Miesto nesiilgi

"40 metų gyvenau tik mieste, bute labai gražioje vietoje ir man viskas atrodė gerai. Net neįsivaizdavau, ar sugebėsiu gyventi kaime, bet pamaniau: naaa... pabandysiu. Ir man labai patiko!" – džiaugiasi dailininkė, vaikiškų knygų iliustratorė L.Dūdaitė, į sodybą Liciškėnų kaime prie Jiezno atsikrausčiusi įkalbėta vyro.

Nors visą savo gyvenimą L.Dūdaitė gyveno mieste, niekada nebuvo miestietiško šurmulio mėgėja. "Man nepatinka parduotuvės, barai, restoranai, spūstys, eilės ir miesto dulkės. Kaskart atvažiavusi į miestą apsipirkti ar su reikalais skubu grįžti atgal. Manau, mums labai pasisekė, kad dėl savo veiklos pobūdžio galime dirbti bet kur ir nesame pririšti prie darbovietės", – persikrausčiusi į sodybą moteris nepatyrė miesto ilgesio.

"Mūsų abiejų darbai naminiai, o urbanistiniai poreikiai – minimalūs. Vaikai dideli, nebereikia vežioti į mokyklas ir būrelius. Patogumus ir komfortą pagal poreikius galima perkelti ir susikurti bet kur. Abu vairuojame, aš visiškai nejaučiu kažko netekusi, nes negyvenu mieste. Atvirkščiai – čia ramu, erdvu ir laisva", – anot L.Dūdaitės, čia galima bet kokiu garsumu leisti muziką, dainuoti, garsiai kalbėtis su savimi ir 24 valandas per parą būti gamtoje.

"Galime maudytis, uogauti, nusirauti savo ridikėlius, pasiskinti krapų ir bet kada, jei yra reikalas ar noras, nuvažiuoti į kiną, koncertą ar pas mamą į miestą pietų. Arba pakeliauti kur toliau. Čia yra viskas, ko mums reikia", – džiaugiasi menininkė.

Dirba lauke

Įsigiję sodybą sutuoktiniai paveldėjo didelį sodą su senomis obelimis, daug ūkinių pastatų, seną klėtį, pirtį ir gyvenamąjį namą. Deja, jį teko nugriauti, o kol bus pastatytas naujas, žiemoti sodyboje nepavyks.

"Neplanavome taip, tikėjomės, kad pakaks pasiremontuoti. Tačiau paaiškėjo, kad paprasčiau bus perstatyti. Kol kas vasarojame priepirtyje ir po truputį tvarkomės", – pasakojo L.Dūdaitė.

Kaimas vadinasi Liciškėnai, tačiau pora jam davė savo pavadinimą – Verbliūdas, pagal šalia esantį Verbliūdo ežerą. "Dar neatkapstėme, kodėl taip vadinasi. Vandenų vardai yra seniausi, todėl neaišku. Kažkada čia buvo Jekaterinos valdos, tai spėliojome, gal ji turėjo kokių egzotinių gyvūnų kaip daugelis dvarininkų, pavyzdžiui, kupranugarių", – juokėsi L.Dūdaitė, su vyru sodyboje visuomet turintys "Karakum" saldainių, dabar jau pervardytų verbliūdais.

Verbliūdu vadinama sodyba – naujieji menininkų poros namai, tačiau kol kas yra pastatyti tik namo pamatai. "Šiuo metu įsikūrėme mažame kambarėlyje šalia pirties, šiek tiek skautiškomis sąlygomis, bet taip tik dar smagiau ir romantiškiau! Mums čia visko užtenka. Daugiausia būname ir dirbame lauke arba pavėsinėje. Nei labai daug lietaus, nei šalčių šią vasarą čia nepatyrėme", – L.Dūdaitės prijaukintos sodybos mėgstamiausios vietos – daržas, veranda, hamakas ir pieva.

Nors sodyba turi numerį ir gatvę, jai priklauso 10 ha žemės, todėl kaimynų nematyti ir negirdėti. "Vadinasi, gyvename vienkiemyje", – sako menininkė ir vardija vienkiemio stebuklus: "Tvenkinys, sala, upelis, miškelis, pievos, kelios stirnų šeimynos, lapė, garniai ir labai daug visokių laukinių smulkmenų čia laksto, triukšmauja, zvimbia ir kuičiasi ir visaip kitaip būna."

Gamtos ritmu

Gamta diktuoja ir savo rutiną: kiekvieną laisvą nuo darbo minutę norisi praleisti lauke, mėgaujantis vasaros teikiamais malonumais.

