo gabus diplomatas, politikas, mokėjęs daug užsienio kalbų. Ne savo noru pasitraukęs iš politikos reiškėsi kaip produktyvus žurnalistas, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, juo išbuvo iki pat mirties. Tuo metu, kai jis 1920 m. birželio 19 d. tapo užsienio reikalų ministru, tokio jo karjeros posūkio į žurnalistiką turbūt niekas negalėjo prognozuoti.

Prieštaringai vertinama vadinamoji spekuliacinė byla (kilusi paaiškėjus, kad Lietuvos diplomatiniu paštu į sovietų Rusiją buvo gabenamas sacharinas ir kitos prekės – red. past.) nulėmė visą tolesnį J. Purickio gyvenimą. Per šią bylą susikirto dviejų labai skirtingų, bet šiek tiek panašaus likimo politikų keliai.

Įvairių bylų herojus, gabus politikas, žurnalistas, daugelio kalbų žinovas ir eruditas A. Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) J. Purickio byloje buvo vienas tų, kurie pripažino J. Purickio kaltę ir siekė, kad jis būtų nuteistas.

Likimo ironija, bet gana greitai viskas apsivertė ir A. Voldemaras iš kaltintojo virto kaltinamuoju dėl cenzūrai nepatikusio straipsnio „Katruo keliu?“, 1923 m. paskelbto Antano Smetonos redaguojamame „Vaire“.

Mįslingi pasikėsinimai

J. Purickis su A. Voldemaru buvo panašaus likimo ir dėl pasikėsinimų juos nužudyti. Tiek 1921 m. pasikėsinimai prieš J. Purickį ir ministrą Ernestą Galvanauską, tiek 1929 m. išpuolis prieš A. Voldemarą ir bombos sprogimas Liudos ir Jono Raupių name buvusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje (organizacija „Geležinis vilkas“ taip pat siejama su A. Voldemaro asmeniu) buvo Lietuvos užsienio politikos peripetijų atspindys.

Tiesa, Rapolo Skipičio liudijimu, galėjo būti ir kiek pikantiškesnė pasikėsinimo prieš J. Purickį versija – kad į jį šovęs pats A. Voldemaras. Įtikinamesnė versija, kad į J. Purickį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų Sąjungoje pristatyto projekto.

Veikla: Dr. J. Purickis, L. Žurnalistų Sąjungos Pirmininkas: (Estų karikatūristo E. Janimegi šaržas) // Naujas žodis. - 1932 m, Nr. 8, psl. 147.

Buvo parengti du P. Hymanso projekto variantai, antrajame buvo numatyta Lietuvos ir Lenkijos bendra ekonominė ir užsienio politika, bendri kariniai veiksmai užpuolimo atveju.

J. Purickis aktyviai palaikė P. Hymanso projektą, kaip esą mažesnę blogybę, padėsiančią išvengti Lietuvos izoliacijos, o A. Voldemaras buvo griežtas tokio pasiūlymo priešininkas, teigęs, kad šio projekto priėmimas būsiąs Lietuvos nepriklausomybės palaidojimas (Lietuvos ir Lenkijos konfederacija / A. Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, spal. 6–7, p. 2).

Pasak R. Skipičio, į J. Purickį šovęs jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste A. Voldemaras (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 328–335). Tai mažai tikėtina, bet kaip P. Hymanso projekto priešininkas, A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimus tiek prieš J. Purickį, tiek 1921 m. lapkričio 25 d. prieš E. Galvanauską, atstovavusį Lietuvai Tautų Sąjungoje ir tariamai vedusį su lenkais slaptas derybas dėl minėto projekto.

Tiesa, J. Purickis apie pasikėsinimą sužinojo tik iš kulkos žymės sienoje, o E. Galvanauskas nuo sprogimo skeveldrų, įmetus sprogstamąją medžiagą į jo butą (name priešais dabartinį „Akropolį“), gerokai nukentėjo (Pasikėsinimas nužudyti p. Galvanauskį // Laisvė. – 1921, lapkr. 27, p. 1).

Pasikėsinimai prieš A. Voldemarą ir „Geležinio vilko“ sporto būstinę taip pat galėjo būti ultrakairiųjų, nepatenkintų A. Voldemaro užsienio politika ir sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ veikimu, darbas. Prieš A. Voldemarą pasikėsino studentai aušrininkai, vienas jų, universiteto technikos fakulteto studentas Aleksandras Vosylius, buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, o sprogimo Raupių name kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Kaltų nebuvo rasta ir dėl pasikėsinimų į J. Purickį ir E. Galvanauską (atrodo, jų ir neieškota, kaip ir padėjusių bombą Raupių name).

Skandalingoji byla

J. Purickio spekuliacinė byla turėjo skaudžių padarinių ne tik jam pačiam. Ji sukėlė Antano Tumėno vyriausybės (1925) krizę, o jos nagrinėjimas sukėlė didelį nepasitikėjimą valdžia ir teismais.

J. Purickis, 1921 m. gruodžio 12 d. pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro pareigų ir 1925 m. išteisintas spekuliacinėje byloje, į politiką nebegrįžo. Lietuva neteko gabaus politiko (arba laimėjo netekusi, jei žvelgsime iš kaltintojų byloje pusės), bet gavo labai daug įvairiausiomis temomis rašiusį žurnalistą, publicistą, dažniausiai pasirašinėjusį Vygando slapyvardžiu.

Bylai, kurios vienas iš veikėjų buvo J. Purickis, negailėta epitetų: spekuliacinė, „šmugelio“, sacharinininkų, sacharino ir kokaino, diplomatinio pašto kontrabandininkų, „keturių Juozų“ byla. Ši byla į teismą pateko ne iš karto. Iš pradžių bandyta aklai neigti faktus, net grasinant paduoti šmeižikus į teismą.

Vėliau kaltę bandyta suversti kontrabandą išaiškinusiam krašto apsaugos ministrui Konstantinui Žukui, kuris esą leido išvežti 400 kg sacharino už demarkacinės linijos, nors būtent jo dėka vagonai su kontrabanda buvo sulaikyti Joniškyje. Beje, jis pats savo atsiminimuose apie šią bylą daug visko pripainiojo, įtraukdamas į ją ir nieko dėtą Kiprą Petrauską. Galiausiai byla kainavo K. Žukui krašto apsaugos ministro postą (Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai / K. Žukas. – Chicago: Terra, 1959, p. 364–380).

