Geras N. Narmontaitės bičiulis, dainininkas L. Mikalauskas buvo pakviestas vesti jubiliejinį aktorės vakarą, kurį surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas. Fondo tikslas – prisiminti Lietuvos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius. Jubiliejinį N. Narmontaitės vakarą filmavo LRT televizija – laida bus transliuojama tikrojo aktorės gimtadienio dieną – balandžio 12-ąją.

Jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes, scenos primadonas – Marią Callas ir Marlenę Dietrich. Stilinga šviesių plaukų šukuosena, raudonos lūpos ir elegantiška, tviskanti juoda suknia, kurią specialiai šiai progai pasiuvo drabužių dizaineris Egidijus Rainys.

„Esate talentinga, energinga ir nuoširdi Lietuvos kultūros padangės žvaigždė, kurios šviesa praturtina ir šalia esančius“, – tokius Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimo žodžius N. Narmontaitei perdavė premjerės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Dar tokiame gausiame žmonių būryje nesu šventusi nė vieno savo gimtadienio, čia susirinko mano brangiausi, artimiausi draugai, dar daugiau žmonių prie mūsų prisijungs prie televizorių ekranų, – susirinkusiesiems dėkojo aktorė N. Narmontaitė, priminusi, kad jos laimės skaičius yra septyni. – Kiekviena savaitės diena, kurių yra septynios, man yra tarsi septyni pasaulio stebuklai – vis kitokia. Septynios muzikos natos man padeda išreikšti jausmus, žvelgdama į septynių spalvų vaivorykštę, negaliu atsigėrėti gamtos grožiu. Net jei kalbame apie amžių, vyrai gal to nežino, bet mes, moterys, turime septynis gyvenimo etapus – būname kūdikiais, mergaitėmis, merginomis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis. Ir mano laimingos vaikystės miestas – Telšiai – stovi ant septynių kalvų, štai, sėdi bičiuliai telšiečiai, kartu su jais ir mano vaikystės draugės.“

M. Savičiūtės nuotr.

„Nijolė yra mūsų miesto pasididžiavimas, užkietėjusi žemaičių kultūros puoselėtoja“, – gerų žodžių kraštietei negailėjo prie šventės organizavimo prisidėjęs „Žemaitijos pieno“ generalinis direktorius Robertas Pažemeckas, o Nijolė svečius prajuokino priminusi kolegos aktoriaus Adolfo Večerskio frazę, paaiškinančią, kodėl Nijolei taip lengva apsiverkti kino ar serialo filmavimo aikštelėje: „Taigi, tu pagalvoji apie savo metus!“

M. Savičiūtės nuotr.

Ant scenos nuskambėjo ir daugiau smagių prisiminimų, kuriuos pasakojo aktoriai, Nijolės pirmoji dėstytoja Judita Ušinskaitė ir kolegos iš Šiaulių dramos ir Kauno dramos teatrų.

M. Savičiūtės nuotr.

Svečiai kartu dainavo mėgstamo aktorės personažo – Pepės Ilgakojinės dainelę, lingavo pagal L. Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekamą Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ ir iki ašarų kvatojo išgirdę, kaip žemaitiškai su močiute Nijole kalba Tenerifėje gyvenanti aktorės anūkė Kamilė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Užaugau teatro užkulisiuose, daug laiko praleidau teatre, mačiau tavo kuriamus personažus, skirtingas emocijas, kurios leido man užaugti savimi pasitikinčiu žmogumi. Dėkoju tau už meilę ir visišką palaikymą“,– scenoje susijaudinęs kalbėjo aktorės sūnus Simonas Sabonaitis, į šventę atvykęs su žmona Daiva.

Ne mažiau jaudulio scenoje išgyveno ir Nijolės vyras Paulius Kovas. Parklupęs ant kelių, jis pažadėjo visiems žmonos prašymams sakyti „taip“. „Prieš penkiolika metų pasakei man „taip“, niekada daugiau nesi pasakiusi „ne“. Dabar mano eilė tau pažadėti, ar sutinki?“ – paklausė Paulius ir vos nepamiršo įteikti jubiliatei savo dovanos – bilietų į Atėnus, į neseniai šiame mieste atidarytą Marios Callas muziejų.

M. Savičiūtės nuotr.

Vidos Ramaškienės paramos fondas tęs savo veiklą ir dar šiais metais surengs vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai. Nijolės Narmontaitės jubiliejinis vakaras per „LRT Plius“ bus parodytas balandžio 12 dieną.

„Naujųjų metų išvakarėse sulaukėm dukrytės!“ – parašė L. Mikalauskas. Įrašas  feisbuke sulaukė daugės patiktukų ir sveikinimų.

Apie nėštumą pora paskelbė spalį. „Mūsų šeima turi naujienų. Pats laikas viešai pasidžiaugti, kuo gyvename jau daugiau nei pusmetį. DŽIUGIU LAUKIMU. Mieloji dukryte, nekantriai laukiame sausio, kai galėsime tave apkabinti ir priglausti!“ – nekantravo solistas.

Pirmosios dukrytės pora sulaukė 2014-aisiais. Po trejų metų jiems gimė sūnus.

L. Mikalauskas ir Sigita Mikalauskienė šeimą sukūrė prieš 12 metų po trejų metų draugystės. 

L. Mikalausko įrašas feisbuke. 

Universalus kūrinys, tinkantis kiekvienam – ir jaunam, ir senam, ieškančiam minties gelmės ar muzikos skambesio subtilybių. Šiemet penkerius gyvavimo metus švenčianti roko opera jau spėjo aplankyti JAV – Los Andželą ir Čikagą, o šiemet vėl suburs trijų Lietuvos miestų gyventojus ir padovanos jiems nepamirštamas akimirkas: „Priesaika“ skambės lapkričio 21 d. Kauno kultūros centre, lapkričio 22 d. Šiaulių kultūros centre, ir lapkričio 23 d. Panevėžio bendruomenių rūmuose.

„Tikėtina, jog tai vieni paskutiniųjų šios roko operos gyvų atlikimų, – mintimis dalijosi operos solistas Liudas Mikalauskas, – drauge patyrėme išties gražų laikotarpį, atlikome šį kūrinį daugelyje Lietuvos miestų, matėme degančias susirinkusiųjų akis, girdėjome padėkas – esame išties dėkingi už tokį palaikymą ir su nekantrumu laukiame koncertų Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje“.

Ši roko opera – patriotizmo gūsis Lietuvos muzikos padangėje, bendram kūrybiniam darbui apjungiantis ir roko muzikantus, ir garsius operos solistus. Istorija apie partizanus, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad ten galėtų kovoti už tai, kas brangiausia. Jie taip pat mylėjo, juokėsi, buvo kupini vilties, jautrūs skausmui ir liūdesiui, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo ypač kilnų tikslą, už kurį turime būti dėkingi kiekvienas.

