23.15 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Pakruojo rajone, Linkuvoje, dega namas atvira liepsna.

Į įvykio vietą Taikos gatvėje išvyko Pakruojo miesto ir rajono priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos.

Jautrią Jūros šventės tradiciją, laivo atminimo ceremoniją, nuolat pradėdavo garbingas klaipėdietis, legendinis jūrų kapitonas Sigitas Šileris. Tačiau pernai uostamiestis neteko šio garbaus klaipėdiečio.

Todėl šį kartą atminimo žodį teko tarti Klaipėdos merui Arvydui Vaitkui.

Ramiajame vandenyne pražuvusio laivo „Linkuva“ įgulos atminimo pagerbimas – viena jautriausių, iki šiol nesulaužytų Jūros šventės tradicijų.

Šeštadienį ryte Skulptūrų parke, prie paminklo šiam laivui ir su juo pražuvusiems jūrininkams, susirinko kelios dešimtys žmonių.

Miesto meras A. Vaitkus, jūrų kapitonai, žuvusiųjų šeimos nulenkė galvas prisimindami 2000-ųjų birželio įvykius, kai Lietuvos transportinis laivas pateko į ketvirtos kategorijos uraganą „Karlota“. Laivas plaukė be krovinio.

Kelios savaitės nerimo ir kaskart vis labiau blėstančios vilties dienos visam gyvenimui įsirėžė į aštuoniolikos šiame laive dirbusių jūrininkų artimųjų atmintį.

Laivo įgula tų pačių metų liepos 28 dieną paskelbta žuvusia arba dingusia be žinios.

Skulptūrų parke įrengtas memorialas tapo simboline jos kapaviete. Kasmet susirinkę prie paminklo „Linkuvai“ žmonės taria vieni kitiems užuojautos žodžius ir žada nepamiršti žuvusių draugų. Šįkart prie paminklo apsieita be ilgų varginančių kalbų. Paminėjimas buvo jautrus ir pagarbus. Gėlės nugulė paminklo papėdę.

Būrys uniformuotų, žilagalvių jūrų kapitonų, jų kolegos, būsimieji jūreiviai, žuvusiųjų uragano apimtame vandenyne giminaičiai stovėjo ramūs, kai už žuvusiųjų vėles meldėsi katalikų ir stačiatikių šventikai, kai buvo deklamuojamos jiems dedikuotos eilės.

Jūrų kapitonas Sigitas Šileris ragino nepuoselėti vilčių ir netikėti kalbančiais ar rašančiais, kad „Linkuvos“ įgula gali būti gyva. Jis neabejoja, kad visus 18 šiame laive dirbusių jūrininkų pražudė stichija.

Užuojautos žodžiai, pažadai kasmet rinktis prie paminklo, niekada nepamiršti ir minėti negrįžusiuosius – tokia tradicija kartojama kasmet.

Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos kursantai stovėjo garbės sargyboje.

Nors ceremonija vyko gryname ore, ji, ko gero, buvo per ilga ir pernelyg jaudinanti. Dviem būsimiesiems jūreiviams pasidarė bloga, kursantei mergaitei prireikė medikų pagalbos, griūdama ji susižeidė. Bloga pasidarė ir vienam pagyvenusiam jūrininkui.

„Linkuva“ buvo Lietuvos transportinis laivas-šaldytuvas, nuskendęs 2000-ųjų birželį Ramiajame vandenyne. 12 metų senumo laivas priklausė Klaipėdos transporto laivynui.

Be krovinio plaukęs laivas pateko į ketvirtos kategorijos uraganą „Karlota“. Laivo įgula tų pačių metų liepos 28 dieną paskelbta žuvusia arba dingusia be žinios.

Aukštosios jūreivystės mokyklos vadovas Vaclavas Stankėvičius tikino, kad „Linkuvos“ žūtis tapo ir jo asmenine tragedija, kurios jis nepamirš, kol bus gyvas. Jis tuo metu Klaipėdos transporto laivyne ėjo eksploatacijos direktoriaus pareigas ir koordinavo laivų veiklą.