"Marius dirba visada ir visur, jo ritualai nesikeičia ir čia. Keliasi jis 5–6 val. ryto ir piešia dažniausiai lauke, pavėsinėje. Aš miegu ilgiau – iki 8 val. Kai pabundu, mes kartu papusryčiaujame, o vėliau darbuojamės toliau: jei lyja – viduje, o jei oras gražus – lauke", – per pertraukėles sutuoktiniai tvarko aplinką: Marius – namus, o Lina – darže.

Šiuo metu įsikūrėme mažame kambarėlyje šalia pirties, šiek tiek skautiškomis sąlygomis, bet taip tik dar smagiau ir romantiškiau!

"Čia visos vietos kol kas yra tokios, kur norisi būti, pabūti, grožėtis ir šypsotis. Aš net ant kurmių nepykstu, kai daržą rausia. Nusipirkome žiūronus, nes labai įdomu stebėti paukščius, stirnas ir visą gyvybę, kurios plika akimi toliau nesimato. Kiekvieną dieną pasakojame vienas kitam, kokį paukštį ar gyvį matėme ar girdėjome. Aš, pavyzdžiui, nežinojau, kad tulžys toks mažas ir toks ryškiai mėlynas paukštelis, volungė taip skaisčiai geltona, o garniai rytais ir vakarais trimituoja kaip sirenos! Ir kaip magiška stebėti, kaip pievoje vienos gėlės keičia kitas ir kaip viskas aplinkui gyvena savo mažyčius gyvenimus, o tu tai matai ir jauti, ir pats esi toks pats gyventojas iki rudens", – negalėjo atsistebėti moteris.

"Ir, žinoma, maudomės, vaikščiojame ir kuriame planus. Vakarais skaitome knygas, pažiūrime filmą. Savaitgaliais dažnai turime lankytojų: atvažiuoja vaikai, sesės ir draugai pabūti ne mieste", – savo atradimu – gyvenimu gamtoje negalėjo atsidžiaugti L.Dūdaitė.

Antrąja dr. Aloyzo Petriko literatūrine premija bus apdovanoti du autoriai – rašytojas Marius Marcinkevičius ir dailininkė Lina Dūdaitė už knygą vaikams „Sivužas“ (leidykla „Tikra knyga“).

Premijos steigėjas ir mecenatas – verslininkas dr. Aloyzas Petrikas, JAV bei Lietuvos aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas. Premija skiriama už lietuvių rašytojų sukurtus kūrinius vaikams ir jaunimui. Šia premija pratęsiama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premijos, įsteigtos 1933 metais, tradicija. Anuomet šios premijos iniciatorius buvo tuometis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas Aloyzas Petrikas (1893-1964).

Šiemet premijai buvo pasiūlyti Kristina Gudonytė (knyga „Drugeliai virš bedugnės“), Aidas Jurašius (knygos „Naktis su raktininku“, „Pypas ir jo nutikimai“), Gintaras Kaltenis (knyga „Rainiuko Pikselio kelionės“), Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė (knyga „Mano sesė ir aš“), Marius Marcinkevičius (knygos „Maži eilėraščiai mažiems“, „Sivužas“), Kęstutis Navakas, Marija Smirnovaitė (knyga „Žvėreliai mokosi svajoti“), Gytis Norvilas (knyga „Vėžlys Dūmas“), Monika Vaicenavičienė (knyga „Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“).

Vertinimo komisijoje dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos deleguoti atstovai – Donatas Petrošius, Renata Šerelytė ir Regimantas Tamošaitis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nariai – Asta Skujytė-Razmienė ir Viktorija Šeina-Vasiliauskienė.

Rašytojas M. Marcinkevičius išleido septynias knygas vaikams: „Tolimoji karalystė“, „Voro koja“, „Draugystė ant straublio galo“ (IBBY išrinkta geriausia knyga mažiesiems skaitytojams 2018), „Maži eilėraščiai mažiems“, „Atvirkštukai“, „Princesė“, „Sivužas“ bei romaną „Juodoji Vilniaus saulė“.

„Visada buvau priklausoma nuo knygų. Turbūt kaip visi, kam neužtenka vieno pasaulio varianto ir reikia visų galimybių išsinerti iš realybės ribų. Kartais tai, ką randame kitų kūryboje - knygose, paveiksluose, vaidinimuose, muzikoj - veikia daug stipriau, negu tai, ką galime paliesti ar paragauti. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas tampa knygų dalimi. Tai, ką aš nupiešiu po to, kai perskaitau istoriją, yra tik viena iš daugelio galimų versijų. Bet tuo ir nuostabus yra pasaulis, kad galime dalintis savo vizijomis su kitais, taip praplėsdami „tikrojo“ pasaulio ribas iki begalybės“, – sakė dailininkė L. Dūdaitė.

Knyga „Sivužas“ 2019 m. pripažinta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams (IBBY Lietuva), pelnė „Papyrus“ knygos meno konkurso apdovanojimą „2018 metų knyga ir jos iliustratorius“.

