Tad ir iš darbų žvelgiantys nejaukūs veikėjų žvilgsniai stebėtojui tikrai nesukurs absoliutaus siaubo filmo efekto, neišgirsi ir nuaidinčio girgždančio parketo garso, tik pasinėrusių į istorijų tyrinėjimą lankytojų šurmulį. Džiugu! Parodos įspūdžiai tęsiasi ir užsivėrus muziejaus durims, kiek teko matyti per savaitę, palaipsniui persikelia ir į socialinius tinklus, taip skleidžiant žinią apie intriguojančią parodą.

A. Waliszewskos fenomenas

Parodą „Kraupios istorijos...“ sudaro žymios lenkų menininkės A. Waliszewskos ir 36 kitų menininkų, kūrusių nuo XIX a. iki mūsų dienų, darbai. Ne tik simbolizmas, bet ir A. Waliszewskos padiktuotas tematinis laukas jungia skirtingų šalių, kartų, amžių menininkus.

Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, siekta sukurti istorinį „genealoginį šeimos medį“. Ekspozicijos dėmesio centras neabejotinai – Lietuvoje pirmą kartą pristatomi A. Waliszewskos kūriniai, atgręžiantys mūsų dėmesį į XIX–XX a. simbolistų judėjimą ir kartu panardinantys į šiurpinančius naratyvus.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai. Jos kūryba siejama su simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ „meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile“. A. Waliszewska yra surengusi keliolika personalinių parodų, darbus eksponuoja grupinėse parodose, naujausiais darbais, kūrybiniu procesu aktyviai dalijasi ir virtualiosiose erdvėse: socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose ir kt.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai.

 

Šiandieniame pasaulyje išgyvenami įvykiai: pandemija, karas, stichinės nelaimės – skatina permąstyti būtį, galimą akistatą su mirtimi, o tai, žinoma, nulemia aktyvesnį susidomėjimą tokias temas reflektuojančiu menu. Tačiau, nors ši paroda atrodo kaip niekad laikiška, ne tik ankstesniųjų amžių kūrėjai, bet ir A. Waliszewska simbolistų idėjomis idėjomis domisi jau kelis dešimtmečius, tad kraupiosios istorijos inspiruotos ne tik šiandienos konteksto, bet subrandintos ilgesnio laiko refleksijų ir konceptualizuotos bendroje parodoje.

A. Waliszewskos ir kitų menininkų jungtis parodos kuratorių Natalios Sielewicz, Alison M. Gingeras jau išbandyta praėjusių metų birželį – Varšuvos modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Tamsieji menai: Aleksandra Waliszewska ir simbolizmas iš Rytų ir Šiaurės“ („The Dark Arts: Aleksandra Waliszewska and the Symbolism from the East and North“). Menininkės populiarumą tarptautiniame, skirtingų auditorijų kontekste lemia darbuose kuriami vizualiniai pasakojimai, kurie, viena vertus, apčiuopiami, atpažįstami, kita vertus, atviri ir tolesnėms interpretacijoms.

A. Waliszewskos kūrinių atvirumas žiūrovui grindžiamas ir sprendimu nesuteikti jiems suvokimo kryptį diktuojančių pavadinimų. Kaune eksponuojami darbai – be pavadinimų, jie įsiterpia tarp kitų menininkų drobių, papildo, pratęsia jų siužetus, kuria vizualinį dialogą arba diskusiją.

Menininkės kūryba neapsiriboja ant galerijų sienų eksponuojamais darbais. Jos kūrinys iliustruoja žymaus australų muzikos kūrėjo, atlikėjo dainų tekstų knygos (1978–2020) viršelį. A. Waliszewska yra 2012 m. graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari sukurto trumpametražio filmo „Kapsulė“ („The Capsule“) dailininkė ir scenarijaus bendraautorė. Taikliai pasirinktos filmo lokacijos – dvaras, Kiklandų uolos, derinamos su provokatyviais, makabriškais vaizdiniais, efektais, kuriant estetiškai paveikų, galima sakyti, net siurrealų pasaulį. Šis filmas – apie nedidelę jaunų moterų bendruomenę, jai skirtą tam tikrą pamokų ciklą apie discipliną, troškimus, atradimus, išnykimą. Filmas buvo nominuotas Sandanso kino festivalyje trumpametražių filmų didžiajam žiuri prizui. „Kapsulės“ tiek vizualinė pusė, tiek siužetas nenutolsta nuo A. Waliszewskos interesų lauko, pratęsia dvimačiame paviršiuje kuriamus siužetus.

Centre – moterys ir katės

Pastele ant popieriaus arba dažais ant drobės A. Waliszewska fiksuoja žmonių figūras, kurios lyg apsėstos, ribinių sąmonės ir pasąmonės būsenų, dažnai ji fiksuoja moteris, merginas, kurios pasižymi vampyriškais ar zombiškais bruožais. Menininkei, palyginti su simbolizmo klasikais, būdingas kitoks atsigręžimas į moterį, teikiant jai individualizuotą, stiprią, neretai grėsmingą ar net agresyvią poziciją.

Šalia žmogaus figūros menininkė dažnai reflektuoja ir gamtovaizdžius, gyvūniją, tik ji kitokia – tamsi, bauginanti, klampi, įtraukianti ir, atrodo, nepaleidžianti iš tų tamsių miškų ar purvinų pelkių. Dažniausiai sutinkamas gyvūnas – katė, kuri įvairiausiuose mitologiniuose pasakojimuose sutinkama kaip tamsos, paslaptingumo, nelaimės ženklas. A. Waliszewskos katės pasižymi ir žmogiškosiomis savybėmis, siužetuose jos – ir mirties liudininkės, makabriškų įvykių dalyvės.

Menininkės dėmesys moters įvaizdžio kaitai, gyvūnų vaizdavimui sietinas su jos pačios biografija, meno pasaulyje įsitvirtinusiomis moterimis: jos prosenelė buvo pasakų rašytoja, močiutė kūrė fantastinių gyvūnų skulptūras, mama – profesionali menininkė, kurianti skulptūras ir paveikslus.

Klasikų darbų motyvai

Ekspozicijoje nemažai lenkų menininko Mariano Wawrzenieckio darbų, artimų A. Waliszewskai temomis, tačiau ne atlikimo raiška. Menininko kartuvių vaizdinys „Pakarti žmonės / Pabaiga“ (1907 m.) iš pirmo žvilgsnio savo koloritu diktuoja lyg pasakos iliustraciją ir tik paskui atkreipia žvilgsnį į nužudytuosius, iškankintus kūnus.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai.

M. Wawrzenieckis savo kūriniuose vaizduoja moteriškus personažus, kurie ir erotizuoti, bet kartu patalpinti į nejaukią, paslaptingą aplinką – „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“ (1920 m.) ar vaizduojant kontrastą tarp gyvybės ir mirties „Senoji tiesa glūdi knygose“ (1910 m.), kur nuogas moters kūnas su kaukole vietoj galvos, nugriuvęs ant atverstos knygos ir suspaudęs kruviną šaknį, o kita moters figūra pasiduodanti gyvatės pinklėms.

