Dvi jų skirtos prisiminti Rusijos invazijos į Ukrainą antrąsias metines, o kitose kreipiamas dėmesys į nostalgiją kai kuriems gyvenimo etapams, akcentuojamas būties laikinumas bei trapumas.

Renginio pradžioje KKKC direktorius Liudas Andrikis kvietė tylos minute pagerbti visus kovojančius ir žūstančius už Ukrainos laisvę.

Yevhenas Titovas – žurnalistas, fotografas, vykęs į subombarduotas, raketomis apšaudytas Ukrainos vietas. Į uostamiestį jis atvežė savo nuotraukų parodą „NElaimingų Naujųjų metų!“.

„Deja, fotografas negali prisijungti prie mūsų, taip pat ir parodos organizatoriai, visi jie yra Ukrainoje. Kviečiu visus pabūti su jais mintimis, palinkėti stiprybės visiems ukrainiečiams, kad kuo greičiau įvyktų pergalė“, – pažymėjo KKKC direktoriaus pavaduotoja Kultūrinei veiklai Žana Jegorova.

Antroji paroda – grupinė Ukrainos menininkų darbų paroda „Kaip aš patekau į slėptuvę“. Ji kalba apie žmonių, išgyvenusių karą, paslaptis. Parodoje atsispindi ir viena kitai prieštaraujančios sąvokos – mirtis ir gyvybė, siaubas ir meilė, baimė ir drąsa.

„Viena vertus, tai yra dveji metai bombų sprogimų ir oro pavojaus signalų, kurie skamba nuolatos, bet tuo pačiu tai yra dveji metai, kai demonstruojame drąsą ir susitelkimą. Kai tik prasidėjo šis karas, man kilo idėja parodyti ne tik visus baisumus, kurie iškyla ir kurie yra vykdomi, bet taip pat ir mūsų drąsą, meilę, susitelkimą bei pasitikėjimą vienas kitu“, – akcentavo parodos kuratorė Yulia Sapiha.

Ave Vellesalu-Murd menininkės iš Estijos paroda-instaliacija „Memoria“ tarsi nukelia į gamtą. Menininkė tikino šiuo darbu norėjusi parodyti, kaip jausdavosi vaikystėje, užklupus sunkumams, kas ją labiausiai nuramindavo bei kaip tam tikri įvykiai ją pavertė tokia, kokia yra šiandieną.

Antrame aukšte eksponuojamoje Broniaus Rudžio parodoje „Vaizdas vilioja Vaizdą” didelis dėmesys skiriamas linijai, šriftui, spalvai, pateikiami piešinių ciklai eksponuojami kaip atskiri vienetai arba jų instaliacijos.

Eglės Kontrimienės-Degutis apie savo tapybos parodą „Gilūs paviršiai“ sakė, kad ją kurdama rėmėsi fizika ir metafizika. Fizika – kalbant apie darbų techniką, o metafizika – apie būties laikinumą.

„Vienintelis amžinas dalykas – nuolatinė kaita. Viskas, kas išdygsta, tuoj pat sunyksta, vyksta amžinas ratas“, – akcentavo menininkė.

Tortas, mugė ir menininkų erdvės

„Dešimties metų patirtis, įdirbis leidžia sustoti, atsigręžti, pamatyti, kas nuveikta ir paprojektuoti, kas galėtų būti ateityje“, – apie artėjantį mados festivalį kalbėjo organizatorė, menininkė ir dizainerė Jurga Sutkutė.

„Bus didelis tortas! Koks jubiliejus be torto?!“ – apie penktadienį Klaipėdos senamiesčio širdyje, kavinės „10 tiltų“ terasoje planuojamą jubiliejinį vakarą užsiminė vienas mados festivalio organizatorių Liudas Andrikis.

Penktadienį savo erdves, studijas atvers uostamiesčio dizaineriai, kūrėjai, mados ir sąmoningo gyvenimo būdo skleidėjai, kviesiantys pabendrauti, susipažinti su kūrybiniais procesais, paslaptimis ir mada.

Klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės užsukti pas dizainerę Liną Andriukonę, į „Fivehorizons“ juvelyrikos studiją Pilies dirbtuvėse, į mezginiais viliojančią „Salanidą“, aksesuarų kūrėjos Jūratės Čėsnaitės „Maži dalykai“ studiją, aromaterapijos namus „Kap Kap“, parduotuvę „Grynam ore“ ir kt.

Artėjančių švenčių proga mados festivalio rengėjai visus pakvies į tvaraus meno ir mados mugę „Temamarket“, organizuojamą galerijoje „Tema“ (organizatorius TEMA). Savaitgalį veiksiančioje mugėje (Naujoji Uosto g. 3) „Kalėdos be plastiko“ bus galima įsigyti vietos menininkų darbų, galinčių tapti kūrėjų rankų sušildyta jaukia kalėdine dovana ar prisiminimu.

Stebėti kūrėjų pristatomas drabužių kolekcijas bus galima internete, „Fashion Week Klaipėda“ „Facebook“ paskyroje.

Tapo startų platforma

2012 metais kaip vienos dienos madų šou „Ikra Mada“ startavęs renginys per dešimtmetį gerokai išaugo savo turiniu ir renginių įvairove. Kolekcijų pristatymus, edukacijas, parodas ir susitikimus organizuojantis mados festivalis subrandino ne vieną talentą: ant uostamiesčio festivalio podiumo startavę kai kurie dizaineriai šiandien – savo šalyse puikiai žinomi kūrėjai.

Pradėję karjerą kaip mėgėjai kai kurie modeliai tapo savo srities profesionalais. Kai kuriems, svajojusiems apie mados industriją, prisilietimas prie festivalio užkulisių tapo stimulu ieškoti kito gyvenimo kelio.

„Festivalio organizavimas – sunkus ir atsakingas darbas, kur daug planavimo ir daug fizinių resursų, tai nėra tik pūkučiai ar blizgučiai. Kai įsitraukia apie keli šimtai žmonių, kad įvyktų visi procesai, reikia juos suvaldyti. Visko yra buvę, ir klaidų, tačiau kartu su projektu augome ir patys. Mums su Liudu labai pasisekė, kad visus tuos metus šalia mūsų buvo nuostabi komanda, nuostabūs šios srities profesionalai ir žmonės, kurie norėjo augti, įgyti patirties. Be galo esame dėkingi visiems prisidėjusiems prie projekto auginimo!“ – pasakojo J. Sutkutė.

Siekis: organizuodami mados festivalius Jurga ir Liudas siekia, kad mieste taip pat pasijaustų didmiesčio pulsas.