2018 m. „Cow design festival“ L. Dūdaitė apdovanota kaip viena iš geriausių iliustratorių (už iliustracijas knygai „Sivužas”).

Premijos steigėjas ir mecenatas – verslininkas dr. Aloyzas Petrikas, JAV bei Lietuvos aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas. Premija skiriama už lietuvių rašytojų sukurtus kūrinius vaikams ir jaunimui. Šia premija pratęsiama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premijos, įsteigtos 1933 metais, tradicija. Anuomet šios premijos iniciatorius buvo tuometis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas Aloyzas Petrikas (1893-1964).

Šiemet premijai buvo pasiūlyti: Kristina Gudonytė (knyga „Drugeliai virš bedugnės“), Aidas Jurašius (knygos „Naktis su raktininku“, „Pypas ir jo nutikimai“), Gintaras Kaltenis (knyga „Rainiuko Pikselio kelionės“), Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė (knyga „Mano sesė ir aš“), Marius Marcinkevičius (knygos „Maži eilėraščiai mažiems“, „Sivužas“), Kęstutis Navakas, Marija Smirnovaitė (knyga „Žvėreliai mokosi svajoti“), Gytis Norvilas (knyga „Vėžlys Dūmas“), Monika Vaicenavičienė (knyga „Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“).

Vertinimo komisijoje dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos deleguoti atstovai – Donatas Petrošius, Renata Šerelytė ir Regimantas Tamošaitis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nariai – Asta Skujytė-Razmienė ir Viktorija Šeina-Vasiliauskienė.

Rašytojas M. Marcinkevičius išleido septynias knygas vaikams: „Tolimoji karalystė“, „Voro koja“, „Draugystė ant straublio galo“ (IBBY išrinkta geriausia knyga mažiesiems skaitytojams 2018), „Maži eilėraščiai mažiems“, „Atvirkštukai“, „Princesė“, „Sivužas“ bei romaną „Juodoji Vilniaus saulė“.

„Visada buvau priklausoma nuo knygų. Turbūt kaip visi, kam neužtenka vieno pasaulio varianto ir reikia visų galimybių išsinerti iš realybės ribų. Kartais tai, ką randame kitų kūryboje – knygose, paveiksluose, vaidinimuose, muzikoj – veikia daug stipriau, negu tai, ką galime paliesti ar paragauti& Labai džiaugiuosi, kad mano darbas tampa knygų dalimi. Tai, ką aš nupiešiu po to, kai perskaitau istoriją, yra tik viena iš daugelio galimų versijų. Bet tuo ir nuostabus yra pasaulis, kad galime dalintis savo vizijomis su kitais, taip praplėsdami „tikrojo“ pasaulio ribas iki begalybės“, – sakė dailininkė L. Dūdaitė.

Knyga „Sivužas“ 2019 m. pripažinta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams (IBBY Lietuva), pelnė „Papyrus“ knygos meno konkurso apdovanojimą „2018 metų knyga ir jos iliustratorius“.

2018 m. „Cow design festival“ Lina Dūdaitė apdovanota kaip viena iš geriausių iliustratorių (už iliustracijas knygai „Sivužas”).

A. Petriko premija Vilniuje, Rašytojų klube, bus įteikta birželį.

Be patoso, kaukių, dirbtinų šypsenų ir pompastikos. Šilta, nuoširdu, ryšku ir linksma.

Tokia atmosfera tvyrojo 52 metų Mariaus ir 42 metų Linos santuokos ceremonijoje.

Į savo vestuves Marius atvyko vilkėdamas baltais lininiais marškiniais, Harlemo centre pirktu dangaus žydrynės švarku, geltonais šortais ir avėdamas baltais sportiniais bateliais.

Baltus sportinius batelius L.Dūdaitė priderino prie raudonos suknelės, kurią pirko mėgstamoje parduotuvėje Rygoje.

"Džiaugiamės gyvenimu, nevaidiname kitokių nei esame. O esame linksmi, nuoširdūs, gražūs ir nusiteikę linksmai ir ilgai gyventi", – mums teigė M.Jonutis.

Jis pokštavo ir prieš ceremoniją, ir jos metu, pralinksmindamas atvykusius draugus bei fotoaparatu laimingas akimirkas fiksavusią aštuoniolikametę Linos dukrą Ulą.

Iš pradžių juokaudamas M.Jonutis "panikavo" dingus nuotakai, kuri Rotušėje gražinosi prieš veidrodį, po to ceremonijos metu garsiai pabrėžė, kad abu pasilieka savo pavardes, o pasirašius, ryžtingai čiupo L.Dūdaitę į glėbį ir pabučiavo.

"Galvojau pakeisti savo pavardę, bet daug dokumentų tvarkymo", – juokavo jaunikis.

Išeidamas iš santuokų rūmų Marius du kartus suskambino varpeliu ir garsiai tarė: "Čia mano žmona".

