Kubos dvasia ir Ušmalio šutra

Dėmesį patraukia kubietiškos salsos garsai. Marakasų, gyvos gitaros muzika sklinda iš vieno sausakimšo pakrantės restoranėlio, kurio svečiai nebenusėdi vietoje, raitydami klubus užburiančio šokio ritmu.

Netoliese stilingo butikėlio savininkė prekiauja kubietiškomis paplūdimio suknelėmis, palerinomis, palaidinėmis. "Made in Cuba" čia, Meksikoje? Vietiniai tik patvirtina, kad Meksikos įlankos pakrantėje išties nemažai pabėgėlių iš Kubos. Tie, kurie spėjo palikti Fidelio Castro režimo nualintą salą, dabar finansiškai remia ten likusius giminaičius.

"Lonely Planet" žemėlapis, kuriuo vadovaujamės, iš Meridos siūlo sukti vairą Ušmalio – dar vieno senovės majų miesto – kryptimi. Nors atvykstame gana anksti, saulė čirškina kaip išprotėjusi, jutiminė temperatūra daugiau nei 36 °C. Pilame vandenį visur – į trokštančias gerkles, ant įkaitusių galvų, kurios čirškia ir garuoja it majų pamėgtų garinių pirčių akmenys.

Senovės majų miesto Ušmalio įkūrimo data tiksliai nežinoma. Išlikę pastatai pagal savo stilistiką datuojami tarp 700 ir 1000-ųjų metų. Manoma, kad kadaise jame galėjo gyventi apie 25 tūkst. žmonių. Pats pavadinimas "Uxmal" reiškia "pastatytas tris kartus". Taigi, ne kartą (matyt, dėl karų) buvęs pertvarkytas: XII–XIV a. dėl viešpatavimo Jukatane Ušmalis varžėsi su garsiąja Čičen Ica ir Majapanu, o XV a. viduryje dėl nežinomų priežasčių buvo visiškai apleistas.

Praeities šlovę mena tik monumentaliosios architektūros paminklai, kaip Valdovo rūmai, dekoruoti skulptūromis ir mozaikiniu frizu iš 20 tūkst. atskirų figūrų. Vis dėlto didesnį įspūdį palieka Žynio rūmai. Tai bene 30 m aukščio piramidė su šventykla viršuje. Iš kitų ji išsiskiria neįprasta ovalia forma. Apvalūs akmenys sulipdyti gausiu sluoksniu betono, į kurį majai maišydavo viską, ką tik rasdavo gamtoje – smėlį, žvyrą, medžių šaknis, kriauklių nuolaužas ir kt. Šventyklos durų forma atrodo tarsi gigantiška lietaus dievo Chaaco kaukės burna. Visi išlikę Ušmalio statiniai nuo 1996-ųjų priklauso UNESCO paveldui.

Sakralu: Ušmalio miesto griuvėsiuose išlikę Žynio rūmai. Apie 30 m aukščio piramidė su šventykla viršuje išsiskiria neįprasta ovalia forma. / R. Rožinskienės nuotr.

Savarankiškus tyrinėjimus trukdo įkyrūs prižiūrėtojai, kurie tik sąžiningai dirba savo darbą. Turime kišti nosis po medžiagų skiautėmis net ir braidydami po statinių griuvėsius visiškai vieni. Korona – tad pabrukę prakaituotus snapus po meksikietiškais motyvais siuvinėtomis kaukėmis (jos čia išties labai gražios) spūdiname automobilio link.

Didžiausia šios akimirkos laimė – ne išlikusių Ušmalio griuvėsių lobiai, bet puikiai veikiantis automobilio kondicionierius, bemat atvėsinantis verdantį žalių turistų kraują. Radijas užtraukia kažkokią meksikietiškų "aliukų" popuri – metas judėti toliau.

Šokoladinis Kampečės skonis

Kampečę pasiekiame vakarop. Gauname "Booking.com" atsiliepimų puikiai įvertintą viešbutuką su… belange. Derybos registratūroje nepavyksta – nedidučiai svečių namai pilnutėliai. Raminame save, kad grįšime čia tik pernakvoti, o patys skuodžiame patikrinti miestelio centro.

Anot Vikipedijos, Kampečė – svarbus prekybos ir žvejybos uostas. Eksportuojama mediena, žuvys, vaisiai, kava, cukranendrės, tabakas. Pastelinių spalvų žemaūgių kolonijinio stiliaus namelių virtinės su pakeltais šaligatviais (gal čia būna potvynių?) ir vėl primena Kubą. "O kur žmonės?!" – klausiame vieni kitų, ieškodami jų po tuščius siaurų gatvelių labirintus, kol visai netyčia atsitrenkiame į turistų šurmulį. Dauguma jų – vietiniai meksikiečiai, atostogaujantys čia su šeimomis.

Prisiminę, kad Meksika – dar ir gardžios kavos bei kakavos šalis, vienoje iš gatvės kavinukių užsisakome karšto šokolado. Mūsų nuostabai, vietoj dviejų lauktų miniatiūrinių juodojo šokolado puodelių gauname dvi dideles stiklines putojančio švelniai rudos spalvos kakavos gėralo. O čia prasideda ir gatvės šou. Iš pradžių linksmina senjorų mariačių ansamblis, paskui atiduodame duoklę vaikučiams prekybininkams; tuomet klausomės kitų vietinių giedorėlių. Ir taip be galo be krašto, kol karštas kakavos gėrimas pamažu pavirsta šalta frape.

Mieste išlikusios XVII a. tvirtovės liekanos, Gubernatoriaus rūmai, Kampečės fortas. Terakotos raudoniu iš tolo šviečiančioje Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedroje vyksta tuoktuvių ceremonija. Burnas dengia baltos kaukės, per pečius sutuoktiniai apjuosti virvele – ką Dievas sujungė, mirtis neišskirs. Suoluose už jaunuosius meldžiasi svečių pulkas ir rožių žiedlapius pintinėlėse kedenančios juodbruvos princesytės su dirbtinių gėlių vainikais ant galvų. Šventas giesmes, pritardami gitaromis, angeliškais balsais gieda pasamdyti muzikantai. Gražu, nors verk.

Naktis: gražiai apšviestoje Kampečės Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedroje tuoktuvių ceremonija jau seniai pasibaigusi. / R. Rožinskienės nuotr.

