Po ES ir Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono valstybių bendrijos (CELAC) viršūnių susitikimo paskelbtame bendrame komunikate reiškiamas didelis susirūpinimas konfliktu, bet Rusija neminima.

„Negalime šio Europos Sąjungos ir CELAC viršūnių susitikimo versti susitikimu dėl Ukrainos“, – baigiamojoje spaudos konferencijoje sakė CELAC pirmininkaujantis Sent Vinsento ir Grenadinų premjeras Ralphas Gonsalvesas (Ralfas Gonsalvesas).

„Tačiau Ukraina neabejotinai yra labai svarbus klausimas Europai ir pasauliui, [kaip] ir kiti konfliktai“, – sakė jis.

Net ir tokią poziciją, priimtą pirmame po aštuonerių metų pertraukos surengtame abiejų blokų viršūnių susitikime, atmetė viena iš maždaug 60 dalyvavusių šalių – kaip manoma, Nikaragva.

Prieš derybas tokie Europos lyderiai kaip Liuksemburgo ministras pirmininkas Xavier Bettelis (Ksavjė Betelis) kalbėjo, jog būtų gėda, jei lyderiai aiškiai nepasakytų, kad dėl kruviniausio pastarųjų dešimtmečių karo Europoje kalta Rusijos agresija.

Viršūnių susitikimo šeimininkas, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis), sakė, kad Europa visuomet kartos esanti pasiryžusi ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos.

„Jei pažvelgtumėte į šią deklaraciją, (...) apie tą situaciją kalba virtinė dalykų“, – sakė jis.

Tačiau žodžio „Rusija“ komunikate nėra.

„Lambada nuogam“

R. Gonsalvesas vaizdingomis formuluotėmis atmetė susirūpinimą tuo, kad nebuvo paminėta Rusija.

„Vėl patvirtinamos pozicijos, padedama varnelė. Tai nereiškia, kad reikia eiti ir nuogam šokti lambadą kaskart, kai iškeliama kokia nors tema. Kalbos apie tai ten yra, nežinau, ką turėtume dar padaryti, – sakė jis. – Neabejotinai esame susirūpinę. Europa susirūpinusi dėl Ukrainos. Mums susirūpinimą dėl Ukrainos, be kitų dalykų, keltų baisios (...) į konfliktą įtrauktų žmonių kančios.“

R. Gonsalvesas pabrėžė, kad šias kančias kelia ne vien karas, bet ir dėl jo Vakarų paskelbtos ekonominės sankcijos.

„Mes atsakingi žmonės, viską užrašome žodžiais. Nereikia visko dramatizuoti“, – pridūrė jis.

Diplomatai sakė, kad Nikaragva, Kuba ir Venesuela nepritarė formuluotėms, kuriomis būtų kritikuojama Rusija, o kai kurios kitos šalys – nors sutiko paremti Ukrainos suverenumą – pabrėžė, kad kitos krizės ir konfliktai taip pat nusipelno pasaulio dėmesio.

Pareiškime reiškiamas didelis susirūpinimas konflikto poveikiu Ukrainai ir pasaulio ekonomikai, patvirtinama „būtinybė gerbti visų šalių suverenumą, politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą“.

Lotynų Amerikos lyderiai į viršūnių susitikimą atvyko tikėdamiesi padaryti pažangą dėl įstrigusio prekybos su ES susitarimo, o Karibų lyderiai norėjo aptarti reparacijų už Europos kolonializmą ir taikytą vergiją klausimą.

Lyderiai pripažino, kad CELAC kėlė reparacijų klausimą, ir sakė, kad „labai apgailestauja dėl neapsakomų kančių, kurias milijonai vyrų, moterų ir vaikų patyrė dėl transatlantinės prekybos vergais, (...) nusikaltimo žmoniškumui“.

Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) po viršūnių susitikimo sakė, jog yra įsitikinusi, kad derybose dėl ES ir MERCOSUR – Argentinos, Brazilijos, Uruguvajaus ir Paragvajaus bloko – susitarimo įgyvendinimo artimiausiais mėnesiais bus pasiekta sėkmė.

Airijos premjeras Leo Varadkaras (Lio Varadkaras) sakė, kad pirmadienį derybos užtruko iki vėlumos ir kad CELAC šalys iškėlė pagrįstų klausimų dėl kitų karų ir krizių, nepatraukusių Briuselio dėmesio taip, kaip Ukraina.

„Tačiau nereikia piktu už pikta atmokėti. Tai, ką Rusija daro Ukrainoje, yra blogai, ir labai svarbu, kad čia tai aiškiai pasakytume“, – pabrėžė jis.

Užmiršti karai?

Pirmadienį prasidedant viršūnių susitikimui R. Gonsalvesas sakė, kad Europos dėmesio taip pat nusipelno krizė Haityje, palestiniečių kova už valstybingumą ir įvairūs karai Afrikoje.

Lyderiams susirinkus Briuselyje, Rusija atsisakė pratęsti susitarimą dėl ukrainietiškų grūdų eksporto Juodąja jūra. Jungtinės Tautos įspėjo, kad už tai mokės milijonai skurdžiausių planetos gyventojų.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis (Mateušas Moraveckis) kalbėjo tiesiai ir teigė, kad šalys, kažkada kentėjusios dėl Europos kolonializmo, turėtų pripažinti, kad Rusija dabar kelia imperialistinę grėsmę.

„Čia, Europoje, sunku įsivaizduoti, bet Lotynų Amerikoje Rusija vaizduojama kaip taiki šalis, kurią puola NATO“, – sakė jis.

„Aš pasakyčiau, kad savo agresyvia politika Rusija vykdo kolonijinę politiką, tai kolonijinė imperija“, – sakė M. Morawieckis.

Jis peikė kelių Lotynų Amerikos šalių vyriausybių neutralumą, sakydamas, kad Rusijos agresija rodo pavyzdį, kuriuo gali pasekti ir kiti.

„Jei Rusijai pavyko įsiveržti į kaimyninę šalį, pažeisti sienas ir vykdyti žudynes, kitiems kils pagunda pasekti Rusijos pavyzdžiu“, – sakė D. Kuleba spaudos konferencijoje Gvatemaloje.

Gvatemala yra viena iš nedaugelio Lotynų Amerikos šalių, tvirtai remiančių Ukrainą. Praėjus penkiems mėnesiams nuo Rusijos invazijos pradžios, šios šalies prezidentas Alejandro Giammattei (Alechandras Chiamatėjus) apsilankė Ukrainoje, kad parodytų solidarumą su savo kolega Volodymyru Zelenskiu.

Tikiuosi, kad karas greitai baigsis ir prasidės pačios Ukrainos atkūrimas.

„Kai kurios Lotynų Amerikos šalys mano, kad... geriausias būdas šiame Rusijos kare prieš Ukrainą yra išlikti neutralioms. Kitos sako, kad šis karas vyksta Europoje, o Lotynų Amerika su juo neturi nieko bendra“, – sakė D. Kuleba.

„Kitos stengiasi draugauti ir su Rusija, ir su Ukraina. Bijau, kad tai nėra tas karas, kuriame šios pozicijos pasiteisintų“, – kalbėjo jis.

D. Kuleba padėkojo Gvatemalai už paramą ir pažymėjo, kad „Gvatemalos žmonės gerai žino, kokias kančias ir destrukciją atneša karas“. Jis turėjo galvoje žiaurų 1960–1996 metų pilietinį karą šioje Centrinės Amerikos šalyje.

„Patikėkite manimi, jokia kita šalis pasaulyje nenori karo pabaigos labiau nei Ukraina“, – sakė jis.

