Planuoti – verta

„Jau ne vienam pirkėjui įprasta praktika tapo planuoti apsipirkimus, taip stengiantis minimizuoti apsilankymų prekybos centruose skaičių. Net ketvirčiu ūgtelėjęs vidutinio pirkinių krepšelio dydis tai tik patvirtina. Pirkėjai įprato į parduotuves užsukti su pirkinių sąrašais, apsiperkant neužtrukti. Tokie įpročiai rodo klientų sąmoningumą, atsakomybę, rūpestį savimi“, – sako E. Dapkienė.

Savo ruožtu V. Kurpienė antrina – verta planuoti ne tik pirkinių krepšelį, bet ir mitybos režimą. Dietistės teigimu, toks įprotis reikšmingai pagerintų mitybos įpročius, o tuo pačiu ir bendrą savijautą.

„Patartina į priekį susiplanuoti produktus, patiekalus, mitybos laiką. Taip atsiras dienos ritmas, suteiksiantis daugiau tvarkos gyvenimui namuose, kuriuose ir toliau turime derinti daugybę pareigų. Nusistatę ritmą, kada kartu su šeima susėdame prie stalo, pagerinsime emocinę būseną, nes atsiras laiko pabendrauti su namiškiais, pasikalbėti ne apie reikalus ar rūpesčius, o aptarti malonias temas, ramiai pabūti drauge. Taip kartu žengsime pirmą svarbų žingsnį mitybos subalansavimo link“, – įsitikinusi V. Kurpienė.

Racionas turi būti visapusiškas

Užsiminusi apie mitybos laiko planavimą, dietistė pataria namuose susikurti ir valgymo ritualus. Anot V. Kurpienės, šiuo metu dauguma dėl įvairiausių priežasčių gyvenime patiria įtampą, tačiau prie stalo ji rekomenduoja pastarosios vengti.

„Kalbėdami apie problemas, maistą kramtome per mažai, o valgome – per greitai. Be to, ir suvalgome daugiau, o tuomet tampame apsnūdę, apsunkę. Vėliau norime saldaus maisto, gerti tonizuojančius gėrimus, pavyzdžiui, kavą. Neretai taip kartu užauga papildomi kilogramai, sumažėja energijos, gali pablogėti ir sveikatos būklė, o tai patiriamą įtampą tik padidina. Atsiduriame tarsi užburtame rate. Išeitis iš jo galėtų tapti asmeniai šeimos ritualai prie stalo. Susėdus valgyti, verta išjungti televizorių, transliuojantį nemažai neigiamos informacijos, ir jį pakeisti malonia, patinkančia ir lėta muzika. Sutarkite su namiškiais, jog vakarieniaudami kiekvienas pasidalinsite trimis gerais dalykais, nutikusiais per dieną. Tai gali būti pasisekimai darbe, atrasta nauja knyga, netikėtas pasivaikščiojimo maršrutas“, – pataria V. Kurpienė.

Tokie šeimos ritualai, pasak mitybos specialistės, prie stalo sukurs pakilią nuotaiką, pagerins šeimos santykius, sumažins nerimą. Kitas V. Kurpienės įvardijamas subalansuotos mitybos patarimas – visų būtinų produktų įtraukimas į racioną.

„Visi sveiką maitinimąsi suvokia skirtingai. Vieni nevalgo mėsos, kiti – pieno produktų, treti renkasi tik augalinės kilmės maistą, o likusieji valgo viską. Visgi subalansuota mityba yra raciono visapusiškumas. Todėl reiktų vengti iš jo išmesti kažkurias produktų grupes ir planuojant meniu į pastarąjį proporcingai per savaitę įtraukti visą organizmui būtiną maistą. Taip mitybos plane turėtų atsirasti įvairių baltymų, liesos mėsos, liesos ir riebios žuvies, kiaušinių, ankštinių kultūrų – pupų, pupelių. Taip pat – nedidelis kiekis pieno produktų, vaisių, grūdų ir ne tik grikių bei, žinoma, daržovių, kurių porcija – būtina prie kiekvieno pagrindinio valgio. Tik maitinantis įvairiai lengviausia organizmui suteikti tai, ko jam reikia“, – akcentuoja dietistė.