Madų festivalio organizatoriai prisiminė, kad jau pirmieji mados festivalio „IKRA MADA“ renginiai sulaukė didžiulio susidomėjimo ir palaikymo, pastebint, kad Lietuvoje trūksta mados renginių, kur drabužių kūrėjai galėtų pristatyti savo kolekcijas.

Edukuoti ir megzti ryšius

Festivalis nuo pirmos dienos buvo ir išliko tarptautinis. Kolekcijas yra rodę latviai, estai, ispanai, ukrainiečiai, baltarusiai, švedai, danai, kūrėja iš Naujosios Zelandijos, šiuo metu gyvenanti Berlyne ir kitų šalių kūrėjai. Kolekcijas rodė dabar jau įžymūs Lietuvoje dizaineriai: Agnė Kuzmickaitė, Diana Paukštytė, Liucija Kvašytė, Marius Vepšta ir kt.

Per tą laiką organizatoriai neišvengė pastebėjimų, kodėl mados festivalis vyksta uostamiestyje, toli nuo sostinės, ar tai nėra dar viena „Mados infekciją“ ar kodėl klaipėdiečiai organizuoja tik nišinius renginius, ignoruodami platesnės visuomenės poreikius ir vengia pompastikos bei šou elementų.

„Gyvename ir kuriame Klaipėdoje, norime, kad mieste vyktų kultūriniai procesai, kad be teatro ir muzikos, mada – viena iš meno sričių – taip pat atrastų savo nišą, kad mieste jaustume didmiesčio pulsavimą, kad kurtusi bendruomenė, kuri galėtų bendradarbiauti. Projekto tikslas – edukuoti ir megzti ryšius. Tame matome projekto prasmę ir išliekamąją vertę“, – aiškino projekto vadovė.

Užpildė tuščią nišą

Pasak L. Andrikio ir J. Sutkutės, mados renginiai – didmiesčio reiškinys, todėl festivalio tikslas yra reprezentuoti miestą ir pritraukti jaunus talentus į Klaipėdą.

„Kai 2011 m. pabaigoje įsteigėme Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociaciją, mieste reguliarių mados renginių nebuvo. Jurga atvykusi gyventi į Klaipėdą nusprendė kurti mados festivalį, nes jau tada turėjo patirties – buvo pristačiusi savo kolekcijas „Mados injekcijoje“, Šiauliuose organizuodavo mados festivalį „Virus mada“, dalyvavo kituose mados renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Taigi supratome, kad esame savotiška platforma, padedanti kūrėjams įgyti reikšmingos patirties“, – sakė L. Andrikis.

2017 metais renginys išaugo į mados savaitę – „Fashion Week Klaipėda“.

Pora prisimena, kad kartais, įtraukti mados festivalio veiksmo, net patys pamiršdavo kuriame mieste atsidūrė – renginių kokybė drąsiai gali konkuruoti su bet kurio Europos miesto madų festivaliu.

Buvo pakibęs ant plauko

Tiesa, pašnekovai neslepia, kad jubiliejinis renginys galėjo ir neįvykti – kūrėjams nusviro rankos, kai nebuvo skirtas finansavimas iš Lietuvos kultūros tarybos ir kokia maža finansinė parama skirta šiemet iš miesto. Organizatoriai suprato, kad už gautus pinigus nepavyks surengti tokio masto kaip anksčiau renginio, negavus reikiamos sumos.

„Gal Lietuvos kultūros taryba pagalvojo, kad mes jau užaugome ir galime išsilaikyti iš rėmėjų pinigų?“ – spėjo J. Sutkutė.

Nenuleisti rankų padėjo Klaipėdos miesto savivaldybės finansinė parama. Organizatoriai į iškilusią finansinę dilemą dėl renginio kiek vėliau pažvelgė kūrybiškai: gal reikėtų paieškoti naujų formų ir idėjų, kad žiūrovams tapti dar patrauklesniais ir įdomesniais?!

Sutelkti mados, stiliaus ir grožio mylėtojus į šventę ir plėsti mados industriją Klaipėdos regione, vis labiau atsigręžiant į tvarumą – organizatoriai šias idėjas žada tęsti ir ateinančiais metais.

L.Andrikis, buvęs Klaipėdos priklausomybės ligų centro direktorius, naujas pareigas pradėjo eiti nuo gegužės 10 d.

Vakar jis inicijavo susitikimą su Klaipėdos meru ir norėjo išgirsti jo poziciją dėl įstaigos perspektyvų.

„Esu viešojo administravimo specialistas, esu kultūros ir meno žmogus. Visos aplinkybės susidėliojo taip, kad nusprendžiau dalyvauti konkurse ir iš antro karto laimėjau. Dabar mano tikslas – kad KKKC taptų simboliniu magnetu, kuris trauktų įvairių pomėgių miestiečius čia apsilankyti. Sieksiu, kad centras taptų tarsi gyvu organizmu, pulsuojančiu kultūra ir menu“, – kalbėjo L.Andrikis.

KKKC be vadovo liko pernai spalį, kai iš pareigų savo noru pasitraukė ilgametis įstaigos direktorius Ignas Kazakevičius.

Po to savivaldybė kurį laiką nesėkmingai ieškojo, kas galėtų užimti šias pareigas, buvo surengti net trys konkursai.

Ankstesniuose konkursuose nugalėtojo išrinkti nepavyko, nes visi kandidatai pasirodydavo per silpnai.

Trečiame konkurse dalyvavo trys pretendentai, du buvo tie patys, kurie varžėsi ir antrame konkurse, o vienas – naujas.

Iš trečio karto komisija nusprendė, kad tinkamiausias į KKKC direktoriaus pareigas bus L.Andrikis.

Gavęs pažymą iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, naujasis direktorius oficialiai pradėjo dirbti.

40-metis L.Andrikis prieš dešimtmetį vadovavo Klaipėdos priklausomybės ligų centrui.

Klaipėdos universitete jis yra baigęs socialinio darbo studijas ir viešąjį administravimą.

Su žmona organizuodavo mados savaitę „Fashion Week Klaipėda“, kuri anksčiau buvo žinoma kaip mados festivalis „Ikra mada“.

L.Andrikis kartu su Liberalų sąjūdžiu 2019 m. dalyvavo savivaldos rinkimuose, tačiau į miesto tarybą nepateko. Šiuo metu L.Andrikis jokiai partijai nepriklauso.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) be vadovo liko pernai spalį, kai iš pareigų savo noru pasitraukė ilgametis įstaigos direktorius Ignas Kazakevičius.

