Dramatiškas kūrinys „Jausmų kalėjime“ – tai bendras aktorės darbas kartu su kompozitoriumi Justu Kulikausku („Future cello“) bei muzikos prodiuseriu Faustu Venckumi.

Ne kartą įvairiose muzikos scenose stovėjusi ir kitų žymių Lietuvos bei pasaulio atlikėjų kūrinius dainavusi Lina pasakojo, jog šis etapas – tai sugrįžimas prie to, ką ji visada norėjo daryti.

„Muzika mano gyvenime visuomet sukdavosi kažkur netoliese, tačiau paskutiniu metu pradėjau vis daugiau koncertuoti, projektai taip pat vis labiau tapo apie muziką, atrodo, visos aplinkybės klostėsi ir vedė mane iki šio taško. Supratau, kad laikas pabandyti tai, apie ką visuomet tyliai svajojau. Visi ženklai rodė – arba dabar, arba niekada“, – pasakojo Lina.

Stop kadras. 

„Jausmų kalėjime“ – dramatiškas, jausmingas, tamsus, tačiau kupinas vilties kūrinys. Tai kūrinys apie žmonių santykius, todėl dainininkė tikisi, jog klausytojai, jį išgirdę atpažins ir išjaus savo pačių gyvenimo situacijas. Šiai dainai sukurtas vaizdo klipas, prie kurio dirbo stiprūs šalies kūrėjai: choreografas Paulius Šinkūnas, šviesų dailininkas Paulius Varonenka ir videografas Arnas Mažylis.

Šiuo metu esu atsidavusi muzikai šimtu procentų.

„Jaučiu labai daug atsakomybės pristatant savo kūrybos dainą, kartu – ir nerimo. Ar priims? Ar išgirs klausytojai, ką noriu pasakyti? Kai dirbu filme ar spektaklyje, tai visuomet būna bendras darbas kartu su kūrybine grupe. Čia – mano autorinis kūrinys, aš nešu jo vėliavą, – atviravo Lina. – Visgi neseniai pavyko save nuteikti, kad nuo manęs šio kūrinio gyvenimas nebepriklauso, jis šiandien pradeda savo kelionę. Linkiu šiam kūriniui gyvenimo.“

Pristačiusi „Jausmų kalėjime“ Lina tikrai nežada sustoti – šiuo metu intensyviai kuriamos naujos dainos, iš kurių po truputį lipdosi būsimas albumas, šį rudenį planuojami ir soliniai gyvo garso koncertai.

„Nesu vieno stiliaus atlikėja, todėl ir albumas bus labai spalvingas, stilistiškai įvairus. Netrukus pristatysiu ir antrąją savo kūrybos dainą, kuri nuo pirmosios skiriasi kaip diena ir naktis. Labai mėgaujuosi šiuo nauju gyvenimo etapu, eksperimentuoju su muzika ir stebiu, kur ji mane nuves – tai be galo įdomu, nauja, visai kitos ir dar neišbandytos žaidimo taisyklės. Šiuo metu esu atsidavusi muzikai šimtu procentų“, – sakė ji.

– Penktadienio vakarais LRT siūlo gerai praleisti laiką su projektu „Mano daina“. Būsite šio muzikinio šou vedėja. Gal vis dėlto mieliau taptumėte jo dalyve?

– Kartą jau esu dalyvavusi šiame projekte, jei neklystu, pačioje pirmoje laidoje. Čia nėra jokios komisijos ir niekas nieko nevertina. Tiesiog toks lengvo formato pokalbių, dainų ir muzikos vakaras. Kadangi dalyve jau buvau, todėl renkuosi antrąjį variantą ir su nekantrumu laukiu dienos, kada galėsiu užimti vedėjos poziciją.

– Žiūrovų laidoje laukia nemažai naujienų: keisis šou scenos atlikėjų sudėtis, debiutuos rubrika su žiūrovų dainomis ir istorijomis.

– Kiekvieną penktadienio vakarą scenoje gyvai skambės keturių laidos dalyvių – garsių Lietuvos žmonių – išrinktos dainos, susijusios su jų gyvenimus pakeitusiais įvykiais. Dalyviai stebės vieni kitų reakcijas ir bandys atspėti, kas kurią dainą pasirinko. Linksmai diskutuodami ir slėpdami savo reakcijas, garsūs žmonės padarys viską, kad iki laidos pabaigos nebūtų išaiškinta jų paslaptis. Be to, tarp pasirodymų laidos žiūrovai dar išgirs ir intriguojančių istorijų.

Šį sezoną žvaigždžių pasiūlytų dainų interpretacijas su gyvo garso grupe atliks Česlovas Gabalis, Rūta Loop, grupės „Jauti“ vokalistas Džiugas Širvys. Laidos sezonui įsibėgėjus, prie jų prisijungs ir kitų atlikėjų.

– Minėjote, kad dainos bus ne bet kokios, o susijusios su tų žmonių gyvenimus pakeitusiais įvykiais. Gal yra tokia daina, kuri kažką pakoregavo ir jūsų pačios gyvenimo kelyje?

– Tokių dainų turėjau net keletą. Apie vieną iš jų pasakojau, kai dalyvavau pirmos laidos „Mano daina“ filmavime. Pamenu, vyksta kažkoks atlikėjų konkursas Šiauliuose. Esu paruošusi vieną Freddie Mercury dainą. Kažkodėl visi kiti dalyviai – su kanklėmis ir tautiniais kostiumais, o aš viena tokia „rokava“. Nors ir buvo keistas jausmas, kuris lydėjo mane tame konkurse, esu be galo dėkinga tai dainai už naujas pažintis, pasiūlymus, galimybes. Būtent dėl jos mane kažkas pastebėjo, pakvietė dainuoti kitur.

Antroji daina – tai Antano Miškinio kūrinys „Nuogas ruduo“. Ją atlikau kitoje LRT muzikinėje laidoje „Gražiausios poetų dainos“. Praėjus metams, visai netyčia pamačiau, kad „YouTube“ kanale šią dainą peržiūrėjo daugiau nei 0,5 mln. žmonių. Tačiau tai dar ne viskas. Tam tikra prasme šis kūrinys mane inspiravo sukurti visiškai naują koncertinę programą.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Turite omenyje pirmąją savo solinę programą, kuri vadinsis „Muzika, pakeitusi Lietuvą“? Kada prasideda gastrolės?

Galbūt mus traukia ta gyvenimo įvairovė?! Gal mes, aktoriai, tikrai esame kažkokie adrenalino fanatikai?

– Netrukus. Keliausime po Lietuvą drauge su talentingu pianistu Feliksu Zakrevskiu. Projekte „Mano daina“ skambančios dainos pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus, o mano soliniuose koncertuose atliekamos lietuviškos dainos keitė visos Lietuvos muzikinį gyvenimą. Tai programa ir apie kompozitorius, ir apie poetus, ir apie dainų atlikėjus, taip pat – jų kūrybos inspiratorius, kultūrinį, politinį ir muzikinį skirtingo meto Lietuvos foną. Visi mano atliekami kūriniai bus puikiai klausytojams žinomi arba nepelnytai pamiršti.

– Suintrigavote. Gal galite paminėti keletą dainų, kad skaitytojai, kurie dar iki galo neprarijo kabliuko su jauku, susidomėtų ir ateitų jūsų paklausyti?