Parodoje eksponuojama ir keletas 1903–1905 m. sukurtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kurie, palyginti su parodos kontekstu, pasižymi nuosaikesne atmosfera, galbūt tik ugninis padaras, siekiantis nužengti iš paveikslo rėmų ir įsistebeilijęs į parodos lankytojus, gali kelti grėsmę ir prilygti kitiems šiurpą keliantiems darbams.

Parodoje mus pasitinka ir Elžbietos Daugvilienės praėjusio amžiaus 5–6-ajame dešimtmečiais sukurtos dinamiškos, baudžiavinę realybę atspindinčios medžio žievės, drobės ir molio skulptūros.

Ekspozicijos pradžioje – Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906 m.), kuriame vaizduojamas žmogus, apsuptas kažkokių būtybių. Ryškūs siužetai ir figūros susipina Vlado Drėmos darbe „Karas“. Detalus ir kiek žaismingai šiurpus siužetas kuriamas estų dailininko Aleksanderio Prometo kūrinyje „Pinigų skolintojo mirtis. Goblinas“ (1906 m.).

Čekų dailininko Karelo Šlengerio praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurtas „Nykimas“ demonstruoja transformuotus žmonių kūnus, jų detales. Parodoje aptinkamas ir didžiulis, makabriškų ir sarkastiškų vaizdinių kupinas Mariano Henelio sukurtas gobelenas pavadinimu „Medalionai“ (1979 m.).

Atlikimo technika išsiskiria Wandos Bibrowicz  „Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams ir žuvims“ (1914 m.), sukurtas naudojant metalo siūlus. Akvarele ir pieštuku sukurtas pagavus latvių menininko Gustavo Škilterio kūrinys „Bedugnė“ vaizduoja trapų momentą, sankirtą tarp gyvenimo ir mirties.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai, kuriuose nors ir atsispindi „tėvų ar protėvių“ simbolistų, viduramžių, gotikinių, mitologinių ir kitokių pasakojimų, siužetų įtakos, tačiau jos transformuotos į kiek kitokią, galbūt atviresnę vizualinę raišką, per kurią matyti ir kuriamas akcentuotas tarpistorinis dialogas.

Naujoji paroda „Kraupios istorijos...“ vertinga ne tik aktualiomis temomis, kūrinių gausa ir įvairove, bet ir statomais tiltais tarp dailės istorijos puslapiuose įrašytų kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų. Šiek tiek gaila, kad nebuvo surengtas viešas parodos pristatymas, dalyvaujant kuratoriams (ir / ar autoriams), paroda atsivėrė lankytojams lyg savaime. Tačiau, girdėjau, bus susitikimų, renginių, skirtų šiai parodai, tad belieka laukti.

Karaliaučiuje gimusiai, lietuviškoje šeimoje, tačiau kitoje tautinėje aplinkoje užaugusiai L. Fedosejevai M. K. Čiurlionis buvo tarsi menamas tiltas į Lietuvą – pasakiškas, romantizuotas, kupinas šviesos. Dar besimokydama universitete ji įsigijo Valerijos Čiurlionytės-Karužienės ir Juditos Grigienės parengtą M. K. Čiurlionio kūrinių albumą, pradėjo rinkti reprodukcijas.

Ilgainiui L. Fedosejeva saviraišką atrado liaudies mene, tautodailėje, o tai ir privedė prie konkrečios saviraiškos formos – karpinių. „Karpiniai – kaip plaštakės, pažeidžiami ir nepatvarūs, tačiau grakštūs ir mįslingi, kiekvieno savo šaknys, mintys“, – yra sakiusi menininkė.

Nuo tradicinių karpinių formų pereiti prie kažko naujo – M. K. Čiurlionio tautodailininkei buvo netipiškas žingsnis.

M. K. Čiurlionis ne kopijuojamas, o einama savitos interpretacijos keliu, ieškant grafiškos, linijinės M. K. Čiurlionio tapybos raiškos.

„Kai pasakiau apie idėją pirmą kartą, sulaukiau ne šiaip nesupratimo, o net neigimo. Tačiau padariau karpinį pagal M. K. Čiurlionio „Pasaka. Karalaitės kelionė II“, pristačiau jį parodoje Vilniuje. Darbas neliko nepastebėtas, paklausė, kada dar...“ – apie aplinkos nepasitikėjimą, kurį teko įveikti, pasakoja tautodailininkė. Įkvėpimo kurti ji dar ir šiandien remiasi iš senojo M. K. Čiurlionio albumo.

2005 m. L. Fedosejeva pristatė savo kūrinius parodoje „Mano Čiurlionis“. „Kai įsisavinama ir suvaldoma medžiaga ir jos apdorojimo priemonės, galima tada eiti ir nepramintais keliais. Kaip tik tokiu laikytinas itin įdomus ciklas „Mano Čiurlionis“, – tąkart rašė dr. Vytenis Rimkus. – Toks uždavinys galimas tik karpytojui, gerai jaučiančiam ir M. K. Čiurlionio kūrybos esmę, ir karpymo technikos specifiką.“

Anot žinomo menotyrininko, šio ciklo darbuose M. K. Čiurlionis ne kopijuojamas, o einama savitos interpretacijos keliu, ieškant grafiškos, linijinės M. K. Čiurlionio tapybos raiškos.

Druskininkuose veikianti paroda sertifikuotai tradicinių amatų meistrei, Kultūros ministerijos laureatei jau 45-oji. Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto Reklamos ir komunikacijos katedros lektore dirbanti menininkė savo kūrybinius projektus skaičiuoja dešimtimis: dalyvauta parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Izraelyje, Japonijoje, JAV, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Vokietijoje.

Kas? L. FEDOSEJEVOS KARPINIŲ PARODA „MANO ČIURLIONIS“

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose)

Kada? Veikia iki kovo 22 d.

„Štai „Žvaigždžių sonata“, forma ir spalva, tema. Yra ir žvaigždžių, kitų detalių, kurios inspiravo. Būtent iš paveikslo“, – aiškino Kauno eglės kūrėja J. Šmidtienė.

Paveikslo dalys virto auksu žėrinčiomis žvaigždėmis, kurių ant eglės bus per pusę tūkstančio.

„Būtent čia ir atsiranda tie motyvai, kuriuos aš atradau. Raštai, iš jų darėm trafaretus ir perkėlėm ant žvaigždžių plokštumėlių. Šviečiant tie raštai sudarys kažkokį įspūdį“, – dalijosi J. Šmidtienė.

Pagrindinės dekoracijos formuos specialų žvaigždyną, prie to ne vieną mėnesį pluša didelė komanda.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Darbas reikalauja kruopštumo, nes galima labai lengvai sugadinti visus kontūrus, užtrunka kartais ir kelias valandas paruošti vieną lapą“, – pasakojo darbuotoja Vaida Sokolovienė.

„Man turbūt viena iš gražiausių visų metų idėjų, įdomiausia. Norint ją iki galo suprasti, reikėtų pasižiūrėti „Angelų takais“ filmą“, – sakė darbuotoja Sandra Kavoliūtė-Žilionienė.