Vienas J. Purickio kritikų A. Voldemaras, reikalavęs, kad jis būtų patrauktas jį į teismą ir atsistatydintų, kaltintas dviveidiškumu: esą jam pačiam rūpėjęs užsienio reikalų ministro postas.

A. Voldemaro straipsnis „Teisman“ (Teisman! [J.Purickio kontrabandos reikalu ir bendrai valdžios kritika] / A.Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, gruod. 10–11 (Nr. 17), p. 1–2) skatino imtis aktyvesnių veiksmų, opozicijos nuomone, prieš vengiantį atsakomybės ir dėl tariamos ligos į užsienį išvykusį J. Purickį (Lietuvos teisingumo ministerijos ypatingai svarbioms byloms teismo tardytojo Z. Toliušio nutarimas dėl bylos J. Purickiui iškėlimo sąryšyje su A. Voldemaro straipsniu „Teisman“ laikraštyje „Lietuvių balsas“. 1922 05 25. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 268, l. 153–158).

Palanki baigtis

Jau nagrinėjant šią bylą įvairios politinės jėgos spaudė, kad teismas priimtų J. Purickiui palankų sprendimą. Teisingumo ministras Antanas Tumėnas stengėsi atimti bylą iš Vyriausiojo Tribunolo (byla, kurioje įsimaišęs ministras, iš karto turėjo būti nagrinėjama aukščiausiajame teisme) ir pavesti ją nagrinėti krikščionių demokratų blokui Seime – kitaip sakant, ją numarinti.

„Teisės“ žurnalo straipsnyje „Vyriausiojo Tribunolo praktika“ išsamiai analizuojamos aplinkybės, dėl kurių ši byla iškart buvo perduota Vyriausiajam Tribunolui. Argumentuota, kad Vyriausiasis Tribunolas veikė Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėmis (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 65–72).

Įvaizdis: Senovės apaštalas. šių dienų apaštalas (J. Purickio karikatūra // Socialdemokratas. - 1923 m., balandžio 22 d., p.1.

Vyriausiajam Tribunolui nepasidavus, buvo grasinama atleisti jo narius. Viena priežasčių, kodėl iš Vyriausiojo Tribunolo pirmininkų buvo atleistas Augustinas Janulaitis (vėliau paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju), galėjo būti tribunolo nepaklusnumas ne tik oficialiai įvardijamu teisėjų mantijų klausimu, bet ir dėl J. Purickio bylos. A. Janulaitis šia byla buvo suinteresuotas ne tik kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, bet ir kaip prisidėjęs prie jos iškėlimo, mat dar 1922 m., būdamas Vidaus reikalų ministerijos juriskonsultu Berlyne, atsakė į Petro Klimo su šia byla susijusias užklausas.

Spaudimas, atrodo, Vyriausiajam Tribunolui padėjo išteisinti J. Purickį. Byla atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą, nes tai, kas nedraudžiama, buvo galima traktuoti kaip leistinas dalykas.

Užsienio reikalų ministrui niekas nedraudė išvežti į Rusiją sacharino ir ten jo parduoti, o už gautus pinigus ten nusipirkus brangenybių, parsivežti jas į Lietuvą. Nebuvo įrodyta, kad tai daroma norint pasipelnyti, prisidengiant valstybės vardu ir labdara. Į Maskvą norėta išvežti sacharino, kokaino, spirito ir kitų prekių ir jas ten realizuoti, o buvo užrašyta, kad vežami vagonai su cukrumi ir miltais – Lietuvos valstybės auka badaujančiai Rusijai.

Proceso peripetijos

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje 1919–1920 m., susitaręs su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne kanceliarijos vedėja Ona Jagomastaite ir Teodoru Skrinikovu, supirkinėjo įvairių šalių valiutą ir brangenybes, naudojosi diplomatiniais kurjeriais, valstybės antspaudu, kad lengviau ir be muitų pervežtų minėtus dalykus.

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje, privatiems reikalams naudojo valstybės pinigus. Tik dalis jų buvo grąžinta markėmis nagrinėjant bylą ir jau kritus jų kursui.

Šie ankstesnės J. Purickio veiklos epizodai buvo nagrinėjami atskirai nuo „keturių Juozų“ – J. Purickio, J. Vaitiekūno, J. Avižonio ir J. Šutinio – bylos, kol visai jų kaip kaltinimų spekuliacinėje byloje atsisakyta.

Be to, dėl minėtų piktnaudžiavimo diplomatine tarnyba epizodų visa kaltė suversta O. Jagomastaitei, spekuliavusiai savo patrono J. Purickio vardu, apgaulės būdu įforminusiai kontrabandą kaip atstovybės paketus.

T. Skrinikovas byloje buvo sąmoningai užmirštas, nes su juo susiję ir kontrabandos į Maskvą epizodai, įrodantys, kad sulaikyti vagonai su kontrabanda nebuvo pirmas toks nusikaltimas. Pats T. Skrinikovas iš tarnybos Lietuvos atstovybėje Maskvoje buvo atleistas dar 1921 m. vasarą. Motyvuotame Vyriausiojo Tribunolo sprendime dėl J. Purickio bylos (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 72–86) atsakingu už sulaikytą kontrabandą į Maskvą vieninteliame epizode buvo paskelbtas Zacharas Milikovskis, kuriam tariamai atsilyginta kontrabanda už dviejų vagonų dovanų su miltais ir cukrumi pristatymą į Maskvą savo lėšomis.

Ministras išteisintas

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, neturėjusi lėšų įvykdyti pasižadėjimą – padėti badaujantiems Rusijoje, tad nebuvę pakankamai įrodymų, kad kontrabanda siekta pasipelnyti. Kokaino būta tik 4 kg – jis slėptas dėžėje, adresuotoje atstovybės Maskvoje tarnautojui J. Avižieniui. Tačiau jį ten galėjęs bet kas įkišti ir J. Purickis apie kokainą negalėjęs žinoti. Tai esąs tiesiog neapsižiūrėjimas, o ne nusikaltimas.

Dėl ten pat buvusių alkoholinių gėrimų ir alaus statinaitės užsiminta tik bylos kaltinamojoje dalyje, to taip pat nelaikant nusikaltimu. J. Purickio sacharino dalis skirta realizuoti ir „geriems daiktams“ nupirkti, jeigu ir buvusi, tai tik labai nedidelė ir tai nesą baustina.

