Alvydas Šlepikas „Namas anapus upės“

Lietuvos rašytojų sqjungos leidykla, 2023

Garsiojo romano „Mano vardas Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas  knygas leidžia retai ir dažniausiai jos išsyk tampa įvykiu. Tad, sulaikiusi kvapą, laukiau jo apsakymų rinktinės, kuri pasirodė metų pabaigoje. Atsiverčiau knygą turėdama daug lūkesčių, tačiau, skaitydama pirmąjį iš septynių apsakymų, pamaniau, kad jis kažkuo primena XX a. klasiką – tekstas sklandus, intriga yra, bet magiškas pasaulis, pasiaukojimo motyvas, simbolizmas – tarsi jau girdėta, nenurauna stogo. Kiti apsakymai paliko stipresnį įspūdį, ypač – „Namas anapus upės“ ir „Kur išėjo Mikis“.

A. Šlepikas geba rašyti meistriškai įtaigiai, kurti intrigą, įpinti siaubo elementų – skaitant apie jaunus partizanus, pabėgančius į negyvenamą namą prie upės, nugara lakstė šiurpuliai, o apsakymas apie mažą vokiečių berniuką, artėjant rusų kareiviams, bėgantį iš savo namų drauge su tetomis ir išprotėjusia močiute, priminė pagaulias „Mano vardas Marytė“ romano nuotaikas. Autoriaus akiratyje atsiduria vaikystė ir senatvė – tiek vaikiškas pasaulis, tiek nuo karščio nusikamavę seniai ar protą praradusi močiutė vaizduojami charakteringai ir yra įdomūs savo netikėtais pasirinkimų vingiais.

Vis dėlto, kai knygos apimtis nedidelė, kiekvienas tekstas gula tarsi po didinamuoju stiklu – pradedi galvoti apie tai, pagal kokią logiką ši rinktinė sudaryta, kodėl fantastiniai, maginiai pasauliai mainosi su istoriniais, futuristiniais tekstais. Gijų tarp mistinės Didžiosios motinos, Pavlovo eksperimentų, Antrojo pasaulinio karo, pokario partizanų, karščio išdegintos žemės ir nukryžiavimo scenos iš tiesų esama, tik vis tiek neapleidžia jausmas, kad dėl vientisumo dar reikėtų daugiau apsakymų.

Nepaisant išsakyto skepticizmo, manau, kad knyga vis tiek verta dėmesio. Kai kurios apsakymų scenos ar nuotaika įstringa ilgam, o tai turbūt ir yra gero literatūros kūrinio tikslas.

Primo Levi „Periodinė elementų lentelė“

Hubris, 2024. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Prieš pradedama skaityti šį kūrinį, žinojau, kad 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkasis institutas jį paskelbė geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga. Chemijos pamokų mokykloje nemėgau, tačiau P. Levi mane įtraukė į chemiko laboratorijoje vykstančius stebuklus.

Vis dėlto tai nėra knyga apie mokslą – cheminiai elementai tarnauja autobiografiniam pasakojimui. Per darbą laboratorijose vyniojamos kitų istorijų gijos, darbas pakreipia tolesnius likimo vingius ir padeda išgyventi atsidūrus lageryje. Nors knygos pabaigoje rašytojas kratosi autobiografijos žanro sakydamas: „Tai ir ne autobiografija, nebent iš dalies ir simboliškai, kiek autobiografiškas esti kiekvienas užrašytas tekstas ar, tiksliau, kiekvienas žmogiškas kūrinys; galima sakyti, kad tai istorija. Ar bent man norėjosi, kad ši knyga būtų savotiška mikroistorija: konkretaus amato ir jo pralaimėjimų, pergalių beigi vargų istorija, kokią trokšta papasakoti kiekvienas, kai suvokia užsibaigiant karjeros ratą ir menas nebeatrodo amžinas.“ (265 p.)

Savo protėvius – žydus Pjemonto regione – pasakotojas lygina su argono dujomis. Dujos, kaip ir jie, inertiškos ir nesiveliančios sąveikai į chemines reakcijas, nesijungiančios su kitais cheminiais elementais. Rasinė grynumo teorija, kuri sugriovė tiek P. Levi amžininkų gyvenimų, čia atskleidžiama per cheminių elementų paraleles, grynąsias ir negrynąsias medžiagas.