Jų rankas puošė menininkės Marytės Dominaitės sukurti sidabro žiedai su trimis žydrais taškiukais iš emalio – jie simbolizuoja daugtaškį.

"Tai – aliuzija į begalybę", – teigė M.Jonutis.

Švęsti jaunavedžiai pradės Linos gimtajame mieste Kaune, po to – keliaus į Vilnių. Į vakarinę dalį, kuri vyks už sostinės, kaime, jie pakvietė apie 30 artimiausių žmonių.

Liepos mėnesį abu vyks medaus kopinėti į Gruziją.

"Aš ten nebuvau, o Marius sakė, kad tai – nuostabi šalis, – vyrui, kuris gegužės mėnesį prisistatė keturioliktą, asmeninę parodą „Myliu“, su dviem dešimtimis meilės prisipažinimų, šypsojosi Lina.

Dailininkas Marius su kolege Lina susipažino 2011 metais Italijos mieste Bolonijoje, jubiliejinėje, 50-ojoje vaikų knygų mugėje – jie ten abu lankėsi kaip vaikiškų knygų dailininkai.

"Išėjome pasivaikščioti į miestą... – šyptelėjo M.Jonutis. – ... O draugauti pradėjome nuo praėjusio rudens. Susituokti galėjome jau žiemą, tačiau palaukėme vasaros. Tuomet galima piknikauti ir ant žolės."

"Menininkai lindi savo urveliuose ir susipažinti gali tokiose kelionėse, – nusijuokė Lina. – Arba feisbuke... Netrukus ir mes pakeisime feisbuko statusą."

Kodėl susituokė taip greitai?

"Rimti ir teisingi sprendimai gyvenime priimami staigiai, – papsėdamas pypkę tikino Marius. – Pirma mintis visada geriausia – ji iš širdies."

Per Kalėdas dauguma keliauja Namo. Iš didžiosios N, nes tai kelionė ne į paprastus namus, o vaikystės. Ten durų staktoje likusi pieštuko žymė, menanti ūgio matavimo procesiją, ten kur tokį didelį vis dar pasitinka platus tėvų glėbys.

Savo Namų duris prieš Kalėdas atvers dar viena slaptavietė, saugi vieta, menininkių – vaikiškų knygų iliustratorės L. Dūdaitės ir keramikės K. Ancutaitės paroda „Namai esi tu“. Tai dviejų menininkių projektas, apjungiantis kūrybiniame lauke skirtingas, tačiau dvasiškai giminingas asmenybes. Autorės ekspozicijoje vaizduoja kelionę į pasąmonę, vaizdinius, kurių nereikia suprasti, nes juos reikia pajausti ir turbūt prisiminti. Juk namai – vaikystės atsiminimai, svajonių sodai, pokalbis su savimi ir Dievu.

Parodai skirti darbai atlikti skirtingomis išraiškos priemonėmis – grafika, fotografija ir keramika. Tačiau juos jungia moteriškumo (autorių atveju – savęs) paieškos kūrybiniame procese ir bandymas rasti kaip moteriškumas atsiskleidžia per kūrybą.

Autorės pateikia iliustracijas iš savo vidinių namų, širdies gilumoje. Ir kartu vaizduoja jas supantį pasaulį: pušys žvelgiančios iš aukštybių, o paskiau nudelbiančios akis į žemę. Spygliai, vaizduojami fone, sukelia aštrumo, dygumo asociaciją, tačiau įvertinus kaip atskirus objektus, atrandama paralelė su grafiniais elementais. Spyglys = štrichas. Tai kaip statybinė medžiaga idėjos įgyvendinimui: gamtos ir meno sintezė pasiklojanti į formą per tekstūrą.

„Namai mūsų širdyse kaip ir kūryboje surinkti iš minčių nuotrupų, jausmų stebėjimo ir tikėjimo“, – savo parodą apibūdino autorės.

Paroda vyks iki sausio 26 d.

Su grafikės Linos Dūdaitės kūryba susipažįstama anksčiau, nei pradedama domėtis menu: kaunietė dailininkė – žinoma vaikiškų knygų iliustracijų kūrėja.

Knygos yra tarpininkės, nutiesiančios gijas, sujungiančias skaitytojus ir sukurtus herojus, jų gyvenimus, likimus. Iliustracijos – tai vizijos, kylančios žaidžiant tomis gijomis, pinant jas ir fantazijose kuriant paveikslus: stebuklinius, spalvotus, keistus. Sklaidant gelstelėjusias knygas jų personažai atrodo esantys taip arti, kad užmerkus akis būtų galima pratęsti iliustracija sukurtą jų atspindį. L.Dūdaitės piešiniai įsikuria vaikiškų knygelių puslapiuose, praverdami duris į slaptingus pasaulius. Žinoma, pro jas žengti gali tik tie, kurie iš tikrųjų tiki stebuklais. Menininkės kuriami personažai įtaigūs, gyvastingi, emocionalūs. Jie švelnūs, žaismingi ir magiški – knygos istoriją pasakoja nepraleisdami smulkiausių detalių.