Neradus nusikaltimo sudėties dėl vagonuose buvusių kontrabandinių prekių, atmestas ir kaltinimas dėl klaidinančių muitinės deklaracijų apie tai, kas vežama. Dėl ankstesnių J. Purickio su T. Skrinikovu ir O. Jagomastaite veiklų reikia pasakyti, kad jos nesusietos su „keturių Juozų byla“ kaip kontrabandinės veiklos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi recidyvas, o J. Purickio atsakomybės šiuose epizoduose neįžiūrėta, nes J. Purickis tik norėjęs O. Jagomastaitę apsaugoti, bet neveikęs kartu su ja.

J. Purickio išteisinimas buvo džiaugsmingai sutiktas krikščionių demokratų „Ryto“ laikraštyje ir valdžios sluoksniuose. Teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose piktdžiugiškai rašė: „Ar tik ne per daug norėta J. Purickį sutrypti. Liūdniausia, kad tą norą Purickį skandinti bene pirmas buvo sužadinęs ir toliau prieš Purickį atkakliai veikė asmens sumetimais prof. Augustinas Voldemaras“ (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 337).

Kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą K. Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda, tikras faktas, o J. Purickio kaltė ar nekaltumas tikriausiai taip ir liks neatskleistas jo biografijos faktas.

Pora: laimingai išsigelbėję – A. Voldemaras su žmona Matilda. Trimitas. 1929 m., Nr. 20, p. 325.

Susikirtimas su A. Smetona

Faktas, kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą Konstantiną Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Voldemarą: labai jau norėjo daug kas (pradedant jo buvusiu bendražygiu, o paskui konkurentu Antanu Smetona) jį pulti ir sutrypti.

Kiek tuose puolimuose, A. Voldemarui iškeltose bylose, buvo tikrų faktų, o kiek bandymų paskandinti nepatogų ir labai populiarų politinį priešininką, dabar taip pat labai sudėtinga atsakyti.

Tiesa, yra išlikusi A. Voldemaro bylų medžiaga, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir advokatų A. Tumėno (LCVA), A. Janulaičio (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje rankraščių skyrius) fonduose, bet jų medžiaga, be išsamios istorinės aplinkos, amžininkų liudijimų analizės, dar nėra neginčijamas įrodymas, juo labiau kad bylose daug prieštaringai vertinamų epizodų ir akivaizdaus jų politizavimo.

Spaudos byloje dėl A. Voldemaro straipsnio „Katruo keliu“ A. Smetonos redaguojamame „Vaire“ (1923 m. Nr. 6) kartu su A. Voldemaru nukentėjo ir A. Smetona. Negalėdamas sumokėti Kauno miesto ir apskrities komendanto Vlado Braziulevičiaus paskirtos 2 000 litų baudos, „Vairo“ redaktorius porai savaičių sėdo į kalėjimą. Pats A. Voldemaras buvo išsiųstas mėnesiui į Varnių drausmės batalioną, paskui paliktas Varniuose be teisės sugrįžti į Kauną visu karo padėties laikotarpiu.

Juozas Tumas Valstybės teatre, per Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“ premjerą, tada pasakė garsiąją kalbą, kurioje reikalavo paleisti iš kalėjimo pirmąjį valstybės prezidentą A. Smetoną. Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

 

Virtinė kaltinimų

Dar vienoje byloje A. Voldemaras nubaustas ir kaip straipsnio autorius, ir kaip leidinio redaktorius. Kaip matome iš šios bylos apeliacijos, teisingumo ministras Vincas Karoblis padavė A. Voldemarą į teismą dėl rašinio „Karoblį kalėjiman“ jo redaguotame „Tėvynės balso“ laikraštyje (Karoblį kalėjiman / A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, spal. 17).

A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėmis kalėjimo kaip straipsnio autorius ir dar 440 litų bauda kaip leidinio redaktorius (Prof. Augustino Voldemaro skundas prieš Kauno apygardos teismo 1923 m. gegužės mėn. 23 dienos sprendimą. 1925 01 17 // Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys / redagavo J. Byla. – Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932, p. 55–60).

Bylų dėl asmens įžeidimo A. Voldemaras turėjo ir daugiau. Viena jų – su paties ne itin mėgstamu Juozu Gabriu, su kuriuo vis susikirsdavo keliai politikoje. 1925 m. A. Voldemaras buvo kaltinamas už J. Gabrio įžeidimą per spaudą. Laikraščio „Krašto balsas“ straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ („Laisvės“ šmeižtams / A. Voldemaras // Krašto balsas. – 1923, saus. 19, p. 2–3) A. Voldemaras pavadino J. Gabrį vokiečių šnipu.

1925 m. birželio 25 d. Kauno antros nuovados Taikos teisėjo sprendimu už J. Gabrio-Paršaičio įžeidimą spaudoje A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėms paprasto kalėjimo (sprendimas įsigaliojo 1927 m.), bet, padavęs apeliaciją Kauno apygardos teismui, šio teismo 1932 m. spalio 6 d. sprendimu buvo išteisintas. Šį sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo paduota J. Gabrio įgaliotinio advokato A. Tumėno kasacija (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl apeliacijos Kauno antros nuovados Taikos teisėjo 1925 m. birželio 25 d. sprendimui A. Voldemaro byloje dėl J. Gabrio įžeidimo per spaudą. 1932 10 06. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 783, l. 1-7; Byloj su Gabriu prof. Voldemaras išteisintas // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 7, p. 6 ; Vyriausiojo Tribunolo sprendimas A. Voldemaro ir J. Gabrio byloje dėl šmeižto. 1933 05 11. MAB Rankraščių skyrius. F 267–2411).

1926 m. buvo nagrinėjama dar viena A. Voldemaro apeliacijos byla dėl Kazio Ambrozaičio įžeidimo per spaudą 1922 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo (buvo nubaustas trimis paromis arešto, teismo sprendimą išspausdinant „Tėvynės balse“). K. Ambrozaičio jau pasibaigusios bylos paminėjimas (Amnėstijos sumanymas // A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 27, p. 1) įvertintas kaip netyčinis, dėl nežinojimo, nenorint sąmoningai K. Ambrozaitį įžeisti. A. Voldemaras ir šioje byloje buvo išteisintas (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl 1922 m. liepos 17 d. Kauno miesto ir apskrities pirmos nuovados Taikos teisėjo sprendimo Augustino Voldemaro, kaltinamo už K. Ambrozaičio įžeidimą per spaudą, byloje panaikinimo. 1926 02 12. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 782, l. 1–2).