Nors P. Levi apsakymuose atskleistos gyvenimo aplinkybės žiaurios, o kartais, atrodytų, nepakeliamos, knygos nuotaika šviesi, kartais trykštanti humoru, dėmesiu mažoms, juokingoms detalėms. Tarkim, apsakyme „Nikelis“ išnyra pono Pistamiljos ir jo šuns istorija. Šuo šeimininko buvo išmokytas iš kaimynų vogti kalakutus. Tuos kalakutus ponas Pistamilja paskui dovanodavo savo senoms ir bjaurioms meilužėms skirtinguose Pjemonto priešalpių užkampiuose.

Taigi knyga apgyvendina skaitytoją chemiko laboratorijoje ir skaidriu, gyvu pirmo asmens pasakojimu veda per asmeniškos ir kolektyvinės atminties kalvagūbrius.

Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas“

Baltos lankos, 2023

Jei reikėtų išskirti metų knygą, sukėlusią smarkiausią raibuliavimą visuomenėje, tai, be abejo, būtų pirmoji M. Adomėno knyga. Natūralu, kad žinomas vardas geriau atkreipia į save dėmesį nei šiaip debiutuojantis nouneimas, tačiau didžiausią įspūdį būtent ir padarė tai, kad kaip pramoginis, šnipų trileris jis gerokai pranoko savo žanro ribas.

Nors nesu knygų ir filmų apie šnipus mėgėja ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip pogrindinis jų tinklas galėtų atrodyti būtent Lietuvoje, tai, kaip tokį pasaulį vaizduoja M. Adomėnas, sukuria iliuziją, kad tikriausiai taip viskas ir yra. Tad romano linija, sklidina įtampos, nuotykių ir gudrių ėjimų, siekiant įgyvendinti pagrindinio veikėjo Tomo užsibrėžtus tikslus, parašyta puikiai. To tikriausiai ir būtų užtekę elegantiškai sukurtam žanriniam kūriniui.

Tačiau autorius nutarė sekti Umberto Eco pėdomis ir prifarširuoti romaną kur kas daugiau temų. Tiek daug, kad ilgainiui jos šiek tiek apsunkino ir imdavo darytis pikta, kad pagrindinis pasakotojas per daug nukrypo į šalį. Gal dėl to buvo vietų, kai pagrindinio veikėjo erudicija liejasi pro kraštus, jis vienas gabesnių slaptųjų agentų, tačiau ima ir pabaigoje įkliūva į ezoterinę kebeknę. Arba pajunta nepaprastai šiltą ryšį su vietiniu Šnipiškių vierchu, kovos menų mylėtoju, ir su malonumu leidžia dienas liurlindamas su juo alkoholį. Alkoholis, beje, kartais čia liejasi upėmis, bet niekada neprislopina pagrindinio veikėjo budrumo ir dažnai yra tik priedanga.

Daug dėmesio skiriama Tomo jaunystės Vilniui – čia tas dešimtojo dešimtmečio pradžios Vilnius kažkoks savotiškesnis, ne toks pilkas, taip pat kupinas paslapčių. Taip, mistikos ir sąmokslo teorijų šiame romane apstu. Šiame romane labai daug visko, bet vieno dalyko pasigedau – humoro.

Knyga neabejotinai verta dėmesio, smalsu, ar netrukus pasirodysianti antroji dalis prilygs pirmajai. Šiaip ar taip, netikėtas M. Adomėno debiutas jau dabar lyginamas su taip pat netikėtu Kristinos Sabaliauskaitės atsiradimu.

Asta Lipštaitė, Jurga Mandrijauskaitė, Jūratė Jaseliūnienė „Gyvenimas tarp knygų“

VšĮ „Mūzų bokštas“, 2023

Ši knyga pirmiausia pasirodė leidykloje „Dvi tylos“, tačiau taip nutiko, kad leidykla tada išgyveno blogus laikus, o galiausiai išvis bankrutavo, palikdama ant ledo ne vieną autorių ir nugramzdindama su savimi išleistas knygas. Tada J. Mandrijauskaitė nenuleido rankų ir pati perleido knygą mėlynais kietais viršeliais. Knyga pasirodė prieš Kalėdas, tad tikiuosi, kad nemažai žmonių pirko ir dovanojo solidžiai atrodančią knygą draugams ir artimiesiems.

