„Žalgirio“ aistruolis

66 metų Linas Adomaitis penkerius metus gyveno gamtos prieglobstyje: Žemųjų Šančių krūmynų pašlaitėje ant upės kranto turėjo susirentęs namuką primenančią pastogę. Krosnį ir židinį atstojo gūžtos viduje akmenimis apdėliota laužavietė.

Tačiau nebuvo visiškai atsiskyręs nuo visuomenės. Pavyzdžiui, gavęs pensiją dalį jos paskirdavo savo neblėstančiai aistrai – „Žalgirio“ rungtynėms. Anot jo, pastarąjį kartą arenoje lankėsi sausio 31 d. ir buvo laimingas, nes „Žalgiris“ nugalėjo „Anadolu Efes“.

Tačiau šį antradienį atsiskyrėlio pasaulis buvo supurtytas: tik prašvitus atvyko bendrovės „Kauno švara“ darbininkų brigada ir įvairių tarnybų atstovai.

Situacija: pensininkui atsiskyrėliui L. Adomaičiui aplinkybės susiklostė nepalankiai – liko be pastogės. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Fatališka aplinkybė

„Kauno švaros“ meistras Karolis Šventoraitis papasakojo apie atsiskyrėliui pensininkui gana fatališkai susiklosčiusias aplinkybes.

„Nelemtai pasitaikė, kad užkliuvo. Jis čia dar būtų galėjęs ramiai gyventi ne vienus metus, nes vieta labai atoki, paslėpta nuo žvilgsnių“, – atkreipė dėmesį specialistas.

Jis pasakojo, kad „Kauno švara“ gavo Kauno miesto savivaldybės užduotį išvalyti pakrantes, šlaitus, ties kuriais numatoma tiesti dviračių trasą.

„Pirmadienį, apžiūrėdami teritoriją ir nustatydami numatomų darbų mastą, pastebėjome kažką panašaus į pastatą. Pasiteiravau ten buvusio vyro, ką jis čia veikia, kaip veikia. Tada, kaip priklauso, informavau savivaldybę ir seniūniją, nes tai jau ne mūsų reikalas, nes čia yra žmogus su gyvūnais – katėmis. Mūsų pareiga – paskirtą teritoriją sutvarkyti, išvalyti, o ką daryti su čia gyvenančiu žmogumi – ne mūsų kompetencijoje“, – paaiškino K. Šventoraitis.

Tikslas: gūžta šalinama pagal pašlaitės švarinimo programą. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Nieko nepasiėmė

Antradienio rytą prie pensininko gūžtos susirinko daug tarnybų – „Kauno švaros“ darbininkų brigada, policija, medikai, socialiniai darbuotojai ir gyvūnų gerovės specialistai.

„Siūlė jam būstą, bet jis atsisakė. Tuo viskas ir pasibaigė. Dabar tvarkome pakrantę. Dėl netikėtai rastos gūžtos paprastas tvarkymas pasidarė panašus į projektą, nes darbų apimtis išaugo iki netikėto dydžio. Reikės papildomų pajėgumų, krano, nes nuo šlaito reikia viską sukelti į viršų. Policija liepė vertę turinčius daiktus sudėti atskirai. Kiek pastebėjome, čia gyvenęs žmogus su savimi nieko nepasiėmė. Su kuprine kažkur išėjo. Aš suprantu tą žmogų, bet jam buvo pasiūlytos socialinės garantijos. Atsisakė. Toks jo pasirinkimas“, – svarstė K. Šventoraitis.

Aplinkos tvarkytojus nustebino net tik aptikta gūžta, bet ir šalia nuošalaus keliuko rastas didelis skaičius naudotų padangų, anot K.Šventoraičio, rodantis, kad gyventojų atsainus požiūris į aplinką beveik nesikeičia.

„Prieš porą savaičių, kai dar buvo pasnigta, surinkome daugiau kaip 120 padangų, dabar – dar 20–30. Toks skaičius tik maždaug 600 m atkarpoje“, – sakė „Kauno švaros“ specialistas.

Siūlė jam būstą, bet jis atsisakė. Tuo viskas ir pasibaigė. Dabar tvarkome pakrantę.

Patarimų nenori

Išprašytas iš savo gūžtos L. Adomaitis nuėjo į Kauno autobusų stotį. Pasiteiravus, kur praleido naktį, sakė, kad ant Nemuno kranto.

„Turiu su savimi palapinę ir šiltą miegmaišį“, – paaiškino vyras.

Išgirdęs patarimą, kad reikia saugoti sveikatą ir prisiglausti rimtoje pastogėje, sakė, kad jam patarimų nereikia, nes pats moka savimi pasirūpinti.

„Man dabar neramu dėl šešių kačiukų. Sakė, kad jais bus pasirūpinta, kad jie bus išvežti į gyvūnų prieglaudą. Baigiantis darbo dienai šlaitą tvarkančių darbininkų paklausiau, ar buvo atvažiavę gyvūnų gerovės specialistai. Sužinojau, kad nieko nebuvo. Aišku, kai pasirodė svetimi žmonės, visi kačiukai išsilakstė. Jei būtų pakvietę mane, būčiau padėjęs juos surinkti. Kaip čia suprasti – šunimis visi rūpinasi, o kačiukais – ne“, – kalbėjo be pastogės likęs pensininkas ir pabrėžė, kad į nakvynės namus jokiu būdu neis, nes ten, anot jo, blusos, blogas oras ir nepažįstamų žmonių draugija, o prie draugijos jis nepratęs.

„Nenoriu eiti ir į socialinį būstą, nes esu pripratęs prie gryno oro“, – paaiškino pašnekovas.

Aurimo Barkausko nuotr.

Laukia pensijos

L.Adomaičio įsitikinimu, su juo, kaip piliečiu, buvo pasielgta nederamai.

„Manęs iš anksto neperspėjo, neleido pasiruošti. Pastogės netekau, kai iki eilinės pensijos išmokos liko kelios savaitės. Pinigų beveik nebeturiu – likau su keliais centais, nes didžiąją dalį pensijos išleidau bilietams į „Žalgirio“ rungtynes su „vilkais“ ir „Anadolu Efes“, – apie savo bėdas pasakojo kaunietis.

Jis tvirtino manantis, kad buvo pažeistos jo, kaip piliečio, konstitucinės teisės.

„Aš juk niekam ant sprando nesėdžiu, valgyti neprašau. Visą gyvenimą dirbau baldų pramonėje, gaunu užtarnautą pensiją ir vis tiek užkliuvau“, – liejo nuoskaudas vyras.

Turtas: tarp galbūt vertingų daiktų – dviratis, lagaminas. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Ieškos kitos vietos

L. Adomaitis sakė esantis dėkingas geležinkelio darbuotojams (netoliese yra požeminis geležinkelio tunelis ir avarinių bėgių atkarpa – red. past.), kurie atneša maisto produktų – sudeda juos į maišelį ir pakabina ant rankenos.

„Noriu gyventi gamtoje. Kai taip iškelia, nieko gero nelauk. Vienas žmogus, kuris buvo pasistatęs pastogę prie Kauno marių, buvo kaip ir aš išvarytas ir jau nebegyvena. Aš esu atkaklus, nors sveikata jau nėra puiki“, – pabrėžė L.Adomaitis.