Po to savivaldybė kurį laiką nesėkmingai ieškojo, kas galėtų užimti šias pareigas, buvo surengti net trys konkursai.

Ankstesniuose konkursuose nugalėtojo išrinkti nepavyko, nes visi kandidatai esą pasirodydavo per silpnai.

Trečiame konkurse dalyvavo trys pretendentai, du buvo tie patys, kurie varžėsi ir antrame konkurse, o vienas – naujas.

„Šis konkursas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo ankstesnio, kai nė vienas pretendentas nesurinko minimalaus privalomo balų skaičiaus. Dabar kandidatai buvo gana gerai pasiruošę, išsianalizavę darbo specifiką, strateginį planą, pakoregavę gaires“, – kalbėjo konkurso komisijos vadovė, Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Asta Dirgėlienė.

Komisija nusprendė, kad tinkamiausias į KKKC direktoriaus pareigas bus L.Andrikis, tačiau dar laukiama pažymos iš Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Ir, jei priekaištų dėl laimėtojo reputacijos nebus, jis galės užimti naują postą.

40-metis L.Andrikis prieš dešimtmetį vadovavo Klaipėdos priklausomybės ligų centrui.

Klaipėdos universitete jis yra baigęs socialinio darbo studijas ir viešąjį administravimą.

Su žmona jis organizuoja mados savaitę „Fashion Week Klaipėda“, kuri anksčiau buvo žinoma kaip mados festivalis „Ikra mada“.

L.Andrikis kartu su Liberalų sąjūdžiu 2019 m. dalyvavo savivaldos rinkimuose, tačiau į miesto tarybą nepateko.

Neoficialiais duomenimis, šiuo metu L.Andrikis jokiai partijai nepriklauso.

Centras traukėsi

Uostamiesčio narkotikų kontrolės komisijai apžvelgus pastarųjų kelerių metų Klaipėdos priklausomybės ligų centro veiklą, kilo karšta diskusija, kurios metu net suabejota, ar tokios įstaigos apskritai reikia.

Centro direktorius Liudas Andrikis akcentavo, kad ne vienerius metus finansavimas įstaigai mažėjo.

Tai turėjo įtakos visai jos veiklai ir rodikliams. Nuo 2013-ųjų centro lovų skaičius nuo 76 sumažintas iki 56.

Teigiama, kad metadono programoje 2016-aisiais dalyvavo 15 žmonių, o, pavyzdžiui, 2009-aisiais – 118.

Vaikų vengia

Vertinant vien tik centro direktoriaus pateiktą pacientų skaičiaus bei kitų rodiklių statistiką, būtų galima daryti išvadą, jog uostamiestyje priklausomybių problema nyksta. Tačiau komisijos posėdžio metu ėmė aiškėti kiek kitokia situacija.

Direktorius pripažino, kad įstaigoje vengiama gydyti nuo priklausomybių kenčiančius vaikus, nes tam esą nėra tinkamų sąlygų – vaikai ir suaugusieji nėra atskirti.

Šiuo metu centre yra keturios lovos, skirtos pilnametystės dar nesulaukusiems pacientams. Tačiau, komisijos nariams pasiteiravus, kiek per pastaruosius metus būta tokių pacientų, L.Andrikis atsakyti negalėjo, nes, pasak jo, gali būti, jog nepasitaikė nė vieno.

Vadovas taip pat pripažino, kad paaugliai ir vaikai gydytis siunčiami į Kauną, kur jiems yra suteikiamos geresnės sąlygos.

Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausias gydytojas Aleksandras Slatvickis pažymėjo, kad gydomų vaikų atskyrimas nuo suaugusiųjų – ne itin sudėtingas techninis klausimas.

Poreikis – nemenkas

Klaipėdos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Gražina Aurylienė tikino, kad nepilnamečių gydymo nuo priklausomybių paslaugų poreikis uostamiestyje yra nemažas – per metus pasitaiko bent keliolika atvejų, tačiau problemų turinčiųjų nėra kur nusiųsti.

Pastebima, kad nemažai vaikų jau būna gydyti Klaipėdos psichikos sveikatos centre, tad jiems būtinas tęstinis gydymas.

„Turėdami tokį centrą Klaipėdoje, vaikus vežame per visą Lietuvą“ – nuostabos neslėpė G.Aurylienė.

Akcentuota ir tai, kad šiame centre, norint hospitalizuoti paauglį, prireikia gausybės įvairių dokumentų bei medikų išvadų, o tai apsunkina kelią siekiant padėti į visuomenės paribį stumiamam jaunam žmogui.

Posėdžio metu sutarta, kad ateityje kai kuriuos reikalaujamus dokumentus galėtų atstoti kiti, lengviau gaunami dokumentai. Tai leistų paaugliams greičiau sulaukti specialistų pagalbos.

Skubiai nepagelbėtų

Paaiškėjo ir tai, kad specialistų iš alkoholizmo ar narkomanijos liūno kapstytis įkalbintas asmuo skubios pagalbos Klaipėdos priklausomybės ligų centre nesulauktų, mat, norint čia patekti, yra būtina išankstinė registracija.

L.Andrikis aiškino, kad savivaldybės turi užtikrinti pirminių sveikatos paslaugų teikimą, tad skubiai pagalbos prireikusiesiems vertėtų kreiptis nebent į Klaipėdos psichikos sveikatos centrą.

Komisijos nariai kėlė klausimą, kam reikalingas uostamiesčio priklausomybės ligų centras, jeigu pagalbą žmonėms teiks kita įstaiga.

Tiesa, situacija dar šiemet gali pasikeisti. Anot L.Andrikio, nuo šių metų lapkričio centro nebeliks. Jo laukia reorganizacija, kurios metu jis taps Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialu.

Dėl reorganizacijos bus smarkiai mažinamas ir darbuotojų etatų skaičius. Tikėtina, kad, dabartiniam centrui virtus filialu, pastarojo vadovo kėdę užims naujas žmogus.

Nepilnamečiai netikrinami

"Kam reikia markių LSD 200 mg". "Yra parūkyt, bet mažai". "Gaidys 10 g – 80 eurų". "Padangų montavimas bei linksmosios žolelės 420".

Tokių skelbimų galima rasti daugybėje socialinių tinklų pokalbių grupėse.

Dienraščio "Klaipėda" atliktas eksperimentas įrodė, kad narkotikų prekyba internete vyksta įžūliai, atvirai ir visiškai nevaržomai.

Teisėsaugininkai tvirtina, kad kova su šia nusikalstama veikla vyksta, tačiau sykiu pripažįsta, jog socialiniai tinklai jiems neįveikiami kaip tvirtovė.