Savo ruožtu A. Giammattei patikino D. Kulebą, kad „Gvatemala ir toliau teiks politinę ir diplomatinę paramą Ukrainai, intensyviai kovojančiai už savo tautos vystymąsi, gerovę ir gynybą“.

„Tikiuosi, kad karas greitai baigsis ir prasidės pačios Ukrainos atkūrimas“, – pridūrė jis.

„Ukraina jau pasiūlė Lotynų Amerikos bendruomenei surengti specialų aukščiausiojo lygio susitikimą ir parodyti savo vienybę bei poziciją dėl svarbių pasaulinių teritorinio vientisumo, taikos ir pagarbos tarp tautų principų“, – per vertėją sakė V. Zelenskis.

Meksika galėtų padėti tai padaryti greičiau, sakė jis vaizdo kreipimesi, per kurį pasmerkė Rusijos invaziją į jo šalį.

Kreipimasis paskelbtas po to, kai kilo ginčas dėl Brazilijos prezidento Luizo Inacio Lula da Silvos (Luiso Inasiju Lulos da Silvos) komentarų, kuris praėjusią savaitę Kinijoje pareiškė, kad Vašingtonas turėtų „nustoti skatinti karą“, o Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga turėtų „pradėti kalbėti apie taiką“.

Ukraina jau pasiūlė Lotynų Amerikos bendruomenei surengti specialų aukščiausiojo lygio susitikimą.

L. I. Lula da Silva taip pat supykdė Ukrainą sakydamas, kad ji yra kalta dėl konflikto, ir pasiūlė jai sutikti atiduoti Krymo pusiasalį, kurį Rusija prievarta aneksavo 2014 metais, prieš įsiverždama į Ukrainą praėjusiais metais.

V. Zelenskis kreipėsi į Meksikos žemesniuosius Kongreso rūmus Meksikos ir Ukrainos draugystės grupei priklausančių įstatymų leidėjų, kurių dalis praėjusiais metais lankėsi Ukrainos sostinėje, kvietimu.

Meksikos vyriausybė pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą ir vasario 23 dieną balsavo už Jungtinių Tautų rezoliuciją, kurioje reikalaujama nedelsiant išvesti Maskvos karius.

Meksikos prezidentas Manuelis Lopezas Obradoras (Andresas Manuelis Lopesas Obradoras) atsisakė įvesti sankcijas Rusijai ar siųsti karinę pagalbą Ukrainai, sakydamas, kad jo vyriausybė siekia skatinti dialogą, kad būtų pasiekta taika.

Praėjusį rugsėjį M. L. Obradoras pasiūlė įsteigti taikdarių komitetą, kurį sudarytų popiežius Pranciškus, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Gutteresas (Antoniju Guterišas) ir Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi (Narendra Modis), tačiau ši idėja nesulaukė didelio palaikymo.

Pastarųjų vizitu metu jis sukėlė nuostabą Vakaruose, nes apkaltino Jungtines Valstijas skatinant karą Ukrainoje.

L. I. Lula da Silva taip pat teigė, kad JAV ir Europa turi pradėti kalbėti apie taiką ir kad Kyjivas dėl 2022-ųjų vasarį prasidėjusios Rusijos invazijos dalijasi atsakomybe su Maskva.

Jo pastabos pakartojo Maskvos ir Pekino, kurie dėl karo kaltina Vakarus, dažnai naudojamą retoriką.

Rusijos diplomatijos vadovas S. Lavrovas pirmadienį padėkojo L. I. Lulai da Silvai už pasiūlymą tarpininkauti taikos derybose dėl jau 14 mėnesių trunkančio karo nutraukimo.

Šiuo atveju Brazilija atkartoja Rusijos ir Kinijos propagandą, visiškai nesigilindama į faktus.

Tačiau šis vizitas ir neseniai išsakytos Brazilijos lyderio pastabos sulaukė kritikos iš Baltųjų rūmų, kurie pavyzdingai remia Ukrainą.

„Šiuo atveju Brazilija atkartoja Rusijos ir Kinijos propagandą, visiškai nesigilindama į faktus“, – žurnalistams sakė Baltųjų rūmų atstovas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Kirby (Džonas Kerbis).

Jis apibūdino L. I. Lulos da Silvos pranešimą apie karą kaip labai problemišką.

Tuo metu brazilų užsienio reikalų ministras Mauro Vieira (Mauru Vieira), kuris anksčiau tą pačią dieną taip pat susitiko su savo kolega iš Rusijos, atsakė: „Nežinau, kaip ir kodėl jis priėjo prie tokios išvados, bet visiškai su tuo nesutinku.“

Nepaisant Brazilijos prezidento komentarų apie Jungtines Valstijas, 77-erių L. I. Lula da Silva, kuris sausį sugrįžo į valdžią po dviejų prieš tai eitų kadencijų nuo 2003 iki 2010 metų, taip pat siekia užmegzti glaudesnius ryšius su Vašingtonu.

Jo vizitas į Kiniją ir JAE, atidėtas dėl plaučių uždegimo, įvyko po to, kai vasarį jis apsilankė Baltuosiuose rūmuose, kur susitiko su JAV prezidentu Joe Bidenu (Džo Baidenu).

S. Lavrovo kelionė po Lotynų Ameriką

Brazilija neprisijungė prie Vakarų valstybių, įvedusių Rusijai sankcijas dėl jos invazijos, ir atmetė prašymus tiekti Ukrainai amuniciją.

Pirmadienį susitikęs su Brazilijos kolega S. Lavrovas sakė: „Esame dėkingi savo draugams brazilams už tai, kad jie aiškiai suprato situacijos (Ukrainoje) kilmę. Esame dėkingi už jų ryžtą prisidėti ieškant būdų, kaip sureguliuoti šią situaciją.“

„Esame suinteresuoti kuo greičiau išspręsti konfliktą“, – kalbėjo jis bei pridūrė, kad bet koks sprendimas turėtų būti grindžiamas „daugiapoliškumu“, ir apkaltino Vakarus „bandymu dominuoti tarptautinėje arenoje“.

Savo ruožtu J. Kirby pareiškė, kad Vašingtonas „neprieštarauja jokiai šaliai, kuri nori pabandyti užbaigti karą“.

„Tai galėtų įvykti dabar, šiandien, jei ponas (Rusijos prezidentas Vladimiras) Putinas nustotų pulti Ukrainą ir išvestų savo karius“, – teigė amerikietis.

S. Lavrovas Brazilijoje vieši po to, kai kovą L. I. Lulos da Silvos vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais Celso Amorimas (Selsu Amorimas) Kremliuje susitiko su V. Putinu, kad aptartų taikos derybų galimybę.

Brazilija yra pirmoji S. Lavrovo stotelė jo savaitės trukmės kelionėje po Lotynų Ameriką. Jos metu rusų atstovas taip pat aplankys Venesuelą, Nikaragvą ir Kubą – šalis, kurių kairiosios vyriausybės palaiko priešiškus santykius su Jungtinėmis Valstijomis.

S. Lavrovas ir M. Vieira teigė, kad jų derybose taip pat buvo aptarti energetikos ir prekybos klausimai.

Maždaug ketvirtadalis žemės ūkio milžinės Brazilijos trąšų importuojama iš Rusijos, o praėjusiais metais abiejų šalių dvišalė prekyba sudarė rekordinę 9,8 mlrd. dolerių (8,9 mlrd. eurų) sumą.