Pati eglė, kaip ir kasmet, natūrali.

Papildomi papuošimai

„Labai artima natūraliai eglei, nes bus ir su specialiais šakų karkasais. Kažkokių papildomų žaisliukų tikrai nebus, tik pati eglė. Galvojam nulieti kuo daugiau kompozicijos „Sonatos“ aukso lašeliais“, – atskleidė J. Šmidtienė.

Eglė bus itin ryški, o ryškumą suteiks rekordinis kiekis lempučių.

Šiemet švies, oi, kaip.

„Šiemet daugiausiai bus, kiek kada nors buvo sudėta ant Kauno eglutės, apie dvylika kilometrų girliandų. Plius papildomas apšvietimas, kiekviena iš tų žvaigždžių turi lemputę, dar blykstės su laidais. Šiemet švies, oi, kaip“, – tvirtino darbų vadovas Tomas Šmidtas.

Planuojama, kad brangstant elektrai taupios lemputės sąskaitų išauginti neturėtų.

„Kilovatais kalbant, tai nebus tikrai daug. Viskas yra LED tipo lemputės, suvartos ne daugiau nei pernai elektros energijos“, – ramino T. Šmidtas.

Ne tik eglė spindės žvaigždėmis, jomis bus puošiamas ir kalėdinis miestelis.

„Tai dekoracijos to paties žvaigždžių motyvo, tam, kad žmogus galėtų kažkaip įsirėminti, ar su žvaigžde ar kometa kompozicija. Tikrai bus dekoracijų aikštėje, žinoma, bus ir mugėje“, – užtikrino  J. Šmidtienė.

Miestas taupys

Tačiau Kauno spindesys išblanks vos išėjus iš centro.

„Papuošimų mieste daug atsisakyta. Kaunas šiais metais nespindės taip, kaip praėjusiais metais. Centrinė miesto dalis, Laisvės alėja, Vilniaus gatvė ir netoli miesto centrinės dalies esantys tiltai tikrai spindės Kalėdomis. Tačiau ta pati Kauno santaka nebus tokia ryški kaip praėjusiais metais, ji bus kukli. Spindės tik lemputės medžiuose“, – pripažino kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė.

Dėl didelių elektros išteklių kainų mieste liks vos 30 proc. dekoracijų, lyginant su pernai. O dekoracijos, kurios bus, nešvies ištisą parą.

„Ta pati mūsų Laisvės alėja, kur mes įpratę, kad šviečia visą parą, šiais metais švies tik iki 24 val.“, – sakė A. Augonė.

Šiemet miesto dekoracijoms ir eglės puošybai Kaunas išleis tiek pat, kiek ir pernai, apie 160 tūkst. eurų. Kauno Kalėdų eglės įžiebimas įvyks lapkričio 25 d.

Muzika ir kontekstai

Didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose koncertuojantis RPO pasižymi itin demokratinėmis pažiūromis: bendradarbiauja su populiariosios muzikos atlikėjais, įrašo vaizdo žaidimų, kino filmų, televizijos laidų muziką, siekia, kad orkestro muzika taptų kuo prieinamesnė įvairioms auditorijoms, tad pasirodo net itin kukliose erdvėse.

Neįtikėtinai sparčiai karjeros laiptais kylantis pianistas iš Makedonijos S.Trpčeskis pristato solinius rečitalius, groja kamerinės ir orkestro muzikos koncertuose. Koncertui „Žalgirio“ arenoje dirigavęs RPO vadovas V.Petrenka yra dirbęs Karališkajame Liverpulio filharmonijos orkestre, Oslo filharmonijos orkestre, Didžiosios Britanijos nacionalinio jaunimo orkestre, yra kviestinis daugelio prestižinių orkestrų ir renginių dirigentas. Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje jis aiškiai ir vienareikšmiškai išreiškė savo nuomonę.

Pirmas koncerte skambėjo S.Prokofjevo (1891–1953) vienas populiariausių kūrinių – „Klasikinė simfonija“ Nr. 1, D-dur, op. 25.

Kūrinius ir atlikėjus pristatęs antrosios nacionalinės LRT radijo programos „Klasika“ vadovas Julijus Grickevičius akcentavo sudėtingą S.Prokofjevo likimą, pasaulinę šlovę ir žiaurų likimą. Peterburgo konservatorijoje kompozicijos ir fortepijono studijas baigęs S.Prokofjevas dar 1918 m. išvyko į užsienį koncertuoti, gyveno JAV, Paryžiuje, koncertavo Vakarų Europoje, JAV, Sovietų Sąjungoje. 1933, 1934 m. jis koncertavo ir Kaune.

Šiandien bet kokia šios šalies menininkų kūryba žiūrima, skaitoma, klausoma kitaip, tad panorau sužinoti, kaip šio kompozitoriaus muziką vertino jo amžininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas (1903–1976). Nenustebau radusi, kad rašydamas apie S.Prokofjevo 1933 m. koncertą Kaune jis pateikė dar ir griežtą kultūrinį-politinį kontekstą. „Tačiau jau prieš karą gimė meno kūrėjų, aiškiai pranašaujančių netolimą ateitį: romantiško, individualistinio grožinio pasaulio griuvimą. Keisčiausia: jie pasireiškia daugiausia toje šalyje, kuri vėliausiai priėmė Vakarų Europos kultūrą ir niekuomet nebuvo jos tikrai suvirškinusi – Rusijoje.“

Šiandien bet kokia šios šalies menininkų kūryba žiūrima, skaitoma, klausoma kitaip.

Analizuodamas S.Prokofjevo stilių, V.Jakubėnas akcentavo kritikus erzinusį dvilypumą, chuliganiškumo ir saloniškumo derinį, jo revoliucioniškumą lygindamas su Honore Gabrielio Mirabeau, o ne Maximilieno Robespierre'o, salonišką švelnumą netikėtai tampantį ironišką, ar net demonišką. Kiekviename S.Prokofjevo muzikos takte jis įžvelgė logiką ir stiprią inteligenciją.

Vėlesniuose tekstuose V.Jakubėnas pabrėžė nelaikąs S.Prokofjevo „grynai sovietiniu kompozitoriumi“. Išeivijoje JAV rašytoje Danutės Pomerancaitės ir Yuri Mazurkevicziaus koncerto recenzijoje jis vėl atkreipė dėmesį į S.Prokofjevo kūrybą ir likimą: galimybę gyventi ir gastroliuoti užsienyje, ideologinių valymų išgyvenimą išlaikant kūrybinį individualumą.

Subtili, preciziška orkestro niuansuotė, grakštūs nuo pernai RPO vadovaujančio charizmatiškojo dirigento V.Petrenkos mostai teikė vilties ir sukūrė tikrai šventišką atmosferą.

Likimai ir paralelės

Antrasis koncerto kūrinys – L.van Beethoveno (1770–1827) „Choralinė fantazija“ fortepijonui, chorui ir orkestrui c-moll, op. 80 (1808), kurį RPO atliko su Kauno valstybiniu choru ir pianistu S.Trpčeskiu, klausytojams buvo pristatytas kaip legendinės L.van Beethoveno IX simfonijos šauklys. Ir iš tiesų – šis jausmas, suvokimas atėjo su pirmaisiais kūrinio garsais.