Daugiau spalvų mažesnėje lėkštėje

Pabrėždama daržovių valgymo būtinumą, V. Kurpienė priduria – jas rinktis reiktų atsižvelgiant į sezoniškumą. Dietistė teigia: parduotuvių lentynose netrukus rasis vis daugiau šviežių agurkų, ridikėlių, žalumynų bei įsibėgės pastarųjų daržovių sezonas.

„Iki to laiko daugiau dėmesio reikėtų skirti kopūstinėms, šakninėms daržovėms. Renkantis daržoves ir vaisius, patartina pirkinių krepšelyje sudėti kuo daugiau spalvų. Jei jos yra bent trys lėkštėje, maistas instinktyviai atrodo gražiau ir labiau žadina apetitą. Be to, kiekvieną vaisių ir daržovių spalvą suteikia vis kitoks antioksidantas, kuris skirtingai ir teigiamai veikia sveikatą. Todėl išties verta vieną kartą pirkti baltą kopūstą, kitąkart – mėlyną, rinktis baltą ir raudoną svogūnus. Jie organizmui turės skirtingą poveikį“, – dalijasi V. Kurpienė.

Tuo tarpu paklausta, koks turėtų būti valgomų porcijų dydis, mitybos specialistė tikina – vieningo atsakymo nėra. Maisto kiekis, nuo kurio jaučiamės sotūs, yra labai individualus ir priklauso nuo daugybės sudedamųjų: amžiaus, fizinio aktyvumo, sveikatos sutrikimų, patiekalų kaloringumo bei daugelio kitų aspektų.

„Todėl pravartu atkreipti dėmesį ne į porcijų, o į lėkščių dydį. Pastebima, jog jis per pastaruosius dešimtmečius stipriai pasikeitė. Lėkštėms tapus didesnėms, pakito porcijų dydis. Jis gali skirtis net 50-100 proc. kalorijų. Savo ruožtu fizinis aktyvumas dabar yra sumažėjęs. Tai reiškia, jog kalorijų suvalgome daugiau, o išdeginame – mažiau. Todėl tinkama išeitis – mažesnių lėkščių pasirinkimas.  Taip galima pasiekti geresnių rezultatų be drastiškų pokyčių“, – papildo V. Kurpienė.

Taip LRT RADIJUI sako dietų ir mitybos specialistė Ieva Kuodienė. Anot jos, žiemą verta rinktis ir raugintus, marinuotus produktus – nors jie išlaikę mažiau gerų medžiagų, vis tiek jų turi.

– Kokiais mitybos principais reikėtų vadovautis žiemą?

– Reikia vadovautis tuo pačiu, kuo ir vasarą. Tačiau mūsų sezonas diktuoja savo sąlygas ir sezoniškus produktus. Žiemos metu vartojame daugiau raugintų, konservuotų produktų. ES sveikatos organizacija šiuo metu netgi skatina žmones rinktis daugiau konservuotų produktų.

Pagal vertingumo kriterijus, pirmoje vietoje būtų rauginti produktai, kurie savo vitaminais nė kiek nenusileidžia šviežiems, kai kurie turi jų net daugiau. Tačiau tiek marinuoti, tiek džiovinti ar šaldyti produktai yra pakankamai vertingi ir mūsų mityboje užima labai svarbią poziciją. Jų vartoti reikia tiek pat, kiek ir vasarą. Pagal maistinę vertę, jie išlaikę mažiausiai gerų medžiagų, turi mažiau vitaminų ir mineralų, bet vis tiek jų turi.

– Ar tiesa, kad pati blogiausia daržovė žiemą yra agurkas, nes jis vėsina kūną?

– Ne, tikrai netiesa. Agurkas turi gaivinantį skonį, tad, pavyzdžiui, valgant sunkius, mėsos produktus, tas agurko gaivumas – malonus ir subalansuotas. Tikrai nėra taip, kad, suvalgę agurką, sušalsime.

Bet nereikėtų produkto mirkyti kažkokiuose tirpaluose, nes turėsime jo nuvertėjimą. Geriau nulupti, pašalinti odelę, bet nemirkyti.

– Vasarą vaisių ir daržovių gauti daug paprasčiau, žiemą vienintelis pasirinkimas – prekybos centras. Ką manote apie ten parduodamus vaisius ir daržoves?

– Suprantame, kad, pavyzdžiui, pomidorai ne sezono metu Lietuvoje neauga. Tačiau norime juos valgyti ir turime nusipirkti. Nereikėtų visiškai nuvertinti tokių daržovių, jos – taip pat natūralios, gamtinės kilmės.