A. Voldemaras taip pat buvo išteisintas dar 1922 m. kilusioje byloje dėl daniškų kronų, kurios svarstymas užtruko labai ilgai. Byla buvo iškelta dėl 53 000 daniškų kronų, rinktų valstybei 1918 m., pasisavinimo. Kartu su A. Voldemaru rinkęs ir pasisavinęs lėšas Martynas Yčas byloje kažkodėl buvo tik liudininkas. 1932 m. byla svarstyta apeliaciniame teisme ir A. Voldemaras išteisintas nenustačius nusikaltimo sudėties (nusikalstamas veikimas pagal kai kuriuos straipsnius net nesvarstytas įsigaliojus amnestijai dėl senaties).

Šaržas: balsas iš tamsos: „Matysim, ar ilgai tu ten laikysiesi.“ Vėpla. 1929 m., Nr. 7, p. 16.

Skandalas dėl buto

A. Voldemaro vyriausybės krizė (sukelta tikro ar tariamo jo kabineto narių nepasitenkinimo ir palaikoma A. Smetonos) buvo atidėta dėl pasikėsinimo į jį prie Valstybės teatro. Tačiau laukta neilgai: pasikeitimams vyriausybėje buvo pasiruošta, pasinaudojus tuo, kad tuoj po pasikėsinimo A. Voldemaras išvyko į užsienį.

Ir paleidus vyriausybę, suformavus naują, A. Voldemaras liko populiarus, todėl buvo stengiamasi jį įvairiausiais būdais sukompromituoti ir pašalinti iš politikos lauko. Tyrinėjant jo tikrą ar tariamą antivalstybinę veiklą, vykdant A. Voldemaro ir su juo susijusių asmenų agentūrinį sekimą, naudotas terminas „voldemarininkai“, kuris tarsi savaime liudijo vienų ar kitų asmenų antivalstybinę veiklą.

A. Voldemaras taip pat buvo siejamas su sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Ji, kaip ir voldemarininkai, buvo kaltinama antivalstybinio perversmo rengimu. A. Voldemaras buvo organizacijos „Geležinis vilkas“ vienas idėjinių vadų, bet tiesiogiai jos veikloje nedalyvavo.

Siekiant sumenkinti A. Voldemaro autoritetą ir pakirsti jo politinę įtaką, pasinaudota ir jo nenoru palikti prabangų, specialiai jam įrengtą tarnybinį butą Lietuvos banko pastate. Siekiant jį iškraustyti prievarta, buvo inicijuotas garbės teismas. Teismo neprireikė, nes A. Voldemaras dėl antivalstybinio veikimo ir valstybės perversmo organizavimo buvo ištremtas į Platelius. Žmonai Matildai teko susitaikyti su iškraustymu, tačiau jis pats nenusileido. A. Voldemaras bandė iškelti bylą dėl jo daiktų, meno vertybių, knygų apgadinimo, atsiradusio išmetus daiktus už buto durų ar perkėlus į banko saugyklas. Savo turtą A. Voldemaras buvo įvertinęs milijoninėmis sumomis: knygas – apie 0,5 mln. litų, antikvarinius baldus, paveikslus – apie 4,5 mln. litų). Tačiau byla taip pat nepasiekė teismo.

Būta planų šiame bute apgyvendinti popiežiaus nucijų Richardo Bartoloni, o pats A. Voldemaras puoselėjo viltis išsaugoti patalpas, jei būtų paskirtas Lietuvos banko valdytoju (A. Voldemaro laiškas J. Tūbeliui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto Lietuvos banke. 1930 04 04. MAB Rankraščių skyrius. F 172-84 ; A. Voldemaro raštas dėl savo valdiško buto perleidimo popiežiaus nuncijui R. Bartoloni. 1930 05. MAB Rankraščių skyrius. F 172-65 ; A. Voldemaro laiškas vidaus reikalų ministrui Petrui Aravičiui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto. 1930 07 18. MAB Rankraščių skyrius. F 172-64).

Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nieko nepasiekė ir Lietuvos bankas, bandęs prisiteisti už butą nemokėtą nuomą, kuri, pasak banko atstovų, susidarė apie 30 tūkst. litų, dar apie 20 tūkst. litų bankas buvo išleidęs A. Voldemaro butui įrengti, baldams, už kuriuos bankui taip pat nebuvo kompensuota.

Tikslios apskaitos nebuvo, taigi dabar net sudėtinga nustatyti, kas buvo paties A. Voldemaro įsigyta, o kas jo užsakymu pirkta iš valstybinių ar banko lėšų.

Metafora: B. Jermolajevo karikatūroje antstolis Romeo ragina A. Voldemarą išeiti iš buto Lietuvos banko namuose, o A. Voldemaras – Džuljeta neklauso. Sekmadienis. 1930 m., bal. 27, p. 1.

Nenurimo net ir užsienyje

Iškraustyta iš buto Matilda Voldemarienė apsigyveno „Kęstučio“ viešbutyje, o paskui išvyko į vyro tremties vietą – Platelių kleboniją, vėliau – į grafų Šuazelių dvarą Plateliuose.

Beje, A. Voldemaro žmonai bandyta iškelti bylą ir dėl gyvenimo kartu nesusituokus, kai, dar nepanaikinus jos santuokos su A. Jaščenka ir oficialiai nesusituokus, A. Voldemaras vežėsi ją į užsienį jau su nežinia kaip gautu žmonos pasu. Tačiau Bažnyčiai tai neužkliuvo. 1927 m. A. Voldemaras su Matilda buvo maloniai priimti Vatikane pas popiežių, o byla į teismą taip ir nepateko.

1931 m., vykstant voldemarininkų bylai, A. Voldemaras trumpam buvo apsistojęs Kaune, „Romos“ viešbutyje, o po bylos, voldemarininkus išteisinus, jam leista apsigyventi Zarasuose pas pusbrolį, kartu ten vyko ir jo žmona Matilda.

1932 m. A. ir M. Voldemarams leista išvykti į užsienį. Manyta, kad taip pavyks galutinai atsikratyti nepageidaujamo, vis dar nemažą autoritetą išlaikiusio veikėjo. Tačiau A. Voldemaras užsienyje neužsibuvo, o 1934 m. prasidėjo naujas jo bylų maratonas.