Kūrinys, pradedamas fortepijono solo, pamažu prisijungiant orkestrui ir tik tada chorui, savo skambesiu, melodijomis kalbėjo apie šviesą ir viltį. Kauno choras buvo neprilygstamas ir puikus RPO ir S.Trpčeskio (beje, grojusio „Bösendorfer“ fortepijonu, kurio skambesiu galime gėrėtis Kauno valstybinės filharmonijos salėje) partneris.

Atlikęs L.van Beethoveno „Choralinę fantaziją“ pianistas kreipėsi į publiką lietuvių kalba ir prisipažino, kad buvo „Žalgirio“ arenoje prieš vienuolika metų. Ne kaip pianistas, o kaip krepšinio sirgalius, kai Makedonija iškovojo didžiausią istorinę krepšinio pergalę. 2011-aisiais Kaune vykusio Europos krepšinio čempionato ketvirtfinalyje makedonų rinktinė paklupdė lietuvius ir sužlugdė mūsų rinktinės viltį siekti medalių.

„Tada neįsivaizdavau, kad kada nors čia grosiu atlikdamas tokį didingą, žmones suburiantį kūrinį“, – sakė S.Trpčeskis, diplomatiškai paminėdamas Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, Rimą Kurtinaitį, muziką ir sportą lygindamas per virtuoziškumo ir artistiškumo prizmę.

Makedonų virtuozas akcentavo, kad kiekvienas gyvenimo momentas yra prisiminimas, o momentai gyvenime yra svarbūs, ir ragino klausytojus savo gyvenimus daryti geresnius ir įsimintinesnius.

Esu įsitikinus, kad visą gyvenimą prisiminsiu, kaip S.Trpčeskis arenoje encore grojo svajingą M.K.Čiurlionio „Muzikinį momentą“ fis-moll (VL 163). Prisiminsiu, kaip plojimais ir balsais savo pritarimą rodžiusi publika tiesiog pamaldžiai klausėsi M.K.Čiurlionio muzikos garsų.

Trečiasis koncerto kūrinys – vieno žymiausių suomių kompozitoriaus, dirigento J.Sibeliaus (1865–1957) Simfonija Nr. 2 D-dur, op. 43 (1902). Sukurta po populiariosios simfoninės poemos „Suomija“, ši simfonija paties kompozitoriaus vadinta jo sielos išpažintimi. J.Grickevičius akcentavo Lietuvos ir Suomijos istorijų panašumą, simfonijoje girdimą laisvės troškimą.

V.Jakubėnas apie tuomet Kaune atliktą simfoninę poemą „Suomija“ rašė kaip sukėlusią „ypatingą entuziazmą“ ir kėlė klausimą, kodėl taip mažai girdėjome J.Sibeliaus kūrinių? „O Suomijos likimo keliai, jų šiaurietiška prigimtis turi juk daug bendro su lietuviais.“ Iš tiesų – Suomiją ilgą laiką valdė danai, švedai, o vėliau, XIX a., rusai, čia buvo drausta leisti knygas suomių kalba, tik po 1863 m. ir tik palengva suomių kalba tapo oficiali mokyklose ir įstaigose. XX a. pradžia Suomijai buvo lemtinga – vykdant parlamentinę reformą pirmą kartą Europoje, 1906 m., rinkimų teisę gavo moterys, o 1917 m. buvo paskelbta Suomijos nepriklausomybė.

Plojimais ir balsais savo pritarimą rodžius publika tiesiog pamaldžiai klausėsi M. K. Čiurlionio muzikos garsų.

Karelų folkloru grindžiama J.Sibeliaus muzika lėta, didingai išskleidžianti kulminacijas – „Royal Philharmonic Orchestra“ ir dirigentas V.Petrenka neprilygstamai perteikė šios muzikos grožį.

„Svajonė“ ir svajonės

Kauno valstybinė filharmonija ir „Kaunas 2022“ publikai suteikė neįkainojamą dovaną – tiesioginę koncerto transliaciją radijo bangomis. Kaip pastebėjo J.Grickevičius, ne taip dažnai gastroliuojantys orkestrai sutinka suteikti transliacijos teisę, kai groja ne namų scenoje. J.Grickevičius taip pat akcentavo Kauno valstybinio choro, kurio profesionalumą vertina ir kolegos iš RPO, pasirodymą: „Tai didžiulė garbė ir atsakomybė, mūsų techninių galimybių išbandymas.“

Subtili kūrinių orkestruotė, sudėtingos pianisto, choro partijos kuo puikiausiai girdėjosi „Žalgirio“ arenoje ir, tikiu, tiesioginės transliacijos klausytojams. Pagirtinas garso režisierių darbas! Iš tiesų ausis negalėjo praleisti nė smulkiausios natelės, tik nesinorėjo girdėti verčiamų natų puslapių – na, bet tokia yra preciziško įgarsinimo kaina.

Koncerto pabaigoje orkestras publikai įteikė dar vieną dovaną, encore pagrojęs J.Naujalio „Svajonę“. Buvo tiesiog neįtikėtina, kaip didingai J.Naujalio muzikos garsai užpildė arenos erdves, kaip susikaupusi, kone pamaldžiai jos klausėsi publika. Girdint, kaip įsijautę, susikaupę grojo muzikantai, kaip didingai dirigavo V.Petrenka, buvo akivaizdu: atlikti lietuvių klasikų kūrinius nebuvo tik mandagumo gestas. Ir šiuo atveju net nelieka vietos apgailestavimui, kad Lietuva vis dar tik M.K.Čiurlionis ir J.Naujalis – šie autoriai kone idealiai atitiko koncerte skambėjusių kūrinių laikotarpį ir dvasią. Dabar belieka tokio mandagumo sulaukti iš savų atlikėjų, prisimenant V.Jakubėno siekiamybę – nė vieno koncerto be lietuviško kūrinio.

„Regis, pats Aukščiausiasis mėto iš dangaus skliauto mozaikos akmenėlius ir leidžia man juos sujungti į vieną visumą“, – taip J.Sibelius kalbėjo apie koncerte skambėjusios simfonijos sukūrimą. Po tokių žodžių akys tarsi savaime kilo į viršų. Ne į dangų, tik į arenos lubų konstrukcijas. Dangui nuskrido maldelė apie visus įmanomus koncertinius poreikius galinčią patenkinti šiuolaikišką koncertų salę Kaune, kuriai po arenų, baseinų ir stadionų tikriausiai irgi ateis eilė.

Kiekvienas vakaras – vis kitoks

Festivalio organizatoriai klausytojams parengė net vienuolika koncertų, kuriuose skambės ne tik jau pamėgti klasikinės muzikos kūriniai, bet ir specialiai šiam festivaliui sukurtos kompozicijos.

Kiekvienas vakaras – kitoks, ypatingas, nepakartojamas – nuo fortepijoninės ir simfoninės muzikos šedevrų iki romantiškų arijų bei improvizacijų.

Festivalis prasidės labdaros koncertu Ukrainai paremti, kurio metu skambės itin retai Lietuvos koncertų salėse girdimi nuostabūs ukrainiečių kompozitorių kūriniai.