Tik vietoj mūsų prapliumpa verkti dangus, darsyk primindamas, kad liepa Meksikoje – liūčių sezonas. Akimirksniu danguje nušvitusi vaivorykštė linki jaunavedžiams kuo geriausios kloties, o mums – smagaus pasivaikščiojimo Kampečės Malekone – vakarėjančioje pėsčiųjų alėjoje.

Žmonės būriais grįžta nuo pakrantės… Bet pasakiškos saulės gaisro pašvaistės užtenka ir mums. Iš dangaus aukštybių mojantis sparnais Kampečės angelas, rodos, laimina mūsų skrydį į olmekų, majų, toltekų, actekų tėvynę, o į aukštą krantinę besidaužančios Atlanto bangos kužda, kad viskas bus gerai.

Akimirka: nusileidus saulei, prie Kampečės angelo tarsi ant Palangos tilto atostogautojai bando pagauti gražiausias saulėlydžio gaisų spalvas. / R. Rožinskienės nuotr.

Tolumoje sublyksi žaibai, o horizonte ima šokti grojantys fontanai. Smagiai sau trepsim lietuje į trankų meksikietiškų dainuškų ritmą – toks nuostabiai šlapias ir spalvingas vakaras Kampečėje.

Džiunglių paslėpti Palenkės lobiai

Kad laikas neprailgtų iki Palenkės, dar vieno svarbaus majų miesto Čiapaso valstijoje, – renkamės nemokamus kelius, vingiuojančius palei jūrą. Kaimeliuose stojame mažų parudusių bananiukų, šlamščiame arbūzus, ananasus, mangus; OXXO krautuvėlėse (kažkas panašaus į mūsų "Maximas") skanaujame kokosinių ledų, o vakarop jau turškiamės Palenkės džiunglėse įsikūrusio ekologiško viešbutuko baseine.

Visą naktį netyla keistas duslus riaumojimas. Kitą rytą klausiame personalo, ar aplink mūsų šiaudinstoges trobeles kartais neslankiojo koks piktas jaguaras (matėme kelio ženklų su šio plėšrūno atvaizdu), o šie juokiasi. Tai meiliai tarpusavy bendravo vietinės beždžionės. Brrr...

Nors mano kompanionai mėgsta vaikščioti vieni, be gido, šįsyk užsispiriu ne juokais. Ir gaunu malonų majų palikuonį vardu Edgaras. "Čia, Palenkėje, vietiniai žmonės nuo seno kalbėjo net penkiomis skirtingomis kalbomis (ne dialektais)", – pradeda ekskursiją jis ir tuoj pat perklausia, ar žinome, kodėl meksikiečių šeimos geria tiek daug kokakolos?

Pasitelkę infraraudonųjų spindulių technologijas archeologai nustato, kur ir kokio dydžio slepiasi senovės majų statiniai, tačiau Meksikos valdžia neskuba jų atkasti.

Pasirodo, už šios garsios kompanijos milijonus atkasamos ir restauruojamos Palenkės piramidės, kurių 80 proc. tūno po žeme, apraizgytos milžiniškų Čiapaso medžių šaknų, tarsi kibių aštuonkojų čiuptuvų. Pasitelkę infraraudonųjų spindulių technologijas archeologai nustato, kur ir kokio dydžio čia slepiasi senovės majų statiniai, tačiau Meksikos valdžia neskuba jų atkasti. Laukia, kol tą už savo pinigus padarys kažkas kitas.

Nugriebęs iš prekybininko plonai išdirbtą jaučio odos piešinį, Edgaras demonstruoja mums vieną iš majų kalendorių – vadinamąjį Haab. Kasdienis majų saulės kalendorius buvo sudarytas iš aštuoniolikos mėnesių po 20 dienų kiekviename, ir papildomo penkių dienų mėnesio metų gale. Per pastarąjį penkiadienį vykdavo aukojimai, kamuolio žaidimai. Edgaras pažymi, kad žmonių aukų Palenkėje (skirtingai nei Čičen Icoje) beveik nebūdavo, nes vandens žmonėms ir jų pasėliams užtekdavo ištisus metus – nereikėjo kruvinomis aukomis jo maldauti pas vietinius majų dievus.

Įdomi detalė, kad visi majų vaikai, gimę tą patį mėnesį, pagal Haab kalendorių gaudavo ir tą patį vardą – nesvarbu, ar tai būtų berniukai, ar mergaitės.

Neįprasta: visi majų vaikai, gimę tą patį mėnesį, pagal Haab kalendorių kadaise gaudavo ir tą patį vardą – nesvarbu, ar tai būtų berniukai, ar mergaitės. / R. Rožinskienės nuotr.

Vandens miestas

Palenkė garsėjo savo natūraliais šaltiniais, kurių vanduo pasiekdavo miestą. Čia gyvenantys majai turėjo vieną geriausiai išsilaikiusių ir moderniausių požeminio vandens valdymo sistemų. Ją sudarė akvedukai, tiltai, užtvankos, kanalizacijos, sieniniai kanalai ir baseinai.

Deja, didžiojo vandens miesto, gyvavusio vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu (600–900 m.), atkasta ir ištyrinėta labai nedaug. Vienas iš įspūdingesnių pastatų – laiptuota 24 m aukščio Užrašų piramidė, kurios viršūnę puošia šventykla. Ant jos sienų ir kolonų išraižyti dinastijų ir buvusių miesto valdovų vardai.

Edgaras didžiuodamasis sako, kad po piramidės pagrindu, pačiame jos centre, archeologai atrado erdvę, skirtą sarkofagui. Kapas priklausė mirusiam Palenkės valdovui, karaliui Pakaliui Didžiajam, valdžiusiam 615–683 m.

Kai akys pavargsta nuo griuvėsių, sprunkame į džiungles. Vienam gidui težinomais takeliais keliaujame vorele, gąsdindami jautriąsias mimozas, tyrinėdami kibiais čiuptuvais prie milžiniškų medžių prisisiurbusias bromelijas (pas mus auginamos kaip kambarinės gėlės), apgailėdami termitų nudžiovintus medžius, stebėdami lapų sausuoliuose užsimaskavusius tarantulus, malšindami troškulį tyru šaltinių vandeniu.