Tačiau „Youtube“ duomenys rodo, kad susidomėjimas konkursu ypač didelis Argentinoje, Čilėje ir Meksikoje. „Eurovizijos“ dainų konkursas, anksčiau vadintas „Grand Prix“, vyksta nuo 1956 metų ir yra vienas didžiausių pramoginių renginių pasaulyje.

Šiais metais pirmą kartą „Eurovizijos“ versija su 56 dalyviais vyko JAV, tačiau čia žiūrovų skaičiai nuvylė.

2023 metais planuojama „Kanados „Eurovizija“, kurioje dalyvaus Kanados provincijų ir teritorijų atstovai. Abiejų šių analogų prodiuseriai perims ir Lotynų Amerikos muzikos šou.

Šių metų „Eurovizijos“ dainų konkursą laimėjo Ukraina. Kur konkursas vyks kitąmet, dar neaišku. EBU nusprendė dėl dalyvių saugumo nerengti jo Ukrainoje.

Pasak „In Latino“ organizatorių, šiais metais Lotynų Amerikos kultūros dienų programa kviečia kvestionuoti stiprios moters įvaizdį. „Vyrauja požiūris, kad stipri moteris yra daug savo srityje pasiekusi moteris, pavyzdžiui, įmonės ar organizacijos vadovė, profesionali sportininkė ar savo srities specialistė. Tačiau kasdienybėje moteris taip pat susiduria su daugybe nepastebimų iššūkių – psichologinių ar fizinių – atlikdama visuomenei dažnai nematomus darbus: augindama vaikus, kurdama santykius, meno kūrinius, kęsdama skausmą ar kovodama už jai brangias vertybes. Todėl norime parodyti, jog stiprios moters portretas dažnu atveju yra įvairialypis ir daugiasluoksnis, ypač Lotynų Amerikoje, kur moters vaidmuo yra labai svarbus ir tuo pat metu susijęs su daugybe smurto prieš moteris ir nelygių teisių problemų“, – sako jie.

Susipažinti su stipriomis moterimis renginio lankytojai galės tiek gyvų susitikimų metu, tiek patogiai įsitaisius namuose – šiemet „In Latino“ filmų gerbėjams siūlo hibridinį formatą ir kviečia Lotynų Amerikos kiną pajusti jiems patogiu būdu. Tiesa, abiejų formatų programa skiriasi, o tokie filmai kaip režisierės Alexandros Henry premjera – dokumentinė istorija „Street Heroines“, atskleidžianti moterų grafičių kūrėjų ir gatvės menininkių iš viso pasaulio drąsą bei kūrybiškumą, lietuviams gerai pažįstamo brazilų režisieriaus Karimo Aïnouzo atogrąžų melodrama „Nematomas gyvenimas“, laimėjusi Kanų kino festivalio konkurse „Ypatingas žvilgsnis“, bei režisieriaus Ivano Gergolet’o filmas „Tango su Maria“ apie legendinę argentiniečių šokėją Marią Fux bus rodomi tik didžiuosiuose ekranuose kino teatro „Pasaka“ salėje ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje, o jų seansų kiekis – ribotas.

Stiprios moters portretas dažnu atveju yra įvairialypis ir daugiasluoksnis.

Namų ekranuose žiūrovų lauks meksikiečių režisierės Alejandros Márquez Abellos drama „Geros mergaitės“, pasakojanti apie 1982 m. šalies ekonominės krizės paliestą turtingą šeimą, kino kūrėjo Michelio Franco filmas apie mamos ir dukterų santykius „April dukra“ bei dokumentinis Marco Del Fio pasakojimas „Marina Abramovič Brazilijoje“ apie vieną žymiausių šių dienų menininkių, performansų kūrėją Mariną Abramovič. Progą susipažinti su Lotynų Amerikos kinu turės ir mažieji kino gerbėjai – kartu su Meksikos ambasada Švedijoje „In Latino“ dovanoja animacinių trumpametražių Meksikos kino kūrėjų filmų programą, kurioje – skirtingų animacijos formų rinkinys, kviečiantis žiūrovą pamatyti muzikos ir jos galybės sklidinas istorijas.

Šį antradienį Lotynų Amerikos dienų lankytojai turi galimybę susitikti su bene ištvermingiausia Lietuvos moterimi Danguole Bičkūniene. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus rodomas filmas „Akonkagva: Nauja šansas“, kuriame pasakojama ultramaratonininkės Fernandos Maciel, bandančios tapti pirmąja moterimi, per vieną dieną užkopusią ir nusileidusią vienu aukščiausių planetos kalnų Akonkagvoje, istorija. Po filmo žiūrovai galės išgirsti D. Bičkūnienės – alpinistės, ilgų nuotolių bėgikės ir trijų vaikų mamos, kuri yra įkopusi į aukščiausias viršukalnes, įveikusi ilgiausius ir pavojingiausius kilometrus maratonuose ir kalnų bekelės bėgimuose, įspūdžius apie filmą ir ne mažiau nei jis įspūdingus moters pasakojimus.

Dažnai Lotynų Amerika neįsivaizduojama be tiršto dūmo ir ugningo temperamento žmonių. Niekada ten nesilankiusieji šiemet turi galimybę tai patirti Vilniuje, vieno žymiausių BBQ meistro – Vyliaus Blauzdavičiaus – naujai atidarytuose namuose-restorane „SMOKE by Chef the viking“, kur vyksiančios degustacinės kelionės metu nosį ir gomurį kutens Ceviche, Nachos, Picanha, Enchiladas, Dulce de leche skoniai ir kvapai.

Visi, neabejingi pietietiškiems muzikos ritmams ir spalvoms, savo kalendoriuose turėtų pasižymėti šį penktadienį. „In Latino“ kvietimu tiesiai iš Peru atvykstantis kolekcininkas, Peru kultūros ir meno tyrinėtojas, Lotynų Amerikos muzikos gerbėjas DJ Sabroso į Vilnių atsiveža geriausius vinilus ir vos vienam vakarui surengs nepamirštamą vakarėlį, kurio metu bus pristatyta ir kruopščiai atrinkta Chicha gatvės plakatų kolekcija.

Bendras aukų skaičius regione sudaro mažiausiai 1 500 350. Nustatyta per 45 mln. ligos atvejų.

Penktadienį antra labiausiai pandemijos paveikta pasaulio šalimi laikomoje Brazilijoje mirčių skaičius taip pat viršijo 600 tūkst.

Po Brazilijos Lotynų Amerikoje pagal mirčių statistiką rikiuojasi Meksika, Peru, Kolumbija ir Argentina.

Peru regione ir pasaulyje užima pirmą vietą pagal 100 tūkst. gyventojų tenkančių mirčių skaičių – čia atitinkamas rodiklis sudaro 605.

Viso pasaulio mastu COVID-19 iki šiol nusinešė daugiau kaip 4,8 mln. gyvybių, o pranešta apie daugiau kaip 238 mln. ligos atvejų.

AFP atlieka skaičiavimus remdamasi nacionalinių vyriausybių ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skelbiamais duomenimis.

Kubos dvasia ir Ušmalio šutra

Dėmesį patraukia kubietiškos salsos garsai. Marakasų, gyvos gitaros muzika sklinda iš vieno sausakimšo pakrantės restoranėlio, kurio svečiai nebenusėdi vietoje, raitydami klubus užburiančio šokio ritmu.

Netoliese stilingo butikėlio savininkė prekiauja kubietiškomis paplūdimio suknelėmis, palerinomis, palaidinėmis. "Made in Cuba" čia, Meksikoje? Vietiniai tik patvirtina, kad Meksikos įlankos pakrantėje išties nemažai pabėgėlių iš Kubos. Tie, kurie spėjo palikti Fidelio Castro režimo nualintą salą, dabar finansiškai remia ten likusius giminaičius.