Ne vieną lietuvių ir užsienio rašytojų knygelę iliustravusios L.Dūdaitės kūryba įvertinta ne tik įvairių knygos meno konkursų premijomis – už iliustracijas Čilės rašytojo Luiso Sepulvedos knygelei "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" menininkė įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) garbės sąrašą. Jauna menininkė 2011 m. dalyvavo ir garsiojoje tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje, kurioje Lietuva garbės svečio teisėmis pristatė geriausius pastarojo dešimtmečio vaikų knygų iliustruotojus.

Susitikime su kūrėja praskleidžiame knygų kuriamus stebuklus, svajojame ir vėl sugrįžtame į realybę, balansuojančią tarp kasdienybės ir kūrybos.

– Iliustracija – magiškas grafikos kūrinys, leidžiantis dailininkui pabūti vaiku, pasinerti į istorijas, pilnas stebuklų, atrasti paslaptingus pasaulius. Kaip jūs atradote savyje norą kurti iliustracijas?

– Pas senelius, taip pat ir mano namuose, buvo labai didelės bibliotekos. Nuo mažumės augau knygų apsuptyje. Kiek save prisimenu, visada norėjau užsiimti kažkuo, kas būtų susiję su knygomis. Mėgau skaityti. Dažnai norėdavosi nupiešti tai, ką perskaitau.

Kadangi dalis mano šeimynykščių yra menininkai: senelis baigęs skulptūrą, buvo menotyrininkas, 29 metus išdirbo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktoriumi. Gimnazija neoficialiai net buvo vadinama Dūdos mokykla. Senelė – tekstilininkė, mama – baigusi Kauno dailės gimnaziją, tėtis – tapytojas, sesė – taip pat tapytoja. Tačiau grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) pasirinkau ne pratęsdama šeimos tradicijas, o vedama vidinio polėkio.

– Jūsų paveikslėliuose gausu smulkių, kruopščiai išpieštų detalių, iš kurių susideda visas iliustracijos siužetas. Kaip prisijaukinate istoriją, kurią tenka iliustruoti? Ar, prieš kurdama, darote eskizus, ar iš karto baltame popieriaus lape spalvotomis priemonėmis kuriate piešinius?

– Perskaitau knygą, ir ji man patinka arba ne. Paprastai mane atranda patys knygelių autoriai arba leidėjai. Atsižvelgiant, kaip greitai darbą reikia įvykdyti ir kokių projektų tuo metu turiu – imuosi arba nesiimu pasiūlyto darbo. Labai retai būna taip, kad knyga man visiškai nepatinka. Visada perskaičius atsiranda vaizdai, kuriuos man norisi nupiešti. Aš eskizų darau mažai, tačiau to neatsisakau. Pirminį vaizdą, kilusį mintyse, perkelti ant popieriaus lapo pavyksta ne visada taip greitai. Kartais tenka piešinį perpiešti kelis kartus, kol rezultatas būna toks, kokio noriu. Net nežinau, ar tuos piešinius galima vadinti eskizais. Nėra taip, kad pripiešiu krūvą variantų ir paskui iš jų renkuosi. Žinoma, būna ir taip, kad mintyse sklando daugybė vaizdų. Tuomet tenka piešti juos visus ir žiūrėti, kuris geriau tinka knygoje pasakojamai istorijai.

– Ar iliustruojamą knygą pakanka perskaityti vieną kartą?

– Pakanka. Žinoma, pačiame iliustracijų kūrybos procese knygą skaitau kelis kartus, nes reikia, kad iliustracijos pasakojime būtų išdėstytos tolygiai. Skaitydama kelis sykius, atrandu tekste tas vietas, kuriose vyksta svarbiausias veiksmas, ir jas nupiešiu.

– Jūsų kuriami personažai detalūs, emocionalūs, gyvybingi. Ar jie turi atitikmenis realybėje?

– Visaip būna. Atrodo, kad viskas ateina iš galvos. Nėra taip, kad galvočiau, jog mano kuriamas personažas turi būti į kažką panašus, bet vis tiek iliustracijų veikėjai turi bendrų bruožų su mano aplinkos žmonėmis. Tai išeina visiškai nesąmoningai. Neretai artimieji, draugai, kolegos, sklaidydami mano iliustracijas, gana lengvai atpažįsta save. Net ir gatvėje sutikti charakteringi, įdomūs praeiviai išlieka atmintyje ir vėliau atsiranda mano kuriamose iliustracijose.