Krioklių didybė ir atgaiva

Virš mūsų galvų rėkauja tos pačios kaukūnės beždžionės, po kojomis snaudžia majų pastatai, kurių plika akimi nė nepamatysi – vešlios džiunglės pasiglemžė juos pirmiau, nei čia įžengė ispanų konkistadorai. Ir nors "Lonely Planet" gide rašoma, kad nuo 1950-ųjų iš 15 tūkst. kv. km plotą užimančių Lacandono džiunglių (Selva Lacandona) šiandien likę tik apie 3 tūkst. kv. km – atsistebėti negali, kokios jos vešlios ir milžiniškos.

Intervencija: didžiąją dalį Palenkės majų pastatų pasiglemžė džiunglės. Vietiniai juokauja, jog meksikiečiai turi gerti daugiau kokakolos, kad ši kompanija finansuotų dar daugiau archeologinių kasinėjimų. / R. Rožinskienės nuotr.

Jaučiamės tik maži, kvaili vabaliukai, bandantys nepasiklysti jų glėbyje. "Už to medžio nesilaikyk, ano neliesk, ten nuodingi spygliai – būk atsargus!" – vos spėja šūkčioti gidas, rodantis mums ne tik pavojingus, bet ir vaistinius augalus, kuriuos senieji Čiapaso gyventojai dar ir šiandien naudoja įvairiems negalavimams gydyti.

Staiga lapijos tankmėje išvystame kažką panašaus į neseniai matytų piramidžių bokštelius su skylėmis uraganų vėjams prašvilpti. "Taip atrodo majų šventyklos viršus", – iškilmingai praneša gidas, šventai įsitikinęs, kad likusią pastato dalį archeologai be vargo rastų po mūsų kojomis, apraizgytą šimtamečių medžių šaknimis, iš kurių išvaduoti buvusį majų miestą – sunki ir daug finansų reikalaujanti užduotis.

Dėl savo svarbios kultūrinės ir istorinės reikšmės Palenkės majų griuvėsiai taip pat įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą. O mūsų kelionės sąraše – milžiniški Aqua Azul bei Misul-ha kriokliai. Į pastaruosius galima ne tik akis paganyti, bet ir šokti išsimaudyti – atgaivinti mikroskopinių vietos uodukų sugeltas kojas.

Galia: Aqua Azul kriokliai nustebina savo didybe. Šiuo metų laiku vanduo – ne smaragdo spalvos, kokią matome agentūrų reklamose, bet šviesaus šokolado. / R. Rožinskienės nuotr.

Tegyvuoja vandeningoji Čiapaso valstija ir mažieji jos gyventojai (Palenkės majų ūgis tesiekė 1,50 cm), nežudę gražių nekaltų mergelių, o vertęsi taikia žemdirbyste. Kadangi čia matėme dar ir Kukurūzų šventyklą, tai finaliniam akordui perkame iš vietinio vyruko virtus kukurūzus, kuriuos jis pagardina sūrio, majonezo ir aitriųjų paprikų prieskoniais. Gyvenimas tikrai gražus, kai rankose – gardūs, dar majų auginti kukurūzai, o mintyse – vėl nauji planai atostogų rytdienai. Iki susitikimo Meksikos sostinėje!

Grįžę iš Lotynų Amerikos tautiečiai suokia odes pranykusioms majų, olmekų, actekų civilizacijoms, aštriajai meksikiečių virtuvei, baltasmėliams paplūdimiams su palmėmis ir lietuvio kišenei prieinamoms kainoms bei puikioms turizmo sąlygoms.

Majų palikimas

Iš Kankuno iki Tulumo nuomota mašina nulekiame per beveik tris valandas. Gal būtume ir greičiau, jei ne transporto spūstys, apie kurias iš kažin kur sužinoję ir lyg iš po žemių išdygę meksikietiškų skanumynų prekeiviai naudojasi proga. Tad skanindami laiką kvepiančiais medumi pistacijų ir žemės riešutų batonėliais pagaliau atsiduriame vėlyvuoju majų gyvavimo laikotarpiu (XIII a. pab.) pastatytame mieste.

Sakoma, kad tai vienintelis majų miestas, įsikūręs Karibų jūros pakrantėje. Jo griuvėsių liekanų ieškosime rytoj, o šiandien kėbliname susipažinti su miestelio įžymybėmis. Tiesą sakant, Tulumą iš lietuvių keliautojų pasakojimų įsivaizdavome kitaip – pilną turtingų amerikiečių, atvykusių čia išleisti savo milijonų. Mums susidaro įspūdis, kad Tulumas, ypač jo Zona hotelera, – tai hipių ir jiems prijaučiančio smagaus jaunimėlio rojus.

Apsižergę girgždančius vintažinius dviratukus su pintais krepšeliais – būtinai tatuiruoti, dreduoti – rytui persiritus į vidurdienio pusę jie mina į paplūdimius, o vakarop – į jaukiomis lempelių girliandomis mirguliuojančią barų, restoranų ir stilingų butikėlių alėją. Paskui juos – ir mes. Žavimės iš virvių makramė technika surištais įspūdingais šviestuvais, kokių užsimanau ir savo lietuviškam būstui. Jei reikėtų išrinkti gražiausią hipiško stiliaus restoranėlį vakarui, turbūt tik bejėgiškai kilstelėčiau rankas į viršų ir eičiau siurbčioti "Margaritos" su šlakeliu tekilos į pirmą pasitaikiusį.

Nedideli Tulumo viešbutukai šiaudiniais stogais stypso palei jūrą tarsi vaikystės pasakų knygose regėtos raganų trobelės ant vištos kojelių. Kai visą naktį pliaupia kaip iš kibiro, gaivūs lietaus lašai ima kapsėti tiesiai į mūsų bambukinės lovos vidurį, tarp vyro ir mano pagalvių. Betgi šitaip juk dar smagiau! Išsyk supranti, kad liepos mėnuo Meksikoje – lietaus ir uraganų sezonas. (Tiesa, pastarųjų, apsaugok Dieve, tikrai nenorime patirti!)

Senotai – turistų džiaugsmas

Į Tulumą vedantys kelio ženklai sufleruoja viena – čia daug turistų mėgstamų senotų. Senotai (isp. – Cenotes) – tai karstinių ežerėlių tipas, ypač paplitęs Jukatano pusiasalyje, pietryčių Meksikoje. Jie susidarė lietaus vandeniui išplovus paviršinį klinčių sluoksnį ir susijungus su požeminiais urvais. Pavadinimas, išvertus iš majų kalbos, reiškia "kažkas gilaus".