Apie ką jie kalbėdavo? Ką mylėjo? Ar tikėjo savo pergale? Ar bijojo mirties? Ar duota priesaika jiems reiškė tai, dėl ko buvo verta paaukoti gyvybę? Tai gali atsakyti tik likę jų pačių prisiminimai, kurių pagrindu ir buvo sukurta roko opera „Priesaika“. Tai – kūrinys apie tikrus žmones, tikrus jų likimus, apie tai, kas dovanojo mums laisvą ir nepriklausomą Tėvynę. Mokytojas, kunigas, studentas, ryšininkė, – šie personažai iš naujo leis pažinti partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog jų kova nebus veltui.

Programoje skambės skirtingų žanrų atstovai, operos solistai Sandra Lebrikaitė, L. Mikalauskas, Rafailas Karpis. Jiems talkins patriotinio roko grupė „Thundertale“: vokalas, gitara Laurynas Baškys, vokalas, gitara Jonas Chockevičius, bosinė gitara Rokas Baškys, būgnai Paulius Petrauskas. Roko operos režisierius Nerijus Petrokas, libreto autoriai Gediminas Jankus, N. Petrokas, scenografas Sergejus Bocullo.

Kas? roko opera „Priesaika“.

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? lapkričio 21 d. 18 val.

Išskirtiniai, įvairiapusiai atlikėjai susivienijo tam, kad savo ištikimiausius gerbėjus nukeltų į praeitį ir primintų ryškiausius populiariosios klasikos kūrinius. Artėjant renginiui kalbamės su Eugenijumi Chrebtovu ir Liudu Mikalausku apie kūrybinius džiaugsmus bei ateities planus.

– Kaip kilo idėja surengti bendrą koncertą?

Eugenijus: – Pirmą bendrą koncertą turėjome praėjusiais metais Palangoje, Kurhauzo salėje. Jis buvo išties sėkmingas ir sklandus, tad iškart pagalvojome, kad būtų prasminga ir toliau tęsti bendrą veiklą. Prireikė šiek tiek laiko, kad viskas sugultų mintyse, atslūgtų emocijos ir nedidelis koncertas gimtų į didesnį projektą. Liudas yra puikus scenos partneris, meistriškai įvaldęs dainavimą ir aktorystę, lengvai bendrauja su publika, turi sukaupęs gausų repertuarą ir didelį gerbėjų ratą.

Liudas: – Su Eugenijumi bendraujame jau daugiau nei dešimt metų, tačiau tenka prisipažinti, kad dažniausiai susitikdavome operos teatro scenoje, ne koncertuose. Pastaruoju metu pastebėjau, jog Eugenijus intensyviai pradėjo rengti savo solinius koncertus ir vilioti mano gerbėjus (ypač moteris), tad pamaniau, kad pasiduoti negalima, reikia imti ir surengti muzikinę kovą, kad visiems būtų aišku kas yra laimėtojas. O kol kas net pats nežinau, kas jis (šypsosi)

Liudas Mikalauskas. E. Jerelly nuotr.

– Kodėl koncertui vėl pasirinkote Palangą?

Eugenijus: – Kur gi dar galima atlikti lietuviškus šlagerius jei ne poilsiautojų pamėgtoje Palangoje (šypsosi). Aš, žinoma, šiek tiek juokauju. Tiesiog Palanga yra aktyvus miestas vasarą, žmonės atvyksta iš įvairiausių miestų ir miestelių, o kas gi gali būti geriau po karštos dienos jei ne gaivus koncertas, kuriame skambės žinomi kūriniai, o juos kartu galės dainuoti kiekvienas.

Liudas: – Aš dar norėčiau pridurti, kad prieš metus kurhauzo salė buvo pilnutėlė „kova“ truko beveik dvi valandas ir laimėtojas nepaaiškėjo. Tad tikrai yra kur tęsti mūsų bendrą koncertinę veiklą.

– Pavadinimas labai įdomus ir intriguojantis, tarsi iškart nuteikia artėjančios dvikovos nuotaikai. Ko gali tikėtis klausytojai?

Liudas: – Žodis „šlageriai“ iškart padiktuoja atsakymą, kad tai bus populiarūs, mylimi, mėgiami ir išsiilgti kūriniai. Su Eugenijumi pasirinkome temas, pagal kurias ruošiame savo kūrinius. Kad kūrybinė intriga išliktų iki pat koncerto, neišsiduodame ką dainuosime. Renginio metu kviesime žiūrovus burtų keliu ištraukti muzikines temas ir tik tada sužinosime ką dainuos muzikinis priešininkas ir tokiu būdu įvyks dvikova. Bus įdomi patirtis ne tik klausytojams, bet ir mums patiems. Įprasta renginyje būti viską sudėliojus ir surepetavus, net kalbamuosius tekstus pasirašius. Tokiais atvejais dažnai dingsta natūralumas ir ekspromto žavesys. Norime, kad šiame mūsų koncerte viskas vyktų šiek tiek kitaip.

Eugenijus: – Galiu tik papildyti, kad špagų ir šarvų nebus (šypsosi). Kartu muzikuoti gera, komfortiška, vienas kitą papildome. Koncerte pasirodysime su ritmo grupe, kuri įneš dar daugiau įvairių atspalvių.

– Ar repeticijose ir koncertuose nebūna tikrų profesinių „dvikovų“ tarp jūsų?

Liudas: – Kol kas laikomės, kenčiam, bet jei jau mano gerbėjos pradės rašyti, kad Eugenijus šaunesnis už mane, tai manau, kad viskas gali baigtis ir rimtomis muštynėmis (juokiasi).

Tiesa, G. Verdi operoje „Don Karlas“ aš jį esu nušovęs mažiausiai dešimt kartų, tačiau jis jokios pagiežos dėl to man nejaučia.

– Kokiai publikai skirtas šis renginys?

Liudas: – Prieš keletą metų būčiau sakęs, kad brandesnei. Bet dabar matau, kad mano koncertuose lankosi daug jaunimo. Nežinau, ar aš čia senstu ir man visi jauni atrodo, ar tikrai jaunesnioji karta pradėjo mėgti tai, ką mes darome. Nuoširdžiai lauksime visų, kurie nori praleisti laiką su gera muzika, šmaikščiu „pasišpagavimu“ scenoje ir jauduliu širdyje.

Eugenijus Chrebtovas. E. Jerelly nuotr.

Eugenijus: – Sakyčiau, kad koncertas skirtas plačiai auditorijai. Jame skambės dainos, su kuriomis užaugome, praleidome pačias gražiausias romantiškas dienas stebėdami saulėlydžius. Mes gerai žinomas senas dainas atliksime šiuolaikiškai, naujai, galbūt kiek neįprastai, kiekvienas pajaus mūsų skleidžiamą energiją. Muzika palies visų širdis – nuo jauniausio iki vyriausio klausytojo.

– Kaip manote, ko reikia šiuolaikiniam klausytojui?