Vis dėlto eksperimento ėmęsi žurnalistai patys įsitikino: patekti į tokią uždarą pokalbių grupę galima be jokio vargo.

Išsiuntus užklausą, grupės administratorius teuždavė vienintelį klausimą – "Kas yra Lietuvos sostinė?" Niekas nesiteiravo, kokio amžiaus užklausėjas, ar jis nėra nepilnametis.

Vienoje aktyviausių internete sukurtų pokalbių grupių nėra jokių kitų diskusijų, čia keičiamasi vienintele informacija – kontaktais tų, kas ieško narkotinių medžiagų, ir pranešimais tų, kurie jas siūlo.

Per parą pasidalijama bent dešimčia pranešimų.

Socialiniame tinkle "Facebook" veikia net kelios pokalbių grupės, skirtos kauniečiams. Klaipėdiečiai dažniau lankosi bendrose grupėse, tačiau galima išvysti užklausų ne tik iš uostamiesčio, Palangos, bet ir Nidos.

Dažniausiai užduodamas klausimas – kas pristatytų norimus kvaišalus į vietą.

Palaima "rūgščioms galvoms"

Pokalbiuose dažniausiai kalbama žargonu, atvirai prekės neįvardijamos.

Tačiau jaunimo vartojami maskuojantys terminai nėra tokie jau neiššifruojami.

Pavyzdžiui, "paukštiena", "gaidys" reiškia amfetaminą. Po skaičių kombinacija 420 slepiamas žolės, kitaip dar marihuanos, pavadinimas.

Balandžio 20-ąją švenčiama tarptautinė Kanapės diena, todėl visame pasaulyje šis kodinis pavadinimas yra visiems iškart suprantamas.

Markutėmis vadinama stipri, pusiau sintetinė psichotropinė medžiaga LSD. Kitas šios medžiagos pavadinimas – "rūgštis", o dažnai ją vartojantys asmenys – "rūgščiosiomis galvomis".

Hašišas dažnokai internete slepiamas po G6 pavadinimu.

Be įprastų pardavėjų siūlomų cheminių medžiagų, yra ir šiokios tokios egzotikos.

Tarp rusakalbių plinta "balto sparno" pavadinimas. Aiškinama, kad taip vadinamas preparatas, išgautas iš tam tikros rūšies rododendrų šeimos augalo, turinčio psichotropinių medžiagų.

Pavadinimas atitinka tiesioginį augalo pavadinimo vertimą iš buriatų kalbos.

Garažo valymas – su kvapu

Narkotikų pardavėjai atvirai savo prekes siūlo net ir viešose grupėse, kur informacija prieinama bet kuriam norinčiam.

Kaip alternatyva mokamiems skelbimų portalams socialiniuose tinkluose kuriasi virtualių turgelių grupės. Jose žmonės skelbia parduodantys įvairius daiktus, siūlo paslaugas.

Vyriškai auditorijai gerai žinoma socialinio tinklo "Facebook" grupė "Garažo valymas" dažnai gelbsti atsarginių detalių paieškose.

Tačiau čia galima išvysti ir šypseną keliančių skelbimų – "Suteikiu pagalbą. Padangų montavimas bei linksmosios žolelės".

Dar viena šio socialinio tinklo grupė – "Noriu pūst, ieškau su kuo (420)" veikia nuo 2015 m. spalio. Čia atvirai siūlomi narkotikai.

Kai kurie internautai paskelbia kokią dieną, kokiu metu ir kokiose vietose važinėsis ir kur juos gali pasitikti ištroškusieji kvaišalų.

Pirkėjams pateikiami net miestų žemėlapiai.

Yra pokalbių grupių, kurių pavadinimuose dominuoja skaitmuo 420. Tačiau ne visos jos naudojamos narkotikų prekybai, keliose jaunimas dalijasi linksmybėmis, filmukais, diskutuoja apie kvaišalų poveikį.

Beje, legaliai auginamų pluoštinių kanapių ūkininkai taip pat buriasi į socialinių tinklų grupes.

Įkliūva siunčiantieji paštu

Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) atstovai aiškino, jog Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, stebima tendencija, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos platinamos ne tik tradiciniais būdais, pavyzdžiui, taškuose, diskotekose, tam tikrose jaunimo susibūrimo vietose, bet ir pasinaudojant internetu bei socialiniais tinklais, tokiais kaip "Facebook".

"Lietuvos policija taip pat gauna pranešimų apie nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu, pasinaudojant socialiniais tinklais. Policija visus gautus pranešimus nuodugniai tikrina. Pasitvirtinus gautai informacijai, atliekami tyrimo veiksmai. Nustatyti asmenys, vykdantys tokias veikas, yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn", – tvirtinama LKPB pateiktame komentare.

Tačiau pripažįstama, jog tyrimus apsunkina tai, kad socialiniai tinklai neretai yra įkurti užsienio šalyse, todėl gauti reikiamos tyrimui informacijos – sudėtinga.

"Pastebima tendencijų ir bandymų internetu užsakyti ir atsisiųsti į Lietuvą naujų psichoaktyvių medžiagų iš užsienio šalyse veikiančių įvairių internetinių parduotuvių, siūlančių įsigyti "teisėtų" prekių, kurios neskirtos žmonių vartojimui. Šios medžiagos parduodamos įvairiomis formomis: tabletės, suktinės, žoliniai mišiniai, milteliai, druskos ir pan. Daugiausia tokių sulaikytų naujų psichoaktyvių medžiagų buvo atsisiųsta paštu", – rašoma LKPB atsakyme dienraščiui.

Siūlo legalizuoti

Klaipėdos priklausomybių ligų centro vadovas Liudas Andrikis liūdnai konstatavo, kad Lietuvoje kova su narkotikų platinimu yra seniai pralaimėta.

Jis prisipažino, kad specialistams, kurie realiai susiduria su dėl priklausomybių kenčiančiais asmenimis, vis dažniau kyla mintys apie vadinamųjų lengvų narkotikų legalizavimą.

"Mano nuomonė – radikali. Valstybė turėtų kontroliuoti psichotropinių medžiagų plitimą ir vartojimą. Senokai pasaulyje sklando diskusijos dėl žolės ar tokios medžiagos kaip pseudoefedrinas legalizavimo. Gal tada iš tiesų valstybė kontroliuotų medžiagų patekimą į šalį ir sykiu vartojimą. Yra šalių, kur galima rasti tokių pavyzdžių, kai legalizavus tam tikras medžiagas atsirado griežtesnė kontrolė", – teigė L.Andrikis.