Paslaptinga: senoto Dos Ojos vanduo vilioja atsigaivinti tik iš pradžių – ilgiau paplaukiojus vėsa ima stingdyti, tačiau žavi uolienų grožis. / R. Rožinskienės nuotr.

Pasirenkame aplankyti keletą senotų, kuriuos labiausiai rekomenduoja "Tip Advicer" komentatoriai. Dos Ojos ir Gran Cenote – du skirtingi ir kartu labai panašūs natūralūs požeminiai ežerėliai, viliojantys turistus giluminiu ir paviršiniu nardymu, saulės vonių terasomis, o antrasis – dar ir mielais vėžliukais. Neribotas poilsio laikas ir į kainą įskaičiuotos gelbėjimo liemenės vienam poilsiautojui kainuoja 10–15 dolerių.

Šventovė suprojektuota taip, kad du kartus per metus – per rudens ir pavasario lygiadienius – tekanti saulė mestų šešėlį ant šiaurinės piramidės pusės, kurios apačioje matyti įspūdingos gyvačių galvų skulptūros.

Net sunku pasakyti, kuris iš šių dviejų senotų mums labiau prie širdies. Ir vieno, ir kito lubos dekoruotos stalaktitų varvekliais, kurių siauruose plyšiuose gyvena šikšnosparniai, mikliai nardantys virš ežerėliuose besiturškiančių poilsiautojų galvų. Ir viename, ir kitame senote vanduo skaidrus it krištolas, o priplaukus artyn prie kalkakmenio sienos krašto ir pažvelgus žemyn pro kaukės langelį tarsi pro didinamąjį stiklą matyti meistriškais raštais išraižyti povandeniniai uolienų altoriai.

Vos nusileidusius Didžiojo senoto laipteliais žemyn mus pasitinka vėžliai. Didesni ir mažesni – jie šildosi ant kyšančių iš vandens šakų, kalkakmenio uolų atbrailų ir supratingai nelenda į plaukikų zoną. Nardytojai, jau spėję apiplaukti šį didžiulį senotą ratu, dalijasi įspūdžiais – irgi matę savo kelyje vėžlių. Vandens temperatūra – kraują stingdanti (ypač paplaukiojus senote gerą valandą), bet, turint omeny kasdienį 30 °C laipsnių karštį, tokios maudynės – atgaiva po ilgokos ekskursijos majų pėdomis.

Gudruoliai: išmanieji senoto Gran Cenote vėžliukai deginasi tik savo teritorijoje – pas plaukikus nelenda. / R. Rožinskienės nuotr.

Aušros miestas pasitinka lietumi

Prieškolumbinis majų miestas, kadaise statytojų iš trijų pusių apjuostas 8 m storio gynybine siena (nuo jūros ją saugo natūralus aukštas skardis), yra visai netoli naujojo Tulumo miesto, kuriame apsistojame. Vos prieš kelerius metus jis tebuvo nedidelė gyvenvietė, įsikūrusi kryžkelėje.

Pačių majų šis miestas buvo pavadintas Samos vardu ir reiškė Aušros miestą. Šios tarp turistų populiarios archeologinės zonos su niekuo nesumaišysi – nuo pat ankstyvo ryto jos kryptimi traukia daugybė žmonių. Tiesa, pakeliui kai kurie nukrypsta nuo tikslo ir pasuka į Neringos smėlio baltumo paplūdimius – Playa Paraiso bei Mayan Beach, kuriuose šiuo metu galima tik tingiai pagulinėti ant smėlio – vanduo žydi, išsimaudyti Karibų jūroje nėra nė mažiausios vilties.

Senasis Tulumo miestas savo aukso amžių išgyveno maždaug 1200–1450 m., kai buvo svarbus uostamiestis ir jame klestėjo prekyba. Vieni gražiausių jo pastatų – Freskų šventykla, kurioje buvo garbinama Venera, ir iki mūsų dienų išlikęs El Kastilijas (liet. – Tvirtovė). Manoma, kad šis miestas atsilaikė dar 70 metų po ispanų konkistadorų atvykimo į šalį, bet galiausiai sunyko dėl užkariautojų iš Senojo žemyno užneštų ligų.

Išskirtinis: Tulumas – vienintelis majų miestas, pastatytas pajūryje ant uolos. Tolumoje matyti El Kastilijo tvirtovė. / R. Rožinskienės nuotr.

Girdime, kaip suplukęs anglakalbis gidas pasakoja išdvėsusiems nuo karščio turistams, kad šiame mieste viskas buvo taip pat, kaip ir pas mus – t.y. valdžios pastatai, šventyklos, vandens saugykla, turgaus pastatas, kilmingųjų ir miestelėnų namai. Pasak jo, Tulumo miesto akmeniniai griuvėsiai autentiškiausi iš visų kitų, nes mažiausiai rekonstruoti. Apsupti tankios džiunglių lapijos su fotogeniškai prieš saulutę kaklus išrietusiomis iguanomis jie traukte traukia turistų fotoblykstes. Įdomiausia, kad tie ropliai visiškai nebijo žmonių: skaniai sau rupšnoja žolę ir nė nemano trauktis nuo akmeninių majų šventyklų liekanų, kai jas apspinta senovės artefaktų ištroškę turistai.

Staiga dangus apsiniaukia ir pliūpteli smulkiu dušu. Puolame po palmių vėduoklėmis tik dėl vaizdo, nes iš tiesų karščio išvarginti, lipniu prakaitu impregnuoti kūnai prašyte prašosi šlapios gaivumos. Pusvalandis išganingos liūties, ir vėl saulė ritinėjasi po dangaus skliautą lyg pašėlusi – spirgindama riebesnių turistų lašinius tarsi atviroje senųjų majų virtuvėje.

Zona hotelera skanumynai

Vakarop ir vėl varlojame į stilingąją Zona hotelera gatvę, kur apie 20 val. prasideda tikros eitynės (veikiau – taksi automobilių važiuotynės), šiek tiek primenančios Palangos basankės šurmulį. Kas traukia išgerti, kas savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti, o mes nusprendžiame pasmaguriauti veganiškų ledų.