Jis tvirtino planuojantis susirasti kitą vietą gamtos apsuptyje ir ten įsikurti.

Muzikantas prisimena ir dalijasi pačiomis įsimintiniausiomis gimimo dienos istorijomis.

„Antrus metus iš eilės gimtadienį pasitinku jaukioje Fuerteventūros saloje. Praėjusiais metais žmona nusivedė į restoraną, kur pats šefas, trumpam išjungęs šviesas, iškilmingai įnešė sultingą kepsnį su įsmeigta žvakute. O visi restorano lankytojai ispaniškai sudainavo man „ilgiausių metų“. Tą vakarą jaučiausi labai laimingas ir dėkingas žmonai“, – prisimena atlikėjas.

Šiemet Lino gimtadienis sutampa su antrąja Velykų diena, todėl ilgąjį savaitgalį Adomaičių šeimoje progų švęsti tikrai netrūksta. „Neįsivaizduoju, kas manęs laukia šį vakarą, bet, manau, kad ir nereikia visko žinoti. Juk taip žymiai įdomiau gyventi. Nesureikšminu savo gimtadienių – galbūt dėl to jie ir tampa reikšmingi bei įsimintini?“, – svarsto muzikos prodiuseris.

Nesureikšminu savo gimtadienių – galbūt dėl to jie ir tampa reikšmingi bei įsimintini?

Jau daugybę metų Linas su šeima tokiu metų laiku leidžiasi į keliones, kaip pats sako – „sutrumpinti žiemą“. Todėl savo gimtadienį dažnai pasitinka toli nuo namų. O kur kelionės – ten ir nuotykiai, apie kuriuos atlikėjas dalijasi šešiomis gimimo dienos istorijomis. Būtent jos labiausiai įsirėžė muzikantui į atmintį.

Laimingi laiko neskaičiuoja

„2007 metais pirmą kartą gyvenime atsidūriau mažiausioje mano matytoje saloje Karibų jūroje. Tai buvo Šuns sala, kurioje gyvena tik vienas senyvo amžiaus indėnas su žmona. Kaip tik ten – baltutėlio smėlio ir apie 30-ties palmių oazėje – pasitikau egzotiškiausią savo gimtadienį. Tą rytą priėjau prie indėno ir pasakiau, kad šiandien mano gimtadienis. Šis man atsakė: „gerai“ ir nuėjo. Aš jį pavijau ir paklausiau, kiek jam metų. Senukas gerai pagalvojo ir atsakė: „Tiksliai nepamenu... 60, 70 arba 80. Bet man svarbu ne metai, o kaip jaučiuosi“. Vėliau dviese tyloje žvejojome visokiausias man nematytas žuvis ir gurkšnojom ant laužo ugnies virtą kavą. Tas gimtadienis ir visa kelionė turėjo didelę įtaką mano požiūriui į gyvenimą“, – prisimena Linas.

Pati geriausia dovana

„2009 metais savo gimtadienio rytą pasipiršau mylimajai, o jos ištartas „TAIP“ man buvo pati didžiausia dovana. Kai mergina su džiaugsmo ašaromis žvelgia į sužadėtuvių žiedą ant savo rankos – tai yra kažkas tokio, ką žodžiais nusakyti sunku. Niekada nepamiršiu šio žvilgsnio. O jei pamiršiu – žmona primins“, – šypsosi atlikėjas.

Nauja pradžia

„Gimtadienis 2012 metais man buvo ypač svarbus, nes jį sutikau scenoje, pristatymas savo solinį albumą „Floating To You“. Tai buvo pirmasis mano savarankiškai, be leidybinių kompanijų, išleistas albumas, ką laikau labai reikšmingu žingsniu savo muzikiniame kelyje. Pamenu, kad tais metais kartu su žmona Irma atsisakėme visų kelionių, o savo energiją ir laiką skyrėme muzikai, sceninei veiklai ir tolimesnei strategijai. Man ši gimimo diena visada primins naują, laisvą ir nepriklausomą muzikinės veiklos etapą, atvedusį iki šiandienos – kai mano naujų albumų gimtadieniai ir koncertinė veikla yra mūsų pačių rankose“, – atvirauja muzikantas.

Žvaigždė tarp žvaigždžių

„2015-aisiais gimimo dieną sutikau Karibų jūros saloje pavadinimu Estrella (liet. Žvaigždė), kurios krantuose gali išvysti šimtus jūros žvaigždžių. Sala nedidelė, ją pėsčiomis apeiti užtektų vos penkių minučių, o visi jos gyventojai – viso labo viena šeima. Sėdėjome ant jūros kranto kūrendami laužą su salos šeimininkais indėnais, ir mano draugas Emanuelis mirktelėjo akį: „Linai, tu – žvaigždė, todėl tau privaloma gimtadienį švęsti Žvaigždės saloje“. Man ši jo frazė labai įsiminė, nes būtent tos gimimo dienos proga žmona Irma man padovanojo tikrą žvaigždę danguje, kuri vadinasi Linas Adomaitis. Ji nuostabiai šviečia Lūšies žvaigždyne. Turbūt galėčiau sakyti, kad per tą gimtadienį išties buvau „sužvaigždėjęs“. Gerai, kad būtent tokia forma“, – juokiasi Linas.

Sveikinimas nuo Žemės ir Saulės

„2018-ųjų metų gimimo diena man taip pat labai įsirėžė į atmintį, nes tą rytą buvome pažadinti tikrų tikriausio žemės drebėjimo egzotiškoje Čilėje. Langai tartėjo, stogas siūbavo ir sklido toks gilus ir žemas garsas, kokio niekada nebuvau girdėjęs. Prabudęs pažvelgiau į laikrodį ir dar labiau nustebau: juk Lietuvos laiku gimiau būtent tą minutę. Žmona sakė, kad mane pasveikino pati Žemė. Tą akimirką buvome ne juokais išsigandę, tačiau, anot vietinių, tai nebuvo stiprus žemės drebėjimas. Jie kalbėjo, kad dėl tokio žemės drebėjimo nė kojos iš lovos nekelia, na, o mums tai buvo labai nauja ir netikėta patirtis“.

„Kai tik su žmona grįžome iš tolimosios Čilės sukvietėme visus draugus į mano gimtadienio paminėjimą restorane ir įsisiūbavus vakarėliui paprašėme visų dėmesio. Tuomet pirmą kartą viešai pranešėme apie tai, kad laukiamės vaikelio! Ši žinia mano gimtadienį padalijo į dvi dalis. Iki gerosios naujienos ir po jos. Buvo nepakartojamos emocijos, daug džiaugsmo ašarų ir šiltų apkabinimų. Visai netrukus savo pirmagimei Saulei sukūriau vieną ryškiausių dainų – „Vandenynai“. Taigi, 2018-tieji buvo kupini gausių Dievo dovanų“, – su šypsena veide teigia atlikėjas.