Knygoje kalbinami labai skirtingi žmonės – tiek amžiaus, profesijos, tiek išsilavinimo, materialinės padėties. Čia galima atrasti rimtų mokslininkų, rašytojų, vertėjų ir bibliofilų, taip pat kolekcininkų, leidėjų ir tiesiog knygų mylėtojų.

Pamenu, kartą viena žymi rašytoja atsisakė pasakoti apie savo mėgstamas ir skaitomas knygas, nes tada žmonės sužinos, kaip veikia jos smegenys, ir tai yra tiesiog per daug intymu. Smagu patyrinėti, ką mąsto šie pašnekovai. Skirtingos namų bibliotekos ir pokalbis su jų turėtojais atskleidžia vis kitokią nuotaiką ir išryškina savitus požiūrio į knygų kaupimą akcentus. Ko gero, normalu, kad vieni pokalbiai, kaip ir sukauptos kolekcijos, labiau vykę, turtingi ir išsamūs, kiti lakoniškesni. Ne visada paprasta prakalbinti žmogų atvykus į jo namų erdvę ir peržvelgus jų kaupiamas knygas.

Ganyti akis šioje knygoje tikrai bus kur – ne tik po interjerus, knygų laikymo principus (tarkime, viena pašnekovė jas sudėliojusi pagal knygos nugarėlių spalvas), bet ir istorijas apie konkrečias turimas knygas ir paralelinius pasakojimus.

Kartais, ypač sužinojus, apie tai, kaip giminaičiai išmeta milžiniškas mirusių artimųjų kauptas bibliotekas, kyla klausimas, kam ir kodėl reikia namuose laikyti šitiek knygų (šį rebusą sprendžiu ir šluostydamas dulkes nuo savo knygų lentynų). Paskaičius šią knygą, iškyla skirtingų atsakymų.

Sunku įsivaizduoti, kaip save patį pristatytų Lietuvos žvalgybos darbuotojas Tomas Narvydas, o štai knygos „Moneta & labirintas“ autorius, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas ir tikrasis Tomo krikštatėvis M. Adomėnas apie jį galėtų kalbėti ištisas valandas.

Tomas, iš kurio požiūrio taško pateikiamas romano pasaulis, yra reflektuojantis personažas. Jis puikiai supranta, kad didžiausios dramos vyksta ten, kur susiduria skirtingi pasauliai, skirtingos idėjos, skirtingos ateities ir praeities vizijos. Maža to, Tomo, kaip ir daugelio autoriaus kartos žmonių, gyvenimas tarsi padalytas tarp sovietinės tikrovės, kurioje praleido savo pirmuosius sąmoningo gyvenimo dešimtmečius, ir nepriklausomos Lietuvos. Jis tarsi sujungia šiuos du laikotarpius.

„Tai nėra knyga, kur pakeisti vardai ir bandoma aprašyti realius nutikimus. Tai įsivaizduotas pasaulis, tačiau jis neatsirado tuščioje vietoje, jis remiasi mano patirtimi“, – kalbėjo nuo lentynų žaibiškai graibstomos knygos „Moneta & labirintas“ autorius M. Adomėnas. 

Daviau sau pažadą plačiau apie romano siužetą nekamantinėti – tegu skaitymo malonumą ir knygos įtraukumą patiria kiekvienas. Mudviejų pokalbį pradėjau nuo klausimo, kuris chronologiškai turėjo būti kiek tolėliau.

M. Markevičiaus nuotr.

– Kiekvienas tapytojas savo darbuose yra paslėpęs bent po vieną autoportretą. Kiek jumyse yra Tomo Narvydo ir kiek Tomo Narvydo personaže yra Manto Adomėno? 

– Bandžiau pabėgti nuo herojaus arba dariau taip, kad herojus pabėgtų nuo manęs. Rašyti autobiografinį kūrinį, viena vertus, labai lengva. Kita vertus, negali rašyti vakuume, nes patirtis, atmintis padiktuoja įvaizdžių, personažų, žodžių. Sakyčiau, tai savotiškai dviprasmė situacija: herojus – tikrai ne aš nei objektyviai, nei subjektyviai, bet jis yra matęs daug panašių dalykų kaip aš. Negalėčiau visko išgalvoti. Noriu pabrėžti, kad tai nėra knyga apie realius asmenis, įvykius, istorinius faktus.