Vilionės: Tulumo kavinių prieangiai Zona Hotelera gatvėje – vienas už kitą įspūdingesni. / R. Rožinskienės nuotr.

Maistas Meksikoje – atskira tema, kuriai galėčiau kurti panegirikas dieną ir naktį. Net ir po savaitės, praleistos čia, vis dar neskiriu visų jų firminių takų, načių, buritų, kesadilijų ir kitų kukurūzų tešlos papločiuose patiekiamų skanumynų. Bet žinau viena – meksikiečiai irgi gamina sevičę. Šį patiekalą prieš keletą metų atradau Kusko (Peru) turguje. Jis daromas iš žalių jūrų gėrybių, skęstančių raudonųjų svogūnų ir žalųjų citrinų sulčių marinate. Svarbiausia – nusprendžiame visi drauge – kad vietinių kavinių (o ir gatvės) maistas visiškai nepavojingas jautriems lietuvių skrandžiams, labiau pratusiems prie tarkuotų bulvių XXL cepelinų, nei prie žalių krevečių, aštuonkojų ar žuvų gabaliukų žaliųjų citrinų padaže.

Pakeliui į Čičen Icą

Čičen Ica – senovės majų miestas, kurį šie apleido dar gerokai prieš įžengiant į jį ispanų konkistadorams. Iki šiol mokslininkai ginčijasi, kodėl taip nutiko. Dėl bado, sausros ar aplinkos pokyčių, atsiradusių dėl masiško miškų naikinimo – duoklės žemės ūkiui. O gal dėl karų, kuriuos paskatino gyventojų, norinčių išspręsti maisto ir geriamojo vandens problemą, migracija?

Paliekame neįmintas mįsles archeologams, o mes pamažu riedame Čičen Icos legendos link. Pravažiuojame sapnų gaudyklių kaimą. Ir kokių tik jų nėra – dailiai išpintų įstabiausiais raštais, su vėjo plaikstomų kriauklyčių skirtingomis melodijomis. Nuo metro skersmens iki nykščio dydžio skritulėlių, kuriuos tiesiog čia ir dabar riša vietiniai kaimelių amatininkai. Iki tol sėkmingai tramdžiusi save nuo pirkinių (juk viską, ką įsigysiu, teks tempti ant kupros), nebeišlaikau. Renkuosi širdelės formos sapnų gaudyklę, kurią žadu kabinti tiesiai ties vyro galva – kad išgaudytų visus jo knarkimus.

Kitą kaimelį, esantį mums pakeliui, juokais pakrikštijame skrybėlių rojumi. Palei gatvę driekiasi įvairaus dydžio ir dizaino skrybėlių stirtos – nuo tradicinių plačiabrylių sombrerų iki dailių šiaudinių skrybėlaičių, ištapytų meksiekietiškais gėlių motyvais. Labai norėčiau įsigyti tokį ryškų galvos apdangalą, juolab kad Čičen Icoje teks praleisti keletą valandų svilinant saulei. Deja, turiu likti ištikima dar Tanzanijoje duotam pažadui – nešioti afrikietišką tiurbaną, kurio sąžiningai laikausi jau beveik trečius metus, net ir Lietuvoje.

Naujasis pasaulio stebuklas

Pagaliau! Iš mus lenkiančių turistinių autobusų darome prielaidą, kad artėjame prie tikslo. Ohoho! – čia tikras turistų ir prekeivių skruzdėlynas. Už tris bilietus pakloję 80 eurų, iškilmingai įžengiame į majų civilizacijos lopšį, kuris, anot mokslininkų, buvo apleistas maždaug apie 1200-uosius metus. Pro ausis nepraslysta ir faktas, kad įspūdingas majų civilizacijos pakilimas galiausiai lėmė ir totalų jo nuosmukį maždaug XVI a.

Vos įžengus į senojo majų miesto teritoriją, žvilgsnį prikausto Kukulkano (El Kastilijo) piramidė. 2007 m. ji paskelbta naujuoju pasaulio stebuklu. Panašiai tokiu metu vieną smalsią turistę, belipinėjančią siaurais piramidės laipteliais, ištinka nelaimė – ji nukrenta ir užsimuša. Nuo to laiko įspūdingais majų statiniais turistai gali gėrėtis tik iš tolo.

Mintis: Kukulkano (El Kastilijo) piramidė Čičen Icoje 2007 m. paskelbta naujuoju pasaulio stebuklu. / R. Rožinskienės nuotr.

Įdomu, kad ši piramidė yra tarsi kalendorius, susidedantis iš 365 laiptelių. Kiekviena iš keturių jos pusių turi po 91 pakopą, o paskutinis žingsnelis skaičiuojamas ant viršutinės platformos. Devynių laiptelių lygiai kiekvienoje šventovės pusėje yra suskirstyti į aštuoniolika terasų, kurios simbolizuoja aštuoniolika majų kalendoriaus mėnesių. Maža to, šventovė suprojektuota taip, kad du kartus per metus – per rudens ir pavasario lygiadienius – tekanti saulė mestų šešėlį ant šiaurinės piramidės pusės, kurios apačioje matyti įspūdingos gyvačių galvų skulptūros – majų dievo Kukulkano simbolis. Taip sukuriama optinė apgaulė, kad gyvatės šliaužia laipteliais žemyn.

Fotografuojame observatoriją El Caracol ir stebimės, kokiomis neįtikėtinomis astronomijos žiniomis garsėjo senovės majai, mokėję numatyti Mėnulio fazes, lygiadienius, Saulės bei Mėnulio užtemimus.

Žiaurumo įrodymai

Mūsų dėmesį patraukia neaukštas pastatas, vadinamoji Kaukolių aikštė. Joje buvo atliekamos egzekucijos belaisviams ir nusikaltėliams. Sienos, išpuoštos mažyčių kaukolyčių raižiniais, ramina tik dėl minties, kad majai auką laikė garbinga mirtimi.  Aukojimas paprastai buvo atliekamas įpjaunant kūną tiesiai po šonkauliais ir išlupant aukai vis dar plakančią širdį.

Dievams aukojami laimėtojai, laikantys tokią mirtį kone šventa. Jų nuomone, tai bene greičiausias kelias į Rojų, išvengiant trylikos pragaro ratų, minimų majų tikėjime.