„Buvau paskutinis, kuris susirašinėjau su „Linkuvos“ kapitonu. Jis nerodė jokios panikos, nors sugedo vienas variklis, tikėtasi, kad padėtis laive stabilizuosis. Kapitonas paprašė leidimo paimti daugiau balasto, kad galėtų padidinti laivo stovumą. Tokį leidimą daviau. Bandau spėti, kaip šiandien jausčiausi, jei būčiau davęs neigiamą atsakymą. Iškart po to nutrūko ryšys. Kartais taip atsitinka, tai nėra retenybė ir mes tikėjomės, kad viskas bus gerai. Deja, šį kartą buvo ne taip. Gamta buvo stipresnė. Tai visų jūrininkų, Klaipėdos ir Lietuvos tragedija.“

Ne vienas kapitonas minėjo, kad jūrininkų profesijos romantika – tik, kai jūreiviai yra krante, jūroje jų laukia sunkus ir pavojingas darbas.

Nusikaltimai galėjo būti įvykdyti birželio 19-osios naktį. Gimnazijos gatvėje nukirsta viena liepa, o Taikos gatvėje esančiame Linkuvos miesto parke – viena liepa bei trys eglės.

Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Linkuvos seniūnijai padaryta 700 eurų turtinė žala.

Ceremonijoje dalyvavo Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, miesto tarybos narys Rimantas Taraškevičius, bendrovės „Limarko laivininkystės kompanija“ vadovas Vytautas Lygnugaris, ilgametis jūrininkas Sigitas Šileris, Seimo narys Žygimantas Pavilionis, įgulos artimieji bei kolegos.

V. Lygnugaris teigė, kad jūrininko profesija – itin sudėtinga, kartais jūra ima ir pasiglemžia mūsų artimuosius.

„Ačiū Dievui, tai nevyksta masiškai, bet skausmas, kurį mes patiriame, labai didelis“, – kalbėjo jis.

V. Grubliauskas atkreipė dėmesį, kad nevalia pamiršti pavojų ir praradimų jūroje.

„Kol liks atsiminimai apie šią skaudžią netektį, tol būsime stipresni. Linkiu visiems tvirtybės – praradimai neturi stabdyti mūsų norų būti jūrininku“, – įsitikinęs Klaipėdos meras. Jam antrino S. Šileris, kuris susirinkusiesiems sakė – pamiršti praeities negalima, kokia ji bebūtų.

„Mums jūroje nesunku, jūrininkai nesiaukojo, o paprasčiausiai dirbą savo darbą. Tai yra daro tai, ką moka geriausiai“, – optimistiškai kalbėjo S. Šileris.

Išėję ir negrįžę jūrininkai pagerbti tylos minute.

Kasmet prie paminklo per Jūros šventę ateina ne tik oficialūs asmenys, bet ir „Linkuvos“ įgulos artimieji, skaudžiai išgyvenę jūrininkų netektis. 

Laivas „Linkuva“ su visa 18 žmonių įgula pražuvo Atlanto vandenyne 2000 m. birželį. Visi jie buvo Lietuvos piliečiai, tarp vyrų – viena moteris, Anastasija Komisarov,a gaminusi jiems maistą.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo atliekant Linkuvos miesto (Pakruojo r.) centro gatvių remontą. Ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus informaciją iš Valstybės kontrolės.

STT gavo duomenų, kad 2013 m. rengiant ir atliekant šį gatvių remonto projektą nedalyvavo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas, nors jo dalyvavimas – privaloma viešojo pirkimo konkurso sąlyga.

Įtariama, kad dokumentai, pagrindžiantys šio specialisto dalyvavimą projekte, surašyti atgaline data, kai Valstybės kontrolė pradėjo patikrinimą.