1934 m. nuskambėjo garsi A. Voldemaro byla dėl jo straipsnio „Likimo keliais“, kuris, susitarus su Jonu Karučiu, iš pradžių išspausdintas „Tautos balse“, bet, karo komendanto įsakymu uždraudus „Tautos balso“ numerį su šiuo straipsniu (išplatinta tik keli numeriai), jis perspausdintas nacistinės pakraipos vokiečių laikraštyje „Preussische Zeitung“.

Straipsnyje „Likimo keliais“ A. Voldemaras rašė, kad įtampos su Vokietija didinimas yra pražūtingas Lietuvai, o dėl to labiausiai kaltas esąs A. Smetona.

Straipsnis kvalifikuotas kaip pavojingas tautai ir valstybei, galintis sukelti nepasitenkinimą esama valdžia ir galimai pavojingą valstybei nerimą ir atitinkamą veikimą. Be to, nepaklusus karo komendanto sprendimui, straipsnis vis tiek platintas priešiškame Lietuvos valstybei leidinyje ir tai gali būti kvalifikuojama kaip antivalstybinis veikimas.

1934 m. lapkričio 8 d. Apeliacinių rūmų sprendimu šioje byloje A. Voldemaras nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo. Vyriausiasis tribunolas kai kurias Apeliacinių rūmų 1934 m. lapkričio 8 d. bylos sprendimo formuluotes pripažino nepakankamai pagrįstomis, tą sprendimą panaikino ir perdavė Apeliaciniams rūmams bylą svarstyti iš naujo (Voldemaro Augustino ir kit. baudžiamosios bylos: [dėl straipsnio „Likimo keliais“] advokato Nargelevičiaus skundas prieš Apeliacinių Rūmų 1934 m. lapkričio mėnesio 8 d. sprendimą. 1935 05 28 // Vyriausiojo tribunolo 1933–1938 m. baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1939, p. 389–394).

Byla vėl buvo svarstoma Apeliaciniuose rūmuose 1935–1936 m. (Apeliacinių rūmų sprendimas A. Voldemaro byloje dėl straipsnio „Likimo keliais“. 1936 07 02 / 03. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 52, l. 265–267). A. Voldemarui šiuo teismo sprendimu liko galioti šešių mėnesių kalėjimo bausmė, bet konstatuota, kad jis tą laiką jau atsėdėjo ir bausmę atliko.

Pats A. Voldemaras 1934 m. vasarį iškėlė bylą prieš jo knygelės prancūzų kalba „Lietuva ir jos problemos“ recenzijos autorių, Klaipėdos gubernatorių Joną Navaką ir prieš „Lietuvos aido“ atsakingąjį redaktorių Simą Aleksandravičių. Bylos eigoje A. Voldemaras ją papildė naujais kaltinimais (Kauno apylinkės teismui skundo papildymas dėl straipsnių „A. Voldemaro sąjunga su Preussische Zeitung“ ir „Kultūros kaina“ laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1934 m. kovo 12 ir 13 d., pridedant šį papildymą prie A. Voldemaro bylos su „Lietuvos aido“ redaktoriumi Simu Aleksandravičiumi dėl J. Navako recenzijos. 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 13, b. 35). Tačiau bylos svarstymas vyko vangiai, kol buvo atidėtas iki spalio, o galiausiai byla numarinta.

Lemtingas žingsnis

Lemtinga A. Voldemaro tolesniam likimui buvo 1934 m. birželio 7 d. įvykusio Petro Kubiliūno sukilimo byla. Nors A. Voldemaras tiesiogiai sukilime nedalyvavo, jis buvo kaltinamas inspiravęs šį sukilimą ir netiesiogiai jį palaikęs. Nors buvo parskraidintas tariamai vadovauti šiam pučui jau jam pasibaigus, už prisidėjimą prie jo buvo nuteistas dvylikai metų sunkųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją, atsėdėjęs trejus metus ir aštuonis mėnesius, buvo paleistas.

Iš pradžių A. Voldemaras vėl apsigyveno Zarasuose, o paskui išvyko į užsienį. 1939 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet negavo darbo universitete. Valdžia vėl pasirūpino jį išsiųsti į Prancūziją, Vatikaną.

Matyt, A. Voldemaras jautėsi gana nukentėjęs nuo tautininkų režimo, tad netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą pačiu netinkamiausiu laiku, jau ją okupavus sovietams. Tas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, labai naivus poelgis ne tik negražiai užbaigė talentingo politiko, valstybės veikėjo karjerą, bet ir kainavo jam gyvybę.

Žurnalistas Ivanas Jakovina kviečia atkreipti dėmesį į Igorį Girkiną. Šis teroristas ilgą laiką buvo ištikimas Kremliui. Kadaise jis tarnavo Rusijos pajėgose, vykdė karo nusikaltimus Balkanuose ir Ukrainoje.

I. Girkinas, žinoma, neprieštarauja Ukrainos puolimui, nes priklauso tai žmonių grupei, kuri norėtų Rusijos Imperijos atkūrimo. Tačiau mano, kad Rusija viską padarė neteisingai.

Kaip pastebėjo I. Jakovina, I. Girkinas Rusijai prognozuoja Libijos scenarijų. Diktatorius Muammaras al-Gaddafis buvo nužudytas sukilėlių, o po to Libija paniro į ilgą laiką besitęsiančius pilietinius neramumus.

„Jie jau atvirai grasina V. Putinui, reikalaudami skelbti karą Ukrainai. Labai įdomi dinamika, labai agresyvi – žemiausio lygio grupuotė išsiveržia iš po V. Putino apsiausto ir kaip mėsėdis žvėris laižosi lūpas žiūrėdamas į prabangiame bunkeryje sėdintį V. Putiną – „per silpnas ir liberalus“, rašė I. Jakovina.

Žurnalistas teigė, kad Rusijos kariuomenės specialioji tarnyba jau demonstruoja dantis – jie „turi ginklų ir žino, kaip jais naudotis“.

I. Strelkovas-Girkinas piktinosi FSB neveiklumu, kuris paleidžia „nusikaltėlius“, turinčius antikarinę poziciją už Rusijos Federacijos ribų, ypač šou vedėją Ivaną Urgantą.