"Lonely Planet" žemėlapis, kuriuo vadovaujamės, iš Meridos siūlo sukti vairą Ušmalio – dar vieno senovės majų miesto – kryptimi. Nors atvykstame gana anksti, saulė čirškina kaip išprotėjusi, jutiminė temperatūra daugiau nei 36 °C. Pilame vandenį visur – į trokštančias gerkles, ant įkaitusių galvų, kurios čirškia ir garuoja it majų pamėgtų garinių pirčių akmenys.

Senovės majų miesto Ušmalio įkūrimo data tiksliai nežinoma. Išlikę pastatai pagal savo stilistiką datuojami tarp 700 ir 1000-ųjų metų. Manoma, kad kadaise jame galėjo gyventi apie 25 tūkst. žmonių. Pats pavadinimas "Uxmal" reiškia "pastatytas tris kartus". Taigi, ne kartą (matyt, dėl karų) buvęs pertvarkytas: XII–XIV a. dėl viešpatavimo Jukatane Ušmalis varžėsi su garsiąja Čičen Ica ir Majapanu, o XV a. viduryje dėl nežinomų priežasčių buvo visiškai apleistas.

Praeities šlovę mena tik monumentaliosios architektūros paminklai, kaip Valdovo rūmai, dekoruoti skulptūromis ir mozaikiniu frizu iš 20 tūkst. atskirų figūrų. Vis dėlto didesnį įspūdį palieka Žynio rūmai. Tai bene 30 m aukščio piramidė su šventykla viršuje. Iš kitų ji išsiskiria neįprasta ovalia forma. Apvalūs akmenys sulipdyti gausiu sluoksniu betono, į kurį majai maišydavo viską, ką tik rasdavo gamtoje – smėlį, žvyrą, medžių šaknis, kriauklių nuolaužas ir kt. Šventyklos durų forma atrodo tarsi gigantiška lietaus dievo Chaaco kaukės burna. Visi išlikę Ušmalio statiniai nuo 1996-ųjų priklauso UNESCO paveldui.

Sakralu: Ušmalio miesto griuvėsiuose išlikę Žynio rūmai. Apie 30 m aukščio piramidė su šventykla viršuje išsiskiria neįprasta ovalia forma. / R. Rožinskienės nuotr.

Savarankiškus tyrinėjimus trukdo įkyrūs prižiūrėtojai, kurie tik sąžiningai dirba savo darbą. Turime kišti nosis po medžiagų skiautėmis net ir braidydami po statinių griuvėsius visiškai vieni. Korona – tad pabrukę prakaituotus snapus po meksikietiškais motyvais siuvinėtomis kaukėmis (jos čia išties labai gražios) spūdiname automobilio link.

Didžiausia šios akimirkos laimė – ne išlikusių Ušmalio griuvėsių lobiai, bet puikiai veikiantis automobilio kondicionierius, bemat atvėsinantis verdantį žalių turistų kraują. Radijas užtraukia kažkokią meksikietiškų "aliukų" popuri – metas judėti toliau.

Šokoladinis Kampečės skonis

Kampečę pasiekiame vakarop. Gauname "Booking.com" atsiliepimų puikiai įvertintą viešbutuką su… belange. Derybos registratūroje nepavyksta – nedidučiai svečių namai pilnutėliai. Raminame save, kad grįšime čia tik pernakvoti, o patys skuodžiame patikrinti miestelio centro.

Anot Vikipedijos, Kampečė – svarbus prekybos ir žvejybos uostas. Eksportuojama mediena, žuvys, vaisiai, kava, cukranendrės, tabakas. Pastelinių spalvų žemaūgių kolonijinio stiliaus namelių virtinės su pakeltais šaligatviais (gal čia būna potvynių?) ir vėl primena Kubą. "O kur žmonės?!" – klausiame vieni kitų, ieškodami jų po tuščius siaurų gatvelių labirintus, kol visai netyčia atsitrenkiame į turistų šurmulį. Dauguma jų – vietiniai meksikiečiai, atostogaujantys čia su šeimomis.

Prisiminę, kad Meksika – dar ir gardžios kavos bei kakavos šalis, vienoje iš gatvės kavinukių užsisakome karšto šokolado. Mūsų nuostabai, vietoj dviejų lauktų miniatiūrinių juodojo šokolado puodelių gauname dvi dideles stiklines putojančio švelniai rudos spalvos kakavos gėralo. O čia prasideda ir gatvės šou. Iš pradžių linksmina senjorų mariačių ansamblis, paskui atiduodame duoklę vaikučiams prekybininkams; tuomet klausomės kitų vietinių giedorėlių. Ir taip be galo be krašto, kol karštas kakavos gėrimas pamažu pavirsta šalta frape.

Mieste išlikusios XVII a. tvirtovės liekanos, Gubernatoriaus rūmai, Kampečės fortas. Terakotos raudoniu iš tolo šviečiančioje Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedroje vyksta tuoktuvių ceremonija. Burnas dengia baltos kaukės, per pečius sutuoktiniai apjuosti virvele – ką Dievas sujungė, mirtis neišskirs. Suoluose už jaunuosius meldžiasi svečių pulkas ir rožių žiedlapius pintinėlėse kedenančios juodbruvos princesytės su dirbtinių gėlių vainikais ant galvų. Šventas giesmes, pritardami gitaromis, angeliškais balsais gieda pasamdyti muzikantai. Gražu, nors verk.

Naktis: gražiai apšviestoje Kampečės Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedroje tuoktuvių ceremonija jau seniai pasibaigusi. / R. Rožinskienės nuotr.

Tik vietoj mūsų prapliumpa verkti dangus, darsyk primindamas, kad liepa Meksikoje – liūčių sezonas. Akimirksniu danguje nušvitusi vaivorykštė linki jaunavedžiams kuo geriausios kloties, o mums – smagaus pasivaikščiojimo Kampečės Malekone – vakarėjančioje pėsčiųjų alėjoje.

Žmonės būriais grįžta nuo pakrantės… Bet pasakiškos saulės gaisro pašvaistės užtenka ir mums. Iš dangaus aukštybių mojantis sparnais Kampečės angelas, rodos, laimina mūsų skrydį į olmekų, majų, toltekų, actekų tėvynę, o į aukštą krantinę besidaužančios Atlanto bangos kužda, kad viskas bus gerai.

Akimirka: nusileidus saulei, prie Kampečės angelo tarsi ant Palangos tilto atostogautojai bando pagauti gražiausias saulėlydžio gaisų spalvas. / R. Rožinskienės nuotr.

Tolumoje sublyksi žaibai, o horizonte ima šokti grojantys fontanai. Smagiai sau trepsim lietuje į trankų meksikietiškų dainuškų ritmą – toks nuostabiai šlapias ir spalvingas vakaras Kampečėje.

Džiunglių paslėpti Palenkės lobiai

Kad laikas neprailgtų iki Palenkės, dar vieno svarbaus majų miesto Čiapaso valstijoje, – renkamės nemokamus kelius, vingiuojančius palei jūrą. Kaimeliuose stojame mažų parudusių bananiukų, šlamščiame arbūzus, ananasus, mangus; OXXO krautuvėlėse (kažkas panašaus į mūsų "Maximas") skanaujame kokosinių ledų, o vakarop jau turškiamės Palenkės džiunglėse įsikūrusio ekologiško viešbutuko baseine.