Šiandien vidurdienį, kai klaipėdiečiai ir gausybė miesto svečių rinksis į uostamiesčio centrą stebėti jubiliejinės Jūros šventės renginių, skambės visų Klaipėdos bažnyčių varpai, o žmonės turėtų minutei nurimti. Taip pagerbsime negrįžusius iš jūros žmones.

Jūrininkai – progreso nešėjai

Tuo pačiu metu visa flotilė laivų sustos atviroje jūroje, jais plaukiantys žmonės nuleis į vandenį vainikus ir puokštes gėlių. Jau niekas nepamena, kodėl ir kas sumanė taip pagerbti žuvusius nuo jūrų bei vandenynų stichijos, tačiau tradicija gyva ir labai vertinama.

"Žmonija turi būti dėkinga jūreiviams už Amerikos ir kitų žemynų atradimą, be to, būtent jūreiviai įrodė, kad žemė apvali. O tarybiniams žmonėms jūrininkai padėjo atrasti džinsus, – priminė jūrų kapitonas Sigitas Šileris, pirmasis įgijęs Metų jūrininko titulą. – Jūrininkas – ne tik profesija. Pamenu, kolega Ričardas Lučka būsimiesiems jūrininkams sakydavo, kad jie neturėtų rinktis šios profesijos, jeigu nėra romantikai."

Nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pasaulio vandenynuose žuvo beveik 400 jūrininkų. Ne visus juos pasiglemžė bangos, dalis jų buvo traumuoti ar mirė ištikti staigaus negalavimo.

Pagerbimas – tik simbolis

"Jūrininkai susiduria su stichija, kad ir kaip žmonės didžiuojasi ją įveikę, jūra visada yra galingesnė. Būtent todėl negrįžusiems iš plaukiojimo reikia atiduoti pagarbą", – svarstė kapitonas S.Šileris.

Tiems, kas neturi giminaičio ar pažįstamo jūrininko, plaukimas į jūrą tampa savotiška pramoga, turinti ryškų akcentą. Tačiau tiems, kieno artimasis negrįžo iš jūros, gėlės vandenyje reiškia kapo aplankymo ritualą.

Kasmet Jūros šventės metu atsiranda vis daugiau būdų pagerbti jūrininkus, prisiminti tuos, kurie negrįžo.
Jūreiviai bei kranto žmonės lanko pirmojo jūrų kapitono Liudviko Stulpino kapą, atminimo duoklę atiduoda prie skulptūros "Albatrosas" Smiltynėje. Daugelio jūrininkų įsitikinimu, tai yra tikrai simboliška.

Pakliuvo į uragano nagus

Tačiau tik atėjimas prie paminklinio akmens audros paskandinto laivo "Linkuva" įgulai kupinas tikrų, primenančių neužgyjančią žaizdą emocijų.

2000-ųjų birželio 21-ąją transporto refrižeratorių "Linkuva" Ramiajame vandenyne, maždaug už 220 jūrmylių (350 km) į pietvakarius nuo Akapulko (Meksika), užklupo uraganas Carlotta.

Laivas plaukė iš Japonijos į JAV uostą Long Byčą (Long Beach), kur turėjo pasipildyti degalų ir plaukti į Kanadą krovinio.

Birželio 20 dieną "Linkuva" pateko į audros epicentrą.
50-metis laivo kapitonas Anatolijus Bobrovas tada pranešė, kad sugedo pagrindinis variklis. Vėjo greitis siekė 70 metrų per sekundę, bangos mėtė laivą kaip skiedrą. Lietuvoje buvo gauta žinia, kad galvos traumą patyrė bocmanas Ivanas Bogdanovičius.

Kitos dienos paryčiais pranešta, kad variklį pavyko įjungti, bet laivas pasviręs apie 40 laipsnių. Kiekvienas jūrininkas žino, kad tai labai grėsminga padėtis. Tai buvo paskutinė žinia iš "Linkuvos".