– Vaikai geba vertinti konstruktyviai ir aiškiai įvardyti, kas ir kodėl jiems patinka ar nepatinka. Turite šešiolikmetę dukrą Ulą. Ar klausiate jos patarimų, jei kūrybiniame procese iškyla dvejonių?

– Kai Ula buvo maža, visada klausdavau jos patarimų. Klausdavau kaip vaiko, nes man būdavo labai įdomu sužinoti jos nuomonę. Kai ji buvo trejų ketverių metų, ateidavo pas mane ir klausdavo, ar gali pažiūrėti, ką piešiu. Leisdavau jai. Dukra atsistodavo per metrą nuo stalo, ištempdavo kaklą ir žiūrėdavo nekvėpuodama. Kadangi ji taip yra užaugusi, nemano, kad mano profesija yra kuo nors ypatinga ar koks stebuklas. Ulai tai natūralu, nes aš visada piešdavau namuose.

– Ar iliustruojate tik vaikams skirtas knygeles?

– Esu iliustravusi Sylvios Waugh knygą paaugliams "Žmogonai". Kadangi kurti iliustracijas pradėjau vaikiškoms knygelėms visi, kurie mane atranda ir paprašo iliustruoti knygą, žino tik vaikiškus mano piešinius, nes suaugusiesiems skirtų pavyzdžių nėra. Norėčiau iliustruoti knygą suagusiesiems, bet iki to dar nepriėjau.

– Iliustracijas kuriate klasikine technika: baltame popieriaus lape piešiate guašu, akvarele, spalvotais pieštukais. Tačiau žvelgiant į vaikiškų knygų lentynas knygynuose, vis daugėja knygelių iliustruotų naudojant įvairias kompiuterines programas. Ką Jūs manote apie tokias iliustracijas?

– Kompiuteris tėra priemonė, o kiekvienas kūrėjas pasirenka sau priimtiniausią techniką. Piešimas kompiuteriu taip pat reikalauja įgūdžių, kad sukurtum piešinį - reikia įdėti lygiai tiek pat darbo, kaip ir piešiant baltame popieriaus lape. Bet piešdamas kompiuteriu, menininkas turi daugiau galimybių keisti, ištaisyti ar turėti daugiau to paties piešinio variantų, o kai yra piešiama dažais ar kitomis "gyvomis" priemonėmis ant popieriaus - atsiranda atsitiktinumo momentas ir jau nebegali atšaukti veiksmo spausdamas "undo" ar "escape" - turi sugalvoti kaip išsisukti iš padėties arba pradėti viską iš naujo.

Iliustratoriai, dirbantys kompiuterinėmis programomis, yra skirtingi, turintys savitą braižą, bet yra tam tikros tendencijos, populiarios kompiuterinių piešimo programų priemonės, transformuojančios piešinį ir padedančios pasiekti efektingesnį rezultatą, tačiau dažnai naikinančios individualumo faktorių ir charakterį. Kita vertus, jei žmogus yra gabus, turintis daug idėjų, nėra skirtumo, kokiomis technikomis jis kuria.

Aš taip pat kartais piešiu kompiuteriu komercines iliustracijas (reklamoms, kavinių meniu ir kt.). Knygai "Žmogonai" iliustracijas taip pat kūriau kompiuteriu. Neatmetu kompiuterio kaip priemonės, tiesiog man pačiai yra labai malonu liesti popierių, lieti dažus. Popierius, dažai turi kvapą, gali jausti jų tekstūrą, lipnumą – visai kitaip nei dirbant kompiuteriu.

– Iliustruojate ne tik lietuvių autorių knygas, bet ir verstinę literatūrą. Kokių skirtumų pastebite užsienio autorių vaikiškoje literatūroje ir lietuvių rašytojų knygelės?

– Skirtumų yra gana daug, bet viskas priklauso nuo to, su kokiu užsieniu lyginsime. Jeigu mes kalbame apie tipinį Vakarų pasaulį, tarkime, apie Vakarų Europą, tai knygos skiriasi vien dėl to, kad skiriasi visa jų vartojimo kultūra.

Žmonės, priklausantys posovietiniam Rytų blokui, knygas vertina truputėlį kitaip: jie nori daugiau teksto, nes galvoja, kad jei knygoje – tik paveikslėliai, ji nevertinga, o užsienyje, atvirkščiai, norima kuo mažiau teksto ir kuo daugiau paveikslėlių. Tai yra esminis skirtumas. Užsienio leidėjai nelabai nori perleisti lietuvių autorių knygelių, nes jų rinkai jos netinka.

Kiekviena šalis turi savo braižą, atsiskleidžiantį knygose, ir tai nėra blogai. Tie skirtumai suteikia kitoniškumo, yra vertinami kaip charakteringi kultūros bruožai. Man, kaip iliustruotojai, visiškai nėra skirtumo, ar iliustruoti lietuvių, ar užsienio rašytojo knygelę. Svarbiausia, kad pasakojama istorija patiktų.