– Jei kalbėtume apie senesnius kūrinius, aš atlieku Pauliaus Širvio „Pasakų miestą“, Vytauto Kernagio „Naktelę“, Marcelijaus Martinaičio „Severiutės raudą“, Antano Miškinio „Nuogą rudenį“. Kas be ko, tuose koncertuose bus ir šiuolaikinių kūrinių, ir ištraukų iš lietuviškų miuziklų. Visas mano dainas lydės pasakojimai, kodėl viena ar kita daina tokia reikšminga Lietuvai arba kokių ypatingų įvykių tuo metu vyko. Tarkime, prieš dainuodama dainą iš muzikinio filmo „Velnio nuotaka“, pastatyto pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“, pasakosiu žiūrovams, kur buvo filmuotas angelų rojus. Įsivaizduokite – pačiuose Kaukazo kalnuose! Arba po kokius pelkynus turėjo braidžioti šiame filme vaidinę aktoriai ir pan.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Autoriniuose koncertuose pastebime sparčiai populiarėjantį žanrą, kur muzika pinasi su pokalbių šou elementais. Solistui reikia pasmailinti liežuvį arba išmokti nemažai teksto. Gal išduotumėte paslaptį, kaip aktoriai lavina savo atmintį?

– Teatre – vienaip, renginiuose – kitaip, filmuose – trečiaip, o serialuose – dar visai kitaip. Nors visur esmė lieka ta pati – tekstą reikia išmokti, kitaip tariant, iškalti. Man asmeniškai lengviausia ruoštis vaidmeniui teatre. Per ilgą repeticijų laikotarpį tas tekstas kažkaip natūraliai susisieja su veiksmu, kurį atlieki.

Serialuose viskas vyksta žaibišku greičiu. Galbūt ten suveikia trumpoji atmintis: greitai įsiminei, susakei ir kitą dieną viską pamiršai, nes nebereikia. Muzikiniuose projektuose? Praktiškai visur turi išmokti tekstą. Ypač kai yra dainų, kurias, tarkime, „Holivudo žvaigždėse“, dainuoju kita kalba – anglų ar prancūzų. Nors žinau, apie ką dainuoju ir ką kiekvienas žodis reiškia, bet vis tiek dainos tekstą mokausi mintinai, atidirbinėju tarimą. Kito būdo nėra. Šitą klausimą esu uždavusi ir savo kolegoms aktoriams. Atsakymas visų vienas – reikia mokytis, kartotis. Kartojimas vyksta visur – namuose, gatvėje, automobilyje, ir aplinkiniams dažnai pasirodo labai juokingas. Nežinau, ką galvoja žmonės, matydami tave kažką pusbalsiu bambantį sau panosėje. Maža to, kartojami tekstai dažnai būna labai emocionalūs, tad gali iš niekur nieko gatvėje sušukti, sustoti ir įsistebeilyti tiesiai priešais save labai nustebęs. Neseniai teatre įsišnekėjome su vienu dekoratoriumi, kuris prisipažino, kad darbo pradžioje mes visi jam atrodėme labai keisti. Eini, sako, užkulisiuose, o ten visi kalba. Kai paklausi, ką sako, prašo nekreipti dėmesio.

– Muzikiniame projekte „Kaukės“ dalyvavote kaip pipiras ir prisipažinote esanti aštrumėlio mėgėja. Gal pakalbėkime apie visokius aštrumynus: tiek gomurio, tiek ir pojūčių.

– Tikrai labai mėgstu valgyti aštriai. Aštriausia, ką per gyvenimą esu ragavusi, buvo Indijoje. Gatvėje pamatėme vietinius prekiaujant tešloje virtais pipirais. Atrodė kaip paprasčiausios paprikos. Pradėjau valgyti nuo viršaus link kotelio, kur daugiausia sėklyčių, ir brrr... Galiausiai maniau, kad mano gerklė, skrandis, žodžiu, viskas viduje, tuoj užsidegs. Esant 40 laipsnių karščiui ore, tas beprotiškas karštis viduje atrodė žudantis. Bandžiau jį kažkaip užgesinti – niekas negelbėjo. Ką tik dariau, net liežuvį iškišusi laksčiau, – viskas veltui. Tačiau net tokia žiauri patirtis manęs neatgrasė nuo aštrumų.

Lygiai tas pats, manau, yra su scena. Man rodos, kad scenos žmonėms patinka aštrūs pojūčiai. Tarkime, man pačiai. Baigėsi kažkoks projektas. Tu iš visos širdies jį gimdei, išgyvenai, išnerimavai ir nusprendei kurį laiką pagyventi ramiai. Tačiau skambina iš LRT ir siūlo tapti muzikinio projekto „Mano daina“ vedėja. Aš, aišku, neatsisakau (juokiasi), nors ir koncertinis turas ant nosies, ir nervų ląstelių, žinau, sugadinsiu ne vieną milijoną. Galbūt mus traukia ta gyvenimo įvairovė?! Gal mes, aktoriai, tikrai esame kažkokie adrenalino fanatikai? Nors dabar ant amerikietiškų kalnelių tikrai neičiau. Nė už ką.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Daug aštrių pojūčių patiriate ir kelionėse, kurias su savo vyru aktoriumi Džiugu Siaurusaičiu labai mėgstate. Pasidalykite, kuri iš jų paliko aštriausią įspūdį?

– Galbūt Aliaska, kur įgijau fobiją meškoms. Realiai ten žmonės to ir važiuoja – pamatyti meškų. Užtai vaikščiodamas turi nuolat garsiai kalbėti arba skambinti varpeliu, kad meška tave girdėtų. Nemaloniausias dalykas – susidurti su ja netikėtai. Arba netyčia atsidurti tarp žaidžiančių meškiukų, kaip sykį atsitiko vienai bėgikei. Kodėl prieš vykdama į Aliaską taip įsibauginau? Mat perskaičiau vieną straipsnį su labai baisia antrašte „Septynios meškų atakos per septynias dienas!“ Tai nereiškia, kad visus tuos žmones jos sudraskė. Gal apstumdė ar aplamdė – bet man ir to užteko. Nežinau, ar ta paniška meškų baimė turi kokį nors mokslišką pavadinimą, bet nuo kelionės laikų aš ją turiu. Maža to, nuvykus į Aliaską visur matyti įspėjamieji ženklai ir instrukcijos, ką daryti, jei tave užpultų meška. Kur eisi, turi nuolat nešiotis pipirinių dujų, o vietiniai nė žingsnio iš namų negali žengti be revolverio, nors šauti į mešką griežtai draudžiama – tektų atsakyti aplinkosaugininkams. Žodžiu, jei atsidūrei Aliaskoje, turi viską daryti taip, kad meška nepalaikytų tavęs lengvu grobiu. Mes gyvenome visiškoje laukinėje gamtoje. Nebuvo jokių viešbučių. Miestelio populiacija – gal 80 žmonių. Visą maistą laikėme specialiame konteineryje, miegojome palapinėje. Štai tokie ekstremalūs pojūčiai. Žinojome, į ką veliamės, bet kad taip bijosiu meškų – nesitikėjau!

– Minėjote, kad teko pabuvoti ir Afrikoje, ir neturistinėje Indonezijoje, bet Indija suintrigavo labiausiai?

– Be galo mėgstu keliones. Kai lankėmės Balyje, netyčia matėme vietines vestuves. Procesija judėjo tiesiog gatve. Stojome, aš griebiau kamerą, pradėjau filmuoti ir tą pačią akimirką prieš mano akis nulėkė anties galva, jos krauju buvo pašlakstytas kažkoks altorėlis, o paukštis be galvos dar ilgai blaškėsi po gatvę. Pasirodo, Indonezijoje dar iki šiol aukojamos gyvūnų aukos įvairioms dievybėms.

Keliaudami po Indiją patyrėme dar kitokių pojūčių. Grįžus iš ten man atrodė, kad jau niekas gyvenime nebebaisu. Apie švarą, patalynės higieną net nekalbu. Nuolat savo kuprinėje rasdavau visokių milžiniškų skraidančių tarakonų arba prausiantis staiga dingdavo vanduo ir reikėdavo bėgti muiluota galva į jūrą maudytis, o man pavymui lėkdavo koks šimtas vietinių vaikigalių ir kažką linksmai šūkaliodavo, badydami į mane pirštais.

– Tai kodėl ir vėl slapčia svajojate apie Indiją?