Visą naktį netyla keistas duslus riaumojimas. Kitą rytą klausiame personalo, ar aplink mūsų šiaudinstoges trobeles kartais neslankiojo koks piktas jaguaras (matėme kelio ženklų su šio plėšrūno atvaizdu), o šie juokiasi. Tai meiliai tarpusavy bendravo vietinės beždžionės. Brrr...

Nors mano kompanionai mėgsta vaikščioti vieni, be gido, šįsyk užsispiriu ne juokais. Ir gaunu malonų majų palikuonį vardu Edgaras. "Čia, Palenkėje, vietiniai žmonės nuo seno kalbėjo net penkiomis skirtingomis kalbomis (ne dialektais)", – pradeda ekskursiją jis ir tuoj pat perklausia, ar žinome, kodėl meksikiečių šeimos geria tiek daug kokakolos?

Pasitelkę infraraudonųjų spindulių technologijas archeologai nustato, kur ir kokio dydžio slepiasi senovės majų statiniai, tačiau Meksikos valdžia neskuba jų atkasti.

Pasirodo, už šios garsios kompanijos milijonus atkasamos ir restauruojamos Palenkės piramidės, kurių 80 proc. tūno po žeme, apraizgytos milžiniškų Čiapaso medžių šaknų, tarsi kibių aštuonkojų čiuptuvų. Pasitelkę infraraudonųjų spindulių technologijas archeologai nustato, kur ir kokio dydžio čia slepiasi senovės majų statiniai, tačiau Meksikos valdžia neskuba jų atkasti. Laukia, kol tą už savo pinigus padarys kažkas kitas.

Nugriebęs iš prekybininko plonai išdirbtą jaučio odos piešinį, Edgaras demonstruoja mums vieną iš majų kalendorių – vadinamąjį Haab. Kasdienis majų saulės kalendorius buvo sudarytas iš aštuoniolikos mėnesių po 20 dienų kiekviename, ir papildomo penkių dienų mėnesio metų gale. Per pastarąjį penkiadienį vykdavo aukojimai, kamuolio žaidimai. Edgaras pažymi, kad žmonių aukų Palenkėje (skirtingai nei Čičen Icoje) beveik nebūdavo, nes vandens žmonėms ir jų pasėliams užtekdavo ištisus metus – nereikėjo kruvinomis aukomis jo maldauti pas vietinius majų dievus.

Įdomi detalė, kad visi majų vaikai, gimę tą patį mėnesį, pagal Haab kalendorių gaudavo ir tą patį vardą – nesvarbu, ar tai būtų berniukai, ar mergaitės.

Neįprasta: visi majų vaikai, gimę tą patį mėnesį, pagal Haab kalendorių kadaise gaudavo ir tą patį vardą – nesvarbu, ar tai būtų berniukai, ar mergaitės. / R. Rožinskienės nuotr.

Vandens miestas

Palenkė garsėjo savo natūraliais šaltiniais, kurių vanduo pasiekdavo miestą. Čia gyvenantys majai turėjo vieną geriausiai išsilaikiusių ir moderniausių požeminio vandens valdymo sistemų. Ją sudarė akvedukai, tiltai, užtvankos, kanalizacijos, sieniniai kanalai ir baseinai.

Deja, didžiojo vandens miesto, gyvavusio vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu (600–900 m.), atkasta ir ištyrinėta labai nedaug. Vienas iš įspūdingesnių pastatų – laiptuota 24 m aukščio Užrašų piramidė, kurios viršūnę puošia šventykla. Ant jos sienų ir kolonų išraižyti dinastijų ir buvusių miesto valdovų vardai.

Edgaras didžiuodamasis sako, kad po piramidės pagrindu, pačiame jos centre, archeologai atrado erdvę, skirtą sarkofagui. Kapas priklausė mirusiam Palenkės valdovui, karaliui Pakaliui Didžiajam, valdžiusiam 615–683 m.

Kai akys pavargsta nuo griuvėsių, sprunkame į džiungles. Vienam gidui težinomais takeliais keliaujame vorele, gąsdindami jautriąsias mimozas, tyrinėdami kibiais čiuptuvais prie milžiniškų medžių prisisiurbusias bromelijas (pas mus auginamos kaip kambarinės gėlės), apgailėdami termitų nudžiovintus medžius, stebėdami lapų sausuoliuose užsimaskavusius tarantulus, malšindami troškulį tyru šaltinių vandeniu.

Krioklių didybė ir atgaiva

Virš mūsų galvų rėkauja tos pačios kaukūnės beždžionės, po kojomis snaudžia majų pastatai, kurių plika akimi nė nepamatysi – vešlios džiunglės pasiglemžė juos pirmiau, nei čia įžengė ispanų konkistadorai. Ir nors "Lonely Planet" gide rašoma, kad nuo 1950-ųjų iš 15 tūkst. kv. km plotą užimančių Lacandono džiunglių (Selva Lacandona) šiandien likę tik apie 3 tūkst. kv. km – atsistebėti negali, kokios jos vešlios ir milžiniškos.

Intervencija: didžiąją dalį Palenkės majų pastatų pasiglemžė džiunglės. Vietiniai juokauja, jog meksikiečiai turi gerti daugiau kokakolos, kad ši kompanija finansuotų dar daugiau archeologinių kasinėjimų. / R. Rožinskienės nuotr.

Jaučiamės tik maži, kvaili vabaliukai, bandantys nepasiklysti jų glėbyje. "Už to medžio nesilaikyk, ano neliesk, ten nuodingi spygliai – būk atsargus!" – vos spėja šūkčioti gidas, rodantis mums ne tik pavojingus, bet ir vaistinius augalus, kuriuos senieji Čiapaso gyventojai dar ir šiandien naudoja įvairiems negalavimams gydyti.

Staiga lapijos tankmėje išvystame kažką panašaus į neseniai matytų piramidžių bokštelius su skylėmis uraganų vėjams prašvilpti. "Taip atrodo majų šventyklos viršus", – iškilmingai praneša gidas, šventai įsitikinęs, kad likusią pastato dalį archeologai be vargo rastų po mūsų kojomis, apraizgytą šimtamečių medžių šaknimis, iš kurių išvaduoti buvusį majų miestą – sunki ir daug finansų reikalaujanti užduotis.

Dėl savo svarbios kultūrinės ir istorinės reikšmės Palenkės majų griuvėsiai taip pat įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą. O mūsų kelionės sąraše – milžiniški Aqua Azul bei Misul-ha kriokliai. Į pastaruosius galima ne tik akis paganyti, bet ir šokti išsimaudyti – atgaivinti mikroskopinių vietos uodukų sugeltas kojas.

Galia: Aqua Azul kriokliai nustebina savo didybe. Šiuo metų laiku vanduo – ne smaragdo spalvos, kokią matome agentūrų reklamose, bet šviesaus šokolado. / R. Rožinskienės nuotr.

Tegyvuoja vandeningoji Čiapaso valstija ir mažieji jos gyventojai (Palenkės majų ūgis tesiekė 1,50 cm), nežudę gražių nekaltų mergelių, o vertęsi taikia žemdirbyste. Kadangi čia matėme dar ir Kukurūzų šventyklą, tai finaliniam akordui perkame iš vietinio vyruko virtus kukurūzus, kuriuos jis pagardina sūrio, majonezo ir aitriųjų paprikų prieskoniais. Gyvenimas tikrai gražus, kai rankose – gardūs, dar majų auginti kukurūzai, o mintyse – vėl nauji planai atostogų rytdienai. Iki susitikimo Meksikos sostinėje!

Nuo praeitų metų, kai buvo užregistruoti pirmieji ligos atvejai, regione jų skaičius išaugo iki 40 073 507, rodo naujienų agentūros AFP surinkti oficialūs duomenys.