– Gal turite mėgstamų autorių knygas, kurias iliustruojate su malonumu?

– Man artimas kūrinys yra "Alisa Stebuklų šalyje". Tai daugiausia iliustracijomis interpretuota knyga visame pasaulyje. Būtų iššūkis iliustruoti šią istoriją ir pamatyti savąją viziją. Bet nesu tikra, ar norėčiau iliustruoti visą knygą, ar tiesiog ta tema sukurti piešinių ciklą.

Dabar esu pasiekusi tokią kūrybinę stadiją, kad norėčiau pati parašyti knygelę vaikams ir ją iliustruoti. Turiu idėjų, juodraščių, tiesiog tam reikia atrasti laiko. Knygos man artimos ne tik dėl paveikslėlių. Man patinka ir skaityti, ir rašyti. Labai natūralu, kad, iliustruojant kitų autorių knygas, norisi pačiai sukurti istoriją ir ją apipavidalinti.

– Kokius kūrinius jums įdomiausia iliustruoti? Pasakas, o gal siaubo istorijas?

– Siaubo kūrinių iliustravusi nesu. Tačiau, kai VDA KF kūriau savo diplominį darbą, interpretavau "Alisos Stebuklų šalyje" tema ir iliustracijos buvo skirtos suaugusiesiems. Jos buvo kiek kraupokos, su švelniais erotikos elementais.

Prancūzai laikomi pačiais novatoriškiausiais ir drąsiausiais iliustracijų meno kūrėjais. Kasmet išleidžiama įvairių knygų: kai kurios jų labai meniškos, abstrakčios ar kraupios. Man asmeniškai baisiau atsiversti laikraštį su dienos naujienomis, nei žiūrėti į aukšto meninio lygio iliustracijas, pasakojančias, pavyzdžiui, apie mirtį. Tai visiškai natūralūs dalykai, tačiau lietuvių publika dar neprisijaukinusi tokios kultūros. Gana keista, nes Oskaro Milašiaus užrašytos lietuvių liaudies pasakos – gana baisios. Mūsų šalyje žmonės dažnai tokių istorijų kratosi, matyt, jie labiau nori linksmintis, nevertina rafinuotų, sudėtingesnių dalykų, išmetančių juos už "dėžės" ribų, keliančių nepatogius klausimus ir vidinius išgyvenimus. Galbūt, bandydami atitrūkti nuo rutinos, jie ieško greitojo maisto smegenims ir laisvalaikiui.

Užsienyje leidžiamos paveikslėlių knygos, kuriose nėra teksto. Vaikas su tėčiu ar mama, žiūrėdami tokią knygą, bendrauja. Knyga tampa interaktyvi. Neužtenka ją paduoti vaikui, kad jis tiesiog vartytų. Reikia su juo užsiimti ir tokiu būdu ne tik pratinti prie knygų, kultūros, bet kartu ugdyti asociatyvų mąstymą ir puoselėti tėvų ir vaikų ryšį. Pas mus dažniau norima tokių knygų, kurias duotum vaikui ir jis netrukdytų. Žmonės nėra įpratę investuoti laiko į tokius dalykus.

– Ar iliustruojamą knygelę galite laisvai interpretuoti?

– Tai priklauso ir nuo autoriaus, ir nuo leidėjo. Leidėjai, užsakantys mano iliustracijas, žino, ko iš manęs tikėtis, nes yra matę mano darbų. Žinau, kad jie nori to, ką jau esu dariusi. Viduje visuomet kyla konfliktas, nes noriu rizikuoti, išeiti iš savo komforto zonos, bet nežinau, kaip į tai sureaguos leidėjas. Galiausiai darau kompromisą su savimi.

– Ar knygelių autoriai dalyvauja jūsų kūrybiniame procese?

– Kartais taip. Jei konkretus autorius mane samdo piešti jo knygai iliustracijų, jis stebi, dalyvauja kūrybiniame procese, išsako savo nuomonę. Turi sutapti mano ir knygos autoriaus vizijos, bet aš nebūtinai darau viską, ko jis pageidauja. Lietuvoje kai kurie klientai neretai jaučiasi žinantys, kas yra teisinga ir gražu, geriau nei profesionalus menininkas, kurį jie samdo. Dėl to darbas tampa sudėtingas abiem pusėms. Kūrėjui tenka kovoti, apginti savo darbus dėl bendro rezultato, kuris tenkintų abi puses. Tai yra sunku, bet tokia mūsų regiono problema. Aišku, galima nusispjauti ir daryti tik taip, kaip pageidauja klientas, bet tada bus paminami profesiniai principai. Menininkas juk mokosi, dirba, gyvena menu, nuolatos domisi savo kūrybos sritimi, turi žinių bagažą ir patirtį. Tačiau didelė dalis žmonių linkę pasitikėti savo asmenine nuomone dar ir dėl to, kad mūsų mokykose vaikai nemokomi, kas yra menas, kūryba, kokia jų prasmė ir reikšmė. Jie užauga galvodami, kad menas apsiriboja sugebėjimu priderinti pagalvėlių rinkinį prie miegamojo tapetų.