– Todėl, kad būtent po tokių patirtinių kelionių daug ką supranti. Pirmiausia, reikia į bet kokią šalį važiuoti atvira širdimi, priimti viską, ką patirsi, su dėkingumu, o ne išdidžiu purkštavimu. Būtent tokios patirtys labiausiai augina, brandina žmogų. Pamatai, koks margas pasaulis, ir kokie mes visi skirtingi, tačiau sykiu ir panašūs. Juk visi esame žmonės.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur nuvykti linkėtumėte sau Naujaisiais metais?

– Bet kur. Nors ir į kaimyninę Latviją. Jei rytoj būtų bent menkiausia galimybė kažkur važiuoti, skristi, išsyk dumčiau. Tikrai neieškočiau, kur ekstremaliau ar toliau. Netrukus prasidės koncertinis turas po Lietuvą. Gal spėsiu ne tik padainuoti, bet ir aplankyti mažų miestelių vietines įžymybes – gamtos takus, kultūros paveldą. Noriu iš visur, kur tik nukeliausiu, sugerti visus įmanomus įspūdžius. Jeigu tik turėčiau užtektinai laiko ir finansų, keliaučiau po pasaulį ir nieko daugiau nenorėčiau.

– LRT projektas „Mano daina“ vadinamas muzikiniu pokalbių šou. Ar ne panašų formatą esate pasirinkę ir juodu su aktoriumi Jokūbu Bareikiu savo koncertinėse programose, kur ne tik dainuojate, bet ir dalijatės pikantiškomis žvaigždžių istorijomis?

– Esu be galo laiminga, galėdama kurti drauge su Jokūbu Bareikiu. Neseniai išleidome bendrą šventinį singlą „Rasim kelią į namus“, kuris buvo nufilmuotas įspūdingo grožio Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje. Abu esame dainuojantys aktoriai. Todėl natūraliai mūsų koncertuose atsiranda ir istorijų pasakojimų, nes aktorius visada nori bendrauti su publika. Manau, abu puikiai išnaudojame savo aktorystės dovaną, į savo koncertines programas „Holivudo žvaigždės“, „Kalėdų žvaigždės“ įtraukdami kuo daugiau teatro elementų. Iš paskutinių kalėdinių pasirodymų supratome, kad žmonės juos traktavo kaip muzikines komedijas. Tikrai to neplanavome: tiesiog pabandėme į Kalėdas pažvelgti kitaip (šypsosi).

– Ar yra buvusių tokių kuriozinių situacijų, kai, vesdama renginį, dainuodama koncerte ar vaidindama teatre, prieš akis pamatėte baltą lapą?

– Renginių vedimas daugiausia yra improvizacija, todėl ten to balto lapo, kai akimirkai dingsta atmintis, negali būti. Jei labai atsakingas, protokolinis renginys, jo vedėjas iš tiesų rankose laiko baltą lapą su tekstu, kurį bet kada gali pasiskaityti. Jei televizija – būna sufleris. Šiaip kiekvieno renginio vedimas man yra kaip džiazas, kur gauni temą ir gali improvizuoti.

Jeigu tik turėčiau užtektinai laiko ir finansų, keliaučiau po pasaulį ir nieko daugiau nenorėčiau.

Baltų lapų gal dažniau pasitaiko teatro scenoje. Ypač monospektakliuose. Pamenu, buvo toks spektaklis „I love you, Marija“. Sakiau monologą ir staiga...  – nebežinau, ar čia spektaklio pradžia, ar pabaiga, kurioje vietoje aš dabar esu. Jokio veiksmo aplinkui nevyksta, muzika neskamba, žodžiu, jokių užuominų, iš kurių man galėtų kilti kažkokių asociacijų. Ta akimirka man truko visą amžinybę. Vėliau, pažiūrėjusi filmuotą medžiagą, nusiraminau, nes visa tai atrodė kaip natūrali pauzė. Panašių atvejų pasitaiko ir koncertuose. Įsivaizduokite, daina jau pristatyta ir staiga – vėl tas baltas lapas! Ką turiu dainuoti, nežinau. Kol muzikantai groja įžangą, kažkaip atsipeikėji.

– Ar prieš eidama į sceną – nesvarbu, ar tai būtų spektaklis, TV laida, o gal muzikinis šou, – dar jaučiate baimę. Jei taip, tai kada jaudinatės labiausiai?

– Nėra jokio skirtumo. Aišku, jei spektaklį vaidini kokį 50-ąjį kartą, to jaudulio gerokai mažiau nei per premjeras. Tačiau iš esmės jaudulys lydi visur. Nesvarbu, kad esi aktorius ir scena, atrodytų, tau yra lyg antri namai. Tu visada jaudiniesi, nerimauji, kaip pavyks. Tiesa, kai veiksmas prasideda, jau nebe taip jaudiniesi.

Asmeninio archyvo nuotr. 

– Tai gal galima ruošimąsi lipti į sceną, nesvarbu, kokią, prilyginti ėjimui pas odontologą? Kol sėdi prie kabineto durų, jaudulio pilnos kelnės, bet vos atsisėdi į jo kėdę...

– Paprieštaraučiau (juokiasi). Man ėjimas pas dantų gydytoją yra baisus nuo pirmos iki paskutinės minutės, kol neatitirpsta vaistais užmarintas žandikaulis. Labai bijau eiti pas odontologą. Man čia turbūt viena didžiųjų gyvenimo baimių, be meškų. Tačiau, jei bijočiau scenos kaip dantų gydytojo, turbūt iš viso į ją neičiau: rinkčiausi kažką kitą.

„Mano daina“ – nuo sausio 13 d., penktadieniais, 19.30 val., per LRT televiziją.

Šį sekmadienio vakarą LNK šou „Kaukės“ netrūko gerų emocijų ir intrigų. O laidos pabaigoje penki komisijos nariai nusprendė atidengti Pipiro kaukę, po kuria slėpėsi aktorė L. Rastokaitė. Vidas Bareikis savo kolegę pažino iš vieno rankos mosto ir buvo teisus. Pasibaigus filmavimui į užkulisius pasveikinti savo kraštietės atskubėjo ir atlikėja Rūta Ščiogolevaitė: „Buvo labai gerai! Buvo taip gerai, kad aš sugebėjau tavęs nepažinti“, – sakė ji.

Tuo metu pati Lina pripažįsta galvojusi, kad pavyks pasislėpti geriau: „Bandžiau maskuotis ir dainavau visiškai kitokiu stiliumi negu esu pratusi, bet pažino! Aš iki dabar nesuvokiu, koks tas mano rankos mostas taip išduodantis mane. Vidui didžiausi komplimentai už pastabumą.“

Žinoma moteris neslepia, kad projektą „Kaukės“ yra mačiusi: „Pamenu, praėjusiais metais šventai buvau įsitikinusi, kad po Ąžuolo kauke slepiasi Malinauskas. Ir vis galvodavau – na, kaip komisija nemato? Kaip jie negirdi? Ir kai nuėmė kaukę, pati išsižiojau, nes ten slėpėsi Kučinskas. Labai smagu!“

Lina prisipažįsta, kad nėra latekso mėgėja ir pamačiusi savo kostiumą labai nustebo: „Galvojau – o Dieve, kaip aš į jį įlįsiu? Jūs juokaujat? Bet va, matot, įlindau. O pati kaukė man labai graži ir dar pipiras. Aš pati esu aštrumėlio mėgėja tai man šitas kostiumas labai tiko!“

Ne paslaptis, kad visi projekte dalyvaujantys žinomi žmonės yra pasirašę griežtas konfidencialumo sutartis ir net jų artimiausi žmonės negali žinoti apie jų dalyvavimą čia. Todėl žinoma aktorė atvira: „Galvojau, kad nuslėpti nuo Džiugo bus labai sunku. Jis juk žino kas yra „Kaukės“, pats yra sėdėjęs įvairiose komisijoje, bet kažkaip kažką maliau, maliau jam. Man atrodo jis pamatė mano nerišlius pasiteisinimus ir tiesiog nusprendė nebeklausinėti. Kad dalyvauju čia, tikrai nesitikėjo.“

Šis koncertas skirtas visiems, išsiilgusiems gyvo, ir kokybiško pasirodymo. Koncerte klausytojų laukia: muzikinių kūrinių atlikimas, aktorinis meistriškumas, kino muzikos istorijos faktai.

