– Kai su kuo nors susipažįstate, kaip prisistatote? Aktorė?
– Aktorystė yra tik viena iš veiklų ir viena iš priemonių, kuriomis bendrauju su pasauliu, – tai nėra mano identifikacinis numeris. Darbinėje srityje yra dar ir savanorystė „Jaunimo linijoje“, ir meditacijos centro veikla, ir maisto gaminimas atsiskyrimams, stovykloms, ir sodininkystė. Visa tai veikla, kuri teikia malonumą. Daug turiu profesijų.
– Ar Edita prieš 20 metų ir dabar labai smarkiai skiriasi?
– Skiriasi. Prieš porą dešimtmečių mano gyvenime buvo daug nerimo, daug nereikalingo taškymosi, blaškymosi. Dabar esu ramesnė, sąmoningesnė ir laimingesnė. Dabar turiu daugiau vidinės ramybės, yra kas teikia daugiau džiaugsmo.
E. Užaitė. B. Frątczak nuotr.
– Kas paskatino keistis?
– Daug kas. Visų pirma, bene smarkiausiai keistis skatina mūsų klaidos, visokie negatyvūs išgyvenimai. Dar keistis įkvepia žmonės, ir jie neturi būti kažkokie superherojai. Tiesiog iš vieno pasiimi įkvėpimo, iš kito dar kažko. Žmonės labai smarkiai mane augina iki šiol. Aš nuoširdžiai – gal net vaikiškai – žaviuosi, kai pamatau kažką tokio, kas mane įkvepia: „Matai, kaip jis čia! Ir man taip reikia.“
– Gal tai, ką gaunate iš kitų žmonių, nuvedė iki savanorystės „Jaunimo linijoje“?
– Iki „Jaunimo linijos“ mane nuvedė mano dukra Marija. Tiesiog kažkada pagalvojau, jog norėčiau, kad susidūrusi su sudėtinga situacija, kai kažkodėl nesinorės to sakyti tėvams ar draugams, ji turėtų kur kreiptis, su kuo pasikalbėti. „Jaunimo linijoje“ kažkas visada yra prie telefono, pasiruošęs išgirsti, išklausyti. Tada supratau, kad būtų sąžininga, jeigu aš to noriu savo dukrai, pačiai tame dalyvauti. Juk jeigu mes visko norėsime tik iš kitų, bet patys nebūsime donorais, savanoriais, nepagelbėsime, tai tas ratas ir nesisuks. Tad ir pasisiūliau savanoriauti.
– „Jaunimo linijoje“ savanoriaujate šeštus metus. Esu tikra, išgirstate daug skaudžių istorijų. Kaip visa tai priimti ir paleisti?
– Jeigu savanoris viso to, ką išgirsta, nepaleidžia, jam tai kenkia ir jis nebegali kokybiškai padėti kitam skambinančiam žmogui. Tad labai svarbi sąlyga: išklausei, išgirdai, jeigu jauti kažkokį sunkumą – pasidalijai su vadinamuoju užnugariu ir paleidai. Dažnai savanoriai po budėjimo paskambina „užnugariui“ pasikalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi, nes labai svarbu, kad ir tas žmogus, kuris padeda, savimi pasirūpintų, kad paskui jam nuo tų išgirstų istorijų stogas nečiuožtų. Jeigu reikia, savanoriams teikiamos net psichologo paslaugos.
– Ar buvo tokių situacijų, kad nežinojote, ką pasakyti, arba situaciją nešiojotės ilgai ir vis sprendėte: ką aš galėjau padaryti?
– Buvo, kad ilgai. Buvo, kad blioviau prie telefono. Buvo, kad išgirdau šviesių istorijų. Buvo, kad vidumi jaučiau, jog įvyko pokalbis, ir ačiū Dievui, kad aš čia buvau. Tačiau nereikia to labai sureikšminti ar susireikšminti. Gerai vien tai, kad savanoriai ryžtasi padėti kitam žmogui, kad kažkas išklauso, ištiesia pagalbos ranką – gydo. Ar aš atsiliepsiu, ar kitas – nesvarbu. Tik norėtųsi, kad kuo daugiau tokių žmonių būtų.