Mirčių nuo COVID-19 skaičius regione siekia 1 353 335.

Spartus itin užkrečiamos koronaviruso delta atmainos plitimas paskatino staigų naujų COVID-19 atvejų skaičiaus augimą visame pasaulyje, o bendras ligos atvejų skaičius 5 val. Lietuvos laiku Žemėje pasiekė 192 942 266, mirčių skaičius – 4 143 687.

Grįžę iš Lotynų Amerikos tautiečiai suokia odes pranykusioms majų, olmekų, actekų civilizacijoms, aštriajai meksikiečių virtuvei, baltasmėliams paplūdimiams su palmėmis ir lietuvio kišenei prieinamoms kainoms bei puikioms turizmo sąlygoms.

Majų palikimas

Iš Kankuno iki Tulumo nuomota mašina nulekiame per beveik tris valandas. Gal būtume ir greičiau, jei ne transporto spūstys, apie kurias iš kažin kur sužinoję ir lyg iš po žemių išdygę meksikietiškų skanumynų prekeiviai naudojasi proga. Tad skanindami laiką kvepiančiais medumi pistacijų ir žemės riešutų batonėliais pagaliau atsiduriame vėlyvuoju majų gyvavimo laikotarpiu (XIII a. pab.) pastatytame mieste.

Sakoma, kad tai vienintelis majų miestas, įsikūręs Karibų jūros pakrantėje. Jo griuvėsių liekanų ieškosime rytoj, o šiandien kėbliname susipažinti su miestelio įžymybėmis. Tiesą sakant, Tulumą iš lietuvių keliautojų pasakojimų įsivaizdavome kitaip – pilną turtingų amerikiečių, atvykusių čia išleisti savo milijonų. Mums susidaro įspūdis, kad Tulumas, ypač jo Zona hotelera, – tai hipių ir jiems prijaučiančio smagaus jaunimėlio rojus.

Apsižergę girgždančius vintažinius dviratukus su pintais krepšeliais – būtinai tatuiruoti, dreduoti – rytui persiritus į vidurdienio pusę jie mina į paplūdimius, o vakarop – į jaukiomis lempelių girliandomis mirguliuojančią barų, restoranų ir stilingų butikėlių alėją. Paskui juos – ir mes. Žavimės iš virvių makramė technika surištais įspūdingais šviestuvais, kokių užsimanau ir savo lietuviškam būstui. Jei reikėtų išrinkti gražiausią hipiško stiliaus restoranėlį vakarui, turbūt tik bejėgiškai kilstelėčiau rankas į viršų ir eičiau siurbčioti "Margaritos" su šlakeliu tekilos į pirmą pasitaikiusį.

Nedideli Tulumo viešbutukai šiaudiniais stogais stypso palei jūrą tarsi vaikystės pasakų knygose regėtos raganų trobelės ant vištos kojelių. Kai visą naktį pliaupia kaip iš kibiro, gaivūs lietaus lašai ima kapsėti tiesiai į mūsų bambukinės lovos vidurį, tarp vyro ir mano pagalvių. Betgi šitaip juk dar smagiau! Išsyk supranti, kad liepos mėnuo Meksikoje – lietaus ir uraganų sezonas. (Tiesa, pastarųjų, apsaugok Dieve, tikrai nenorime patirti!)

Senotai – turistų džiaugsmas

Į Tulumą vedantys kelio ženklai sufleruoja viena – čia daug turistų mėgstamų senotų. Senotai (isp. – Cenotes) – tai karstinių ežerėlių tipas, ypač paplitęs Jukatano pusiasalyje, pietryčių Meksikoje. Jie susidarė lietaus vandeniui išplovus paviršinį klinčių sluoksnį ir susijungus su požeminiais urvais. Pavadinimas, išvertus iš majų kalbos, reiškia "kažkas gilaus".

Paslaptinga: senoto Dos Ojos vanduo vilioja atsigaivinti tik iš pradžių – ilgiau paplaukiojus vėsa ima stingdyti, tačiau žavi uolienų grožis. / R. Rožinskienės nuotr.

Pasirenkame aplankyti keletą senotų, kuriuos labiausiai rekomenduoja "Tip Advicer" komentatoriai. Dos Ojos ir Gran Cenote – du skirtingi ir kartu labai panašūs natūralūs požeminiai ežerėliai, viliojantys turistus giluminiu ir paviršiniu nardymu, saulės vonių terasomis, o antrasis – dar ir mielais vėžliukais. Neribotas poilsio laikas ir į kainą įskaičiuotos gelbėjimo liemenės vienam poilsiautojui kainuoja 10–15 dolerių.

Šventovė suprojektuota taip, kad du kartus per metus – per rudens ir pavasario lygiadienius – tekanti saulė mestų šešėlį ant šiaurinės piramidės pusės, kurios apačioje matyti įspūdingos gyvačių galvų skulptūros.

Net sunku pasakyti, kuris iš šių dviejų senotų mums labiau prie širdies. Ir vieno, ir kito lubos dekoruotos stalaktitų varvekliais, kurių siauruose plyšiuose gyvena šikšnosparniai, mikliai nardantys virš ežerėliuose besiturškiančių poilsiautojų galvų. Ir viename, ir kitame senote vanduo skaidrus it krištolas, o priplaukus artyn prie kalkakmenio sienos krašto ir pažvelgus žemyn pro kaukės langelį tarsi pro didinamąjį stiklą matyti meistriškais raštais išraižyti povandeniniai uolienų altoriai.

Vos nusileidusius Didžiojo senoto laipteliais žemyn mus pasitinka vėžliai. Didesni ir mažesni – jie šildosi ant kyšančių iš vandens šakų, kalkakmenio uolų atbrailų ir supratingai nelenda į plaukikų zoną. Nardytojai, jau spėję apiplaukti šį didžiulį senotą ratu, dalijasi įspūdžiais – irgi matę savo kelyje vėžlių. Vandens temperatūra – kraują stingdanti (ypač paplaukiojus senote gerą valandą), bet, turint omeny kasdienį 30 °C laipsnių karštį, tokios maudynės – atgaiva po ilgokos ekskursijos majų pėdomis.

Gudruoliai: išmanieji senoto Gran Cenote vėžliukai deginasi tik savo teritorijoje – pas plaukikus nelenda. / R. Rožinskienės nuotr.

Aušros miestas pasitinka lietumi

Prieškolumbinis majų miestas, kadaise statytojų iš trijų pusių apjuostas 8 m storio gynybine siena (nuo jūros ją saugo natūralus aukštas skardis), yra visai netoli naujojo Tulumo miesto, kuriame apsistojame. Vos prieš kelerius metus jis tebuvo nedidelė gyvenvietė, įsikūrusi kryžkelėje.

Pačių majų šis miestas buvo pavadintas Samos vardu ir reiškė Aušros miestą. Šios tarp turistų populiarios archeologinės zonos su niekuo nesumaišysi – nuo pat ankstyvo ryto jos kryptimi traukia daugybė žmonių. Tiesa, pakeliui kai kurie nukrypsta nuo tikslo ir pasuka į Neringos smėlio baltumo paplūdimius – Playa Paraiso bei Mayan Beach, kuriuose šiuo metu galima tik tingiai pagulinėti ant smėlio – vanduo žydi, išsimaudyti Karibų jūroje nėra nė mažiausios vilties.