Žinoma, jas veikia transportavimas, tręšimas, auginimo tradicijos, sandėliavimo sąlygos. Produktas netenka dalies savo vandens, o su juo – vitaminų ir mineralų. Tačiau tokių produktų baimintis nereikia. Kad mūsų mityba būtų pilnavertė, turime jų pridėti prie kasdienio raciono, nesvarbu, produktai pirkti prekybos centre ar pas ūkininką turguje.

– Dėl prekybos centruose esančių produktų vyrauja baimė – nežinia, kaip tie vaisiai ir daržovės buvo transportuoti, kodėl, pavyzdžiui, obuoliai taip blizga. Ką reikėtų daryti, kad nusipirkę produktą, galėtume jį valgyti be baimės?

– Obuolių blizgėjimas nerodo, kad jie apdoroti. Žieminės obuolių veislės turi natūralią plėvelę, kuria pasidengia, ji tokia vaškinė, riebalinė. To nereikia bijoti, nereikia gramdyti tos plėvelės, nes ji natūrali ir apsauginė.

Dar vienas dalykas, kad, nusipirkę kokį nors nežinomą produktą, galvojame, kad jis dėl sandėliavimo ir auginimo turi neorganinės kilmės apvalkalą. Jei odelė stora, pažeista, turi neaiškių vietų, ją dera nulupti. Bet nereikėtų produkto mirkyti kažkokiuose tirpaluose, nes turėsime jo nuvertėjimą. Geriau nulupti, pašalinti odelę, bet nemirkyti.

– Ar tikrai žiemą reikėtų valgyti tuos vaisius, kurie turi storą žievę, juos apsaugančią?

– Logikos yra, nes visi vaisiai ir daržovės, kurie gali ilgai išsilaikyti per žiemą, savaime užsiaugina storesnę odelę. Pavyzdžiui, ankstyvųjų bulvių odelės beveik nėra, ji plona, lengvai nusivalo. Vėlyvesnės bulvės turi storesnę odelę ir mes ją skutame. Taip ir mandarinai, apelsinai – vienos rūšys turi storesnę, kitos plonesnę odelę, bet tai tam pačiam sezonui būdingi vaisiai.

– Tad žiemą į vaisius ir daržoves neverta žiūrėti skeptiškai ir mažinti jų porcijas, rinktis kitokias formas?

– Tikrai nereikia žiūrėti skeptiškai, nereikia ir mažinti. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad žiemą mums reikalingas stipresnis imunitetas, kad būtume atsparūs. Atvirkščiai, turėtume stengtis stiprinti save ir ieškoti sveikų produktų, galimybių ir paruošimo būdų.

– Ar žiemą reikėtų kaip nors keisti ingredientų sudėtį plakant vaisių ir daržovių kokteilius?

– Plakant koktelius, pravartu naudoti šaldytas uogas. Atšildytos uogos praranda savo formą, pabliūkšta. Kartais ir valgyti jų neturime su kuo, nežinome kaip. Tad geras būdas yra plakti koktelius ir taip sunaudoti tas atsargas. Tokiu būdu gausime sezonui nebūdingų medžiagų.

Jei tos uogos baigiasi, kokteiliams galima naudoti produktus, būdingus žiemai. Tai – morkos, burokėliai, kopūstai ir pan. Tačiau nereikia pamiršti, kad kokteiliai neatstoja grynosios mitybos. Mums reikia valgyti ir kramtyti dantimis, vartoti daugiau kramtomo maisto.

Vab­zdžiai ga­lė­tų bū­ti gre­sian­čios glo­ba­lios mais­to kri­zės spren­dim­as, bet ne to­kiu bū­du, kaip ma­no­te. 

Iš tamsaus virtuvės kampo virtuvės šefas Benas Reade'is ištraukia plastikinį konteinerį, tapusį gigantiško tarakono namais. Bet kurioje kitoje virtuvėje toks vaizdas paskatintų skambutį kenkėjų kontrolės tarnybai. Bet čia, Nordic Food Labs – plaukiojančiame name Kopenhagoje, paverstam pasaulinio garso restorano Noma tyrimų padaliniu – šis vabzdys tėra vienas iš daugelio, nukeliausiančių iš dėžutės į pietų lėkštę.