– Pradžioje pakalbėkime ne apie knygą „Moneta & labirintas“, o apie vaikystės knygas ir tas, kurios pakeitė gyvenimą.

– Išties, šnipų romanų, kurie patiktų, tais laikais nebuvo. Vienintelis dalykas, kas buvo, tai serijos „Drąsiųjų keliai“ knygos. Esu bandęs skaityti „Septyniolika pavasario akimirkų“, bet knyga nepaliko jokio įspūdžio. Turbūt todėl, kad pati ideologija man buvo svetima. Šnipų romanai atsirado devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tada į rankas pateko į rusų kalbą versti romanai apie Džeimsą Bondą, vėliau – John le Carre, Roberto Harrio kūryba, o paskui – jau ir pasipylė. 

– Ar pradėjęs rašyti „Monetą & labirintą“ įsivaizdavote, į ką visa tai pavirs?

– Rašyti pradėjau gan seniai – 2011-aisiais Italijoje. Būdamas ten rytais rašydavau pirmuosius juodraščius, o popietėmis su šeima važinėdavome po Toskaną ir tyrinėdavome įvairiausius jos paminklus. Turėjau schemą – pagrindinį veikėją, jo priešininką – žuvusį mokytoją. Norėjosi pabandyti, kas iš to pavyks. Tiesiog jaučiau vidinį kirbėjimą dėl to, kad rašau tik mokslinius ir politinius straipsnius, o norėjosi kažko, kas būtų įdomu ir kitiems. Kai pradėjau rašyti, tai buvo laisvalaikio užsiėmimas, kad mintys nedingtų, o vėliau įsisukau ir įsitraukiau taip, kad tapo rimtu darbu. 

M. Markevičiaus nuotr.

– Turbūt nė įsivaizduoti negalėjote,  kad minčiai virsti kūnu prireiks dvylikos metų?

– Būna, kad žmonės visą knygos koncepciją iš karto turi galvoje, tada sėda ir rašo. Man buvo kitaip. Labai ilgai rašiau tarsi puse širdies – kelis kartus per metus sugrįždamas prie teksto, parašydamas puslapį, paskui vėl užverdamas viską ilgam. 2018 m. sėdau rašyti rimtai, o tada – jau intensyviai. Romanas užvaldė, tekstas nepaleido. Jaučiau, kad, net ir darant  kitus dalykus, pasąmonėje galvojau, kokia bus viena ar kita scena. Pokalbiai, kurių klausaisi, žmonės, kuriuos sutinki, kartais pakiša kokią nors mintį, vaizdą ar frazę ir paskui tai nugula į romaną. Ar sulaukiau mūzų? Esu įsitikinęs, kad pagrindinė mūza – atkaklumas. Tiesiog supratau, kad sumanymą reikia užmesti arba jį baigti, nes praėjo septyneri metai nuo rašymo pradžios.

– Per visus tuos metus keitėtės ne tik jūs pats, bet ir knygos siužetas? 

– Natūralu, kad knyga per tą laiką tikrai smarkiai keitėsi. Siužetas vystėsi bręstant patiems herojams ir atrandant naujų įvykių, naują tikrovę, atneštą istorijos raidos. Paskui jau viskas klojosi į konkretų siužetą, nuolat grįžtant, permąstant, perrašant ir pildant. Gyvenimo įvykiai taip pat pildė knygą. Tarkim, 2014 m. prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje tapo svarbiu knygos elementu, įsiliejusiu į siužetą.

– Ar buvo lengva suvaldyti tūkstančius ženklų ir tiek pat minčių?

– Nelengva, nes pasakojimas – nevisiškai linijinis. Jame yra keletas siužetinių linijų, vagų. Pradžioje bandžiau rašyti iš atminties, bet supratau, kad nebevaldau situacijos. Radau prieštaravimų. Tarkim, vienu metu herojus atsirado dviejose skirtingose vietose, susimaišė įvykiai. Tada pradėjau loginės chronologinės struktūros aprašymą, kad išlaikyčiau atmintyje visus procesus. Tai padėjo išvengti susipynimo. Kai pradėjau rimtai rašyti, stengdavausi per dieną surinkti po standartinį mašinraštį – 2 tūkst. ženklų su tarpais. Neleisdavau sau eiti miegoti, kol neparašydavau tiek. Net jei atrodytų, kad tekstas silpnas, geriau kitą dieną patvarkyti, nei visai nerašyti. Kai manęs klausia, kaip pavyko suvaldyti tekstą, aš savo ruožtu žiūriu į redaktorius, kurie geriausiai žino, kaip vyko darbas, kaip scenos slankiojo iš skyriaus į skyrių, kaip buvo ieškoma ritmo, dinamikos, galvojama, kad gal jau metas pakeisti plokštelę, pridėti veiksmo.