Koncerte skambės Merlyn Monroe, Eltono Johno, Adelės, Lady Gagos, Stingo ir kitų atlikėjų dainos iš tokių filmų kaip „Liūtas Karalius“, „Taip gimė žvaigždė“, „Rokis“, „Graži moteris“, „Džeimsas Bondas“, „Jėzus Kristus Superžvaigždė“  ir „Ledo šalis“.

Kino muzikos pradžia laikomas XIX a. devintasis dešimtmetis, kai buvo išrasta pirmoji kamera. Tai ir yra šio koncerto kelionės pradžia. Koncerto metu bus keliaujama dešimtmečiais, į laikus, kuomet karaliavo Čarlis Čaplinas ir nebylusis kinas, į laikus, kai atsirado vaidybinis kinas ir, žinoma, daugiausia dėmesio bus skirta Holivudui.

Atlikėja, aktorė, projekto „Auksinis balsas“ nugalėtoja L. Rastokaitė sako, kad šis projektas apjungė kelis žanrus: aktorystę, muziką ir istorijų pasakojimą. Visa tai kartu sukūrė netikėtumų ir emocijų kupiną vakarą.

„Paprastai muzika skamba emocionaliausiais filmo momentais, o kūriniuose telpa visos filmo istorijos koncentracija. Todėl vos išgirdus pirmuosius akordus, jie nukelia žiūrovą į tą filmą, tą sceną, tą laikmetį. O mes su Jokūbu dar ir pasakojame negirdėtas istorijas, įdomius faktus apie kino kūrimą. Taigi kartu susijungia vaidyba, muzika ir pasakojimas. Koncerto metu tiesiog matau tuos didingus kino vaizdus, išgyvenu graudų ar pakilų filmo momentą. Kai atliekame kūrinį iš filmo „Ištrūkęs Džango“, mes patys dainuojame tarsi norėdami išsilaisvinti, jaučiame herojų kovą, o tą emociją sustiprina matomi vaizdai“, – pasakoja L. Rastokaitė.

Muzikantai pradeda pasakojimą nuo XIX a. 9 dešimtmečio, kai buvo išrasta pirmoji kamera ir prasidėjo kino eros pradžia. Skamba žymiausia Holivudo muzika: Eltono Džono, Stingo, Adelės, Lady Gagos dainos ir muzikiniai takeliai iš tokių filmų kaip „Rokis“, „Graži moteris“, „Taip gimė žvaigždė“, „Džeimsas Bondas“, „Jėzus Kristus Superžvaigždė“, „Liūtas karalius“, „Ledo šalis“ ir kitų.

Atlikėjas, kino ir teatro aktorius J. Bareikis sako, jog muzikinio-edukacinio pobūdžio formatas pavyko puikiai, o ateityje tokių projektų galėtų būti daugiau. „Mes ne tik suteikiame pramogą, bet ir pagiliname klausytojų žinias apie kiną ir muziką. Todėl šis projektas įgauna dvigubai daugiau prasmės. Ateityje tokių projektų galėtų atsirasti daugiau. Juk per muziką žmogų galima edukuoti visomis temomis. O tokia edukacija suprantama ir įdomi visiems – nuo mažiausio iki didžiausio“, – sako J. Bareikis.

Jokūbo ir Linos duetui akomponuoja gausus būrys profesionalių muzikantų: Kostas Balčiūnas (gitara) arba Jurgis Sakalauskas (gitara), Martynas Garbačas (bosinė gitara) arba Rytis Vasiliauskas (bosinė gitara), Mindaugas Stundžia (perkusija), Vytis Smolskas (klavišiniai).

Bosistas M. Garbačas sako, jog renginys neeilinis tiek klausytojams, tiek patiems atlikėjams. „Tai nėra eilinis koncertas – jo formatas tikrai išskirtinis ir labai įtraukiantis net mane, kaip šio projekto muzikantą. Gyvo pasirodymo metu mes atliekame kūrinius iš filmų, su dauguma kurių aš užaugau ir dar prieš pradėdamas groti jau mokėjau mintinai. Lina ir Jokūbas tikrai labai gyvai ir teatrališkai pasakoja istorijas bei įvairiausias plonybes apie šiuos filmus. Tačiau repeticijų metu jie ne viską atskleidžia net ir mums. Tad renginys vyksta ne tik klausytojams salėje bet ir muzikantams scenoje. Na ir savaime aišku, muzikuoti su tokia profesionalų ir draugų komanda visada yra tikras malonumas, neabejoju jog ši teigiama energija tikrai pasiekia ir pačius žiūrovus“, – džiaugiasi M. Garbačas.

Muzikinių projektų agentūros „Pepper Live“ prodiuseris, Simonas Kareckas džiaugiasi itin pavykusiu projektu ir tikisi, kad jį išvys kuo daugiau žiūrovų. „Tikrai ne visi norintys spėjo nusipirkti bilietus, bet tai – ne bėda. Šis projektas dar gyvuos ir važinės po visą Lietuvą. Tad pakeliauti po Holivudą neišvykus iš savo miesto dar galėsite. Žiūrovų lauks aukštas atlikėjų meistriškumas, visų laikų geriausi muzikiniai kūriniai ir naujoviškas formatas – tai, ko ilgai negalėsite pamiršti ir norėsite pakartoti“, – tikina S. Kareckas. 

Tiems, kurie nespėjo į „Holivudo žvaigždžių“ premjerą, patirti šį nuotykį bus galima lapkričio 17 d. Kaune, o gruodžio mėnesį Klaipėdoje, Marijampolėje bei Panevėžyje.

Lietuvos aktorė, renginių vedėja L. Rastokaitė trečiadienio vakarą, 19.30 val., svečiuosis TV3 laidoje „Gero vakaro šou“. Ji papasakos įsimintiniausius nuotykius iš egzotinių kelionių ir įvairiausių darbų užkulisių.

Aktorė sako, kad labai mėgsta keliauti, ypač po tolimas šalis, kuriose galima pažinti visai kitokią kultūrą, pamatyti visai kitokį gyvenimą. Ją ypač žavi Azija, Indonezija, Indija. Bekeliaujant, žinoma, nutinka visokių nuotykių. Vieną jų, kai keliavo savarankiškai po Indiją, ji papasakos laidos žiūrovams.

„Yra man buvę, kad aš duše prausiausi ir dingo vanduo... Nu ką, jūra netoli, turiu eiti, bet mes ne turistinėje vietoje buvome, o ten baltoji moteris kažkas tokio. Tai aš ėjau su ta šampūnuota galva per tuos sklypelius jų, su visu būriu vaikų į tą jūrą maudytis. Ir visi mane pirštais badė, apšnekinėjo, ką norėjo, tą darė“, – dabar smagiai juokdamasi pasakojo įvykį Lina.

Kitas ryškus jos prisiminimas iš kelionės po Indoneziją, kur lankėsi su vyru Džiugu. Tuomet Lina kažko egzotiško užvalgė, nuo ko itin nekaip pasijuto.