Liudas: – Nuoširdumo, gerai praleisto laiko, naujų patirčių, nostalgiškų prisiminimų, šypsenos, kuri po gero koncerto nedingsta dar kurį laiką. Jei atlikėjas žino kaip tai pasiekti, jis bus sėkmingas.

– Ar ateityje planuojate daugiau bendrų projektų?

Eugenijus: – Planuojame šį koncertą pakartoti ir kituose miestuose, surengti turą. Tai nebus vienkartinis projektas, mes jį plėtosime ir pažadame, kad pateiksime dar daugiau staigmenų.

– Jeigu pagautumėte auksinę žuvelę. Kokio vieno noro paprašytumėte?

Liudas: – Dievo neapleidžiančios rankos šalia.

Eugenijus: – Kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Skamba gal kiek banaliai, nes laimės ir sveikatos visi linki per šventes, bet manau, kad būtent tai yra patys svarbiausi dalykai gyvenime, kuris yra intensyvus, greitas, besikeičiantis.

Kadangi E. Chrebtovas ir L. Mikalauskas mėgsta tikrus iššūkius, jūsų dėmesiui – Stasio Povilaičio daina „Čipolinas“. Dainininkai kviečia pasimėgauti tikru populiariosios klasikos perlu, kuris suskambės naujai, leis patirti ir išjausti kiekvieną natą bei pasinerti į muzikos skleidžiamą magiją, kuri nukels į nerūpestingą vaikystę.

Atlikėjai šiuo kūriniu kviečia visus savo bičiulius, gerbėjus ir tikros muzikos mėgėjus birželio 9 d. 19 val. į Palangos koncertų salę, kur surengs tikrų tikriausią „Šlagerių dvikovą“. Programoje skambės visiems gerai žinomi kūriniai, o atlikėjų skleidžiama energija įtrauks kiekvieną klausytoją.

Dukros svajonė – pastatyti kalėdinį miestelį

Agnė Dzeranova, TV3 laidos „Į sveikatą“ vedėja

Mūsų atžalos dvylikametis Asparas, devynerių Aurėja ir penkerių Atėnė apie Kalėdas pradeda kalbėti gana anksti. Neseniai radome dovanų sąrašėlį, kurį, mums nematant, vyresnėlis pakabino ant šaldytuvo. Turbūt jau išsiaiškino didžiąją Kalėdų Senelio paslaptį ir palengvino užduotį tėveliams, kad šie galėtų iš anksto pasirūpinti dovanomis.

Kalėdų dvasia mūsų namuose apsigyvena gana anksti. Manau, taip būna visose vaikus auginančiose šeimose. Kai tik pamato prekybos centruose visas tas Kalėdų puošmenas, tai ir nepaliauja klausinėti: „Kada ir mes?!“ Startuojame per tėčio Alano gimtadienį, kurį švenčiame gruodžio 1-ąją. Paskui – advento kalendoriai, namų puošimas, šviečiančių girliandų kabinimas vaikų kambariuose…

Kai turime daugiau laiko, kalėdinę atributiką gaminame patys. Kažkada buvome pasidarę advento kalendorių iš degtukų dėžučių su nuimamais stogeliais. Kitą sykį kiekvienas pasigamino po savo namelį, į kurį nykštukai per visą advento laiką iki pat Kalėdų nešė įvairių smulkmenėlių.

Išradingai: A. ir A. Dzeranovai nori, kad Kalėdų pasaka kuo ilgiau išliktų vaikų širdyse, tad prigalvoja jiems kalėdinių istorijų ir užduočių. A. Dzeranovos asmeninio archyvo nuotr.

Šiais metais mūsų dukrelė Aurėja turi svajonę po stikliniu kupolu sukurti  visą kalėdinį miestelį ir pasistatyti šią dekoraciją ant savo rašomojo stalo. Teks paieškoti didelio stiklinio indo, pridėti į jį dirbtinio sniego, prigaminti popierinių namelių, žmogeliukų. Manau, kad viena nesusidoros, teks pagelbėti.

Kulinarijos gaminiai mūsų šeimoje irgi privalomi. Dažnai pirmąkart kalėdinius kepinius kepame tada, kai dukrai į darželį reikia nusinešti keletą imbierinių žaisliukų eglutei papuošti. Kadangi šalia gyvena ir mano sesuo su keturiais vaikučiais, turime gražią tradiciją juos kepti drauge. Susirenkame pas mus virtuvėje ir leidžiame vaikams pasiterlioti. Kartais, jei gražiai pavyksta,  ir eglutę jais papuošiame. Dar viena smagi atrakcija – supakuoti sausainėlius į gražius maišelius ir dovanoti juos kaimynų vaikams. Mes gyvename draugiškoje bendrijoje, kur visi vieni kitus pažįsta. Tad, artėjant Kalėdoms, vaikai mėgsta pasipuošti smailomis nykštukų kepuraitėmis ir dalyti kaimynams saldžias dovanas. Aišku, ir gauti iš jų.

Išradingai: Kadaise išgarsėjusi savo kepama duonele, dabar Agnė perduoda estafetę savo jaunėlei – moko kepti kalėdinius meduolius. A. Dzeranovos asmeninio archyvo nuotr.

Kai ateina laikas puošti eglę – pirmiausia puošiame tą, kuri auga kieme. Ilgus metus namuose puošdavome vis tą pačią dirbtinę, bet dabar perkame eglutę vazone, kurią paskui persodiname savo kieme. Vienos prigyja, kitos – ne, bet šitaip, manau, prisidedame prie draugiškesnių gamtai Kalėdų. Žaisliukams neišlaidaujame. Dažnai meistraujame juos patys – iš kankorėžių ar pačių keptų sausainėlių.

Kūčių vakarą turime gražią tradiciją susirinkti mūsų namuose. Į svečius ateina sesės šeima, atvažiuoja močiutė. Įsivaizduokite, koks džiaugsmas turėti septynis anūkus! Jau sutemus, po vakarienės, vienas iš mūsų ar kaimynų persirengia Kalėdų Seneliu ir vaikštinėja aplink namus tyliai belsdamasis. Vaikai bėga prie langų, bando geriau įsižiūrėti, kas toks. Bet Kalėdų Senelis gudrus – tik pamojuoja iš tolo ir vėl pradingsta žiemos sutemose. Tuomet aiškiname vaikams, kad jis norėtų užsukti į svečius ir palikti dovanų, tačiau nedrįsta. Tai išgirdę vaikai greitai sušoka į lovas ir suminga.

Žaisliukams neišlaidaujame. Dažnai meistraujame juos patys – iš kankorėžių ar pačių keptų sausainėlių.