Retas gimtadienis namuose

„Išties įsimintini buvo ir koronaviruso laikų gimtadieniai. Kartais atšvęsti gimimo dieną reikia ir namuose. Viena reikšmingiausių mano 2021-ųjų metų gimimo dienos detalių buvo tai, jog paskutinį kartą gyvai pasveikino tėtis. Amžiną atilsį Jo sielai. Esu be galo dėkingas jam ir mamai už savo gimimo dieną ir, apskritai, už viską, ką iš jų gavau. Puikiai suprantu, kad be tėvų ir Dievo veikimo  – nebūtų ir gimtadienio. Tad man gimtadienis visai ne apie mane, o apie dėkingumą, brandą, džiaugsmą, išmoktas pamokas, artimuosius, draugus ir tikrąsias dovanas“, – priduria Linas.

Šiandien Fuerteventūroje gimimo dieną pasitinkantis atlikėjas ten ne tik mėgaujasi saule, bet ir ruošiasi įspūdingam koncertui. Pasisėmęs kūrybinių jėgų Atlanto vandenyno saloje, Linas Adomaitis kartu su Naujų Idėjų Kameriniu Orkestru NIKO jau šią vasarą nudžiugins klausytojus, kai liepos 14 dieną Palangos koncertų salėje sukurs tikrą muzikos garsų „Vandenyną“.

Dangaus kūnai: saulė teka 6.29 val., leidžiasi 20.12 val. Dienos ilgumas 13.43 val.
Mėnulis (pilnatis) teka 0.53 val., leidžiasi 7.48 val.

Vardadieniai:
Agna, Apolonijus, Karijotas, Margarita, Matilda, Mintautas

Datos:
Antroji šv. Velykų diena

1911 — nuo plaučių uždegimo mirė garsus Lietuvos kompozitorius, dailininkas bei kultūros veikėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Gimė 1975 m.
1921 — gimė dailininkas Povilas Baranauskas.
1976 — gimė muzikos atlikėjas ir prodiuseris Linas Adomaitis.
1952 — gimė poetė Angelė Jankauskytė.

Balandžio 10-oji pasaulio istorijoje:
1825 — Havajuose buvo atidarytas pirmasis viešbutis.
1847 — gimė Pulitzer (Pulicerio) premijos įkūrėjas ir geltonosios žurnalistikos pradininkas Joseph Pulitzer (Džozefas Puliceris). Mirė 1911 m.
1849 — Walter Hunt (Volteris Hantas) užpatentavo žiogelį. Teises į šį išradimą jis pardavė už 400 JAV dolerių.
1912 — „Titanikas“ išplaukė iš Southemptono uosto Anglijoje.
1919 — Meksikoje šalies kariuomenė užmušė revoliucijos lyderį Emiliano Zapata (Emilijaną Zapatą).
1925 — amerikiečių rašytojas F. Scott Fitzgerald (F. Skotas Ficdžeraldas) išleido savo garsųjį romaną „Didysis Getsbis“.
1930 — pagaminta pirmoji sintetinė guma.
1932 — Vokietijos prezidentu išrinktas Paul von Hindenburg (Paulius fon Hindenburgas). Adolfas Hitleris liko antroje vietoje.
1938 — Vokietija aneksavo Austriją. 99,75 proc. austrų referendume balsavo už susijungimą su Vokietija.
1941 — II Pasauliniame kare JAV kariai okupavo Grenlandiją ir užkirto kelią nacių infiltracijai.
1944 — Rusijos armija atkovojo Odesą iš vokiečių.
1960 — JAV Senatas priėmė Civilinių teisių įstatymą.
1963 — branduoliniam povandeniniam laivui „USS Thresher“ nepavykus iškilti į paviršių, prie Keip Kodo (Masačiūsetso valstija) žuvo 129 žmonės.
1971 — Amerikos stalo teniso komanda atvyko į Kiniją. Tai buvo pirmoji amerikiečių grupė, oficialiai įleista į šalį po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 metais.
1972 — žemės drebėjimo Pietų Irane metu žuvo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių.
1972 — JAV ir SSSR prisijungė prie kitų 70 valstybių ir pasirašė sutartį, draudžiantį biologinį karą.
1980 — Ispanija ir Didžioji Britanija atidarė sieną tarp Gibraltaro ir Ispanijos. Siena buvo uždaryta nuo 1969 metų.
1988 — Vol Strite 48 milijonai bendrovės „Navistar International“ akcijų buvo parduota vienu paketu. Tai buvo didžiausias Niujorko Akcijų biržoje įvykęs sandėris.
1994 — NATO karo lėktuvai pirmą kartą pradėjo oro atakas prieš serbų karius, kurie puolė Bosnijos musulmonų miestą Gordazde. Teritorija buvo paskelbta JT saugoma zona.
1998 — derybininkai pasiekė taikos susitarimą dėl Didžiosios Britanijos valdomos Šiaurės Airijos, taip baigdami tiesioginį britų valdymą.
2010 — leisdamasis Rusijoje, Smolenske, sudužo Lenkijos prezidento Lech Kaczynski (Lecho Kačinskio) lėktuvas. Lėktuvu Tu-154 skrido 96 žmonės, iš jų 88 — Lenkijos delegacijos nariai. Lenkijos prezidentas ir visi jį lydėjusieji asmenys žuvo. Lėktuvas skrido į Smolenską paminėti stalinizmo aukų atminimo – Katynės žudynių 70-ųjų metinių, kai sovietai išžudė tūkstančius lenkų karininkų.
2019 — astronomai paskelbė pirmąją juodosios skylės nuotrauką, kurioje matoma ryškiai oranžinės dujų ir plazmos aureolė, o jos centre – juodas branduolys. Ši juodoji skylė užfiksuota galaktikoje M87, nuo kurios Žemė nutolusi maždaug 50 mln. šviesmečių atstumu.
2019 — mokslininkai paskelbė atradę iki šiol nežinotą pirmykščių žmonių rūšį – homo luzonensis. Manoma, kad ši rūšis gyveno prieš 50–67 tūkstančius metų.

Balandžio 10-oji šou pasaulyje:
1940 — gimė amerikiečių aktorius Chuckas Norrisas (Čekas Norisas).
1951 — gimė Holivudo aktorius Stevenas Seagalas (Styvenas Sygalas).
2014 — Rokenrolo šlovės alėjoje atsirado naujų vardų, tarp jų – Peter Gabriel (Piteris Geibrielis), KISS ir Nirvana.

Jis neslepia, kad šių metų šventinį džiaugsmą temdo nerimas dėl karo Ukrainoje, ten kovojančių ir karo baisumus patiriančių žmonių, tačiau kaip tikintis žmogus Linas kalba ir apie viltį. „Kalėdų žvaigždė simbolizuoja nušviestą Betliejų ir negęstančią viltį. Matydami tą žvaigždę kaip simbolį ant kiekvienos Kalėdų eglės pagalvokime, ką dar gero galėtume nuveikti iki Naujųjų, o gal ir visus metus“, – kviečia pašnekovas ir praveria „Kauno dienos“ skaitytojams duris į savo šeimos šventę.

– Ką išgyvenate stovėdami ant šv. Kalėdų slenksčio: jaudulį ar ramybę? Nerimą, kad ko nors nespėjote, ar džiaugsmą? Sumaištį ar viltį?