Juos atliks du savito braižo muzikai – pirmą kartą Lietuvoje viešintis ukrainietis fleitininkas, tarptautinių konkursų laureatas Dmytro Gnativas bei vienas ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos atlikėjų, tarptautinių konkursų laureatas, ekspresyvusis fortepijono virtuozas Paulius Anderssonas (Lietuva, Danija).

Duetas susibūrė netikėtomis aplinkybėmis, muzikantams studijuojant Majamio universitete (JAV).

Be muzikinių idėjų, jaunuosius atlikėjus vienija ir siekis padėti Ukrainai – Dmytro ir Paulius JAV surengė ne vieną paramos Ukrainai koncertą.

Nepraleiskite "Meilės kerų"

Lietuvos klausytojams nebereikia pristatyti fortepijoninės muzikos grando Petro Geniušo, kurio rečitaliai jau tapo M.K.Čiurlionio festivalio tradicija.

Šiemet maestro pasirodys nauju amplua – atliks ne tik visų laikų pripažintą šedevrą, F.Liszto Sonatą h-moll, bet ir improvizuos M.K.Čiurlionio kūrinių temomis.

Vokalinės muzikos mėgėjai turėtų nepraleisti romantiško koncerto "Meilės kerai". Jame dainuos pirmą kartą Lietuvoje viešintis charizmatiškasis ispanų baritonas Lucas Lopezas Lopezas ir žavusis sopranas Vilija Kuprevičienė.

L.Lopezas Lopezas – kylanti Ispanijos žvaigždė, aktyviai koncertuojantis, tarptautiniuose konkursuose prizines vietas pelnęs muzikas žavi įvairiapusiškumu – jis ne tik įvaldė vokalo meistrystę, bet ir puikiai groja fortepijonu, vargonais bei mušamaisiais instrumentais.

V.Kuprevičienę drąsiai galima vadinti M.K.Čiurlionio tarptautinio festivalio publikos numylėtine, tad vakaras bus išties nepaprastas.

Fortepijoniniai duetai

Šių metų festivalyje koncertuos net du puikūs fortepijoniniai duetai. Pirmasis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto tandemas.

Šie menininkai patraukia dėmesį įdomiai formuojamomis programomis, atvirais, į platesnius multikultūrinius kontekstus kreipiančiais požiūriais, interpretacinių stereotipų nesuvaržytomis idėjomis.

Kitas duetas – M.K.Čiurlionio provaikaičio, pianisto Roko Zubovo ir jo žmonos bei scenos partnerės Sonatos Zubovienės duetas.

Jubiliejiniam festivaliui jie parengė specialią programą – pirmą kartą vieno koncerto metu bus galima išgirsti dvi monumentalias XX a. pradžios muzikos šedevrų transkripcijas fortepijonui keturiomis rankomis: M.K.Čiurlionio simfoninę poemą "Jūra" ir C.Debussy tris eskizus simfoniniam orkestrui "Jūra" (org. "La mer").

Jaunosios kartos muzikai

Ypatinga dovana melomanams – Lietuvoje viešinčios dvi fortepijoninės muzikos žvaigždės.

Tai – prieš metus Vilniuje publiką sužavėjęs vienas ryškiausių jaunosios kartos pianistų, prestižinių tarptautinių konkursų JAV, Portugalijoje ir Prancūzijoje nugalėtojas Lovre Marušićas (Kroatija) ir pirmą kartą mūsų šalyje viešintis tarptautinių konkursų nugalėtojas Fabio Romano (Vokietija).

Išskirtinį koncertą, pakviesiantį klausytojus įsilieti į mušamųjų instrumentų šėlsmą, surengs du tarptautinį pripažinimą pelnę perkusijos meistrai – latvis Guntaras Freibergas ir lietuvis Pavelas Giunteris.

Šis ansamblis kartu koncertuoja jau ne vienerius metus. X tarptautiniam M.K.Čiurlionio muzikos festivaliui Palangoje perkusininkai paruošė išskirtinę programą – tikrą mušamųjų instrumentų fiestą.

Jubiliejinį festivalį vainikuos ypatingas renginys – Jono Jurkūno roko fantazija "Čiurlionis REX".

Specialiai M.K.Čiurlionio muzikos festivaliui sukurtas projektas jungia iškiliausio lietuvių kompozitoriaus kūrinių motyvus ir roko muziką.

Kartu su legendiniu saksofonininku Petru Vyšniausku, viena ryškiausių Lietuvos pianisčių Aleksandra Žvirblyte, Modesto Barkausko diriguojamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir būriu roko muzikantų – Robertu Semeniuku, Tadu Žukausku, "Robotic Folk", Domantu Razmumi Palangoje pasirodys ir kultinis Švedijos roko gitaristas Staffanas Österlindas.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.

Meno kūrinyje „DNR paveikslas Nr. 1“ pavaizduotas vienas žymiausių Lietuvos menininkų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pranešė įmonė „Genomika“, dirbanti sintetinės biologijos, genetikos bei biotechnologijų srityse.

Anot jos, lietuvių metodas atveria duris nesuklastojamiems, informaciją savyje talpinantiems meno kūriniams.

Paveikslas turi dvi puses – matomą ir nematomą. Nematomoje paveikslo dalyje – pirmą kartą istorijoje dažuose panaudota DNR įrašymo technologija, joje užkoduoti 196 žymiausi M. K. Čiurlionio darbai, metus rinkti palinkėjimai Lietuvai bei atvertos durys į skaitmeninę NFT meno formą.

Kūrinio drobė padengta per 30 įvairių akrilo ir lako dažų sluoksnių, jie tarpusavyje persidengdami sukuria spalvingą, užrašų ir simbolių kupiną graffiti stilių.

Šiame kūrinyje taip pat bus galima rasti būtent šio projekto metu sukurtą specialų simbolį, kuris parodo, kad žymėtas objektas yra inkrustuotas DNR su užkoduota informacija.

Pernai tie patys mokslininkai Lietuvos himną įrašė DNR molekulėje. Jis integruotas ir į šį darbą – užkoduotas paveiksle pavaizduoto patefono dažuose.

Išskaityti DNR įrašytą informaciją galima naudojant specialią technologiją.

Paveikslas bus pristatytas Valstybės pažinimo centre liepos 6-ąją.

Ši simfoninė poema yra pirmasis lietuvio kompozitoriaus simfoninis kūrinys, kurio atlikimo, deja, jis pats taip neišgirdo. Toks gyvas poemos „Miške“ atlikimas miško aplinkoje bus pirmas kartas Lietuvoje, Europoje, pasaulyje, pažymi pranešime M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas.

Šį M. K. Čiurlionio kūrinį Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke (Mūšios miškas, Kadrėnų kaimas, Vidiškių seniūnija, Ukmergės rajonas), diriguojant Modestui Pitrėnui, atliks Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata solaris“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis).