Tuomet jau prasideda mūsų su Alanu fantazija. Vienais metais, pamenu, barstėme ant grindų miltus tarsi sniegą ir darėme dideles Kalėdų Senelio pėdas. Kitais metais prie židinio palikome didžiulį batą – atseit Senelis lindo pro židinį ir jį pametė… Dar kažkada palikome įjungtą vaizdo kamerą, kuri užfiksavo ir patį Kalėdų Senelį (mano vyrą), bevalgantį vaikų prie eglutės paliktus sausainėlius. Iš ryto pamatę įrašą, kuriame Senelis siunčia jiems linkėjimus, vaikai buvo be galo laimingi ir visą dieną kartojo: „Kalėdų Senelis tikrai yra!“ Ar tos linksmos idėjos –  iš filmų? Nežinau. Tikrai nežiūrime visi susėdę „Vienas namuose“ – greičiau tos scenos iškyla galvoje iš mūsų su Alanu vaikystės.

Dovanėles ruošiu labai atsakingai

Agnė Kišonaitė, menininkė

Mūsų šeimoje kalbos apie dovanėles prasideda gana anksti. Jei tarp mūsų penkerių metų sūnaus Henrio ir trejų dukrelės Lilijos kyla konfliktas, aiškiname, kad jie turi gerai elgtis, nes Kalėdų Senelis dovanėles neša tik geriems vaikams. Smagu, kad jie dar to amžiaus, kai šventai tikima gražia Kalėdų Senelio pasaka. Dažnai net vasarą abu manęs prašo leisti paklausyti „Jingle Bells“.

Kelyje: A. Kišonaitė su šeima Kalėdų švęsti vyksta pas tėvus į Klaipėdą – namuose eglutės nepuošia. A. Kišonaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kalėdų švęsti paprastai važiuojame į Klaipėdą. Ten gyvena mūsų seneliai. Anksčiau, būdavo, puošdavome porą eglučių – Vilniuje, savo namuose, ir Klaipėdoje, pas tėvus. Bet pastaruoju metu apsiribojame tik viena – pajūryje.

Ar puošiame šventiškai namus? Savųjų – ne. Užtai, kai nuvažiuojame į Klaipėdą, ten puošiame ir stalus, ir eglutę, ir aplinką. Gaminame patys žaislus iš to, ką turime po ranka. Labai mėgstame karpyti iš popieriaus snaiges.

Esu iš tų žmonių, kuriems kažkokio ypatingo pasiruošimo šventėms nereikia. Idėjos gimsta spontaniškai. Tarkim, prireikia vaikams darželyje karnavalinių kaukių. Tuomet sėdame, imame karštus klijus, medžiagas, kartoną ir gaminame. Jos visada būna ne pirktinės, ne nusižiūrėtos iš interneto, bet savos kūrybos.

Nesame iš tų tėvų, kuriems kiekybė nustelbtų kokybę. Geriau vienas, bet geras daiktas, nei kinišku plastiku užversti kambariai.

Žinau, kad daugelis šeimų, prasidėjus adventui, perka vaikams šokoladinius kalendorius. Deja, aš sergu diabetu, tad su bet kokiais saldumynais mūsų šeima draugauja labai saikingai.

Lygiai tas pats ir dėl kitos Kalėdų tradicijos – imbierinių meduolių kepimo. Mes ją praleidžiame (juokiasi), užtai Kalėdų stalo meniu sudarome labai atsakingai. Pagrindinius šventės patiekalus gamina mano vyras arba kažkuri močiutė, aš sudarau šventinį meniu ir pasirūpinu produktais.

Apie dovanėles stengiamės galvoti labai atsakingai ir tikrai nieko neperkame paskutinę minutę. Vyresni žmonės gauna po mielą smulkmenėlę, o vaikai – iš anksto suplanuotas, naudingas dovanas. Nesame iš tų tėvų, kuriems kiekybė nustelbtų kokybę. Geriau vienas, bet geras daiktas nei kinišku plastiku užversti kambariai.

Artėjant Kalėdoms atsiranda noro ir laiko įvairiems kultūriniams renginiams. Nebūnu užsivertusi darbais iki kaklo. Kai darau instaliacijas, užimtumas priklauso nuo jų pristatymo datos visuomenei. Jei pamenate, prieš porą metų Kaune, Vienybės aikštėje, buvo nutūpusios beveik 3 m aukščio stilizuotos mano kurtos sniegenos. Vis svajoju pasigaminti vieną tokią mažesnę sniegeną ir patupdyti ją savo namų balkone. Gal prieš šias Kalėdas pavyks?

Rankų darbo žaisliukai mena istorijas

Loreta Sungailienė, etnomuzikologė, folkloro dainininkė ir atlikėja

Kalba apie Kalėdų dovanas tarp vaikų prasideda kartais jau vasarą. Vyresnėlis Vilius, vidurinėlė Liepa ir jaunėlis Girius šnekasi tarpusavyje, kokių dovanų norėtų, bet aš vis po truputį juos nugesinu sakydama, kad Kalėdos – dar negreitai, o visus norus reikia rašyti į kalėdinių norų sąrašą.

Įpusėjus lapkričiui, prasideda rimtesnės kalbos. Jau tariamės su giminaičiais, kaip dovanosime dovanas: šeima – šeimai ar trauksime burtus, kas ir kuriam žmogui ruoš dovanėlę asmeniškai. Visokių būna variantų. Gaila, kad metų pabaiga man labai įtempta, intensyvi, tad labai įsijausti į šventinę ruošą negaliu. Gal labiau atsipalaiduoju tik paskutinėmis dienomis.

Šventiškai: Kalėdoms Loretos ir Daliaus Sungailų atžalos mielai pasipuošia Kalėdų Senelio dovanotais kombinezonais. L. Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.

Mūsų vaikai jau dideli, jauniausiam sūnui – dešimt metų. Net negaliu pasakyti, ar jis dar tiki Kalėdų Seneliu. Gal jau nebe, bet vis tiek dar mielai žaidžia tą smagų žaidimą. Prie jo jungiamės ir mes. Kartais pasipuošiame šiltais naminiais kalėdiniais kombinezonais, kuriuos per kažkurias Kalėdas atnešė dovanų Kalėdų Senelis.

Kartais truputį vėluodamos su dukra kuriame advento vainiką. Paprašome tėčio, kad iš mūsų sodybos Švenčionių krašte parvežtų reikalingų priemonių – gražių eglių, pušų šakelių, visokių sausučių. Kartais susirenkame su mano vadovaujamo folklorinio ansamblio „Virvytė“ moterimis ir surengiame bendrą edukaciją advento vainiko kūrimo tema.

Dukros Liepos šventinis noras – kartu su mama daugiau laiko pabūti drauge. L. Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.

Savaitę prieš Kalėdas būtinai puošiame ir gyvą eglutę, kurią parsivežame iš savo sodybos. Ten jų – visas miškas: jei neretintume, greitai į jį nebeįžengtume.