Specialistas tikino, kad jauname amžiuje panirimas į eksperimentus su narkotinėmis medžiagomis ne visais atvejais virsta rimta priklausomybe.

"Dabartinė mūsų šalies politika pralaimėjo karą su narkotikais. Jauno žmogaus, kuris nori eksperimentuoti, nesustabdys niekas, jis ras kur jų įsigyti. Todėl reikia keisti požiūrį į šią problemą. Juk psichotropinių medžiagų pardavimas yra nusikaltėlių rankose, jiems nesvarbus pirkėjų amžius ar psichikos būsena. Reikia nepamiršti, kad žmonija visais amžiais svaiginosi, tik keitėsi priemonės", – tikino L.Andrikis.

Dabartinė mūsų šalies politika pralaimėjo karą su narkotikais.

Svaigina vaistai nuo slogos

L.Andrikis prisiminė keletą pacientų, kuriuos teko gydyti, nes šie perdozavo vaistų nuo peršalimo. Juose aptikta narkotiko amfetamino darinio pseudoefedrino.

Vaistuose nuo skausmo randamas narkotikas kodeinas. Jis stimuliuoja centrinę nervų sistemą.

"Pas mus buvo patekę tokių pacientų. Jie nuo tokio mišinio buvo pavirtę "daržovėmis". Mąstymas buvo pažeistas negrįžtamai. Teko kreiptis į Vaistų kontrolės tarnybą", – tikino L.Andrikis.

Teigiama, kad savo sudėtyje šiek tiek pseudoefedrino turi ir vaistai nuo peršalimo "Gripex". Daugiau šios medžiagos yra vaistuose "Actifed" ir tirpiuosiuose milteliuose "Theraflu".

Narkotikų ieškojo ir politikė

Seimo narė Agnė Bilotaitė, kuri ne vienerius metus gilinosi į priklausomybių problematiką, prisiminė prieš keletą metų uostamiestyje veikusio sekso prekių parduotuvių tinklo tyrimą.

Tą kartą situaciją į viešumą iškėlė vienas tėvų, auginančių nepilnamečius vaikus.

Daugiabutyje įsikūrusioje parduotuvėje psichiką veikiančių medžiagų galėjo įsigyti net ir nepilnamečiai, nes produkcija buvo pardavinėjama kaip druska voniai.

"Pamenu tą atvejį. Iš pradžių visi buvo bejėgiai, niekaip teisėsaugai nesisekė to ištirti. Teko kreiptis į generalinį komisarą, ir reikalai pajudėjo", – prisiminė A.Bilotaitė.

Klaipėdietė Seimo narė išdrįso pati prisijungti prie socialinių tinklų grupių ir įsitikino, kad narkotikai platinami visiškai atvirai.

Mane stebina Kriminalinės policijos biuro pozicija.

"Iš tiesų įsigyti narkotinių medžiagų socialiniame tinkle labai paprasta. Tuo įsitikinau ir aš, prisijungusi prie žurnalistų nurodytų paskyrų. Toks akivaizdus ir įžūlus kvaišalų pardavinėjimas turėtų labai rimtai sudominti teisėsaugos institucijas. Mane stebina Kriminalinės policijos biuro pozicija. Tai labiau panašu į vengimą atlikti tyrimą ar galbūt kompetencijos stoką. Kreipsiuosi į generalinį komisarą, Seimo Priklausomybių prevencijos komisiją bei Narkotikų kontrolės departamentą, kad jie imtųsi tirti šiuos atvejus", – tikino A.Bilotaitė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį narkomanijos liūno dugnu braidžiojęs klaipėdietis Vladislavas Pocius prisipažįsta, kad jei ne kadaise jį sukrėtęs motinos poelgis, kažin ar būtų sugebėjęs išsilaisvinti iš priklausomybės. Šiandien vyras pats tiesia pagalbos ranką nuo kvaišalų priklausomiems lietuvių emigrantams Anglijoje.

Įkūrė centrą emigrantams

„Žmogus vis tiki, kad jis gali kontroliuoti priklausomybę. Tačiau visas gyvenimas gali subyrėti akimirksniu. Man atrodė, kad tai tik nekalta pramoga, o netrukus aš jau buvau prasiskolinęs, prasidėjo vagystės, smurtas. Žiemą leidau laiptinėse ant kojoms valytis skirto kilimėlio, glausdamasis prie radiatoriaus. Daug kartų mėginau kabintis į gyvenimą, bet ir vėl „atkrisdavau“. Vieną dieną mama man padavė virvę ir pasakė, kad manęs šeima daugiau nebenori priimti. Tai buvo taškas“, – apie savo paties gyvenimo lūžį prabilo jau 12 metų narkotikų nevartojantis V.Pocius.

Dabar klaipėdietis vadovauja vieninteliam Londone lietuviams emigrantams įkurtam priklausomybės ligų reabilitacijos centrui "Alfa" ir padeda bedaliams.

„Pačiam teko patirti įvairių nuopuolių. Kartu su priklausomybe sekė manipuliacijos net pačiais artimiausiais žmonėmis, buvo melo ir apgavysčių. Tuo metu už vagystes ir nusikaltimus man buvo tekę pabuvoti visuose Klaipėdos policijos karceriuose – izoliatoriuose“, – širdį atvėrė Londone gyvenantis 37-erių V.Pocius.

Vienuoliai nepriėmė

„Mano pirma dozė buvo išmėginta tuomet, kai vieną vakarą, užuot atnešusi degtinės butelį, draugė parnešė folijos lankstinuką. Tada labai pykau, kodėl neparnešė butelio. Bet pirmą kartą parūkius heroino, kitą dieną neskaudėjo galva“, – prisiminė vyras.

Buvęs klaipėdietis tikino, kad potraukis narkotikams atsirado nejučia.

„Pats organizmas reikalauja dozės. Atrodo, jog gali padaryti viską, kad tik patenkintum tą kūno poreikį. Tačiau po patirtų baisiausių išmėginimų atėjo laikas, kai reikėjo pasirinkti – arba gyventi, arba mirti“, – prisipažino vyras.

Apsisprendęs išsivaduoti iš narkotikų, uostamiestyje rimtos pagalbos jis negavo.

„Kreipiausi į vienuolius pranciškonus Kretingoje. Jie buvo ką tik įkūrę savo centrą. Tačiau ten tebuvo 6–7 vietos ir visos jos buvo užimtos. Tuomet pagalvojau, jei jau Dievas prieš mane, tai kas man gali padėti?“ – prisiminė V.Pocius.