Simfoninės poemos „Miške“ atlikimu Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke norima pagerbti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo gynėjus, nemažai laiko praleidusius Lietuvos miškuose, nes slapstydamiesi nuo persekiojimo, represijų ir „raudonojo maro“, kovojo ginklu ir atidavė savo brangiausią turtą – gyvybę. Taip pat dvasia nepalūžusius ir KGB represijas patyrusius: arkivyskupą Julijoną Steponavičių, vyskupą Vincentą Borisevičių, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos krikštatėvį kardinolą Vincentą Sladkevičių, LKB Kronikos steigėją ir redaktorių kardinolą Sigitą Tamkevičių SJ. Koncertu bus pagerbtas ir didis Lietuvos menininkas, kompozitorius, dailininkas, tautos genijus M. K. Čiurlionis.

1993 m. parkas pradėtas kurti monsinjoro Alfonso Svarinsko iniciatyva. Per 1993–2003 m. laikotarpį jame pastatyti Kryžiaus keliai su keturiolika ornamentuotų ąžuolinių kryžių, skirtų kiekvienam Didžiosios Kovos apygardos partizanų batalionui, apygardos vadams. Be Laisvės kovų įamžinimo ženklų, visoje parko teritorijoje monsinjoro A. Svarinsko sumanymu taip pat pastatyti kiti kryžiai: „Lietuvos prisikėlimui“, „Visiems žuvusiems už Lietuvos laisvę“, popiežiui Jonui Pauliui II ir kt.

2018 m., įgyvendinant monsinjoro svajonę, visuomeninės iniciatyvos dėka Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke buvo iškilmingai atidengtas memorialas septyniolikai žuvusių pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) ministrų atminimui įamžinti.

Koncertą organizuoja M. K. Čiurlio kultūros ir paveldo fondas, Ukmergės rajono savivaldybė, Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“, Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas ir Asociacija Krikščionių sąjungos jaunuomenė. Koncerto globėjas – kardinolas S. Tamkevičius SJ.

Paroda apima 1975–2018 m. užsienyje rengtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos parodų plakatus, kurių pagrindinis akcentas – dailės kūrinys. Vienas mėgstamiausių plakatų dizainerių motyvų – angelas.

Kaip primena muziejus, pirmoji M.K.Čiurlionio paroda už Lietuvos ribų surengta 1975 m. – Tretjakovo galerijoje Maskvoje eksponuoti 66 kūriniai. 100-osioms gimimo metinėms paminėti skirtą parodą per du mėnesius aplankė daugiau kaip ketvirtis milijono žiūrovų.

1992 m. Tokijuje, „Sezon Museum of Art“ muziejuje, surengta viena didžiausių M.K.Čiurlionio parodų „Čiurlionis: Fantasist and Mystic of Fin-de-siècle Lithuania“. Retrospektyvinėje parodoje eksponuoti 165 kūriniai. 2000 m., pažymint 125-ąsias M.K.Čiurlionio gimimo metines, Paryžiuje, Orsė muziejuje, surengta retrospektyvinė M.K.Čiurlionio paroda, kurioje eksponuoti 97 kūriniai. 2010 m. parodoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – ezoterinė kelionė“ Karališkuosiuose rūmuose Milane pristatyti 137 darbai.

M.K.Čiurlionio kūryba labai plati, parodų temos ir vietos skiriasi, tai, logiškai mąstant, principai nepastovūs. Pasirenkama buvo pagal tuometę idėją.

Didžiausia M.K.Čiurlionio paroda užsienyje surengta 2013 m. Gento dailės muziejuje. Ekspozicijos „M.K.Čiurlionis. Svajojant apie Lietuvą“ lankytojai išvydo apie 180 kūrinių.

2018 m., minint Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmetį, surengta paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“. Paroda pristatyta Orsė muziejuje: eksponuoti 37 M.K.Čiurlionio kūriniai. 2019–2021 m. paroda keliavo po Estijos, Latvijos ir Lietuvos muziejus.

Pokalbis apie parodą – su M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus darbuotoja Aušra Sedlevičiūte.

– Kaip gimė idėja surengti parodą iš parodoms sukurtų M.K.Čiurlionio plakatų?

– Tiesiog tokios idėjos kaip ir nebuvo. Tačiau labai troškome parodyti savo rinkinius (plakatus). Turime dvi ekspozicijų sales, viena iš jų yra nuolatinė, kita – keičiamoji. Šioje pristatome kitų menininkų kūrybą, tačiau jai atsilaisvinus nusprendėme parodyti seniai rodytus M.K.Čiurlionio plakatus. Dailininko darbai šiais metais labai aktyviai visur keliauja, panašūs planai nusimato ir kitais metais. Manome, kad žmonėms būtų įdomu pasižiūrėti. Plakatas irgi yra tam tikra meno rūšis, juos kuria dizaineriai, menininkai, būna rengiamos jų atskiros parodos. Tiesiog norėjosi perteikti pačią M.K.Čiurlionio kūrinių kelionę, nuo ko ji prasidėjo ir kaip ji su laiku išaugo.

– Kokią žinutę kiekvienoje šalyje šie plakatai skelbė apie patį M.K.Čiurlionį?

– Galbūt ne pats plakatas skelbia, bet parodos pavadinimas atstoja žinutės funkciją. Žinutės būdavo labai įvairios ir jos priklausydavo nuo kuratoriaus, nes jis – žmogus, kuris numatydavo M.K.Čiurlionio kūrinių temą ar potemę parodoje. Geri pavyzdžiai būtų „Pasaulis kaip didelė simfonija“ arba „Ezoterinė kelionė“, kurie parodo, kad M.K.Čiurlionio kūryba galima nagrinėti ir perteikti per įvairias prizmes. Pagal ką šie kuratoriai išsirinkdavo šias prizmes, atsakyti sunku, nes M.K.Čiurlionio kūryba yra jautri ir kupina subtilios technikos.

– Nuo Tokijo iki Madrido – M.K.Čiurlionio kūriniai aplankė gana nemažai pasaulio. Pagal kokius principus buvo pasirinkti M.K.Čiurlionio kūriniai rengiant plakatus?

– Tai kuratoriaus sprendimas – jis kuruoja, mato, viską plukdo link kažkokios vizijos, parodos temos. M.K.Čiurlionio kūryba labai plati, parodų temos ir vietos skiriasi, tai, logiškai mąstant, principai nepastovūs. Pasirenkama buvo pagal tuometę idėją.

– Per trumpą, tačiau ryškų gyvenimą, M.K.Čiurlionis sukūrė gana daug, kaip manote, kodėl pagrindinis plakatų dizainerių motyvas – angelas?

– Savo rinkiniuose mes turime tikrai nemažai plakatų. Juos visus suskaičiuoti buvo ganėtinai sunkus ir painus darbas. Iš mūsų turimų plakatų nemažai buvo su angelo motyvu. Tikriausiai plakatų dizainerius patraukė angelas, nes visiems tai yra labai lengvai suprantamas ir atpažįstamas tarpkultūrinis simbolis.

– Ar parodoje vaizduojami plakatai galėtų būti kaip terpė, kuri lankytojui perduotų M.K.Čiurlionio užsienio parodų viziją / nuotaiką?