Dainoje gali tilpti nuostabiausia akimirka arba ištisi metai, klausydamas dainos gali pasinerti į kitą būseną, daina galima jausmingai atsiverti mylimam žmogui arba Dievui.

– Šie metai kupini apmąstymų ir susikaupimo, sklidini džiaugsmo dėl kiekvienos išgyventos akimirkos drauge su artimiausiais žmonėmis ir pripildyti liūdesio dėl tų, kurių jau nėra šalia. Šie metai man, kaip niekada, gausūs koncertų, nepamenu, kada tiek daug jų buvo anksčiau. Ir šių dienų kontekste tie koncertai kitokie. Atrodo, jie tapo vertingesni, juose pamačiau daugybę gyvenimu spinduliuojančių akių.

Stovėdamas ant šv. Kalėdų slenksčio išgyvenu jaudulį dėl to, kas vyksta Ukrainoje, ir dėl to, kas darosi visame pasaulyje. Šalia to jaudulio drauge keliauja ir ramybė, nes ją sukuria viltis. Šviesa visada nustelbia tamsą. Juk Betliejaus žvaigždė nušvietė kelią ne tik trims išminčiams, bet ir visiems Dievo vaikams.

– Kas jums yra šv. Kalėdos? Ką per jas švenčiate – šeimos šventę, žiemos šventę, Jėzaus gimimą?

– Mūsų šeimoje tai visų pirma kūdikėlio Jėzaus gimtadienis. Aš ir mano žmona paauglystėje giedojome sakraliniuose jaunimo choruose ir krikščioniškosios vertybės mus formavo nuo pat vaikystės. Dabar mums labai svarbu Kūčių vakarienė drauge su mamomis, Bernelių šv. Mišios, kalėdaičio laužymas ir linkėjimas gražiausių dalykų. Be abejo, mūsų namuose puikuojasi ir gražuolė eglė, ir šv. Kalėdų naktį ateina Kalėdų Senelis su dovanomis vaikams, nes vaikystės pasaulis kupinas pasakų ir įvairiausių stebuklų. Kaip gera matyti, kai mūsų ketverių metų Saulė džiūgauja, kad po egle ryte randa Kalėdų Senelio paliktą tuščią pieno stiklinę, o lėkštelėje – tik sausainių trupinius. Ji su nepaprasta nuostaba šaukia: „Tėveli! Mamyte! Buvo, buvo senelis atėjęs, pažiūrėkite, viską suvalgė ir pienuką išgėrė! O!!! Dar ir dovanų paliko!“. Per šias šventes jau ir mūsų Jokūbas pradės suprasti, kas tos vaikiškos Kalėdos.

Nuotaika: pasak L. Adomaičio, per šventes nereikia pompastikos – šeimos nariai džiaugiasi artumu, žiūri drauge filmus, piešia, žaidžia ar tiesiog pariaumoja kaip liūtukai vaikščiodami keturiomis po visus namus. (Eglės Gendrėnaitės nuotr.)

– Papasakokite, kaip šv. Kalėdas švęsdavote vaikystėje? Kas išliko prisiminimuose: vaizdas, kvapas, dovanos, eglutė, santykiai, tradicijos ar dar kas?

– Iš vaikystės menu spindinčio sniego girgždesį. Tas garsas toks nepamirštamas. Menu ir mūsų kasmetį šeimos važiavimą troleibusu pas senelius valgyti Kūčių vakarienės. Senelis visuomet būdavo paruošęs virtinių su grybais ir kūčiukų su aguonų pieneliu. Dar labai įstrigęs mandarinų kvapas ir skonis. Net ir dabar, po šitiek metų, vasarą taip nesinori mandarinų, kaip per Kalėdas. Namuose visuomet su mama puošdavome Kalėdų eglę, o Kalėdų seneliu tikėjau gal iki antros klasės. Ir kitokia nuomonė tuo klausimu skambėdavo kaip didžiausia nesąmonė. Ginčydavausi ir turėdavau savų argumentų, nes mama gebėjo profesionaliai surežisuoti Senelio dovanų lauknešėlį.

– Ar dabar labai įsisukate į pasiruošimą šventėms ir kaip tai atrodo? Kaip šventėms ruošėsi jūsų vaikai? Tikriausiai pasakojote jiems apie Kalėdas? Gal skaitėte pasakas? Dainavote?

– Stengiamės neforsuoti ir nedaryti iš to pompastikos. Kaip tik trokštame pasidžiaugti šeimos artumu, pažiūrėti drauge animacinį filmą, nupiešti piešinį, surinkti dėlionę, pastatyti laivą ir pažaisti geruosius piratus arba pariaumoti kaip liūtukai vaikščiodami keturiomis po visus namus. Minimaliai materialinių dalykų, kuriuos smagiai pakeičia neapčiuopiami – apsikabinimai, istorijos, juokas, filmai, knygų skaitymas, muzikavimas, dainelės. Juk šv. Kalėdos – ramybės džiaugsmas, užgimusi viltis, naujo puslapio atvėrimas ir noras keisti gyvenimą teisinga kryptimi. Beje, šių metų šventės smagiai pasūdytos ir mano 25 -erių metų scenoje jubiliejiniais koncertais didžiosiose arenose. Na, visos gruodžio mėnesio kalendoriaus lentynos jau visiškai užpildytos.

– Ar gausus būna jūsų Kūčių stalas patiekalų, dekoracijų? Ar daug žmonių sėda prie jo? Kas šį lietuviams ypatingą vakarą svarbu būtent jums? Gal turite kokių nors jums ypač brangių šios šventės papročių, tradicijų?

– Labai gera susėsti artimiausiems šeimos nariams ir šnekučiuotis prie mamų gėrybėmis nukloto stalo. Nepersivalgyti labai sunku, nes viskas ypač skanu, o juk reikia išragauti visus dvylika patiekalų. Fone skambanti švelni muzika iš vinilinių plokštelių arba tiesiog rodoma televizijos šventinė programa tik papildo mūsų visų pokalbius ir juoką. Ant stalo – mano senelio meno dirbinys – Jėzaus Kristaus kryžius ir deganti žvakelė eglės šakelių pintinėje. Likusios dekoracijos – mūsų šypsenose ir akyse.

– Kas jūsų šeimoje ruošia Kūčių vakarienę, o kas rūpinasi šventiniu Kalėdų stalu?

– Visuomet mano ir Irmos mama labai pasistengia gamindamos klasikinius patiekalus – baltą mišrainę, silkutę pataluose, keptą žuvytę, virtinukus su grybais ir t. t. Tiesą sakant, nelabai ir įsivaizduočiau Kūčių stalo be šių tradicinių gėrybių. Na, o mes su žmona tik papildome stalą kokiais nors savo ruoštais patiekalais. Tad rūpinamės kartu, bet galvas žemai lenkiame savo mylimoms mamytėms.

– Ar Kūčių vakarą arba šv. Kalėdų rytą einate į bažnyčią? Jeigu taip, kodėl jums tai svarbu?