Radinių – itin mažai

JAV ir Meksikos tarnybos savaitę žvalgėsi mūsų laivo 90 tūkst. kvadratinių jūrmylių plote. Kai buvo nuspręsta nutraukti paieškas, Lietuvos valstybė paprašė dar kelias dienas ieškoti laivo. Todėl bent kokių nors užuominų apie įgulą ar laivą vandenyne dairytasi dar kelias dienas.

Ne vieną "Linkuvos" įgulos narį pažinojęs buvęs jūrininkas, dabar diplomatas Vaclavas Stankevičus prisiminė, kad "Linkuvos" ieškota laivais, žvalgytasi ir iš lėktuvų.

"Tai buvo smūgis ne tik įgulos šeimoms, mūsų jūrininkams, bet ir visai Lietuvai. Žuvusiųjų šeimas tada parėmė įmonė, miesto valdžia ir Lietuvos Vyriausybė", – pasakojo V.Stankevičius.

Viskas, ką pavyko aptikti, buvo dvi nutrūkusios gelbėjimo valtys. Specialistai nustatė, kad įgula jomis nepasinaudojo. Pavyko rasti ir geriamo vandens talpą su užrašytu ant jo laivo pavadinimu. Šie daiktai aptikti už 350 jūrmylių nuo tos vietos, iš kur paskutinį kartą laivas susisiekė su krantu.

Daugiau Ramiuoju vadinamas vandenynas neatidavė jokio daikto, priklausiusio "Linkuvai". Nesuveikė ir radijo plūduras, kuris turėjo pradėti siųsti signalus vos patekęs į vandenį.

Vėliau ne tik komisijos tyrė laivo žūties aplinkybes bei priežastis. Apie jas svarstė ir jūrininkai. Patyrę jūrų vilkai spėliojo, kad prieš pasiekdama Meksikos krantus "Linkuvos" įgula gerai pritvirtino visus ant denio buvusius daiktus, nes nuo seno žinoma, kad šiuose uostuose gali būti pavogta viskas, ką įmanoma pakelti.

Iki šiol neaišku, kodėl laivas neišvengė susidūrimo su stichija, bet apie tai jau nėra ko paklausti.

2000 metų birželio 29 dieną komisija paskelbė žuvusiais visus 18 įgulos narių. Visi jie buvo Lietuvos piliečiai, tarp vyrų – viena moteris. Anastasija Komisarova gamino jiems maistą.

Pati skaudžiausia tema

Šią istoriją nuo pradžios iki galo sekė ir dienraštyje "Klaipėda" aprašinėjo žurnalistė Jelena Listopad.

"Man tai buvo pati sunkiausia tema. Pirmiausia dėl to, kad aš pati esu jūrininko žmona ir žinau, ką reiškia jaudintis dėl nepasiekiamai toli esančio brangaus žmogaus. Antra, buvau šalia nelaimės paliestų šeimų, tad neišgyventi, nejausti netekties skausmo negalėjau. Ne vieną vakarą sėdėjau kartu su našlėmis, laukiau žinių, vyliausi ir drauge ašarojau", – prisiminė žurnalistė.

J.Listopad pažinojo beveik visus šiuos žmones asmeniškai ir gailisi, kad nežino, kaip susiklostė jų gyvenimai po daugelio metų.

Kasmet prie paminklo per Jūros šventę ateina ne tik oficialūs asmenys, bet ir "Linkuvos" įgulos artimieji. Tiesa, dalis nenori, kad jų neblėstantį sielvartą matytų svetimi, todėl prie simbolinio kapo Skulptūrų parke ateina išvakarėse.

"Su "Linkuva" žuvo trys mano komandos nariai: vyriausiasis kapitono padėjėjas, jūreivis, bocmanas. Pažinojau juos asmeniškai, todėl man labai sunku kaskart sakyti kalbą. Bet pats sau esu pažadėjęs, kol galėsiu, šią dieną ateisiu prie akmens ir būsiu su jų artimaisiais, – pasakojo S.Šileris. – Gaila, bet nesu toks artimas ir nežinau, kaip dabar gyvena žuvusių jūrininkų šeimos. Iš dalies nesinori ir jiems dar kartą priminti tragedijos."