„Jis grįžo čia (Rusijoje – UNIAN) parduoti savo turto. Niekas net nebando jo suimti. Tai irgi klausimas FSB ir vidaus reikalų ministerijai, prokuratūrai. Jei to neįvyks, V. Putinui geriausiu atveju baigsis kaip Slobodanui Miloševičiui (buvusiam Serbijos prezidentui, laikomam vienu iš kruvinų įvykių Jugoslavijoje kaltininkų. Jis mirė Hagos tribunolo kalėjime – aut. past.). O blogiausiu atveju – kaip Muammarui Kadafiui (Libijos lyderiui, kuris mirė nuo žaizdos kojoje ir galvoje per pilietinį karą – aut. past.). Bet, deja, jis to nepadarys pats, visa šalis baigsis su juo. Rusija panaši į Libiją, kur visi kovoja prieš visus“, – kalbėjo jis.

I. Strelkovas-Girkinas taip pat pridūrė, kad Rusijos priešas yra šaltis. Jis gali atnešti tiek aukų, kiek joks kitas karas neįvertina.

Anksčiau buvęs „DPR“ lyderis pripažino  blogėjančią rusų įsibrovėlių  padėtį Chersono-Nikolajevo kryptimi.

„Per pastarąją parą pasidavė 694 kovotojai, įskaitant 29 sužeistuosius, – sakoma ministerijos kasdieniame pranešime apie konflikto Ukrainoje eigą. –  Nuo gegužės 16 dienos pasidavė iš viso 959 kovotojai, tarp jų – 80 sužeistųjų.“

Ministerija pridūrė, kad belaisviai, kuriems reikalinga medicinos pagalba, buvo išvežti į ligoninę Novoazovsko mieste Rusijos pajėgų kontroliuojamoje Ukrainos teritorijoje.

Kyjivas tikisi iškeisti pasidavusius Mariupolio gynėjus, bet Rusija dar nėra patvirtinusi, ar jie bus įtraukti į kokį nors apsikeitimą belaisviais.

Praeitą mėnesį Maskva paskelbė perėmusi Mariupolio kontrolę po kelias savaites trukusios apsiausties, bet šimtai Ukrainos karių tebekovojo didžiuliame „Azovstal“ komplekse, nuo Rusijos atakų ir bombardavimų slapstydamiesi toje pramonės zonoje esančiuose požeminiuose tuneliuose ir bunkeriuose.

Ukrainos gynybos ministerija sakė darysianti „viską, kas būtina“, kad išgelbėtų „Azovstal“ likusius karius, kurių skaičius nebuvo atskleistas, bet pripažino, kad neturi galimybių to padaryti karinėmis priemonėmis.

Donecko „liaudies respublikos“ vadovas: dėl „Azovstal“ gynėjų likimo spręs teismas

Donecko „liaudies respublikos“ vadovas Denisas Pušilinas tvirtino, kad dėl „Azovstal“ gamykloje tariamai pasidavusių Ukrainos karių likimo spręs teismas, pranešė agentūra „Reuters“, remdamasi vietos žiniasklaida.

Rusija trečiadienį pranešė, kad nuo pirmadienio gamykloje pasidavė 959 Ukrainos kariai, iš jų 80 buvo sužeisti.

Paprastai terminas „likimas“ reiškia, kad įvykiai žmogaus gyvenime yra iš anksto sudėlioti tam tikra tvarka. Operoje šis terminas vartojamas tada, kai pagrindinio veikėjo gyvenime įvyksta netikėti ir nenumatyti staigūs bei nekontroliuojami pasikeitimai. Pavyzdžiui, Dž. Verdžio opera „Likimo galia“ – keistas ir neįprastas, subtilus bei sudėtingas kūrinys. Opera pasižymi painiu siužetu, neįtikėtinomis situacijomis, herojų poelgiais. Viešpataujantis likimas iš anksto nulemia tragišką herojų baigtį ir nors operos siužete, regis, nebėra nė kibirkštėlės vilties, ji jaučiama kompozitoriaus kruopščiai sudėliotoje muzikoje, kuri kaip visada pulsuoja gyvybe, putoja aistra, akina spalvomis, pavergia nuostabiausiomis melodijomis. Tai ir bandys klausytojui perteikti Kauno miesto simfoninis orkestras.

Antai, Š. Guno operoje „Faustas“ nuo gyvenimo ieškojimų pavargęs pagrindinis veikėjas svarsto apie savižudybę. Mefistofelis jam pažada patenkinti jo pačius ekstravagantiškiausius norus ir slapčiausias svajones, jeigu tik Faustas jam parduos savo sielą. Taip visai netikėtai tarp jų įvyksta susitarimas, kuris nulemia herojaus gyvenimo chaotiškumą ir netikėtą baigtį, kurio pats Faustas jau nebegali kontroliuoti. Soprano R. Vaicekauskaitės atliekama arija iš Š. Guno operos pasakos, kaip sudėtinga atsispirti pagundoms ir kaip likimo galia yra didesnė nei žmogaus pastangos.

Praėjusį penktadienį įsigaliojo Vyriausybės priimtas nutarimas, kad nuo lapkričio 10 iki kovo 31 d. draudžiama eksploatuoti motorines transporto priemones, išskyrus mopedus, motociklus, triračius, visų rūšių keturračius, ir priekabas su vasarinėmis padangomis. Nutarime pabrėžiama, kad mopedus, motociklus, triračius, visų rūšių keturračius eksploatuoti su vasarinėmis padangomis draudžiama gruodžio–vasario mėnesiais, taip pat kovo–lapkričio mėnesiais, jeigu bent dalis važiuojamosios dalies, kuria važiuojama, yra apsnigta ar apledėjusi.

Atrodo, kad gamta nutarė patikrinti visų anksčiau išvardytų transporto priemonių variuotojų sąmoningumą ir pasižiūrėti, kaip jie laikysis šio Kelių eismo taisyklių punkto. Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Vidmantas Pumputis atkreipė dėmesį, kad, esant tokioms kelio ir oro sąlygoms, kokios yra Lietuvoje pastarosiomis dienomis, motociklininkai savo plieninius žirgus turėtų palikti garažuose.

Apie šį įstatymą prabilus pirmą kartą, buvo siūloma, kad žieminės padangos visoms transporto priemonėms būtų privalomos tik gruodžio–kovo mėnesiais, tačiau vėliau nuspręsta apsiriboti mažesne eismo dalyvių grupe ir išimtį pritaikyti tik motociklininkams. Dabar ant jų pečių gula didžiulė atsakomybė, nes šis ruduo ir ateinantis pavasaris bus tas laikas, kai specialistai aktyviai stebės, ar transporto priemonių, kurioms taikomos išimtys, susijusios su padangų naudojimu, savininkai elgiasi tinkamai ir nerizikuoja savo ir kitų eismo dalyvių saugumu, išvažiuodami į gatves su netinkamomis padangomis.