– Ar jums pačiai kada nors prireikė psichologo, psichoterapeuto pagalbos ar tiesiog žmogaus šalia, kuris galėtų išklausyti?
– Taip, aš juk esu žmogus, man irgi to supratimo ir pagalbos reikia. Tiesa, pas psichoterapeutą nevaikštau. Mano geriausia draugė yra psichoterapeutė. Neseniai pasišnekėjome su ja, sakau: dabar pasinaudosiu padėtimi, kad esu tavo draugė... Ne, mes taip juokaujame. Neišnaudoju to, nenoriu. Nors man, kaip ir visiems, būna ir išsekimo, ir iškritimo, ir perdegimo, stengiuosi su tuo tvarkytis taip, kaip jau man išeina, – per discipliną, sportą, tvarkingą gyvenimo būdą.
Dar labai svarbu, kaip mes jaučiamės, ką mes galvojame – savotiška minčių ekologija. Juk mūsų mintys mus daro arba laimingus, arba nelaimingus. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į vieną ar kitą situaciją reaguojame. Jeigu esame ramūs, gerai išsimiegoję ir pailsėję, į viską žiūrime gana ramiai. Kai esame susinervinę, turime daug pretenzijų aplinkai, tada bet kas gali mus sudirginti iki isterijos, iki pykčio priepuolio. Tad mintys daro mus laimingus arba nelaimingus.
„Dobiliuko foto“ nuotr.
– Ar šmokote normaliai reaguoti į tai, kad kažkas vyksta ne taip, kaip jums norisi?
– Aš to kasdien mokausi, nes neįmanoma to tiesiog vieną kartą išmokti. Išbūti kažkokias situacijas, būsenas, nerimą ar dar kažką man labai padeda joga. Manau, joga, meditacija – tokios priemonės, kurios padeda išbūti tarp to emocijos pliūpsnio ir veiksmo, – padarai kad ir mažą žingsnelį, bent įkvėpti, ir matai, kad reakcija jau kažkiek sulėtėjusi.
– Kaip joga ar meditacija padeda aktorės darbe?
– Ji viskam padeda, nes smarkiai susijusi su koncentracija. Padeda gyventi, padeda būti, į daug ką gyvenime žiūrėti paprasčiau. Aktorystė yra gyvenimo dalis. Ten daug visko: santykių tarp aktorių, tarp režisierių, yra daug ego dalykų – kaip čia aš pasirodysiu, kaip būsiu, kaip į mane žiūrės. Meditacija ir joga padeda nesusireikšminti.
Aktorystė yra tik viena iš veiklų ir viena iš priemonių, kuriomis bendrauju su pasauliu – tai nėra mano identifikacinis numeris.
– Aktore nusprendėte tapti būdama labai jauna. Ar dabar rinktumėtės šią profesiją?
– Kažkaip niekada apie tai nepagalvojau... Nežinau. Man labai patinka tai, ką aktorystė man duoda dabar. Tarkim, tai, kad aš galiu dar šalia jos daug dalykų daryti, kad ir tame pačiame mūsų meditacijos centre. Suprantu, kad be aktorystės nebūčiau ten nuėjusi, tačiau gal būčiau kažkur kitur.
Man, pavyzdžiui, labai patinka rašyti pjeses – dabar vieną rašome su kolege, turime minčių kitai. Man labai patinka tai, kaip aš dabar gyvenu, – pati save įgalinau ne tik laukti vaidmens, kad kažkas ją paskirs, mane pasirinks, bet ir tą vaidmenį susikurti. Tam buvo reikalingas įdirbis. Dabar pati galiu rašyti pjesę, galiu pasakyti, kad noriu vaidinti monospektaklyje, pati viską suorganizuoti – žinoma, su teatro pagalba. Dabar galiu nebelaukti, o pati veikti.
Ką dar galėčiau gyvenime daryti? Galbūt norėčiau tapti jogos mokytoja, bet mano kūnas jau ne tas. Gal dar nevėlu, nežinau. Tokia nauja veikla mane šiuo metu galbūt įtrauktų.