Reade'is ir jo virėjai ruošia meniu Pestivaliui, vabzdžių valgymą reklamuojančiam renginiui Wellcome Collection galerijoje Londone, kur Reade'is tikisi nugalėti vakariečių instinktyvų pasibjaurėjimą jo neįprastais receptais. Tarp delikatesų bus prancūziškas padažas su vaško kandžių lervų piurė, svieste apkepinti svirpliai ir rūgštus skruzdžių kokteilis.

Įtraukti šešiakojus užkandžius į meniu nori ne tik virtuvės virtuozai. Vis daugiau tvirtinančių, kad vabzdžiai yra ateities supermaistas. Jie suteikia praktišką mėsos alternatyvą, ne tik tvaresnę už kiaulienos ar jautienos auginimą, bet ir kupiną vitaminų bei mineralų.

Vienintelė kliūtis į šią baltymų nirvaną, manoma, yra šlykštėjimasis dėti vabzdžius bet kur šalia burnos, nekalbant jau apie dėjimąsi vidun. Tad, tiek vyriausybės, tiek virėjai, tiek ir svirplių energetinių batonėlių gamintojai stengiasi surasti būdų, kaip mus visus padaryti vabzdžiavalgiais.

Bet ar atgrasumas tikrai vienintelė kliūtis, stovinti pasaulinio tvaraus baltymų šaltinio kelyje? Ar kelyje į vabzdžių vartojimą yra ir kitų neregimų kliūčių?

Pasaulyje valgomomis pripažįstamos 1900 vabzdžių rūšių, o Afrikos, Azijos ir Centrinės, bei Pietų Amerikos dalyse žmonės juos valgė per amžius.

Tačiau per pastaruosius keletą metų vyriausybės ir aplinkosaugininkų grupės išreiškė vis augantį susidomėjimą patiekti vabzdžius į visų lėkštes. Remiantis naujausiu Jungtinių Tautų pranešimu, dabartiniam pasaulio populiacijos augimui reikės 70 procentų maisto gamybos padidėjimo iki 2050 m. Didžiausia paklausa bus maistui, turtingam baltymų, bet būtinam gyvulių auginimui nepakanka žemės. JT pažymėjo vabzdžius kaip būdą užpildyti šią spragą. Jie ne tik gali būti auginami daug kartų mažesnėje erdvėje, bet ir jų atliekose lieka mažiau sukeliančio dirvos rūgštingumą amoniako ir išskiriama daug mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Bet svarbiausia, jie yra baltymų gamyklos. Miltkirmiuose daugiau baltymų, nei tokiame pat kiekyje kiaulienos. Šimte gramų džiovintų musių ar meksikietiškų žiogų yra maždaug 28 gramai baltymų – tiek pat rasite 226 gramų kepsnyje. Daug vabzdžių kupini vitaminų ir mineralų, ypač cinko ir geležies, kurių daugelyje dietų trūksta; dviejose šilkverpio lervose yra 10 kartų daugiau geležies, nei 100 g. keptos jautienos, o 100 g. keptų vikšrų porcija – populiarus patiekalas Angoloje – patenkina ne tik cinko ir geležies, bet ir vario bei tiamino dienos poreikį. Daugumoje vabzdžių yra netgi ląstelienos ir sveikų nesočiųjų riebalų, kas atsispindi jų skonyje. Pavyzdžiui, neapdorotų australiškų medgręžių lervos yra migdolų skonio, jei ne tekstūra.

Tačiau prieš tai, kol vakariečiai galės semti naudą iš šio gausybės rago, jiems teks įveikti valgymo to, kas įprastai siejama su nešvara, psichologinius barjerus (žr. Slepiami vabzdžiai). Gera žinia, kad visiškai tikėtina, jog per 25 metus visi pasidarysime entuziastingais entomofagais. Deja, mūsų polinkiai tėra dalis pasakojimo.

Laukiniai

Viena esminė problema yra gausaus vabzdžių šaltinio radimas. Kokie jie bebūtų maistingi, norint pasisotinti, jų reikės suvalgyti nemažai. Meksikoje kai kuriuose restoranuose pridedama į ruošiamus tako 25 gramus skruzdėlių ir du tokie patiekalai jau yra lengvi pietūs, bet Tailande ir daugelyje kitų vabzdžius naudojančių šalių vabzdžiai dažniausiai tebūna užkandžiai.