Žaisliukų naujų nebeperkame. Turime ir senovinių, vyro sukauptų, kurių net nekabiname – saugome. Iš naudojamų žaislų yra ir pirktinių, ir savos gamybos iš kankorėžių ar išlankstytų iš popieriaus. Kadangi ansamblyje „Virvytė“ yra žmogus – architektas ir dizaineris, kuriantis tokius žaislus, kasmet iš jo dovanų gauname visokių išlankstomų žvėrelių, namelių ir paukštelių. Dar viena žaisliukų kategorija – šiaudinukai. Vienais metais dirbau prie šiaudinių sodų nominacijos rengimo, t. y. priklausiau tai darbo grupei, kuri rengė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO. Tąsyk mano dovanos visiems giminaičiams Kalėdų proga buvo šiaudinės. Pirkau dovanų ir didesnių sodų, ir mažų sodelių, ir šiaudinių žaislų tokiuose gražiuose stikliniuose burbuluose. Man be galo patinka rankų darbo dovanos ir žaislai, tad, jei pati nespėju pagaminti, bent iš kitų kūrėjų nusiperku.

Tie malonūs prisiminimai labai suartina visus šeimos narius. Norėtųsi, kad tokie pasisėdėjimai ir pasikalbėjimai vyktų kur kas dažniau, – ne tik prieš Kalėdas.

Su mielu noru sėsčiau su vaikais ir gaminčiau Kalėdų puošmenas pati, bet tam reikia laiko ir nusiteikimo. Dažniausiai tik puošiame eglutę drauge, bet ir tuomet užverda smagūs pokalbiai... Juk kiekvienas savadarbis žaisliukas mums mena ir kažkokią įdomią istoriją. Prie vieno galbūt ilgai dažai nelipo, o kito teko padaryti net kopiją, mat į svečius užsukę krikšto tėvai užsiprašė lygiai tokio paties.

Tie malonūs prisiminimai labai suartina visus šeimos narius. Norėtųsi, kad tokie pasisėdėjimai ir pasikalbėjimai vyktų kur kas dažniau – ne tik prieš Kalėdas.

Imbieriniams meduolėliams irgi dažnai nelieka laiko, bet užtai kūčiukus visada kepame patys. Tokie skanūs iškepa, kad nespėji apsidairyti ir, žiūrėk, jau nėra! Beje, ant Kūčių stalo iš parduotuvės pirktų gatavų patiekalų pas mus nebūna – viską gaminame patys, puoselėdami žemaitišką tradiciją. Ant Kalėdų stalo visada puikuojasi ir mūsų šeimos pasididžiavimas – saldieji firminiai vafliai. Vaikai maisto ruošimo procese irgi dalyvauja – tiek, kiek nori ir kiek kuriam užtenka kantrybės.

Laukti Kalėdų pradedame nuo advento

Liudas Mikalauskas, operos solistas

Jau kitą dieną po Visų Šventųjų parduotuvės mirga Kalėdų puošmenomis, bet mes su žmona dar neskubame. Juk neseniai savo aštuonerių metų dukrai Gintarei ir penkerių sūnui Jonui pasakojome apie išėjusius anapilin jų prosenelius. Kalbėjomės, kad turime juos prisiminti su derama pagarba, vartėme jų nuotraukas. Nuo Vėlinių iki Kalėdų laukimo pradžios dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad pasikeistų nusiteikimas.

Kaip ir kitos katalikiškos šeimos, laukti Kalėdų – kūdikėlio Jėzaus gimimo paslapties – pradedame nuo advento. Kadangi gyvename kaime, likus keturioms savaitėms iki Kalėdų, turime gražią tradiciją su kaimynais ieškoti žolynų pradedančioje žiemoti Lietuvos gamtoje ir drauge gaminti advento vainikus.

Pareiga: L. Mikalausko vaikai žino, kad Kalėdos – ne vien dovanėlių, bet ir Jėzaus gimtadienio metas, todėl kas vakarą reikia sukalbėti maldelę. Nors prieš šventes tėvelis labai užimtas, laiko imbieriniams sausainėliams kepti laiko atranda. L. Mikalausko asmeninio archyvo nuotr.

Uždegę pirmąją vainiko žvakę, pradedame laukti Kalėdų. Vaikai kasdien nekantrauja, ką ras advento kalendoriuje. Yra buvę ir taip, kad per vieną dieną abu iškrapštė viso mėnesio šokoladukus (juokiasi).

Mūsų advento kalendorius yra namų gamybos. Tai medinis namelis, į kurio stalčiukus mudu su žmona pridedame kelių rūšių saldainių. Kadangi vaikai du, jiems tikras iššūkis naudotis vienu stalčiuku ir draugiškai pasidalyti jo turiniu. O jei dar pasitaiko nevienodų saldainių!

Jonas su Gintare tiki Kalėdų Seneliu. Kasmet su baime laukiu, kada  įvyks ta didžioji mūsų šeimos tragedija ir Gintarė pareikš, kad jokio Kalėdų Senelio nėra. Tikiuosi, kad gal dar ne šįmet.

Kadangi seneliai labai energingi (tiek mano, tiek ir žmonos Sigutės tėveliai), Kalėdas retai švenčiame namuose. Todėl ir dovanėlių po mūsų eglute dažniausiai nebūna. Per Kalėdas keliaujame. Kai jau pradedame švęsti Kūčias pas vienus senelius, tai ir baigiame antrą Kalėdų dieną pas kitus.

Kadangi praktikuojame tikėjimą šeimoje, per adventą stengiamės kas vakarą prieš miegą sukalbėti po vieną rožinio dalį.

Po visomis eglutėmis, aišku, vaikų laukia dovanos. Nebėra taip, kaip buvo mano vaikystės laikais, kai visus metus laukdavau paslapties – tos išsvajotos, išsiilgtos vienos Kalėdų dovanos. Dabar vaikai išlepinti. Vos spėja išpakuoti dovaną – iškart meta ją į šoną ir griebia kitą. Nelabai man patinka tas požiūris, kad jei per Kalėdas negavo kokių penkių šešių dovanų, tai jau ne šventė.

Tik ką daryti, kad taip nebūtų? Gal susitarti seneliams, tėvams ir kartu nupirkti vieną gerą dovaną? Dabar – kažkokia kvaila konkurencija: tėvai perka gerą, seneliai – dar geresnę (juokiasi). Paskui į svečius atvažiuoja krikštatėviai, pakeliui irgi sutikę dosnų Kalėdų Senelį… Taip ir dingsta ta paslaptis ir jos laukimas.

Mūsų vaikai žino, kad per Kalėdas gimė kūdikėlis Jėzus. Stengiamės su visa šeima nueiti į Bernelių Mišias. Mūsų kaime jos dažniausiai vyksta ne naktį, o dienos metu. Kadangi praktikuojame tikėjimą šeimoje, per adventą stengiamės kas vakarą prieš miegą sukalbėti po vieną rožinio dalį. Dažniausiai tas mūsų adventas užsitęsia iki pavasario. Taip pamažu vaikus įvedame į vakarinę maldą. Per mėnesį susiformuoja savotiškas įprotis, kuris skatina melstis ir toliau.

Gintarė labai mėgsta skaityti pasakas. Prieš Kalėdas tam ypač tinka vaikiškai parengtos Jėzaus gyvenimo istorijos. Jonukas dar per mažas – nenusėdi nuo pradžių iki galo, bet kažkokių nuogirdų vis tiek išsineša iš mūsų skaitymų.