„Tik atskridom į kitą salą... 7 valanda ryto, niekas nepriima mūsų apsigyventi į viešbutį, tai mes į turgų tiesiai, nes veikia vienintelis, o ten valgyklėlė. Ir atnešė kažkokį kompotėlį...  „Ai, nieko“ – sakau ir išgėriau. Džiugas „dezinfekuojasi“, tai jam nieko, o aš „nesidezinfekuoju“ nuo ryto ir man viskas! Man kažkas tokio negero pasidarė, o vakare aš jau atguliau visiškai. Aš nebesuprantu, kas su manimi darosi, ta prasme, tai aš prarandu sąmonę, tai atgaunu, o už sienos vyksta musulmonų laidotuvės ir pro tą langą aš girdžiu visas tas raudas...“, – prisiminimais dalinosi aktorė.

Lina keliauja ne tik po šiltus kraštus, jai teko pabuvoti ir Aliaskoje. Miestelyje, kur gyvena 80 žmonių ir baltosios meškos.

„Aliaskoje supratau, kad aš turiu fobiją meškoms, Lietuvoje to nepastebėjau. Bet jos ateina čia į Lietuvą. Aš su siaubu žiūriu, kai per žinias sako, kad Marijampolėje dabar jų atsirado – kaip? Iš kur? Man ten baisu buvo. Visą dieną gali eiti ir nesutikti nė vieno žmogaus. O veikti daugiau nėra ką, tik eiti ir grožėtis ledynais, gamta. Visą laiką tu turi kalbėtis garsiai, nes meškos labai turi gerą klausą, labai gerą uoslę ir jeigu tu nori netyčia su jomis nesusidurti, tu visą laiką turi garsiai kalbėti, dainuoti, dar kažką daryti“, – apie kelionės metu įgytą baimę pasakojo Lina.

„Nėra už ko užsičiupti. Man pasakė dėstytoja, kad su išvaizda turiu problemų – ryža ir trumpomis kojomis, su karjera bus nekas. Labai specifiška, bus blogai... Kadangi man taip pasakė, tai reikėjo daryti priešingai“, – laidoje kalbėjo daugiau nei 20 vaidmenų kine sukūrusi N. Oželytė.

Įprasta, kur ši asmenybė – daug triukšmo, ekspresijos ir garsios kalbos. „Esu nekontroliuojamai hiperaktyvi. Aš tada jaučiuosi kaip muzika... Kai ištinka proga kalbėti, kalbu apie tai, kas man svarbiausia. O kartais visai ne apie tai, ko manęs paklausia normalus žmogus. Ko paklausi – to negausi. Gausi tai, kas man iš tiesų rūpi. Prisižadu kontroliuoti ir nesukontroliuoju. Paskui pagalvoju – ir nereikia, liekis kaip muzika. Kam nepatinka, tegul išjungia“, – kalbėdama apie save juokėsi N. Oželytė.

Projekto „Klo(u)nai“ dalyvė N. Oželytę vadina unikaliu žmogumi, spalvinga, daugiabriaune asmenybe ir tikru lobiu. Posakiai, minties aštrumas, emocinis intelektas – žiūrint į ją ir stebiesi. „Intelekto ir apsiskaitymo prasme man kiek dar reikėtų nugyventi, kad galėčiau tobulai ją įkūnyti... Nijolė gali kalbėti bet kokiu gyvenimo klausimu. Jos iškalba... Kai kurias frazes reikėjo pasimokyti mintinai. Tai žmogus, turintis aiškią pasaulėžiūrą“, – susižavėjimo neslėpė L. Rastokaitė.

Aktorė sako, kad būti šios ryškios asmenybės kailyje yra labai smagu. Nijolė – tvirta, nieko nebijo, jai nėra oponentų, o tiesa yra aiški. L. Rastokaitė įsitikinusi, kad jai pavyko sukurti puikų kloną todėl, kad žavisi šia asmenybe. Pirmą kartą gyvai su  N. Oželyte aktorė susitiko būtent filmavimo studijoje.

„Labai žaviuosi šia asmenybe, o kai susitikau gyvai – vožtelėjau. Energijos šaltinis, ryški, pasipuošusi raudona suknele. Aplink visi nublanko... Gyvastis, akių švytėjimas, esu susižavėjusi. Nijolė – drąsi, ryžtinga, išsilavinusi, tačiau tuo pat metu ir jautri moteris. Tikiuosi, kad ji neįsižeidė, bet iš jos reakcijos matėsi, kad suprato. Labiausiai šioje laidoje nesinori įžeisti žmogaus. Jis yra toks, koks yra. Ir tai, kad laidoje yra įsikūnijimą į žmogų, parodo, kad jis yra ryškus, mąsto kitaip nei visi. Ruošdamasi šiam pasirodymui, aš pati praturtėjau“, – kalbėjo L. Rastokaitė.

Pasiruošti šiam pasirodymui aktorei padėjo internete peržiūrėti interviu. Tiek seniai daryta, tiek nauja medžiaga padėjo susidėlioti N. Oželytės paveikslą. Ryškiausias frazes L. Rastokaitė užsirašydavo, o sunkiausia viską buvo sudėti į trumpą etiudą. „Tai – tik žmogaus fragmentas, neįmanoma jo viso parodyti. Džiaugiuosi, kad man pavyko, gavau labai daug gerų emocijų. Kaifavau ruošdamasi, susipažinusi su šiuo žmogumi“, – užduotimi džiaugėsi L. Rastokaitė.

Šį sekmadienį aktorė scenoje virs dainininke Arina. Kaip pasakojo, projekte išsipildė viena iš jos gyvenimo svajonių – padainuoti su šia atlikėja. „Arina žaviuosi nuo paauglystės, mokėjau ir moku jos dainas. Ji man visada buvo džiazo diva, rokenrolo karalienė. Negalvojau, kad kada nors gyvenime atsidursiu su ja vienoje scenoje ir kartu padainuosime“, – apie dalyvavimą projekte kalbėjo L. Rastokaitė.

Pirmoji scenoje pasirodė Deimantė Vaičiūtė-Dejmukas. Šių dienų hitą atlikusi vaizdo tinklaraštininkė, „TikTok“ žvaigždė sulaukė pastabų dėl jaudulio ir nebendravimo su publika. „Scenoje mes stovime ne tik dėl savęs, bet ir žmonių“, – sakė Marijonas Mikutavičius.

L. Rastokaitė pasirinko sunkią dainą, tačiau teisėjai pamatė, kad Lina į pasirodymą įdėjo labai daug darbo. Muzikos profesionalai patarė mažiau bijoti ir gyrė jos vitališkumą. „Lina savo stichijoje“, – sakė Justė Arlauskaitė-Jazzu.

Grupė „RSA“ scenoje atliko savo kūrybos dainą. Tai – visuomet drąsus sprendimas. Profesionalūs šokėjai buvo kaip niekada rimti. „Vis nustebinate gerąja prasme. Pasirodymas buvo didžiulė atrama jums patiems“, – sakė J. Arlauskaitė-Jazzu. „Už savo drąsą ir kūrybą „RSA“ verti kėdės, todėl šį vakarą jie yra neliečiami“, – savo apsisprendimą išsakė grupės mokytojas Saulius Urbonavičius-Samas.

Gian Luca scenoje uždainavo lietuviškai. Italas virtuvės šefas atliko M. Mikutavičiaus hitą. Panašu, kad jis tikrai myli Lietuvą, išmokti tokį ilgą tekstą nelengva. „Noriu palinkėti tau tokias dainas ir dainuoti. Linkiu Lietuvai tokių šviesių dainų. Vis labiau tave įsimyliu“, – gyrė dalyvį J. Arlauskaitė-Jazzu.

Austėja Lukaitė sekmadienį šventė savo gimtadienį. Aktorė sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. „Viską darai švelniai ir be entuziazmo. Šioje dainoje reikia jėgos ir džiaugsmo. Neužkabino, neatnešė emocijos“, – kritikos pažėrė M. Mikutavičius. „Ir taip, ir ne. Esi labai sceniška, nuoširdžiai linkiu tau sėkmės. Reikėtų įdėti daugiau fizinio darbo, kad tu atsipalaiduotumei“, – patarė Saulius Prūsaitis. „O man atrodo, kad tau daina labai tiko“, – sakė J. Arlauskaitė-Jazzu.