Erdvė: šeimos namuose Širvintų rajone, netoli Čiobiškio, – daug tvarių sprendimų, kurie džiugina šeimininkus. Juose įkurtas ir šiuolaikiškas meditacijos centras. „Dobiliuko foto“ nuotr.
– Jaučiatės teatre save realizavusi? Ar tada, kai tik pasirinkote šią specialybę, vizija buvo visai kita?
– Vizija buvo visai kitokia. Turėjau būti dramatinė aktorė – taip save mačiau. Nebūčiau tada net pagalvojusi, kad kažkada kažkokią komediją galėsiu suvaidinti. Tačiau tuo, kaip viskas vyksta dabar, kur juda mano aktorystė pastaruosius kelerius metus, esu patenkinta. Galiu daryti tai, kas man labai įdomu. Rašyti pjesę arba vaidinti monospektaklį yra nemenkas iššūkis. Dabar tikrai nieko negalėsiu kaltinti: ai, žinai, čia tas spektaklis toks... na, medžiaga tokia prasta. Ne – kiek pasidarysi, kiek pasirašysi, tiek ir bus.
– Šiuo metu vaidinate aštuoniuose spektakliuose – Domino, Komedijų ir Oskaro Koršunovo teatruose. Kaip turint tokį darbo krūvį laiko lieka ir kitoms veikloms?
– Mėgstu būti užimta. Man apskritai labai patinka dirbti, nors visą laiką tarsi vaikštai ant ribos tarp dirbti ir persidirbti. Man daug kas įdomu, patinka tas dienos judėjimas, užsiėmimai. Nors nemanau, kad dirbu daug daugiau negu kiti žmonės – visi esame pakankamai užsiėmę.
Tiesa, neseniai sau prižadėjau, kad nuo šiol stengsiuosi gyventi atostogų ritmu. Galvoju: kas yra atostogos? Atostogos yra gražūs drabužiai. Gerai, galiu išlįsti iš savo savaitę trinamų džinsų ir rengtis tais drabužiais, kurių pilna spinta ir kurie ten tiesiog guli. Čia ne problema. Kitas dalykas – bendravimas su draugais, sveikesnio maisto valgymas, kažkokio džiugesio daugiau. Taigi, viskas įmanoma. Tačiau, jei vos atsikėlęs ryte galvoji: o Dieve, jau prasideda diena, kaip ją išgyventi... Čia yra tas požiūris, kurį aš noriu iš savęs išgyvendinti. Noriu, kad džiugesio teiktų kiekviena diena. Žiūrėkite, kaip viskas žydi, lapoja ir mes gyvi. Fantastika.
– Ar ta pati nuotaika išliks, tarkime, niūrų rudenį?
– Kai pradėjome kiaurus metus gyventi miške, pamačiau, kad nėra blogo oro. Gamta visais metų laikais turi be galo daug spalvų. Jeigu esi paniuręs, tada reikia kažką daryti – eiti į baseiną ar dar kažką veikti, visada yra tų priemonių. Jeigu nesi įsitempęs ir persitempęs, atrandi kelių save įkrauti, savimi pasirūpinti – tiek maistu, tiek miegu, tiek santykiais.
Drauge: „Juokiuosi, kad mes su Linu dabar turime tris vaikus: Mariją, šuniuką ir meditacijos centrą“, – sako E. Užaitė. A. Žydelio nuotr.
– Pasirūpinti savimi padeda jūsų meditacijos centras ar kaip tik čia yra tai, kuo reikia rūpintis?
– Juokiuosi, kad mes su Linu (E. Užaitės vyras, prodiuseris Linas Ryškus – aut. past.) dabar turime tris vaikus: Mariją, šuniuką ir meditacijos centrą. Nes jeigu kur nors ketiname važiuoti ar kažką planuojame, reikia strateguoti, kas kur bus: kas tuo metu rūpinsis meditacijos centru, kur bus vaikas ir kur bus šuo. Tačiau visa tai yra toks malonus, geras rūpestis.
– Kodėl apskritai gimė tas meditacijos centras?