– Ir Kūčių vakarą, ir Kalėdų rytą einame į bažnyčią padėkoti Dievui už neįkainojamas dovanas, pabūti drauge su visa didžiule katalikų šeima, giedoti Kalėdų giesmių ir pakėlus akis aukštyn paprašyti Viešpaties malonių, kurių labai dažnai net ir nesame verti. Ir paskui ramia širdimi toliau žengiame į naują etapą, į naujus metus. Taip lengviau laikytis įsikibus į Dievo ranką ir žinoti, kad Jis veda teisingu keliu.

Dažnai Kalėdas mes šiek tiek pasaldiname, o tikros Kalėdos ir Šventosios Šeimos istorija, kuri pasakojama Evangelijoje, buvo pažymėta ir nerimu, ir vargu, ir įtampa.

– Šv. Kalėdos neįsivaizduojamos be dovanų. Kokiomis dovanomis džiuginate vienas kitą, savo vaikus, artimuosius, draugus? Gal turite tradiciją Kalėdų proga nudžiuginti dovanomis likimo nuskriaustus žmones, stokojančius, gal dalyvaujate kokiuose nors labdaros projektuose? Jeigu taip, kodėl jums tai svarbu?

– Dalytis gerumu yra žmonijos pareiga ir privilegija. Tik besidalijantis žmogus – geras, teisingas, dosnus, mylintis. Įvyksta nepaprastas reiškinys – tuo pat metu susijungia žmogiškumas ir žmoniškumas. Tai tampa viena. Stengiuosi dalyvauti gerumo ar išsipildymo akcijose, aplankau keletą katalikiškų bendruomenių susitikimų, nesu abejingas stokojantiems ir dažniausiai prisidedu savo muzikine veikla.

Šeimoje dovanomis vaikams labai gražiai ir taikliai rūpinasi Irma. Aš žaviuosi, kaip nuoširdžiai, kokybiškai ir atsakingai ji tai daro. Irma turi instaliuotą gerumo failą, ir jo kodo man vis dar nepavyksta nulaužti. Stengiuosi nors truputį prilygti jos gerumui.

– Ar daina gali būti dovana? Turite tokių dovanų?

– O kaipgi kitaip? Saulė jau turi dainą – dovaną „Vandenynai“, Jokūbas dar šių metų pradžioje dovanų gavo kūrinį „Šviesa spindės tamsoje“, įrašytą su mišriu jaunimo choru „Exaudi“, o žmonai ką tik dedikavau naujausią savo dainą „Noriu gyventi dėl Tavęs“, kuri įrašyta drauge su Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gospelo choru. Dainos – tai kitokio pobūdžio dovanos, jos nepaliečiamos, bet jaučiamos geriau nei bet kuris daiktas pasaulyje. Dainoje gali tilpti nuostabiausia akimirka arba ištisi metai, klausydamas dainos gali pasinerti į kitą būseną, daina galima jausmingai atsiverti mylimam žmogui arba Dievui.

Bendrystė: ir K. Kėvalas, ir L. Adomaitis per šventes ragina skirti vieni kitiems daugiau laiko ir dėmesio. (Kęstučio Kėvalo asmeninio archyvo nuotr.)

– Ko, jūsų manymu, reikia, kad žmogus tikrai patirtų, išgyventų šv. Kalėdų šventę?

– Tai labai prasmingas klausimas ir į jį trumpai atsakyti nelengva. Tikintis ar netikintis žmogus visuomet ieško vilties. Tai nekinta nuo amžių amžinųjų ir tai niekada nepasikeis. Visi trokštame meilės ir daugelis stengiamės ja dalytis su kitais. Visi ieškome laimės, ir tų takų, atrodo, yra milijonai. Iš tiesų kelias yra vienas ir jis aiškiai nušviestas Betliejaus žvaigždės. Net iš tolimosios šalies atkeliavo išminčiai, vedami šio nepaprasto dangaus ženklo šviesos. Tai įvyko ne taip jau seniai – lygiai prieš 2022 metus, o stebuklingą kūdikėlio Jėzaus gimimą visas pasaulis pavadina naująja era.

Šv. Kalėdų džiaugsmas – begalinis Dievo dosnumas. Jis atsiuntė savo vienatinį Sūnų, kad mes, žmonės, pagaliau išgirstume mums suprantama kalba Dievo mintis ir žinotume, ką daryti, kad turėtume viltį gyventi. Taigi Kalėdų žvaigždė simbolizuoja nušviestą Betliejų ir negęstančią viltį. Matydami tą žvaigždę kaip simbolį ant kiekvienos Kalėdų eglės pagalvokime, ką dar gero galėtume nuveikti iki Naujųjų, o gal ir visus metus.

– Ko palinkėtumėte „Kauno dienos“ skaitytojams šv. Kalėdų proga?

– Mielieji, nuoširdžiai jums linkiu laimės, jaukių pokalbių, sėkmingų darbų, sveikatos, drąsos, taikos, meilės, tikėjimo ir vilties. Šviesių ir prasmingų švenčių!

„Įrašyti dainą drauge su gospelo choru – sena kaip kalnai mano svajonė! Ir mano giliu įsitikinimu, labiausiai į gospelo žanrą Lietuvoje yra panirusi dirigentė K. Žaldokaitė ir jos vadovaujami chorai. Tad tiesiai jai ir paskambinau. Ji paprašė dainos teksto, o po kelių minučių perskambino ir pasakė – darom!“ – pasakojo L. Adomaitis.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gospelo choro dainininkai labai vertina tokią patirtį ir tai visai nesunku įžvelgti jų akyse ir išgirsti jų balsuose. Vaizdo klipui tai suteikia ypatingo jaukumo. O pats Linas negaili šilčiausių žodžių K. Žaldokaitės vadovaujamam kolektyvui ir ypač akcentuoja choro nuoširdumą, muzikalumą, tikėjimą, atsidavimą ir ritmo pojūtį.

„Mes galingi, kai esame kartu, nešame šviesią žinią, kaip viena didelė šeima. Ir šis įrašas pagaliau vienas iš tokių, kuomet choras aiškiai girdisi, o ne užslėptas tarp kitų muzikinių garso takelio partijų. Tad ačiū Linui už kūrinį, prie kurio prisiliesti buvo tikras malonumas. Rezultatas pranoko mūsų lūkesčius“, – sakė choro vadovė K. Žaldokaitė.

Vaizdo klipas kaip tik ir nufilmuotas Vilniuje Šv. Jonų bažnyčioje, kurią Kristinos vadovaujamas choras vadina savo namais. Visgi buvo susidurta ir su iššūkiais, nes filmuojant tokias storas sienas turinčiame objekte dėl ryšio signalo trikdžių nėra paprasta darbuotis su vaizdą fiksuojančiu dronu. Tačiau operatorius ir režisierius Martynas Kazlauskas puikiai įveikė visas kliūtis.

L. Adomaitis prisipažįsta, kad prie šios dainos dirbo išties ilgai, nes daugybė gyvai įrašytų instrumentų, chorinių partijų aranžavimas ir balsų įrašai pareikalavo nemažai laiko, teko įrašinėti keliose garso įrašų studijose. Tačiau tos pastangos ir rezultatas, kaip teigia Linas, dabar ne tik girdisi, bet ir jaučiasi.