Ne paslaptis, kad gruodis atlikėjams – pats darbymetis. Kartais tenka dalyvauti daugiau nei 30-yje šventinių renginių, o jie nebūtinai vyksta šalia namų. Dažnai grįžęs tespėju paskaityti vaikams pasaką prieš miegą, o ryte ir vėl lekiu darbuotis. Užtai vakarais labai smagu prisėsti prie jaukiai spragsinčio židinio... Ar prie jo kabo kojinės, laukiančios dovanų?

Ech, tie amerikietiški filmai ir tos amerikietiškos tradicijos… Vieną dieną jos man įvarys širdies smūgį! Vos spėji vaikams paaiškinti, kodėl nereikėtų minėti Helovino ir kad lietuviai turi savo persirengėlių šventę – Užgavėnes, o jau turi sukti galvą, kodėl nereikėtų mums kabinti kojinių ant židinio (kvatojasi).

Studijoje – ne naujokas

Pirmoji „Duokim garo“ laida televizijos ekranuose pasirodė 2000-aisiais, tačiau po trejų metų laidos eteryje nebeliko.

„Tada dirbau kitoje laidoje –  „Kulinarinės kelionės“, bet žiūrovų prašymu „Duokim garo“ po vienų metų pertraukos grįžo į ekranus ir daugiau iš jų nebesitraukė. Laida nesensta ir neišsisemia, visada ieškome naujovių ir vis dar turime ką parodyti“, – tikina „Duokim garo“ vedėja L.Sungailienė.

Šiemet laidos kūrybinė komanda pristato atsinaujinusį laidos formatą: „Duokim garo“ kūrėjai važinėja po Lietuvą, kalbina įvairiuose miesteliuose, kaimuose gyvenančius žmones, o visa tai keliauja į reportažus. Greta jų laidose taip pat pasirodo geriausi regioninės muzikos kolektyvai.

Atsinaujino ir „Duokim garo“ laidos vedėjų duetas – Astą Stašaitytę keičia L.Mikalauskas. L.Sungailienė sako, kad darbas su juo – tikras malonumas, be to, solistas ne naujokas „Duokim garo“ studijoje.

„L.Mikalauskas ne kartą dalyvavo mūsų laidose. Čia jis yra dainavęs su Kėdainių kapela „Vilainiai“, kitais kolektyvais ir kaip solistas. Laidose dalyvavo ir kaip ekspertas – turėjome vieną sezoną, kai dainos konkuruodavo kaip konkurse, o ekspertai jas vertino, tačiau ne skirdami balus, bet jas apibūdindami, pasakodami apie jų kilmę, atlikimą. Jau tada pastebėjome, kad L.Mikalauskas turi puikią iškalbą, labai daug žino ir transliuoja gerą emociją, šilumą, žavesį, kuris dera su skoningu šmaikštumu. Kaip žmonės sako, žodžio kišenėje jis neieško“, – šypsosi L.Sungailienė.

Kai filmuojant laidas susitinkame televizijoje, apsikabiname kaip seni draugai.

L.Mikalauskas iš tiesų yra dalyvavęs daugybėje televizijos projektų, tačiau „Duokim garo“ yra pirma jo vedama laida. „Nemanau, kad bus per didelių iššūkių, nes kas yra buvę mano koncertinėse programose, tas žino, kad nesu iš tyliųjų – daugiau kalbu negu dainuoju. Renginio vedėjo amplua man jau seniai pažįstamas, skirtumas tik tas, kad kalbu ne prieš auditoriją, o prieš kelias kameras“, – dėsto jis.

„Kai kurie žmonės sako: „Na, Liudai, esi operos solistas, tai kodėl dabar „Duokim garo“? Operos scena yra tik viena iš mano veiklų, nes yra ir koncertinė veikla regionuose, miestuose ir miesteliuose, kur „Duokim garo“ yra viena iš aukščiausius reitingus turinčių laidų“, – akcentuoja atlikėjas.

Pasak jo, sudalyvavus laidoje „Duokim garo“ laukia bene didžiausias grįžtamasis ryšys. „Žmonės per socialinius tinklus parašo arba atsiunčia SMS žinutę. Tokio atgalinio ryšio po jokios kitos laidos nebūna, nesvarbu, kokia laida būtų. Vienas malonumas įsilieti į tokią puikią komandą“, – tvirtina L.Mikalauskas.

Patirtis regionuose – neįkainojama

L.Sungailienė prisimena dar vieną maloniai nustebinusią istoriją: „Lietuvos nacionalinis kultūros centras rengė nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo iškilmes, ir mes buvome sugalvoję, kad kiekvieną vertybę apdovanoti galėtų atitinkamos srities žinomas žmogus. Taip atsitiko, kad Tauragės bandonininkų kolektyvui apdovanojimą įteikė L.Mikalauskas. Jis taip nuoširdžiai kalbėjo, kad atrodė jam viskas taip artima – net pagalvojau: štai, ne tik operos solistas, bet ir mūsų žmogus, asmenybė, kuriai svarbi tradicinė kultūra ir kuri ją puikiai supranta.“

L.Sungailienei yra tekę vesti renginius, kuriuose koncertavo L.Mikalauskas, tad ji puikiai žino, kad tereikia jį pristatyti, o vėliau auditorijos dėmesį atlikėjas pats sėkmingai suvaldys. „Pirmieji šio sezono „Duokim garo“ filmavimai parodė, kad šis žmogus puikiai tinka šiam darbui, manau, mums sekasi „susižaisti“, o žiūrovai pamatys ir įvertins“, – sako laidos vedėja.

Jai antrina ir pats L.Mikalauskas. „Mes su L.Sungailiene labai greitai suradome bendrą kalbą, ir redaktoriai sakė, kad, kai redagavo laidą, beveik nieko neiškirpo. Žinoma, turime scenarijus, sekdami juos turime sukurti pagrindą, bet daug improvizuojame“, – neslepia naujasis laidos vedėjas.

Šiemet „Duokim garo“ tikslas – kiekvienoje laidoje atskleisti vieną Lietuvos kraštą arba kokią nors savivaldybę. Kūrybinė komanda nori pristatyti svarbiausius ir įdomiausius pasirinktos vietovės istorijos, gamtos, kraštovaizdžio, kultūros, vietos žmonių būdo akcentus.

„Bus rodomi reportažai, kurie visa tai atskleis, jų metu kartais kalbės žmonės, kartais žiūrovai matys vaizdus, iliustruotus užkadriniais pasakojimais. Studijoje pasirodys krašto kolektyvų, grupių, atlikėjų. Tikrai bus didelė įvairovė. Kviečiame tokius atlikėjus, be kurių, atrodo, neįsivaizduojamas tas kraštas. Tačiau bus ir naujų kūrėjų, kuriuos mums rekomenduoja vietos kultūros srities darbuotojai. Yra nemažai dar tik pradedančių savo kelią, bet labai įdomiai ir originaliai tai darančių žmonių“, – pasakoja L.Sungailienė.