Tuomet prieglobstį vyras rado vienoje Kauno bendruomenėje.

Į Londoną – pinigų skoloms

Kadaise buvęs nustumtas į užribį, dabar V.Pocius gerai supranta, kiek svarbi yra pagalba nuo kvaišalų priklausomiems žmonėms.

„Viename reabilitacijos centre kurį laiką dirbau socialiniu darbuotoju. Mano draugas pasiūlė atvažiuoti padirbėti į Angliją. Norėjau išmokėti savo skolas. Pradžioje dirbau statybose. Bet pamačiau, kad Londone lietuviai susiduria su ta pačia bėda, kurią patyriau namuose“, – tikino vyras.

Pasak jo, Anglijoje priklausomybę nuo kvaišalų turinčiam žmogui suteikiama gyvenamoji vieta, jie gauna  metadono, o kaip žmogus toliau kapstysis – niekam nerūpi.

Užsienyje įkūręs reabilitacijos centrą lietuviams, V.Pocius išgirdo begalę širdį veriančių istorijų.

„Anglijoje mes turime didelę bėdą, bet labai mažas patalpas. Metams galime priimti 13 žmonių. Šiuo metu pas mus gyvena 12 lietuvių, – pasakojo V.Pocius. – Jei žmogus tikrai apsisprendė išsivaduoti nuo priklausomybės, jam būtina atsiriboti nuo įprastos aplinkos, senų draugų, keisti mąstymą ir įpročius.“

12 mėnesių programai pasiruošęs žmogus turi pereiti 4 etapus.

Pirmojo, trunkančio 2 mėnesius, etapo metu buvusiam narkomanui draudžiama bendrauti su aplinkiniais.

„Tai – nekontaktinė fazė. Siekiama, kad galvoje nurimtų minčių chaosas, žmogus turi atgauti ramybę. Antrame etape, kuris trunka 4 mėnesius, žmogus gali 4–5 valandoms su daugiau pažengusiais centro gyventojais išvykti į miestą“, – apie centro programą pasakojo vyras.

Centro gyventojai lanko paskaitas, daug sportuoja ir keliauja.

Trečiajame 4 mėnesių etape savaitgaliais galima išvykti pas šeimą. Ketvirtajame etape žmogui padedame integruotis į visuomenę, surandamas būstas, ieškoma darbo.

„Į priklausomybės liūną patenka įvairiausi žmonės. Vieni lietuviai Anglijoje patyrė vaiko netektį. Tuoj pat atsirado draugas, kuris pasiūlė narkotikų. Kitų priežastys būna įvairios – nelaiminga meilė, nuopuoliai, praradimai“, – kalbėjo V.Pocius.

Išgelbės nutraukti ryšiai

Neseniai pirmagimio susilaukęs V.Pocius kuria planus visam laikui su šeima sugrįžti į Lietuvą ir pradžiai baigti vidurinę mokyklą.

Vyras jau žino, kuo čia užsiimtų – Marijampolėje įkūrė dar vieną reabilitacijos centrą, kuriam dabar vadovauja jo bičiulis.

V.Pocius įsitikinęs, kad reabilitacijos centrai nuo narkotikų priklausomiems žmonėms turėtų būti kuo atokiau nuo jų įprastinės gyvenamosios aplinkos.

„Jei žmogus neturi įgūdžių, per pirmąjį pusmetį gali vėl sugrįžti prie senų įpročių. Gydytis savo gimtajame mieste yra labai sunku. Visi draugai, pažįstami ir narkotikų taškai – čia pat.

Sunku net praeiti pro gerai žinomas laiptines. Todėl aš priklausomybės norintiems atsikratyti klaipėdiečiams patariu važiuoti gydytis kuo toliau nuo savo namų", – tikino V.Pocius.

Reabilitacijos – į kitas apskritis

Tačiau uostamiesčio gyventojai ir neturi kito pasirinkimo. Klaipėdos priklausomybės ligų centro vadovas Liudas Andrikis pripažino, kad mūsų mieste nėra nė vieno reabilitacijos centro buvusiems narkomanams.

„Mūsų centre teikiama tik sveikatos priežiūros paslauga. Tačiau nėra aišku, kas toliau, kur žmogus turi gauti reabilitaciją? Narkomanas yra ištraukiamas iš užburto rato, bet tolimesnės pagalbos Klaipėdoje  šiems žmonėms nėra“, – kalbėjo L.Andrikis.

Priklausomybės ligų centro darbuotojai tikino, kad po maždaug pusantro mėnesio, praleisto jų globoje, pacientus tenka siųsti į Kėdainių, Kauno, Šiaulių ar kitus rajonus, kur yra įkurti reabilitacijos centrai.

Spacialistai pasakojo, kad kelis tokius centrus šalyje yra įkūrę su priklausomybe praeityje kovoję žmonės.

„Jei ne tokios bendruomenės, mūsų darbas nebūtų užbaigtas iki galo. Lietuvoje nėra sistemos, kuri realiai padėtų ištrūkti iš priklausomybės“, – pastebėjo centro vadovas.

Kvepia reorganizacija

Pasigirdus politikų iniciatyvai penkis šalyje veikiančius priklausomybės ligų centrus sujungti į vieną bendrą, specialistai ėmė svarstyti, kiek realiai pasikeis padėtis.

„Vienas valstybės išlaikomas reabilitacijos centras veikia Vilniuje, tačiau jau pasigirdo kalbų, kad socialiniai darbuotojai jame neva tris mėnesius negauna atlyginimų. Psichosocialinė pagalba gali likti tik gairėse“, – svarstė L.Andrikis.

Uostamiestyje veikiantis Priklausomybės ligų centras neturėtų patalpų ir lėšų reabilitacijai.

„Vieninga politika sprendžiant šią problemą yra būtina, tačiau kol kas Vyriausybės nutarime numatytos lėšos tik Vilniaus centrui“, – tikino L.Andrikis.

Šiuo metu Klaipėdos priklausomybės ligų centre gydoma 40 pacientų. Per metus jų skaičius gali siekti ir iki 100.

„Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tai skaičius žmonių, kurie tikrai apsisprendė gydytis. Problemos mastai yra kur kas gilesni“, – aiškino įstaigos vadovas.

Prieš dvejus metus Priklausomybės ligų centrui pradėjęs vadovauti L.Andrikis nusistebėjo susipažinęs, kokias patalpas valdo įstaiga.