Oreivis Giedrius Leškevičius tobulėja teisėjų akyse – prancūziška daina suskambėjo puikiai. „Prasidėjo daina ir pagalvojau, kad pagaliau kažkas pataiko į visas natas. Žiūri į tai rimtai, man tavo požiūris labai artimas“, – sakė J. Arlauskaitė-Jazzu. „Čia yra gerai ir jokie klausimai nekyla“, – gyrė M. Mikutavičius.

Grupė „Twosome“ ir vėl juokino teisėjus bei praskaidrino nuotaiką studijos žiūrovams. „Pradedate turėti savo programą“, – sakė S. Prūsaitis. „Tokių dainų mes šiaip sau gyvenime negirdime. Esate žiauriai geri ir linksmi“, – sakė M. Mikutavičius. „Tai yra unikalus projektas“, – savo mokinius gyrė S. Urbonavičius-Samas.

Ainis Storpirštis atstovavo sunkiąją, teatrališką pusę. Jis sulaukė visų teisėjų pagyrų dėl savo darbštumo. „Energetiškai tau tiko ir patiko“, – sakė S. Urbonavičius-Samas.

Paskutinė scenoje pasirodė Milita Daikerytė. Vizažistė atliko jautrią dainą, kurią lydėjo puikus šokėjų pasirodymas. „Tau sekasi viskas, kas vyksta čia“, – gyrė dalyvę M. Mikutavičius. „Tu esi scenai dovana. Ką šiandien darei, yra tiesiog...“, – sakė S. Urbonavičius-Samas. „Tai buvo vienas geriausių pasirodymų per visą šou istoriją“, – savo mokinę gyrė J. Arlauskaitė-Jazzu.

„X faktorius. Žvaigždės“ sekmadienį, 19.30 val. per TV3.

Teatras grįžta

Po daugiau nei tris mėnesius trukusio draudimo organizuoti renginius pirmasis profesionalus komedijos teatras "Domino" liepą pagaliau pradėjo rodyti spektaklius – tiesa, ne įprastose erdvėse, o "teatre be stogo".

"Domino" teatro komanda yra be galo pasiilgusi savo darbo ir žiūrovų, todėl su nekantrumu laukia kiekvieno gyvo susitikimo su žiūrovais.

Kaip kalbėdama su "Kauno diena" sakė ir "Domino" teatre vaidmenis kurianti teatro bei kino aktorė L.Rastokaitė, šie pasirodymai – labai įdomus eksperimentas ne tik žiūrovams, bet ir aktoriams. Atviroje erdvėje – kitos teatrinio žaidimo taisyklės.

"Stovi scenoje, jokios ketvirtos sienos. Tokia smagi, net, sakyčiau, festivalinė atmosfera. Girdi ir matai ne tik žiūrovus, bet ir miestą. Sulauki netikėtumų: paskutinė scena – apsikabiname su partneriu – vėjelis plaukus kedena, suknelė plevėsuoja... kaip kine. Tokių spektaklių bus tik keli, bet aš vis tiek labai laukiu", – tikina garsi aktorė.

Vis dėlto L.Rastokaitė viliasi, kad jau greitai bus leista be apribojimų rodyti spektaklius teatro salėse, nes dabar galiojančius draudimus, jei ir yra kažkokia jų logika, jai sunku suprasti: juk žmonės be apribojimų grūdasi parduotuvėse, prekybos centruose matuojasi drabužius, o teatro salėje žiūrovams sėdėti staiga negalima.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas buvo sustojęs

"Paskelbus karantiną, viskas sustojo. Visi išėjimai, susibūrimai. Visi spektakliai buvo atšaukti, "Testas" – iškart po premjeros "Domino" teatre. Gegužės mėnesį Klaipėdos Pilies teatre dar viena premjera turėjo būti. Du filmai buvo suplanuoti, kuriuose turėjau filmuotis. Apskritai pavasaris, vasara turėjo būti labai intensyvus laikas, tiek daug visko suplanuota. Net atostogos buvo suplanuotos. Atrodo, tik tik, minutė į minutę. Ir staiga viskas – kaip nukirpta. Atrodė, lyg kažkas išjungė variklį", – paklausta apie gyvenimą karantino mėnesiais, to laiko emocijomis dalijasi L.Rastokaitė.

Ji neslepia – pirmos dešimt ar daugiau dienų vis dėlto jai buvo puikios. Po intensyvaus laiko staiga – poilsis. Linos vyras, taip pat aktorius, Džiugas Siaurusaitis kurį laiką dar dirbo kai kuriuos darbus, o ji nuo pirmos karantino dienos laiką leido namie su sūnumi.

Derinti vaidybą ir dainavimą – mano svajonė. Ir jaučiu, kad ji po truputį pradeda pildytis, nes statoma vis daugiau muzikinių spektaklių.

"Taip, buvo keista... Aš išvaikščiojau šalia esantį mišką Pavilnio regioniniame parke – tiek takelių radau. Kažkokius keistus medžius pradėjau pastebėti. Po to žibutės pražydo. Sužinojau, kad visai šalia mūsų namų yra piliakalnis. Tai buvo atradimai. Visiškai kitaip pamačiau mane supančią aplinką. Kaip stop kadre – gali geriau įsižiūrėti į tam tikrus dalykus, – prisimena L.Rastokaitė. – Tad tos pirmosios karantino savaitės buvo kažkas fantastiško. Radau laiko ir knygų paskaityti, ir su vaiku daugiau laiko praleidau, ir pailsėjome."

Ir nors iš pradžių ta susiklosčiusi situacija neatrodė labai rimta, po poros savaičių viskas pasikeitė: jau lyg ir norėtųsi grįžti į darbus, o jų nėra, karantinas gilėja, gilėja. O dar netektis šeimoje – mirė L.Rastokaitės tėtis.

"Karantininės laidotuvės dar pagilino tą niūrumą. Visi visko bijo. Negali susitikti su žmonėmis, negali Velykų švęsti, o juk tai – tradicija. Keliai uždaryti, net pas mamą negali nuvykti, net su sesėmis susitikti, nors nė viena nėra rizikos grupėje..." – prisimena iššūkių laiką.

Tada, pasak Linos, prasidėjo kita karantino pusė – nemalonioji.

"Po to vėl pakilesnė, optimistiškesnė stadija: na gerai, jei jau teatrai bus uždaryti kokiems metams – eisiu dirbti į parduotuvę, prekes dėliosiu. Buvo tokios bangos, – sako aktorė. – Man atrodo, daug kas tas stadijas išgyveno. Žodžiu, trys mėnesiai laukimo ir nežinios gerokai paįvairino gyvenimą. Bet yra taip, kaip yra. Manau, iš to karantino ir visai neblogų patirčių išsinešėme – gal antroji banga taip smarkiai nenublokš."

Viską reikia pajausti

Dabar aktorių gyvenimas, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet atsigauna. Vėl pradeda gyventi teatras, L.Rastokaitė jau dalyvavo vieno iš pavasarį sustabdytų filmų filmavime. Kaip ji sako, gyvenimas po truputį grįžta į vėžes.

Kiek vaidmenų serialuose yra sukūrusi, aktorė sako neskaičiavusi. Yra keli įsimintiniausi, kur jai pačiai labai patiko filmuotis. O gavusi pasiūlymą filmuotis ar vaidinti ji niekada neatsisako.