Senasis Tulumo miestas savo aukso amžių išgyveno maždaug 1200–1450 m., kai buvo svarbus uostamiestis ir jame klestėjo prekyba. Vieni gražiausių jo pastatų – Freskų šventykla, kurioje buvo garbinama Venera, ir iki mūsų dienų išlikęs El Kastilijas (liet. – Tvirtovė). Manoma, kad šis miestas atsilaikė dar 70 metų po ispanų konkistadorų atvykimo į šalį, bet galiausiai sunyko dėl užkariautojų iš Senojo žemyno užneštų ligų.

Išskirtinis: Tulumas – vienintelis majų miestas, pastatytas pajūryje ant uolos. Tolumoje matyti El Kastilijo tvirtovė. / R. Rožinskienės nuotr.

Girdime, kaip suplukęs anglakalbis gidas pasakoja išdvėsusiems nuo karščio turistams, kad šiame mieste viskas buvo taip pat, kaip ir pas mus – t.y. valdžios pastatai, šventyklos, vandens saugykla, turgaus pastatas, kilmingųjų ir miestelėnų namai. Pasak jo, Tulumo miesto akmeniniai griuvėsiai autentiškiausi iš visų kitų, nes mažiausiai rekonstruoti. Apsupti tankios džiunglių lapijos su fotogeniškai prieš saulutę kaklus išrietusiomis iguanomis jie traukte traukia turistų fotoblykstes. Įdomiausia, kad tie ropliai visiškai nebijo žmonių: skaniai sau rupšnoja žolę ir nė nemano trauktis nuo akmeninių majų šventyklų liekanų, kai jas apspinta senovės artefaktų ištroškę turistai.

Staiga dangus apsiniaukia ir pliūpteli smulkiu dušu. Puolame po palmių vėduoklėmis tik dėl vaizdo, nes iš tiesų karščio išvarginti, lipniu prakaitu impregnuoti kūnai prašyte prašosi šlapios gaivumos. Pusvalandis išganingos liūties, ir vėl saulė ritinėjasi po dangaus skliautą lyg pašėlusi – spirgindama riebesnių turistų lašinius tarsi atviroje senųjų majų virtuvėje.

Zona hotelera skanumynai

Vakarop ir vėl varlojame į stilingąją Zona hotelera gatvę, kur apie 20 val. prasideda tikros eitynės (veikiau – taksi automobilių važiuotynės), šiek tiek primenančios Palangos basankės šurmulį. Kas traukia išgerti, kas savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti, o mes nusprendžiame pasmaguriauti veganiškų ledų.

Vilionės: Tulumo kavinių prieangiai Zona Hotelera gatvėje – vienas už kitą įspūdingesni. / R. Rožinskienės nuotr.

Maistas Meksikoje – atskira tema, kuriai galėčiau kurti panegirikas dieną ir naktį. Net ir po savaitės, praleistos čia, vis dar neskiriu visų jų firminių takų, načių, buritų, kesadilijų ir kitų kukurūzų tešlos papločiuose patiekiamų skanumynų. Bet žinau viena – meksikiečiai irgi gamina sevičę. Šį patiekalą prieš keletą metų atradau Kusko (Peru) turguje. Jis daromas iš žalių jūrų gėrybių, skęstančių raudonųjų svogūnų ir žalųjų citrinų sulčių marinate. Svarbiausia – nusprendžiame visi drauge – kad vietinių kavinių (o ir gatvės) maistas visiškai nepavojingas jautriems lietuvių skrandžiams, labiau pratusiems prie tarkuotų bulvių XXL cepelinų, nei prie žalių krevečių, aštuonkojų ar žuvų gabaliukų žaliųjų citrinų padaže.

Pakeliui į Čičen Icą

Čičen Ica – senovės majų miestas, kurį šie apleido dar gerokai prieš įžengiant į jį ispanų konkistadorams. Iki šiol mokslininkai ginčijasi, kodėl taip nutiko. Dėl bado, sausros ar aplinkos pokyčių, atsiradusių dėl masiško miškų naikinimo – duoklės žemės ūkiui. O gal dėl karų, kuriuos paskatino gyventojų, norinčių išspręsti maisto ir geriamojo vandens problemą, migracija?

Paliekame neįmintas mįsles archeologams, o mes pamažu riedame Čičen Icos legendos link. Pravažiuojame sapnų gaudyklių kaimą. Ir kokių tik jų nėra – dailiai išpintų įstabiausiais raštais, su vėjo plaikstomų kriauklyčių skirtingomis melodijomis. Nuo metro skersmens iki nykščio dydžio skritulėlių, kuriuos tiesiog čia ir dabar riša vietiniai kaimelių amatininkai. Iki tol sėkmingai tramdžiusi save nuo pirkinių (juk viską, ką įsigysiu, teks tempti ant kupros), nebeišlaikau. Renkuosi širdelės formos sapnų gaudyklę, kurią žadu kabinti tiesiai ties vyro galva – kad išgaudytų visus jo knarkimus.

Kitą kaimelį, esantį mums pakeliui, juokais pakrikštijame skrybėlių rojumi. Palei gatvę driekiasi įvairaus dydžio ir dizaino skrybėlių stirtos – nuo tradicinių plačiabrylių sombrerų iki dailių šiaudinių skrybėlaičių, ištapytų meksiekietiškais gėlių motyvais. Labai norėčiau įsigyti tokį ryškų galvos apdangalą, juolab kad Čičen Icoje teks praleisti keletą valandų svilinant saulei. Deja, turiu likti ištikima dar Tanzanijoje duotam pažadui – nešioti afrikietišką tiurbaną, kurio sąžiningai laikausi jau beveik trečius metus, net ir Lietuvoje.

Naujasis pasaulio stebuklas

Pagaliau! Iš mus lenkiančių turistinių autobusų darome prielaidą, kad artėjame prie tikslo. Ohoho! – čia tikras turistų ir prekeivių skruzdėlynas. Už tris bilietus pakloję 80 eurų, iškilmingai įžengiame į majų civilizacijos lopšį, kuris, anot mokslininkų, buvo apleistas maždaug apie 1200-uosius metus. Pro ausis nepraslysta ir faktas, kad įspūdingas majų civilizacijos pakilimas galiausiai lėmė ir totalų jo nuosmukį maždaug XVI a.

Vos įžengus į senojo majų miesto teritoriją, žvilgsnį prikausto Kukulkano (El Kastilijo) piramidė. 2007 m. ji paskelbta naujuoju pasaulio stebuklu. Panašiai tokiu metu vieną smalsią turistę, belipinėjančią siaurais piramidės laipteliais, ištinka nelaimė – ji nukrenta ir užsimuša. Nuo to laiko įspūdingais majų statiniais turistai gali gėrėtis tik iš tolo.

Mintis: Kukulkano (El Kastilijo) piramidė Čičen Icoje 2007 m. paskelbta naujuoju pasaulio stebuklu. / R. Rožinskienės nuotr.

Įdomu, kad ši piramidė yra tarsi kalendorius, susidedantis iš 365 laiptelių. Kiekviena iš keturių jos pusių turi po 91 pakopą, o paskutinis žingsnelis skaičiuojamas ant viršutinės platformos. Devynių laiptelių lygiai kiekvienoje šventovės pusėje yra suskirstyti į aštuoniolika terasų, kurios simbolizuoja aštuoniolika majų kalendoriaus mėnesių. Maža to, šventovė suprojektuota taip, kad du kartus per metus – per rudens ir pavasario lygiadienius – tekanti saulė mestų šešėlį ant šiaurinės piramidės pusės, kurios apačioje matyti įspūdingos gyvačių galvų skulptūros – majų dievo Kukulkano simbolis. Taip sukuriama optinė apgaulė, kad gyvatės šliaužia laipteliais žemyn.