Netoliese randame ir Kamuolio žaidimo aikštę, kurios ilgis gali siekti 160 m, o plotis – apie 40 m. Tai kažkas panašaus į mūsų krepšinį, tik kur kas sudėtingiau. Žaidėjai, pasipuošę specialiais apsaugais, į krepšį turi smūgiuoti alkūnėmis, pečiu arba klubais sunkų, beveik 5 kg sveriantį kaučiukinį kamuolį. Turbūt nereikia aiškinti, kas laukia pralaimėjusiųjų komandos? Štai ir neatspėjote. Dievams aukojami laimėtojai, laikantys tokią mirtį kone šventa. Jų nuomone, tai bene greičiausias kelias į Rojų, išvengiant trylikos pragaro ratų, minimų majų tikėjime.

Paskirtis: Kaukolių aikštėje kadaise buvo rengiamos egzekucijos, kurių tikslas – pagąsdinti žmones. / R. Rožinskienės nuotr.

Dar vienas akivaizdus majų žiaurybių įrodymas – toliau už visus Čičen Icos pastatus žiojėjantis požeminis ežeriukas. Šiame žalsvos spalvos akį primenančiame šventajame senote kadaise mirė daug žmonių. Tai senovės majų ritualinė vieta, kurioje buvo aukojami ne tik įvairūs vertingi daiktai (papuošalai, brangieji akmenys, keramika), bet ir niekuo nekalti žmonės, turėję išmelsti vietinių dievų lietaus, gausesnio derliaus ar lengvos pergalės prieš kitą gentį.

Prekeivių įkyrumas

Daugybės taisyklingų kolonų eilė privilioja mus į kadaise buvusį turgaus paviljoną, kuriame šiandien tuščia. Užtai aplinkui visus Čičen Icos pastatų griuvėsius tik ir girdi: "Madam, one dollar!", "Good price!", "Almost for free" ir pan. Tai vietinių prekybininkų dainos, siūlančios įspūdingas medines kaukes, jaguarų balsais kaukiančius švilpukus, majų kalendorius, piramidžių maketus, sidabro papuošalus ir netgi hamakus – karštame Jukatano krašte juose įprasta miegoti.

Pradžioje visi šie žmonės, šitaip užsidirbantys pragyvenimui, nėmaž neerzina. Tačiau kai panašus garsinis fonas nesiliauja jau trečią valandą, saulei laidant karščio strėles tiesiai į pakaušį, nejučia sužvėrėji kaip tas majų jėgos ir valdžios simbolis – plėšrusis jaguaras. Majai tikėjo, kad jaguaro dievas valdo požeminę karalystę naktimis, o dieną visus stebi iš dangaus tolių. Dabar galėčiau perkąsti gerklę kiekvienam, kas dar progiesmiu bandys man įsiūlyti: "T- shirts… For free…"

Inspiracija: rombo figūra parodoje simbolizuoja ne deimantus, bet kviečia kitaip vertinti brangiąsias medžiagas. / R. Rožinskienės nuotr.

Apypiete pažintis su senuoju majų miestu baigta. Mūsų laukia Merida ir prie Meksikos įlankos krantų įsitaisęs Progreso miestelis, kuriame tikimės pagaliau normaliai išsimaudyti.

Ryškia neonine šviesa turistus viliojantis Malekonas – plati pėsčiųjų gatvė palei jūrą. Didžiam mūsų džiaugsmui, paplūdimyje – nė vienos jūržolės. Pagaliau, po beveik dešimt dienų viešnagės Meksikoje, galėsime nusiplauti kelionės prakaitą natūraliose, o ne baseinų bangose.

Keletas įdomių faktų apie majus

• Maždaug 7 mln. majų kultūros atstovų vis dar gyvena savo buvusiuose regionuose, apimančiuose šiuolaikinę Gvatemalą, Belizą, Hondūrą, Meksikos pietus, Salvadorą.

• Senovės majai buvo vieni pirmųjų, užrašiusių savo tautos istoriją daugiau nei 10 tūkst. knygų. Majų hieroglifai priminė miniatiūrinius piešinius, suspaustus į mažus kvadratėlius. Nors buvo labai sudėtingi, istorikams pavyko iššifruoti daugumą jų rašto simbolių. Majų knygos buvo sulankstytos armonikėle, o jų puslapiai pagaminti iš laukinių figmedžių vidinės žievės. Po ispanų konkistadorų įsiveržimo daug majų knygų buvo sunaikinta.

• Majų meistrų pamėgtas nefritas dėl savo grožio ir magiškos galios buvo ypač vertinamas. Darbui su juo amatininkai naudojo kruopščiai pagaląstus akmeninius įrankius, mat metalinių tiesiog nežinojo.

• Majų supratimas apie grožį buvo gana keistas. Ant kūdikio kaktos jie dėdavo lentelę, kad ši liktų kuo plokštesnė. Taip pat majams patiko žvairos akys, kokias turėjo jų saulės dievas Kinich Ahau. Tad savo atžalai virš nosies tilto jie pakabindavo nemažą karoliuką, kad vaikas nuolat žiūrėtų į jį.

• Ilga nosis jiems taip pat buvo grožio viršūnė. Manoma, kad majų piliečiai, turėję trumpesnes nosis, dėvėdavo specialius nosių protezus, pagamintus iš molio.

• Tiek vyrai, tiek moterys mėgo tatuiruotes, o savo dantis puošdavo pusbrangiais akmenimis. Nuo skausmo gręžiant ir dekoruojant dantis majai naudojo žolelių anesteziją.

• Majai be galo mėgo pirtis. Garams sukurti vanduo buvo pilamas ant karštų akmenų, o tokiomis voniomis naudojosi visi – nuo neseniai pagimdžiusių moterų iki valdovų.

• Kadangi majai nemokėjo apdirbti metalo, tai ir jų ginklai buvo akmeniniai arba pagaminti iš aštrių kriauklių. Majų kariai naudojo ir širšių lizdus, kuriuos mėtydavo į priešus, kad sukeltų jų gretose paniką.

• Majai turėjo chirurgų, kurie mokėjo atlikti sudėtingiausias operacijas, naudodami tik iš vulkaninio stiklo pagamintus instrumentus.