– Tai buvo Lino idėja. Dviese ėmėmės ją įgyvendinti. Mes kuriame meditacijos centrą visų pirma dėl savęs. Žmonės atvažiavę dėkoja, kad tokią gražią vietą laikome ne uždarą, o atvirą. Iš tikrųjų ten kosmiškai graži gamtos vieta ir poilsis labai geras. Tad viskas ir dėl savęs, ir dėl kitų. Norime, tad tai būtų erdvė, kuri suvienytų žmones, įsivaizduojančius, kad jie yra labai skirtingi. Norime, kad žmonės atvažiuotų persikrauti, įsikrauti. Labai jaučiasi skirtumas tarp to, kokie jie atvažiuoja penktadienį ir kokie išvažiuoja sekmadienį. Skirtumas daugiau negu akivaizdus. Visi tie dalykai, kas save kokiai mokyklai ar konfesijai priskiria, neturėtų būti kliūtis bendrauti. Daug pastatome sienų – aš toks, aš kitoks – o iš tiesų niekuo vieni nuo kitų nesiskiriame. Visi trokštame būti laimingi, sveiki, mylimi ir mylintys.
– Kokia esate mama?
– Man motinystė, sakyčiau, nurovė stogą. Gal pernelyg rūpestinga esu. Marijai augant, kad neslopinčiau jos savo pernelyg dideliu dėmesiu ir rūpinimusi, pradėjau ieškotis kažkokių veiklų ir užsiėmimų – nenorėjau būti ta višta perekšlė, kuri tik apie dukrą šokinėja. Tad labai stengiuosi nepamiršti savęs, savo interesų, hobių.
Vis dėlto motinystė buvo patirtis, kurios man labai reikėjo. Čia mano didžiulė laimė, dovanų dovana. Žodžiu, esu be galo laiminga, kad ji gimė, kad turiu laimę būti mama, kad tai atsitiko mūsų gyvenime.
Mes su Marija puikiai sutariame. Labai džiaugiuosi, kad ji dalijasi, kad yra atvira, kai nori. Aš jos ir nespaudžiu, kad viską pasakytų, nes kiekvienas žmogus turi teisę kažkokius dalykus pasilikti sau – juk ne viską gali sakyti mamai. Aš nuolat apsikrovusi visokia literatūra, kas yra toksiški tėvai, kaip pasakyti vaikui „ne“, penkios paauglių meilės kalbos – žodžiu, skaitau viską, ką randu.
– Girdėjau, kad gydotės tik natūraliomis priemonėmis?
– Taip. Labai retai griebiuosi vaistų – jeigu nėra kitos išeities. Kol kas tokio poreikio beveik nebuvo, man tos natūralios priemonės padeda.
Vaistažolės atkeliavo į mano gyvenimą dar vaikystėje – būdama vos penktoje klasėje mokėjau visą knygelę apie lietuviškus augalus, žinojau visas vaistažoles, nuo ko jos padeda. Kodėl? Nežinau. Gal profesorius Ričardas Kazlauskas savo nuostabiomis laidomis tai įkvėpė. Man buvo labai įdomu – visokie gyvūnai, augalai. Paskui užsimiršo. Matyt, kažkada atėjo laikas, kai reikėjo tai prisiminti ir pritaikyti praktikoje. Kai gimė dukra, nesinorėjo jai chemijos kišti reikia nereikia. Tai sėkmingai iki dabar ir gydomės vaistažolėmis.
Kiaurus metus maudausi šaltame ežero vandenyje, o kai karščiuoju – ypač, mano pirmas vaistas yra lįsti į ledinį vandenį. Kažkaip viskas prasidėjo gimus dukrai, kai vasarą bėgdavome su sese ir vežimėliais iki ežero. Vežimėliai sunkėjo, vis sunkiau būdavo nubėgti iki to ežero, tačiau lengviau išsimaudyti. Kuo vanduo labiau šalo, tuo labiau to nejautėme. Nejučia maudynės ežere tapo įpročiu, kuris man suteikia labai daug jėgų.
– Esate įvairiapusis žmogus?
– Sakyčiau, stengiuosi neriboti savęs patirtyse.