V. Pumputis neslėpė, kad tuo atveju, jei avaringumo statistika lapkričio ir kovo mėnesiais pablogės, šis nutarimas gali būti atšauktas, tačiau, jei eismo dalyviai elgsis atsakingai, gali būti, kad bus sugrįžta prie svarstymų, jog žieminių padangų naudojimo laikas ir kitoms transporto priemonėms, o ne tik motociklams, keturračiams ir mopedams, bus sutrumpintas nuo dabar esančių penkių iki trijų mėnesių. "Kol kas tokių siūlymų nėra, vis dėlto, mano manymu, jie verti dėmesio, nes orų ir eismo sąlygų skirtumai Lietuvoje gana dideli. Šiaurės rytų Lietuvoje eismo sąlygos gali būti sudėtingos, o pajūryje kelio danga neretai tinkama važiuoti ir su vasarinėmis padangomis", – kalbėjo pašnekovas.

Beje, kaimyninėje Latvijoje jau nebe pirmus metus galioja trumpesnis žieminių padangų naudojimo terminas, todėl susidaro įdomi situacija, kai į Vakarų Europą su savo automobiliu vykstantis kaimyninės šalies pilietis turi pasirūpinti, kad jo transporto priemonė būtų su žieminėmis padangomis, antraip Lietuvos kelių policijos pareigūnai, sustabdę jį lapkričio ar kovo mėnesį ir pamatę, kad automobilis yra su vasarinėmis padangomis, gali panaikinti techninės apžiūros galiojimą ir nebeleisti vairuotojui tęsti kelionės.

I. Dinoire mirė balandžio mėnesį, "po kovos su liga" – tokį pranešimą paskelbė šiauriniame Prancūzijos Amjeno mieste esanti ligoninė.

"Mirė ponia D., pirmoji pasaulyje pacientė, kuriai profesorius Bernard'as Devauchelle'is su komanda atliko veido persodinimo operaciją 2005 m. lapkričio 27 d.", – pridūrė ligoninės atstovai.

Būdama 38 metų I. Dinoire, dviejų vaikų motina, liko be nosies, abiejų lūpų ir smakro, kai ją miegančią apkandžiojo jos labradorų veislės augintinis Tania. Praėjus keliems mėnesiams po operacijos, ji dalyvavo spaudos konferencijoje. Jos veide buvo matyti ploni randai, einantys nuo nosies per skruostus link smakro. Jai nebuvo lengva judinti burną.

I. Dinoire sakė, kad po operacijos jau ketvirtą dieną ji jau galėjo išeiti į gatvę.

"Dabar aš galiu išsižioti, valgyti, naudotis lūpomis ir nosimi, tačiau privalau daryti specialius pratimus ir gerti vaistus, kad išmankštinčiau veido raumenis", – teigė moteris.

I. Dinoire pasakojo, kad jos augintinė Tania vargu ar bandė jai įkasti, veikiau gynė ją. Moteris nejautė, kai šuo jai sudraskė veidą, kadangi miegojo. Tik atsikėlusi ji suvokė, kas nutiko.

"Kai pažvelgiau į veidrodį, negalėjau patikėti tuo, ką matau. Tai buvo siaubinga", – savo dienoraštyje, kuris buvo publikuotas viešai, rašė I. Dinoire.

Nors medikai jai pasiūlė kitos moters veidą, I.Dinoire ilgai negalėjo su tuo susitaikyti.

"Labai dažnai galvodavau apie donorę. Kaip galima atiduoti jos kūną artimiesiems be veido. Man tai atrodė neįsivaizduojama", – teigė ji.

Praėjus trims dienoms po pasiūlymo darytis operaciją, I. Dinoire sutiko.

Operacijai, kuri truko 15 valandų, vadovavo du medicinos profesoriai: B. Devauchelle'is ir Jeanas-Michelis Dubernard'as. Transplantacijai buvo panaudota donorės iš Lilio miesto, kuriai gydytojai diagnozavo smegenų mirtį, nosis, lūpos, smakras ir veido oda.

Tačiau jau po operacijos I. Dinoire kūnas naująjį transplantą ėmė atmesti. Gydytojai kontroliavo tai nuosekliai didindami vaistų nuo transplanto atmetimo dozę. Bet, "Le Figaro" teigimu, pernai I. Dinoire jau nebegalėjo tinkamai naudotis lūpomis.

Jos vartoti stiprūs vaistai nuo transplanto atmetimo, kaip spėjama, galėjo sukelti vėžį, nuo kurio moteris ir mirė.

Nerijus Buikauskas, pasiuntinukas (35 metų)

Yra, yra likimas. Ir jis nenuspėjamas. Ar ne likimas, jei nuo gimimo atsineši negalią ir taip pradedi gyvenimą? Turiu skaitymo ir rašymo negalią nuo pat gimimo. Likimas lėmė, kad susidūriau su sovietine medicina. Sužinojau tai, ko nebūčiau pajutęs būdamas sveikas. Patyriau vyresnio amžiaus žmonių sovietinio mąstymo stereotipus, abejingumą, požiūrį į žmogų, turėjau ir turiu įrodyti, kad esu toks pat, kaip ir visi – žmogus.

Mantė Morkūnienė, menininkė (33 metų)

Taip, kažkas yra duota iš viršaus, bet pagrindą savo likimui sukalame mes patys. Nors ir mano gyvenime, o Dieve, kiek daug tų posūkių buvo. Ir duobių, ir pakilimų. Suprantu, kad viskas sukasi ratu. Nors... Kad ir daug kas priklauso nuo mūsų, nemažai ką galime koreguoti, bet jei kas išties mums duota iš viršaus, tai to niekas nepakeis.

Ernestas Piliukaitis, juvelyras (24 metų)

Jei nuspręsi, koks yra tavo kelias, suvoksi, kokiu keliu nori eiti, likimas viską sudėlios. Likimas – tavo svajonių kratinys. Kuri svajonė išsipildo, o kuri – ne, priklauso nuo to, nori to siekti ar ne. Kartą gavau darbo užsakymą, bet nemokėjau jo atlikti. Taip susiklostė, kad vėliau įstojau mokytis dalyko, apie kurį negalvojau, bet išmokau būtent to, ko tuomet nepadariau, – juvelyrikos.