Tai kur gausime pakankamai vabzdžių nuraminti jautienos ir kitos mėsos trūkumą? Stengtis juos visus surinkti iš gamtos būtų pražūtinga. „Jei visi taip darytų, kiltų išnaudojimo pavojus,“ sako Marcelas Dicke'as, entomologas iš Wageningeno universiteto Nyderlanduose.

Žinoma, Vakaruose mintys apie rinkėjų aukso karštligę gal kiek ir perdėtos, bet Meksikoje toks pavojus jau bręsta, kur kelioms rūšims dėl augančios populiacijos maitinimosi įpročių jau iškilo grėsmė. Auganti Meksikos ir užsienio restoranų paklausa jau grasina 14-ai rūšių, tarp kurių ir drugelių lervos.

Be to, laukinių vabzdžių valgymas keltų mažne tiek pat rūpesčių žmonėms, kiek ir vabzdžiams. Neina sužinoti, ką laukiniai vabzdžiai ėdė; juose gali knibždėti potencialiai kenksmingi mikrobai. Tačiau, nors egzistuoja reguliavimas, pavyzdžiui, kiek vabzdžių, kaip pašalinių objektų, leidžiama kitame maiste, jokie įstatymai nereguliuoja pačių vabzdžių paruošimo. Siekiant išnaikinti mikrobus, virėjams liepiama vabzdžius blanširuoti, tada sušaldyti, arba ištuštinti juos, 24 valandas maitinant švariu maistu – dabar tokia praktika paplitusi patiekiant sraiges.

Tačiau pašalinti kitus teršalus gali būti sunkiau. Kai Adedoyinas Daviesas Banjo'as iš Olabisi Onabanjo universiteto Nigerijoje ištyrė didžiuosius termitus ir afrikinės palmės siurbliukų lervas – dvi vabzdžių rūšis, plačiai naudojamas maistui šiame regione – ir aptiko nemažus kiekius sunkiųjų metalų, tarp kurių švinas ir kadmis. Jie padarė išvadą, kad labiausiai tikėtini kaltininkai yra pesticidai, purškiami netoli nuo vabzdžių radimviečių, ar pramonės įmonių oro teršalai. Nuolatinis maitinimasis taip užterštais vabzdžiais gali sukelti plaučių ligas, imuninės sistemos problemas ar net psichologinius sutrikimus.

Taigi, dėl daugelio priežasčių laukinių vabzdžių į meniu traukti negalime. Vienintelė galima išeitis – auginimas. Vabzdžių fermos jau veikia keliose šalyse. Tailande, kur vabzdžius daugiausia naudodavo kaimo gyventojai, o dabar auga paklausa ir miestuose, ūkininkavimas gali aprūpinti jais apskritus metus. Nuo svirplių fermų pradžios prieš 15 metų tai tapo dideliu verslu. Maždaug 20 000 ūkių masiškai augina svirplius betoniniuose vamzdeliuose, kuriuose patogiai įsitaiso maždaug po 2000 vabzdžių.

Vabzdžių ūkininkams šiauresniame klimate taip lengva nebus. Vabzdžių ištvermingumo ir gyvybingumo reputacija yra klaidinanti. Pavyzdžiui, skėrių išgyvenimui būtina aukšta temperatūra. Bet žvelgiant iš gerosios pusės, pasak Dickeo, veisusio skėrius laboratorijoje tyrimams 30 metų, – nėra pavojaus, kad vidutinio klimato juostoje veisiami skėriai sukels biblines negandas.

O kokius vabzdžius galima auginti šiaurėje? Atsakymo radimas pareikalaus išsamių bandymų ir klaidų, nes skirtingos rūšys klesti skirtingomis sąlygomis. Kaip Nordic Food Labs virėjai išsiaiškino iš savo darbastalio fermos, vabzdžių rūšių poreikiai gali skirtis beveik taip pat, kaip skiriasi viščiukų, kiaulių ir galvijų. „Bet kokius vabzdžius, pereinančius lervos ir lėliukės stadijas auginti sudėtingiau,“ sako Reade'is. Taigi, tarakonai dauginasi lengvai, bet vabalus veisti sudėtingiau.