Fotografuojame observatoriją El Caracol ir stebimės, kokiomis neįtikėtinomis astronomijos žiniomis garsėjo senovės majai, mokėję numatyti Mėnulio fazes, lygiadienius, Saulės bei Mėnulio užtemimus.

Žiaurumo įrodymai

Mūsų dėmesį patraukia neaukštas pastatas, vadinamoji Kaukolių aikštė. Joje buvo atliekamos egzekucijos belaisviams ir nusikaltėliams. Sienos, išpuoštos mažyčių kaukolyčių raižiniais, ramina tik dėl minties, kad majai auką laikė garbinga mirtimi.  Aukojimas paprastai buvo atliekamas įpjaunant kūną tiesiai po šonkauliais ir išlupant aukai vis dar plakančią širdį.

Dievams aukojami laimėtojai, laikantys tokią mirtį kone šventa. Jų nuomone, tai bene greičiausias kelias į Rojų, išvengiant trylikos pragaro ratų, minimų majų tikėjime.

Netoliese randame ir Kamuolio žaidimo aikštę, kurios ilgis gali siekti 160 m, o plotis – apie 40 m. Tai kažkas panašaus į mūsų krepšinį, tik kur kas sudėtingiau. Žaidėjai, pasipuošę specialiais apsaugais, į krepšį turi smūgiuoti alkūnėmis, pečiu arba klubais sunkų, beveik 5 kg sveriantį kaučiukinį kamuolį. Turbūt nereikia aiškinti, kas laukia pralaimėjusiųjų komandos? Štai ir neatspėjote. Dievams aukojami laimėtojai, laikantys tokią mirtį kone šventa. Jų nuomone, tai bene greičiausias kelias į Rojų, išvengiant trylikos pragaro ratų, minimų majų tikėjime.

Paskirtis: Kaukolių aikštėje kadaise buvo rengiamos egzekucijos, kurių tikslas – pagąsdinti žmones. / R. Rožinskienės nuotr.

Dar vienas akivaizdus majų žiaurybių įrodymas – toliau už visus Čičen Icos pastatus žiojėjantis požeminis ežeriukas. Šiame žalsvos spalvos akį primenančiame šventajame senote kadaise mirė daug žmonių. Tai senovės majų ritualinė vieta, kurioje buvo aukojami ne tik įvairūs vertingi daiktai (papuošalai, brangieji akmenys, keramika), bet ir niekuo nekalti žmonės, turėję išmelsti vietinių dievų lietaus, gausesnio derliaus ar lengvos pergalės prieš kitą gentį.

Prekeivių įkyrumas

Daugybės taisyklingų kolonų eilė privilioja mus į kadaise buvusį turgaus paviljoną, kuriame šiandien tuščia. Užtai aplinkui visus Čičen Icos pastatų griuvėsius tik ir girdi: "Madam, one dollar!", "Good price!", "Almost for free" ir pan. Tai vietinių prekybininkų dainos, siūlančios įspūdingas medines kaukes, jaguarų balsais kaukiančius švilpukus, majų kalendorius, piramidžių maketus, sidabro papuošalus ir netgi hamakus – karštame Jukatano krašte juose įprasta miegoti.

Pradžioje visi šie žmonės, šitaip užsidirbantys pragyvenimui, nėmaž neerzina. Tačiau kai panašus garsinis fonas nesiliauja jau trečią valandą, saulei laidant karščio strėles tiesiai į pakaušį, nejučia sužvėrėji kaip tas majų jėgos ir valdžios simbolis – plėšrusis jaguaras. Majai tikėjo, kad jaguaro dievas valdo požeminę karalystę naktimis, o dieną visus stebi iš dangaus tolių. Dabar galėčiau perkąsti gerklę kiekvienam, kas dar progiesmiu bandys man įsiūlyti: "T- shirts… For free…"

Inspiracija: rombo figūra parodoje simbolizuoja ne deimantus, bet kviečia kitaip vertinti brangiąsias medžiagas. / R. Rožinskienės nuotr.

Apypiete pažintis su senuoju majų miestu baigta. Mūsų laukia Merida ir prie Meksikos įlankos krantų įsitaisęs Progreso miestelis, kuriame tikimės pagaliau normaliai išsimaudyti.

Ryškia neonine šviesa turistus viliojantis Malekonas – plati pėsčiųjų gatvė palei jūrą. Didžiam mūsų džiaugsmui, paplūdimyje – nė vienos jūržolės. Pagaliau, po beveik dešimt dienų viešnagės Meksikoje, galėsime nusiplauti kelionės prakaitą natūraliose, o ne baseinų bangose.

Keletas įdomių faktų apie majus

• Maždaug 7 mln. majų kultūros atstovų vis dar gyvena savo buvusiuose regionuose, apimančiuose šiuolaikinę Gvatemalą, Belizą, Hondūrą, Meksikos pietus, Salvadorą.

• Senovės majai buvo vieni pirmųjų, užrašiusių savo tautos istoriją daugiau nei 10 tūkst. knygų. Majų hieroglifai priminė miniatiūrinius piešinius, suspaustus į mažus kvadratėlius. Nors buvo labai sudėtingi, istorikams pavyko iššifruoti daugumą jų rašto simbolių. Majų knygos buvo sulankstytos armonikėle, o jų puslapiai pagaminti iš laukinių figmedžių vidinės žievės. Po ispanų konkistadorų įsiveržimo daug majų knygų buvo sunaikinta.

• Majų meistrų pamėgtas nefritas dėl savo grožio ir magiškos galios buvo ypač vertinamas. Darbui su juo amatininkai naudojo kruopščiai pagaląstus akmeninius įrankius, mat metalinių tiesiog nežinojo.

• Majų supratimas apie grožį buvo gana keistas. Ant kūdikio kaktos jie dėdavo lentelę, kad ši liktų kuo plokštesnė. Taip pat majams patiko žvairos akys, kokias turėjo jų saulės dievas Kinich Ahau. Tad savo atžalai virš nosies tilto jie pakabindavo nemažą karoliuką, kad vaikas nuolat žiūrėtų į jį.

• Ilga nosis jiems taip pat buvo grožio viršūnė. Manoma, kad majų piliečiai, turėję trumpesnes nosis, dėvėdavo specialius nosių protezus, pagamintus iš molio.

• Tiek vyrai, tiek moterys mėgo tatuiruotes, o savo dantis puošdavo pusbrangiais akmenimis. Nuo skausmo gręžiant ir dekoruojant dantis majai naudojo žolelių anesteziją.

• Majai be galo mėgo pirtis. Garams sukurti vanduo buvo pilamas ant karštų akmenų, o tokiomis voniomis naudojosi visi – nuo neseniai pagimdžiusių moterų iki valdovų.

• Kadangi majai nemokėjo apdirbti metalo, tai ir jų ginklai buvo akmeniniai arba pagaminti iš aštrių kriauklių. Majų kariai naudojo ir širšių lizdus, kuriuos mėtydavo į priešus, kad sukeltų jų gretose paniką.

• Majai turėjo chirurgų, kurie mokėjo atlikti sudėtingiausias operacijas, naudodami tik iš vulkaninio stiklo pagamintus instrumentus.

• Žmogaus auką majai laikė didele garbe. Jie tikėjo, kad, norint patekti į dangų, pirmiausia reikia pereiti trylika pragaro ratų. Tik tuomet galėjai gauti amžiną palaimą. Dėl šios priežasties majai mielai rinkdavosi tiesioginį bilietą į rojų. Tokį gaudavo per sunkų gimdymą mirusios moterys, karo aukos, savižudžiai, kamuolio žaidimo ir ritualų aukos.