• Žmogaus auką majai laikė didele garbe. Jie tikėjo, kad, norint patekti į dangų, pirmiausia reikia pereiti trylika pragaro ratų. Tik tuomet galėjai gauti amžiną palaimą. Dėl šios priežasties majai mielai rinkdavosi tiesioginį bilietą į rojų. Tokį gaudavo per sunkų gimdymą mirusios moterys, karo aukos, savižudžiai, kamuolio žaidimo ir ritualų aukos.

Praėjusį mėnesį mokslininkai išsiaiškino, kad dvi didelės povandeninių urvų sistemos Meksikos Jukatano pusiasalyje, Sak Aktuno ir Dos Ochoso olos netoli Tulumo miestelio Karibų jūros pakrantėje, iš tikrųjų yra susijusios ir sudaro didžiausią tokio pobūdžio darinį Žemėje. Visa struktūra pavadinta Sak Aktuno sistema pagal didesniosios dalies pavadinimą.

Dirbdami su narų įranga tyrinėtojai šiame užlietame urve rado daugiau kaip tūkstančio metų senumo relikvijų. Projektą remia Meksikos Nacionalinis antropologijos ir istorijos institutas (INAH).

Mokslininkai mano, kad vandens lygis urvuose laikui bėgant kaitaliojosi ir kad tai buvo vandens šaltinis didelių sausrų metu.

Kai kurie gyvūnai ir žmonės, įėję į tuos urvus, iš jų taip ir neištrūko. Šiandien jų liekanos yra tikras lobis mokslininkams, kurie gali po gabalėlį dėlioti Sak Aktuno sistemos istoriją nuo pat pleistoceno epochos, kuri prasidėjo prieš 2,6 mln. metų ir baigėsi prieš 11 700 metų.

Tarp gyvūnų fosilijų yra išnykusių, į dramblius panašių gomfoterijų, didžiulių tinginių ir lokių, spaudos konferencijoje paskelbė archeologai.

Ten taip pat yra žmonių paliktų pėdsakų: apdegusių žmonių kaulų, keramikos, sienose išraižytų piešinių ir kita.

„Labai nepanašu, kad pasaulyje dar būtų tokiomis ypatybėmis pasižyminti vieta. Čia įspūdingai daug archeologijos vertybių, o išsilaikymo laipsnis taip pat įspūdingas“, – sakė archeologas Guillermo de Anda (Giljermas de Anda).

Tarp atrastų vertybių yra majų karo ir prekybos dievo šventykla su laiptais, pasiekiamais per karstinę dubę džiunglių viduryje.

Su urvų sistema jungiasi šimtai dubių, vadinamų senotais. Aplink daugelį jų matyti rafinuotos ritualinės veiklos ženklų, sakė archeologai.

Senovės majai šiuos urvus, ypač vedančius į vandenį, laikė itin šventomis vietomis, pažymėjo INAH.

Pernai, naudodamiesi elektrotomografijos technologija, archeologai nustatė, kad Kukulkano piramidė yra pastatyta ant karstinio šulinio – senoto.

Archeologai jau seniai žinojo, kad Kukulkano piramidės viduje yra mažesnė piramidė, o trečiadienį paskelbė, kad atrado dar mažesnę struktūrą šių dviejų piramidžių viduje. Pasitelkę trimatę elektrotomografiją (ERT-3D) jie aptiko 10 m aukščio struktūrą 20 m aukščio „tarpinėje“ piramidėje, kuri buvo apdengta paskutiniu statybų etapu, tikriausiai maždaug 900-aisiais mūsų eros metais.

Archeologė Denisse Lorenia Argote (Denisė Lorenija Argotė) sakė, kad „jei galėtume ateityje ištirti šią struktūrą, tai galėtų būti svarbu, nes tai galėtų papasakoti mums apie pirmojo periodo tenykščius gyventojus“.

D. L.Argote iš Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto sakė, kad pirmasis statinys gali būti „grynojo majų“ stiliaus ir pastatytas kažkuriuo metu nuo 500-ųjų iki 800-ųjų mūsų eros metų.

Kalifornijos universiteto San Diege antropologijos profesorius Geoffrey Braswellas (Džefris Brasvelas), kuris naujausiame projekte nedalyvavo, bet yra tyrinėjęs Čičen Icoje, sakė, kad minimas atradimas gali būti naujas, bet taip pat yra tikimybė, kad tas pats statinys buvo aptiktas dar 5-ajame dešimtmetyje.

Pasak jo, 5-ajame dešimtmetyje kasinėdamas tarpinę piramidę vienas archeologas rado joje palaidotą trečią platformą.

„Tas tunelis buvo nestabilus, tad apie šią platformą žinome labai mažai, – rašė G.Braswellas. – Ji atrodo esanti daug mažesnė nei dvi išorinės piramidės ir ne visiškai (tiksliai) pagal jas orientuota.“

Mokslininkų paskelbtuose kompiuteriniuose atvaizduose taip pat matyti vidinė struktūra, ne visiškai orientuota pagal vėlesnius, išorinius sluoksnius.

G. Braswellas Kukulkano piramidę palygino su rusiška matrioška. Tačiau piramidės gilumoje gali slypėti ne viena platforma.

„Padėtį apsunkina faktas, kad trečia įdedama rusiška lėlytė iš tikrųjų gali būti viena iš kelių mažų lėlyčių, barškančių tame pačiame kiaute. Mes tiesiog nežinome“, – rašė G. Braswellas.

Meksikos nacionalinio autonominio universiteto Geofizikos instituto mokslininkas Rene Chavezas (Renė Čavesas) sakė, kad ankstyviausias statinys tikriausiai yra su laiptais, o jo viršuje galbūt stovėjo altorius, kuris galėjo išlikti. Kada galėtų būti atlikti šios struktūros kasinėjimai, neaišku.

„Atsižvelgiant į tai, kad niekas šios struktūros nekasinėjo, sunku užtikrintai pasakyti, ar tai vienas seniausių pastatų šioje vietoje. Tačiau tai visai įmanoma“, – sakė G .Braswellas.

Gyvačių karalystė nebūtų atrasta, jei ne archeologų – senuose, džiunglių augalija apžėlusiuose akmenyse įžvelgusių vos matomus ženklus – pastabumas, leidęs pamatyti tai, kad buvo nematoma. Apie tai, ką iš atskirų detalių sudėliojus majų imperijos istoriją atskleidė šis atradimas, pasakojama žurnale „National Geographic Lietuva“.