Europoje Nyderlandai pramina kelią fermomis, besitelkiančiomis į ne tokių jautrių, tinkamų masinei gamybai rūšių, pavyzdžiui, migruojančių skėrių ir vabalų lervų, auginimą. Kadangi skėriai gamtoje gyvena glaudžiai, juos galima masiškai auginti dėžėse, šeriant žole. Miltkirmiai klesti tamsoje, nors auginant vidutiniame klimate, reikalingas šildymas, sumažinantis šlovinamą jų „žalumą“. Naujausia studija parodė, kad miltkirmių auginimui sunaudojama daugiau energijos, nei atitinkamam kiekiui pieno ar viščiukų, bet panašiai, kaip kiaulienai ir jautienai.

Tačiau energijos sąnaudas galima sumažinti, pasinaudojant pertekline didesnių lervų kūnų šiluma mažesnių lervų šildymui.

Nyderlanduose išmoktos pamokos gali būti pritaikytos ir kituose Vakarų kraštuose, padedant padaryti vabzdžius įprastiniu maisto šaltiniu. Bet dar reikia daug nuveikti, kol vabzdžių fermos taps tokiu pat paplitusiu reiškiniu, kaip vištų ar pienininkystės ūkiai.

Pavyzdžiui, kas nutinka, kai vabzdžiai suserga? „Vabzdžių veterinarų nėra,“ sako Marion Peters, susidūrusi su šiuo žinių trūkumu, kai įsteigė Olandijos valgomų vabzdžių tiekimo įmonę Bugs Originals. Apie vabzdžių ligas nieko nežinome, pabrėžia ji: „jei vabzdžiai suserga, nežinome, kaip jos gydyti.“ Bet ligos tokioje ankštoje kaimynystėje praktiškai neišvengiamos.

Be to, kad trūksta ir įrangos. Vabzdininkystė šiauriniame pusrutulyje tokia nauja, kad nėra darbą palengvinančių technologijų. Bet jos būtinos, pažymi Dicke'as, nes, pavyzdžiui, jei vabzdžių išmatos tinkamai nepašalinamos, jie dažnai jas ėda. Gardų švaros palaikymui reikalingas rankų darbas yra didelė kliūtis masinei gamybai.

Šių problemų sprendimas tėra laiko ir pastangų klausimas, bet sudėtingesnis reikalas gali būti skonis. Išlavinti gurmanai pasakys, kad ūkiuose auginti vabzdžiai paprasčiausiai ne tokie skanūs, kaip augę laisvėje. Yra pasitaikę, kad kai kurie vabzdžių ūkininkai pasiduoda pagundai sutaupyti maisto sąskaita – pavyzdžiui, maitina svirplius žuvų pašaru. „Jų skonis, kaip supuvusios žuvies,“ sako Reade'is.

Siekdami įtikti klientų skoniui, virėjai, tokie kaip Reade'is, moka kosmines kainas už skanesnius pavyzdžius, auginamus zoologijos soduose, užuot pirkę išaugintus Olandijoje. „Maži mūsų nupirkti žiogai kainuoja po 20 pensų ir čia jau su nuolaida,“ sako Reade'is. Esant tokiai kainai, norint gauti tuos pačius 25 gramus baltymų, kuriuos rastume jautienos kepsnyje už 3,40£, reikėtų pakloti maždaug 60£.

Bet ne visos naujienos blogos. Netgi jei netaps įprastine dietos dalimi, vabzdžiai gali revoliucionuoti XXI a. maisto tiekimą: paprasčiausiai tapdami papildoma maisto grandinės dalimi.

Vabzdžiai gali nuveikti daug gero, tapdami nauju galvijų maisto šaltiniu. Maitinant gyvūnus vabzdžiais, reikia mažesnio požiūrio pokyčio: pavyzdžiui, vištos laukinėje gamtoje lesa vabzdžius. Ir šėrimo reguliavimas Europos Sąjungoje greitai bus pakeistas ir leis šešiakojų rūšimis šerti gyvulius. „Kiaulių šėrimas vabzdžiais galėtų tapti alternatyva žuvų maistui, kurio kaina stipriai kyla,“ sako Dicke'as. „Kadangi žuvų populiacijai gresia išnykimas, tai būtų ir aplinkosaugos požiūriu tinkama alternatyva.“

Vabzdžiai galėtų tapti netgi dar patrauklesni, tiek dėl aplinkosaugos, tiek dėl kainos, jei imtume juos šerti maisto atliekomis. Dicke'as planuoja paversti sausainių ir alaus gamybos atliekas vabzdžių pašaru. Jei žmonėms galėtų ir nepatikti nereikalinga pliurza šeriami vabzdžiai, gyvūnai vargu ar prieštaraus.