„Mūsų centras įsikūręs pirmajame daugiabučio namo aukšte, o ketvirtame pastato aukšte gyvena butus nusipirkę gyventojai. To paties pastato penktame aukšte veikia stacionaras. Patalpų katastrofiškai trūksta. Kai psichologas priima kabinete pacientą konsultacijai, kolega turi išeiti už durų. Situacija yra apverktina“, – pripažino L.Andrikis.

Pasak mediko, kitą kartą Priklausomybės ligų centro darbuotojų entuziazmą palaiko tik viena kita sėkmės istorija. Darbuotojai mena vieną klaipėdietį, kuris artimųjų kone prievarta buvo atvežtas į centrą. Mažai vilčių teikęs pacientas, visų nuostabai, sėkmingai įveikė detoksikaciją, pakeitė gyvenimo būdą, susirado darbą ir atrado kitokį gyvenimą.

Liudas Andrikis – standartus laužanti asmenybė. Biudžetinei įstaigai vadovaujantis jaunas žmogus teigia, kad rimtos pareigos dar nereiškia, jog turi galvoti ir atrodyti kaip visi. Atvirkščiai – vyro gyvenime sėkmę atneša gebėjimas mąstyti netradiciškai net ir rimčiausiose gyvenimo situacijose. Nepaisant to, L.Andrikis tikina, kad ir kokia meniška siela bebūtum, negalima pamiršti žmogiškumo.

Priėmė kaip sūnų

– Kaip tapote Priklausomybės ligų centro direktoriumi?

– Manau, kad šis darbas mano gyvenime – dėsningumas. Klaipėdoje baigiau socialinį darbą ir viešąjį administravimą. Kauno technologijos universitete buvau Savivaldos mokymo centro koordinatorius. Laikinoji sostinė man patiko, tačiau vidinis balsas šaukė grįžti į uostamiestį. Pradėjau reguliariai dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą. Tik iš 12 karto pasisekė – Klaipėdos apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje pradėjau darbuotis su viešaisiais pirkimais. 2008 m. dėl krizės labai sumažėjo veiklos, nes įstaiga pradėjo taupyti. Darbas ten man pradėjo prilygti dienos režimo kolonijai – jaučiausi kaip daržovė. Vieną rytą pabudęs pagalvojau, kad būtent šiandien susirasiu darbą. Klaipėdos savivaldybės puslapyje pamačiau skelbimą, kad ieškomas Priklausomybės ligų centro direktorius. Daug vilčių neturėjau. Tačiau pabandžiau ir, nurungęs vieną kandidatą, užėmiau šias pareigas.

– Kaip jauną ir kitu kampu į pasaulį žiūrintį žmogų priėmė kiti darbuotojai?

– Jie buvo pasiilgę pokyčių, todėl sutiko labai šiltai. Mano atžvilgiu rodomo skepticizmo nepastebėjau. Kuriozinė situacija: dauguma moterų Priklausomybės ligų centre tinka į mamas. Vos pradėjus vadovauti įstaigai buvo pasakyta, kad būsiu joms kaip tikras sūnus, kuriam visada padės. Nors darbas nėra lengvas, nepabėgau ir nesiruošiu bėgti, nes tikiu savimi ir manau, kad ši įstaiga gali atsistoti ant kojų. Darbuotojams sakau – esame ant griuvėsių, imkime po plytą ir pradėkime statyti iš naujo.

– Kūrybiškumas "sausame" ir biurokratiniame darbe – pranašumas ar trūkumas?

– "Kitoks" matymas, vaizduotė ir fantazija dabar apskritai "ant bangos". Biudžetinėje įstaigoje – tai vertingas dalykas. Kūrybingas mąstymas man labai padeda. Ypač kai tenka išsisukti iš, rodos, beviltiškų situacijų. Vis dėlto atsakingos pareigos nusiurbia dalį kūrybiško laisvalaikio, todėl tenka labiau konceptualizuoti, skirti mažiau laiko neapibrėžtiems ieškojimams, o kurti konkrečius kūrinius.

Alkoholis nebetraukia

– Kas dieną matote žmones, kovojančius su įvairiomis priklausomybėmis. Ar asmeniškai teko susidurti su alkoholiu, narkotikais ar lošimu?

– Esu standartinis jaunuolis, kuris kartais išgeria alaus. Pripažįstu, studijų laikais buvo ir rimtesnių pasilinksminimų, tačiau šeima ir gimusi dukrytė viską sudėliojo į savo vietas. Stipresni alkoholiniai gėrimai prarado patrauklumą. Tiesa, nesėkmingai bandau kovoti su rūkymu. Metu pusmečiui ir vėl pradedu. Su baltu pavydu žiūriu į žmones, kurie neturi visiškai jokių priklausomybių ir gyvenime yra laisvi.

– Savo aplinkoje turi skaudžių ir pamokančių pavyzdžių?

– Draugų rate ir tarp giminių yra žmonių, kurių bėdos akivaizdžios. Turiu pažįstamų, kurie eksperimentavo su viskuo ir pasiekė tokį tašką, jog, regis, kelio atgal nebėra. Pamenu, užsukau pas vieną panevėžietį į namus, o jis visiškai girtas. Prapjautomis rankomis prašė pasiekti veną, nes pats negali. Tokios situacijos sukrečia. Kelis draugus jau esu palaidojęs. Vienas jų laiptinėje perdozavęs buvo rastas pusę metų prieš man pradedant dirbti Priklausomybės ligų centre. Dažnai pagalvojau, kad dar šiek tiek laiko ir galbūt būčiau galėjęs jam padėti.

Kiekvienas vertas pagalbos

– Vertinate žmogų, kad ir koks jis bebūtų, ir stengiatės jam pagelbėti?

– Socialinį darbą pradėjau studijuoti neatsitiktinai – man nesvetimas altruizmas, negaliu atstumti žmogaus, kurį ištiko bėda. Neseniai kalbėjau su teta, kuri pasakė, kad gyvenime svarbiausia – turtas. Palaukite, sakau, koks turtas – būti žmogumi svarbiausia. Man šis principas tikrai padeda. Apskritai gyvenime stengiuosi neturėti išankstinių nusistatymų, ypač aplinkinių atžvilgiu. Kiekvienas, kad ir kaip žemai bebūtų, yra vertas ištiestos rankos.

– Ar pamokslaujate draugams, kurie gal šiandien ir neturi problemų, bet ateityje jų gali sulaukti?

– Ne, moralų tikrai neskaitau – kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią. Štai su vienu draugu, kuris, mano manymu, turi problemų, vis pasikalbu šia tema, bandau paaiškinti, kad galima gyventi ir kitaip. Kol kas jis – užsispyręs.