– Straipsnio antraštė iššūkiu tampa ne vienam žurnalistui, o kaip su knygos pavadinimu? Sugalvoti jį buvo sunkiausia ar lengviausia darbo dalis?

– Pradžioje turėjau darbinį romano pavadinimą. Jis man visai nepatiko, tiesiog reikėjo kažkaip pavadinti failą. Nunešiau rankraštį į leidyklą, darbinio pavadinimo atsisakėme ir kartu su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite pradėjome galvoti naują. Prireikė daug kančių, kol pavyko. Kai pavadinimas atsirado, įaugo, supratau, kad viskas čia labai logiška. Todėl tas pavadinimas – kolektyvinės kūrybos vaisius ir už tai turiu padėkoti redaktorei.

M. Markevičiaus nuotr.

– Tai vis dėlto, kas užkoduota knygos „Moneta & labirintas“ pavadinime?

– Labirintas man yra tikrovės, kurioje herojai pasiklysta ir ieško išėjimo, įvaizdis. Monetos? Romane pasirodo dvi monetos. Pirmoje dalyje iškyla viena, simbolizuojanti monetos kaip mesto burto motyvą. Antroji, ne mažiau lemtinga ir pavaizduota knygos nugarėlėje, pasirodys jau antroje knygoje.

– Taigi bus antroji romano dalis?

– Rankraštis buvo dvigubai didesnis. Dėl apimties vienu kartu išleisti visko nepavyko, todėl nutarėme išleisti vieną dalį, o po kelių mėnesių – ir antrą. Pirmą dalį pristatysiu Vilniuje vyksiančioje Knygų mugėje vasario pabaigoje.

– Neabejoju, sulaukėte ir sulauksite ne vieno skaitytojo klausimų, pastabų, pagyrų. Kūrėjo širdžiai tai medus?

– Kaip pradedantis rašytojas, reagavau labai jautriai, galvojau, gal visai nepataikiau į tai, kas žmonėms patrauklu, ką jie nori skaityti. Kita vertus, jau daug metų buvau praleidęs politikoje, todėl buvau pripratęs prie kritikos. Jos juk niekaip neišvengsi. Turi užsiauginti storą odą. Mano pozicija buvo dviprasmė. Kritika manęs nežeidžia taip, kaip jauno pradedančio autoriaus, kuris pirmą kartą išeina į viešumą su savo knyga, prilygstančia kūdikiui, kurį kiti gali užsipulti. Antra vertus, man tai buvo naujas užsiėmimas, dėl to ėjau nuogąstaudamas, bet galiausiai kritika, kurią išgirdau, buvo tarsi paskatinimas rašyti geriau, o šilti žodžiai pateisino viską. Smagiausia, kai žmonės įsijaučia į romaną. Man tai nepatirtas jausmas ir vienas iš dalykų, kuris atperka nemiegotas naktis.

Buvusiam politikui taip pat pritaikytas draudimas metus vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengtas antialkoholinis variklio užraktas.

Šias administracinės nuobaudas antradienį M. Adomėnui skyrė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius.

Jo atstovė Asta Šuminienė BNS sakė, kad vairuotojui skirtos minimalios Administracinių nusižengimų kodekse nustatytos nuobaudos.

Pagal kodeksą, transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (0,41–1,5 promilės) vairuotojai, užtraukia baudą nuo 800 iki 1,1 tūkst. eurų.

Kodekse taip pat rašoma, kad už numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo metų iki pusantrų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų iki vienų metų bei šešių mėnesių.

M. Adomėnui mažiausios nuobaudos skirtos atsižvelgus į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį.

Skundas dėl šio policijos nutarimo apylinkės teismui gali būti paduotas per 20 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos.