Ji neabejoja, kad pamatęs laidą ir žiūrovas supras, koks yra kultūrinis kontekstas, kuo vertingas minimas kraštas, ką ten nuvykus galima pamatyti, ko verta paragauti. „Galbūt planuodami savo keliones vėliau prisimins matęs laidoje, kad tame krašte vyksta vienoks ar kitoks kultūrinis renginys ar festivalis, ir jame apsilankys“, – viliasi etninės kultūros puoselėtoja.

L.Mikalauskas per metus surengia mažiausiai 150 koncertų, o didžioji jų dauguma vyksta būtent Lietuvos regionuose. „Visi miestai, kuriuos dabar filmuojame, yra puikiai žinomi: pažįstu žmones, mėgėjų kolektyvus, su kuriais bendrose programose tenka dalyvauti, pažįstu kultūros centrų vadovus ir kultūros žmones. Kai filmuojant laidas susitinkame televizijoje, apsikabiname kaip seni draugai“, – atvirauja atlikėjas.

Patirtis regionuose labai padeda, kai reikia kažką ekspromtu papasakoti, ko galbūt scenarijuje nėra, bet ką L.Mikalauskas žino iš patirties. „Duokim garo“ vedėjas negali būti žmogus, kuris vien tik Vilniuje ar Kaune sėdi ir niekur daugiau neišvažiuoja. Tu turi pažinoti miestus, turi pažinoti koncertines erdves, žinoti kolektyvus, jų vadovus, kad būtų paprasta vesti šią laidą. Kartais naują tekstą gauni likus 15-ai sekundžių iki filmavimo. Per tas 15 sekundžių spėji tik kelis orientacinius žodžius peržvelgti ir turi eiti į eterį, todėl visada turi žinoti, ką pasakyti, suprasti situaciją, kad galėtum greitai sureaguoti“, – pasakoja operos solistas.

Mes keliaujame po Lietuvą, bet ir kolektyvai iš visos Lietuvos atkeliauja pas mus, atsinešdami savo žinią, charakterį ir dūšią.

Metamorfozių dešimtmečiai

Ilgiau nei du dešimtmečius gyvuojanti laida patyrė įvairių pokyčių. L.Sungailienė visus virsmus regėjo savo akimis.

„Buvo naujų periodų tiek Lietuvos kultūros gyvenime, tiek LRT televizijos istorijoje – keitėsi vadovybės ir tam tikrų televizijos projektų tvarka. Tačiau mūsų komanda visada buvo labai vieninga ir darbšti, visada gebėdavome prisitaikyti, bet išlaikyti savo vertybes, parodyti, kad gerbiame savo bendruomenę: pristatėme ją pagarbiai ir kartu žiūrovams suteikėme malonią pramogą ir edukacinių momentų“, – atvirauja ji.

„Nuo varžytuvių, kurios vykdavo tiesioginiame eteryje, o žmonės jų metu balsuodavo, atėjome iki netiesiogiai transliuojamų laidų, kurias sumontuojame. Rengdavome ir čempionatus, rinkome, kas daugiausia balsų sulaukė. Dabar perėjome prie neformatyvesnių laidų. Per pandemiją, kaip ir kitos laidos, taip ir „Duokim garo“ buvo rengiama nuotoliniu būdu, žmonės siuntė muzikinius laiškus iš namų. Esame viską išbandę“, – sako L.Sungailienė.

Ji primena ir projektą „Folkšokas“, kuris įnešė šviežio vėjo į Lietuvos muzikinę kultūrą. Išpopuliarėjo įvairios stilistikos liaudies muzikos aranžuotės ir interpretacijos, į procesą įsijungė daug atlikėjų ir kūrėjų. „Man taip pat teko ne vieną „Folkšoko“ koncertą ir gyvai pristatyti, ir vesti, ir pačiai atlikti kompozicijų. Mėgstu iššūkius, man, kaip atlikėjai, jie yra labai vertingi“, – dalijasi etninės kultūros atstovė.

Tačiau ji neslepia, kad labai ištikimi žiūrovai kartais į „Duokim garo“ komandą kreipiasi su nostalgijos gaidele, sako, kad labai norėtų tokių laidų, kokios buvo iš pradžių – su daug muzikos ir balsavimais.

„Tačiau dabar, net ir be balsavimų, kolektyvai į mūsų studiją atvažiuoja labai gerai pasiruošę, kaip į šventę – jiems tai yra gera proga parepetuoti, pasirodyti didelėje studijoje, prie profesionalaus apšvietimo. Paskui jie žiūri tuos įrašus, juos analizuoja“, – iš patirties žino L.Sungailienė.

„Mes keliaujame po Lietuvą, bet ir kolektyvai iš visos Lietuvos atkeliauja pas mus – atsineša savo žinią, charakterį ir dūšią“, – priduria ji.

„Duokim garo“ – sekmadieniais, 16.45 val., per LRT televiziją.

Ruošiasi ne tik tikintieji, bet ir Jiezno bažnyčios klebonas Rolandas Bičkauskas. Tam, kad mišias galėtų girdėti ne tik žmonės viduje, o ir šventoriuje, aplink bažnyčią pastatomi galingi garsiakalbiai. Dažnai ir pamaldos vyksta šventoriuje, bet šiemet buvo nutarta, kad pagrindinis veiksmas vyks 1670 metais pastatytoje ir tais pačiais metais vyskupo Kazimiero pašventintoje šventovėje. Statybos vyko 15 metų. Vėliau bažnyčia Pacų giminių buvo rekonstruota.

Šalia šventoriaus, kaip įprasta, šurmuliavo mugė. Bet mieliausia buvo stebėti į atlaidus atvykstančius žmones. Jie bendravo, dalijosi įspūdžiais, prisimindavo jaunystę ir bendrus žygius. Ir aš sutikau daug pažįstamų. Tarp kitų buvo įsimaišęs ir Šv. Mišių klausėsi mūsų krašte į Seimą išrinktas Andrius Palionis, pamaldose dalyvavo Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir kai kurie Tarybos nariai.

Bažnyčia labai greitai užsipildė ir tikintieji rinkosi šventoriuje. Nemažai žmonių su savimi turėjo nuosavas kėdutes, nes visiems suolų neužteko.

Artėjant Šv. Mišių laikui ir bažnyčioje, ir šventoriuje įsivyravo rimtis ir malda. Išlaužo parapijos klebonas Vilius Sikorskas priminė tikintiesiems Šv. Roko gyvenimą, jo atsidavimą žmonėms, kraštiečių nepagarbą ir paskelbimą šventuoju.

Po liturgijos ir procesijos aplink bažnyčią susirinkusiems koncertavo dainininkas Liudas Mikalauskas.

Apie pačią idėją bei jos kelią iki rezultato kalbėjo vienas iš idėjos sumanytojų, projekto meno vadovas, visoje Lietuvoje žinomas operos solistas Liudą Mikalauską.