Meilė – per atstumą

– Minėjote, kad šeima jūsų gyvenime nemažai pakeitė. Kaip susipažinote su žmona?

– Mano išrinktoji – šiaulietė. Pamenu, Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centre ji pristatė savo asmeninę odos dirbinių parodą. Pats priklausau Meno kūrėjų sąjungai ir iš vieno kolegos sužinojau, kad jauna kūrėja atvežė savo darbus. Nuvykome pažiūrėti. Merginai pasiūliau parodyti Klaipėdą. Savotiškai net jaučiausi atsakingas už savo miesto reprezentavimą. Kiek vėliau apsilankiau jos dirbtuvėse ir nusikaliau diržą. Pradėjome bendrauti, važinėti vienas pas kitą. Nemažai laiko draugavome per atstumą, net ir susituokę kurį laiką dar negyvenome kartu: ji – Šiauliuose, aš – Klaipėdoje. Turime ir bendrą kūrinį – dukrai neseniai suėjo vieneri.

– Ar dvi meniškos sielos telpa po vienu stogu?

– Žinoma. Turbūt kūrybingas požiūris į gyvenimą ir suartina. Tiek ji palaiko mano meninius polėkius, tiek aš jos. O jei dar trumpiau – tiesiog džiaugiamės ir mėgaujamės gyvenimu.

– Jūsų dukrytei – tik metukai. Ar jau žinote, kaip auklėsite atžalą?

– Daug apie tai dar negalvojome. Tačiau, manau, kad kūrybinga aplinka padės suformuoti nestandartinį vaiko požiūrį į gyvenimą. Svarbiausia – dėmesys atžalai. Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti vaikui, bendrauti. Tačiau išauginti savimi pasitikinčią, laisvą asmenybę – didelis iššūkis ir atsakomybė.

Nesureikšmina problemų

– Jums nesvetimos meninio judėjimo "Fluxus" idėjos, kurios sako, kad gyvenime svarbus žaidimas ir pokštai. Esate žaidėjas ir kasdienybėje?

– Negaliu sakyti, kad visada. Tačiau net ir rimtose gyvenimo situacijose stengiuosi atsitraukti ir į susiklosčiusią padėtį pažiūrėti per humoro prizmę. Manau, žmonės patiria ir baisesnių problemų bei susiduria su didesniais iššūkiais. Prisiminkime savo senelius, kuriems teko iškentėti tremtį. Kai pagalvoji, ką jie išgyveno, supranti, kad mes šiomis dienomis esame per rimti ir susireikšminę. Kam ta įtampa ir stresas, jei į viską galima pažiūrėti paprasčiau? Vadovaujuosi posakiu, kad laimingi tie namai, kuriuose skamba juokas. Atkreipkite dėmesį, kokia galinga jėga gali būti šypsena.

– Kaip susiformavo toks požiūris?

– Man visada buvo įdomūs paradoksai ir absurdiškos situacijos. Dar studijuodamas atradau nemažai informacijos apie "Fluxus". Nustebau sužinojęs, kad šio visame pasaulyje garsaus meninio judėjimo pradininkas buvo lietuvis Jurgis Mačiūnas. Pastebėjau, kad jo dėstomos mintys sutampa su manosiomis. Pasijutau bendraminčiu.

Nuotraukose – ir aktai

– Vienas jūsų pomėgių – fotografija, kuria užsiimate ir dabar. Kada susidomėjote šia sritimi?

– Kadrų gaudymas – dar nuo vaikystės likusi aistra. Pamenu, gal penktoje klasėje buvome išvykę į Nidą. Užėjęs į vieną parduotuvę už 19 talonų įsigijau fotoaparatą "Smena". Grįžęs namo savo dėdės, kuris mėgo fotografuoti, paprašiau, kad pamokytų. Nemažą dalį savo vaikystės praleidau raudonajame kambariuke. Pasisekė, kad paralelinėse klasėse turėjau draugę Ramunę, kuri buvo fotografo Algimanto Aleksandravičiaus dukra. Iš šio profesionalo gavau daugybę naudingų patarimų. Norėjau studijuoti fotografiją, tačiau esu kilęs iš šeimos, kurioje visi yra finansininkai ir buhalteriai. Giminės stebėjosi, iš kur aš toks menininkas išdygau. Tėvai draugiškai patarė pasirinkti specialybę arčiau žemės.

– Jūsų darbuose – nemažai erotikos. Nesulaukiate neigiamos aplinkinių nuomonės? Dauguma turbūt mano, kad rimtas pareigas užimantis žmogus nuogybių fotografavimu neturėtų užsiimti?

– Savo darbą atlieku atsakingai, tampu vis profesionalesnis ir labiau kompetentingas, todėl nemanau, kad mano kūryba turėtų būti trukdis. Žmonės dar vadovaujasi stereotipais. Laisvalaikis yra asmeninis kiekvieno reikalas. Reikėtų suprasti, kad visi esame skirtingi ir turime savitus pomėgius. Kodėl rimtos įstaigos vadovas kartais negali sau leisti būti nerimtu? Gyvenime aš mėgstu eiti prieš srovę, atitrūkti ir provokuoti. Šiais veiksmais stengiuosi aplinkinius įstumti į nestandartinę situaciją ir pabandyti pakeisti jų požiūrį.

– Negalima nepaklausti apie jūsų įspūdingus ūsus. Salvadoras Dali šią vyrišką puošmeną laikė antenomis ryšiui su kosmosu palaikyti. Kodėl būtent toks stilius ir pasirinkimas?

– Paauglystėje buvau pankrokeris ir turėjau pravardę Kosmosas. Ūsai man – savotiška provokacija. Tiesiog nenorėjau būti toks, kaip visi.

Vizitinė kortelė

1980 m. spalio 7 d. gimė Klaipėdoje. Užaugo Panevėžyje.
1999 m. baigė Panevėžio J.Balčikonio gimnaziją.
2003 m. Klaipėdos universitete įgijo socialinio darbo specialybės bakalauro kvalifikaciją.
2005 m. Klaipėdos universitete gavo viešojo administravimo magistro diplomą.
2005–2007 m. Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centre dirbo koordinatoriumi.
2007 m. dirbo asistentu Artašeso Gazariano vadybos ir demokratijos mokykloje.
2008 m. pabaigoje pradėjo eiti Turto valdymo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas Klaipėdos apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje.
Nuo 2011 m. iki dabar dirba Klaipėdos priklausomybės ligų centro vadovu.
Vedęs Jurgą Sutkutę, turi dukrą Uršulę.