„Nuo 2023 metų rugpjūčio 12 dienos vairuotojui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, kol administracinio nusižengimo byloje įsiteisės galutinis sprendimas“, – BNS informavo policijos atstovė.

M. Adomėnas neblaivus prie vairo buvo sustabdytas rugpjūčio 12-osios rytą, per vykdytą policijos reidą. Jis teigė po pasisėdėjimo su bičiuliais vakare važiavęs prie ežero Molėtų rajone ir buvo sustabdytas pareigūnų, jie jam nustatė 0,62 promilės girtumą. Tai yra lengvas girtumo laipsnis.

M. Adomėnas viešai atsiprašė dėl klaidos ir atsistatydino iš pareigų.

Užsienio reikalų viceministru jis dirbo nuo 2020-ųjų gruodžio vidurio, prieš buvo Seimo narys, anksčiau priklausė Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams.

Pirmadienis yra paskutinė jo darbo diena, BNS sakė ministro atstovė Paulina Levickytė.

Kaip skelbta anksčiau, sritis, už kurias jis buvo atsakingas ministerijoje, perims kiti viceministrai.

Apie tai, jog buvo sustabdytas neblaivus, prieš savaitę savo „Facebook“ paskyroje informavo pats politikas.

Jis pareiškė, jog gailisi ir atsiprašo dėl šios klaidos bei atsistatydina iš pareigų.

M. Adomėnas užsienio reikalų viceministru dirbo nuo 2020-ųjų gruodžio vidurio, kai po Vyriausybės suformavimo į pareigas buvo paskirtas kartu su kitais viceministrais.

Nuo 2000 iki 2018 metų ji buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tų metų birželį partijos Priežiūros komitetas jį pašalino iš partijos už nederamus ryšius su koncernu „MG Baltic“ (dabar – „MG Grupė“).

M. Adomėnas 2008–2020 metais buvo Seimo narys, 2020-aisiais jis pralaimėjo rinkimus Raudondvario vienmandatėje apygardoje.

Savaitgalį, kaip pats teigia, pasisėdėjęs su bičiuliais ir kitą dieną važiavęs prie ežero, užsienio reikalų viceministras dar buvo lengvai girtas. Policija nustatė 0,62 prom. Už tai M. Adomėnas turėtų gauti maždaug 1 tūkst. eurų baudą. Konservatorius Antanas Matulas svarsto, jeigu būtų prasipūtęs į savo alkotesterį, gal dar dirbtų.

„Yra buvę porą kartų, kada lyg ir bandžiau sėsti į automobilį, bet, pasiėmęs alkotesterį, žiūriu, 0,5 prom. yra, ir porą valandų tada lauki. Tai tas Adomėno atvejis, manau, yra toks netyčinis, tuo labiau, kad reakcija jo tokia tikrai tvarkinga“, – pastarąjį atvejį pakomentavo A. Matulas.

Anksčiau A. Matulas buvo gavęs Seimo alkotesterio pravardę. Įgūdžių neprarado, kolegas stebi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Ypač mano dėmesy ta viena dama yra, kuri, esu jautęs keletą kartų, kad su kvapu, bet jie visi manęs bijo po senovei, žino, kuo aš užsiiminėjau anksčiau, ir kaip ir vengia“, – sakė Seimo narys.

Pamatęs šlitinėjančius politikus, A. Matulas stodavo prie šoninio mikrofono. Tačiau dabar pastebi, kad „kultūra iš esmės pasikeitė.“ Jeigu prabiltų Seimo kavinių sienos, daug papasakotų. Buvo laikai, kai čia vykdavo pobūviai, ir netgi per posėdžius, su kokteiliais ir keptais paršeliais.

Kad politikų požiūris pasikeitė, pastebi ir Aurelijus Veryga. „Kada Seime esantis politikas net aukštus supainioja, tiesiai pas žurnalistus nueina būdamas girtas, tai tokių tikrai, ačiū Dievui, nebepasitaikė“, – kurioziškus nutikimus prisiminė jis.

2008 m. socialdemokratas Gintautas Mykolaitis nuo žurnalistų klausimų, ar ne girtas, užlipo pasislėpti į žurnalistų balkoną. „Jūs pamenate tuos vaikščiojimus po balkonus, pamenate bandymus giedoti ir netgi posėdžius vesti“, – šio ir kitų įvykių nepamiršo ir A. Matulas.