– Gerbiamas Liudai, gyvenant tokiu intensyviu tempu kaip jūs, iš kur kilo tokia, iš pirmo žvilgsnio beprotiška idėja – arena iš šiaudų rentinių?

– Na, aš turbūt turėčiau daugiausiai priežasčių teigti, kad man nusibodo renginiai tradicinėse vietose (juokiasi), išties, per mėnesį dalyvauju maždaug dvidešimtyje koncertų ir didžioji dalis iš jų vyksta tradicinėse erdvėse. Tiesa, vasarą galima improvizuoti labiau, bet vis tiek renginiai dažniausiai apsiriboja kiemeliais, lauko scenomis. Jau keletą metų su žmona Sigita stebėjome internete klaidžiojančią nuotrauką su lauko teatru, pagamintu iš šiaudų rentinių. Žavėjomės šia idėja, ir galiausiai patys tam pribrendome (šypsosi). Puikiai supratome, kad vieni tikrai neįrengsime šios ypatingos vietos, todėl ėmėme ieškoti komandos – radome viską, ko reikia bendraminčių kompanijoje, Kazlų Rūdoje veikiančioje asociacijoje „Jaunoji Sūduva“. Parengėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai, gavome finansavimą ir tuomet supratome – kelio atgal nėra!

– Kaip supratome, patikima komanda tokiai idėjai tapti realybe tiesiog būtina?

– Tikrai taip. Turime bičiulių ūkininkų, pristatėme jiems idėją ir jie entuziastingai sutiko, net sėją rudenį priderino, kad viską turėtume vietoje ir laiku. Išties, esu dėkingas vieniems didžiausių Sūduvos krašto ūkininkų Daliai ir Aidui Kairaičiams bei Ievai ir Mariui Skučams, kad palaikė idėją nuo pat pradžių – pastatyti areną reikia daugiau nei 250 šiaudų rentinių, sutvirtintų trimis aukštais, kuriuos reikia ne tik transportuoti į renginio vietą, bet ir pastatyti patvarų statinį. Be ūkininkų pagalbos ši idėja – tik vienišas šauksmas tyruose (šypteli). Tai pat džiaugiamės ir Kazlų Rūdos kultūros centro palaikymu ir bendradarbiavimu – mainais, vieną renginį čia organizuoja kultūros centras, o du – „Jaunoji Sūduva“. Neabejinga ir Kazlų Rūdos savivaldybė, kuri taip pat prisidėjo prie renginių finansavimo. Žodžiu, visi drauge judame į finišo tiesiąją, o rezultatus jau galėsite vertinti nuo rugpjūčio 13 dienos.

Visų pirma – tai bus pirmoji tokio dydžio arena Lietuvoje!

– Taigi, kaip atrodys ši arena? Kuo ji bus išskirtinė, kad net Kauno ar Vilniaus gyventojai turėtų į ją atvykti?

– Visų pirma – tai bus pirmoji tokio dydžio arena Lietuvoje! Visi, save laikantys muzikos mėgėjais, tiesiog negali praleisti šios unikalios progos. Lietuva šiemet mini Sūduvos metus, bet mes kviečiame patirti juos. Patirti ir prisiminti šią emociją ilgam. Arenos sienos bus 4 metrų aukščio, joje tilps apie 400 žiūrovų. Taip pat mūsų su asociacija „Jaunoji Sūduva“ statoma Kazlų Rūdos „Slow“ arena yra patogioje geografinėje padėtyje, visai netoli Via Baltica automagistralės, tarp Kauno ir Marijampolės, Pinciškių kaime, lengvai pasiekiama važiuojant senuoju Marijampolės keliu, sukant link Gudelių kaimo. Siūlome konkurencingą renginio kainą bei vaikus iki 7 metų įleidžiame nemokamai.

– Kokius renginius pasiūlysite atvykstantiems?

– Kazlų Rūdos „Slow“ arenoje vyks trys renginiai – visus juos rekomenduoju aplankyti, nes programa kruopščiai atrinkta, įvairi ir įtraukianti. Renginių ciklą rugpjūčio 13 dieną 19 valandą pradės Kazlų Rūdos kultūros centro organizuojamas akordeonisto, tarptautinių konkursų laureato Tado Motiečiaus bei orkestro „Kremerata Lituanica“ koncertas, kuriame skambės sarsuelos, A. Piazzola tango kūriniai bei kitos žymios akordeono bei orkestro melodijos. Antrasis koncertas vyks rugpjūčio 19 dieną 19 valandą – jo metu susirinkusiems savo kūrybos šedevrus dovanos visame pasaulyje gausiai gastroliuojantis Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO, vadovaujamas dirigento Gedimino Gelgoto. NIKO savo pasirodymuose sujungia klasikinės ir populiariosios muzikos stilius, atlieka muziką mintinai, naudoja netradicines styginių instrumentų technikas, dainavimą. Orkestras taip pat integruoja kitas menų formas, tokias kaip minimalistinė choreografija, vizualizacijos ir dizainas, taip sukurdamas unikalią atlikimo koncepciją, kuri abejingų nepalieka. Beje, visai neseniai kolektyvas grįžo iš Norvegijos, kur grojo.... karalienei. Smalsu, kuo jie nustebins kazlųrūdiečius ir svečius!

Baigiamasis „Slow“ arenos renginys vyks rugpjūčio 26 dieną 19 valandą, pristatysime G. Verdi operos „Traviata“ kamerinį pastatymą lietuvių kalba su pianinu! Pagrindinius vaidmenis atliks tandemas iš Sūduvos: Egidijus Bavikinas (Alfredas), Liudas Mikalauskas (Žermonas), na o pagrindinį Violetos Valeri vaidmenį atliks aksominio balso savininkė Ona Kolobovaitė. Jiems akompanuos talentingoji pianistė Beata Vingraitė. Nuo šventės iki pykčio, nuo meilės iki mirties, atskleidžiant dar nepažintas Violetos, Alfredo ir Žermono gyvenimo dramas. Šis kamerinis pastatymas jau skambėjo ne viename Lietuvos mieste bei festivalyje ir sulaukė pačių geriausių atsiliepimų, todėl šio vakaro praleisti negalima. Bilietai platinami Paysera tickets sistemoje bei 1 val. prieš koncertą renginio vietoje.

– Nekantriai laukiame koncertų! Ačiū už pasidalintas idėjas ir Jūsų darbus!

Kazlų Rūdos „Slow“ arenos renginiai vyks rugpjūčio 13, 19 ir 26 dienomis 19 valandą. Tik trys renginiai ir Jūsų galimybė patirti tai, ko Lietuva dar neregėjo. Kviečiame atvykti į Kazlų Rūdą! Bilietai platinami Paysera tickets sistemoje bei 1 val. prieš koncertą renginio vietoje. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kazlų Rūdos savivaldybė. Renginius organizuoja asociacija „Jaunoji Sūduva“, Kazlų Rūdos kultūros centras.