"Aš esu aktorė, man patinka vaidinti, aš mėgstu filmuotis, – tikina L.Rastokaitė. – Man labai patiko "Blogiausia gyvenimo savaitė" LNK, kur buvau tokia visiškai pakvaišusi blogiukė. Ir pats filmavimas buvo labai smagus – ten ir nuo tilto neva reikėjo šokti į upę, ir ant geležinkelio bėgių sėdėti užtemdytame automobilyje, kai atvažiuoja traukinys. Tokios beveik tikro holivudinio veiksmo filmo patirtys. Kitame seriale besifilmuodama drabužių tokių prisimatavau, kur realiai niekada nebūčiau apsirengusi – diržai su "Playboy" zuikučiais, miniakai, o jau rankinukų gražumėlis... Visokių tų patirčių serialuose buvę. Teatre viskas dar kitaip."

Linai visi jos vaidinami personažai artimi – ir rimtesni, ir humoristiniai. Tiesa, daug kas priklauso ir nuo to, kaip pasisekė, koks buvo pats procesas, koks kolektyvas. Kartais personažas gimsta labai lengvai, kartais – labai sunkiai. Būna, kad tema labai jaudina, ir tada į savo darbą visai kitaip žiūri.

Tiesa, pati augau šeimoje, kur buvome trys vaikai, aš jauniausia. Ir vis pagalvoju – kaip mama mus užaugino?

Vienas įdomiausių vaidmenų po to, kai susilaukė sūnaus, L.Rastokaitei buvo monospektaklis "Urvinė moteris".

"Aš ir prieš tai vaidinau monospektaklyje "I love you, Marija", bet ten labiau tokia kamerinė erdvė, pasipasakojimas. O "Urvinė moteris" – pasipasakojimas pro labai atvirą langą, ir tema nauja, – pasakoja aktorė. – Žinoma, nebūčiau to spektaklio taip suvaidinusi, jei prieš tai nebūčiau pati tapusi mama. Tiesiog nesuprasčiau tam tikrų dalykų. Vaidinti jame pačiai neturint vaiko ir jį turint – visiškai skirtingi dalykai. Ta moters būsena, neišsimiegojimas, vaiko verksmas – tai patyrus, visai kitaip suvoki. Anksčiau, pavyzdžiui, mane erzindavo vaiko verkimas lėktuve – manau, visus jaunus žmones, kurie neturi vaikų, tai erzina. Dabar aš kitaip į tai žiūriu. Vienas dalykas – kartais nebegirdžiu, manęs tai nebenervina. Kitas – galvoji, gal gali kažkuo padėti, gal garsą kažkokį juokingą išleisti ar dar ką sugalvoti. Anksčiau man nesuvokiamos buvo vaikų žaidimų aikštelės, o dabar labai jau svarbu, ką vaikas veiks. Absoliučiai kitaip žiūri į tuos dalykus. Taip ir su tuo spektakliu. Nors negaliu sakyti, kad viską puikiai suprantu, nes ten herojė turi tris vaikus, o aš – tik vieną. Tiesa, pati augau šeimoje, kur buvome trys vaikai, aš jauniausia. Ir vis pagalvoju – kaip mama mus užaugino?.."

Asmeninio archyvo nuotr.

Labiausiai aktorė norėtų derinti vaidybą su dainavimu – ji yra  kelių muzikinių televizijos konkursų laureatė ir nugalėtoja.

"Derinti vaidybą ir dainavimą – mano svajonė. Ir jaučiu, kad ji po truputį pradeda pildytis, nes statoma vis daugiau muzikinių spektaklių. Vaidinu miuzikle "Lituanica" – fantastika. Kaip gera buvo repetuoti. Choreografija statoma konkrečiai tau, dirbama labai individualiai. Nuostabi patirtis. Esu laiminga, kad vis kviečia į muzikinius spektaklius. Jeigu man ir toliau pavyks tai suderinti, galėsiu sakyti, – svajonė išsipildė. Ir nors sakoma, kad svajoti riekia atsargiai, čia aš svajoju drąsiai."

Patirtis – per potyrius

Kai prieš trejus metus gimė sūnus Herkus, L.Rastokaitė ne kartą sakė, kad vaikai gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Gal jau tas gyvenimas atsivertė?

"Niekada nebebus taip, kaip buvo. Čia kaip kaleidoskopas – žiūri ir viskas nuolat kinta. Viskas kitaip – paveikslėlis nuolat keičiasi. Kurį laiką tikrai buvo viskas apvirtę, diena su naktimi maišėsi, o dabar jau šiek tiek grįžta į savo vėžes. Tiksliau, gal prie tos nuolatinės kaitos pradedu lengviau prisiderinti. Dabar jau net būdama su vaiku aš kartais ir knygą galiu paskaityti", – sako moteris.

Vaidinant stengiesi tos teisybės scenoje siekti, kad tai būtų tikra. Juk jeigu tiesiog atėjai į sceną pasivaikščioti – žiūrovo paskui save nenusivesi.

Sūnų šiais metais šeima išleido į darželį. Lina neneigia – kaip ir daugeliui mamų, labai neramu buvo: ar nenuskriaus kas, ar nepastums? Darželio auklėtojoms labiau teko ją raminti nei vaiką.

Herkus lanko lauko darželį, ir mama tokiu savo sprendimu labai patenkinta. Adaptacijos laikotarpis užtruko net šešias savaites – ji kiekvieną dieną ėjo su sūnumi į tą darželį, kol vaikas priprato prie rutinos, susipažino su auklėtojomis ir kitais vaikais, apsiprato. Galiausiai tas atsisveikinimo procesas, kai reikėjo likti darželyje be mamos, nebuvo nei verksmingas, nei isteriškas.

O darželyje, anot Linos, yra reikalų. Vaikai ten daug laiko leidžia gamtoje, eina į žygius, turi būti atsakingi už savo kuprinytes, dviratukus.

Kodėl šeima pasirinko lauko darželį? "Aš vaikystėje turėjau net du kaimus ir ten tikrai puikiai leisdavau laiką. Mes ten ir šlapi lakstydavome, ir į miškus eidavome, ir su dviračiais duodavomės. Visai kitoks gyvenimas kaime, gamtoje, kiti pojūčiai, – prisimena L.Rastokaitė. – Dabar taip jau susiklostė, kad neturime jokio kaimo, ir aš sūnui negaliu parodyti tos gamtos, suteikti visų tų pojūčių. Net jei mėginčiau, tikriausiai negalėčiau tiek dėmesio skirti. O tame darželyje jie daug vaikšto, daug patiria, daug ką išbando. Turi savo tešlynus, kur purvo angelus daro. Ten viskas jiems leidžiama, tad vaikai pajaučia tikrą vaikystės grožį. Būna taip, kad atvažiavusi pasiimti aš Herkų kartais net lauke nurengiu, tik tada pasodinu į mašiną, nes kitaip neįmanoma – molio gabaliukas. Tad tuo darželiu aš labai džiaugiuosi ir vaikas noriai į jį eina."

Moteris pasakoja, kad neseniai darželio auklėtoja atsiuntė vaizdo įrašą, kur Herkus per liūtį – su specialia striuke, žinoma, laimingas stovi po nuo stogo bėgančio vandens srove. Dieną auklėtoja tokį vaizdo įrašą įkelia, ir jau žinai, kokį vaiką pasiimsi vakare – kad bus kiaurai šlapi visi drabužiai, kurie darželyje buvo palikti. Bet tai nieko tokio, kai po to išgirsti vaiką pasakojant, kaip lašiukai susiformuoja, kur vanduo bėga, per kokį vamzdį ir kur jis subėga, – visą tą procesą jis gali papasakoti, nes turėjo tokią patirtį ir sužinojo, kas kaip vyksta. Ir pabaigia pasakojimą: "Va tokia yra teisybė."

L.Rastokaitei patinka pats lauko darželio principas – padėti vaikams gyvenimą, gamtą pažinti per pojūčius, per potyrį. "Jiems, pavyzdžiui, leidžiama laipioti į medžius, ir man tai tinka. Aš suprantu, kokie pavojai yra, bet mes patys užaugome laipiodami, man ir koja yra lūžusi – visko yra buvę. Bet tik taip patirtis ateina, didesnis pasitikėjimas savimi. Man ta darželio filosofija labai tinka ir aš matau puikius rezultatus", – sako ji.

Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – tikrumas

Paklausta, kokia ji yra mama, Lina susimąsto: "Buvo visokių etapų... Buvo toks perfekcionizmo etapas, kai norisi viską žinoti – vieną knygą griebi skaityti, antrą, ir viską bandai taikyti vienu metu, neatsirenkant, nes taip psichologai sako. Tada pastebi, kad pradedi spausti tą savo vaiką, kad reikalavimai dvejų metų vaikui tokie, lyg jis būtų ketverių. Tada atsileidi, sakai sau: palik tu tą vaiką ramybėje, tegu džiaugiasi vaikyste. Tada pamatai, kad ir jis pasikeičia, kai palieki ramybėje."

O kokia tikroji L.Rastokaitė? Ar tokia, kaip sakoma, prie bajerio, kokią dažniausiai ją matome ekranuose, vaidinant humoristinius personažus?

"Ne, nėra taip. Man viskas labai rūpi, tad dažniau gal būnu tokia susirūpinusi. Labiau norėčiau būti tokia laisva ir nerūpestinga, kaip kai kurie mano personažai, – sako aktorė. – Bet yra visokių tų gyvenimo etapų. Viskas juk banguoja. Būna juodų dienų, būna karštų, raudonų. Būna žalia, ramu, būna ilgesinga. Būna, kad aš žvengiu visa gerkle. Būna visaip, ir nuo įvairių aplinkybių priklauso: nuo gyvenimo įvykių, nuo to, ką repetuoju, ar repetuoju apskritai. Jeigu repetuoju – jau viskas, ieškau, būnu susikaupusi, kai vaidinu – tada vėl kitaip. Vaidinant stengiesi tos teisybės scenoje siekti, kad tai būtų tikra. Juk jeigu tiesiog atėjai į sceną pasivaikščioti – žiūrovo paskui save nenusivesi."

Visai neseniai susilaukusi pirmagimio L. Rastokaitė kruopščiai repetuoja ne tik pjesės tekstus, bet ir savo asmenine patirtimi paremtas monospektaklio scenas bei džiaugiasi galėdama su žiūrovais pasidalinti kiekvienai mamai puikiai pažįstamomis, atviromis ir ironijos kupinomis mintimis apie tikrąjį motinystės veidą.

– Lina, kokios emocijos, nuotaikos, įspūdžiai apima vaidinant šiame spektaklyje? Kuo įdomus buvo kūrybinis procesas?

– Šis procesas kaip ir visi procesai teatre – su savais pakilimais bei nuopuoliais. Man labai patiko medžiaga, kai pirmą kartą ją perskaičiau, bet tikrai nebūčiau jos supratusi, jei pati visai neseniai nebūčiau susilaukusi vaikelio. Tam tikros pjesėje aprašomos situacijos labai pažįstamos man pačiai, o dėl kai kurių kitų situacijų reikėjo pasikonsultuoti su savo draugėmis. Užaugau trijų vaikų šeimoje, todėl apie daugiavaikių tėvų beprotybę šiek tiek žinau iš savo pačios šeimos. Vis dėlto augdama buvau jauniausia, todėl man kliūdavo mažiausiai bausmių ir viskas būdavo atleidžiama… (juokiasi) O grįžtant prie kūrybinio proceso – repeticijų metu vis renku įvairiausią informaciją, klausinėju, ko nesuprantu – pasiteirauju režisieriaus (Kirilo Glušajevo – past.), kuris irgi turi tris vaikus. Tai labai padeda.

– Kiek asmeninės patirties nugulė į spektaklį? Ar įsivaizduojate save kaip daugiavaikę mamą?

– Jau ilgus metus kalbama, kad Lietuvoje demografinė padėtis tragiška, visi emigruoja ir nebus kam prižiūrėti mus senatvėje. Mano aplinkoje, kaip bebūtų keista, beveik visi draugai – daugiavaikiai: jie turi po tris ar net keturis vaikus. Visi šie žmonės laimingai gyvena ir džiaugiasi tėvyste. Tuo tarpu man kol kas užtenka vieno – jo tikrai per akis, ir sunku net suvokti, kaip būtų, jei turėčiau daugiau vaikų. Tačiau iš savo pažįstamų rato matau, jog žmonės susitvarko. Žinoma, būna dienos, kai išeinama iš proto, bet jie sugrįžta atgal ir toliau sau gyvena.

Man kol kas užtenka vieno – jo tikrai per akis, ir sunku net suvokti, kaip būtų, jei turėčiau daugiau vaikų.

– Spektaklyje kalbama, jog būti mama – visiškai išprotėjęs reikalas. Kaip manote, ar egzistuoja receptas, kaip nepamesti galvos motinystės karuselėje?

Išties nežinau – nors yra įvairių receptų, nė vienas iš jų, mano galva, nepadeda. Beprotybės motinystėje tikrai yra užtektinai. Aš kartais dabar paskambinu savo mamytei – pati esu vėlyva mama, – ir klausiu: „Mamyte, kaip tu mus užauginai? Aš neįsivaizduoju, iš kur pas tave galėjo būti tiek kantrybės?“. O ji atsako: „Tiesiog auginau ir užauginau“. Taigi, nors ir būna tų receptų, man atrodo, kad vieno tinkamiausio nėra, nes vieną dieną vis vien ištinka beprotybės protrūkis, po kurio viskas ir vėl susitvarko.

– Kas jums asmeniškai yra didžiausi iššūkiai motinystėje? Kuo tai skiriasi nuo to, kaip įsivaizdavote, kokia būsite mama?

– Viskas, absoliučiai viskas tampa kitaip! Spektaklio kertinė frazė – „Viskas pasikeičia, kai susilauki vaikų.“ Ir iš tiesų viskas pasikeičia! Negalėčiau pasakyti, kad nesitikėjau vieno ar kito dalyko – tiesą sakant, aš visai negalvojau, jog bus taip kardinaliai kitaip. Diena su naktimi, rytas su vakaru susimaišo, po to ateina kitas etapas, o po jo – dar kitas... Manau, kad tie, kurie augina vaikus, tiesiog supranta, jog visas gyvenimas tampa kitoks. Taip jau yra.

– Ko palinkėtumėte kitoms mamoms ir sau pačiai? Kaip manote, ko labiausiai reikia tapus mama?

– Aš neįsivaizduoju, ko palinkėti kitoms, bet sau palinkėčiau, jei tik įmanoma, paprasčiau žiūrėti į tam tikrus dalykus. Būdama mama taip smarkiai sureikšmini kiekvieną smulkmeną... Kiekvienas vaiko kąsnis, kostelėjimas tampa toks neįtikėtinai reikšmingas! Tai būna ir tokie dalykai, į kuriuos visai nereikėtų žiūrėti su perdėtu rūpesčiu, tačiau viskas atrodo labai sudėtinga. Aš pati dar kol kas negaliu žiūrėti paprasčiau. Kalbama, jog su antru vaiku būna lengviau… Neseniai sutikau draugę, kuri pagimdė trečią vaikelį, ir ji man pasakė: „O Dieve, jei tik būtų įmanoma pradėti gimdyti nuo trečiojo vaiko!“ Viskas tada tik aiškėja ir paprastėja.

Spektaklį „Urvinė mama“ su aktore Lina Rastokaite galite pamatyti jau sausio 5 d. Klaipėdos koncertų salėje (Klaipėdoje) ir vasario 10 d. muzikiniame teatre „Legendos klubas“ (Vilniuje).

„Urvinė mama“ su aktore Gintare Latvėnaite jau sausio 9 d. muzikiniame teatre „Legendos klubas“ (Vilniuje) ir sausio 10 d. kultūros centre „Girstutis“ (Kaune).