„Ką šiandien reiškia žodžiai „noriu gyventi“? Matant tai, kas vyksta pasaulyje, tas „noriu gyventi“ įgauna naują prasmę. Todėl šios dainos pavadinimas atveda į pagrindinę mintį – „dėl Tavęs“. Taip, aš noriu gyventi dėl Tavęs. Su visa derama pagarba gyvybei, žmogui ir Dievui, mes suvedame visas mintis į esminį dalyką – noriu gyventi dėl Tavęs“, – apie dainą pasakojo L. Adomaitis.

Atlikėjas sako, kad šioje dainoje pagrindinis herojus, atmetęs tūkstančius beverčių ir nereikalingų dalykų atranda tą, į kurį gali atsiremti, tą, kuriuo ramiai gali pasitikėti. O retorinį klausimą – kas tas vienintelis? – Linas, kaip visada, palieka atsakyti pačiam klausytojui.

„Ir nors dovanoju klausytojams dar vieną dainą, privalau paminėti, kad šį kūrinį iš visos širdies dedikuoju savo artimai sielai, mylimajai, savo dviejų vaikų mamai Irmai. Su ja mes žvelgiame ta pačia kryptimi jau penkiolika metų ir žengiame koja kojon, glaudžiamės širdis prie širdies, juokiamės, pergyvename bei kalbame tą pačią maldą, laiminam ir šypsomės kiekvienam geros valios žmogui“, – jautrius žodžius L. Adomaitis skyrė savo mylimai moteriai. 

– „Linas Adomaitis. 25 metai scenoje“. Koks jausmas aplanko tai išgirdus?

– Kad tai tik pradžia! (juokiasi). 25-eri metai man asocijuojasi su veržlumu. Ir žvelgiant į nueitą muzikinį kelią,  suvokiu, kiek daug scenų aplankyta, kiek žmonių apkabinta, kiek kartų pasinerta į orkestrų bei chorų vandenynus, kiek dainų sukurta ir kiek tarptautinių festivalių išmaišyta. O svarbiausia, kad žvelgiant į tą ilgą kelionę, nieko nenorėčiau keisti. Išskyrus tai, kad per anksti į amžinybę iškeliavę bičiuliai būtų čia. Todėl, ko gero, pagrindinis jausmas, kuris aplanko, galvojant apie tuos 25-erius metus – tai dėkingumas.

– Buvai grupių „L+“, „UAB Music“, „Backpackers“ nariu ir įkūrėju, dainavai su Simona, muzikavai su orkestrais, chorais ir buvai daugybės kitų projektų dalimi. Kurį iš visų bendrų projektų atskleistum, kaip daugiausiai tavo karjerai davusį ir kodėl?

Net ir mano suburtų grupių ar muzikinių projektų nariai žinojo ir žino, koks esu reiklus.

– Juozo Naujalio muzikos gimnazijos projektas, matyt, dar vaikystėje davė daugiausiai (šypsosi). Ten pažinau smuiką, savo sielos instrumentą, o su juo drauge ir profesionalią muziką, kuri padarė stiprią įtaką mano prisilietimui prie kūrybos, aranžavimo, prodiusavimo ar atlikimo. Net ir mano suburtų grupių ar muzikinių projektų nariai žinojo ir žino, koks esu reiklus. „L+“ buvo pirmoji meilė, naujoko sėkmė ir daug pirmų kartų, su „UAB Music“ kaip reikiant padžiazavom, su Simona įrašėme daugybę muzikos hitų ir, žinoma, dalyvavome garsiojoje Eurovizijoje. Visos šios muzikinės draugystės labai svarbios, visos patirtys neįkainojamos. Visgi, geriausiai atradau save solinėje karjeroje, kur prasidėjo įspūdingi koncertiniai turai su milžiniškais orkestrais ir chorais didžiosiose arenose ar dainų šventėse.

– Kaip pats apibūdintum savo kuriamos muzikos stilių?

– Čia labai geras klausimas, bet nėra paprasta į jį atsakyti, nes per visą tą laiką mano kuriama muzika keitėsi. Žanrams įtaką darė muzikinių kolektyvų sudėtys: „L+“ pradėjo nuo pop-R‘n‘B, ir mes buvome Lietuvoje vieni pirmųjų šio žanro atstovų. Duetas Linas ir Simona greta pop žanro puikiai jungė soul muziką. Kiek vėliau pradėjau rengti koncertinius turus su simfoniniais orkestrais ar pučiamųjų bigbendais – muzika nusidažė klasikos bei funk stiliais. Visi šie pasikeitimai natūralūs ir reikalingi, kad muzika kvėpuotų, kad būtų įdomu joje nardyti. Čia kaip restorane – jei visuomet užsisakytume tą patį patiekalą – taptų nuobodu, juk norisi išbandyti įvairių skonių. Jei apibendrintume – tai pop žanro muzika yra mano ryškiausios kūrybos dalis.

– Kadaise vedei ir radijo laidas. Kas labiausiai įstrigo iš tų laikų?

– Tai buvo laikmetis iškart po grupės „L+“ atsisveikinimo koncertų. Ieškojau savęs visur, tad teko apie metus padirbėti buvusioje radijo stotyje „Labas FM“, kur vedžiau savo autorinę laidą „Kaifas“. Ilgainiui supratau, kad kūrybinė veikla garso įrašų studijoje man labiau patinka. Tad pradėjau prodiusuoti muziką daugybei Lietuvos atlikėjų ir grupių, o taip pat įrašinėjau savo solinius kūrinius, su kuriais aktyviai keliavau po tarptautinius dainininkų konkursus ir festivalius. Tiek laimėjimai, tiek pralaimėjimai mane stiprino ir vedė pirmyn. Labiausiai įsiminė dainų konkursas Maltoje, kurioje laimėjau pagrindinį prizą, o už laimėtus pinigus nuvažiavau į oro uostą ir prasitęsiau viešnagę šioje nuostabioje saloje. Tada instaliavau į save tą keliautojo geną, kuris ir dabar manęs neapleidžia.

– Per savo karjerą išleidai daugybę dainų ir albumų, o kurios dainos ar albumai būtų patys mieliausi? Galbūt yra kūrinių, kurie tau be galo artimi, tačiau netapo hitais?

– Mieliausi kūriniai man yra „Vandenynai“ ir „Šviesa spindės tamsoje“, nes šias dainas sukūriau savo vaikams. Dar labai myliu dainą „Aš parnešiu Tau saulę“, kurią pažinties pradžioje sukūriau ir skyriau savo merginai. Jos pavardė šiandien yra Adomaitienė (šypsosi). Ši daina netapo ryškiu hitu, bet joje telpa išties daug. Jei kalbėtume apie albumus – tai „Window of My Soul“ yra man beprotiškai mielas ir svarbus albumas. Tai pirmasis solinis mano darbas, kurį išleidau dar 2008 metais, o šiemet perleidau jį ir vinilo formatu.

– Esi vienas populiariausių Lietuvos atlikėjų. Ar kada nors sirgai žvaigždžių liga?

Kai žmogus serga žvaigždžių liga – jis to nežino, o kai kas nors jam tai sako – jis netiki.