Nenorėjo patikėti žūtimi

Šeimos ilgą laiką laukė grįžtančių savo artimųjų. Vienintelį sūnų praradę tėvai ilgą laiką nieko nekeitė jo kambaryje. Viena artimojo netekusi moteris ėmė rašyti eilėraščius.

Viena našlė žurnalistei J.Listopad pasakojo, kad jos vyras kartą susisiekė su ja telefonu. Tiesa, jis ištarė tik žmonos vardą, atrodė, kad skambinta iš labai labai toli. Moteris įtikinėjo, jog tai nebuvo sapnas ir ji esą aiškiai atpažino sutuoktinio balsą.

Dar viena našlė įsigijo kitą būstą, tačiau ilgai delsė į jį persikelti, mat baiminosi, kad grįžęs vyras nežinos, kur jos ieškoti.

Ne viena moteris prasitarė dažną vakarą pareidama namo su viltimi žvalgydavosi į savo buto langus – bene pamatys juose šviesą, o tai reiškia, kad po ilgų klajonių vyras sugrįžo.

Daugelis moterų sapnavo vyrus gyvus, įkalintus kažkokiame požemyje, ir patikėjo, kad jie pateko į nelaisvę. Ne viena prasitarė, jog vidinis įsitikinimas sako: laivo įgula nežuvo, jie visi gyvi, tik negali grįžti namo.

"Aš esu realistas ir netikiu mistika, bet "Linkuvos" įgulos našlių ir mamų akyse vis dar regiu viltį. Jos dar išlaikė krislą tikėjimo, kad galbūt kažkur labai toli gyvena jų brangiausi žmonės", – teigė S.Šileris.

Galbūt viltis ilgai ruseno todėl, kad vandenyne nerasta kitų daiktų iš "Linkuvos".

Būta lemtingų sutapimų

Kiekvienai šeimai tai buvo baisi tragedija. Daugeliui padėjo šią netektį išgyventi bažnyčia. Šių žmonių likimuose būta lemtingų sutapimų, o kartais atrodo, kad mistikos.

Pavyzdžiui, vienas vaikinas buvo gimęs Ramiajame vandenyne, jame ir žuvo. "Linkuvoje" buvo praktiką atlikęs jūreivis, kitas vaikinas buvo ką tik baigęs Jūreivystės mokyklą, jam tai buvo pirmas reisas einant trečiojo kapitono pavaduotojo pareigas.

Vyresnysis mechanikas išplaukė į jūrą paskutinį kartą. 61 metų vyras jau buvo pensininkas ir išplaukė į reisą tik įkalbėtas.

Vienas "Linkuvos" jūreivis dar prieš paskutinį reisą buvo iškritęs iš laivo ir skendo. Laimingai išsigelbėjęs jis grįžo namo, apsikrikštijo ir tikėjo, kad nieko blogo jam jau negali atsitikti. Šis vyras žuvo savo 40-ojo gimtadienio dieną.

"Su daugeliu šių šeimų susipažinau būtent dėl šios tragedijos. Šventės išvakarėse kilo mintis paskambinti kai kuriems jų, bet susilaikiau. Suprantu, kad jiems nėra lengva dar ir dar kartą išgyventi praradimo skausmą", – atviravo E.Listopad.

"Aš esu profesionalas ir jūrą pažįstu ne nuo paplūdimio pusės, todėl pasakomis netikiu. Įvyko tragedija, laivas nuskendo, žuvo Lietuvos piliečiai, mūsų draugai, ir tai yra labai skaudus įvykis. Gaila, tačiau ne visi jūrininkai grįžta namo, todėl labai gražu, kad klaipėdiečiai juos pagerbia", – teigė V.Stankevičius.