Uždrausti Seime prekybą alkoholiu sugalvota dar 2008-aisiais, prie tuomečio Seimo pirmininko Arūno Valinsko. 2017-aisiais valstiečiai ėjo dar toliau ir uždraudė alkoholio į Seimą net atsinešti. Tačiau jie vis tik atsinešdavo. 2019 metais kalbintas ... ..., prisipažino: „Šampano taurę, taip, šampano šiandien išgėrėm“, – sakė jis. „Ką tik sakėte, kad nėra alkoholio“, – logikos spragą įžvelgė žurnalistė. „Čia ne alkoholis“, – nenusileido ... „Šampanas – ne alkoholis?“ – tikslinosi žurnalistė. „Mano požiūriu, ne“, – tvirtai tikino jis.

„Čia ne alkoholis“, – nenusileido ... „Šampanas – ne alkoholis?“ – tikslinosi žurnalistė. „Mano požiūriu, ne.

Alkoholis į Seimo kavinę jau grįžo, bet girtų nesimato. A. Veryga mano, politikai dabar labiau rūpinasi savo reputacija. „Girtas politikas, net jeigu jis ir ne už vairo, bet yra kažkur viešoje vietoje, vis tiek žmonės į jį kitaip žiūri“, – sakė A. Veryga.

Pavyzdžiui, tuometis konservatorius Egidijus Vareikis 2013 metais buvo pastebėtas ir oro uoste, kai neužtikrintu žingsniu ruošėsi skirsti į Romą. Ten rinkosi parlamentarai katalikai.

„Atėję į Parlamentą, galvoja, kad jau čia jie yra ereliai kažkokie, niekas jų nekontroliuos, kad virš jų tik Dievas, bet, pasirodo, yra ne taip“, – ironizavo A. Matulas.

2017 metais, žurnalistams sukėlęs įtarimų, Linas Balsys sutiko papūsti į alkotesterį. Rezultatas ir patį nustebino – ekranėlyje pasirodžius 1,82 prom., sakė: „Negali taip būt.“

A. Matulas su A. Veryga daro panašią išvadą – dabar politikus sulaiko baimė.

„Pertraukos metu negali gerti, vis tiek ateisi į darbą, į salę ir jau būsi su kvapu, dalis jų bijo, aišku“, – teigė A. Matulas.

„Ir žurnalistai visada yra šalia. Ten prasprūsti kažkam, nežinau...“, – papildė jį A. Veryga.

Anot policijos, sustabdytas M. Adomėnas elgėsi ramiai, kultūringai ir savo kaltę pripažino. Šeštadienio rytą pranešė, kad iš viceministro pareigų traukiasi.

Kaip BNS informavo užsienio reikalų ministro atstovė Paulina Levickytė, pareiškimą dėl atsistatydinimo M. Adomėnas pateikė pirmadienį, jį šiuo metu atostogaujantis ministras Gabrielius Landsbergis pasirašys kitą savaitę grįžęs į darbą.

Sritis, už kurias ministerijoje buvo atsakingas M. Adomėnas, perims kiti viceministrai, šią savaitę vyks darbų perdavimas, sakė ministro atstovė.

Apie tai, jog buvo sustabdytas neblaivus, šeštadienį savo „Facebook“ paskyroje informavo pats politikas.

Jis pareiškė, jog gailisi ir atsiprašo dėl šios klaidos bei atsistatydina iš pareigų.

Užsienio reikalų ministras ir premjerė jo sprendimą atsistatydinti įvertino teigiamai.

M. Adomėnas užsienio reikalų viceministru dirbo nuo 2020-ųjų gruodžio vidurio, kai po Vyriausybės suformavimo į pareigas buvo paskirtas kartu su kitais viceministrais.

Nuo 2000 iki 2018 metų ji buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tų metų birželį partijos Priežiūros komitetas jį pašalino iš partijos už nederamus ryšius su koncernu „MG Baltic“ (dabar – „MG Grupė“).

M. Adomėnas 2008–2020 metais buvo Seimo narys, 2020-aisiais jis pralaimėjo rinkimus Raudondvario vienmandatėje apygardoje.

Žinia apie tai politikas pasidalijo feisbuko paskyroje.