– Kai žmogus serga žvaigždžių liga – jis to nežino, o kai kas nors jam tai sako – jis netiki. Na, kad sirgčiau šia liga, man niekas dar nėra sakęs, o pats svarstau, kad scenoje būdamas nuo 6-erių metukų muziką ir santykį su klausytojais vertini kitaip. Nesergu žvaigždžių liga dar ir dėl to, kad pats nemėgstu tų, kurie į save pirštais rodo ir sako „aš, aš, aš“. Žaviuosi stiprioms asmenybėms, kurioms nereikia apie save garsiai kalbėti, nes jų darbai garsiai kalba už juos.

– Kokį patarimą duotum 20-mečiui sau?

– Sakyčiau: „seniuk, neapleisk smuiko ir dar daugiau tikėjimo“ (šypsosi). Bet man regis, kad iš to 20-mečio vyruko aš ir pats mielai priimčiau vieną kitą patarimą. Tame jauname žmoguje, kuris viską pradėjo nuo nulio, nieko nekeitė, išliko visiškai ištikimas savo keliui ir nepasidavė sunkių etapų metu – yra kažkas, dėl ko ne gėda dabar sakyti, kad ten buvau aš.

– Kaip atrodo Lino Adomaičio laisvalaikis?

– Laisvalaikis yra reliatyvus dalykas. Kai dirbu – tai lyg ir ne laisvalaikis, bet kadangi dirbu mylimą darbą – tai sakoma, kad nedirbu. O dar būna toks nepaaiškinamas reikalas, kad įrašų studijoje kūrybinio proceso metu pažiūriu į laikrodį ir suvokiu, kad praėjo 6 valandos, nors atrodo, kaip valandėlė. Tai kaip pavadinti tokį laiką, kuris išnyksta, nors žmogus ir nemiega? Laisvalaikis? O jei tradiciškai atsakyčiau į šį klausimą – tai mėgstu gamtoje leisti laiką su šeima, išvykti į kokią kelionę šiltame krašte, nueiti į gerą kiną, aplankyti mamą ir paskanauti jos cepelinų, išgerti kavos su draugais, žiūrėti į krentančias dangaus žvaigždes, žvejoti, čiuožinėti snieglente Italijos kalnuose ir dar daugybė kitų dalykų, kurie nepaprastai praturtina mintis ir dvasią.

Linas Adomaitis./ E. Gendrėnaitės nuotr. 

– Ar galėtum išskirti didžiausią karjeros pasiekimą?

– O kas yra tas pasiekimas? Tai turbūt turėtų būti įvertinimas, tiesa? Manau, kad atlikėjui didžiausias įvertinimas yra pilnos koncertų salės. Tokio pasiekimo neatstos nei statulėlės, nei padėkos raštai ar diplomai. Todėl visada prisiminsiu 2014 metais savo didžiausią iššūkį, kuomet nutariau surengti koncertinį turą „Laiko mašina“ per Lietuvą drauge su LVSO orkestru. Džiaugiuosi, kad tada sulaukiau didžiulio kolegų palaikymo, o taip pat ir skepticizmo. Ir tikrai buvo žmonių, kurie sakė, kad „nepaeis“. Bet kažkodėl „paėjo“. Įvyko 5 anšlaginiai koncertai ir dar du papildomi koncertai pilnutėlėse salėse. O kai Vilniuje koncerte apsilankė Jo Ekscelencija Valdas Adamkus su žmona Alma, mes visi drauge per koncerto pertrauką šnekėjome apie siekius, ryžtą ir neblėstančią energiją. Iš paties Prezidento lūpų sulaukiau nepaprastai šiltų komplimentų. Man tai ypatingai daug reiškia. Kaip tada buvo gera dar kartą įsitikinti, kad reikia nebijoti, reikia rizikuoti, būtina gerbti svajones, privaloma ignoruoti demotyvuojančius žmones ir, svarbiausia, sunkiai dirbti, kad tie vaisiai būtų saldūs.

– Būsimo turo metu scena dalinsiesi su Gedimino Gelgoto vadovaujamu NIKO orkestru ir net dviem Danguolės Beinarytės vokaliniais ansambliais. Ar per savo 25 metų karjerą yra tekusi tokia patirtis? Koks jausmas po dvejų pandemijos metų vėl grįžti į didžiąsias arenas?

– Prisipažinsiu, kad retas atvejis, kai scenoje tenka koncertuoti su orkestru ir dviem chorais. Pastarieji dveji pandemijos metai vertė atidėlioti muzikinius planus, tad galite tik įsivaizduoti koks klausytojų ir muzikantų ilgesys tokiems susitikimams. „Šviesa spindės tamsoje" skamba su didele viltimi, todėl esu laimingas, kad taip jaukiai sutiksime šventes. Gedimino Gelgoto vadovaujamas NIKO orkestras – tai gyvybe pulsuojantis ir sunkiai žodžiais nusakomas reiškinys. Aš esu didžiulis šios komandos gerbėjas. O Danguolė – mano gera draugė, su kuria sudeginom jau ne vieną sceną. Belieka tik pakartoti auksine tapusią mano frazę – esu gimęs po laiminga žvaigžde. Nes mano muzikiniame kelyje tik patys geriausi, profesionaliausi ir nuoširdžiausi, įskaitant ir koncertų klausytojus, žinoma (šypsosi).

„Daina „Ar tu ją matei?“ iš tiesų yra paremta tikrais faktais. Tai nutiko Laisvės alėjoje gūdžiais 1996-aisiais. Dar viena Lietuvoje parašyta daina – „Lūpos kaip vyšnios“ gimė jau porą metų vėliau Palangoje“, – trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ per LNK pasakos L. Adomaitis.

L. Adomaitis pasidalino, kokį artimą ryšį turėjo su tėčiu ir pirmą kartą po ilgo laiko sutikęs atvykti į laidą, atlikėjas pridūrė, kad tam buvo svarbi priežastis. „Mano tėtis, a.a. buvo smuikininkas. Čia pirmoji pramoginė laida, į kurią atėjau po tėčio netekties. Iki šiol atmesdavau visus kvietimus, atsisakinėjau. Pamenu, mano vienas paskutinių tėčio palinkėjimų buvo sukurti dar daugiau tokių „Vandenynų“. Jam patiko, tai ką aš dariau. Jis nebuvo kritikas, ji labiau buvo vertintojas. Jis formavo mane nuo pat vaikystės, pasakydamas, kas jam patinka, kas nelabai. Netgi tuo momentu, kai jau buvau suaugęs. Vienas gražiausių ir turbūt jautriausių momentų, kai aš jam parodžiau savo dainos „Šviesa spindės tamsoje“ eskizus, kurią sukūriau savo sūnui. Jis girdėjo pirmuosius šios dienos eskizus ir iškart suprato, kad daina skirta Jokūbui“, – šiltais prisiminimais apie tėtį dalysis L. Adomaitis.

L. Adomaičio vaizdo klipo kūrybinės virtuvės siužete žiūrovai turės progą „pakeliauti“ po šią įstabaus grožio Ispanijos salą, o taip pat pamatys, kaip filmavimo komandai siaurais kalnų serpantinais teko prasilenkinėti su kitais automobiliais, kovoti su netikėtai užklupusia liūtimi ir daugybę kitų nuotykių.