Laura Skiemundrytė, slaugė (22 metų)

O, Jėzau... Tikiu likimu. Tiksliau, tikiu tuo, ką mums skyrė Dievas. Dievo skirtas kelias ir yra likimas. Todėl tikiu Dievo skirtu keliu. Mano gyvenime buvo labai daug netikėtų įvykių – ir šeimoje, ir tėvams, kai nulėmė kažkas iš aukščiau. Dabar skubu po darbo, pavargusi ir negaliu visko prisiminti. Nebent vieną smulkmeną – dirbu ligoninėje slauge, o dingo darbo raktai, kurių ypač reikėjo. Darbo diena ėjo į pabaigą, tiksėjo minutės, raktų skubiai reikėjo. Ir jie mistiškai atsirado – paskutinę akimirką, tada, kai atrodė, kad nerasime. Tai viena iš daugelio smulkmenų. Esu įsitikinusi, kad padėjo Dievas.

Romualdas Limantas, buvęs teisininkas (72 metų)

Prakalbote apie likimą ir iškart pagalvojau apie savąjį. Prieš pusmetį žuvo mano žmona. Kartu išgyvenome daugiau kaip 40 metų. Liūdnas likimo vingis. Nesu tikintis, esu piktas ant Bažnyčios, nes tą dieną žmona ėjo būtent pasimelsti į bažnyčią ir eidama iš ten pateko po automobilio ratais. Kyla įvairių minčių dėl negailestingo likimo – jei ji nebūtų ėjusi, gal būtų likusi gyva? Bet kartu mano likimas geras – gimiau prie Šatrijos kalno, Luokėje, nuo penkiolikos metų gyvenu Kaune, baigiau technikumą, po to – teisę Universitete, 36 metus dirbau su nusikaltėliais – niekada negalvojau, kad tiek pasieksiu ir dirbsiu prokuratūroje.

Laima Juršienė, senjorė (66 metų)

Likimą davė Dievas. Kaip jis skyrė mums gyvenime, kiek skyrė gyventi, taip ir bus. Žinoma, galime mes kažkiek koreguoti, pasiekti, bet pagrindą davė Dievas. Likimas man skyrė gyventi. Kai buvau penkiolikos metų, Marvelėje mane skęstančią ištraukė iš Nemuno. Jau buvau upės dugne. Mane išgelbėjo tėvas. Tikiu aukštesne jėga. Kadaise man vaidendavosi. Būdama šešiolikos, užgesinus šviesą kambaryje, vaidendavosi, kad po pusiaunakčio mane kažkas griebia už kaklo. Atvedė kunigą, pašventino ir viskas dingo. Likimas davė įvairių dalykų – ir gerų, ir blogų. Bet bus, kaip bus nulemta. Tiesa, jei eisi tik šunkeliais, nieko nedarysi, tau nepadės nei Dievas, nei velnias.

Raimondas Puišys, fotografas (53 metų)

Tikiu likimu, bet lengviausia ir paprasčiausia viską savo gyvenime suversti likimui ir jį kaltinti. Kažko nepasiekei, neuždirbai, esi girtuoklis, neradai išeities. Ai, kaltas likimas. Bet likimas priklauso nuo žmogaus. Ir dažniausiai likimu guodžiasi silpni žmonės. Mes turime patys jį koreguoti, mąstyti, daugiau dirbti ir jį kurti. Nors pripažįstu, kai kai kurie dalykai galbūt ir nulemti. Pavyzdžiui, aukštai kalnuose ar Indijoje sutiktas daug metų nematytas draugas. Arba, kai, kopiant į viršūnę Tian Šanio kalnuose, už nugaros nukrito didelis akmuo. Trys sekundės anksčiau, ir jis būtų nukritęs tiesiai ant mano galvos.

Kaip teigia EP Informacijos biuro atstovas žiniasklaidai Robertas Pogorelis, kol kas dar nėra gauta oficialaus JK prašymo išstoti iš ES. Jį gavus, prasidėtų derybos, kuriose esą būtų suderintas oficialus išstojimo terminas. „Prognozuojama, jog tai truktų ne mažiau kaip porą metų nuo prašymo gavimo. Tik nuo to termino JK būtų laikoma oficialiai išstojusia, taigi ir jos EP nariai nebegalėtų toliau eiti pareigų“, – LRT.lt komentavo R. Pogorelis.

Pasak EP Informacijos biuro atstovo, net jei išstojimo terminas būtų šiek tiek ankstesnis, realiausia tikėtis, kad naujos EP mandatų kvotos šalims įsigaliotų po 2019 m. EP  rinkimų.

„Koks po jų bus EP narių skaičius – dar anksti spręsti. ES sutartyje pasakyta, kad didžiausias leistinas europarlamentarų skaičius yra 751 – toks, koks yra dabar. Jei jis išliktų, tuomet atstovų iš kai kurių ES šalių gali padaugėti, atsižvelgiant į gyventojų skaičių“, – tęsia R. Pogorelis.

Tačiau EP narių skaičius esą gali ir sumažėti. Gavus JK prašymą, EP Konstitucinių reikalų komitetas netrukus pradėtų rengti rezoliuciją su konkrečiais siūlymais, kuriems vėliau turėtų pritarti visas parlamentas plenarinėje sesijoje.

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis sako žinantis, kad EP pirmininkas Martinas Schulzas britų europarlamentarams yra išsiuntinėjęs „nuraminimo“ raštus.

„Jų esmė ta, kad europarlamentarai nesijaudintų – iki tol, kol nesibaigs derybos, niekas nepasikeis. Tuos raštus gavo ir britų europarlamentarų darbuotojai“, – LRT.lt sakė V. Mazuronis.

Tuo metu dabar jau buvęs europarlamentaras Gabrielius Landsbergis teigia kurį laiką nekalbėjęs su kolegomis iš EP, tačiau tikina, jog Lietuvai naudingiau, kai britai yra EP.

„Iš savo patirties EP galiu pasakyti, kad tuomet, kai reikėdavo priimti politinius sprendimus, ypač tuos, kurie buvo mums svarbūs dėl Rusijos ar Ukrainos, dabar priimti bus kur kas sunkiau. Gana dažnai savo balsavimuose remdavomės britų konservatoriais ir leiboristais. Taigi tai yra ganėtinai nemažas praradimas nepriklausomai nuo to, ar balsai bus prarasti, ar kvotos kaip nors perskirstytos“, – LRT.lt teigė G. Landsbergis.