– Kuo svarbūs jums įvertinimai Lietuvoje ir užsienyje? Gal tarptautinis įvertinimas jaunosios kartos kūrėjui atveria platesnius kelius dalytis savo kūryba?

– Žinoma, atveria. Bet koks vertinimas, ar tai būtų apdovanojimas, ar tiesiog nuoširdus žodis, yra vertingas. Žvelgiant iš realios, materialios pusės, tarptautinis pripažinimas atveria daug kelių, kadangi kūrinius pamato daugybė žmonių, atsiranda nuolatinis užsakovų srautas. Bet tikrasis mano kūrybos variklis – vaikų ar suaugusiųjų, mėgstančių mano iliustracijas, atsiliepimai.

– Ar ilgai užtruko prasiveržti į tarptautinę rinką?

– Ilgą laiką kūriau iliustracijas ir grafinį dizainą žurnalams. Po šio darbo perėjau prie vaikiškų knygų iliustravimo. Tik trečioji mano iliustruota knygelė buvo atrinkta dalyvauti tarptautinėje parodoje. Kelias buvo netrumpas.

– O gal turite svajonę savo iliustracijas pateikti kitaip? Tarkime, sukurti vaikams skirtą animacinį filmą?

– Apie filmuką svajojau anksčiau. Pati animacija neužsiimčiau, nes tai yra labai sunkus darbas, reikėtų samdyti animatorių. Žinoma, būtų įdomu, bet tai pareikalautų labai labai daug laiko. Mano dukra šiek tiek užsiima animacija, tad galbūt ateityje kas nors galėtų įvykti. Knygos man vis dar yra neišbaigta sritis. Aš labai norėčiau atsisakyti komercinės knygos ir kurti meniškesnes, savo knygas.

– Esate pasakiusi: "Iliustracija – tai rūbas, su kuriuo pasaka išleidžiama pasižmonėti." Ar, sukūrus iliustracijas, jos jau nebepriklauso kūrėjui? Ar lengvai jas paleidžiate?

– Paleisti visiškai nesunku. Man iliustracija yra įdomi ir aktuali tol, kol aš ją piešiu. Kai užbaigiu, keletą metų negaliu net pažiūrėti jos pusėn. Atrodo, kad iliustracijoje viskas ne taip, kaip turėjo būti. Visada, jau užbaigus piešinį, norisi jį perpiešti, bet suprantu: jei perpiešiu – tai bus jau kita iliustracija. Kūrybos procesas yra labai malonus ir visa apimantis, bet rezultatas   visiškai man nepriklauso. Niekada nesigrožėjau savo darbais, man net keista, kai žmonės pasako, kad mano darbai gražūs, man atrodo, kad taip sakoma iš mandagumo. Anksčiau labai išgyvendavau, kad negerai viską darau, o dabar supratau, kad kitaip nebus, ir tiesiog paleidžiu savo kūrinius, apie juos nebegalvoju. Vilniuje, parodoje, skirtoje "Knygos meno trienalei: iliustracija ir knyga", eksponuojamos kelios mano iliustracijos iš paskutinės knygos pelnė diplomą.

– Ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama knygos menui?

– Dėmesio skiriama labai mažai. Lietuvoje yra daug iliustruotojų, kuriančių įdomius darbus, tačiau jie žinomi tik siauram ratui besidominčių žmonių. Knygos meno tema yra labai plati ir pasaulyje tokios parodos populiarios. Ispanai, italai ar prancūzai pamišę dėl iliustracijų knygų-albumų. Suaugusieji perka vaikiškas knygas sau, kolekcionuoja mėgstamų iliustruotojų darbus, kaip kiti, pavyzdžiui, renka muzikos įrašus, pašto ženklus ir pan. Deja, didžioji lietuvių visuomenės dalis kol kas dar neatradusi šios estetinio pasitenkinimo srities.

– Kaip vertinate komiksus?

– Man jie labai patinka, nors Lietuvoje ši sritis kol kas dar yra labai ribota. Prancūzijoje susiformavusi visa komiksų kultūra (kaip Japonijoje – manga). Ji turi gilias šaknis, o kai kurios komiksų knygos – tikri meno kūriniai. Ši sritis labai įdomi. Paskutinėje mano iliustruotoje knygoje, išleistoje Latvijoje, "Liūto riaumojimas" yra šiek tiek komiksų elementų.