„Draugai, pagaliau dalinuosi pilnai sumontuota medžiaga iš vaizdo klipo „Šviesa spindės tamsoje“ filmavimo aikštelės. Jei tai galima pavadinti aikštele, žinoma. Juk filmuota buvo visoje Fuerteventūros saloje – kalnuose ir šalia vandenyno, danguje ir ant žemės, netgi išdžiūvusio ežero dugne. Žinote, visuomet svarbiausia yra galutinis rezultatas, tačiau sutiksite su manimi, kad užkulisiai ir filmavimo virtuvė taip pat turi savito žavesio“, – mintimis socialinio tinklo „Facebook“ įraše dalinosi L. Adomaitis.

Linas nepraleido progos padėkoti įspūdingą vaizdo klipą įamžinusiam operatoriui Remigijui Veličkai, nepabijojusiam leistis į nutrūktgalviškus nuotykius kartu su vienu žymiausių Lietuvos atlikėjų.

„Aš toks dėkingas savo geram draugui ir nepabijosiu pagirti – vienam geriausių vaizdo operatorių – Remigijui Veličkai už tai, kad jis pasinėrė į avantiūrą su manimi šioje nuostabioje saloje, atsigabeno geriausią šiuolaikinę techniką ir, kaip pats sakė: „Linai, mes turime medžiagos keliems klipams į priekį!“ – rašė L. Adomaitis.

„Būsiu atviras, kad kelių klipų nebus, tačiau atrinkome auksinius kadrus šiai vienintelei dainai. Man teko su smuiku stovėti net ir ant 600 metrų skardžio, kur apačioj nieko tokio, tik vienas didžiausių pasaulyje vandenynų ir tiek. Prisipažinsiu, kad ne kiekvienas turistas pamatys tokius Fuerteventūros kadrus, kuriuos mes užfiksavome vaizdo medžiagoje per tas kelias filmavimo paras. Ačiū tau, Remi!“ – dėkojo atlikėjas.

„Kaune organizuojamas didelis renginys, sportinį jauduliuką jaučiame ir mes: koncertui ruošiamės atsakingai, esame parengę išskirtinę programą – klausytojai tikrai bus pamaloninti. Pažadame ir staigmenų – repetuojame su ugnele ir visų labai laukiame. Bus stipru!“ – sakė L. Adomaitis.

Atlikėjas neslepia, dainuoti gimtojo miesto centre jam – dvigubai maloniau. „Kaunas man – daugiau nei paprastas miestas, esu kaunietis, labai mylių Kauną, jaučiu jo pulsą. Čia užaugau ir susiformavau kaip žmogus, čia gimė mano vaikai, čia gyvena dalis manęs. Kaune jaučiuosi ypač gerai, labai vertinu jaukią ir nuoširdžią Kauno publiką, o dabar džiaugiuosi galėdamas jai koncertuoti Olimpinės dienos proga“, – kalbėjo jis.

Vienas ryškiausių šalies muzikantų, kompozitorių, prodiuserių Kauno Rotušės aikštės „Vasaros scenoje“ pasirodys drauge su gyvo garso grupe ir pritariančiosiomis vokalistėmis. Koncertinėje programoje skambės visų laikų garsiausi hitai, bus galima išgirsti puikiai pažįstamus „Vandenynus“, „Kol kartu“, „Šviesa spindės tamsoje“, „Ar tu ją matei?“, „Aš pavydžiu sau“, „Tavo spalvos“, „Mylėt nelengva“, „Žalioj tyloj“, „Saulės pėdomis“ ir daugybę kitų kūrinių.

„Stengiuosi į kiekvieną dainą įdėti intenciją, kuri prakalbintų ne tik ausis, bet ir sielą. To siekiau ir kurdamas Olimpinės dienos koncerto programą“, – apie birželio 18 d. pasirodymą sako muzikantas.

L. Adomaičiui nesvetimas ir sportas, jis pats domisi skirtingomis sporto šakomis, seka lietuvių pasirodymus, o į žiemos atostogų planus įtraukia išvykas į kalnus.

„Domiuosi snieglenčių sportu, slidinėju ir pats. Tai malonus pomėgis, tačiau slidinėjimui išties jaučiu didelę aistrą“, – apie mėgstamą hobį kalbėjo L. Adomaitis.

Nuo pat vaikystės jam artimas ir krepšinis – jį muzikantas žaidė nuo mažumės, gyvendamas Kaune nepamiršo šios sporto šakos, kuri glaudžiai susijusi ir su jo kūrybine veikla.

„Krepšinį su klasės draugais žaisdavome ne tik pertraukų metu, jis glaudžiai susijęs ir su mano muzikine veikla: esu prodiusavęs kelis sezono himnus Kauno „Žalgirio“ komandai, legionieriui Tanokai Beardui sukūręs ir įrašęs visą muzikos albumą. Vienas įdomiausių darbų – garso takelis filmui „Arvydas Sabonis 11 – visa galva aukščiau“, – prisiminė muzikos atlikėjas ir kompozitorius.

Pasak jo, kurti dainas komandoms ar sportiniams renginiams – nelengvas uždavinys. Sporto mylėtojai esą gana išrankūs ir ne kiekvienas kūrinys ilgam įstringa sirgalių atmintyje.

„Kuriant dainas sporto klubui ar tiesiog sporto tema, svarbiausia neperspausti. Kuriant himną krepšiniui, nebūtina naudoti frazių apie besisukantį kamuolį ant krepšinio lanko – tokiuose kūriniuose svarbiausia yra dvasia ir užsidegimas. Norisi, kad klausytojai bei sirgaliai pajustų vienybę, norėtų dainuoti ar skanduoti priedainį kartu“, – patirtimi dalinosi L. Adomaitis.

Muzikantas prisipažino, kad kuriant vieną ryškiausių Kauno „Žalgirio“ himnų, jam nusišypsojo ir sėkmė – klubas pasiūlė priedainyje panaudoti legendinę komandos skanduotę „visi Kauno „Žalgirio“ fanai“.

„Man beliko sudėlioti ritminius piešimus, instrumentinius dalykus, vokalines partijas ir viskas. Rezultatas pranoksta lūkesčius – jau daug metų kiekvienose rungtynėse šis mano prodiusuotas ir įdainuotas himnas. Būna, kad soliniuose koncertuose klausytojai tiesiog nieko neraginti suplėšia šią skanduotę koncerto pabaigoje. Tokios akimirkos labai smagios“, – teigė L. Adomaitis.

Visa L. Adomaičio muzika alsuoja pozityvia, žodžiais nepaaiškinama energija. Jo dainose užkoduotas ne tik profesionalumas, bet ir gėrį nešanti žinutė: lyriniai kūriniai skatina pamąstyti, o ironiškos dainos verčia šypsotis ir dainuoti garsiau už scenoje esančiuosius. Jo koncertuose žmonės prisipildo širdis šviesos.

Išgirsti garsiausius L. Adomaičio kūrinius bus galima jau kitą šeštadienį, nuo 20 val. Kauno Rotušėje vyks nemokamas jo koncertas.

Kasmetinis masinis nemokamas renginys – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos olimpinio fondo bei Kauno miesto savivaldybės dovana Kauno miesto gyventojams ir svečiams.