Šiaurinėje Gvatemalos dalyje prie Meksikos sienos esančiu senoviniu Holmulo miestu archeologai nesidomėjo, kol jame 2000 m. nepasirodė archeologas Fransiskas Estrada-Belis. Tiesa, ir jis čia neieškojo nieko ypatinga.

Vienas pirmųjų jo radinių buvo pastatas, kuriame išliko aptrupėjusi freska, vaizduojanti į atokų kraštą išsirengusius karius. Keista pasirodė tai, kad kai kurios piešinio dalys buvo nuniokotos, atrodo, pačių majų, lyg jie būtų siekę ištrinti pavaizduotą istoriją. Archeologas ėmė kasinėti kelias gretimas piramides, kol 2013 m. virš įėjimo į senovinį kapą pamatė nepaprastai gerai išsilaikiusį 8 metrų ilgio frizą.

„Tinko frizai labai reti ir trapūs. Šiame buvo pavaizduoti trys vyrai, tarp jų Holmulo karalius, kylantis iš keistų pabaisų nasrų. Juos supo požemio pabaisos, o per visą frizą rangėsi dvi milžiniškos plunksnuotos gyvatės. F. Estrada-Belis apačioje pastebėjo įrašus. Priklaupęs pamatė rašmenų, vadinamųjų glifų, juostą, kurioje buvo išvardyti Holmulo karaliai. Ties viduriu archeologas rado glifą, kuris neabejotinai taps svarbiausiu jo karjeros radiniu – besišypsančią gyvatę“, – rašoma žurnale „National Geographic Lietuva“.

Šį atradimą sujungus su kitomis majų imperijos istorijos detalėmis buvo atskleista ir sudėliota kone šimtmečio majų imperijos istorijos dalis, kuri iki šiol buvo tik tamsi dėmė. Prieš 40 metų Gyvačių karaliai tebuvo gandas. Šiandien žinome, kad Gyvačių karalystė buvo lyg juodoji bedugnė: ji traukė prie savęs visus aplinkinius miestus, o Gyvačių dinastija valdė visų laikų didžiausią ir įtakingiausią majų karalystę.

Nors kol kas vis dar nežinoma, iš kur atsirado Gyvačių dinastija, tačiau aišku, kad jos karaliai kūrė sąjungas su didžiausiais miestais rytuose, užkariavo pietinius kaimynus ir prekiavo su šiaurinių vietovių gyventojais. Dinastija buvo stipri, galinga ir įtakinga, tačiau ji taip pat žlugo.

Mokslininkai spėja, kad Gyvačių dinastijos įtaka žlugo mirus įtakingam karaliui Juknoomui Čeenui, iš kurio valdymą perėmė jo sūnus Ugninė Letena. Jis nė iš tolo neprilygo tėvui, o paskutiniu lašu, Gyvačių dinastiją atvedusiu prie žlugimo, tapo Gyvačių pralaimėjimas prieš Tikalio miestą – pagrindinį priešą. Kas tiksliai nutiko tą 695 m. rugpjūčio dieną, nežinoma, tačiau aišku, kad Gyvatės pralaimėjo. Po kelerių metų Ugninė Letena mirė, o drauge žlugo svajonės ir apie Gyvačių imperiją.

Scanpix nuotr.

Inkų civilizacija Peru aukštumose klestėjo maždaug XIII amžiuje. Paskutinė jų tvirtovė ispanų buvo užkariauta 1572 metais.

Šios civilizacijos palikimas – terasos stūkso Morėjaus mieste, maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Kusko. Jų forma primena milžiniškus dubenis, kurių vidinė dalis yra suskirstyta į laiptus primenančias terasas.

Pats įspūdingiausias šios konstrukcijos bruožas yra tai, kad, nepaisant net itin smarkių liūčių, terasos apačioje niekada nesusikaupia vandens perteklius. Mokslininkai mano, kad taip yra dėl akytų uolienų ar požeminių kanalų po terasomis.

Kita intriguojanti struktūros ypatybė – nevienoda temperatūra tarp terasų lygių. Lipant nuo aukščiausio iki žemiausio laipto susidaro apie 15°C skirtumas.

Tad kam šios terasos buvo naudojamos? Deja, mokslininkai taip ir nepriėjo prie vieningos išvados, tačiau realiausia versija yra žemės ūkis, nes po konstrukcija yra kanalų liekanų, kurie greičiausiai buvo skirti terasos drėkinti. Be to, žodis „Morėjus“ yra siejamas su junginiu – „džiovintos bulvės“.

Dauguma tyrėjų mano, kad šis statinys buvo naudojamas agrarinių tyrimų srityje – galbūt inkų vadai bei mokslininkai bandė išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis geriausiai vystosi augalai. Nustatę geriausius aukščius ir temperatūrą kiekvienam pasėliui, mokslininkai savo žiniomis greičiausiai pasidalino su visos imperijos ūkininkais ir skatino kurti panašias terasas.

Žmonės svarsto, kad tai galėjo veikti kaip aklimatizacijos priemonė: kai inkai užkariaudavo įvairias šalis, į savo gan vėsų kalnų regioną jie parsiveždavo įvairių vaisių bei daržovių, kurie augo skirtingose ​​klimato zonose. Tie augalai, kurie lėtai prisitaikydavo prie vietos sąlygų, buvo sodinami į centrą – žemiausią ir šilčiausią lygį. Vėliau pamažu jie būdavo perkeliami į aukštesnį lygį, kol visiškai prisitaikydavo prie naujos aplinkos.

Tai labai realu, nes beveik 60 proc. pasaulio maistinių kultūrų yra kilusios būtent iš Andų, įskaitant visas žinomas bulvių rūšis, kukurūzus ir pupeles (kuskusą), kurios buvo pavadintos Kusko miesto garbei.

Vienas iš labiausiai intriguojančių aspektų yra tai, kad tokio senumo architektūros kūriniai yra stebėtinai gerai išsilaikę. Tai dar kartą įrodo, kad tuo metu inkai buvo tikri genijai inžinerijos ir architektūros srityje.

Net ir šiandien nuostabą kelia šios Pietų Amerikos tautos sugebėjimas išnaudoti kiekvieną žemės hektarą, kad savo žmonėms užtikrintų pakankamas maisto atsargas. Tam jie pasitelkdavo savo fantaziją, gerai išvystytus organizacinius gebėjimus ir žinias apie gamtą.