– Manau, kad taip. Pavyzdžiui, kalbant apie maketavimą, vieni dizaineriai rinkosi kaip pagrindinį (plakato) foną M.K.Čiurlionio kūrinį, kiti – jį tik kadravo, treti galbūt uždėjo dar kažkokį papildomą foną. Be abejo, kad plakatų pateikimas kažkiek siejasi su parodos vizija. Vieni, tarkime, vadovaujasi nerašytine taisykle, kad parodos plakate geriausia naudoti motyvą ar kūrinį, kuris yra pačioje parodoje, pasiima kažkokį fragmentą. Kiti dizaineriai tai apeina ir sukuria visai kažką kito – savito. Tačiau, kad ir kokie būdai būtų, visa tai siejasi su paroda.

– M.K.Čiurlionio kūrybai pabuvus svetur, ją išvydo ganėtinai daug užsienio žmonių. Kaip manote, kokią žinutę / svarbą šie plakatai skleidžia Lietuvos žmonėms apie tai, kaip į M.K.Čiurlionio kūrybą žiūrėjo užsienio žmonės?

– Sunku tiksliai atsakyti. Užsieniečių žmonių požiūris yra visiškai kitoks tiek į gyvenimo prasmę, tiek į pačius kūrinius. Tad, veikiausiai, tai parodo M.K.Čiurlionio kūrybos unikalumą.

Kas? parodą „Čiurlionis Svetur“.

Kur? M.K.Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose.

Kada? veikia iki kovo 16 d.

A. Čiurlionytė – jauniausiojo M. K. Čiurlionio brolio Jono dukra. Vilniaus dailės akademijoje menininkė baigė tapybos ir dailės pedagogikos studijas. Nuo 1989 metų dalyvauja parodose ir pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Kūrybines autorės inspiracijas žadina gamtos, muzikos, poezijos vidiniai išgyvenimai. Dirbdama aliejaus, akrilo bei akvarelės technikomis, ji kuria paveikslus, kuriais spalvomis įtraukia žiūrovą į dialogą. Menininkės kūryba – atviras, kartu su gyvenimu vykstantis procesas. Tai ne tik dvasinės išraiškos, meninės patirties, bet kartu gyvenimo ir savęs pažinimo kelias, pažymima M. K. Čiurlionio namų pranešime.

A. Čiurlionytė gimė Vilniuje muzikų šeimoje. Nuo mažens augo meno supamoje aplinkoje, todėl neatsitiktinai pamėgo ir pasirinko dailę. „Nuo 2007 metų pradėjau dirbti akvarele. Nors akvarele susidomėjau atsitiktinai, tačiau, matyt, atsitiktinumų nebūna. Ši nelengva technika vis labiau viliojo savo subtiliomis, spontaniškomis improvizacinėmis, o kartu ir preciziško kruopštumo raiškos galimybėmis“, – pranešime cituojama parodos autorė.

Nuo 2007 metų A. Čiurlionytė yra dalyvavusi beveik penkiasdešimtyje akvareles meno renginių: surengusi keturias personalines ekspozicijas, dalyvavusi respublikinėse ir tarptautinėse akvarelininkų parodose ir pleneruose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, prestižinėse tarptautinėse Fabriano ir Urbino parodose Italijoje). Menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos Akvarelininkų sekcijos narė.

Parodos atidaryme M. K. Čiurlionio fortepijoninius kūrinius skambins pianistas Rokas Zubovas. Taip pat dalyvaus dailėtyrininkės Danutė Ona Jedzinskienė ir Rita Mikučionytė. Jos, apžvelgdamos A. Čiurlionytės kūrybą, naudoja tokius epitetus kaip – subtilus, nepakartojamas, meditatyvus, žadinantis.

Paroda veiks iki lapkričio 30 dienos.

Nerašytas testamentas

1911 m. balandžio 10 d., netikėtai mirus M.K.Čiurlioniui, Lietuvoje vis garsiau sklido pagyrimo balsai, atsirado poreikis jo kūrybą analizuoti, giliau suprasti, kaupti ir saugoti. Praėjus tik trims savaitėms po menininko mirties, Lietuvių dailės draugija surengė jo darbų pomirtinę parodą, iš artimųjų ir pažįstamų rinko kūrinius vienon vieton tikėdamasi, kad ateityje juos įsigis valstybė.

Specialiai kūriniams globoti 1913 m. gruodžio 31 d. prie Lietuvių dailės draugijos (LDD) buvo įsteigta "Čiurlionies kuopa", planavusi įgyvendinti dr. Jono Basanavičiaus, M.K.Čiurlionio, kitų meno ir kultūros veikėjų idėją – įkurti Tautos namus, kuriuose būtų biblioteka, koncertų salė, paveikslų galerija. Pastarosios pagrindas, pagal M.K.Čiurlionio svajas, būtų jo kūrybinis palikimas.

Seife paslėpti paveikslai prisiminti tik 1946 m. per Nemuno potvynį, kai ciklas "Zodiakas" jau mirko vandenyje.

Ši idėja nebuvo įgyvendinta, tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje, LDD patalpose, veikė nuolatinė šio autoriaus kūrinių ekspozicija, sudaryta iš tapybos ir grafikos darbų bei piešinių, buvo išleisti kūrybos katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Kuopos taryba kartu su draugijos valdybos atstovais su menininko našle Sofija Kymantaite-Čiurlioniene sudarė sutartį, pagal kurią draugija turėjo perimti iš jos visą vyro kūrybinį palikimą, pasižadėdama jį išpirkti.

Išsaugota per karą

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nebeleido įgyvendinti sutarties, plėsti ekspozicijos ir aplink ją kurti Lietuvių tautos namų, toliau tyrinėti M.K.Čiurlionio kūrybos.

Angelėliai (Rojus).

Vokiečiams bombarduojant Vilnių, iškilo M.K.Čiurlionio paveikslų sunaikinimo pavojus, todėl visi kūriniai buvo evakuoti į Maskvą ir karo metu iš pradžių saugoti Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklos patalpose, o 1916 m. perkelti į žinomo lietuvių poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio butą.

M.K.Čiurlionio sesuo Valerija Čiurlionytė-Karužienė apie šį į vykį savo atsiminimuose rašė: "Paveikslų iškabinimas p. J.Baltrušaičio bute buvo tikra šventė. Su manim drauge dirbo ir p.p. Baltrušaičiai, kol butą pavertėme tikru muziejumi." Šiame bute M.K.Čiurlionio paveikslai buvo saugomi iki 1920 m. Lietuvos vyriausybei pasirašius sutartį su bolševikų Rusija, didžiulėmis tautiečių, ypač V.Čiurlionytės-Karužienės, pastangomis kūriniai sugrąžinti į laikinąją sostinę Kauną.

Profesionalų rankose

Lietuvos Steigiamasis Seimas 1921 m. gruodžio 14 d. žengė istorinį žingsnį menininko palikimo išsaugojimo klausimu. Jis priėmė "Čiurlionies galerijos įstatymą", teisiškai pagrindžiantį Čiurlionio ir kitų Lietuvos autorių darbų apsaugą. Remdamasi šiuo įstatymu, Švietimo ministerija 1922 m. nupirko beveik visus S.Kymantaitės-Čiurlionienės turėtus vyro paveikslus, iš viso 193 kūrinius.