„Padariau didelę ir neatleistiną klaidą – vairavau neblaivus. Todėl traukiuosi iš užsienio reikalų viceministro pareigų.

Po vakar dienos pasisėdėjimo su bičiuliais, kuris užtruko iki vėlumos, pamiegojęs septynias valandas maniau, kad jau būsiu išsiblaivęs, ir nuvažiavau už trijų kilometrų nuo miestelio Molėtų rajone prie ežero išsimaudyti. Paaiškėjo, kad klydau – grįžtantį mane patikrino policija ir nustatė 0,62 prom. girtumą.

Tai tik mano kaltė. Dėl jos labai apgailestauju. Nemėginu teisintis. Atsiprašau visų, kurių pasitikėjimą šiais savo veiksmais apvyliau“, – socialiniame tinkle rašė M. Adomėnas.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tvirtino neturėjęs priekaištų dėl M. Adomėno darbo kokybės, tačiau jo sprendimą atsistatydinti po šio įvykio vertina teigiamai.

„Tačiau po įvykių, kuomet vairavo neblaivus, jo apsisprendimą atsistatydinti vertinu kaip tinkamą žingsnį“, – BNS perduotame komentare šeštadienį teigė ministras.

Premjerės spaudos tarnyba BNS nurodė, kad Ingridos Šimonytės vertinimu, viceministras padarė akivaizdų pažeidimą ir jo sprendimas trauktis yra garbingas žingsnis.

Su pačiu M. Adomėnu BNS šeštadienį nepavyko susisiekti. LRT radijui jis patvirtino informavęs G. Landsbergį apie atsistatydinimą.

„Pranešiau ministrui, nėra daugiau ką komentuoti – tai mano kaltė, mano klaida ir viskas“, – sakė jis.

M. Adomėnas užsienio reikalų viceministru dirbo nuo 2020-ųjų gruodžio vidurio, kai po Vyriausybės suformavimo į pareigas buvo paskirtas kartu su kitais viceministrais.

Nuo 2000 iki 2018 metų ji buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tų metų birželį partijos Priežiūros komitetas jį pašalino iš partijos už nederamus ryšius su koncernu „MG Baltic“.

M. Adomėnas 2008–2020 metais buvo Seimo narys, 2020-aisiais jis pralaimėjo rinkimus Raudondvario vienmandatėje apygardoje. 

LRT laidai „Dienos tema“ trečiadienį jis sakė, kad tai būtų „kitas žingsnis“ Lietuvai nusprendus uždaryti du iš šešių pasienio punktų ir jo galėtų imtis Seimas rudens sesijoje.

„Be abejo, suprantama, kad informacinė kampanija negali sulaikyti visų piliečių, be abejo, licencijų išdavimas reisams būtų kitas žingsnis. Galimybės yra nagrinėjamos. Tik tiek, kad tai nėra įmanoma be įstatymo pakeitimų, o tai įvyktų tik Seimui susirinkus į rudens sesiją“, – sakė viceministras.

Lietuva nuo ateinančio antradienio planuoja uždaryti du iš šešių kontrolės punktų pasienyje su Baltarusija – Šumsko ir Tverečiaus, dėl to dar turės apsispręsti Vyriausybė.

Baltarusija Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos piliečiams nuo pernai pavasario yra įvedusi bevizį režimą. Kaip skelbia šios šalies institucijos, tokia galimybe šiemet pasinaudojo 170 tūkst. lietuvių, o remiantis Baltarusijos pasieniečių informacija, iš viso nuo pernai balandžio jau fiksuota virš 400 tūkst. Lietuvos piliečių išvykų.

Lietuvos pareigūnai įspėja, kad Baltarusijos tarnybos dalį išvykstančiųjų bando verbuoti, naudoja šantažą, psichologinį spaudimą.

M. Adomėno teigimu, šiuo metu planuojamas trečdalio punktų uždarymas leis koncentruoti pasieniečių pajėgas į išlikusius punktus ir vykdyti detalesnę kontrolę ir kol kas tai vadino „adekvačiu sprendimu“, tačiau neatmetė galimybių jų skaičių dar labiau mažinti.

„Tokios galimybės (dar mažinti pasienio kontrolės punktų – BNS), be abejo, yra svarstomos institucijoms konsultuojantis ir įvertinant visas tokių veiksmų pasekmes“, – LRT sakė jis.