Bet ko gero labiausiai intriguojanti nauda yra vabzdžių, kaip natūralių antibiotikų vaidmuo. Chitinas, pagrindinis daugelio vabzdžių egzoskeletų komponentas, randamas ir jūsų geldelėse, stiprina imuninę sistemą, skatina sveikos žarnyno florą ir stabdo kelių patogenų augimą. Tyrėjai iš Technologijų universiteto Tailande nustatė, kad viščiukų maistą papildžius nedideliu chitino turinčių krevečių kiekiu, šiek tiek padaugėjo viščiukų žarnyno bakterijų ir atitinkamai sumažėjo E. coli ir salmonelių. Vabzdžių įtraukimas į gyvūnų racioną JAV, pavyzdžiui, galėtų sumažinti perteklinį antibiotikų vartojimą, sukeliantį antbiotikams atsparių bakterijų plitimą.

Sunku nuspėti, kaip santykiai su valgomais gyvūnais atrodys po 25 metų. Netgi Reade'ui, besidžiaugiančiam naujų ingredientų atsiradimo perspektyva, nesunku pritarti, kad vabzdžiai vargu ar pakeis mėsą dideliu masteliu. Tačiau aišku, kad mėsos gamybai, paliktai nevaržomai augti, reikės daugiau žemės ir energijos, nei mūsų planeta gali sau leisti. Tikrasis klausimas gali būti ne tai, kokius baltymus valgome, o kiek. „Galime žiūrėti į vabzdžius kaip maistą turtingiesiems ar vargšams,“ sako jis, „bet gal tiesiog turėtume suvokti, kad neturėtume valgyti tiek daug mėsos.“

Kai pateikiamas paskutinis viliojančios puotos patiekalas – semtuvėlis bičių vaško ledų su medaus kombuča padažu – sunku teigti, kad neturėtume valgyti vabzdžių. Bet ne sezono meto bičių lervų aukšta kaina primena, kad šis patiekalas liks retu skanėstu, bent jau kol kas.

Slepiami vabzdžiai

„Žmonės dažnai tebemano, kad vabzdžius imame iš šiukšlių kibirų,“ sako Marian Peters, olandų verslininkė, kurios kompanija Bugs Originals parduoda išaugintus vabzdžius vietiniams prekybos centrams. Jos klientų tyrimas parodė, kad, nors daugumai žmonių vabzdžiai prekės sudėties sąraše nemaišo, jie verčiau atsisakytų galimybės juos atpažinti. „Netgi avantiūristiškai nusiteikę valgytojai sudvejojo, lėkštėse išvydę miltkirmius,“ sako ji.

Stengiantis įtikti ne tokiems aršiems nuotykių mėgėjams, stengiamasi pateikiamus vabzdžius paslėpti. Tyrėjai iš Wageningeno universiteto Olandijoje tiria galimybę išskirti baltymus, kuriais būtų galima papildyti maistą. „Tai galėtų būti visai naujas kokybiškų baltymų šaltinis, kurį anksčiau ignoravome,“ pastebi Marcelas Dicke'as, entomologas, Wageningeno universitete pirmasis ėmęs studijuoti valgomus vabzdžius.

Tuo tarpu Tailando Khon Kaen universiteto entomologai verčia vabzdžių baltymus milteliais, kuriais galima pabarstyti maistą namie ar įkepti į sausainius, traškučius ir makaronus. O Chapulkompanija Salt Lake City'je, Jutoje, mala svirplius į miltus ir įmaišo į energinius batonėlius.

Bet gal pernelyg stengiamės. Naujausiame flamandų požiūrio į mėsos alternatyvas tyrime kita Wageningeno tyrėjų grupė išsiaiškino, kad netgi žmonės, iš pradžių nusistatę prieš mėsos alternatyvas, sakykime, tofu, lengvai prie jų pripranta pamėginę daugiau kartų. Be to, kuo mažiau buvo stengiamasi pakaitalą padaryti panašų į mėsą, tuo greičiau žmonės jį pamėgdavo – ir buvo mažiau tikėtina, kad jis pabos. Tai, apibendrino autoriai, padrąsinančios naujienos „naujoviškiems tvariems produktams, mažinantiems mėsos vartojimą.“ (Food Quality and Preference, vol 28, p 253).

Sandrine Ceurstemont
New Scientist, № 2924