Pastačius laikinąją M.K.Čiurlionio galeriją Kaune, ant Pelėdų kalno, šio menininko kūrinių jubiliejinė paroda buvo atidaryta 1925 m. rugsėjo  24–29 d., o nuolatinė ekspozicija – gruodžio 13 d. Daugumai žinomų M.K.Čiurlionio kūrinių patekus į profesionalų muziejininkų globą, pradėta rūpintis jų konservavimu, restauravimu, saugiu eksponavimu, parodų katalogų sudarymu ir išleidimu. Šiai įstaigai patikėtas ne tik M.K.Čiurlionio kūrinių palikimas, bet ir kitų kūrėjų paveldas, taip pat lietuvių tautodailė.

Laikinosios galerijos salės tapo per ankštos sparčiai besiplečiančiai kolekcijai. Pasak situaciją taikliai įvertinusio Vytauto Kairiūkščio, "perkrauta eksponatais galerija iš meno įstaigos virto meno eksponatų sandėliu, kuriame tokiomis sąlygomis joks muziejinis darbas nėra įmanomas". Kai 1936 m. buvo pastatytas didelis, modernus, erdvus Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejų pastatas, į Kultūros muziejų buvo perkelta ir M.K.Čiurlionio galerija. Čia buvo eksponuojamas beveik visas dailininko kūrybinis palikimas. Atrodė, kad sudarytos palankios sąlygos paveikslams saugoti, visuomenei su jais susipažinti, tyrinėti, publikuoti, leisti knygas, skaityti paskaitas. Tačiau šis laikotarpis pasirodė itin trumpas.

Ideologijų taikiklyje

Antrasis pasaulinis karas vėl sujaukė jau nusistovėjusią tvarką. 1942 m. dalis M.K.Čiurlionio paveikslų buvo paslėpta Lietuvos banko seife. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, M.K.Čiurlionio palikimui iškilo išlikimo pavojus. Nors 1944 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejui buvo suteiktas Valstybinio M.K.Čiurlionio muziejaus vardas, didesnio dėmesio M.K.Čiurlionio kūryba nesusilaukė.

Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata. Andante).

Seife paslėpti paveikslai prisiminti tik 1946 m. per Nemuno potvynį, kai ciklas "Zodiakas" jau mirko vandenyje, o apie 1950 m. prasidėjo atviras M.K.Čiurlionio kūrybos puolimas – naujajai santvarkai toks kūrėjas buvo nepriimtinas, jis dažnai vadintas formalistu, dekadentu, o jo kūryba "antiliaudiška ir griežtai priešinga tarybinės dailės principams".

Tik septintojo dešimtmečio pradžioje padėtis pamažu pradėjo keistis ir M.K.Čiurlionio kūryba Lietuvos inteligentijos pastangomis buvo reabilituota.

Seserų Valerijos ir Jadvygos Čiurlionyčių dėka 1963 m. menininko šeimos nameliuose Druskininkuose įsteigtas memorialinis muziejus. Po dvejų metų, švenčiant M.K.Čiurlionio 90-ąsias gimimo metines, Kaune, muziejaus centriniuose rūmuose, surengta didžiulė jo tapybos ir grafikos darbų paroda. Nuo 1969 m. gruodžio 30 d. Čiurlionio kūrybinis palikimas saugomas ir eksponuojamas specialiame minėto muziejaus priestate – galerijoje, suprojektuotame architekto Felikso Vito.

1975 m. M.K.Čiurlionio šimtmetis buvo paminėtas daugybe jubiliejinių renginių. Eilės žmonių valandų valandas stovėjo prie bilietų, kad patektų į jubiliejinę M.K.Čiurlionio kūrinių parodą Maskvos Tretjakovo galerijoje, o Kaune srautai žmonių plūdo į M.K.Čiurlionio galeriją. Paradoksas, bet Sovietų Sąjungoje, kur etalonas buvo realistinis menas, ši filosofinė, visiškai netikroviška svajonių tapyba pasidarė populiari, gerbtina, mėgstama, vertinama.

M.K.Čiurlionio miestas

1991 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, M.K.Čiurlionio kūryba pagaliau tapo laisvai prieinama ir užsienio svečiams, besidomintiems šiuo menininku, bet sovietų laikais negavusiems vizos į Kauną, ir niekuomet apie jį negirdėjusiems, tad maloniai nustebusiems. Užsimezgė pirmieji sėkmingi kontaktai su menotyrininkais, didžiųjų užsienio muziejų parodų kuratoriais, M.K.Čiurlionio paveikslus pradėta kviesti į pasaulines parodas, kuriose dalyvaujama iki šiol, galutinai pripažinta teisė jiems būti įtrauktiems į visuotinės dailės istorijos vadovėlius.

Pilies pasaka.

2003 m. liepos 1 d. lankytojams duris atvėrė pagal architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės projektą atnaujinta 1969 m. pastatyta M.K.Čiurlionio dailės galerija. Ji buvo suremontuota ir iš dalies rekonstruota laikantis naujausių rekomendacijų. Moderni fondų įranga ir kondicionavimo sistema sudaro palankų mikroklimatą trapiems M.K.Čiurlionio kūriniams: paveikslams, grafikos kūriniams, daugybei eskizų, muzikos rankraščių ir laiškų.

Nuolatinėje ekspozicijoje, atspindinčioje visą dailininko kūrybos ir idėjų raidą, nuolat eksponuojami 113/117 paveikslai. Nauji antirefleksiniai stiklai apsaugo nuo infraraudonųjų spindulių ir leidžia pamatyti visas tapybos subtilybes.

Puikios akustikos muzikos salėje galima išgirsti didžiojo menininko muzikos kūrinių įrašus ar gyvą atlikėjų muzikavimą, pamatyti didžiausio formato M.K.Čiurlionio kūrinį – "Rūtos" draugijos scenos uždangą. Atsiradusioje naujoje erdvėje įrengta ekspozicija "M.K.Čiurlionio gyvenimas, aplinka, kūryba". Čia lankytojas ras M.K.Čiurlionio grafikos darbų, piešinių, muzikos rankraščių, draugams ir artimiesiems rašytų bei pieštų laiškų, atvirlaiškių, Anapoje darytų fotografijų kopijų. Išsamesnėms M.K.Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos studijoms veikia Informacijos centras, kuriame galima pavartyti visų parodų, kuriose dalyvavo M.K.Čiurlionio kūriniai, katalogus, studijuoti įvairiomis kalbomis literatūrą apie menininką, jo epochą ir amžininkus, rasti surinktus periodinių leidinių straipsnius.

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune tapo vienintele vieta, kurioje sukauptas beveik visas įžymiausio lietuvių dailininko, kompozitoriaus, literato, visuomenės veikėjo kūrybinis palikimas. Dalis palikimo saugoma S.Kymantaitės-Čiurlionienės memorialiniame bute Kaune, po du M.K.Čiurlionio kūrinius saugo Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, Varšuvos nacionalinis muziejus ir Rusų muziejus Sankt Peterburge, privatūs asmenys.